DNR tyrimai patvirtina, kad „pirmoji juodaodė britė“ iš tiesų buvo baltaodė mergina

2021 m. žiniasklaida buvo sujaudinta atradimu, susijusiu su senovės moters palaikais, rastais prieš daugiau nei šimtą metų netoli kaimo Rytų Sasekse, Didžiojoje Britanijoje. Kodėl kairiųjų pažiūrų žurnalistai taip susijaudino? „Ekspertų“ atliktas išsamus veido rekonstrukcijos tyrimas nustatė, kad beveik 2000 metų senumo skeletas priklausė žmogui iš Subsacharos Afrikos.

Liekanos tapo žinomos kaip „Beachy Head Woman“, o jos rekonstruoto juodo veido nuotraukos paplito visame pasaulyje. Tai buvo įrodymas, kad progresyvistai visada buvo teisūs remdami trečiojo pasaulio imigraciją. 

https://www.youtube.com/watch?v=L4uJQBbMkyE

Nauji duomenys pasirodė kaip tik laiku, kad paremti kraštutinės kairės kampaniją, ginančią multikultūralizmo idėjas. Dalis šio pasakojimo teigia, kad Kaukazo regionai niekada nebuvo kaukazietiški ir kad vakarietiška kultūra iš tiesų neegzistuoja. Iš tiesų, baltaodžiai europiečiai neturi jokių teisių į jokias žemes, jie neturi namų, o afrikiečiai ir azijiečiai migrantai „visada“ laisvai keliavo po Europą.

Politinė kairė buvo sužavėta, paskelbė šią informaciją socialinėje žiniasklaidoje ir milijonus kartų ją pakartojo, kad „nugalėtų fašistus“. BBC netgi sumokėjo už lentelės pastatymą vietoje, kur buvo rasti kaulai, kurioje didžiuojantis skelbiama, kad čia buvo rastas pirmasis „afrikietiškos kilmės“ britas.

Jungtinėje Karalystėje buvo nedelsiant parengtos mokyklos pamokos, kuriose mokiniai buvo mokomi apie Britanijos daugiakultūrę istoriją. Tai buvo moksliškai pagrįstas patvirtinimas, kuris parėmė gausybę Europos pramogų turinio, kuriame Subsacharos afrikiečiai buvo vaizduojami kaip neatskiriama žemyno istorijos dalis, klajojantys po žemes kaip genties nariai arba besimėgaujantys karališkojo dvaro prabanga.

Kairieji teigia, kad jų istorijos versija pateisina atvirą masinę imigraciją, nes „taip buvo visada“, o šiandieniniai baltaodžiai, norintys apsaugoti savo istoriją ir kultūrą nuo išnykimo, tiesiog nežino praeities.

Problema ta, kad Beachy Head Woman nėra afrikietė ar juodaodė. Neseniai patvirtinti DNR tyrimai rodo, kad ji buvo baltaodė, šviesiaplaukė ir mėlynakė. Ji nebuvo imigrantė, bet gimė senovės Britanijoje.

Ši versija pradėjo griūti 2023 m., kai genetiniai tyrimai parodė, kad ji galėjo būti kilusi iš Kipro (Romos imperijos dalies) ir nebuvo kilusi iš Afrikos.  Šią savaitę paskelbti išsamesni DNR tyrimai paneigė migracijos versiją ir sukėlė nepatogumų „ekspertams“, dalyvavusiems kaukolės veido rekonstrukcijoje.

Naujajame tyrime, kurį atliko Londono gamtos istorijos muziejaus mokslininkai bendradarbiaudami su Londono universiteto koledžu, buvo panaudotas pažangus senovės DNR sekos nustatymas, kuris prieš dešimtmetį dar nebuvo prieinamas. Išskirdami daug didesnį kiekį aukštos kokybės DNR, jie sugebėjo jos protėvius įtraukti į platesnį Romos laikotarpio genetinį kontekstą. 

Rezultatai rodo, kad jos DNR yra labiausiai panaši į Romos laikotarpio pietų Britanijos kaimo gyventojų ir šiuolaikinių Anglijos gyventojų DNR. Nėra jokių požymių, kad ji turėtų protėvių iš sub-Subsacharos Afrikos ar Viduržemio jūros regiono. Jos dantų ir kaulų izotopų analizė rodo, kad savo ankstyvuosius metus ji praleido Britanijos pietinėje pakrantėje, o jos judėjimo modeliai buvo panašūs į kitų to paties laikotarpio vietos gyventojų.

Tai puikus pavyzdys, iliustruojantis didėjančią problemą, kai ideologija susipina su mokslu ir užteršia žmogaus žinių šaltinį.  Mokslinio tyrimo taisyklės reikalauja objektyvaus mąstymo, leidžiant įrodymams parodyti tai, ką jie rodo.  Tačiau, „woke“ kultui įsiskverbus į visas akademinio pasaulio sritis, mokslo tikslas dabar yra patenkinti daugiakultūrio naratyvo reikalavimus.

Laimei, akademinės bendruomenės perėmimas nėra visiškas, ir tiesa kartais vis dar prasiskverbia pro plyšius.

„Woke“ „mokslas“ prie tyrimo prieina pirmiausia suformuluodamas norimą išvadą, o tada manipuliuodamas įrodymais, kad ją pagrįstų.  Kitaip tariant, mokslas yra ne kas kita, kaip dar vienas propagandos įrankis.  Štai kodėl „woke“ kultas nebegali plisti Vakarų akademinėje bendruomenėje ar STEM srityse; jis ne tik kenkia politiniam diskursui ir socialiniam stabilumui, bet ir yra vėžys, graužiantis žmogaus žinių pamatus.  

Jei šiems žmonėms bus leista tęsti mokslo užkariavimą, šiuolaikinė žmonijos civilizacija žlugs.

Šaltinis: 

https://www.zerohedge.com/political/dna-evidence-proves-first-black-briton-was-actually-white-girl

P.S. 

Globalistai, nesiskaitydami su moksliniais faktais, ir toliau bando meluoti pasaulio visuomenei, neva, visi žmonės, europiečiai irgi, yra kilę iš Afrikos. Todėl ir juodaodžių vežimą iš Afrikos į Europą, kurį prieš europiečių valią vykdo globalistai, jie melagingai bando pavaizduoti, kaip kažkokį natūralų mūsų „giminių“ atsikraustymą į mūsų namus.

„Jokių duomenų dėl „išėjimo iš Afrikos“ nėra, išskyrus fantaziją“, - teigia Anatolijus Kliosovas – chemijos mokslų daktaras, Harvardo (JAV) universiteto profesorius nuo 1989 metų.

https://lebionka.blogspot.com/2017/06/harvardo-universiteto-profesorius.html

https://lebionka.blogspot.com/2017/06/harvardo-universiteto-profesorius_10.html

Jeffrey Sachs – Atviras laiškas kancleriui Friedrichui Merzui: saugumas yra nedalomas – ir istorija yra svarbi

 

Istorija ir realybe pagrįstas atviras laiškas Vokietijos nesėkmingam kancleriui Friedrichui Merzui

Jeffrey D. Sachs, Kolumbijos universiteto profesorius ir Tvaraus vystymosi centro direktorius

2025 m. gruodžio 20 d. https://braveneweurope.com/jeffrey-sachs-an-open-letter-to-chancellor-friedrich-merz-security-is-indivisible-and-history-matters

Kancleri Merz,

Jūs ne kartą kalbėjote apie Vokietijos atsakomybę už Europos saugumą. Šios atsakomybės negalima įvykdyti šūksniais, selektyvia atmintimi ar nuolatiniu karo retorikos normalizavimu. Saugumo garantijos nėra vienpusės priemonės. Jos veikia abiem kryptimis. Tai nėra Rusijos ar Amerikos argumentas, tai yra pagrindinis Europos saugumo principas, aiškiai įtvirtintas Helsinkio baigiamajame akte, ESBO sistemoje ir dešimtmečius trukusioje pokario diplomatijoje.

Vokietija turi pareigą šį momentą vertinti su istorine rimtimi ir sąžiningumu. Šiuo atžvilgiu neseniai paskelbti pareiškimai ir priimti politiniai sprendimai yra pavojingai nepakankami.

Nuo 1990 m. Rusijos pagrindiniai saugumo interesai buvo nuolat ignoruojami, silpninami arba tiesiogiai pažeidžiami – dažnai su aktyviu Vokietijos dalyvavimu arba pritarimu. Šis faktas negali būti ištrintas, jei norima užbaigti karą Ukrainoje, ir negali būti ignoruojamas, jei Europa nori išvengti nuolatinės konfrontacijos.

Šaltojo karo pabaigoje Vokietija Sovietų Sąjungos, o vėliau ir Rusijos vadovams pakartotinai ir aiškiai užtikrino, kad NATO neplėsis į rytus. Šie užtikrinimai buvo duoti Vokietijos susivienijimo kontekste. Vokietija iš jų gavo didžiulę naudą. Jūsų šalies greitas suvienijimas – NATO viduje – nebūtų įvykęs be Sovietų Sąjungos sutikimo, pagrįsto šiais įsipareigojimais. Vėliau apsimesti, kad šie patikinimai niekada nebuvo svarbūs arba kad jie buvo tik atsitiktinės pastabos, nėra realizmas. Tai yra istorinis revizionizmas.

1999 m. Vokietija dalyvavo NATO bombardavimuose Serbijoje, pirmojoje didelėje karo operacijoje, kurią NATO vykdė be JT Saugumo Tarybos leidimo. Tai nebuvo gynybinė operacija. Tai buvo precedento neturinti intervencija, kuri iš esmės pakeitė saugumo tvarką po Šaltojo karo. Rusijai Serbija nebuvo abstrakti sąvoka. Žinia buvo aiški: NATO panaudotų jėgą už savo teritorijos ribų, be JT pritarimo ir neatsižvelgdama į Rusijos prieštaravimus.

2002 m. Jungtinės Valstijos vienašališkai pasitraukė iš priešraketinės gynybos sutarties, kuri tris dešimtmečius buvo strateginio stabilumo pagrindas. Vokietija nepareiškė jokių rimtų prieštaravimų. Tačiau ginklų kontrolės struktūros erozija neįvyko vakuume. Raketų gynybos sistemos, dislokuotos arčiau Rusijos sienų, buvo teisingai vertinamos Rusijos kaip destabilizuojančios. Šių vertinimų atmetimas kaip paranojos buvo politinė propaganda, o ne protinga diplomatija.

2008 m. Vokietija pripažino Kosovo nepriklausomybę, nepaisydama aiškių įspėjimų, kad tai pakenks teritorinio vientisumo principui ir sukurs precedentą, kuris turės pasekmių kitur. Rusijos prieštaravimai vėl buvo atmesti kaip nesąžiningi, o ne rimti strateginiai susirūpinimai.

Nuolatinis spaudimas plėsti NATO į Ukrainą ir Gruziją – oficialiai paskelbtas 2008 m. Bukarešto viršūnių susitikime – peržengė ryškiausią raudoną liniją, nepaisant garsaus, aiškaus, nuoseklaus ir pakartotinio Maskvos prieštaravimo, kuris buvo reiškiamas ištisus metus. Kai didžioji valstybė nustato pagrindinį saugumo interesą ir dešimtmečiais jį pakartoja, jo ignoravimas nėra diplomatija. Tai sąmoningas eskalavimas.

Vokietijos vaidmuo Ukrainoje nuo 2014 m. yra ypač nerimą keliantis. Berlynas, kartu su Paryžiumi ir Varšuva, tarpininkavo 2014 m. vasario 21 d. susitarime tarp prezidento V. Janukovyčiaus ir opozicijos – susitarime, kuriuo siekta sustabdyti smurtą ir išsaugoti konstitucinę tvarką. Per kelias valandas tas susitarimas žlugo. Po to sekė smurtinis perversmas. Nauja vyriausybė susiformavo nekonstituciniais būdais. Vokietija iš karto pripažino ir parėmė naują režimą. Susitarimas, kurį garantavo Vokietija, buvo atmestas be jokių pasekmių.

2015 m. Minsko II susitarimas turėjo būti korekcinė priemonė – derybų būdu pasiektas susitarimas, skirtas karui rytinėje Ukrainoje užbaigti. Vokietija vėl buvo garantė. Tačiau septynerius metus Ukraina Minsko II susitarimo neįgyvendino. Kijevas atvirai atmetė jo politines nuostatas. Vokietija jų neįgyvendino. Buvę Vokietijos ir kitų Europos šalių lyderiai vėliau pripažino, kad Minsko susitarimas buvo traktuojamas ne kaip taikos planas, o kaip laikina priemonė. Vien šis pripažinimas turėtų priversti susimąstyti.

Atsižvelgiant į tai, raginimai tiekti vis daugiau ginklų, griežtinti retoriką ir didinti „ryžtą“ skamba tuščiai. Jie prašo Europos pamiršti neseną praeitį, kad būtų galima pateisinti nuolatinės konfrontacijos ateitį.

Gana propagandos. Gana visuomenės moralinio infantilizavimo. Europiečiai puikiai supranta, kad saugumo dilemos yra realios, kad NATO veiksmai turi pasekmių ir kad taika nepasiekiama apsimetinėjant, kad Rusijos saugumo problemos neegzistuoja.

Europos saugumas yra nedalomas. Šis principas reiškia, kad nė viena šalis negali stiprinti savo saugumo kitos šalies sąskaita, nesukeldama nestabilumo. Tai taip pat reiškia, kad diplomatija nėra nuolaidžiavimas, o istorinis sąžiningumas nėra išdavystė.

Vokietija kažkada tai suprato. Ostpolitik nebuvo silpnumas, tai buvo strateginis brandumas. Ji pripažino, kad Europos stabilumas priklauso nuo bendradarbiavimo, ginklų kontrolės, ekonominių ryšių ir pagarbos teisėtiems Rusijos saugumo interesams.

Šiandien Vokietijai vėl reikia to brandumo. Reikia nustoti kalbėti taip, tarsi karas būtų neišvengiamas ar teisėtas. Reikia nustoti strateginį mąstymą perduoti aljanso diskusijų temoms. Reikia pradėti rimtai užsiimti diplomatija – ne kaip viešųjų ryšių priemone, bet kaip tikru pastangų atkurti Europos saugumo architektūrą, kuri apima, o ne atskiria Rusiją, būdu.

Atnaujinta Europos saugumo architektūra turi prasidėti nuo aiškumo ir susilaikymo. Pirma, reikia aiškiai nutraukti NATO plėtrą į rytus – į Ukrainą, Gruziją ir bet kurią kitą valstybę prie Rusijos sienų.

NATO plėtra nebuvo neišvengiama šaltojo karo pabaigos tvarkos ypatybė; tai buvo politinis sprendimas, priimtas pažeidžiant 1990 m. duotus rimtus patikinimus ir įgyvendintas nepaisant pakartotinių įspėjimų, kad tai destabilizuos Europą.

Saugumas Ukrainoje nebus užtikrintas dislokuojant Vokietijos, Prancūzijos ar kitų Europos šalių karius, nes tai tik sustiprintų susiskaldymą ir pratęstų karą. Jis bus užtikrintas neutralitetu, pagrįstu patikimomis tarptautinėmis garantijomis. Istorija aiškiai rodo, kad nei Sovietų Sąjunga, nei Rusijos Federacija nepažeidė neutralių valstybių suvereniteto pokario tvarka – nei Suomijos, nei Austrijos, nei Švedijos, nei Šveicarijos ar kitų. Neutralitetas veikė, nes atsižvelgė į visų šalių teisėtus saugumo interesus. Nėra rimtos priežasties manyti, kad tai negali vėl suveikti.

Antra, stabilumui reikalinga demilitarizacija ir abipusiškumas. Rusijos pajėgos turėtų būti laikomos toli nuo NATO sienų, o NATO pajėgos, įskaitant raketų sistemas, turi būti laikomos toli nuo Rusijos sienų. Saugumas yra nedalomas, o ne vienpusis. Pasienio regionai turėtų būti demilitarizuoti pagal patikrinamus susitarimus, o ne prisotinti vis daugiau ginklų.

Sankcijos turėtų būti panaikintos kaip derybų rezultatas; jos nesugebėjo atnešti taikos ir padarė didelę žalą pačiai Europos ekonomikai.

Vokietija, visų pirma, turėtų atmesti neapgalvotą Rusijos valstybės turto konfiskavimą – tai yra akivaizdus tarptautinės teisės pažeidimas, kuris pažeidžia pasitikėjimą pasauline finansų sistema. Vokietijos pramonės atgaivinimas per teisėtą, derybų būdu pasiektą prekybą su Rusija nėra kapituliacija. Tai yra ekonominis realizmas. Europa neturėtų sunaikinti savo gamybos bazės moralinių principų vardan.

Galiausiai Europa turi grįžti prie savo saugumo institucinių pagrindų. ESBO, o ne NATO, turėtų vėl tapti pagrindine Europos saugumo, pasitikėjimo stiprinimo ir ginklų kontrolės diskusijų arena. Strateginė Europos autonomija reiškia būtent tai: Europos saugumo tvarką, kurią formuoja Europos interesai, o ne nuolatinis pavaldumas NATO ekspansionizmui.

Prancūzija galėtų teisėtai išplėsti savo branduolinį atgrasymą kaip Europos saugumo skėtį, bet tik griežtai gynybine pozicija, be iš anksto dislokuotų sistemų, kurios kelia grėsmę Rusijai.

Europa turėtų skubiai reikalauti grįžti prie INF sistemos ir pradėti išsamias strategines derybas dėl branduolinių ginklų kontrolės, įtraukiant Jungtines Valstijas ir Rusiją, o laikui bėgant – ir Kiniją.

Svarbiausia, kancleri Merz, išmokite istoriją ir būkite sąžiningas jos atžvilgiu. Be sąžiningumo negali būti pasitikėjimo. Be pasitikėjimo negali būti saugumo. O be diplomatijos Europa rizikuoja pakartoti katastrofas, iš kurių, kaip ji teigia, išmoko pamokas.

Istorija įvertins, ką Vokietija nusprendžia prisiminti, o ką nusprendžia pamiršti. Šį kartą tegul Vokietija pasirenka diplomatiją ir taiką bei laikosi savo žodžio.

Su pagarba

Jeffrey D. Sachs

Universiteto profesorius

Kolumbijos universitetas

Apie Jeffrey D. Sachs atvirą laišką kancleriui Merzui pasakoja pats autorius. Video anglų ir rusų kalbomis.

https://www.youtube.com/watch?v=GbyXNj2P9KE

https://www.youtube.com/watch?v=j-QHiBWapCY

Susilpnėjusi Amerika laukia kito Trumpo žingsnio. Ar Trumpas yra „pirmasis judėjų prezidentas“? Dr.Philip Giraldi

 

Gruodžio 17 d. prezidento Donaldo Trumpo metinė kalba Amerikos visuomenei buvo pilna pasigyrimų apie tai, kaip naujoji JAV vyriausybė visais frontais siekia naudos Amerikos žmonėms. Realybė yra šiek tiek kitokia – ekonomika sunkiai kovoja, auga infliacija ir nedarbas, vyksta karai ir sklinda gandai apie karus. Vienintelis ekonomikos sektorius, kuris, atrodo, klesti, yra „karinis pramoninis kompleksas“ (MIC- “military industrial complex”), arba, galbūt, reikėtų jį vadinti karo konglomeratu, kuris pasipelnė iš daugiau nei trilijono dolerių biudžeto, skirto karinėms ir susijusioms išlaidoms. Be abejo, karo išlaidos padeda didinti šalies skolą, tačiau mažai prisideda prie nacionalinio saugumo dėl gilios nežinomybės ir nuolatinių klaidų, kurias daro valdžioje esantys asmenys Baltuosiuose rūmuose ir aplink juos.

Neišvengiamas faktas, kad Trumpas sukėlė sumaištį beveik visur, kur tik pasirodė, buvo matomas praktiškai nuo inauguracijos dienos prieš vienuolika mėnesių, o padėtį dar labiau pablogino nesuderinti ir dažnai prieštaringi paaiškinimai, skelbiami iš paties Ovaliojo kabineto. Galima būtų nurodyti karus Ukrainoje ir Izraelyje/Palestinoje bei aplink juos kaip labiausiai nereikalingus ir pavojingus Trumpo žingsnius, nes abu jie nekelia grėsmės Jungtinėms Valstijoms, nebent eskaluotųsi ir „peraugtų į branduolinį karą“, o abu juos iš tikrųjų galima apibūdinti kaip palaikomus tuo, ką Vašingtonas padarė ir ko nepadarė.

Ir dar yra Venesuela, karas, kurio pretekstas yra toks dirbtinis ir surežisuotas, kad atrodo komiškas. Trečiadienį Trumpas savo socialiniame tinkle „Truth“ aprašė, kaip „Venesuela yra visiškai apsupta didžiausios armados, kada nors surinktos Pietų Amerikos istorijoje. Ji tik didės, o jiems tai bus toks šokas, kokio jie dar niekada nėra patyrę – kol jie negrąžins Jungtinėms Amerikos Valstijoms visos naftos, žemės ir kitų turtų, kuriuos anksčiau iš mūsų pavogė“. Jei bandytume suprasti, ką Trumpas turėjo omenyje, dabar atrodo, kad gerbiamas JAV prezidentas reikalauja, kad Venesuelos vyriausybė atšauktų 1976 m. priimtą sprendimą nacionalizuoti savo turtą ir perduotų savo naftos išteklius Vašingtonui. Iki 1976 m. JAV naftos kompanijos iš tiesų plėtojo ir eksploatavo Venesuelos naftos atsargas, bet niekada nekilo jokių abejonių, kad Jungtinės Valstijos yra naftos ar po ja esančios žemės savininkės. Trumpas nori visa tai pakeisti, o, beje, Venesuela remia Palestinos valstybingumą, o tai taip pat gali turėti įtakos tam, kad ji tapo taikiniu!

Kalbant apie Rusiją ir Ukrainą, Trumpo nekompetentinga derybų komanda, kurią sudaro du nekilnojamojo turto vystytojai Steve Witkoff ir Jared Kushner, iš kurių vienas yra jo žentas, nuolat nesugeba įvertinti Rusijos ribų ir netgi pastūmėjo Ukrainos prezidentą Volodymyrą Zelensky į kampą, iš kurio jis nepasitrauks ir nepripažins jokių teritorinių nuolaidų. Nėra kur dėtis karui, kurio buvo galima išvengti prieš jam prasidedant, jei ne JAV ir Didžiosios Britanijos įsikišimas.

Visa tai mus veda prie Izraelio, kuris, atrodo, yra vienintelis dalykas, kurį Donaldas Trumpas laiko svarbiu. Izraelio ministras pirmininkas Benjaminas Netanyahu gruodžio 29 d. lankysis Vašingtone. Trumpas paprašė jo atvykti, ir tai bus penktasis tokio pobūdžio susitikimas šiais metais. Atrodo, kad tai bus galutinės diskusijos dėl veiksmų, kurių reikia norint pereiti prie kito vadinamojo „Trumpo taikos plano“ su Gaza etapo. Izraelis nuolat pažeidžia beveik visus paliaubų susitarimo aspektus ir uždarė Gazos sienos perėją Rafah su Egiptu, kuri turėjo būti atidaryta spalio mėnesį kaip pirmojo etapo dalis. Tačiau siena lieka uždaryta, izoliuodama Gazą nuo išorinio pasaulio. Izraelis jau ėmėsi veiksmų, siekdamas nustatyti „geltonąją liniją“, patvirtinančią jo tęsiamą okupaciją ir kontrolę daugiau nei pusėje Gazos ruožo, taip pat toliau žudo Gazos gyventojus ir atsisako jiems tiekti maistą ir vaistus. JAV taip pat stato karinę bazę, kurioje dalį personalo sudarys amerikiečių kariai, Izraelio pusėje Gazos ruože. Ji neabejotinai veiks Izraelio tikslams remti. Taigi, kelias į priekį yra gana akivaizdus, nes Trumpas, kuris neprieštaravo Izraelio pažeidimui JAV garantuoto susitarimo, tikriausiai sutiks su visais savo šeimininkų Jeruzalėje ir Tel Avive reikalavimais.

Kiti neseniai Vašingtone ir užsienyje įvykę pokyčiai taip pat padeda suprasti, kas iš tiesų valdo JAV. Gruodžio pradžioje JAV ambasada Jeruzalėje kartu su Izraelio vyriausybe surengė 1000 evangelikų pastorių iš Jungtinių Valstijų susitikimą, pavadintą „Siono draugų ambasadorių viršūnių susitikimas“. Svečiai buvo vaišinami Izraelio pareigūnų ir ambasadoriaus Mike'o Huckabee, kuris buvo vienas iš renginio organizatorių, dėmesiu, siekiant sukurti vieningą frontą, remiantį Izraelio vadinamąją „teisę gintis“, kurią didžioji pasaulio dalis laiko genocidu, nes tūkstančiai moterų ir vaikų buvo nužudyti, o visos bažnyčios, ligoninės ir pabėgėlių stovyklos regione buvo bombarduojamos Vašingtono tiekiamais ginklais. Tai, kad JAV ambasada remia Izraelio etninio valymo politiką, yra gėdinga, o Huckabee akivaizdžiai nesupranta tinkamo JAV ambasadoriaus vaidmens, kaip ir, matyt, Trumpas, kuris jį paskyrė.

Pagal pranešimus, kelionę į Izraelį apmokėjo Izraelio vyriausybė, galbūt padedama Izraelio lobistų ir įprastų žydų milijardierių. Vienas vietinis palestiniečių krikščionis pastebėjo, kad evangelikų dalyviai „neatrodė susirūpinę tuo, kad palestiniečių krikščionys, gyvenantys vos už kelių minučių kelio, negali laisvai patekti į savo bažnyčias Jeruzalėje ir kitas šventas vietas be Izraelio kariuomenės leidimo. Tačiau šie pastoriai buvo pristatyti kaip Izraelio dvasiniai partneriai, o vietinė bažnyčia – vyrai, moterys ir šeimos, kurie iš tikrųjų neša gyvenimo šioje žemėje naštą – buvo traktuojami kaip nepatogumas“.

JAV vyriausybė savo ruožtu neturėjo visiškai įsitraukti į šią veiklą, o dalyvavusieji turėjo būti nubausti pagal 1938 m. Užsienio agentų registravimo įstatymą (FARA-Foreign Agents Registration Act ), kuris reguliavo užsienio vyriausybių vardu veikiančių grupių elgesį. Viršūnių susitikimo gairėse „Prieš išvykstant“ dalyviams „buvo pasakyta, kad Izraelyje draudžiama viešai evangelizuoti ir platinti krikščionišką medžiagą, ir kad jie turėtų visiškai susilaikyti nuo pamokslavimo. Iš esmės, tikėjimas, kuris du tūkstantmečius skatino krikščionis skleisti evangeliją, Jeruzalėje buvo įpareigotas tylėti.“ Kitaip tariant, viršūnių susitikimo dalyviai buvo priversti išduoti savo religinius įsitikinimus, remdami vyriausybės, kuri akivaizdžiai vykdo nusikaltimus žmoniškumui, politinę darbotvarkę. Žinoma, nepaisant viso to, Trumpo administracija nereikalaus FARA registracijos. Nė viena iš šimtų žydų ir krikščionių sionistų grupių, veikiančių Izraelio vardu, niekada nebuvo priversta registruotis pagal FARA. Iš tiesų, John F. Kennedy buvo nužudytas netrukus po to, kai 1963 m. bandė registruoti vieną iš pirmųjų proizraelietiškų lobistinių grupių, o tai rodo, kad Izraelio draugų suvaržymas turi pasekmių.

Jei kas nors abejoja, kad Izraelis ir jo įvairūs instrumentai valdo Trumpą, užtektų tik peržiūrėti Donaldo dalyvavimą neseniai vykusioje Baltųjų rūmų Hanukos šventėje. „Fox News“ vedėjas Markas Levinas, kuris yra Izraelio šalininkas, antradienio priėmime pasveikino prezidentą Donaldą Trumpą kaip „pirmąjį žydų prezidentą“. Kalbėdamas susirinkusiems rėmėjams, Trumpas pakvietė Leviną „pasakyti keletą žodžių“. „Ateik čia. Šie žmonės tikrai myli Izraelį“, – pažymėjo prezidentas. Levin apkabino Trumpą ir sušuko: „Jis taip pat myli Izraelį!“ Tada Levin toliau sveikino Trumpą kaip pirmąjį žydų prezidentą, prisimindamas, kaip „prieš šešerius metus aš stovėjau čia ir sakiau, kad tai yra mūsų pirmasis žydų prezidentas“, o Trumpas atsakė: „Tai tiesa.“ Levin tęsė: „Dabar jis yra pirmasis žydų prezidentas, kuris ėjo dvi ne iš eilės prezidento kadencijas. Mes dėkojame jums už viską.“ Įdomu tai, kad, be Levino, buvo pagrįstai teigiama, kad Trumpas iš tiesų yra pirmasis žydų prezidentas, 2017 m. atsivertęs į judaizmą, o šią galimybę tikrai patvirtina jo nuolankus elgesys žydų valstybės atžvilgiu per jo kadenciją.

Taip pat antradienio priėmime Izraelio Las Vegaso kazino magnatas ir didžiausias politinis rėmėjas Miriam Adelson viešai ir atvirai pareiškė, kad Trumpas galėtų siekti trečiosios prezidento kadencijos, nepaisant konstitucinių apribojimų. Adelson paminėjo savo diskusijas su advokatu Alan Dershowitz apie kitos kadencijos galiojimą ir sutiko su juo, sakydama: „Susitikau su Alan Dershowitz ir pasakiau: „Alan, sutinku su tavimi. Taigi mes galime tai padaryti. Pagalvok apie tai.“ Ji taip pat pažadėjo papildomus 250 milijonų dolerių kampanijos paramą, kad finansuotų tokią iniciatyvą, o auditorija ėmė skanduoti „Dar ketveri metai“. Trumpas gyrė Adelson paramą ir pabrėžė jos velionio vyro Sheldono Adelsono paramą Izraeliui, sakydamas: „Prieš penkiolika metų stipriausia lobistinė grupė Vašingtone buvo žydų lobistinė grupė. Tai buvo Izraelis. Dabar tai nebeaktualu.“ Trumpas tada apkaltino kai kuriuos įstatymų leidėjus „antisemitizmu“, paminėdamas atstovus Alexandria Ocasio-Cortez ir Ilhan Omar, kurie, Trumpo teigimu, „nekenčia žydų tautos“. Trumpas taip pat apkaltino universitetus, kad jie gina antiizraelietiškas nuotaikas, ir prognozavo, kad Harvardo universitetas, kurį jis yra padavęs į teismą dėl su antisemitizmu susijusių baudų, „sumokės daug pinigų“.

Pabaigoje norėčiau pažymėti, kad mes, amerikiečiai, kurie vis dar vertiname žodžio laisvę, turėtume atkreipti dėmesį į naują aukštą pareigūną, kuris pradėjo eiti pareigas Vašingtone. Trumpas ką tik paskyrė rabiną Yehuda Kaplouną, Izraelyje gimusį Chabad-nik ekstremistą, kuris sako, kad „Palestinos niekada nebuvo“, pagrindiniu Amerikos žodžio laisvės cenzoriumi, suteikdamas jam ambasadoriaus rangą ir paskyręs jį Valstybės departamento specialiojo pasiuntinio antisemitizmo stebėsenos ir kovos su juo biuro vadovu. Kaploun pažadėjo, kad netikslūs ar provokuojantys „neapykantos turinio“ pranešimai, susiję su Izraeliu ir žydais, bus draudžiami socialiniuose tinkluose, ir pažadėjo bendradarbiauti su socialiniais tinklais, siekdamas sustabdyti antisemitinių melų plitimą internete. Kaplounas nepaminėjo, ką darys su klaidinančia informacija apie arabus ar musulmonus, sąmoningai pateikiama žydų dominuojančioje pagrindinėje žiniasklaidoje, todėl galima daryti prielaidą, kad jis nieko nedarys. Tai susiję tik su tais, kurie kritikuoja žydų kolektyvinį elgesį ar Izraelį. Kaplounas yra Trumpo žmogus, o prezidentas akivaizdžiai tiki, kad tai yra teisingas kelias mums visiems. Sudie, Amerika!

https://www.unz.com/pgiraldi/a-battered-america-awaits-trumps-next-move/

Šėtonai

LRT korupcionierių rėmėjų tūsas aplink Seimą ir jo viduje, tyčiojimasis iš Prezidento, iš Lietuvos valstybės, man primina Fiodoro Dostojevskio romaną "Šėtonai".

„Šėtonai“ – šeštasis Fiodoro Dostojevskio romanas, išleistas 1871–1872 m. Dostojevskis romaną parašė įspūdžio, kurį jam padarė teroristinių ir radikalų judėjimų užuomazgos tarp rusų inteligentų, įvairių socialinių sluoksnių atstovų. 

Šėtonai neatsiranda iš niekur. Vienas iš  šėtonų, siaučiančių Seime ir greta jo, apspjaudęs dienraščio "Respublika" korespondentą Antaną Kandrotą, išgarsėjo pernai. 

Apie šėtoną, kuris šlapinosi ant karių kapų Kursko srityje, žino šimtai milijonų buvusios TSRS gyventojų. Apie jį kalbėjo Rusijos URM, jam iškelta baudžiamoji byla ir paskelbta tarptautinė paieška, jo šlykštų poelgį plačiai aptarė spauda. 

Ne ant karių kapų nuotraukoje įamžintas šėtonas dergė, o ant Lietuvos, ant lietuvių Tautos. 

Aš manau, kad myžančiam ant kapų šėtonui neegzistuoja ne tik Dievas, bet ir Lietuva, Lietuvių tauta, jos garbė. Tai visiškai amoralus galvijas, kuris tik savo išore dar primena žmogų, o jo viduje - pripilta fekalijų, tų kurias jis buvo atsinešęs, kad "paminėtų žuvusius" Maskvos "Crocus sity hole".

https://www.youtube.com/watch?v=wuwfl7uBoH0

"Bernardinai" nuotrauka.

Grantačiulpiai ir biudžeto vagys iškreiptai supranta Laisvę

Lietuviški grantačiulpiai ir biudžeto vagys išplėtojo Orvelo knygoje 1984-ji minimus Didžiojo Brolio Partijos šūkius:  ,,KARAS — TAI TAIKA. LAISVĖ — TAI VERGIJA. NEŽINOJIMAS — TAI JĖGA“. Lietuviški degeneratai šį šūkių sąrašą papildė šiais šūkiais:  CENZŪRA — TAI  ŽODŽIO LAISVĖ!, ŠIUKŠLĖS — TAI MENAS!

Pirmojo lietuviškų š.-malių ir protestučių šūkio "CENZŪRA — TAI ŽODŽIO LAISVĖ!" genezę išsamiai aprašė prof.Vytautas Radžvilas.

Mano nuomone, visi matę prie Neries surūdijusį vamzdį, beždžiones Sapiegų parke ir pan. bjaurybes, pagamintas už mokesčių mokėtojų pinigus, pripažins, kad į protestą susirinkusi š.-malių minia šventai tiki, kad ŠIUKŠLĖS - TAI MENAS!

Koncentruotai apie vagių ir grantačiulpių "protestą" pasisakė Arturas Orlauskas:

APIE "ŽODŽIO LAISVĖS" "GYNĖJŲ" CENZŪRĄ IR ĮSTATYMŲ NEPAISYMĄ!

https://www.youtube.com/watch?v=Cm0r7yVfsCU

Eurika Masytė apie "Protestą" FB rašo:

Prašau manęs netapatinti su kultūrininkų laužais, kurie net negalėtų atsakyti, kur tildomas jų laisvas žodis. Tad Meilutytės giesmė buvo tik plastiko gumulas, suformuotas žymių asmenybių ir naudos LRT. 

Visas šis "sąjūdis" yra tik muliažas, nes būtent LRT veržia gerklę Laisvei. 

Žymūs žmonės, ar žinote visus su LRT  susijusius finansinius nusikaltimus, ar gilinatės?

Rūta Meilutyte, nuoširdžiai, išbandykite plaukti prieš srovę.

Menininkė Jurga Lago FB apie protestuotojus rašo:

Gal sakysit per žiauriai, bet išdrįsiu dar kartą: 

   nutraukčiau VISĄ finansavimą bet kokiam menininkui. 

   Nes geriausi daug dirba ir jo negauna. Kai savo darbu daug pasiekia ir gali išgyventi, fondososų imami vadinti “komerciniais”.  Tada visiškai eliminuojami iš svarbaus kultūros lauko. 

😅

   Nesisteminiai, kritinio mąstymo žmonės finansavimo net neprašo, nes žino kad negaus. Bus išsityčiota jiems už akių. Jie dažnai turi dirbti kitus darbus, kad vakarais galėtų kurti. 

🙄

   Palikčiau pagalbą tik jauniesiems. Nes dabar iš mokesčių mokėtojų sugeba prasisukti meno ir kultūros diedovščina. Jūs net neįsivaizduojate, kokį kontingentą išlaikome, tikėdami, kad remiame kultūrą ir meną, juos verčiame politikų tarnais. Išlaikome dažnai pačius nagliausius, o patys geriausi lieka už regos lauko. 

   Didinam ir biurokratų skaičių. O labiausiai nukenčia… menas. Ir kultūra. Ir mes patys, žinoma. 

😅

    Dar sakykit, o kamgi PRIVATIEMS muziejams ir galerijoms valdiškus pinigus skirti? Ogi tam, kad būtų visi paklusnūs. O mes už tai mokame labai brangiai. Savo laisve. Netgi taip. 

😅

   Ir čia ne vienos LT problema. Airija pvz skiria… bazinę valdišką algą menininkams. “Kad nejaustų jie streso gyvenime”… Tiesa, ne visiems! Tik kai kuriems. O tie, kurie gaus (cha cha) nori išlikti… paslaptyje! 

🙂

   Tą patį darys ir Ispanija. 

🙂 

   Už komunizmo statybas, patikėkite, susimokės Vakarai labai brangiai. 

   Nieko nepakeisime? Bet mes ten jau buvom - bent jau matykim, bent nepalaikykime patys, suprasdami, kad koks glušas airis ar ispanas gali nesuprasti… 

   O nuotraukoje - aš su ispane Leila. Per uraganą ji neteko namų. Visko absoliučiai. Dabar dirba sesele, yra dvasiškai itin stipri. Iš valstybės ji negavo NIEKO.   Absoliučiai nieko. Ir tokių žmonių yra masė. Bet valstybei rūpi, kad… menininkai nepatirtų streso. Pagalvokit, kodėl? 

🙄

  Čia šiaip; palyginimui. Kad suprastumėte prioritetus šiandienos Vakaruose. Dar priminsiu, kad nemokamas sūris - pelėkautuose.

Panaudoti Jono Balvočiaus koliažai. 

„Jis yra mūsų pirmasis žydų prezidentas“ – žydai per Hanuką Baltuosiuose rūmuose

Internete plinta vaizdo įrašas, kuriame JAV prezidentas Donaldas Trumpas – kaip galima spręsti iš atmosferos, pusiau juokais, pusiau rimtai, bet vis dėlto reikšmingai – prisipažįsta, kad jis yra pirmasis žydų prezidentas Baltuosiuose rūmuose.

Prezidentas Trumpas savo kalbą šių metų Chanukos šventėje pradėjo prisimindamas neseniai Sidnėjuje įvykusio teroristų išpuolio aukas. Jis kalbėjo keturiasdešimt minučių, o vienu metu prie jo prie podiumo prisijungė žydas, dalyvavęs menoros uždegime.

Įraše, kuris šiuo metu plinta socialinėje žiniasklaidoje, matyti labai draugiška, netgi linksma atmosfera. „Sakyčiau, kad tai yra mūsų pirmasis žydų prezidentas“, – sako žydas, o Trumpas atsako šilta šypsena: „Tai tiesa. Tai tiesa.“ Tada abu sutinka, kad jis eina antrą kadenciją, nors prezidentu buvo išrinktas tris kartus.

M. Levin: “This is our first jewish president”

Trump: “It’s true. That’s true”

🤡🤡🤡 pic.twitter.com/2qMjqyADDK

— 𝐀𝐍𝐓𝐔𝐍𝐄𝐒 (@Antunes1) December 17, 2025

Prezidentas Donaldas Trumpas nusprendė šių metų Chanukos šventėms naudoti didesnę ir auksinesnę menora, o antradienio renginyje, pažymint trečiąją naktį, uždegti ją padėjo prekybos sekretorius Howardas Lutnickas (antrasis iš dešinės).

Prezidentas Donaldas Trumpas pažymėjo trečiąją Chanukos naktį, švęsdamas ją Baltuosiuose rūmuose kartu su sąmokslo teorijos šalininkė Laura Lumer ir kitais, mažiau prieštaringais sąjungininkais iš žydų bendruomenės.

„Aš visada būsiu žydų tautos draugas ir gynėjas“, – sakė jis susirinkusiems Baltųjų rūmų Rytų salėje.

Nepaisant to, kad renginys buvo paskelbtas šventiniu, Trumpas kritikavo kai kuriuos savo politinius priešininkus.

Trumpas du kartus susirinkusiems pasakojo, kad anksčiau stipriausia lobistinė grupė Vašingtone buvo žydų arba proizraelietiška lobistinė grupė.

„Dabar tai nebe taip. Reikia būti labai atsargiems. Konkretu, Kongresas tampa antisemitiškas“, – sakė jis.

Šaltiniai: 

https://pch24.pl/to-nasz-pierwszy-zydowski-prezydent-zydzi-o-chanuce-w-bialym-domu/ 

https://www.dailymail.co.uk/news/article-15390559/donald-trump-hanukkah-laura-loomer-ilham-omar.html

Šalin rankas nuo šių dienų LRT ,,kaspervizijos“! Cenzūra — tai žodžio laisvė (II dalis)! Prof. dr. Vytautas Radžvilas

 

Tęsinys. Pradžia – ČIA

Kovą prieš tą valstybę ji (D.Grybauskaitė) tęsė ir išrinkta prezidente. Kryptingai ir nuosekliai įgyvendindama politinį kursą, kurį galima pavadinti burokevičinės restauracijos programa. Šiai restauracinei programai beveik netrukdomai vykdyti tereikėjo atsikratyti naujomis aplinkybėmis nebetinkamo SSKP/LKP ideologinės platformos balasto.

Į istorijos savartyną iškeliavo labiausiai diskredituoti moraliai ir politiškai bankrutavusios sovietinio komunizmo doktrinos elementai — šviesios komunizmo ateities pažadai, lozungai apie klasinę proletariato diktatūrą ir vadovaujantį komunistų partijos vaidmenį, mokymas apie proletarinį internacionalizmą ir brolišką SSRS tautų draugystę, palaipsnį jų suartėjimą ir neišvengiamą susiliejimą į jokių socialinių ir tautinių skirtumų nežinančią sovietinę liaudį.

Tačiau išliko šios SSKP/LKP ,,platformininkų“ iki galo gintos ideologijos ,,DNR kodas“ — savotiška doktrinos branduolį sudariusių pamatinių idėjų ir tikslų ,,genetinė“ matrica. Įterpti šį kodą į suverenių pasaulio šalių bendriją sugrįžusios Lietuvos valstybės atkūrimo programą ir pamažu perkeisti jos sielą bei kūną — būtent šį tikslą atsargiai ir sumaniai įgyvendino D. Grybauskaitė per dvi savo prezidentavimo kadencijas.

1991 m. atkurta kovo 11-osios valstybė buvo sumanyta ir turėjo tapti atgimusiu ir visapusiškai išsiskleidusiu 1918 m. vasario 16 nepriklausomos nacionalinės valstybės tęsiniu XXI amžiui ir vėlesniems šimtmečiams.

D. Grybauskaitė ėmėsi galvanizuoti ir reanimuoti M. Burokevičiaus ir jo kariaunos nesugebėtos išgelbėti 1940 liepos 21 LSSR lavoną. Tai ji darė dangstydamasi eurointegracijos, o tai reiškia ir kitos marksizmo atmainos — leftistinio eurokomunizmo — ideologijos širma.

Mano adresas — kur yra nors vienas lietuvis

Chameleoniškas šūkių kaitaliojimas yra gana veiksmingas. Nėra taip lengva atpažinti, kad pavyzdžiui, minėtas lozungas ,,Lietuva yra ten, kur yra nors vienas lietuvis“ tėra mūsų dienoms pritaikytų dainelės žodžių ,,Mano adresas — ne namas ir ne gatvė, mano adresas — Sovietų Sąjunga“ (Мой адрес — не дом и не улица, мой адрес — Советский Союз) parafrazė, atspindinti Sąjūdžio laikotarpiu griežtai smerktą imperijoje paplitusį bešaknio bastūno mentalitetą ir jį įkūnijusį klajoklišką gyvenimo būdą.

Piketas prie LRT 2019 m.

Arba suvokti, kad ,,įtraukties ir įvairovės“ šūkiai slepia tą pačią totalitarinio visuomenės niveliavimo ideologiją, kurios išraiška pagrįstai galima laikyti kadaise dažnai girdėtą frazę: ,,rusas, kazachas, lietuvis, gruzinas <…> koks skirtumas, juk mes visi —sovietiniai žmonės“. O kas yra toji frazė, jeigu ne ,,proletariniu internacionalizmu“ vadintos specifinio sovietinio ,,multikultūrizmo“ atmainos populiari formulė?

Būtent todėl, kad ortodoksinį sovietinį komunizmą buvo taip lengva konvertuoti į ,,europinėmis vertybėmis“ pavadintą kitą kairiąją ideologiją, prezidentės skatinamas ir remiamas ideologinio ir politinio tautinės Lietuvos valstybės sąjūdinio projekto pertvarkymas į visiškai kitokią, o tiksliau — diametraliai priešingą valstybės viziją vyko labai sėkmingai ir sparčiai.

Energingai ,,europeizuojama“ Lietuva tyliai ir beveik nepastebimai buvo transformuojama į ,,globalią Lietuvą“. Vyko kuo tikriausia ideologinė ir politinė mutacija — iš pagrindų ir neatpažįstamai keitėsi valstybės prigimties, ateities vizijos ir net paties jos egzistavimo tikslo bei prasmės sampratos.

Taip pat netruko paaiškėti, kad tokią burokevičizmo restauravimo strategiją įmanoma įgyvendinti palyginti švelniomis priemonėmis, išsiverčiant be atvirų represijų. Nereikia LKP CK pasitarimų, tardymų LSSR KGB rūsiuose, Lukiškių kalėjimo ir Mordovijos lagerių.

Tokios politikos įgyvendinimo ir sėkmės pagrindas buvo ir tebėra keturi praktiniai elementai:

1. masinis ir sistemingas visuomenės ideologinis indoktrinavimas ,,vienintele tiesa“, visiškai užvaldytam ir radikalaus piliečių perauklėjimo tikslui palenktam LRT pasitelkiant į pagalbą viešojoje erdvėje absoliučiai dominuojančias ir, svarbiausia, formaliai nepriklausomas žiniasklaidos priemones;
2. reikli ir griežta kadrų atranka viešosiose ir valstybinėse institucijose, iš kurių metodiškai išstūminėjami arba brutaliai šalinami ,,buržuaziniam nacionalizmui“ simpatizuojantys ir nepriklausomos nacionalinės valstybės idėjos neišsižadantys darbuotojai;
3. nuolatinis ir sistemingas moralinis ir psichologinis ,,nacionalistinių atskalūnų“ ujimas ir terorizavimas įstaigų kolektyvuose ir viešojoje erdvėje, peraugantis į didžiules ir tęstines smerkimo bei persekiojimo kampanijas, kurios savo mastais ir nuožmumu iš esmės nesiskiria nuo panašių sovietmečio praktikų;
4.  teisinis ir politinis susidorojimas su ,,politiškai įtartinais“ asmenimis, kurie triukšmingai atleidžiami arba tyliai priverčiami ,,savo noru“ išeiti iš darbo remiantis dirbtinai pramanytais pretekstais ir specialiai organizuojamais asmeniniais ir kolektyviniais skundais.

Tokia ilgametė politika pasirodė esanti itin veiksminga ir duoda apčiuopiamų rezultatų. Okupacijos laikų ,,klasinį budrumą“ pakeitęs ,,pilietinis budrumas“ tvyro kiekviename žingsnyje.

LSSR laikais persekiojimo ir susidorojimo kampanijos dažniausiai būdavo inicijuojamos nurodymais ,,iš viršaus“, o jas vykdydavo ideologinių fanatikų ,,aktyvas“, ,,darbo kolektyvų“ daugumai niūriai stebint ir tyliai baisintis tokiomis viešomis egzekucijomis.

Tai vis dėlto dar buvo žmogiškumo ir padorumo likučius išsaugojusi visuomenė, kuriai žinomi arba įtariami ,,bildukai“, arba ,,stukačiai“, nekėlė jokios pagarbos ir susižavėjimo.

Maža to, jie buvo priversti šnipinėti, skųsti ir įdavinėti savo draugus, kaimynus, bendradarbius slapčia, nes žinojo, kad kilus nors menkiausiam įtarimui apie jų tamsius darbelius visi padorūs žmonės jų vengs kaip maro ir iš tolo jų šalinsis.

O štai šių dienų Lietuvoje susiformavo gausus budrių seklių, skundikų ir ujikų ,,pilietiškas aktyvas“, kuris mažų mažiausiai nenusileidžia sovietmečio ,,liaudies priešų“ demaskuotojams ir viešai giriasi savo žygdarbiais kuriant šalyje ,,didžiojo brolio“ visuomenę, apraizgytą visuotinio sekimo voratinkliu.

Aktyvas

Neretai uolumu ir nuožmumu pranoksta savo pirmtakus. Bet šis ,,aktyvas“, kurio didelę dalį sudaro ideologiškai antitautine ir antivalstybine dvasia perauklėtas jaunimas, dėl ištrintos istorinės atminties turbūt net neįtaria, kad netrukus gali atsidurti padėtyje, į kurią buvo pakliuvę sovietmečio ,,liaudies priešų“ medžiotojai.

Sąjūdžio pakilimas tokiu medžiotojus privertė pritilti ir neramiai gūžtis dėl grėsusios atsakomybės už tarnystę okupantams ir lietuvių patriotų persekiojimus. Panašios neramios dienos gali ateiti ir nūdienos medžiokliams.

Nenumaldomai artėja ir jau ne už kalnų laikas, kai bus suprasta ir aiškiai pasakyta, kad pastarieji penkiolika lietuviškosios ,,demokratijos“ metų iš tikrųjų yra minties ir žodžio laisvės varžymo, cenzūros siautėjimo ir kitaminčių persekiojimo laikotarpis.

Niekam nedarys įspūdžio ir bus teisingai įvertinti šiandien skambantys isteriški protestuotojų klyksmai apie demokratijos gynimą, nes atsitokėjus bus prisiminta, kad SSRS ir LSSR diktatoriai taip pat nesidrovėjo vadinti savo komunistinę totalitarinę imperiją demokratiškiausia šalimi pasaulyje (,,kito tokio krašto nesurasi, kur taip žmogui laisva ir jauku“).

O galiausiai neišvengiamai prabus ir suvokimas, kad doc. J. Mažylė ir kiti lietuviškos Lietuvos gynėjai yra dėl savo ,,neteisingų“ pažiūrų ir įsitikinimų dabartinių ,,demokratijos gynėjų“ persekiojami ir ,,švelniai“ naikinami asmenys.

O pasakant aiškiai ir iki galo — jų padėtis iš esmės nesiskiria nuo tos, kurioje buvo atsidūrę A. Terleckas, N. Sadūnaitė, mons. A. Svarinskas, arkiv. S. Tamkevičius, G. Iešmantas ir kiti okupacijos laikotarpio disidentai bei pasipriešinimo dalyviai.

Žinoma, atšaukimo kultūra kone neutraliai švelniai vadinamas šiandieninių lietuvybės gynėjų ir žadintojų persekiojimo ir represavimo mechanizmas smarkiai skiriasi nuo žiaurią fizinę prievartą ir smurtą plačiai naudojusios komunistinės gulaginės brutalaus teroro sistemos.

Šiandieninės atšaukimo kultūros aukos šalinamos iš viešojo gyvenimo ir stumiamos iš profesinės veiklos į visuomenės užribius ,,švelniosios galios“ metodais, su jomis stengiamasi susidoroti sukeliant kuo mažiau triukšmo. Jų dalia iš tiesų nepavydėtina. Tačiau vertinant žmogiškai, tai geriau, negu atsidurti už grotų ir krimsti kalėjimų ir lagerių kalinių arba tremtinių duoną.

Kartu visiškai akivaizdu, kad tokio ,,švelnaus“ represijų režimo užtenka sukurti baimės atmosferą ir paversti didžiąją visuomenės dalį klusniai ,,politinio korektiškumo“ standartų besilaikančia tyliąja dauguma. Negana to, šiai daugumai nėra lengva įsijausti į būklę persekiojamų ir marginalizuojamų bendrapiliečių, kurie patiria didžiulį moralinį spaudimą ir psichologinę įtampą, praranda profesinį ir socialinį statusą, kenčia nuo nuolatinio streso ir jo sukeliamų ilgalaikių padarinių.

Protestuotojai

Šių dienų Lietuvoje nėra viešų parodomųjų kitaminčių teismų, kokie kartais būdavo surengiami okupuotame krašte ir žiauriais nuosprendžiais savaime tapdavo akivaizdžiu įrodymu, kad represijų mašina iš tiesų veikia ir negailestingai traiško drąsių ir patriotiškų žmonių gyvenimus bei likimus. Todėl atšaukimo kultūros vaisių neparagavusiam asmeniui norisi, o ir būna gana lengva patikėti ar įtikinti save, kad susidorojimo atvejai tėra pavieniai ekscesai arba atsitiktiniai perlenkimai, o ne sklandžiai veikiančios visuomenės ideologinės kontrolės ir griežtos bausmių sistemos požymiai.

Tačiau supratus, kad represijų sistemos gali skirtis iš tiesų svarbiomis ,,techninėmis“ jų sandaros ir veikimo detalėmis, bet jų esmė ir paskirtis būna ta pati, iliuzijos dėl žodžio laisvės ir kitų pilietinių teisių turėtų pamažu sklaidytis.

Tokiame kontekste daugiadieniai protestai ,,šalin rankas nuo laisvo žodžio“ atrodo kaip šiurpus orveliškas košmaras. Šito nebuvo net sovietmečiu. Didelė žiniasklaidos dalis choru reikalauja išsaugoti jau spėjusią joje giliai įsišaknyti cenzūrą. Keli tūkstančiai protestuotojų būriais plūsta prie Seimo ginti LRT direktorę, kurios vadovaujamoje. įstaigoje tvyro ne tik ,,kaspervizijos“ dvasia ir skleidžiama valstybingumo ir nacionalinio saugumo pamatus ardanti ,,globalios Lietuvos“ propaganda. Jiems nė motais net tai, kad toji vadovė tipišku sovietinės cenzorės ir atsakingos ,,organų“ darbuotojos stiliumi išgujo iš universiteto iškilią lietuvybės puoselėtoją ir dėstytoją. Kaip jau minėta, protestuotojų kalbose nėra vietos žodžiams ,,tauta“, ,,valstybė“ ar ,,Tėvynė“. Todėl panašu, kad šie dydžiai apskritai neegzistuoja jų sąmonėje ir vaizduotėje.

Faktiškai vyksta mitingai, kuriuose žiniasklaidos ar jos kai kurių atstovų vardu reikalaujama toliau ardyti ir iki galo demontuoti paskutinius Lietuvos nacionalinio valstybingumo likučius. Tai galima be užuolankų vadinti neįvardijamu visuomenės demoralizavimu ir skaldymu, o tuo pačiu jos ruošimu be pasipriešinimo pasitikti lengviau nei daug kam atrodo vėl galinčias sugrįžti okupantų ordas.

Pasiekta net šventvagystės viršūnė — pačią sąjūdinę laisvos Lietuvos be diktatūros ir cenzūros idėją neigiantys protestų kurstytojai drįsta save vadinti naujuoju sąjūdžiu. Nors iš tikrųjų jie sukilo ir siekia galutinai sunaikinti visus pagrindinius Sąjūdžio iškovojimus.

Jeigu jų mitingai savo dvasia, tikslais ir turiniu ką nors primena, tai tik 1988 m. vasario 15 d. LKP CK organizuotą mitingą, kuriame ,,sovietų Lietuvos darbo žmonių” vardu buvo protestuojama prieš Vakarų imperialistinių sluoksnių kišimąsi į tariamai savanoriškai įstojusios į SSRS ir laisvos bei klestinčios Lietuvos vidaus reikalus.

Nežino žodžio ,,mankurtas“ reikšmės

O tarp kalbėtojų ir ,,imperializmo vanagų“ bei ,,karo kurstytojų“ smerkėjų būta tais laikais garsių ir populiarių žmonių, kurie ir šiandien atrodo nelinkę paaiškinti, kas juos paskatino atsidurti renginio tribūnoje ir pasakyti savo gėdingas kalbas. Beje, šis Sąjūdžio atsiradimo išvakarėse suorganizuotas mitingas faktiškai buvo KPSS/LKP ,,platformininkų“ ir jedinstveninkų būsimųjų antivalstybinių mitingų repeticija.

Štai kodėl Sąjūdžio laikais šiandienos protestai ,,šalin rankas nuo laisvo žodžio“ būtų buvę vadinami nulietuvėjusių mankurtų sambūriais. Nors dauguma jų dalyvių greičiausiai nėra girdėję ir nesupranta net žodžio ,,mankurtas“ reikšmės.

Gal metas atsikvošėti ir nors kiek susimąstyti? Žvelgiant į šiuos protestus savaime kyla paprastas klausimas. Jeigu jų dalyviai yra tokie laimingi ir linksmi būdami sugrąžinti į cenzūros bei programos ,,Vremia“ laikus ir nori juose įstrigti dar keliems dešimtmečiams, gal tegul atvirai ir aiškiai įvardija savo tikruosius reikalavimus?

Mitingas prie LRT 2018 m.

Orvelo knygoje aprašytas pasaulis jiems akivaizdžiai patinka. Apskritai sunku atsikratyti įspūdžio, kad SSKP/LKP ,,platformininkų“ ideologinė DNR, kurioje buvo užprogramuota būtinybė triuškinti ,,liaudies priešus“ ir cenzūruoti kiekvieną laisvą žodį, ištisus dešimtmečius per žiniasklaidą buvo lyg koks genetinis paveldas perdavinėjama lietuviams, kurių daugelis atrodo įgiję neįveikiamą poreikį patenkinti prigimtinius priešų medžiotojų ir cenzorių instinktus.

Nežinojimas yra jėga

Jeigu tie instinktai taip giliai įsišakniję ir nesuvaldomi, tai ,,laisvo žodžio gynėjai“ bent jau tegul nesivaržo savo mitinguose pratęsti orveliško pasaulio giliausią esmę tobulai perteikiančius tris knygoje 1984-ji minimus Didžiojo Brolio Partijos šūkius: ,,KARAS — TAI TAIKA. LAISVĖ — TAI VERGIJA. NEŽINOJIMAS — TAI JĖGA“. Kodėl nepapildžius šito idėjinio arsenalo iškeliant mitinge plakatą su jo tikrąjį tikslą perteikiančiu ketvirtuoju šūkiu: ,,CENZŪRA — TAI ŽODŽIO LAISVĖ!“ Viskas būtų sąžininga ir aišku.

Bet kuriuo atveju ištautinta ir išvalstybinta visuomenė yra akivaizdus šių dienų nulietuvintos Lietuvos tikrovės faktas. Burokevičinės restauracijos vaisiai subrendo. Žvelgdamas į cenzūros reikalaujantį ,,laisvo žodžio gynėjų“ protestą, idėjiškai visiškai panašų į SSKP/LKP ,,platformininkų“ mitingą prie Aukščiausiosios Tarybos, drg. Burokevičius tikrai galėtų nušvisti ledine ir piktdžiugiška komunistinio partinio funkcionieriaus šypsena: šauniai padirbėjo LRT ir visa laisva nepriklausomos Lietuvos žiniasklaida, išradingai mūsų kompartijos pogrindžio sąlygomis viešai ir masiškai skleisdama nemirtingas Markso ir didžiojo Lenino komunistines idėjas, kokia puiki ta mūsų, ,,platformininkų, pamaina išaugo…

https://www.pozicija.org/prof-dr-vytautas-radzvilas-salin-rankas-nuo-siu-dienu-lrt-kaspervizijos-cenzura-tai-zodzio-laisve-ii-dalis/

Akad. V.A.Bumelis - mokslininkas, kurį jaunystėje pažinojau. LRT interviu

 

Su akademiku Vladu Algirdu Bumeliu teko garbė susipažinti 1974 m., kuomet po VU baigimo gavau paskyrimą į "Enzimologijos" institutą. Vėliau teko dirbti viename MGS "Fermentas" akad. Eugenijaus Arvydo Janulaičio vadovaujamame skyriuje. Šiandien LRT paskelbė informatyvų Edgaro Savicko interviu su akad.prof. V.A.Bumeliu, kurį pateikiu žemiau. 

Bumelis apie gaminamus vaistus: suduria į minkštą vietą, jei veikia, valio – turtingi

Lietuvai atgavus nepriklausomybę verslininku tapęs biochemikas Vladas Algirdas Bumelis šiandien laikomas vienu turtingiausių žmonių Lietuvoje. Tiesa, jis pats save vadina „ubagu“. Biotechnologijų miestą „Bio City“ statantis pašnekovas pasakoja šiuo metu iš įvairių šaltinių bandantis surinkti pakankamai šioms investicijoms.

„Gyvenime yra dvi problemos: viena, kai pinigų neturi, kita – kai tų pinigų turi. Kažką su tais pinigais turi daryti“, – interviu LRT.lt sakė jis.

V. A. Bumelis sakė, kad savo „pirmuosius pinigus“ uždirbo pardavęs įmonę „Sicor Biotech“. Būtent iš šio kapitalo atsirado biotechnologinės farmacijos centras „Biotechpharma“, medicinos centrai ir visa „Northway“ įmonių grupė.

LRT.lt straipsnių ciklas „Verslo lyderiai“ – tai išskirtiniai pokalbiai su įtakingiausiais, įžymiausiais ir įdomiausiais Lietuvos verslo pasaulio atstovais. Ekonomiką kuriančios asmenybės juose atskleidžia savo darbo užkulisius, požiūrį į gyvenimą ir verslo filosofiją.

– Interviu ciklu „Verslo lyderiai“ stengiamės iš arčiau susipažinti su žinomais Lietuvos verslo pasaulio vardais. Vladas Algirdas Bumelis šiandien – vienas turtingiausių šalies žmonių, sėkmingo ir besivystančio biotechnologijų verslo vadovas, „Northway“ įmonių grupės savininkas. O nuo ko viskas prasidėjo?

– Nuo to, kad gimiau. Esu jau „75 plius“. Gimiau ne namuose, o Kretingos ligoninėje, liepos 1 dieną. Ką reiškia visokie zodiakai, nelabai suprantu, bet esu Vėžys.

Šeima. Mama – žemaitė. Tėvas – galbūt prūsas, atėjęs į Šiaulių regioną, galbūt lietuvis, galbūt žemaitis, galbūt žydas. Tėčio vardas – Vladas. Tai tėvas susirado tą žemaitę Kretingoje, susituokė. Mane sumeistravo 1949 metais, kai grįžo iš tremties, 5-erius metus kasė Baltosios ir Baltijos jūrų kanalą.

Kadangi mano mama mokytoja, aš pradėjau anksti mokytis. Net 16 metų neturėdamas baigiau mokyklą, net 21-erių metų neturėdamas baigiau universitetą. Tuomet užtekdavo 5-erių metų, dabar visokių nesąmonių prigalvoja...

Kai jau buvau toks įmitęs jaunuolis, tėvas mane pasikvietė ir pasakė: „Vladai, ką nori, gyvenime daryk, tik neik į politiką. Kadangi už politiką anksčiau ar vėliau būna nekas.“ Jį pasodino irgi už politiką, nes buvo Šaulių organizacijoje, kuri gina tėvynę. Buvo vienas iš vadukų. Už tai jį 5-eriems metams išvežė kasti kanalo. Taip prasidėjo.

– Baigėte universitetą, ką tada?

– Kadangi buvau ir esu iš skurdžios šeimos, pinigų nebūdavo, nuo antro kurso jau dirbau laborantu. Padėjau chemijos fakultete. Kadangi turėjau labai gerus profesorius, jie mane įtraukė į studentų mokslinę veiklą. Pradėjau daryti visokius tyrimus, baigiau universitetą ir po metų tapau mokslų daktaru. Anais laikais vadinosi „mokslų kandidatas“. Man atrodo, buvau jauniausias Lietuvoje. Nežinau, gal dabar yra ir jaunesnių. Ne tai, kad aš baisiai būčiau gabus, tikrai nesu kažkoks „superinis“.

Bet kadangi nuo antro kurso pradedi tą savo mokslinį darbą daryti, žiūrėk: antras, trečias, ketvirtas, penktas ir jau ketveri metai. Dar vienerius kažką padarei ir gali pateikti. Turiu tokį auksinį posakį, kad gyvenime viską reikia daryti laiku, o ne tada, kai turi laiko. Kartoju: kad gyvenime viską reikia daryti laiku, o ne tada, kai turi laiko.

– Pakalbėkime apie tą laiką, kai jau ėmėtės verslo. Kai Lietuva atgavo nepriklausomybę, dirbote „Fermente“. Vėliau tapote šios bendrovės bendraturčiu. Ką „Fermentas“ gamino, kaip augo ir galiausiai buvo parduotas „Thermo Fisher Scientific“?

– Aš baigęs universitetą dirbau tokiame chemijos institute, paskui pakvietė mane į Enzimologijos institutą. Ten pradėjau nuo vyresnio mokslinio bendradarbio, paskui tapau laboratorijos vedėju, instituto direktoriaus pavaduotoju mokslui, o paskui direktorius buvo toks profesorius Eugenijus Arvydas Janulaitis.

Jis atėjo pas mane ir sako: „Žinai, Vladai, aš tingiu būti tuo direktoriumi, man geriau mokslu užsiiminėti, tai eik tu į tuos direktorius.“ Nuėjau aš į tuos direktorius. Čia buvo iki nepriklausomybės atgavimo, maždaug 1985 metai. Paskui, kai atgavome nepriklausomybę, kadangi buvome tarybinis institutas, finansuojamas iš Maskvos, jie mums parodė trijų pirštų kombinaciją. Visiems pasakė, kad „nieko nebegausite, nieko nebeduosime“.

Reikėjo kažką daryti. Aš tuomet turėjau 800 žmonių, pinigų nėra, valgyti ko nėra. Visi tie 800 nori valgyti. Tada mes ten, trys bičiuliai, ėmėmės darbų. Tai buvo E. A. Janulaitis, aš ir dabar įžymus, toks savamokslis menininkas Viktoras Butkus. Tais laikais buvo du pavaduotojai mokslui, E. A. Janulaitis kuravo sritį, kuri vadinosi rekombinantiniai baltymai, o V. Butkus kuravo sritį, kuri buvo vadinama restrikcijos modifikacijos fermentai.

1990 metais, kai nebuvo iš ko valgyti, sumažinome institutą iki 400 žmonių ir suskaldėme į tris gabalus. Įkūrėme valstybinį institutą su 100 žmonių ir dvi kompanijas. Viena vadinosi „Fermentas“, kita – „Biofa“. Pirmoji užsiiminėjo restrikcijos modifikacijos fermentais, antroji – rekombinantiniais baltymais. V. Butkus ėmėsi vadovauti „Fermentui“, aš dar kurį laiką buvau to instituto direktoriumi, o „Biofai“ vadovavo dar kitas žmogus. Iš pradžių jos buvo valdiškos, su valstybiniu kapitalu, paskui leido jas privatizuoti.

Kur buvo mūsų teisingas žingsnis – 400 žmonių reikėjo pasakyti „atleiskite, bet nėra jums čia veiklos“, kadangi tokio didelio konglomerato negalima skaldyti po šapą, tada viskas sulūžinėja. Mes suskirstėme į tris didelius gabalus, kurie turėjo tam tikrą potencialą.

Iš „Fermento“ išsirutuliavo tai, kas šiandien yra „Thermo Fisher Scientific“. Jie dar instituto laikais pradėjo gaminti ir pardavinėti tuos savo produktėlius. Tai panašu į tai, dėl ko šiandien visi šaukia „(profesoriaus Virginijaus – LRT.lt) Šikšnio žirklės“. Tos „Šikšnio žirklės“ irgi yra tas pats fermentas, kuris padeda kažkokiu būdu įterpti į DNR kitą gabalą. Tais laikais jie darė tuos fermentus, kurie sugebėdavo tą DNR perkirpti.

Kokia nauda? Jei turi DNR ir iš jo gali padaryti žiedą, tada iškerpi gabalą, pavyzdžiui, bakterijos. Tada į mikrobinį DNR įdedi geną, kuris koduoja žmogaus baltymą. Tada ta bakterija pradeda daryti žmogaus baltymą. Kadangi tų žmogaus baltymų trūksta mums, dažniausiai sergame.

Tokie klasikiniai pavyzdžiai yra žmogaus augimo hormonas. Ar matėte dabar kur nors žmonių, kurie būtų metro ūgio ir neauga? O anais laikais jų buvo labai daug. Jiems visiems būdavo nustatyta, kad trūksta žmogaus augimo hormono. Jo buvo galima išskirti iš lavonų hipofizių. Tačiau ten masė problemų.

Kai šį žmogaus augimo hormoną įdėjo į bakterijas, pradėjo auginti tą baltymą, tada suleisdavo tam žmogeliui, kai trūksta, ir tada jis normaliai išauga, gal ne iki Sabonio, bet iki Bumelio (1,85 metro).

„Biofa“ irgi darė žmogaus augimo hormoną ir interferoną. Interferonas yra toks geras baltymas, kurio jeigu suleidi, jis sugeba sukarpyti įvairias virusų genetines sistemas ir tada jie nesidaugina ląstelėje. Taip, ne visur veikia. Kai buvo kovidas, irgi visi sakė, kad suleiskime interferono, bet kovidas buvo bjauresnis ir nepadėjo interferonai, reikėjo kitokių reikalų.

Tuo metu institutą – Gyvybės mokslų centrą – išlaikė „Fermentas“ ir „Biofa“. Jeigu nebūtume uždirbę pinigų ir nedavę jam, šiandien jo nebūtų.

Taip, „Fermentą“ pardavėme „Thermo Fisher Scientific“, o „Biofą“ iš pradžių tokiai amerikonų kompanijai „Sicor“, kuris paskui buvo parduotas Izraelio kompanijai „Teva“. Aš dešimt metų tada pradirbau „Tevai“. Kūriau įvairius rekombinantinius baltymus, buvau atsakingas už mokslo genų inžinerinių preparatų gamybą ir dar už generinių vaistų rinkodarą.

Tie metai mane daug ko išmokė. Tokioje žydų kompanijoje labai gerai yra mokytis rinkodaros ir pardavimų. Manau, kad bet kuris vadovas ar verslininkas, jeigu nemoka parduoti, tai geriau neturėti kompanijos. Turi mokėti pardavinėti. Kiekvieną dieną reikia pardavinėti. Ne tiesiogine prasme, bet turi parduoti savo paslaugas, produktus, patį save.

Jeigu su žmogumi susitinki, 30 sekundžių ir jau aišku apie tą žmogų. Ar tu su juo norėsi į žvalgybą eiti, ar norėsi su juo bendradarbiauti ir draugauti, ar sakai „ne, ačiū, nereikia“.

Beje, į „Biofą“ su italais ir šveicarais nemažai investavome, kadangi farmacinių produktų gamybinės sąlygos tais laikais buvo labai blogos. Praktiškai nebuvo galima pardavinėti jų Vakarų rinkoje. Susiradau investuotojų, pastatėme naują gamyklą Molėtų plente. O dabartinę „Biotechpharmą“ aš sukūriau naują.

– Dar peržiūrėjau dabar jūsų valdomas bendroves, seniausia jų yra 1991 metais įsteigta „Biota“. Kokia jos paskirtis?

– Ji miega, o buvo tokia paslaugų ir konsultacijų kompanija. Tačiau kadangi ji tiek sena yra, nesinori jos skriausti. Aš ją taip ir išlaikau. Kartais kokius labai nedidelius uždavinius duodu.

Matote, kaip su kompanijomis yra, tu jų turi nemažai. Vienos yra pagrindinės, kurios daro pinigus, o kitos yra, kurios miega. Jos miega, ar valgyti labai prašo, kai miega? Nelabai.

Miega, bet paskui ateina gera mintis, geras impulsas, idėja, o tu jau turi kompaniją, kuri gali imtis tos idėjos įgyvendinimo. Aš turiu įvairių idėjų, galbūt „Biota“ tikrai atsigaus po kurio laiko ir imsis naujų uždavinių.

Šiaip dar tais senais tarybiniais laikais ir dar nepriklausomybės aušroje buvo įkurta įvairių kooperatyvų, užsakymų ieškojome, kažkokius papildomus pinigėlius darėme. Atsimenu, V. Butkus buvo įkūręs, man atrodo, „Enzo serum“, mes turėjome „Biotą“, kiti dar kažką. „Biocentras“ užsiiminėjo ekologiniais dalykais.

– Dabartinis „Northway“ biotechnologijų klasterio flagmanas „Biotechpharma“ įsteigtas 2004 metais, kiek vėliau duris atvėrė ir įmonė Bostone. Kokia buvo šių žingsnių logika?

– Kai buvau „Sicor Biotech“ vadas, ją nupirko „Teva“, o man buvo du pasirinkimai, nes iš to pardavimo uždirbau kažkiek pinigėlių. Man pirmi pinigai buvo iš to „Sicor Biotech“ pardavimo. Galvojau, ką daryti – pasilikti su tamsta ar paspausti ranką ir išsiskirstyti.

Tada iškart įkūriau kompanijėlę, kadangi toks esu, kažką turiu veikti. Įkūriau „Biotechpharmą“ ir pasakiau, kad užsiiminėsiu fundamentiniais moksliniais tyrimais. Man norėjosi rasti įvairių markerių, priešvėžinių preparatų.

„Biotechpharma“ įsikūrė „Northway“ medicinos centro rūsyje. Buvome jau pastatę nedidelį pastatuką Žukausko gatvėje ir man davė pusantro kambariuko rūsyje. Sakė, kad jei nori, čia kažką krapštykis. Vieni pradeda rūsyje, kiti – garaže. Aš rūsy pradėjau.

Turėjau pinigų, nusipirkau įrangos, kuri tinka moksliniams tyrimams, ir pradėjau krapštytis, bet ne pats. Nes, kai „Teva“ nupirko mus, tie „tevistai“ pasakė „ponas Bumeli, turi čia padirbėti truputį, kokius 4–5 metus“. Tada pasisamdžiau žmogų, kuris vadovavo „Biotechpharmai“, kad nebūtų interesų konflikto. O kadangi ten buvo susiję su fundamentiniais moksliniais tyrimais, nebuvo ir konflikto. „Tevoje“ dar dirbau iki maždaug 2010 metų.

Žingsnis į Ameriką buvo 2014 metais. Jau buvau susikoncentravęs į „Biotechpharmos“ kontraktinius užsakomuosius darbus. Aš čia nieko negaminu, kuriu technologijas ir atlieku servisą. Pradėjau žiūrėti, kad viskas, ką aš čia darau Europoje, yra labai šaunu, bet tie bičiuliai amerikonai turi pinigų ir intensyviai vystosi, mokslinius tyrimus atlieka, kuria naujas technologijas. Tačiau niekas nenori čia per tą Atlantą skraidyti į Europą.

Kaip sakoma, jei Mahometas neina pas kalną, tai kalnas eina pas Mahometą. Tai ir aš nutariau, kad geriau įkurti kažką Amerikoje. Įkūriau technologinėse vietose, kur yra daug įvairių biotechnologinių kompanijų. Amerikonas – pragmatiškas, protingas žmogus. Jis nori, kad servisas būtų vietoje. Čia mano durys, ten kitos durys. Kitas duris atidarei ir jau gauni paslaugas. Tokia buvo strategija.

2014 metais įkūriau kompaniją Amerikoje. Apie 2020 metus, dar prieš kovidą, įkūriau laboratorijas, kuriose pradėjome technologijų kūrimą. 2021 metais pastačiau gamybines patalpas, kurios leidžia gaminti vaistus panašiai, kaip tai darome čia, Lietuvoje.

Du centrai buvo – vienas Mokslininkų gatvėje, o kitas – Amerikoje. Tie du centrai ir apima kryptį, kuri vadinasi rekombinantinių baltymų ir monokloninių antikūnių gamyba, t. y. technologijų kūrimas ir serviso suteikimas įvairiems užsakovams.

Jie ateina su idėja ir sako „man padaryk“. Mes tą idėją įgyvendiname. Atiduodame buteliukus arba švirkštukus ir jie su jais eina atlikti klinikinių tyrimų. Suduria į minkštą vietą, jeigu veikia, valio – labai turtingi.

Pagrindiniai klientai yra vaistų kūrimo įmonės (angl. drug discovery). Jos užsiima fundamentika, ieško, kokią molekulę sukurti, kad ji veiktų mūsų ląsteles. Kai molekulė jau surasta, reikia sukurti technologiją jos pagaminimui.

Aš tą ir moku daryti. Paimu tą geną ir įdedu į mikrobą arba į žinduolio ląstelę, paauginu dideliuose fermentatoriuose ar bioreaktoriuose (iki 2 ar net 4 tūkst. litrų), išskiriu tų baltymų. Paskui tuos baltymus supilstau į buteliukus ir atiduodu tam užsakovui, kad jis eitų ir darytų klinikinius tyrimus.

Jeigu veikia, jis – multimilijonierius. Dabar su viena kompanija kūriau technologiją tokiam labai geram vaistui, kuris turi didžiulę indikaciją dėl nealkoholinės cirozės. Yra alkoholinė cirozė, kai per daug geri. Bet yra nealkoholinė. Nebuvo vaistų gydyti, tai dabar viena didelė farmacinė kompanija pamatė, kad yra didelė perspektyva (jokių paslapčių čia nesakau). Jie nupirko tą kompaniją, su kuria 7-erius metus kūriau tuos vaistus, sumokėjo 3,5 mlrd. eurų. O aš – kaip buvau ubagas, taip ir likau (juokiasi).

– „Northway“ įmonių akcininkų struktūroje kartojasi Jungtinėje Karalystėje registruota „Northway Holdings Limited“, kurią kontroliuojate jūs ir asmuo vardu Haroldas Michaelis Paisneris. Tai jūsų verslo partneris?

– Ne, jis yra įžymus teisininkas Londone, dabar jau emeritas. Čia irgi jokių paslapčių nėra. Kai pardavėme tą mano kartu su italais sukurtą kompaniją „Tevai“, uždirbau ten vieną kitą litą. Kai uždirbi... Kaip sakoma, gyvenime yra dvi problemos: viena, kai pinigų neturi, kita – kai tų pinigų turi. Kažką su tais pinigais turi daryti.

Aš šiaip esu nustebęs, nes sako, kad lietuviai bankuose turi pasidėję 40 mlrd. eurų! Ir kiekvieną dieną tie pinigai eina per kaminą. Niekaip nesuprantu, kaip reikia taip netvarkingai laikyti savo pinigus, kad neinvestuoja, o laiko bankuose. Kai bankas duoda kokius 1,5 proc. palūkanų, o infliacija šiandien – 3 proc.

Tai aš su tais gautais pinigai įkūriau kontroliuojančiąją bendrovę Londone. Turėjau bičiulį, gerai pažįstamą teisininką. Jis ėmėsi prižiūrėti ją, ir tiek. Akcininkai yra šeima, mes turime vadinamąjį „trustą“ (liet. šeimos biurą). Yra šeima: Bumelis, Bumelienė ir dvi Bumelytės – nei daugiau, nei mažiau.

Per tą bendrovę tų pinigėlių nelaikai, kad jie po 3 proc. kasmet nuvertėtų. Imi ir investuoji į verslą, į vieną, į kitą, trečią sritį. Bandai uždirbti pinigus. Čia nėra lengvas uždarbis, kadangi juos reikia vėl investuoti, statyti fabrikus, organizacijas, kurti kompanijas. Daug yra darbo, bet jeigu netingi...

Dabar visi gaus iš antros pakopos pinigų. Sako, kad visi lietuviai kaip nutrūkę nuo „lenciūgo“ bėgs į parduotuvę greitai jų išleisti. Jei valstybė nemoko lietuvių investuoti, reikia mokyti, rengti seminarus, mokymus, sakyti lietuviams, kad jei pasiims tuos pinigus, eikit investuokite – į vieną, į kitą sritį. Dabar tų sričių yra kiek nori. Pradedant įvairiais fondais, kurie susieti su gynyba ir t. t.

Sudėsi pinigus ir neprarasi to vieno ar kito procento, o uždirbsi. 20–30 proc. gal neuždirbsi, bet iki kokių 10 proc., jei truputį parizikuoji, gali uždirbti. Nuo 100 tūkst. eurų 10 proc. – ar yra blogi pinigai? Nėra blogi.

– Pakalbėkime apie „Bio City“, jūsų statomą biotechnologijų miestą. Prieš metus atidarėte genų terapijos centrą „Celltechna“, kuriuo pradėjote antrąją jo dalį?

– Dalys yra trys. „Bio City 1“ yra baigtas, stovi Mokslininkų gatvėje ir Bostone. „Bio City 2“ dar bus daugiau. Jau pastatėme genų terapijos centrą, o dar turi būti didelis monokloninių antikūnų fabrikas ir inovacijų centras. Kadangi turime daryti vadinamąjį taikomąjį mokslą. Jei to nedarysim, nieko nebus.

Genų terapijos centras, kuriame dabar sėdime, yra puikus. Jį jau sertifikavome kaip tinkamą geros gamybos praktikos darbams. Jau turime tris projektus, kuriuos vystome. Judame į priekį.

Toliau statau „Bio City 3“, kuris yra Vismaliukų kaime (Vilniaus miesto inovacijų pramonės parke – LRT.lt). Jau pastačiau logistikos centrą, nes visai „Northway“ grupei reikia jo. Nedidelis, nes vilkikais nelabai vežame. Tokius buteliukus vežti paprasta mašinike gali. Išvis aš nemėgstu didelių dalykų.

– Svarbu, kiek kainuoja.

– Taip (juokiasi). Kad būtų galima gerai parduoti – mažą daiktą, bet gerai parduoti.

Po logistikos centro statau ląstelių terapijos centrą. Dabar tai naujausia mada. Visi šaukia apie personalizuotą mediciną. Vieniems vaistai veikia, kitiems ne. Reikia iš pradžių suprasti, veiks ar neveiks. Įvairius tyrimus reikia atlikti.

Bet dar yra kita sritis. Mes savo viduje turime labai daug įvairiausių ląstelių. Yra tokios vadinamosios T ląstelės, kurios atsakingos už tai, kad jeigu yra kokia vėžinė ląstelė, ją atpažįsta ir naikina. Bet vėžinės ląstelės yra tokios gudrios, kad T ląstelės nesugeba atpažinti.

Dabar sukurtos tokios technologijos, kad paimi T ląsteles iš kraujo, jas truputį genetiškai modifikuoji, uždedi ant jų receptorius, kurie, kai nueina iki vėžinės ląstelės, suranda tam tikrus taškus, pradeda atpažinti kaip ląstelę, kurią reikia sunaikinti.

Technologija ir paprasta, ir sudėtinga. Reikia paimti kraują, išsiskirti iš jo T ląsteles, jas aktyvuoti ir modifikuoti, jų pagausinti bioreaktoriuose 2 ar 3 savaites. Tada grąžini atgal į kraują, o tada tos T ląstelės su specialiais receptoriais kala per vėžines ląsteles ir gydo.

Yra tokia bjauri liga kraujo vėžys. Anksčiau būdavo, kad tai diagnozavus jau „aleliuja“, jau ruoškis, o dabar tą kraujo vėžį galima puikiausiai išgydyti. Beveik iki galo. Tai vyksta Lietuvoje ir visame pasaulyje.

Tačiau čia tik T ląstelės, o mes turime viduje tų ląstelių, kokių nori. Įvairūs mokslininkai jas ima, bando modifikuoti įvairiais būdais, kad jos pačios viduje organizmo tvarkytųsi su blogais dalykais, blogomis ląstelėmis, kurių kartais atsiranda.

Tai yra ta vadinamoji ląstelių terapija. Aš noriu pastatyti nediduką centrą tam ir jame pagal kitų kompanijų užsakymą gaminti. Turi būti švarios patalpos, didelės investicijos. Virtuvėje ant stalo nepadarysi. Tam reikia specialių sąlygų ir didelių investicijų, bet perspektyvos su ląstelių terapija yra milžiniškos. Kadangi esu toks keistas, vis man kažko naujo ir naujo norisi. Norisi pridėti prie to mano pirmo segmento, kurį pradėjau apie 2004 metus, dar kelis dabar aktualius segmentus.

O dar „Bio City 3“ kartu su ta kompanija, kur buvo parduota už 3,5 mlrd. eurų, kadangi tas vaistas yra aktualus, reikia didelių gamybinių pajėgumų. Didelės skalės mikrobinių procesų gamybos centrui reikia 500 mln. eurų. Tiek reikia, kad gamintume baltymą, kuris gydo nealkoholinę cirozę. Kadangi aš ubagas, man didžiausias uždavinys susirankioti tų pinigų.

– Jau skelbta, kad į „Celltechną“ investavote 50 mln. eurų, į „Molekulinės biotechnologijos centrą“ planuojate investuoti 200 mln. eurų. Dar anksčiau įvardinta, kad per 10 metų iš viso bus investuota 7 mlrd. eurų suma, sukurta 2 tūkst. darbo vietų. Ar viskas vyksta pagal planą, o gal yra pokyčių?

– Kodėl aš tai viską darau? Šaunuoliai mūsų politikai, kurie labai greitai visko prisirašo. Jie sakė, kad 2030 metais iš modernios biotechnologijos Lietuvos valstybė turi daryti 5 proc. BVP.

2030 metais mūsų BVP, net neabejoju, bus 100 mlrd. eurų. Berniukai ir mergaitės, 5 mlrd. eurų nėra lengva padaryti. Jei nori tiek, reikia didelių fabrikų, kurie sukuria masto ekonomiką. Tik masto ekonomika gali tokius pinigus generuoti.

Jeigu norime įgyvendinti tą uždavinį, žiūrėkime kartu, kaip tai galima padaryti. Tokių tendencijų yra. Yra nacionalinis plėtros bankas ILTE, kurie turi „Milijardą verslui“. Niekas ten neduoda, bet paskolina. Jei paskolina 10 ar 15 metų – nėra taip, kaip su komerciniu banku, kur paskolina 5-eriems metams ir turi atiduoti. Tai nėra lengva.

Tai vienas pliusas yra su ILTE. Antras pliusas – jie gali skolinti didesnius pinigus. 10 mln. eurų ir komercinis bankas paskolins, bet jeigu reikia per 100 ar 200 mln. eurų, tai dideli pinigai. ILTE sako, kad yra pasiryžę tokias technologijas ir dalykus vystyti, pasiryžę pinigus skolinti.

Esame dabar procese tiek su ILTE, tiek su įvairiais komerciniais bankais. Nevardinsiu, bet daugelis komercinių bankų dabar irgi turi interesą, jiems irgi įdomu. O tas naujas partneris, kuris nupirko kompaniją už 3,5 mlrd. eurų – ir tas sako, kad įdomu. Irgi žada vienu ar kitu būdu dalyvauti tame projekte.

Tai tokia integracija, kai surenki 5–7 partnerius, sudedi į kupetą, o turi visiems viskas tikti, kad visi tikėtų ta idėja, kurią įgyvendini. Kaip jauniems žmonėms galiu pasakyti – turi visą laiką turėti viziją. Jei vizijos neturi, nieko gyvenime nepasieksi. Man sako, kad esu keistas. Keistas, bet yra „Bio City“ vizija, ji nupaišyta. Tam, kad ją išpildyčiau, tai ojojoj, kiek čia reikės dirbti. Dieną naktį reikės dirbti.

– Lietuvos 20-osios Vyriausybės programoje yra toks sakinys: „Ypač daug dėmesio skirsime gyvybės mokslų sričiai.“ Jaučiate tą dėmesį?

– Ar pamenate, ką man tėvas sakė, – nedalyvauk jokioje politikoje (juokiasi). Pasakyti, kad ne... Tas dėmesys prislopęs. Kadangi dabar yra kitos aktualijos. Kokios? Jūs patys žinote. Prieš 5-erius metus visi kartojo žodį „biotechnologijos“. Dabar kitos aktualijos.

Dideli darbai daromi tyliai, nešūkaujant. Visiems patariu daugiau dirbti, mažiau šūkauti. Dar galiu pasakyti vieną dalyką. Visi vaikšto paskui ir sako „reikia padaryti“. Pirmadienį ateina ir sako: „Reikia padaryti.“ Antradienį sutinku ir vėl sako: „Reikia padaryti.“ Trečiadienį tą patį sako. Ir taip visą savaitę, bet nieko nedaro. Visiems sakau: „Baikite kalbėti, imkite ir padarykite.“ Ką reikia padaryti – aš pats žinau.

Sako: „Reikia numušti tuos balionus.“ Tai eik ir numušk. Su lazda, tai lazda. Su lazeriu, tai su lazeriu. Su šautuvu, tai su šautuvu. Mano tėvas buvo medžiotojas. Tai duokite, pasiimsiu tėvo šautuvą su šratais, kalsiu į tą balioną.

– Labai aukštai skrenda jie.

– Gerą šautuvą reikia turėti.

– Koks šiandien gyvybės mokslų lygis yra Europoje, palyginti su JAV arba Kinija? Atrodo, kinai buvo tie, kurie ėmė ir padarė.

– Taip, jie neaiškina, kad „reikia padaryti“. Beje, amerikonai irgi pražiūrėjo kinus. Beje, aš jau daug metų Kinijoje, esu ten pastatęs tris fabrikus. Du – nedideliame miestelyje, kuris vadinasi Tiandzinas. Ten gyvena 12 mln., tai toks nedidukas miestelis. Dar vieną – dideliame mieste, Šanchajuje.

Kinus žinau nuo 1984 metų. Labai darbšti tauta, bet... Bet... Yra visokių „bet“.

Kai vysčiau ten tuos fabrikus, dar nebuvo „Northway“, buvau paprastas Bumelis. Tiesa, ten jau praėję laikai. Per įvairias perturbacijas, kurios čia vyko, nieko ten nebeturiu. Tiesa, tebeturiu Tiandzino miestelyje, viename iš fabrikų, stovi didžiulis monumentas. Kadangi kinai mėgsta monumentus, ant didelio kaip siena granito gabalo užrašyta, kad čia tais ir tais metais Vladas Algirdas Bumelis kartu su kinais įkūrė tokį ir tokį fabrikėlį.

Buvau nuvažiavęs prieš 10 metų, atsistojau prie to monumento, galvojau „Viešpatie, kaip įspūdingai atrodo“. Kur tu čia rasi Europoje ar dar kur, kad tokius keistus dalykus darytų. Bet jie turi kitokį mentalitetą, kitaip dirba.

Ar kinai vystosi? Puikiai vystosi. Ar kinai viską gali padaryti? Viską gali. Bet ar jau tokiame lygyje kaip vakarietiški kapitalistai? Dar ne. Todėl dar daug kas Vakaruose nelabai tiki kinais, nelabai ten eina visko daryti.

O amerikonai viską gali. Tiesa, jie patys visi bėgdavo į Kiniją, nes ten viskas tris kartus pigiau. Tačiau kai Donaldas Trumpas ėmėsi programos „Biosecurity“, kad viskas turi grįžti į Ameriką, labai daug amerikiečių kompanijų iš Kinijos pradeda kelti į Europą arba grąžinti į Ameriką.

– Kitas „Northway“ klasteris – medicina. Tai Vilniuje, Kretingoje, Klaipėdoje, Rygoje ir Londone veikiantys medicinos centrai. O dar yra investicijų klasteris, kaip suprantu, daugiausiai veikiantis nekilnojamojo turto srityje. Kokia šių bendrovių paskirtis?

– Jei kas galvoja, kad iš privačios medicinos visi yra pasidarę multimilijonieriais, tai yra gryna netiesa. Ko aš nuėjau į tą privačią mediciną? Todėl, kad mano vyresnioji dukra baigė Medicinos fakultetą, nuėjo dirbti į Šeškinės polikliniką. Kai atnešė pirmą algą, klausiu: „Vaikeli, kiek gavai?“ – „80 litų.“ – „Vaikeli, ką, taip ir žadi gyventi? Mes gi Bumeliai, kyšių neimame. Jei kas į kišenę duos, tu neimsi. Su 80 litų ir gyvensi?“ Sako: „O ką, tėvai, daryti?“

Dabar jau daktarai gerai gauna, kai valstybė algas neblogas skiria. Tada buvo liūdna. Pasakiau, kad jei nori daugiau užsidirbti, reikia daugiau dirbti. Tai vienintelis kelias. Jeigu nori daugiau užsidirbti, pradėk daryti sau. Pradėjome žiūrėti, gal kokį šeimos centriuką įsteigti.

Esi daktaras, aš – pacientas, turi vamzdelį, paklausei... Tačiau čia toks keistas verslas. O aš kadangi turėjau finansų iš biotechnologijų įmonių pardavimų, dalį jų sudėjome į medicinos centrų pastatymą. Ten didžiuliai pinigai sudėti.

Tie valstybininkai, kur naujai atėję į valdžią galvoja, kad čia privatininkai skriaudžia pacientus, ima kažkokias priemokas, pampsta pinigais... Tai aš galiu pasakyti, kad tą, ką aš esu sudėjęs į medicinos centrus, dar reikėtų kokius 50 metų dirbti, kad susigrąžinčiau tas investicijas. Tokia yra situacija.

Todėl, kad valstybinėje medicinoje valstybė duoda jiems pinigus, jie perka, ką nori: įrangą, tomografus, „šmomografus“, echoskopus, stato ligonines ir visa kita. Ar yra amortizaciniai atskaitymai, kurie sudėti į investicijas, sudėti į paslaugos kainą? Ne. O privačioje medicinoje, jei sudėjai pinigus, turi įtraukti, amortizuoti ir kažkokiu būdu grąžinti. Turi susigrąžinti investicijas. Tik paskui pradėti daryti pelną.

Valstybinėje medicinoje jokių investicijų, kurias padaro valstybė, nereikia grąžinti. Todėl jie sako, kad yra įkainis, kurį valstybė duoda, ir už tą įkainį jūs turite suteikti paslaugą. Čia yra nerealu. Kadangi jie neskaičiuoja visų investicijų, kurios yra daromos į valstybinę mediciną. Kai jiems bandai tai aiškinti, jie to nesupranta.

O dėl NT – ką ten uždirbsi. Nesu didelis spekuliantas, bet lietuvio pagrindinis investavimas yra NT. Ką visi darys, kai gaus iš pensijų fondų? Bėgs pirkti butus. Ką, nuomos juos? Kapeikas ten gauni, už elektrą susimoki, ne daugiau. Dar visi sako, kad NT brangsta. Nuo nepriklausomybės laikų kiek pabrango? 30 kartų turbūt.

– Esate įkopęs į aštuntą dešimtmetį, tačiau toliau vystote ambicingus projektus...

– Taip pasakysiu. Turėjau tokį verslo partnerį, kitame fabrike net pasitarimų kambarį jo garbei pavadinau „Carlo Salvi meeting room“. Jis buvęs mano mentorius. Man sakydavo: „Vladai, užmiršk viską, kas parašyta tavo pase. Išskyrus savo vardą ir pavardę.“

Kas mano pase parašyta – aš nepamenu. Jei sako, kad man jau tarp 70 ir 80 metų, nežinau – gal tarp 40 ir 50. Aš esu užmiršęs ir prisimenu savo vardą ir pavardę, kurią man davė mano tėvai. Daugiau man nieko nereikia.

– Gal esate išradęs kokį nors ilgaamžiškumo eliksyrą?

– Toks eleksyras yra dviejų rūšių. Pirma, nežiūrėk į savo pasą. Jei pradedi suprasti, kiek tau metų, tie metai tave slegia. Antra, esu parašęs knygelę „99 proc.“, tai 99 proc. yra darbo ir 1 proc. yra talento, kurį mes kiekvienas lietuvis turime. Tik ne visi norime įdėti 99 proc. darbo.

Reikia dirbti, kiekvieną dieną dirbti. Dirbk, dirbk, dirbk. Žmogus yra sukurtas dirbti ir galvoti. Galvojimas yra pats sunkiausias darbas, todėl niekas nenori juo užsiimti. Sutinki?

LRT nuotrauka.

https://www.lrt.lt/naujienos/verslas/4/2769250/bumelis-apie-gaminamus-vaistus-suduria-i-minksta-vieta-jei-veikia-valio-turtingi

Šalin rankas nuo šių dienų LRT „kaspervizijos“! Cenzūra – tai žodžio laisvė! Prof. habil. dr. Vytautas Radžvilas

 

Keistai ir pretenzingai pavadinta protesto akcija „Šalin rankas nuo laisvo žodžio“ – pats metas pakomentuoti Tautos forumo (TF) prieš kelias dienas paskelbtą raginimą pradėti seniai pribrendusias ir absoliučiai būtinas permainas LRT.

Tariama ir tikroji LRT misija

TF – protautinė ir provalstybinė Nacionalinio susivienijimo srovė – yra vienintelis Lietuvoje veikiantis visuomeninis politinis sambūris, jau nuo 2018 m. keliantis bei reikalaujantis kompleksiškai ir iš esmės spręsti visuomeninio transliuotojo problemą.

Net viešojoje erdvėje karštai diskutuojant ir verdant aistroms dėl LRT ateities, ši problema dažniausiai susiaurinama iki kelių svarbių, bet vis dėlto antrinių „techninių“ klausimų. Į ją žvelgiama per partijų kovos dėl visuomeninio transliuotojo tribūnos, atlikto įstaigos audito rezultatų, generalinės direktorės atskaitomybės LRT tarybai ir santykių su ja, finansavimo perspektyvų, atlyginimų dydžio, skaidrumo bei pagrįstumo, galiausiai – programų bei laidų šališkumo ir cenzūravimo prizmę.

LRT – tai neatsiejama Lietuvos žmonių gyvenimo dalis, kuri prisideda prie stipresnės ir sąmoningesnės visuomenės kūrimo.“ Apie lietuvių tautą ir Lietuvos valstybę, juo labiau apie misiją ir pareigą tarnauti joms – nei žodžio. Tad kokios Lietuvos ir kokią visuomenę siekiama „informuoti, ugdyti ir telkti“?

Iš tikrųjų šiame klausime slypi numanomas atsakymas, kuris niekada nebus atvirai ištartas jokiame LRT vadovybės pasisakyme ar užrašytas kokiame nors oficialiame jos potvarkyje ar instrukcijoje laidų vedėjams ir žurnalistams.

Bet neturėtų stebinti, kad tikrasis LRT uždavinys slepiamas už įstaigos misijos aptakios formuluotės. Yra ką slėpti. Kita vertus – anokia čia paslaptis. Jau 2018 m. spalio 22 d. TF ir kitų visuomeninių organizacijų surengto mitingo prie LRT pastato rezoliucijoje buvo aiškiai ir tiksliai įvardyti abu pagrindiniai „firminiai“ šio transliuotojo veikimo bruožai.

Pirmasis – nuolatinė ir kryptinga cenzūra siekiant užkardyti „politiškai neteisingas“ žinias ir nuomones. Antrasis – Lietuvą naikinanti globalistinės ideologijos propaganda. Šio informacinio ir propagandinio triūso tikslas – ištautinta ir išvalstybinta „multikultūrinė“ globali Lietuva. Tikslingai formuojama ir ugdoma visuomenė, kuriai sąvokos „tauta“, „valstybė“, „Tėvynė“, „patriotizmas“ – ne šio pasaulio dimensijos, šiek tiek perfrazuojant žinomą liūdnai pagarsėjusio bankininko posakį.

Ir vis dėlto būna, kad kokios nors institucijos tikroji kilmė, prigimtis ir paskirtis, giliausia jos visuomeninė ir profesinė tapatybė, o galiausiai ir moralinė bei politinė savastis išsikristalizuoja taip skaidriai, kad susitelkia į vieną asmenį.

LRT gen. direktorės susidorojimas su kitaminčiais

LRT atveju šitoks asmuo yra generalinė direktorė. Tačiau ji visiškai ir galutinai atsiskleidė kaip visuomeninio transliuotojo esmės įsikūnijimas ir reprezentantė ne ten, kur būtų buvę galima šito tikėtis. Ne savo vadovaujamoje įstaigoje ir ne vykdydama jos vadovės pareigas. Atlikdama formaliai kuklų VU Komunikacijos fakulteto socialinio partnerio vaidmenį žurnalistikos bakalauro studijų programos komitete.

Šio komiteto posėdžio įrašą ar bent jau M. Garbačiauskaitės-Budrienės poziciją atskleidžiančius jo fragmentus seniai turėjo parodyti LRT ir visos šalies televizijos. LRT generalinės direktorės išpuolį prieš VU doc. dr. Jolantą Mažylę privalo pamatyti kiekvienas šito pageidaujantis Lietuvos pilietis. Kad visiems laikams suprastų ne tik tai, kas yra LRT direktorė, bet taip pat kodėl ir kaip jos vadovaujamas visuomeninis transliuotojas buvo tiesiog pasmerktas tapti ideologinės vienmintystės ir primityvaus propagandinio zombinimo bastionu.

Negalima leistis klaidinamiems reikalo esmę slepiančiomis akademinėmis dekoracijomis ir iškabomis. Nebuvo jokio žurnalistikos bakalauro studijų programos komiteto posėdžio. O tai, ką patyrė doc. J. Mažylė, nebuvo joks mobingas. Juk šis žodis daugiareikšmis, mobingas nelygu mobingui. Viena yra asmeninės antipatijos, profesinės konkurencijos ir kitų panašių motyvų paskatintas mobingas, kai siekiama „išėsti“ ar „pastatyti į vietą“ kuo nors neįtikusį grupės narį. Bet kur kas kebliau ir kažin ar tinka tuo pačiu žodžiu vadinti ideologiniais ir politiniais motyvais grindžiamą moralinį ir psichologinį asmens ujimą ir terorizavimą, galiausiai pasibaigiantį atvirais reikalavimais su juo susidoroti net neteisėtai atleidžiant iš darbo.

Todėl belieka paklausti: kuo žurnalistikos bakalauro studijų komiteto posėdžiu pavadintas grupės mokslininkų susirinkimas, kuriam toną uždavė, o iš tikrųjų politiškai dirigavo, LRT generalinė direktorė, iš esmės skyrėsi nuo sovietmečio „darbo kolektyvų“ susirinkimų, kuriuose pirmuoju smuiku grieždavęs koks nors partinio ar saugumo komiteto „atsakingas ideologinis darbuotojas“ reikalaudavo principingai pasmerkti disidentus ar kitaminčius ir ragindavo „kolektyvą“ ryžtingai apsivalyti nuo tokių atskalūnų?

Arba nuo „atvirų partinių susirinkimų“, į kuriuos suvaryti darbuotojai tapdavo tokių pat viešo smerkimo ir susidorojimo spektaklių statistais, o kartais ir aktyviais dalyviais bei liudininkais? Žvelgiant būtent iš esmės — jokio skirtumo nėra. Verta atkreipti dėmesį, kad M. Garbačiauskaitė-Budrienė mėgino susidoroti su doc. J. Mažyle vadovaudamasi tipiška sovietine „liaudies priešų“ paieškos ir „demaskavimo“ logika.

Tereikia prisiminti, kad bet kokios asmens sąsajos su įtariamais arba jau nuteistais „liaudies priešais“ tapdavo pagrindu įtarti arba apkaltinti jį taip pat esant liaudies priešu. Doc. J. Mažylei užteko pabuvoti „priešiško“ interneto kanalo opTV transliuotoje „Sengirės“ laidoje, kad „socialinė partnerė“ LRT generalinė direktorė tuojau pat pareikalautų atleisti iš universiteto nusipelniusią dėstytoją.

Suprantama, dalyvavimas laidoje buvo tik dingstis susidoroti. Tikroji ir svarbiausia šito priežastis yra ideologinė ir sisteminė. Pasakant trumpai, doc. J. Mažylė tapo jau daugelį metų Lietuvoje vykdomos viešai neįvardijamos politikos šalinti iš viešojo gyvenimo tautiškai ir valstybiškai mąstančius žmones auka. Tokią pačią kovos su nostalgiją tarpukario valstybei jautusiais „buržuaziniais nacionalistais“ politiką vykdė okupuotos LSSR administracija. Tai darė atvirai. Metami iš darbų ir kitaip persekiojami „nacionalistai“ bet jau žinojo – už ką.

Tiksliai kalbant, 1990 m. atkūrus valstybingumą kovos su lietuviškuoju nacionalizmu liepsnos žiežirbos niekada nebuvo visiškai išblėsusios. Jos vėl įsiplieskė į plataus masto šventą karą ir virto neoficialia, bet dėl to ne mažiau veiksminga valstybės politika jau D. Grybauskaitės pirmosios kadencijos laikotarpiu. Toji tai sugriežtėdavusi, tai atslūgdavusi priklausomai nuo aplinkybių kova galiausiai išsiplėtojo į sistemą – ideologinės vienmintystės, nuolatinės (savi)cenzūros ir metodiško kitaminčių persekiojimo režimą, eufemistiškai vadinamą atšaukimo kultūra.

Sunku įsivaizduoti, kaip tokiomis sąlygomis VU galėjo išlikti dėstytoja, tyrinėjanti ir net savo lėšomis gabenanti „neaiškių“ išeivijos veikėjų archyvus, kuriuos derėtų supleškinti lauže, o geriausiu atveju – nugrūsti į tolimiausią atkurto specfondo užkaborį. O kai tarp tų veikėjų tyrėjos akiratyje atsiranda ne tik kultūrininkai, visuomenininkai, žurnalistai, bet ir koks nors 1941 m. Birželio sukilimo vadovas – apskritai siaubas.

Tik pamanykite – kas bus, jeigu tyrinėjanti tokių asmenybių gyvenimus ir darbus dėstytoja savo žiniomis pasidalins su studentais ir apnuodys jų pažangius protus žalingomis idėjomis? Pavojingiausia iš jų būtų studento galvelėje šmėkštelėjusi mintis ar bent miglota nuojauta, kad ir XXI a. pirmojo ketvirčio baigiamaisiais metais šie iškilūs „nacionalistinės Lietuvos“ žmonės yra ne pilki praeities šešėliai, bet galėtų tapti gyvu tarnystės ir pasiaukojimo Lietuvai pavyzdžiu, kuriuo sektų ir iš kurio semtųsi įkvėpimo šių dienų jaunieji lietuviai.

Todėl M. Garbačiauskaitė-Budrienė įvykdė savo „pilietinę pareigą“ pasirūpinti, kad tokios „pavojingos“ dėstytojos universitete neliktų. Kuo ne sovietmetis, kai aukštųjų mokyklų katedros buvo valomos nuo „priešiškų ir kenkėjiškų“ santvarkai elementų?

Juozo Kuolelio ir dabartinės LRT panašumai bei skirtumai

Juo uoliau ji darbuojasi savo vadovaujamoje įstaigoje. LRT generalinės direktorės triūso vaisiai įvertinti ne viename TF dokumente. Visuomeninio transliuotojo būklė juose parodyta kaip ant delno – apibūdinta tiksliai ir aiškiai.

Beviltiškas sąstingis – šitaip ją galima nusakyti vienu žodžiu. Tie patys laidų vedėjų ir pašnekovų veidai. Išskyrus rečiausias išimtis – jokios netikėtos ar juo labiau originalios minties. Iš anksto aišku, kas bus pasakyta. Analizuoti problemas iš esmės ir giliai – tabu.

Visos jos paprastai aptariamos tik kaip vis dar pasitaikantys laikini saugios ir klestinčios Lietuvos gyvenimo trūkumai. Toks mintijimo ir pašnekesio žanras kaip konceptualios diskusijos strateginiais valstybės būklės ir raidos krypties bei perspektyvų klausimais visuomeninio transliuotojo laidose apskritai neegzistuoja.

Tokioms diskusijoms vykti reikia bent jau dviejų sąlygų. Pirmoji – gebėjimo mąstyti ir suvokti pasaulio ir Lietuvos reikalus ne kaip chaotišką kasdien besikeičiančių įvykių kaleidoskopą, bet fundamentalių politinių idėjų lygmeniu.

Antroji – laisvės nevaržomai ir pagarbiai keistis pačiomis įvairiausiomis idėjomis, kurios iš esmės yra skirtingos tų pačių reiškinių ir įvykių suvokimo perspektyvos.

Ideologinės klišės

LRT diskusija suprantama visai kitaip – jos paskirtis yra dar kartą patvirtinti iš anksto žinomą „vienintelę teisingą“ ideologinę tikrovės aiškinimo schemą, kilniaširdiškai paliekant jos dalyviams teisę pasiginčyti dėl vieno ar kito fakto reikšmės (pavyzdžiui, ar lemtingai prisidėję prie liūdnos karo Ukrainoje baigties Vakarų politikai yra Putino nesuprantantys „kvailiai“ ir „naivuoliai“, ar pakankamai viską suprantantys „bevaliai“ ir „bailiai“).

Kai vyksta tokios „diskusijos“ būtų keista stebėtis, kad bent kiek kritiškas ir blaivus pasaulio ir Lietuvos padėties suvokimas yra paprasčiausiai palaidotas po nieko bendro su tikrove neturinčių ideologinių klišių ir jų kurstomų iliuzijų gelžbetoniniu sarkofagu.

Ir čia neišvengiamai kyla dar du klausimai. Pirmasis: ar tokio visuomeninio transliuotojo „informuojama, ugdoma ir telkiama visuomenė“ iš principo gali būti nors kiek labiau išprususi, platesnio akiračio, patriotiškesnė, labiau susitelkusi ir atsparesnė išorės ir vidaus grėsmėms negu „tarybų Lietuvos darbo liaudis“, kurią ideologiškai švietė ir politiškai ištikimybės komunizmo idealams bei meilės komunistų partijai dvasia auklėjo drg. Kuolelio vadovaujama LRT?

Klausimas vertas kuo rimčiausios diskusijos. Juk jo esmė tokia: kuri – anoji ar šių dienų LRT – uoliau ir sparčiau trina lietuvių tautinę tapatybę ir valstybinę atmintį?

Antrasis: kiek ir kaip prie Lietuvos saugumo ir išlikimo gali prisidėti visuomeninis transliuotojas, bukai kartojantis absurdišką propagandinę klišę, jog „Lietuva yra ten, kur yra nors vienas lietuvis“, ir šitaip daugelį metų ugdantis tautinės ir valstybinės jausenos neturinčius ir jokiai Tėvynei neįsipareigojusius „globalius lietuvius“?

Šalies piliečių pasipriešinimo vis labiau tikėtinai agresijai dvasią bandantis įžiebti ne pateikdamas visapusišką ir objektyvią informaciją apie didėjančią geopolitinę sumaištį ir augančias grėsmes valstybei bei nuosekliai ugdydamas gelminį lietuviškąjį patriotizmą. O tik brukdamas į tų piliečių galvas vienpusišką, lėkštą, atiktrūkusių nuo tikrovės tuščių „vertybinių“ lozungų ir deklaratyvių propagandinių tauškalų jovalą, kokiu buvo kadaise maitinami ir okupuotos LSSR gyventojai?

Į antrąjį klausimą atsakyti lengviau negu į pirmąjį. Tokia dezinformuojanti ir primityviai visuomenę kvailinanti propagandinė LRT, kokia tapo ši generalinės direktorės vadovaujama įstaiga, neabejotinai yra už visų mokesčių mokėtojų lėšas nepateisinamai dosniai finansuojamas realios grėsmės nacionaliniam saugumui židinys.

LRT sąstingis – burokevičizmo restauracijos vaisius

Esminiai pokyčiai įmanomi tik tuo atveju, jeigu bus kritiškai permąstyta LRT misija ir pagrindiniai veiklos tikslai. Neįgyvendinus sisteminių pertvarkų ir generalinio direktoriaus kėdę užėmus tik kitos partinės grupuotės statytiniui galima tikėtis nebent kosmetinių reformų ir šiek tiek lankstesnio bei švelnesnio cenzūros režimo.

Uždavinio iš pagrindų pertvarkyti LRT mastą ir sudėtingumą įmanoma įvertinti tik aiškiai suprantant sąstingio ir įsisenėjusių problemų gelmines ištakas. O jų reikia ieškoti Visuomenės mokslų akademijoje prie SSKP CK ir KPSS/LKP citadele buvusioje Vilniaus aukštojoje partinėje mokykloje.

Lietuvoje suvešėjusio diktatūrinio vienos ideologinės tiesos režimo ir jį palaikančios sisteminės cenzūros šaknys yra burokevičinės. M. Garbačiauskaitė-Budrienė yra KPSS/LKP „platformininkės“ D. Grybauskaitės statytinė, globotina ir idėjinė bei praktinė mokinė. Neatsitiktinai eksprezidentė pasirašė LRT vadovę ginančią peticiją. Lygiai taip pat dėsninga, kad pagrindinė drakoniško cenzūros įstatymo projekto iniciatorė pasirodė esanti D. Ulbinaitė – dar viena D. Grybauskaitės artimos aplinkos veikėja.

Stebuklų nebūna. D. Grybauskaitė pasirinko Nepriklausomybės priešų stovyklą aplinkybėmis, kai susvyravo ir bent jau iš konjunktūrinių paskatų, o kai kada gal ir dėl šiek tiek prabudusio lietuviškumo jausmo pasielgė priešingai net daugelis gana uolių Kremliaus kolaborantų.

D. Grybauskaitės veikla šalies prezidentės poste patvirtina, kad jos apsisprendimas eiti kartu su „platformininkais“ buvo visiškai sąmoningas pasirinkimas. Savo pasaulėžiūra ir politiniais įsitikinimais ji iš tiesų buvo visiška M. Burokevičiaus bendramintė. Jokių tautinių ir valstybinių sentimentų neturinti idėjinė komunistė internacionalistė ir principinė atsikuriančios „buržuazinės nacionalistinės“ Lietuvos valstybės priešininkė.

https://www.pozicija.org/prof-habil-dr-vytautas-radzvilas-salin-rankas-nuo-siu-dienu-lrt-kaspervizijos-cenzura-tai-zodzio-laisve/

(bus tęsinys)