Aizenhauerio perspėjimas, kad JAV politiką užvaldys mokslinė ir technologinė elita, pateikia konkrečią priežastį, kodėl JAV remia karą Ukrainoje: Ukraina tapo unikalia, realaus karo sąlygomis veikiančia laboratorija, skirta didelio masto dirbtinio intelekto karui.
1961 m. sausio mėn. atsisveikinimo kalboje Dvaitas Aizenhaueris įspėjo amerikiečius dėl „karinio-pramoninio komplekso nepagrįstos įtakos, nesvarbu, ar jos siekiama, ar ne“, ir dėl pavojaus, kad „pati viešoji politika gali tapti mokslinio ir technologinio elito įkaite“. Praėjus šešiasdešimt penkeriems metams, Aizenhauero perspėjimai ne kartą ir tragiškai pasitvirtino. Amerikos demokratija kabo ant plauko, o karinis-pramoninis kompleksas, dabar apimantis ir Silicio slėnį, valdo Amerikos užsienio politiką nepaisydamas amerikiečių tautos prieštaravimų.
Tikslas – Amerikos viršenybė, t. y. neginčijamas Amerikos elitų turtas, galia ir privilegijos, kurių neapriboja jokia kita valstybė ar valstybių grupė. Praktikoje tai reiškia, kad Volstritas, kariniai rangovai, Silicio slėnis ir didžiosios naftos kompanijos kontroliuoja Amerikos užsienio politiką, siekdamos maksimaliai padidinti elito turtą ir prieigą prie pasaulinių išteklių, tiekimo grandinių bei strateginių sričių. Likęs pasaulis turi paklusti.
Karinis-pramoninis kompleksas naudoja priemonių rinkinį, kurį apibendriname kaip „režimo kontrolę“ ir kurio tikslas – pavergti likusius pasaulio vyriausybes Jungtinėms Valstijoms. Režimo kontrolei naudojamos priemonės apima prekybos barjerų įvedimą arba panaikinimą; prieigą prie technologijų arba jos atėmimą; ekonominių sankcijų įvedimą arba panaikinimą; užsienio žiniasklaidos nuosavybę ir manipuliavimą ja; įvairaus masto kišimąsi į rinkimus; politinius nužudymus, spalvotąsias revoliucijas, CŽV remiamus perversmus; užsienio bankų panikos kurstymą ir skubių paskolų teikimą, kai valstybės pasiduoda; užsienio turto įšaldymą ir atšaldymą; užsienio pareigūnų persekiojimą korupcijos kaltinimais, ekstradicija ar pagrobimu; ir, kai nė viena iš šių priemonių nepakanka režimui kontroliuoti, – atvirą karą. JAV pasirinktiniai karai (iš tikrųjų – karai režimui kontroliuoti) yra nuolatiniai ir pelningi karo pramonei, nors „giluminė valstybė“ paprastai pageidauja, kad kitos vyriausybės pasiduotų be kovos.
Geopolitiniai centrai ir Amerikos viršenybė
Zbigniew Brzezinski knygoje „Didžioji šachmatų lenta“ (1997) su nepaprasta atvirumu išdėstė režimų kontrolės tikslą. Eurazija yra ta lenta, kurioje turi būti užtikrinta Amerikos pasaulinė viršenybė. Norėdama pasiekti sėkmę, Amerika turėtų dominuoti „geopolitiniuose centruose“ – t. y. valstybėse, kurios pačios savaime nėra svarbios Amerikai, bet yra naudingos silpninant kitą didžiąją galią. Brzezinski išvardijo pagrindinius geopolitinius svertus, iš kurių svarbiausias buvo Ukraina. Jis ne kartą tvirtino, kad Rusija be Ukrainos nustoja būti didžiąja valstybe. Jis nurodė Iraną kaip dar vieną svertą. Kontrolė Iranui užtikrina Amerikos įtaką Persijos įlankoje, Artimųjų Rytų naftos ištekliuose ir Kaspijos regione. Nėra nuostabu, kad abiejose vietose siaučia JAV karai.
Tai svarbu norint suprasti šešių, iš pažiūros skirtingų, prezidentų sprendimus, kurie visi vykdė vieną nuoseklią politiką Ukrainos atžvilgiu. Bilas Klintonas ėmėsi plėsti NATO į Ukrainą ir kitas Rusijos pasienio valstybes, tikėdamasis, kad Rusija bus per silpna, kad galėtų tam prieštarauti. Jis ir vėlesni prezidentai manė, kad Rusija galiausiai susitaikys su savo susilpnėjusiu pasauliniu statusu, priims NATO buvimą prie savo sienų kaip realybę ir įsikurs pavaldžiame vaidmenyje – tieks žaliavas Vakarams JAV valdomoje Eurazijoje.
Klintonas pradėjo NATO plėtrą 1990-aisiais, nepaisydamas Džordžo Kenano įspėjimo, kad tai yra „lemtingiausia JAV politikos klaida per visą pokario laikotarpį“, ir nepaisydamas teisiškai įpareigojančių garantijų, kurias 1990 m. JAV suteikė Michailui Gorbačiovui, kad NATO nepasislinks „nė colio į rytus“. Džordžas V. Bušas pasitraukė iš ABM sutarties ir 2008 m. Bukarešte įsipareigojo, kad NATO priims Ukrainą ir Gruziją, peržengdamas tai, ką Viljamas Bernsas, tuometinis ambasadorius Maskvoje, o vėliau – CŽV direktorius, privačiai vadino „ryškiausia iš visų raudonųjų linijų“ visam Rusijos elitui. Barako Obamos administracija parėmė 2014 m. Maidano perversmą, kurio metu buvo nuversta Ukrainos išrinkta, neutrali vyriausybė (tai žinome iš perimto Viktorijos Nuland skambučio, kuriame ji aptaria kito ministro pirmininko pasirinkimą), o vėliau parėmė naujojo režimo siekį įstoti į NATO. Donaldas Trumpas savo pirmojoje kadencijoje nusiuntė „Javelin“ sistemas JAV remiamam režimui Kijeve, kad šis galėtų kovoti su atsiskyrusiu, rusakalbiu Donbasu. Džo Bidenas be derybų atmetė 2021 m. gruodžio mėn. Rusijos pateiktus saugumo sutarčių projektus ir sužlugdė 2022 m. pavasarį Stambule beveik pasiektą susitarimą tarp Rusijos ir Ukrainos, kuris būtų užbaigęs karą. Taigi karas tęsiasi iki šiol.
Tušti D. Trumpo rinkimų kampanijos anti-kariniai pažadai
2024 m. Donaldas Trumpas rinkimų kampaniją vedė kaip žmogus, kuris užbaigs Amerikos „amžinuosius karus“. Paaiškėjo, kad tai buvo toli nuo tiesos.
2025-ieji metai prasidėjo spektakliu, įskaitant vasario mėnesį Ovaliniame kabinete įvykusį Ukrainos prezidento Volodymyro Zelenskyio pažeminimą, patyčias, kad Ukraina neturi „jokių kortų“, o kovo mėnesį – savaitę trukusį JAV žvalgybos informacijos perdavimo Kijevui sustabdymą. Ta savaitė įrodė du dalykus. Pirma, tai yra Amerikos karas: netekusi JAV žvalgybos informacijos vos kelioms dienoms, Ukrainos giluminio smūgio pajėgumai ir situacijos mūšio lauke suvokimas akivaizdžiai pablogėjo. Antra, Baltųjų rūmų spaudimas buvo nukreiptas ne į taiką su Maskva, o į Kijevo paklusnumą. JAV karinė parama buvo atnaujinta, o po to, už viršūnių susitikimų ir telefono pokalbių fasado, vyko sistemingiausias Amerikos karinio vaidmens eskalavimas nuo 2022 m.
2025 m. birželio mėn. D. Trumpas pasirašė Prezidento dekretą Nr. 14307 „JAV dronų dominavimo išlaisvinimas“, kuriuo nurodė atkurti JAV dronų pramoninę bazę ir įpareigojo Pentagoną „būti pajėgiam įsigyti, integruoti ir mokyti naudoti nebrangius, aukštos kokybės dronus“. Liepos mėnesį gynybos sekretorius Pitas Hegsetas surengė dronų demonstraciją Pentagone ir panaikino pirkimų apribojimus, siekdamas „išlaisvinti“ karinių dronų dominavimą; tą patį mėnesį, pokalbio su Zelenskiu metu, Trampas, kaip vėliau pranešė „Financial Times“, paklausė, ar Ukraina galėtų smogti Maskvai, jei jai būtų suteikti didesnio nuotolio ginklai.
Nuo 2025 m. vasaros vidurio JAV teikė žvalgybos informaciją Ukrainos tolimųjų nuotolių dronų operacijoms prieš Rusijos naftos perdirbimo gamyklas, naftotiekius ir elektrines, padėdamos planuoti maršrutus, aukštį, laiką ir priimti sprendimus dėl misijų; kai kurių pareigūnų teigimu, pačios nustatydamos prioritetinius taikinius. Rugpjūtį įvyko Aliaskos viršūnių susitikimas, kuriame buvo siūloma diplomatija, tačiau tuo pačiu metu – ir „Extended Range Attack Munitions“ pardavimas Ukrainai, už kurį sumokėjo Europos sąjungininkai. Spalio mėnesį D. Trumpas oficialiai įgaliojo Pentagoną ir žvalgybos agentūras perduoti Ukrainai taikinių duomenis, skirtus smūgiams prieš Rusijos energetikos infrastruktūrą giliai Rusijos teritorijoje – žingsnį, kurio pati B. Bideno administracija atsisakė kaip pernelyg eskaluojančio, o Vašingtonas spaudė NATO sąjungininkus daryti tą patį ir atvirai diskutavo apie „Tomahawk“ raketas, kurių nuotolis leidžia pasiekti Maskvą. Per visą šį laikotarpį CŽV direktorius Džonas Ratklifas išlaikė agentūros buvimą Ukrainoje aukščiausiame lygyje, padidino finansavimą ten vykdomoms programoms, koordinavo Ukrainos smūgius prieš Rusijos naftos perdirbimo gamyklas, dalindamasis žvalgybos informacija apie infrastruktūros pažeidžiamumą, ir kantriai nukreipė D. Trumpą link pritarimo šiai kampanijai. Paaiškėjo, kad Jungtinės Valstijos nuo pat pradžių buvo išleidusios milijardus, kurdamos Ukrainos dronų programą, o šią iniciatyvą visą laiką rėmė CŽV.
Trampas nuolat meluoja, ir didžioji dalis to yra tuščiagarbiško ir neatsargaus žmogaus improvizacija. Tačiau melas, turintis pasekmių, yra sistemingas ir nukreiptas viena kryptimi: karinio-pramoninio komplekso labui.
Laboratorija
Aizenhauerio perspėjimas, kad JAV politiką perims mokslo ir technologijų elitas, pateikia konkretų motyvą, kodėl JAV remia karą Ukrainoje. Ukraina tapo unikalia, realaus kovos veiksmo laboratorija, kurioje vyksta didelio masto karas, pasitelkiant dirbtinį intelektą: milijonų dronų išskridimus, nuolatines prisitaikymo lenktynes su lygiaverčiu priešininku elektroninės kovos srityje ir tūkstančius valandų kovinių duomenų, sudarančių vertingiausią karinį dirbtinio intelekto turtą Žemėje.
Šio proceso centre stovi „Palantir“ – įmonė, įkurta už CŽV pradinį finansavimą, valdanti Pentagono „Maven“ taikinių nustatymo projektą ir glaudžiai susijusi su Britanijos saugumo institucijomis per vadinamuosius „sukamųjų durų“ ryšius, įskaitant buvusį MI6 vadovą tarp daugiau nei 30 Jungtinės Karalystės pareigūnų, kuriuos įmonė įdarbino arba su kuriais sudarė sutartis. Jos generalinis direktorius atvirai giriasi, kad „Palantir“ programinė įranga atlieka „didžiąją dalį taikinių nustatymo“, kurį vykdo Ukraina. 2026 m. sausio mėn. Ukrainos gynybos ministerija paskelbė, kad „Palantir“ kuria „Brave1 Dataroom“, skirtą realaus mūšio lauko duomenims perduoti į perimamųjų dronų dirbtinio intelekto smegenis; gegužės mėn. ministras ir generalinis direktorius jau aptarinėjo išplėstą bendradarbiavimą mūšio lauko analizės ir karinio planavimo srityse, o ministerija pažadėjo „perkelti karą į Rusijos teritoriją“.
Ir Iranas nėra atskira istorija, nesusijusi su Ukrainos saga. Prisiminkime, kad pagal Brzezinskio geografijos teoriją lankas nuo Persijos įlankos iki Kaspijos jūros yra antrasis didysis laimikis, kurio pagrindinis ramstis yra Iranas. Ukrainos perėmimo dronų komandos dislokuotos Jordanijoje kovai su Irano dronais; prieš Rusiją pasiteisinusios priešdroninės sistemos parduodamos Persijos įlankos šalims. Du geopolitiniai ramsčiai, viena šachmatų lenta ir vienas galutinis šių dviejų pasirinktų karų šaltinis: karinis-pramoninis kompleksas.
Kizindžerio įspėjimas JAV draugams
Henris Kizindžeris garsėja tuo, kad atvirai pasakė tautoms, kurias JAV panaudos ir išmes: būti Jungtinių Valstijų priešu gali būti pavojinga, bet būti draugu – mirtina.
Ukraina miršta nuo amerikiečių rankų. Praėjus trisdešimčiai metų nuo to laiko, kai Bzežinskis nurodė Ukrainą kaip pagrindinį geopolitinį ramstį JAV hegemonijai, Ukraina demografiškai ištuštėjo ir teritorijomis buvo apribota, jos energetikos tinklas buvo sugriautas, rinkimai sustabdyti, o politika susiaurėjo iki korumpuotų rūmų intrigų. Šio mėnesio lūžis Kijeve rodo, kad tuo metu, kai Vakarų žiniasklaida kalba apie didįjį Ukrainos sugrįžimą, Zelenskis karo metu ketvirtą kartą paleido savo vyriausybę; išsiuntė savo ministrą pirmininką į Vašingtono ambasadą tvarkyti reikalus su „pagrindiniu partneriu“; ir be jokio įspėjimo atleido Mykhailo Fedorovą, populiarų ministrą, šlovinamą kaip dronų ekosistemos architektą. Šalis, kuri iš tikrųjų laimi karą, taip nesielgia.
Didžiausias žiaurumas yra tai, kad Rusija 30 metų iš eilės siekė su JAV sudaryti saugumo susitarimą, pagal kurį abi šalys ir jų kaimynės gyventų taikoje, abipusėje pagarboje ir užtikrintų nedalomą saugumą. Tačiau JAV nenori saugumo, grindžiamo abipuse pagarba. Jos nori viršenybės, o tai yra visiškai kitoks dalykas. Šiame procese jos aukoja Ukrainą ir Iraną savo arogancijai. Taika Ukrainoje reikalauja tik to, kad JAV atsisakytų dešimtmečiais puoselėtos arogancijos, jog Rusiją galima priversti pasiduoti, ir vietoj to priimtų Ukrainą kaip neutralų tiltą tarp Europos ir Rusijos, o ne kaip geopolitinį svertą, kurį galima panaudoti prieš Rusiją. Aizenhaueris numatė, kodėl taikos priėmimas bus toks sudėtingas: karinis-pramoninis kompleksas ne tik daro įtaką politikai, bet ir ją nulemia. Kol amerikiečiai neatgaus demokratijos iš „Palantir“, „BlackRock“, „SpaceX“, „Chevron“ ir jiems panašių įmonių, „laboratorijos“ mūšio lauke liks atidarytos, o Ukraina sumokės mirtiną kainą už amerikiečių „draugystę“.
