Prieš porą savaičių Turkijos sostinėje Ankaroje vyko NATO konferencija, kurios tikslas buvo siekti dar didesnio ginklavimosi ir militarizacijos – žingsnių, kurie neišvengiamai veda prie naujo Didžiojo karo. Reaguodami į šią NATO konferenciją, praėjusį savaitgalį Ankaroje susirinko 200 ministrų, parlamento narių, ambasadorių, politikų, aktyvistų, žurnalistų, atsargos generolų, akademinių darbuotojų, diplomatų, kariškių ir ekspertų iš daugelio šalių, siekdami užkirsti kelią NATO naujam Didžiajam karui. Tarp jų buvo ir keli mūsų kolegos, „Unz Review“ autoriai, visų pirma Larry Johnsonas ir Scottas Ritteris.
„Aljansas Didžiajam karui užkirsti kelią“ padarė išvadą, kad grėsmės, galinčios sukelti Didįjį karą, kyla iš Jungtinių Valstijų, ES ir Izraelio. JAV ir Izraelio atakos prieš Iraną, NATO karinės galios stiprinimas Ukrainoje ir marionetinių pajėgų dislokavimas prieš Rusiją, Izraelio vykdomas genocidas Gazos ruože ir atakos prieš Libaną – tai regioniniai karai, kurie kelia Didžiojo karo išprovokavimo pavojų.
NATO, kaip JAV hegemonijos įrankis, kelia grėsmę pasaulinei taikai. Šalys, į kurias nukreiptos NATO pastangos, pirmiausia Rusija, nekelia grėsmės Europai. Reikia sustabdyti Europos militarizavimą. Kursas, vedantis į NATO ir Rusijos konfrontaciją, turi būti pakeistas. Konflikto eskalavimas kelia tiesioginę branduolinio karo grėsmę. Vakarų lyderiai neturi peržengti Rusijos „raudonųjų linijų“, provokuoti ar „bandyti“ Rusijos tautos ir jos prezidento jėgą. Konferencijos dalyviai pareiškė, kad ginklų tiekimas Ukrainai turi būti nutrauktas. Tolesnis ginklų tiekimas Kijevui anksčiau ar vėliau lems karinių operacijų plėtrą Europoje.
Trumpai tariant, „Aljansas, siekiantis užkirsti kelią Didžiajam karui“, ragina keturias valstybes – Rusiją, Kiniją, Iraną ir Turkiją – sudaryti strateginę sąjungą prieš JAV, ES ir Izraelį. Niekada anksčiau Izraelis nebuvo laikomas tokiu priešu – nei Rusijos, nei Turkijos. Putinas per savo pirmuosius vizitus į Izraelį bandė užmegzti draugiškus santykius su žydų valstybe, sakydamas, kad Izraelyje gyvena daugiau nei milijonas buvusių Sovietų Sąjungos piliečių, kalbančių rusiškai ir palaikančių šeimyninius ryšius su rusais Rusijoje. Tačiau pastaruoju metu Izraelis tapo arena antirusiškiems emigrantams, stipriai simpatizuojantiems nepriklausomai Ukrainos valstybei. Tai daugiausia sovietiniai žydai, gimę Ukrainoje arba kurių protėviai buvo iš Ukrainos, ir tai juos paskatino palaikyti V. Zelenskio vadovaujamą Ukrainos valstybėlę.
Daugelis sovietinių žydų buvo itin proamerikietiškai nusiteikę. Rusų rašytojas Viktoras Pelevinas kartą rašė, kad šiuolaikinis kultūrinis žydas – nesvarbu, ar gyvenantis Maskvoje, ar Niujorke – dažnai susiduria su pasąmonine dilema, nesugebėdamas vienareikšmiškai atsakyti, ar jis pirmiausia yra Izraelio patriotas, ar Jungtinių Valstijų patriotas. Izraelio parama Ukrainai sugadino jo santykius su Rusija, nors Izraelis ir bandė paslėpti savo proukrainietišką poziciją. Rusų-izraelietis žurnalistas Artemas Kirpičonokas (ironiškai) rašė apie Izraelio indėlį į karą Ukrainoje: „Išvengti Didžiojo karo“:
1. Per NATO šalis į Ukrainą buvo perduoti Izraelio prieštankiniai ginklai. Jų pagalba jau sunaikinta Rusijos kariuomenės kolona netoli Charkovo.
2. Į Ukrainą dislokuoti „savanoriai“ – Izraelio specialiųjų pajėgų veteranai. Kaip pareiškė parlamento narys Gerashchenko: „Geriausi iš geriausių. Jie taip pat nori dalyvauti šviesos kovoje su tamsa. Šabat Šalom!“
3. Gydytojai ir ligoninės buvo dislokuoti padėti Ukrainos kariuomenei ir civiliams gyventojams.
4. 76 procentai izraeliečių remia Ukrainą (t. y. visi, išskyrus arabų mažumą).
5. Garsus Izraelio mąstytojas Yuval Noah Hariri televizijos interviu metu pažymėjo, kad Putinas mano, jog ukrainiečiai yra rusai, ir kad tik saujelė žydų, užgrobusių Ukrainą, trukdo jiems apmėtyti rusų tankus gėlėmis. Taigi Putinas yra psichopatas ir antisemitas.
9. Religiniai sluoksniai pabrėžia faktą, kad Putinas Purimo išvakarėse pradėjo karą prieš žydą Zelenskių ir todėl neišvengiamai patirs tą patį likimą kaip Hamanas ir Stalinas.
Kadaise Turkija buvo gana draugiškai nusiteikusi Izraelio atžvilgiu, tačiau Izraelio išpuolis prieš laivą „Mavi Marmara“, kuris į Gazą vežė turkų savanorius, viską sugadino. Izraelio vykdomas genocidas Gazoje nuteikė Turkijos žmones prieš Izraelį, o Izraelio prieštaravimai dėl JAV naikintuvų pardavimo Turkijai dar labiau sustiprino šią priešiškumą. Galiausiai Izraelio pareigūnų teiginiai, kad „Turkija yra kitas Iranas“, šias duris užvėrė visam laikui. Taigi Izraelis prisidėjo prie to, kad Rusija, Kinija, Iranas ir Turkija susivienytų į strateginę sąjungą. Vis dėlto Turkija tebėra NATO narė, o prezidentas Trumpas prezidentą Erdoganą vadina „savo geriausiu draugu“.
Rusijos santykiai su Iranu yra labai geri ir juos galima apibūdinti kaip „strateginius“. „Didžiojo karo prevencijos aljansas“ pareiškė: „Vienas iš veiksnių, neabejotinai sutrukdžiusių Jungtinėms Valstijoms ir Izraeliui panaudoti branduolinius ginklus savo atakose prieš Iraną, buvo branduolinis skydas, kurį užtikrino Irano partnerystė su Rusija ir Kinija. Jei strateginė sąjunga tarp Turkijos, Rusijos, Kinijos ir Irano jau būtų buvusi sudaryta, tai nuo pat pradžių būtų padaręs neįmanomą JAV ir Izraelio ataką prieš Iraną.“
Ką reikėtų daryti su NATO? „Didžiojo karo prevencijos aljansas“ nusprendė:
Ne NATO reorganizavimas, o jos panaikinimas prisidėtų prie pasaulinio saugumo. Taip Europos šalys taip pat būtų išlaisvintos nuo naujos ir sunkios naštos, kurią Jungtinės Valstijos užkrauna NATO narėms.
Tarp įdomių pranešėjų buvo prof. dr. Ulrike Guérot iš Vokietijos. Garsioji politikos mokslininkė prof. Guérot pateikė radikalią Europos ateities viziją. Teigdama, kad NATO jau įvykdė savo istorinę misiją, prof. Guérot pareiškė, jog Europa privalo išsilaisvinti iš Amerikos hegemonijos, pereiti prie neutralios pozicijos ir kurti savo ateitį kartu su Eurazija, ypač su Turkija. Savo kalboje daug dėmesio skyrusi karui Ukrainoje, prof. Guérot teigė, kad šis konfliktas yra ilgai ruoštas karas per tarpininkus. Kritikuodama NATO plėtros į rytus politiką, politologė teigė, kad NATO nustojo būti saugumo aljansu ir tapo įtampos šaltiniu, sakydama: „Mes nenugriovėme Berlyno sienos; mes ją tiesiog perkelėme tūkstantį kilometrų į rytus, į Kijevą. Mes kuriame griežtą NATO liniją ir skaldome Europos žemyną.“
Prof. Guérot pasiūlė konkretų bendradarbiavimo modelį, siekiant sumažinti Europos priklausomybę nuo Jungtinių Valstijų. Ji teigė, kad stiprus trišalis bendradarbiavimo mechanizmas, sukurtas tarp Paryžiaus, Maskvos ir Stambulo, galėtų užtikrinti ilgalaikę taiką ir nepriklausomybę žemyne.
Aštriai reaguodamas į Izraelio politiką Gazos atžvilgiu, profesorius Guérot Europos Sąjungos tylų bendradarbiavimą ir nuolatinę ginklų paramą pavadino „didžiule gėda“. Tikriausiai Izraelio ir Palestinos konfliktas yra giliausias nesutarimo taškas tarp JAV ir likusios žmonijos. Kol pasaulis remia Palestiną, prezidentas Trumpas palaiko Izraelį ir jam nerūpi genocidas. Manau, kad tai bus jo pražūtis.
Mūsų Scottas Ritteris sakė: „Sąžiningai kalbant, tai, kas įvyko Ankaroje (NATO konferencijoje), buvo įžeidimas Turkijos suverenumui. Mes niekada neturime pamiršti, kad Ankaroje susirinkusios šalys nėra Turkijos draugės. Nei viena iš jų. Nei Jungtinės Valstijos, nei Prancūzija, nei Vokietija, nei Jungtinė Karalystė, nei kitos NATO narės, nei Graikija.“
Ten vyko ne kas kita, kaip didžiulis politinis spektaklis. Tai buvo didelio masto politinis farsas, surengtas siekiant įtraukti Turkiją į NATO nuotykį Ukrainoje ir pasinaudoti Turkijos strategine padėtimi – kurią prezidentas Erdoganas kruopščiai kūrė per pastarąjį dešimtmetį – Europos interesų labui ir Turkijos nenaudai.
Žmonės turi tai suprasti: viskas, ką daro NATO – atvirai kalbant, viskas, ką daro Jungtinės Valstijos – prieštarauja Turkijos interesams. Nes Turkija niekada nebuvo prioritetas. Nei Jungtinėms Valstijoms, nei NATO.
NATO nuo pat pirmosios Turkijos įstojimo į aljansą dienos ją naudojo savo interesams. Turkija buvo įtraukta į aljansą siekiant užtikrinti NATO pietinio flango saugumą. Tačiau ši užduotis faktiškai baigėsi su Sovietų Sąjungos žlugimu. Dabar jie bando įtraukti Turkiją į dar didesnį klampynę: Ukrainą. Jie nori, kad Turkija taptų aktyvia dalyve kare, kuris tęsiasi jau pernelyg ilgai, pareikalavo pernelyg daug aukų ir, atrodo, vargu ar baigsis taip, kaip ketina NATO – būtent, strategine Rusijos nesėkme.
Tad kodėl prezidentas E. Erdoganas leido, kad NATO konferencija vyktų Ankaroje?
Manau, atsakymas glūdi Turkijos ekonomikoje. Manau, prezidentas E. Erdoganas tikėjosi, kad priimdamas Vakarų šalis Ankaroje sukurs geranoriškumo atmosferą, kuri galėtų duoti teigiamų rezultatų Turkijai. Tačiau manau, kad šiuo atžvilgiu jis nusivils.
Priešingai, manau, kad artimiausiu laikotarpiu Turkija toliau plėtos santykius su Rusija, Kinija ir, vis labiau, su Iranu. Taip yra todėl, kad Turkija supras, jog bendradarbiavimas su šiomis šalimis, kurios priešinasi JAV pasaulinei hegemonijai ir NATO paklusniam vaidmeniui toje hegemonijoje, yra teisingas kelias jos pačios ateičiai.
Larry C. Johnsonas sakė: „Karas Ukrainoje nėra tiesiog karas tarp Ukrainos ir Rusijos. Vakarai veda „NATO karą per tarpininkus“, pasitelkdami Ukrainą prieš Rusiją.“
Europos lyderiai susiduria su pasitikėjimo krize savo pačių šalyse. Tai iliustruoja Vokietijos deindustrializacija, „Volkswagen“ krizė ir ekonomikos nuosmukis.
NATO atsargos išeikvotos; gamyklos nesugeba susidoroti su darbo krūviu.
Karas Ukrainoje šiuo metu yra „pavojingiausias konfliktas pasaulyje“. NATO pasirengimas tiesioginiam karui didina branduolinės eskalacijos riziką, o Rusija pasiekė tašką, kai gali dislokuoti taktinius branduolinius ginklus.
Vokietiją taip pat atstovavo admirolas Kay-Achim Schönbach, buvęs Vokietijos karinio jūrų laivyno vadas, kuris pasitraukė iš tarnybos, norėdamas išvengti kovos su rusais. Jis sakė:
Mano vardas – Kay-Achim Schönbach. Esu Vokietijos karinio jūrų laivyno atsargos viceadmirolas, o iki 2022 m. ėjau Vokietijos karinio jūrų laivyno vyriausiojo vado pareigas.
Kaip Europos šalies pilietis ir vokiečių tautybės žmogus, galiu tik išreikšti giliausią susirūpinimą šiuo klausimu. Nuo tų tamsių ir pavojingų Kubos raketų krizės dienų mes nebuvome taip arti eskalavimo, kuris galėtų išprovokuoti didelį karą Europoje. Ir nemanau, kad esu vienintelis, kuris priėjo prie tokios išvados.
Ypač karas Donbase mums parodė, kad istorinio konteksto ignoravimas ir nesugebėjimas atlikti išsamesnio ir, svarbiausia, nešališko konflikto priežasčių tyrimo buvo vienas iš pagrindinių veiksnių, leidusių kilti šiam ginkluotam konfliktui.
Karų Rytų Europoje buvo galima išvengti. Mes tai žinome. Visi tai žinome.
Remdamasis savo patirtimi, šiandien galiu drąsiai teigti, kad diplomatija, grindžiama abipuse pagarba ir vykdoma lygiateisiškai, suteikė visas būtinas priemones, kad šis rusenantis konfliktas neperaugtų į visapusišką karą. Ir nemanau, kad esu vienintelis, kuris laikosi šios nuomonės. Tačiau visi turime pripažinti, kad įtakingi tarptautinės sistemos veikėjai turėjo pakankamai galimybių išspręsti šį konfliktą. Galbūt nebuvo visiško susitarimo dėl kiekvienos smulkmenos, tačiau jiems pavyko užkirsti kelią konfliktui išsiveržti iš po kontrolės.
Admirolas savo viršininkų elgesį paaiškino „moralizavimu ir klaidingu idealizmu“; mano nuomone, tai pernelyg optimistinis paaiškinimas.
Vieną iš sesijų vedė graikų žurnalistas Dimitris Konstantakopoulos. Konstantakopoulos pareiškė, kad Europos sankcijos prieš Rusiją nėra tvarios. Įspėdamas, graikų ekspertas situaciją įvertino taip: „Tiek Ukrainoje, tiek Vakarų Azijoje artėjame prie labai pavojingos situacijos, kuri, jei eskaluosis, gali netgi baigtis branduoliniu karu. Būtent todėl privalome sumažinti įtampą, ir bijau, kad tai supranta labai nedaug politinių jėgų Europoje. Dėl to situacija tampa ypač pavojinga.“
Graikijos ekspertas pažymėjo, kad Europos įvestos sankcijos nepasiteisino. K. Konstantinopoulosas sakė: „Sankcijos pasirodė esančios neveiksmingos. Tačiau, jei norima pasiekti Jungtinių Valstijų ilgalaikį strateginį tikslą, jos pasirodė esančios veiksmingos: būtent atskirti Europą nuo Rusijos (o praeityje – ir nuo buvusios Tarybų Sąjungos) bei padaryti Europą visiškai priklausomą nuo Jungtinių Valstijų. Jei tai buvo sankcijų tikslas, tai jis buvo pasiektas. Beje, manau, kad visa operacija Ukrainoje – turiu omenyje 2014 m. perversmą, nes Ukrainos klausimas prasidėjo ne 2022 m. Rusijos intervencija, o daug anksčiau – visa ši Vakarų agresija buvusios TSRS teritorijose buvo suplanuota. Tai buvo prevencinė politika, kuria siekta užkirsti kelią galimai Europos ir Rusijos sąjungai arba, kaip sakė buvęs Prancūzijos ministras pirmininkas de Villepin, Europos, Rusijos ir Kinijos sąjungai.“
Norint sustabdyti artėjantį Didįjį karą, vienos konferencijos nepakanka. Vis dėlto „Aljansas Didžiajam karui užkirsti kelią“ buvo labai naudinga diskusija apie galimus būdus tai padaryti. Ir, be abejo, tai buvo kur kas geriau nei pati NATO konferencija, skirta išbandyti būsimus karo nusikaltimus.
