Europos vertybių apsauga: Meloni ir Frederiksen pasisako už griežtą migracijos politiką

 

Italijos ministrė pirmininkė Giorgia Meloni ir Danijos vyriausybės vadovė Mette Frederiksen pirmadienį (2026 m. rugpjūčio 10 d.) FB paskelbė bendrą pareiškimą, kuriame įspėja apie nekontroliuojamos migracijos į Europą pasekmes. Tai dviejų politikų, turinčių labai skirtingą politinę praeitį, aljansas. Vis dėlto abi aiškiai prisipažįsta esą ištikimos Europos krikščioniškam kultūriniam paveldui ir reikalauja jo apsaugos bei išsaugojimo.

Meloni vadovauja dešiniosios nacionalistinės partijos „Fratelli d’Italia“, o Frederiksen yra socialdemokratė. Pareiškime jos abi pabrėžia: „Mes esame iš labai skirtingų politinių stovyklų ir, žinoma, ne visais klausimais sutariame.“ Vis dėlto jas „vienija noras apsaugoti Europą“.

Giorgia Meloni pareiškime rašoma:

Bendras kreipimasis į Europą

Kartu su Danijos ministre pirmininke Mette Frederiksen dalijamės keletą minčių apie Europos ateitį, jos piliečių saugumą ir būtinybę ginti mūsų vertybes bei gyvenimo būdą ⤵️

„Mieli visi,

Suprantame, kad daugelis gali stebėtis mūsų bendradarbiavimu. Mūsų politinės pozicijos labai skiriasi ir, žinoma, ne visais klausimais sutariame.

Esame vienintelės dvi moterys, vadovaujančios vyriausybėms ES. Viena iš mūsų vadovauja didelei pietų šaliai, kita – mažai šiaurės šaliai. Tačiau mus vienija noras ginti Europą.

Mes nepritariame nekontroliuojamai imigracijai į Europą ir skatiname griežtą migracijos politiką tiek savo šalyse, tiek visoje Europoje.

Niekas negali paneigti neteisėtos imigracijos neigiamo poveikio mūsų visuomenei: nusikalstamumo lygio augimo, didėjančio spaudimo viešosioms paslaugoms ir piliečių pasitikėjimo mažėjimo.

Ypač rimta situacija susidaro, kai nelegalūs migrantai, neturintys teisės gyventi mūsų šalyse, padaro smurtinius nusikaltimus, prekiauja narkotikais arba įvykdo seksualinius nusikaltimus.

Suprantama, kad Europos piliečiai tikisi konkrečių veiksmų iš savo politinių atstovų. Per ilgai, ypač paprasti žmonės, mokėjo pernelyg didelę kainą dėl nekontroliuojamos imigracijos. Mūsų pareiga – toliau ryžtingai stengtis pateikti konkrečius sprendimus piliečiams, ypač tiems, kurie yra labiausiai pažeidžiami, ir užtikrinti didesnį saugumą bei apsaugą mūsų bendruomenėms.

Kartu mums pavyko pakeisti Europos žmogaus teisių konvencijos taikymo pusiausvyrą užsieniečių, padariusių sunkius nusikaltimus, atžvilgiu. Dėl to dabar turėtų padaugėti išsiuntimų.

O ką dar galime padaryti? Reikia įsteigti repatriacijos centrus trečiosiose šalyse, taip pat rasti kitus novatoriškus sprendimus už Europos ribų. Dėl to uoliai dirbame.

Tačiau to nepakanka. Mūsų įstatymų laikymasis turi eiti koja kojon su Europos vertybių paisymu. Tai taikoma nelegaliems migrantams, bet taip pat ir milijonams užsienio piliečių, kurie legaliai gyvena mūsų šalyse ir visoje Europoje.

Abi esame didžiuojamės Europos krikščionišku kultūros paveldu ir norime jį saugoti. Tikimės, kad tie, kurie atvyksta į mūsų šalis ir nusprendžia Europą paversti savo namais, gerbs mūsų vertybes ir nebandys mums primesti gyvenimo modelių, kurių nepripažįstame.

Manome, kad tai yra teisingas kelias, siekiant apsaugoti Europą ir mūsų bendras vertybes. Ir tikime, kad milijonai europiečių pritaria šiam įsitikinimui.“

Nėra dešiniosios ar kairiosios migracijos politikos – tik globalistinė arba nacionalinė politika. Prof.Vytautas Radžvilas

 

Labai nustebino, bet dar smarkiau nuvylė tai, kad „Respublikos“ portale taip ir nebuvo paskelbtas V. Budniko interviu „Vakaro žinioms“ migracijos klausimu.

Jame į problemą žvelgiama iš esmės, tuo padarant galą paviršutiniškoms ir pigioms spekuliacijoms šia tema.

Buvusios „dešiniosios“ ir esamos „kairiosios“ valdžios palaikoma masinė imigracija į Lietuvą ir sparčiai vykstanti krašto kolonizacija – tiesioginė ir akivaizdi grėsmė lietuvių tautos ir valstybės išlikimui. Todėl atrodytų, kad apie šią grėsmę derėtų kalbėti atsakingai ir kiek įmanoma dalykiškiau bei giliau.

Itin nelinksma išvada

Kiekvienas virš nuvalkiotų banalybių pakylantis konceptualus straipsnis yra aukso vertės lėkšto plepėjimo sraute ir turėtų būti skelbiamas kuo plačiau. Tačiau kai toks tekstas lieka neprieinamas daugybei skaitytojų, kuriuos galėtų lengvai pasiekti turint nors krislelį geros valios ir nuoširdaus rūpesčio dėl Lietuvos ateities, norom nenorom tenka prieiti itin nelinksmą išvadą.

Labai panašu, kad net patriotiška save laikančioje žiniasklaidoje vengiama iš esmės kalbėti apie imigraciją ir jos keliamus pavojus paprasčiausiai todėl, kad net Lietuvos likimą galintį nulemti klausimą mėginama panaudoti instrumentiškai – tik kaip dar vieną grupuočių kovos dėl valdžios įrankį. Mat nesugebėjimas arba vengimas kalbėti iš esmės visada sukuria tai, ką galima pavadinti instrumentinių spekuliacijų erdve.

Joje randasi tariamų idėjinių takoskyrų migracijos klausimu fantomai ir kuriami imitaciniai kovotojų su realia grėsme įvaizdžiai. Pasirodo, galima be vargo sukonstruoti tokią viešiesiems ryšiams tarnaujančią fikciją, kokia tapo ir paplito menama skirtis tarp neva vykdomos kairiosios ir galimos vykdyti dešiniosios migracijos politikos.

Visada rusenusios šios fikcijos žarijos virto kaitriai suliepsnojusiu laužu pratrūkus vadinamajai Seutos migrantų krizei. Jos fone užtenka pasakyti, kad reikia griežčiau saugoti Europos Sąjungos išorės sienas, reikliau ir sparčiau integruoti atvykėlius, tvirtu ir valdingu tonu pasakyti, kad imigrantai privalo gerbti mūsų kultūrą ir neprimetinėti iš tolybių atsineštų gyvenimo taisyklių – jau esi dešiniosios politikos atstovas! 

Ir sulauksi liaupsių kaip kuo tikriausias „dešinysis“ – tokiu buvo entuziastingai „pakrikštytas“ socialdemokratų vyriausybės vidaus reikalų ministras. Tikėti ir maitintis tokiomis iliuzijomis paprasčiausiai pavojinga. Būtent todėl toks svarbus ir naudingas jas išsklaidantis V. Budniko interviu.

Jame kalbama iš esmės – nes trumpai, bet taikliai nusakomas idėjinis Europos Sąjungos integracijos pagrindas ir jos galutinis tikslas.

Integracijos iš principo neįmanoma suvokti remiantis vadinamuoju sveiku protu. O kol vadovaujamasi paviršutinišku ir nieko bendro su tikrove neturinčiu integracijos principo ir mechanizmo supratimu, tol praktiškai neįmanoma suvokti ir patikėti, jog ant vadinamųjų leftistinių pamatų statoma ES iš principo negali būti niekas kita, o tik totalaus tautų ir nacionalinių valstybių naikinimo mašina.

Jos vienas svarbiausių kūrėjų Žanas Monė (Jean Monnet) yra aiškiai pasakęs: Europa iki šiol neegzistavo. Ją dar privalome sukurti, kad ji galėtų atsiskleisti pati sau.

Socialinės inžinerijos projektas

Tai reiškia, kad kasdienis buitinis įsivaizdavimas, jog „integracija“ yra paprastas žmonių, tautų ir valstybių vienijimosi procesas, yra absoliučiai klaidingas. Šitaip įsivaizduoti šį vyksmą yra tas pat, kas tikėti, kad atomas yra mažytė Saulės sistema, kurioje apie branduolį/centrą tarsi miniatiūrinės planetos sukasi kitos dalelės.

Europos integracija yra antropologinės ir socialinės inžinerijos projektas, radikalumu pranokstantis SSRS „būsimo komunistinio žmogaus“ ir Trečiojo Reicho „antžmogio“ kūrimo projektą. Turi būti sukurtas naujasis gerasis europietis – „europinis antžmogis“, neturintis nieko bendro su iki šiol (vis dar) atpažįstamu europiečiu. Jam atsirasti absoliučiai būtiną sąlygą trumpai nusakyti galima šitaip: visos Europos tautos turi būti PERMALTOS taip, kad taptų beforme žmogiškąja medžiaga „naujajam europiečiui“ formuoti.

Toleruojama ir faktiškai įteisinta masinė nelegali imigracija į ES tokia tapo tik todėl, kad ji sąmoningai ir tikslingai naudojama kaip viena svarbiausių tokio permalimo priemonių ir tarnauja kaip įrankis kurti vadinamąjį „paneuropinį demosą“, arba, pasakant kitaip – naujųjų europiečių liaudį.

Politinis tokios eurointegracijos dėmuo reiškia tai, kad ES yra savita globalistinės valdysenos sistema, nesuderinama su politinių tautų ir nacionalinių valstybių egzistavimu.

Kalbant paprastai – kol lietuvis, lenkas, vokietis, italas jausis ir laikys save pirmiausia lietuviu, lenku, vokiečiu, italu, o ne „europiečiu“, ir žvelgs pirmiausia į Vilnių, Varšuvą, Berlyną, Romą, o ne į Briuselį – tol jis bus prastai ir nepatikimai valdomas gerasis europietis. Todėl „integruota“ pagal dabartinius principus ES gali būti tik ištautinta ir išvalstybinta Europa – tai absoliutus ideologinis ir politinis imperatyvas.

Tautas ir valstybes būtina paversti „paneuropiniu demosu“, arba „naujųjų europiečių liaudimi“, pirmiausia tam, kad toks „europietis“ reikalingas ir yra tobulai pritaikytas šiam globalistinės valdysenos modeliui. Situacija iš principo panaši į SSRS laikus, nors esama ir gana reikšmingų doktrininių bei technologinių valdysenos būdo skirtumų. Apie tai plačiau – kita proga.

O kol kas užteks pasakyti tiek, kad V. Budniko interviu aiškiai įvardyta reikalo esmė: toks integracijos modelis gali būti grindžiamas tik globalaus pasaulio be sienų, tai yra pasaulio kaip pereinamojo kiemo, ideologija.

Seutą užplūdę afrikiečiai tam tikra prasme yra ir šios ideologijos aukos šią akimirką (nes dauguma po kelių dienų buvo išsiųsti namo), ir ja instrumentiškai besinaudojantys apsukrūs būsimieji Europos užkariautojai bei valdovai vidutiniuoju ir garantuotai ilguoju laikotarpiu.

Niekas neatšaukė ES šalims primestų neteisėtų imigrantų priėmimo kvotų

Europos Sąjungos valdantysis politinis sluoksnis neketina ir iš principo negali atsisakyti šios JT Migracijos paktu oficialiai įteisintos ideologinės pasaulio be sienų koncepcijos. Be jos dabartinis integracijos projektas paprasčiausiai žlugtų. Todėl viskas, ką jis sugebėjo padaryti – tai patvirtinti ES prieglobsčio ir migracijos paktą, grindžiamą ta pačią „atviros Europos“ ir pasaulio kaip visos žmonijos pereinamojo kiemo koncepcija.

Vienintelė šio pakto paskirtis – administraciškai šiek tiek sureguliuoti ir padaryti tvarkingesnį net neketinamą stabdyti masinio antplūdžio į Senąjį žemyną srautą. Tai reiškia, kad plano pakeisti europiečius svetimų tautų ir kultūrų atvykėliais iš viso pasaulio neatsisakoma. Jis tik tvarkingiau ir drausmingiau įgyvendinamas.

Niekas neatšaukė ES šalims primestų neteisėtų imigrantų priėmimo kvotų. Bet galima rinktis – priimti sienos pažeidėjus arba už nepriėmimą sumokėti baudą, skambiai pavadintą solidarumo mokesčiu. Lietuvos vidaus reikalų ministras linkęs rinktis baudą. Bet šitoks pavyzdingai klusnus Briuselio kvotų direktyvos vykdymas kažkodėl pompastiškai suskubtas pavadinti posūkiu dešiniosios migracijos politikos link.

Taigi ši ir kitos ,,dešiniosiomis“ vadinamos kosmetinės ir masinės imigracijos į Europą neatšaukiančios priemonės yra grynai techniniai sprendimai, niekaip nekeičiantys toliau vykdomos leftistinės migracijos politikos esmės.

Iš tikrųjų nėra ir iš principo negali būti jokios dešiniosios ar kairiosios migracijos politikos – yra tik globalistinė arba nacionalinė politika.

Valstybės visais laikais saugojo savo išorės sienas ir pačios sprendė, kam ir kokiomis sąlygomis leisti jas peržengti. Sienų apsauga niekada nebuvo laikoma ideologiniu dešiniosios ar kairiosios politikos klausimu. Ji buvo laikoma savaime suprantama valstybės teise ir pareiga, o gebėjimas saugoti sienas – jos suverenumo išbandymu ir įrodymu.

„Dešinieji“ Lietuvoje – tikrai keistas reiškinys

Todėl interviu pagrįstai teigiama, kad visoms ES šalims, o ypač tokioms nedidelėms kaip Lietuva, reikia ne „dešiniosios“ migracijos politikos, bet besąlygiškai susigrąžinti teisę kontroliuoti savo sienas griežtai atsisakant paklusti JT Migracijos ir ES Prieglobsčio ir migracijos pakto nuostatas.

Europoje yra šalių ir politinių jėgų, kurios šito atkakliai reikalauja ir kovoja už šią teisę. Lietuvoje nėra nei vienos partijos, kuri išdrįstų apie tai net prasižioti. Užtat visos jos puola uoliai vykdyti Briuselio aprobuotas dalines ir kosmetines Briuselio aprobuotas masinės imigracijos reguliavimo priemones, o kai kurios net skuba tai vadinti dešiniąja migracijos politika. Tai – absoliutus ir ypač ciniškas šalies piliečių mulkinimas.

Apskritai „dešinieji“ Lietuvoje – tikrai keistas reiškinys. Jie nedrįsta prieštarauti leftistinėms Briuselio direktyvoms ir juo labiau prieš jas sukilti. Bet klusniai vykdydami Briuselio leidžiamas naudoti priemones, turinčias sušvelninti šių direktyvų kraštutinumus, jie kažkodėl pateikia jas kaip antileftistinės dešiniosios politikos pavyzdžius, neva įrodančius, jog tokia politika esanti galima. Kitaip negu daugelyje ES šalių, Lietuvoje nėra tikros dešinės ir kairės.

Todėl nėra ir jokių principinių ir praktiškai atpažįstamų ideologinių skirčių valstybės politikoje. Yra tik į skirtingos „dešiniosios“ arba „kairiosios“ retorikos rūbą įvilkta ta pati leftistinė globalistinė migracijos politika.

Nuo amžių gyvuojantis sveiko proto požiūris, kad valstybė negali būti pereinamasis kiemas su kiauromis sienomis, arba kad šeima yra moters ir vyro sąjunga savaime nėra jokios dešiniosios pažiūros. Juo labiau – jokia dešinioji partinė ir valstybinė politika.

Užuot postringavus apie dešinumą ar kairumą reikia paprasčiausiai liautis drebėjus prieš Briuselį ir pradėti principingai ginti savo tautos ir valstybės interesus.

Seutos krizė parodė, kad metas nusigręžti nuo globalistinės ir atsigręžti į nacionalinę migracijos politiką.

https://www.pozicija.org/prof-habil-dr-vytautas-radzvilas-nera-desiniosios-ar-kairiosios-migracijos-politikos-tik-globalistine-arba-nacionaline-politika/

Koks tas „naujasis europietis“? Migrantų antplūdis Ispanijoje. Ko turi saugotis Lietuva? Vytautas Budnikas

 

Migrantų antplūdis Ispanijoje – puiki iliustracija, prie ko privedė globalistinės kultūrų ir tautų maišymosi idėjos. Koks tas „naujasis europietis“? Europos Sąjungos migracijos politika, valstybių sienų apsauga ir klausimas, ar Lietuva yra pasirengusi panašiems išbandymams? Ar Senojo žemyno valdovai jau pradeda atsikvošėti? Apie tai kalbasi žurnalistas Vidmantas Misevičius su „Pozicijos.org“ portalo redaktoriumi Vytautu Budniku.

Šalys po Antrojo pasaulinio karo susitarė nebekeisti valstybių sienų, bet šio susitarimo seniai nepaisoma. Po marokiečių įsiveržimo į Seutą socialiniuose tinkluose pasigirdo nuomonė, kad jie tiesiog susigrąžina ispanų užimtas teritorijas. Kiek realu, kad Marokas rimtai pareikštų teritorines pretenzijas Ispanijai?

Iš tiesų Marokas pretenduoja į Seutą ir Melilją todėl, kad laiko jas paskutinėmis Europos kolonijinėmis valdomis Afrikoje ir mano, jog dėl jų geografinės padėties jos turėtų būti perduotos Marokui. Taigi jų susigrąžinimas Maroke laikomas nacionalinio orumo ir teritorinio vientisumo klausimu. Beje, šią temą periodiškai iškelia įvairios Maroko vyriausybės.

Tarptautinė teisė nedraudžia taikiai kelti teritorinių pretenzijų, tačiau draudžia sienas keisti jėga. Tiesioginis Maroko karinis mėginimas užimti Seutą mažai tikėtinas, nes tai reikštų ginkluotą konfliktą su Ispanija – NATO nare. Migracinis spaudimas yra politiškai mažiau rizikinga priemonė siekiant ilgalaikių strateginių tikslų.

Kita vertus, nedera pamiršti, kad Ispanija šiuo metu NATO paramos vargu ar gali tikėtis. Visai neseniai JAV prezidentas D. Trumpas viešai piktinosi Ispanija, kad ši neleido naudoti savo teritorijoje esančių JAV ir NATO karinių bazių operacijoms prieš Iraną. D. Trumpas bent jau viešai paragino JAV administraciją nutraukti bet kokius santykius su Ispanija. Akivaizdu, kad šią krizę veikia įvairios politinės jėgos.

Vakarų žiniasklaida teigia, kad Madridas iš anksto buvo perspėtas apie galimą įsiveržimą, tačiau neskubėjo imtis priemonių. Kaip vertintini tokie Ispanijos valdžios veiksmai? Ir kaip vertinate jos vykdomą migracinę politiką?

Pats faktas, kad per vieną parą į vos 85 tūkst. gyventojų turinčią Seutą iš Maroko teritorijos pateko apie 50 tūkst. žmonių ir privertė Ispaniją pasitelkti kariuomenę, daug ką pasako. Tai jau ne neteisėta migracija. Tai – masinis valstybės teritorinio vientisumo pažeidimas, turintis invazijos požymių.

Naivu manyti, kad dešimtys tūkstančių žmonių galėjo slapčia priartėti prie valstybės sienos nieko nežinant Maroko ir Ispanijos žvalgyboms. Dar prieš masinį proveržį Seutą jau buvo pasiekę apie 1 500 migrantų, vietos valdžia prašė skubios pagalbos. Dėl to daug kam kyla įvairių minčių.

Be to Ispanijos valdantieji nuolat silpnino valstybės gebėjimą kontroliuoti sienas. 2026 m. balandį valdžia nusprendė legalizuoti 500 tūkst. nelegaliai šalyje gyvenančių migrantų. Sprendimą paskelbus, gauta apie 1,2 mln. prašymų. Tuo metu šalyje, įvairiais vertinimais, gyveno apie 2 milijonus nelegalų. Mažai tikėtina, kad valdžia apie tai nieko nežinojo.

Galiausiai tiesioginiu antplūdžio detonatoriumi tapo ir Aukščiausiojo Teismo sprendimas, kad jūroje sulaikytų migrantų negalima automatiškai grąžinti į Maroką, prieš tai neatlikus individualios teisinės procedūros. Tai buvo suprasta vienareikšmiškai – pasiekus Seutos krantą Ispanija migrantų išsiųsti atgal apskritai nebegalės. Tokiu būdu, metaforiškai kalbant, valdžia pati atrakino miesto vartus, kol jo gyventojai miegojo. Daugeliui tai primena savosios tautos pasitikėjimo išdavystę.

Nepaisant teiginių, kad nelegalai palieka Seutą, viešoje erdvėje pasirodė informacija, jog nuo 3 iki 5 tūkst. marokiečių visai neskuba namo. Kaip manote, kodėl?

Jei keli tūkstančiai žmonių neskuba grįžti, tai neabejotinai rodo, kad jie tikisi įsitvirtinti Europos Sąjungoje. Migrantai mąsto racionaliai: jei egzistuoja bent menkiausia galimybė likti, apsimoka laukti. Vien fizinis sienos atkūrimas nieko nesprendžia – svarbu, koks yra migracijos politikos signalas, kokie valdžios sprendimai dėl neteisėtai atvykusių asmenų.

Be to, naivu manyti, kad migrantams nėra žinoma, kokie politiniai vėjai pučia pačioje ES. Jie supranta, kad Ispanija iš esmės įgyvendina ES valdančiųjų kairiųjų politiką, kuri vis labiau gąsdina kitas ES valstybes.

Vakaruose teisėsauga nevengia naudoti jėgos prieš savo šalių piliečius, bet akivaizdžiai nuolaidžiauja atvykėliams. Kaip manote, kas lemia tokius dvejopus standartus?

Pirmiausia turime išsiaiškinti sau, kad imigracijos krizės giliausia priežastis yra pats globalistinis eurointegracijos projektas – neomarksistinės globalistinės demokratizacijos ir neoliberalios permanentinės rinkos revoliucijos samplaika. Tai begalinis Europos plėtros procesas, turintis sukurti naująjį europietį.

Europiečių liaudis gali būti sukurta tik atveriant ES sienas geografiškai ir erdviškai neribotai imigracijai iš visų pasaulio kraštų. Dėl to siekis pritraukti arba įsileisti kuo daugiau imigrantų vykdomas nesiskaitant su pasekmėmis.

Šiuo atveju masinė ir nekontroliuojama imigracija yra permanentinės rinkos revoliucijos elementas, nes išplečia darbo rinką į visą pasaulį, atverdama kelią absoliučiai laisvam, jokių sienų nevaržomam darbo jėgos judėjimui.

Kartu tai yra siekis pakeisti Europos senbuvius kitų, svetimų tautų ir kultūrų žmonėmis. Dėl to įsileidžiama daugybė negalinčių ir neketinančių dirbti imigrantų, kuriems leidžiama gyventi iš socialinės rūpybos pašalpų vietos gyventojų sąskaita.

Kitaip tariant, masinė imigracija pirmiausia yra ideologinis ir politinis demografinės inžinerijos projektas, kuriam teisines prielaidas sukūrė Jungtinių Tautų Migracijos ir ES migracijos paktai. Šie paktai grindžiami globalistine „pasaulio be sienų“ ideologija, paversta teisiniais įpareigojimais valstybėms atverti sienas viso pasaulio migrantams.

Atitinkamai juos priimančios valstybės ir jų senbuviai gyventojai privalo toleruoti „kitoniškumą“. Šiam kartais nusikalstamam „kitoniškumui“ apginti pasitelkiama įvairi terminologija – nuo diskriminacijos iki rasizmo. Todėl vietinė teisėtvarka nesiryžta taikyti vienodų elgesio standartų skirtingoms žmonių grupėms, nes bijo būti apkaltinta rasizmu ir kitais žmogaus teisių pažeidimais.

Kokių pasekmių ispanų atvirumas gali turėti likusiai Europai? Juolab kad Vokietijos Bundestago kairiųjų frakcijos narė Klara Bjunger suskubo pareikšti, jog nelegalus iš Maroko privalo priglausti Vokietija.

Minėjau, kad tas „atvirumas“ vis labiau gąsdina kitas ES valstybes. Italija jau uždarė savo valstybės sieną su Ispanija. O kokios pasekmės laukia Europos?

Ankstesnės civilizacijos, tarp jų ir dabartinės Europos regionas, išgyveno tautų kraustymąsi dažniausiai dėl politinių klaidų arba negebėjimo atsispirti pranašesnei ateivių jėgai.

Imigrantų telkimasis prie Seutos ir masinis bei iš esmės smurtinis įsiveržimas į miestą praktiškai atkartoja tą pačią situaciją: šalia aukšto lygio, kultūriškai ir ekonomiškai išsivysčiusių valstybių visada egzistuoja mažiau išsivysčiusios tautos ir civilizacijos. Šių tautų gyventojai, susiklosčius palankioms aplinkybėms, palieka savo gyvenamąsias teritorijas ir pradeda masiškai veržtis į labiau klestinčių civilizacijų erdves, jas užiminėti, išstumdami ir pakeisdami senuosius jų gyventojus.

Istorija rodo, kad toks veržimasis dažniausiai įgyja prievartinį pobūdį ir virsta agresyvia ekspansija į užimamas svetimas žemes.

Dabartinė ES ištikusi migracijos krizė nuo ankstesniųjų skiriasi tuo, kad tai yra sąmoningai vykdomos politikos padarinys. Šiuo atveju vienos ES valstybės siunčiamas signalas, kad masinis neteisėtas atvykimas gali baigtis priėmimu ar legalizavimu, o kitos šalies politikų raginimas perskirstyti atvykėlius po visą Europą, neišvengiamai veikia kaip papildoma migrantų traukos paskata. Tai rodo, kad ES projektas bus įgyvendinamas nepaisant jokių nepatogių padarinių.

Kiek pastebiu, kairuoliai mėgsta kalbėti apie migrantų teises, o kaip su tų šalių, į kurias plūsta nelegalai, teisėmis? Jomis kas nors rūpinasi?

Jau minėjau, kodėl priimančios valstybės ir jų senbuviai gyventojai privalo toleruoti „kitoniškumą“ ir todėl vietos institucijos netaiko vienodų elgesio standartų skirtingoms žmonių grupėms.

Tokios politikos logika paprasta – tikslas pateisina priemones. O svarbiausias tikslas – kuo spartesnis daugiakultūrės visuomenės kūrimas ir masinės migracijos skatinimas, todėl migrantų teisėms suteikiamas prioritetas, net jei dėl to ignoruojami priimančiųjų visuomenių teisėti interesai. Todėl ir pastebime, kad kur kas daugiau dėmesio skiriama migrantų teisėms, o gerokai mažiau kalbama apie priimančiųjų visuomenių saugumą, socialinių sistemų tvarumą, kultūrinę sanglaudą ir demokratinę valstybių teisę pačioms spręsti savo migracijos politikos klausimus.

Antradienį ES šalių atstovai rinkosi aptarti situacijos Seutoje. Kiek realu, kad jų kalbos taps realiais darbais?

Europos Sąjunga ne kartą įrodė, kad puikiai susitaria dėl pareiškimų, tačiau tai nereiškia, jog bus imtasi kokių nors realių veiksmų.

Nemanau, kad ir šis susitikimas iš esmės pakeis ES migracijos politiką. Neabejotinai išgirsime skambias deklaracijas. Bus dar kartą pabrėžta būtinybė stiprinti išorės sienų apsaugą, išreikštas solidarumas su Ispanija ir pažadėta geriau koordinuoti valstybių veiksmus. Kol nebus sprendžiamos pačios migracijos priežastys ir nuosekliai įgyvendinama grąžinimo politika, visi pareiškimai taip ir liks politinėmis deklaracijomis.

Beje, iš pirmųjų pranešimų matyti, kad būtent taip ir nutiko – ministrai deklaravo solidarumą su Ispanija, pabrėžė išorės sienų apsaugos svarbą, tačiau jokių naujų esminių priemonių nepriėmė, diskusijas dėl galimų papildomų sprendimų nukeldami į rudenį. Akivaizdu, kad kol kas ES gesina konkrečią krizę, o ne sprendžia jos priežastis.

Ko iš visos šios istorijos galėtų ir privalo pasimokyti Lietuva?

Lietuva gali užkardyti nekontroliuojamą imigraciją ir neutralizuoti jos padarinius tik susigrąžinusi teisę kontroliuoti šalies sienas ir vykdyti ilgalaikius nacionalinius interesus atitinkančią valstybinę imigracijos politiką.

Svarbiausias Lietuvos tikslas turi būti – siekis amžiams išsaugoti lietuvių tautą, Lietuvos kultūrinį ir politinį tapatumą. Todėl pirmiausia reikėtų denonsuoti JT ir ES migracijos paktus bei atmesti ES primetamas privalomas imigrantų priėmimo kvotas.

Beje, Lietuvai nereikėtų laukti, kol migracijos krizė pasieks tokį mastą kaip Ispanijoje, bet jau dabar remtis kitų šalių, pasirinkusių aktyviai ginti savo sienas ir nacionalinius interesus, patirtimi.

Lenkijos veiksmai prie Baltarusijos sienos ir Vengrijos politika rodo, kad valstybė gali nuosekliai ginti savo poziciją migracijos klausimais net ir patirdamos didelį politinį spaudimą iš ES institucijų.

Danijos patirtis rodo, kad griežtesnės migracijos ir prieglobsčio taisyklės gali būti derinamos su tarptautinių įsipareigojimų laikymusi. Todėl Lietuva turėtų siekti, kad jos migracijos politika pirmiausia būtų grindžiama patikima valstybės sienos apsauga, operatyviomis prieglobsčio procedūromis, nuosekliu neteisėtai atvykusių asmenų grąžinimu ir tvirta nacionalinių interesų gynyba Europos Sąjungoje.

Tačiau tam valstybė pirmiausia privalo susigrąžinti savo galias formuoti ir įgyvendinti tautos ir visuomenės interesus atitinkančią imigracijos politiką, radikaliai apriboti masine darbo jėgos imigracija suinteresuotų lobistinių verslo grupuočių įtaką nustatant įsivežamų darbuotojų kvotas ir jų priėmimo Lietuvoje sąlygas.

Reikėtų autoritetingos visuomeninės imigracijos stebėsenos institucijos prie Prezidento, Seimo arba Vyriausybės, kurią sudarytų pigios darbo jėgos antplūdžiu nesuinteresuotų pilietinių organizacijų atstovai ir kvalifikuoti įvairių sričių specialistai, gebantys objektyviai vertinti visus trečiųjų šalių gyventojų imigracijos į Lietuvą klausimus. Tokia institucija privalo turėti įstatymiškai apibrėžtą teisinę galią imigracijos procesą reguliuojančių valstybės įstaigų atžvilgiu.

Šalies švietimo įstaigos privalo pereiti prie ugdymo valstybine lietuvių kalba, o imigrantus ir jų vaikus ugdyti lietuviškoje kalbinėje aplinkoje, kad jie galėtų geriau ir greičiau perimti Lietuvos kultūrines tradicijas, taip formuojant pagarbą lietuvių tautai ir lojalumą Lietuvos valstybei.

Jei per nustatytą laikotarpį imigrantai nesugebės pramokti lietuvių kalbos reikiamu lygiu, jie turėtų prarasti teisę gyventi Lietuvoje ir būti įpareigoti išvykti iš šalies.

Galiausiai Lietuvos verslas privalo prisiimti dalį atsakomybės už jo pritraukiamų darbo migrantų integracijos ir gyvenimo Lietuvoje kaštus. Ekonominė nauda, kurią verslas gauna naudodamasis pigesne darbo jėga, negali būti privatizuojama, o su tuo susijusios socialinės išlaidos perkeliamos visuomenei ir valstybei.

Todėl dalis iš šios darbo jėgos gaunamos ekonominės naudos turėtų būti skiriama migrantų integracijai, socialinių paslaugų finansavimui ir kitoms su jų buvimu šalyje susijusioms išlaidoms padengti, o ne vien didinti verslo pelną visuomenės sąskaita.

https://www.pozicija.org/koks-tas-naujasis-europietis-migrantu-antpludis-ispanijoje-ko-turi-saugotis-lietuva/

Vilniaus mero "meistrai" kasa ketvirtą duobę toje pačioje vietoje ir naikina parką

 

Apie 7 val. parke, greta Petro Vileišio g. Nr.15 namo, prasidėjo ketvirti kasybos darbai per šią vasarą. Vėl žemės verčiamos ant jau gelstančių žudomų parko medžių kamienų, vėl ardoma aplinkinių namų gyventojų sveikata.

Į  namo gyventojų skundą dėl triukšmo, parko medžių naikinimo, ponas meras nesiteikė atsakyti. Užsiėmęs. Gal neturi laiko, gal skuba prisipildyti kišenes, pasekti savo pirmtako, siaurinusio sostinės gatves, pavyzdžiu?

Ankstesnės publikacijos šio parko ir mokesčių mokėtojų pinigų naikinimo tema:

1. 2026-08-02 — Vilniaus mero "specialistų" trijų mėnesių darbo rezultatai

https://lebionka.blogspot.com/2026/08/vilniaus-mero-specialistu-triju-menesiu.html

2. 2026-07-30 — Kodėl Vilniaus meras taip nemėgsta medžių?

https://lebionka.blogspot.com/2026/07/kodel-vilniaus-meras-taip-nemegsta.html

3. 2026-06-18 - Vilniaus savivaldybės vandalai naikina parką

https://lebionka.blogspot.com/2026/06/vilniaus-savivaldybes-vandalai-naikina.html

Per savo ilgą gyvenimą esu matęs daugybę stebuklų, bet tokių, kokius tris mėnesius stebiu per savo buto langus, dar neteko matyti.

Kokiais gi reikia būti durniais, kad tvarkant komunikacijas toje pačioje vietoje reikėtų ketvirtą kartą paeiliui vykdyti žemės darbus?

Gal tai Lietuvos nusigyvenusių universitetų, ruošiančių Bangladeš, Indijos ir Pakistano picų išvedžiotojus darbo vaisiai? O gal šiuos darbus dirba gausiai ruošiami politologai ir vadybininkai? 

Mano nuomone, tai kažkas visiškai nenormalaus.

Karin Kneissl: Energetikos karai ir artėjantis Europos žlugimas

 

Karin Kneissl yra buvusi Austrijos užsienio reikalų ministrė ir dabartinė analitinio centro „GORKI“ vadovė.

https://www.youtube.com/watch?v=382c2SMxm34

https://www.youtube.com/watch?v=cVVys_9WEEs

Seutos vietos gyventojų daugiatūkstantinis protestas. Išprievartautos 5 mergaitės ir berniukas

Tūkstančiai žmonių iš įvairių politinių sluoksnių sekmadienį išėjo į Seutos gatves, kad pareikštų, jog jų miestas priklauso Ispanijai, ir pareikalautų, kad socialistinė vyriausybė Madride užtikrintų sienų kontrolę po to, kai dešimtys tūkstančių nelegalių imigrantų įsiveržė į teritoriją iš Maroko.

Pranešama, kad proteste dalyvavo nuo penkių iki dešimties tūkstančių žmonių, norėdami išreikšti nepasitenkinimą ministro pirmininko Pedro Sánchezo vyriausybe ir jos nesugebėjimu apsaugoti jų miesto.

This is Ceuta today.

Ceuta has been, is, and will be Spain! pic.twitter.com/FUXD2eT8CH

— Ada Lluch (@AdaLluch) August 9, 2026

Demonstrantai skandavo „Sánchez, atsistatydink“, „Ispanijos Seuta“, „Pakaks jau“ ir „Seuta nepasiduos“. Demonstrantų perskaitytame manifeste teigiama, kad miestą ištikusi migrantų krizė yra „itin kritiška“ ir kad Seuta patyrė „teritorinio vientisumo pažeidimą“, į kurį Ispanijos ir ES vyriausybės privalo reaguoti „nedelsiamais, ryžtingais ir proporcingais“ veiksmais.

Šio mėnesio pradžioje įvykęs Ceutos sienos šturmas įvyko po Ispanijos Aukščiausiojo Teismo sprendimo, kad migrantai, atvykstantys jūra, negali būti grąžinami atgal pasienio tarnybų ar kitų teisėsaugos institucijų, o tai reiškia, kad nelegalai gali tiesiog žengti keletą pėdų į Viduržemio jūrą Maroko pusėje ir techniškai būti atvykę į Ceutą jūra.

Migrantų invazija taip pat įvyko po to, kai socialistų vadovaujama Sánchezo vyriausybė priėmė prieštaringą amnestijos programą, dėl kurios artimiausiais mėnesiais daugiau nei milijonas nelegalių imigrantų gali tapti teisėtais gyventojais, o artimiausiais metais – tikriausiai dar milijonai, atsižvelgiant į šeimos grandinės migraciją ir padidėjusį traukos veiksnį kitiems nelegaliems imigrantams, kurie ateityje tikisi gauti leidimą gyventi.

Masinės migracijos priešininkų partijos „VOX“ lyderis Santjagas Abaskalas pareikalavo, kad premjeras S. Sančesas būtų ištirtas dėl „galimų išdavystės nusikaltimų“, nes leido dešimtims tūkstančių migrantų įsiveržti į Ispanijos teritoriją. Opozicijos lyderis paragino Ispanijos parlamentą pasinaudoti konstitucine nuostata, leidžiančia Aukščiausiajam teismui tirti vyriausybę dėl išdavystės.

„Pedro Sánchezo išdavystė Ispanijos žmonių atžvilgiu turi būti nagrinėjama teisme“, – pareiškė Abascal.

Pranešama, Seutoje buvo išprievartautos 5 mergaitės, jaunesnės nei 14 metų, o Seutos sveikatos priežiūros sistema yra visiškai perkrauta

Sveikatos priežiūros šaltiniai patvirtino, kad Ceutos universitetinė ligoninė per pastarąją savaitę gydė mažiausiai penkias mergaites dėl įtariamų išžaginimų, įvykusių po praėjusį mėnesį įvykusio masinio migrantų antplūdžio į Ceutą.

Visos mergaitės yra marokietės ir, kaip pranešama, išžaginimo metu joms buvo mažiau nei 14 metų; skubios pagalbos gydytoja, patikrinusi šiuos atvejus, pažymėjo, kad daugelis šių nepilnamečių miega gatvėje dėl vietų trūkumo prieglaudose.

Susana Ascaso, Ceutos universitetinės ligoninės skubios pagalbos skyriaus gydytoja, interviu, paskelbtame Ispanijos leidinyje „El pueblo de Ceuta“, patvirtino, kad jos skyrius nagrinėja išprievartavimo atvejus, susijusius su migrantėmis mergaitėmis.

Namo su brangia freska likimas: šią naktį nugriuvo jo siena

 

Šią naktį sugriuvo visa remontuojamo namo siena (namas priešais P.Vileišio gatvės namą Nr.14). Šis namas jau dešimtmetį stovi apleistas. Iš pradžių čia glaudėsi benamiai, smirdėjo irstantis lavonas, bet 2018 m. ant jo sienos tuometinė miesto valdžia nutarė nutapyti freską.

2018-08-03 straipsnyje "Vilnius-valdomas neadekvataus mero. Brangi freska šiukšlyne" rašiau:

Ant sklidinai prišikto negyvenamo namo sienos Vileišio gatvėje, greta prastai tvarkomo šiukšlyno, puikus profesionalas Vytautas Poška tapo freską. Tokia Vilniaus miesto savivaldybės, vadovaujamos liberalo Remigijaus Šimašiaus, valia.

Straipsnelis buvo iliustruotas video: 

https://www.youtube.com/watch?v=P7lK7dRKxBo

Jau tuomet, kai puikus dailininkas tapė ant šio "namo" freską, mūsų gatvės gyventojams kilo klausimas dėl mero R.Šimašiaus adekvatumo. Laikas patvirtino šio spėjimo teisingumą.

Gal su šia freska buvęs meras norėjo papuošti savo sutuoktinės projektuojamą dviračių gatvę, kurią finansavo ES?

Beje, dėl šios gatvės, finansuotos, nes buvo skirta, pirmiausiai, dviračių eismui, kyla nesusipratimai. Automobilių vairuotojai skundžiasi, kad jiems neleidžiama greitai važiuoti ir lenkti dviratininkų  (25:18).