2022 m. Borelis sukėlė nedidelį tarptautinį incidentą, kai apibūdino Europą kaip „sodą“, o likusį pasaulį – kaip „džiungles“. „Mes sukūrėme sodą“, – sakė jis būsimiems Europos diplomatams Briugėje, Belgijoje. „Didžioji likusio pasaulio dalis yra džiunglės. Džiunglės gali įsiveržti į sodą. Sodininkai turėtų tuo pasirūpinti.“
Kaip Europos gynybos agentūros vadovui, J. Boreliui šie komentarai buvo strategiškai pagrįsti. Kaip jis sakė toje pačioje kalboje: „Džiunglės turi didelį augimo potencialą… Sienos niekada nebus pakankamai aukštos, kad apsaugotų sodą. Sodininkai turi eiti į džiungles, europiečiai turi daug aktyviau bendradarbiauti su likusiu pasauliu. Priešingu atveju likęs pasaulis įsiverš pas mus įvairiais būdais ir priemonėmis.“
Borelio kalba nuskambėjo praėjus septyneriems metams po Vokietijos kanclerės Angelos Merkel sprendimo atverti šalies sienas milijonams islamo imigrantų. Iš pradžių reklamuojamos kaip humanitarinė politika, skirta laikinai priglausti pabėgėlius iš karo nuniokotos Sirijos, Vokietijos dosnios socialinės programos greitai tapo traukos centru jauniems vyrams iš viso Artimųjų Rytų ir Šiaurės Afrikos. Kai 2015 m. rugpjūčio 31 d. Merkel paskelbė: „Mes galime tai padaryti“, ji inicijavo visą visuomenę apimančią „sveikinimo kultūrą“, kuri greitai sukėlė visapusišką migrantų krizę visam žemynui. Praėjus daugiau nei dešimčiai metų, milijonų musulmonų antplūdis į Europą pakeitė mokyklų demografiją ir vietos politiką, sukėlė seksualinių nusikaltimų ir antieuropietiško smurto sprogimą, apsunkino Europos ligoninių paslaugas ir socialines apsaugos sistemas bei padidino valstybės skolą.
Kalbėdamas tada, kai „džiunglės“ jau buvo sėkmingai įsiveržusios į Europos „sodą“, Borelis žinojo, kad dvasios į butelį jau nebegalima sugrąžinti. Merkel lemtingas sprendimas „priimti“ Artimųjų Rytų gyventojus į Europą pavertė miestus ir miestelius visoje Europoje į Artimuosius Rytus. Borrelis taip pat žinojo, kad Europos Sąjungos nesuderinta gynybos agentūra neturėjo reikiamų karinių ir šnipinėjimo išteklių, kad galėtų veiksmingai apsaugoti žemyną. Todėl jis bandė savo jaunų diplomatų korpusą paversti informacijos ir įtikinėjimo agentų tinklu, kuris galėtų vykdyti Europos nurodymus visame pasaulyje.
Borelio žinia pasimetė kilusioje tarptautinėje sumaištyje dėl jo pasaulio suskirstymo į „sodą“ ir „džiungles“. Nuo Rusijos iki Kanados, nuo Afrikos iki Pietryčių Azijos, kiekvienas save vadinantis „užsienio politikos ekspertu“ įsižeidė dėl Borrello atvirumo. Nuolat įžeidžiami „dorybės demonstruotojai“ nebuvo taip susijaudinę nuo tada, kai prezidentas Trumpas prieš ketverius metus pavadino Haitį „šūdo duobe“. Lygiai taip pat, kaip Konanas O’Brienas jautėsi priverstas ginti Haičio distopinę, kanibalų valdomą gangsterių žemę, apsilankydamas griežtai saugomame kurorte šioje Karibų jūros šalyje ir neatsargiai ragindamas poilsiautojus prisijungti prie jo, gausybė politiškai korektiškų snobų iš viso pasaulio įrašė vaizdo įrašus socialiniuose tinkluose iš savo kaimo sodybų, kuriuose jie pavertė „tsk-tsk“ tikra bendrine kalba tiems, kurie jaučia netiesioginę skriaudą.
Visi „geriausi žmonės“ pasmerkė Borelį už tai, kad jis skatino vos užmaskuotą Europos imperializmo, kolonializmo, fašizmo ir genocido atgaivinimą. Jauni užsienio studentai, besinaudojantys universitetinėmis stipendijomis ir gyvenantys Europoje nemokamai, nepamiršo priminti Borrelliui, kad „įvairovė yra mūsų stiprybė“. Borelio socialistų bendražygiai jam į galvą daužė pagrindinį Europos principą: multikultūralizmas virš visko. Mohammadbagher Forough, atsitiktinis mokslo darbuotojas Vokietijos pasaulio ir regionų studijų institute, viešai papeikė Europos užsienio reikalų ministrą taip: „Toks komentaras rimtai pakenkia Europos strateginės autonomijos siekiui. Dėl kolonializmo istorijos jis giliausiai sukrečia kitas pasaulio šalis.“
Kitaip tariant, Europos „valdančioji klasė“ ir jai paklusnūs pakalikai pasmerkė Borrellį už tai, kad jis drįso ginti Vakarų civilizacijos naudos gavėjus. Grasinant išstūmimu iš aukštosios kultūros visuomenės, jis buvo priverstas sekti kanclerės Merkel pavyzdžiu ir maldauti prieš migrantų minias. Pranešimas buvo aiškus: Europos gynybos ministras negali tinkamai „ginti“ Europos, jei neleidžia neeuropiečiams užvaldyti žemyno. Tai buvo dar vienas įrodymas, kad Europa yra negrįžtamai prarasta.
Nuo to laiko, kai 2024 m. pabaigoje paliko Europos Sąjungos užsienio politikos vadovo postą, J. Borelis didžiąją dalį laiko viešai kritikuoja prezidento Trumpo pasaulinį lyderystės stilių. Borrellis, tvirtas Ukrainos rėmėjas, kuris kartą grasino „sunaikinti“ Rusijos kariuomenę, dažnai gynė Volodymyro Zelensky garbę, tvirtindamas, kad Ukrainos prezidentas vadovauja „pasipriešinimui“ ir „nusipelno pagarbos“. Kai prezidentas Trumpas apibūdino Zelensky kaip „diktatorių be rinkimų“, Borelis šį „kaltinimą“ pavadino „nesąžiningumo viršūne“. „ Kai prezidentas Trumpas ir viceprezidentas Vance įsižeidė dėl Zełenskio teisės į privilegijas jausmo ir nepagarbos Amerikos mokesčių mokėtojams, kurie mokėjo Ukrainos vyriausybės darbuotojų atlyginimus ir pensijas, Borelis X tinkle sušuko: „Trumpas ir Vance surengė gėdingą šou. Man gėda dėl tokio elgesio.“
Reaguodamas į Vance'o praėjusių metų kalbą Miuncheno saugumo konferencijoje, kurioje viceprezidentas griežtai sukritikavo Europos veiksmus, ribojančius žodžio laisvę ir politinę opoziciją, Borelis pamokė savo buvusius kolegas: „Tai yra politinio karo paskelbimas Europos Sąjungai.“ Eidamas dar toliau, buvęs Europos gynybos ministras pareiškė: „Europa turi nustoti apsimetinėti, kad Trumpas nėra priešas, ir aiškiai bei ryžtingai ginti savo technologinį, saugumo ir politinį suverenumą.“
Nors Borrello socialistinė-globalistinė politika man atrodo pasibjaurėtina, gerbiu jo norą ginti savo bendrapiliečius europiečius. Problema ta, kad Europos Sąjunga yra biurokratinis monstras – biurokratiškai vangus, ideologiškai slegiantis, kvailai reguliuojantis, nutolęs nuo savo deklaruojamų principų, prieštaraujantis viešosioms diskusijoms, susižavėjęs savo imperijos praeities šlove ir vis labiau slopinantis. Tokie eurokratai kaip Borelis tikėjo, kad gali atkurti Europos centrinę padėtį pasaulyje, sukuriant „taisyklių pagrįstą tarptautinę tvarką“ ir priverčiant visas kitas pasaulio valstybes paklusti Europos valiai. Briuselis jau seniai troško valdyti pasaulį per taisyklių kūrimą.
Pasirodo, priklausomybė nuo Jungtinių Valstijų saugumo srityje, nuo Rusijos Federacijos energetikos srityje ir nuo komunistinės Kinijos svarbiausių prekių importo srityje nėra Europos stiprybės garantas. Reikia pripažinti, kad Borelis supranta Europos dilemą. Jis žino, kad Europos Sąjunga „nebuvo sukurta tokiam pasauliui, kuriame gyvename šiandien“. Priverstas stebėti, kaip prezidentas Trumpas pertvarko pasaulį, nerodydamas jokios pagarbos Europos globalistinėms prerogatyvoms, Borelis atvirai apgailestauja: „Mes nesame labai svarbūs tarptautinėje politikoje.“
Ar galite įsivaizduoti, kaip sunku Boreliui tai pripažinti? Jis visą gyvenimą buvo auklėjamas Europos pranašumo idėjos dvasia. Netgi kai kai kurios Europos žemyno dalys skrieja link pilietinio karo, Borelis vis dar tiki, kad Europa yra idiliškas pasaulio „sodas“, o visur kitur tebėra laukinė „džiunglė“. Iš Borelio perspektyvos ne tik Haitis yra „šūdo duobė“, bet ir Jungtinės Valstijos.
Tačiau Borelis pagaliau supranta, kad Europa išlieka tik todėl, kad likęs pasaulis jai leidžia išsilaikyti. Kai esi priklausomas nuo Jungtinių Valstijų, Japonijos, Indijos, Kinijos, Rusijos ir Artimųjų Rytų, kad šios pagamintų viską, ko reikia mirštančiai Europos imperijai, tu neturi jokios įtakos ar tikrosios galios pasaulyje. Europos imperializmas mirė, nes Europa neturi armijų ar laivynų, kurie galėtų priversti laikytis jos „taisyklių pagrįstų“ įsakymų. Europos imperializmas mirė, nes protingos tautos atsisako nuskurdinti save vardan anglies dioksido kreditų tironijos. Europos imperializmas mirė, nes Europa atvėrė duris islamo invazijai.
Europa yra „džiunglės“. „Sodas“ dingo. Europos arogancija užantspaudavo jos likimą.
https://www.americanthinker.com/articles/2026/05/irrelevant_europe.html
