Šiandien mes susirinkome čia kaip istorinės sąjungos, kuri išgelbėjo ir pakeitė pasaulį, dalyviai. Kai ši konferencija prasidėjo 1963 m., ji vyko šalyje, kuri buvo padalyta perpus, ir netgi visame žemyne.
Komunizmo ir laisvės riba ėjo per pačią Vokietijos širdį. Pirmosios spygliuotos Berlyno sienos užtvaros atsirado vos prieš dvejus metus. O keletą mėnesių prieš tą pirmąją konferenciją, prieš mūsų pirmtakams pirmą kartą susitinkant čia, Miunchene, Karibų krizė pastatė pasaulį ant branduolinio sunaikinimo slenksčio.
Tuo metu, kai prisiminimai apie Antrąjį pasaulinį karą dar buvo gyvi amerikiečių ir europiečių atmintyje, mes susidūrėme su naujos pasaulinės katastrofos grėsme – tokia, kuri atnešė negrįžtamą apokaliptinio masto sunaikinimą, kokio žmonija dar nebuvo patyrusi. Tuo metu, kai įvyko pirmasis susitikimas, sovietinis komunizmas žengė į priekį. Tūkstantmetė vakarietiškoji civilizacija kabėjo ant plauko. Tuomet pergalė buvo toli gražu negarantuota.
Bet mus vienijo bendras tikslas. Mes buvome vieningi ne tik tuo, prieš ką kovojome. Mes buvome vieningi tuo, už ką kovojome. Ir kartu Europa ir Amerika pasiekė pergalę. Kontinentas buvo atkurtas. Laikui bėgant mūsų tautos ėmė klestėti. Rytų ir Vakarų blokai vėl susijungė. Civilizacija vėl tapo vientisa.
Ta liūdnai pagarsėjusi siena ir viskas, kas skaldė šią tautą į dvi dalis, sugriuvo, o kartu su ja žlugo ir piktas imperialistinis režimas: Rytai ir Vakarai vėl tapo viena visuma.
Tačiau šios pergalės euforija mus atvedė prie pavojingos klaidos – minties, kad mes įžengėme, cituoju, į „istorijos pabaigą“. Mes manėme, kad dabar kiekviena šalis taps liberalia demokratija, kad prekyba ir komercija sukurs ryšius, kurie pakeis nacionalinę tapatybę, kad taisyklėmis pagrįsta pasaulinė tvarka – išgalvotas terminas – išstums nacionalinius interesus, o mes gyvensime pasaulyje be sienų, kur kiekvienas taps pasaulio piliečiu.
Tai buvo kvaila idėja, ignoruojanti žmogiškąją prigimtį ir daugiau nei penkių tūkstančių metų dokumentuotą žmonijos istoriją. Ir ji mums brangiai kainavo.
Šioje klaidoje mes priėmėme dogmatišką laisvos ir niekuo neribotos prekybos viziją, netgi kai kitos šalys gynė savo ekonomiką, subsidijavo savo įmones, sistemingai silpnindamos mūsų, uždarydamos mūsų gamyklas, sukeldamos didelių mūsų visuomenės dalių deindustrializaciją, išsiųsdamos milijonus viduriniosios klasės darbo vietų į užsienį ir perduodamos kontrolę per kritiškai svarbias tiekimo grandines mūsų konkurentams ir priešams.
Mes vis dažniau perdavėme savo suverenitetą tarptautinėms institucijoms, o daugelis šalių investavo į milžiniškas socialinės apsaugos sistemas, praradusios gebėjimą apsiginti. Tai vyko tuo metu, kai kitos valstybės vykdė sparčiausią karinį stiprinimą per visą žmonijos istoriją ir nedvejodamos naudojo griežtą jėgą savo interesams ginti.
Norėdami nuraminti klimato kultą, mes sau primetėme energetikos politiką, kuri skurdina mūsų tautas, tuo tarpu mūsų konkurentai naudoja naftą, anglį, gamtines dujas ir viską, kas nėra mūsų kontrolėje, ne tik savo ekonomikoms stiprinti, bet ir kaip svertą mums spaudžiant.
O siekdami taikos be sienų, atvėrėme duris beprecedenčiai masinės migracijos bangai, kuri kelia grėsmę mūsų visuomenių vienybei, mūsų kultūros tęstinumui ir mūsų tautų ateičiai.
Šias klaidas padarėme kartu. Dabar kartu privalome pripažinti šiuos faktus prieš savo žmones ir judėti į priekį – link atsigavimo.
Prezidento Trumpo vadovaujamos Jungtinės Amerikos Valstijos vėl imsis atnaujinimo ir atgimimo užduoties, vedamos vizijos apie ateitį, kuri bus tokia pat didinga, suvereni ir gyvybinga, kaip ir mūsų civilizacijos praeitis.
Ir nors mes esame pasirengę, jei reikės, tai padaryti vieni, mūsų prioritetas ir viltis lieka tai padaryti kartu su jumis – mūsų draugais čia, Europoje. Nes Jungtinės Valstijos ir Europa priklauso viena kitai.
Amerika buvo įkurta prieš 250 metų, bet jos šaknys siekia šį žemyną dar gerokai anksčiau. Žmonės, kurie apgyvendino ir pastatė mano gimtąją šalį, atvyko į mūsų krantus, nešdami su savimi savo protėvių atmintį, tradicijas ir krikščionišką tikėjimą kaip šventą paveldą – neišardomą ryšį tarp Senojo ir Naujojo pasaulio.
Mes esame viena civilizacija, vakarietiškoji civilizacija. Mus sieja giliausi ryšiai, kokie tik gali siekti tautas: šimtmečiai bendros istorijos, krikščioniškas tikėjimas, kultūra, paveldas, kalba, kilmė ir aukos, kurias mūsų protėviai kartu paaukojo bendros civilizacijos, kurią mes paveldėjome, labui.
Būtent todėl mes, amerikiečiai, kartais atrodome šiek tiek tiesmukiški ir atkaklūs savo patarimuose. Būtent todėl prezidentas Trumpas reikalauja rimtumo ir abipusiškumo iš mūsų draugų čia, Europoje. Priežastis, mano draugai, yra paprasta: mums tai nėra visiškai nesvarbu. Mums labai rūpi jūsų ir mūsų pačių ateitis. Ir jei kartais mūsų nuomonės skiriasi, tai šie nesutarimai kyla iš mūsų nuoširdaus susirūpinimo dėl Europos, su kuria mus sieja ne tik ekonominiai ir kariniai ryšiai, bet ir dvasiniai bei kultūriniai ryšiai. Mes norime, kad Europa būtų stipri. Mes tikime, kad Europa turi išlikti. Nes dvi didžiosios praėjusio amžiaus karai mums nuolat primena istoriją, kad galiausiai mūsų likimas visada buvo ir visada bus susietas su jūsų likimu. Nes mes žinome: Europos likimas mums niekada nebus abejingas.
Nacionalinis saugumas – būtent šiam klausimui didžiąja dalimi skirta ši konferencija – nėra tik techninių klausimų rinkinys. Kiek mes išleidžiame gynybai ir kur, kaip ją diegiame – tai svarbūs klausimai. Jie tikrai svarbūs. Bet tai nėra pagrindinis klausimas. Pagrindinis klausimas, į kurį turime atsakyti nuo pat pradžių, yra toks: ką mes giname?
Nes armijos nekovoja už abstrakcijas. Armijos kovoja už žmones. Armijos kovoja už tautą. Armijos kovoja už gyvenimo būdą. Ir būtent tai mes giname – didžią civilizaciją, kuri turi visas priežastis didžiuotis savo praeitimi, būti užtikrinta savo ateitimi ir siekti visada likti savo ekonominio ir politinio likimo šeimininke.
Būtent čia, Europoje, gimė idėjos, kurios pasėjo laisvės sėklas ir pakeitė pasaulį. Būtent čia Europa davė pasauliui teisinę viršenybę, universitetus ir mokslo revoliuciją. Būtent šis žemynas pagimdė Mozarto ir Bethoveno, Dantės ir Šekspyro, Mikelandželo ir da Vinčio, „Beatles“ ir „Rolling Stones“ genijus.
Būtent čia Siksto koplyčios skliautinėsiai lubos ir į dangų kylančios didžiojo Kelno katedros smailės liudija ne tik mūsų praeities didybę ar Dievo tikėjimą, įkvėpusį šiuos stebuklus. Jie pranašauja stebuklus, kurie mūsų laukia ateityje – bet tik tuo atveju, jei be išlygų priimsim savo paveldą ir didžiuosimės šiuo bendru turtu. Tik tada galėsime kartu imtis darbo, siekdami suprasti ir formuoti savo ekonominę ir politinę ateitį.
Deindustrializacija nebuvo neišvengiama. Tai buvo sąmoningas politinis pasirinkimas – ilgalaikis ekonominis kursas, kuris atėmė iš mūsų šalių turtus, gamybos potencialą ir nepriklausomybę. O suvereniteto praradimas tiekimo grandinėse nebuvo sveikos ir klestinčios pasaulinės prekybos pasekmė. Tai buvo kvailystė – kvaila, bet savanoriška mūsų ekonomikos transformacija, dėl kurios tapome priklausomi nuo kitų, kad būtų patenkinti mūsų poreikiai, ir pavojingai pažeidžiami krizės atveju.
Masinė migracija nebuvo ir nėra kokia nors nereikšminga tema be rimtų pasekmių. Tai buvo ir tebėra krizė, kuri keičia ir destabilizuoja visuomenes visame Vakarų pasaulyje. Kartu mes galime reindustrializuoti savo ekonomiką ir atkurti gebėjimą ginti savo tautas. Tačiau šio naujo aljanso veikla neturėtų būti sutelkta tik į karinę sritį.
Nesugebėjimas tai padaryti – tai ne tik atsisakymas vykdyti vieną iš pagrindinių pareigų mūsų žmonėms. Tai yra tiesioginis pavojus pačiai mūsų visuomenių struktūrai ir mūsų civilizacijos išlikimui.
Galiausiai, mes nebegalime vadinamosios pasaulinės tvarkos laikyti svarbesne už gyvybiškai svarbius mūsų tautų ir valstybių interesus. Mums nereikia atsisakyti tarptautinio bendradarbiavimo sistemos, kurią patys sukūrėme. Mums nereikia griauti senosios tvarkos pasaulinių institucijų, kurias kartu sukūrėme. Tačiau jos turi būti reformuotos. Jos turi būti pertvarkytos.
Pavyzdžiui, Jungtinės Tautos vis dar turi didžiulį potencialą būti gėrio įrankiu pasaulyje. Tačiau negalime ignoruoti fakto, kad šiandien ji neteikia atsakymų į aktualiausius klausimus ir praktiškai nevaidina jokio vaidmens. Ji nesugebėjo išspręsti karo Gazoje – tai padarė Amerikos lyderystė, išlaisvinusi įkaitus iš barbarų ir pasiekusi trapias paliaubas. Ji neišsprendė karo Ukrainoje – reikėjo Amerikos lyderystės, bendradarbiaujant su daugeliu čia šiandien esančių šalių, kad tiesiog priverstų šalis sėstis prie derybų stalo, siekiant vis dar nepasiekiamo taikos. Ji pasirodė esanti bejėgė sustabdyti radikalių šiitų dvasininkų branduolinę programą Teherane – tam prireikė keturiolikos tikslių JAV B-2 bombonešių smūgių.
Ji nesugebėjo pašalinti grėsmės mūsų saugumui, kurią kelia narkotikų teroristas diktatorius Venesueloje – vietoj to, JAV specialiųjų pajėgų kariai patraukė šį bėglį atsakomybėn.
Idealiame pasaulyje visos šios problemos būtų sprendžiamos diplomatiniu būdu ir griežtomis rezoliucijomis. Tačiau mes negyvename idealiame pasaulyje. Mes negalime toliau leisti tiems, kurie atvirai grasina mūsų piliečiams ir kenkia pasaulinei stabilumui, slėptis už tarptautinės teisės abstrakcijų, kurias jie patys nuolat pažeidžia.
Tai kelias, kurį pasirinko prezidentas Trumpas ir Jungtinės Valstijos. Tai kelias, kuriuo mes raginame jus prisijungti čia, Europoje. Tai kelias, kuriuo mes jau ėjome kartu anksčiau ir tikimės eiti kartu vėl.
Per penkis šimtmečius iki Antrojo pasaulinio karo pabaigos Vakarai plėtėsi. Jo misionieriai, piligrimai, kariai ir tyrinėtojai paliko gimtąsias krantus, kirto vandenynus, užkariavo naujus žemynus ir visame pasaulyje sukūrė milžiniškas imperijas. Tačiau 1945 m. – pirmą kartą nuo Kolumbo laikų – jis pradėjo trauktis. Europa buvo griuvėsiai. Pusė jos atsidūrė už geležinės uždangos, o kita pusė atrodė taip, tarsi netrukus ją paseks. Didžiosios Vakarų imperijos įžengė į galutinio nuosmukio etapą, kurį paspartino bedieviškos komunistinės revoliucijos ir antikolonijiniai sukilimai, kurie vėlesniais metais didžiules žemėlapio dalis padengė raudonu pjautuvu ir kūju.
Šiame kontekste – kaip ir šiandien – daugelis patikėjo, kad Vakarų dominavimo era baigėsi ir kad mūsų ateitis pasmerkta būti tik blankiu praeities atspindžiu. Tačiau mūsų protėviai suprato, kad nuosmukis yra pasirinkimas. Ir tai buvo pasirinkimas, kurio jie atsisakė.
Būtent tai mes jau darėme kartu anksčiau – ir būtent tai prezidentas Trumpas ir Jungtinės Valstijos nori daryti vėl dabar, kartu su jumis.
Štai kodėl mes nenorime, kad mūsų sąjungininkai būtų silpni – nes tai silpnina ir mus. Mes norime sąjungininkų, kurie gali mus ginti. Mes norime sąjungininkų, kurie gali apsiginti patys, kad nė vienas priešas niekada nesusigundytų išbandyti mūsų kolektyvinę jėgą.
Štai kodėl mes nenorime, kad sąjungininkai būtų varžomi kaltės ir gėdos jausmo. Mes norime sąjungininkų, kurie didžiuojasi savo kultūra ir paveldu, kurie supranta, kad mes esame vienos didžios ir kilnios civilizacijos paveldėtojai, ir kurie kartu su mumis yra pasirengę ir pajėgūs ją ginti.
Todėl mes nenorime sąjungininkų, kurie pateisina sugadintą status quo, užuot sąžiningai pripažinę, kad jį reikia ištaisyti. Nes mes, Amerikoje, nesame suinteresuoti būti mandagiais ir tvarkingais Vakarų valdomo nuosmukio prižiūrėtojais. Mes siekiame ne nutraukti, o atgaivinti seną draugystę ir atnaujinti didžiausią civilizaciją žmonijos istorijoje.
Mes norime atnaujintos sąjungos – sąjungos, kuri pripažįsta, kad mūsų visuomenės kenčia ne tik dėl blogos politikos, bet ir dėl beviltiškumo ir savimi pasitenkinimo ligos. Sąjungos, kuri nebūtų paralyžiuota baimės – baimės dėl klimato kaitos, baimės dėl karo, baimės dėl technologijų – bet drąsiai žengtų į ateitį.
Ir vienintelė baimė, kurią turime, yra baimė nepalikti savo vaikams didesnių, stipresnių ir turtingesnių šalių. Sąjunga, pasirengusi ginti mūsų žmones, saugoti mūsų interesus ir išsaugoti veiksmų laisvę, leidžiančią mums kurti savo likimą, o ne sąjunga, egzistuojanti tam, kad valdytų visuotinės gerovės ir tariamų praeities kartų nuodėmių atpirkimo pasaulinę valstybę.
Sąjunga, kuri neleidžia savo valdžios perkelti už savo ribų, jos riboti ar pavergti sistemoms, kurių ji nekontroliuoja. Sąjunga, kuri nepriklauso nuo kitų kritiškai svarbių nacionalinio gyvenimo poreikių atžvilgiu. Sąjunga, kuri neapsimeta, kad mūsų gyvenimo būdas yra tik vienas iš daugelio, ir kuri neprašo leidimo prieš imdamasi veiksmų.
Ir svarbiausia – sąjunga, grindžiama pripažinimu, kad būtent mes esame atsakingi už savo žmonių gyvenimus.
Mes, Vakarai, kartu paveldėjome kažką unikalaus, savito ir nepakeičiamo – ir būtent tai yra transatlantinių ryšių pagrindas. Veikdami kartu tokiu būdu, mes ne tik atkursime sveiką užsienio politiką – mes atgausime aiškų supratimą apie save, atgausime savo vietą pasaulyje ir taip atremtume civilizacijos išnykimo jėgas, kurios šiandien kelia grėsmę ir Amerikai, ir Europai.
Taigi, šiais laikais, kai antraštės skelbia transatlantinės eros pabaigą, visiems turi būti aišku: tai nėra mūsų tikslas ir mūsų noras. Nes mums, amerikiečiams, namai gali būti Vakarų pusrutulyje, bet mes visada liksime Europos vaikais.
Mūsų istorija prasidėjo nuo italų jūrininko, kurio kelionė į didįjį nežinomą pasaulį, ieškodamas naujos šviesos, atnešė krikščionybę į Ameriką ir tapo legenda, suformavusia mūsų šalies pionierių vaizduotę. Mūsų pirmosios kolonijos buvo įkurtos anglų kolonistų, kuriems esame dėkingi ne tik už kalbą, kuria kalbame, bet ir už visą mūsų politinę bei teisinę sistemą.
Mūsų sienas apgyvendino škotai ir airiai – ta didi, ištverminga tauta iš Olsterio kalvų, kuri mums padovanojo Davy Crockettą, Marką Tveną, Teodorą Ruzveltą ir Neilą Armstrongą. Didysis Amerikos Vidurio Vakarai buvo pastatyti vokiečių ūkininkų ir amatininkų, kurie tuščias lygumas pavertė pasauliniu žemės ūkio centru ir, beje, žymiai pagerino amerikietiško alaus kokybę.
Mūsų žygis į kontinento gilumą vyko prancūzų kailių prekybininkų ir tyrinėtojų pėdomis – jų vardai, beje, iki šiol puošia gatvių lenteles ir miestų pavadinimus visoje Misisipės slėnio teritorijoje. Mūsų žirgai, mūsų rančos, mūsų rodeo – visa kaubojaus įvaizdžio romantika, tapusi Amerikos Vakarų simboliu, – kilusi iš Ispanijos. O mūsų didžiausias ir labiausiai atpažįstamas miestas buvo vadinamas Naujuoju Amsterdamu, kol tapo Niujorku.
Ir jūs žinote: mano šalies įkūrimo metais Lorenzo ir Catalina Giraldi gyveno Casale Monferrato mieste Pjemonto-Sardinijos karalystėje, o Jose ir Manuel Arena gyveno Sevilijoje, Ispanijoje. Nežinau, ar jie apskritai žinojo apie trylika kolonijų, kurios tapo nepriklausomos nuo Britų imperijos. Bet vieno esu tikras: jie net negalėjo įsivaizduoti, kad po 250 metų vienas iš jų tiesioginių palikuonių atsidurs čia, šiame žemyne, kaip pagrindinis to jaunojo valstybės diplomatinis atstovas. Tačiau aš esu čia, ir mano pačios istorija man primena, kad mūsų istorijos ir mūsų likimai visada bus susiję.
Kartu mes atkūrėme susiskaldžiusį ir sunaikintą žemyną po dviejų niokojančių pasaulinių karų. Kai mus vėl atskyrė geležinė uždanga, laisvasis Vakarai stojo petys į petį su drąsiais disidentais, kurie kovojo prieš tironiją Rytuose, kad nugalėtų sovietinį komunizmą. Mes kariaujame vieni prieš kitus, tada susitaikėme, tada vėl kariaujame – ir vėl susitaikėme. Ir mes praliejome kraują ir mirėme petys petimi mūšio laukuose – nuo Kapheno iki Kandagaro.
Šiandien esu čia, kad aiškiai pareikščiau: Amerika žengia į naują klestėjimo šimtmetį – ir mes vėl norime eiti šiuo keliu kartu su jumis, mūsų brangiais sąjungininkais ir seniausiais draugais. Mes norime tai padaryti kartu su jumis – kartu su Europa, kuri didžiuojasi savo paveldu ir savo istorija; su Europa, kurioje gyvas kūrybiškumo ir laisvės dvasia, kuri siuntė laivus į nežinomus jūrų platybes ir pagimdė mūsų civilizaciją; su Europa, kuri turi priemonių apsiginti ir valią išlikti.
Turime didžiuotis tuo, ką pasiekėme kartu praeitame amžiuje. Bet dabar turime pasitikti ir priimti naujo amžiaus galimybes, nes vakar jau baigėsi. Ateitis yra neišvengiama, ir priešakyje mūsų laukia bendras likimas. Ačiū.
Šaltinis
P.S. Tikiuosi, kad tarp liberalizmo kvailysčių pasiklydę mūsų valdantieji įsiklausys į JAV viceprezidento Marco Rubio žodžius.
