2026 m. liepos 13 d., pirmadienis

Ar baltieji europiečiai turėtų sirgti už Prancūzijos nacionalinę futbolo rinktinę?


Buvęs Ispanijos ministras pirmininkas Mariano Rajoy pavertė artėjantį 2026 m. FIFA pasaulio futbolo čempionato pusfinalį tarp Prancūzijos ir Ispanijos karštomis diskusijomis apie rasizmą ir futbolo raidos tendencijas Europoje.

Straipsnyje, paskelbtame konservatyviame Ispanijos laikraštyje „El Debate“, R. Rajoy gyrė Prancūzijos nacionalinės rinktinės kokybę, tačiau pridūrė ir aštrią pastabą: komandoje žaidžia „aukščiausio lygio žaidėjai – tačiau be prancūzų“.

Ši pastaba, paskelbta vos kelias dienas prieš įtemptas pusfinalio rungtynes Dalase, iš karto sukėlė kaltinimus rasizmu ir vėl įžiebė seniai vykstančias diskusijas apie tautinę tapatybę, pilietybę ir „Les Bleus“ sudėtį.

Prancūzijos futbolo federacijos prezidentas Philippe Diallo socialiniuose tinkluose reagavo griežtai, pareikšdamas, kad žaidėjams „nereikia buvusio Ispanijos ministro pirmininko pilietybės dokumentų“.

Vidaus reikalų ministras Laurentas Nuñezas nuėjo dar toliau, pavadindamas šį pareiškimą „visiškai nepriimtinu“ ir nesuderinamu su Prancūzijos vertybėmis.

Prancūzijos ambasada Madride paskelbė kategorišką paaiškinimą: visi 26 Prancūzijos rinktinės nariai yra Prancūzijos piliečiai. Dvidešimt trys iš jų gimė Prancūzijoje; likę trys taip pat turi Prancūzijos pilietybę.

Ar Rajoy teisus?

Tiesa ta, kad Prancūzijos nacionalinė rinktinė, kaip ir kitos Europos futbolo komandos, jau daugelį metų yra tapatybės diskusijų centre.

Prancūzijos komentatorė ir „YouTube“ kūrėja Thaïs d’Escufon teigė, kad etniniai prancūzai neturi beveik jokios priežasties sirgti už rinktinę, kuri neatspindi šalies istorinės tapatybės.

„Man visiškai nerūpi futbolas, bet kaip tikra prancūzė tikiuosi, kad pralaimėsime, kad nutildytume visus atkaklius imigracijos šalininkus, kurie kiekvieną pergalę naudoja siekdami propaguoti daugiakultūrę Prancūziją.

Aš iškeisčiau kiekvieną šios rinktinės laimėtą Pasaulio čempionatą į užsakomąjį skrydį į Afriką.“


Thomas Joly, nacionalistinės partijos „Parti de la France“ pirmininkas, išreiškė panašią nuomonę plačiai išplitusioje žinutėje.

„Reikia pripažinti, kad Prancūzijos rinktinės afrikiečių samdiniai yra neabejotinai talentingi. Tačiau nė vienas sveiko proto prancūzas negali tapatintis su šia rinktine. To nepakeis net visos pasaulio pergalės. Be to, mūsų imigrantai iš Afrikos ir Magribo tai puikiai suprato ir nuolat mums primena, kad ši rinktinė yra jų, o ne mūsų.“

 


 Pažymėtina, kad kai komandos yra „pernelyg baltos“, pagrindinė žiniasklaida skuba kaltinti rasizmu. Pavyzdžiui, šių metų vasario mėnesį „Associated Press“ griežtai sukritikavo Švediją už tai, kad žiemos olimpinėse žaidynėse ji neturi pakankamai „įvairių“ sportininkų.

„Į Milano-Kortinos žiemos olimpines žaidynes Švedija siunčia komandą, kurią sudaro beveik vien tik etniškai švedų kilmės sportininkai“, – teigiama straipsnyje.

„Tai vargu ar atspindi šios Šiaurės šalies įvairovę: iš 10 milijonų jos gyventojų apie 2 milijonai gimė užsienyje, o apie pusė iš jų – Azijoje arba Afrikoje“, – rašė „AP“, remdamasi Švedijos statistikos tarnybos demografiniais duomenimis.

„Prancūzijos, Vokietijos, Šveicarijos ir kitų Europos žiemos sporto šalių olimpinės rinktinės labai primena Švedijos rinktinę: jose vyrauja baltaodžiai, o imigrantų, kuriuos galima pamatyti jų futbolo ar krepšinio komandose, čia trūksta“, – toliau rašoma straipsnyje.

Tai nuolat kartojama apie bet kurią Europos komandą ar sportininkų grupę, kuri beveik bet kurioje sporto šakoje – ne tik žiemos olimpinėse žaidynėse – laikoma „pernelyg balta“.

Atkreipkite dėmesį, kaip AP staiga pasitelkia demografinius statistinius duomenis, šiuo atveju – užsieniečių skaičių Švedijoje. Tačiau jei tos pačios statistinės analizės parodytų akivaizdų etninių baltųjų prancūzų trūkumą Prancūzijos rinktinėje, AP galbūt nepatiktų gauti rezultatai.

Juk Prancūzijos nacionalinė rinktinė toli gražu nėra „įvairiapusė“. Iš tiesų, komandoje dominuoja žaidėjai iš Subsacharos Afrikos, o kai kurie skaičiavimai rodo, kad afrikietiškos kilmės žaidėjai sudaro iki 57 procentų komandos. Daugelis šių žaidėjų yra kilę iš Kongo, Dramblio Kaulo Kranto, Kamerūno, Malio, Senegalo ir kitų Subsacharos Afrikos šalių. Tikroji Subsacharos afrikiečių dalis Prancūzijos gyventojų tarpe yra vertinama 2,2 proc.

Prancūzai, turintys europinę kilmę, ir kiti vietiniai europiečiai sudaro maždaug 75 procentus Prancūzijos gyventojų, tačiau jų dalis Prancūzijos nacionalinėje rinktinėje smarkiai sumažėjo.

Taigi, kaip ši rinktinė atspindi įvairovę Prancūzijoje? Ji jos tiesiog neatspindi. Taip yra todėl, kad šiuolaikinė kairė įvairovę vertina ne pagal skirtingų etninių grupių ir religijų sudėtį, o pagal baltųjų žmonių trūkumą. Tik tuomet rinktinė laikoma įvairiapusiška.

Be to, jei Prancūzijos nacionalinė rinktinė būtų sudaryta iš 100 proc. afrikiečių, ar pagrindinėje žiniasklaidoje pasirodytų kritiniai straipsniai, apgailestaujantys dėl įvairovės trūkumo? Žinoma, tam tikrose lengvosios atletikos šakose ir krepšinyje komandos bei sportininkai kartais yra 100 proc. juodaodžiai. Tai niekada neatrodo esąs priežastis susirūpinti, kai kalbama apie įvairovę.

Žinoma, nereikėtų tikėtis, kad „Associated Press“ kada nors paskelbs straipsnį, kuriame būtų smerkiamas baltųjų trūkumas NBA komandoje ar nacionalinėje futbolo rinktinėje.

Kritika skirta tik viena kryptimi, nes iš esmės „Associated Press“ ir didžioji dalis pagrindinės žiniasklaidos turi ideologinį šališkumą, o kai kuriais atvejais – akivaizdžią neapykantą baltaodžiams europiečiams. Žinoma, tie žiniasklaidos atstovai, kurie skatina masinę imigraciją, žino, kad futbolas ir kitos sporto šakos yra galinga priemonė šiai darbotvarkei įgyvendinti. Kitaip tariant, ignoruokite statistinius duomenis, rodančius, kad nesaugumas didėja, būsto kainos šoktelėja, o mokyklų būklė blogėja. Kol Europos futbolo rinktinė laimi, turėdama didelę užsienio kilmės žaidėjų grupę, įvairovė savaime yra gera.

Bent jau tokia nuomonė jau daugelį metų skamba iš daugelio nacionalistų ir dešiniųjų lūpų. Jie atkreipia dėmesį ne tik į tokių komandų kaip Prancūzijos rinktinė etninę sudėtį, bet ir į pačių žaidėjų elgesį – pavyzdžiui, kai jie mojuoja savo tėvų kilmės šalių vėliavomis arba sako prieš baltuosius nukreiptus komentarus.

„Koks mano „ryšys“ su Mbappé, Dembélé ir kitais Boubakarais šioje grupėje? Žmonės, kurie nemato odos spalvos skirtumų, yra idiotai. Dauguma ne baltųjų žaidėjų patys prisipažįsta, kad Prancūzijos marškinėlius dėvi dėl sportinių priežasčių, tai yra dėl finansinių priežasčių. Benzema tai pasakė tiesiogiai, Zidane po kelių rungtynių pasirodė su Alžyro vėliava, Ispanijoje žaidžiantis Yamal ant savo sportinių batelių turi savo tėvų šalių vėliavas, Mbappé yra kairiųjų pažiūrų aktyvistas, kuris nekenčia vietinių prancūzų, balsuojančių už dešiniuosius dėl nesaugumo jausmo. Lilianas Thuramas, savo ruožtu, yra atviras kovotojas prieš baltuosius ir pan.“, – rašė „YouTube“ kūrėjas Danielis Conversano.

 

Diskusija, kuri tik dar labiau įsipliesks

Ši diskusija Prancūzijoje ar kitose Europos šalyse nėra nauja.

Prieš 1998 m. Pasaulio futbolo čempionatą, kurį Prancūzija laimėjo savoje šalyje su įvairia komanda, ir po jo tuometinis Nacionalinio fronto lyderis Žanas Maris Le Penas pavadino rinktinę „dirbtine“. Jis teigė, kad Prancūzija „negali atpažinti savęs nacionalinėje rinktinėje“ dėl didelio imigrantų kilmės žaidėjų skaičiaus, ypač afrikiečių ar Karibų salų kilmės.

Jis pakartojo ir išplėtė šią kritiką 2006 m. prieš Pasaulio čempionatą Vokietijoje. Tuo metu Le Pen atkreipė dėmesį į „spalvotų žaidėjų“ perteklių rinktinėje, teigdamas, kad treneris „perdėjo“ ir turėjo būti „atsargesnis“. Jis vėl pakartojo, kad Prancūzija negali atpažinti savęs šioje komandoje.

Galima teigti, kad 2006 m. Pasaulio čempionato rinktinės sudėtis buvo kur kas „įvairesnė“ nei 2026 m. rinktinės, nes komandoje buvo įvairių Europos ir Afrikos žaidėjų. 2026 m. šalyje, kurioje vis dar vyrauja baltaodžiai, baltaodžių žaidėjų skaičius yra labai mažas.

2011 m. Laurent Blanc, buvęs Prancūzijos nacionalinės rinktinės treneris ir žaidėjas, kaip pranešama, eidamas vadybininko pareigas pasiūlė jaunimo akademijų sistemoje įvesti etnines kvotas, o tai būtų reiškę, kad afrikietiškos kilmės žaidėjų skaičius būtų ribojamas iki maždaug 30 procentų. Jis teigė, kad tai būtina siekiant paruošti žaidėjus, labiau atitinkančius prancūzų kultūrą. Šie komentarai, nutekėję iš Prancūzijos futbolo federacijos susirinkimo, sukėlė didelį skandalą.

Taigi, šios nuotaikos ir susirūpinimas egzistuoja jau daugiau nei 20 metų. Žiniasklaidai kyla klausimas, ar, pavyzdžiui, jei Europos komandos pradėtų riboti baltųjų skaičių žiemos olimpinėse žaidynėse, taip pat būtų kilę kaltinimai rasizmu. Vėlgi, mes žinome atsakymą į šį klausimą.

Tokie apribojimai jau egzistuoja, nors ir ne sporto srityje. Jie paplitę visame Vakarų pasaulyje, tačiau nukreipti prieš baltuosius švietimo, verslo ir valdžios srityse.

Dar kartą pakartosiu: šis diskriminacijos procesas veikia tik viena kryptimi – prieš baltuosius.

Taigi, ar prancūzų tauta turėtų sirgti už savo nacionalinę rinktinę? Žinoma, kiekvienas prancūzas turi nuspręsti pats. Tačiau mes taip pat galime pasimokyti iš „Associated Press“ ir atkreipti dėmesį į šios rinktinės rasistinę politiką, kuri neatspindi Prancūzijos ir jos gyventojų įvairovės, įskaitant – o siaube – baltuosius.

Net jei Prancūzijos rinktinė laimėtų Pasaulio čempionatą, ar rasizmo ir atskirties politika tikrai buvo to verta? Atėjo laikas rimtai pasikalbėti apie šią labai nerimą keliančią tendenciją.

https://rmx.news/article/should-native-europeans-root-for-the-french-national-football-team/ 

at Komentarų nėra:

Milane migrantai dieną metro stotyje puola europiečius!


Ekaterina Kovalenko, gyvenanti Neapolyje, pasakoja apie migrantų nusikaltimus. Ji viliasi, kad nusikaltėlius ims deportuoti iš ES. 

https://www.youtube.com/watch?v=lsv9Po9urXI

at Komentarų nėra:

Theodore Postol: Įrodymai, kad „Patriot PAC-3“ sistemos perėmimo rodiklis yra beveik nulinis

 


MIT profesorius ir Pentagono patarėjas Tedas Postolas aptaria beveik nulinį „Patriot PAC-3“ raketų perėmimo efektyvumą. 

https://www.youtube.com/watch?v=HGRvYOWXUCE

https://www.youtube.com/watch?v=DMYDpRo7oc0


at Komentarų nėra:

2026 m. liepos 12 d., sekmadienis

„Gay Cruise“: ir Egiptas neleido gėjų kruiziniam laivui priplaukti

 

Didžiulis nusivylimas Viduržemio jūroje: ne tik Turkija neleido priplaukti prabangiam kruiziniam laivui „Scarlet Lady“, kuriame buvo apie 2 000 gėjų vyrų, bet dabar tą patį padarė ir Egiptas. Islamo įtakos zonoje homoseksualai tiesiog nėra pageidaujami – o juo labiau plaukiojantis „Gay Cruise“, pilnas gėjų vyrų. Vietoj piramidžių ir Bosforo, dabar įstrigusiems keleiviams tenka keisti kursą atgal į tolerantiškesnę Europą.

O juk JAV renginių organizatoriaus „Atlantis Events“ planas popieriuje atrodė toks gražus: išsinuomoti prabangų laivą „Scarlet Lady“, susipakuoti šilkinės „bootcut“ kelnės, blizgantį saulės kremą ir daugybę vakarėlių nuotaikos bei išplaukti į senovės aukštųjų kultūrų lopšius. Tačiau organizatoriai nesuprato vietos religinių ir ideologinių realijų. Juk iš tikrųjų reikėjo žinoti, kad musulmoniškos valstybės neleistų 2 000 gėjų išsilaipinti taip, kad tai sulauktų didelio žiniasklaidos dėmesio. Tai yra „haram“.

Pirmiausia – smūgis prie Bosforo: Turkijos valdžios institucijos be jokių įspėjimų išbraukė iš sąrašo numatytus sustojimus Stambule ir Kušadasyje. Pateiktas paaiškinimas buvo toks, kad keliautojų grupė tiesiog neatitiko „visuomenės moralinių vertybių“. Ir viskas. Galima būtų manyti, kad patyrusi vadovybė po tokio atmetimo trumpai peržiūrėtų pasaulio žemėlapį, kad pasirinktų alternatyvų tikslą, kuriuo nesusidurtų su akivaizdžiais sunkumais. Tačiau maršruto planuotojų šlovinga idėja buvo būtent Aleksandrija.

Tačiau ir prie Nilo durys liko uždarytos. Vos kelios valandos prieš numatytą priplaukimą – keleiviai jau beveik buvo susipakavę rankšluosčius išvykai į Gizos piramides – beveik 2 000 poilsiautojų savo išmaniuosiuose telefonuose gavo pranešimą: Egiptas atsisako įleisti į šalį. Du kartus per vieną savaitę gauta moralinė „raudona kortelė“. Tai istorinis dvigubas smūgis, kurio per savo 36 metų istoriją LGBTQ kelionėms specializuotas kelionių organizatorius dar niekada nebuvo patyręs.

Šalyse, kuriose vyrauja islamo teisė (šariatas), homoseksualumas yra absoliutus tabu. Egipte tiems, kurie praktikuoja homoseksualumą, pagal įstatymus, nukreiptus prieš „ištvirkavimą“ ir „amoralumą“, gresia drakoniškos laisvės atėmimo bausmės. Tai, kad dabar į Aleksandrijos uostą išsilaipina visas laivas, pilnas švenčiančių homoseksualių vyrų su vaivorykštės nuotaika, vietos valdžios atstovams buvo tiesiog neįsivaizduojama. Be to, tai būtų dar labiau apsunkinę ir taip jau beviltiškai perpildytus kalėjimus – ir dar sukeltų diplomatinį skandalą.



Laive atostogų nuotaika virto triukšmingu nusivylimu. Juk žmonės sumokėjo daug pinigų, kad pamatytų pasaulio stebuklus, o ne tam, kad dienų dienomis plaukiotų papildomus ratus atviroje jūroje. Kartu keliaujanti Brodvėjaus ikona Patti LuPone, kuri iš tikrųjų buvo laive tam, kad linksmintų svečius, viešai rėkė dėl islamo moralės sargų. Galiausiai keliautojams liko tik karti išvada, kad tolerancija nėra islamo pasekėjų stiprybė (galbūt jie irgi turėjo surengti kelionę į Gazos ruožą, kad pamatytų, kiek ten tolerancijos homoseksualams). Vietoj faraonų kulto ir turgaus romantikos galiausiai teko pakeisti kursą Kretos ir Juodkalnijos link.

Galiausiai kyla klausimas, ar kelionių organizatoriai tiesiog yra visiškai naivūs, kai kalbama apie tokius gėjų kruizus į musulmoniškas šalis, ar tai buvo ne kas kita, kaip didžiulė viešųjų ryšių akcija. Ši pramonės šaka klesti, o žiniasklaidos dėmesys („Nėra blogos reklamos“) visada yra laukiamas. 

https://report24.news/gay-cruise-auch-aegypten-verwehrt-schwulen-kreuzfahrtschiff-die-anlandung/

at Komentarų nėra:

Europos ateitį turi užtikrinti robotai, o ne imigrantai


Pagrindinis Vakarų vyriausybių argumentas, pateisinantis nekontroliuojamą masinę migraciją, skamba taip: be imigracijos ekonomika žlugs. Tačiau kol Briuselis ir Berlynas laikosi šios ideologijos, prancūzų politikas Éric Zemmour laužo tabu. Jis reikalauja to, ką Azijos aukštųjų technologijų šalys jau seniai įgyvendina: automatizavimas, dirbtinis intelektas ir robotika yra tikrasis kelias išspręsti kvalifikuotos darbo jėgos trūkumo problemą – visiškai be socialinių sukrėtimų ir milžiniškų pasekmių išlaidų. Tai yra perspėjimas, kuris visų pirma aktualus deindustrializuojančiai Vokietijai.

Nesvarbu, ar Paryžiuje, Berlyne, ar Vienoje: įsitvirtinusių politikų mantra jau daugelį metų yra ta pati. Norint sušvelninti demografinius pokyčius ir pakeisti „trūkstamas rankas“ pramonėje, žemės ūkyje ir slaugos srityje, reikia milijonų imigrantų iš viso pasaulio. Tačiau šis argumentas vis labiau pasirodo esąs ekonominė ir socialinė klaida. Prancūzijos konservatyvusis mąstytojas ir partijos „Reconquête“ lyderis Éric Zemmour dabar sukrėtė diskusijas, pateikdamas technologijomis grindžiamą alternatyvų pasiūlymą. Platformoje „X“ E. Zemmour aiškiai pareiškė: 

„Robotika – tai Prancūzijos ekonominė ateitis. Robotai suteiks mūsų gamykloms ir ūkininkams tą pagalbą, kurios jiems trūksta. Prancūzija gali pasirinkti technologijas, o ne imigracijos darbo jėgos antplūdį. Kad šalis ir toliau būtų galinga, suverenitetą puoselėjanti šiuolaikinė valstybė: daugiau robotų, mažiau imigrantų.“


Zemmouro pasiūlymas nėra utopija, o grindžiamas dabartinėmis pramonės tendencijomis. Jis tiesiogiai rėmėsi „Renault“ pramoninio metaverso direktoriaus Éric Marchiol interviu. Šis Prancūzijos automobilių gamybos milžinas, bendradarbiaudamas su robotikos įmone „Wandercraft“, šiuo metu testuoja humanoidinį robotą „Calvin“. Tai nėra nelankstus, pritvirtintas griebtuvas, o itin lanksti sistema, galinti pervežti iki 40 kilogramų svorio krovinius per nelygius gamyklos grindis ir laiptelius. Per ateinančius ketverius–penkerius metus jis turėtų būti plačiai naudojamas, kad perimtų fiziškai sunkų, pasikartojantį darbą – pavyzdžiui, padangų tvarkymą greitose surinkimo linijose. Marchiol aiškiai pabrėžė: „Be automatizacijos ir robotizacijos nebebus konkurencingos pramonės.“

Būtent čia glūdi Vokietijos ir didelės ES dalies tragedija. Kol tokios šalys kaip Kinija (380 robotų 10 000 darbuotojų), Pietų Korėja ir Japonija pirmauja pasaulyje, Europa atsilieka. Prancūzija svyruoja ties 190 robotų riba. O Vokietija? Buvusi inovacijų lokomotyvas dėl besitęsiančios deindustrializacijos ir biurokratijos sukelto paralyžiaus smarkiai atsilieka. Vietoj to, kad masiškai investuotų į skaitmeninimą, robotiką ir procesų automatizavimą, Europos įmonės ir politikai dažnai renkasi iš pažiūros patogų kelią: pigios žmogiškosios darbo jėgos importą. Tačiau ši strategija kenkia ekonomikai ir visuomenei.

Juk ši dirbtinai skatinama masinė migracija radikaliai stabdo skubiai reikalingą modernizacijos spaudimą: kodėl įmonės turėtų investuoti milijonus į novatoriškų dirbtinio intelekto ir robotikos sistemų kūrimą, jei valstybė nuolat užtikrina pigią darbo jėgą žemo darbo užmokesčio sektoriuje? Būtent čia atsiskleidžia milžiniškas šio modelio sąnaudų melas, nes, priešingai nei tariamai „pigi darbo jėga“, robotui nereikia nei integracijos kursų, nei riboto gyvenamojo ploto, jis neapsunkina ir taip jau silpnų socialinių fondų ir nesukelia jokių kultūrinių konfliktų viešojoje erdvėje – tuo tarpu nekvalifikuotos darbo jėgos importas visuomenei ir mokesčių mokėtojams galiausiai sukelia astronomines papildomas išlaidas socialinei infrastruktūrai ir vidaus saugumui. 

Tai, kad dėmesys technologijoms, o ne imigracijai, yra ekonomiškai pranašesnis, dabar jau skamba kaip vieša paslaptis tarptautinės aukštosios finansų srities sluoksniuose. Larry Finkas, galingos turto valdymo bendrovės „BlackRock“ vadovas, jau atkreipė dėmesį, kai apvertė iki šiol vyravusią ekonomikos doktriną aukštyn kojomis. Finkas atvirai pareiškė, kad tos šalys, kurios vykdo ribojančią imigracijos politiką (jis konkrečiai paminėjo Japoniją, Pietų Korėją ir Kiniją), ilgalaikėje perspektyvoje pasieks aukštesnį gyvenimo lygį ir spartesnį našumo augimą. Kadangi šios valstybės beveik neleidžia imigracijos, jos sparčiai plėtoja dirbtinį intelektą ir robotiką. Pasak „BlackRock“ vadovo, senoji paradigma, pagal kurią mažėjanti gyventojų skaičius automatiškai veda prie ekonominio nuosmukio, nyksta dėl technologinių pertvarkymų. Be to, šalyse, kuriose mažėja gyventojų skaičius, socialinės įtampos, kylančios dėl žmonių pakeitimo mašinomis, gali būti sprendžiamos kur kas tyliau.

Ši diskusija atskleidžia visą ES valstybių narių, o ypač Vokietijos federalinės vyriausybės, dilemą. Į šalį įvežami milijonai žmonių – dažnai neatsižvelgiant į realius darbo rinkos poreikius – tuo pačiu metu taip smarkiai pabloginant vidaus pramonės veiklos sąlygas, kad investicijos į pagrindines technologijas, pavyzdžiui, robotiką, nebevyksta. Gerovė ir suverenumas XXI amžiuje priklauso ne nuo to, kiek žmonių įvežama į šalį, o nuo to, kaip protingai automatizuojami procesai. Jei Europa nedelsiant nepakeis kurso, gresia blogiausias iš visų galimų scenarijų: technologinio konkurencingumo praradimas ir kartu savo socialinių sistemų bei visuomenės perkrovimas.

https://report24.news/die-grosse-migrationsluege-warum-roboter-statt-zuwanderer-europas-zukunft-sichern-muessen/

at Komentarų nėra:

2026 m. liepos 11 d., šeštadienis

Douglas Macgregor: Katastrofiškas NATO viršūnių susitikimas – atsinaujinęs karas su Iranu ir Rusija

 


Douglasas Makgregoras yra atsargos pulkininkas, karo veteranas ir buvęs JAV gynybos ministro vyresnysis patarėjas. Pulkininkas Makgregoras aptaria NATO viršūnių susitikimą.

https://www.youtube.com/watch?v=opeymG_Imxc

https://www.youtube.com/watch?v=lfAqHkZs6kc


at Komentarų nėra:

Didysis imigracijos melas: Prancūzija raginama rinktis robotiką, o ne imigraciją


Prancūzijos politikas ir partijos „Reconquest“ lyderis Éric Zemmour, atsižvelgdamas į darbo jėgos trūkumo problemas, pabrėžia, kad technologijos yra kelias į suverenumą.

Prancūzijos politikas Éric Zemmour teigia, kad robotika yra tikroji Prancūzijos ekonominė ateitis, siūlanti technologinį sprendimą darbo jėgos trūkumo problemoms gamyklose ir ūkiuose spręsti, o ne pasikliauti masine imigracija.

„Robotika yra Prancūzijos ekonominė ateitis. Robotai suteiks mūsų gamykloms ir ūkininkams trūkstamą pagalbą. Prancūzija gali rinktis technologijas, o ne imigracijos užtvindymą darbo rinkoje. Dėl amžinos, galingos ir suverenios Prancūzijos šiuolaikiniame pasaulyje: daugiau robotų, mažiau imigrantų“, – rašė Zemmour portale X.

Zemmour įraše tiesiogiai cituojamas Prancūzijos leidinio „Le Journal du Dimanche“ interviu su Éric Marchiol, „Renault“ pramoninio metaverso ir kokybės direktoriumi.

Interviu metu Marchiol išsamiai papasakojo apie „Renault“ kuriamą „Calvin“ – naują humanoidinį robotą, sukurtą bendradarbiaujant su Prancūzijos įmone „Wandercraft“. „Calvin“, sukurtas pramoninėms aplinkoms, yra kompaktiškas, gali kelti iki 40 kilogramų (88 svarų) svorio krovinius ir prisitaiko prie realių gamyklos sąlygų – pavyzdžiui, gali judėti per nelygų pakavimo paviršių ar mažus laiptelius surinkimo linijose.

„Renault“ jau naudoja apie 11 000 tradicinių pramoninių robotų ir 8 000 autonominių transporto priemonių. Robotas „Calvin“ atstovauja naujos kartos robotams: jis yra lankstesnis, pažangesnis ir užima mažiau vietos nei senesnės fiksuotos rankos sistemos. Įmonė jį išbando atliekant pasikartojančias, fiziškai sunkias užduotis, pavyzdžiui, padangų tvarkymą greitai judančiose gamybos linijose.

Marchiol pabrėžė, kad robotizacija yra būtina konkurencingumui užtikrinti: „Be automatizacijos ir robotizacijos nebėra konkurencingos pramonės.“ Jis pažymėjo, kad Prancūzijoje šiuo metu tenka apie 190 robotų 10 000 darbuotojų – tai gerokai mažiau nei Kinijoje (380) ir Vokietijoje.

Pasak jo, tikslas – per artimiausius ketverius–penkerius metus plačiai įdiegti šiuos humanoidinius robotus „Renault“ ir jos tiekėjų įmonėse, skiriant juos sunkiai užpildomoms, fiziškai sunkiai darbams.

Robotai prieš masinę imigraciją

Kaip „Remix News“ išsamiai pranešė per pastaruosius metus, automatizavimas, robotika, o dabar ir dirbtinis intelektas vis dažniau laikomi pagrindiniu sprendimu darbo jėgos trūkumo problemai, o masinė imigracija gali netgi trukdyti šių technologijų plėtrai. Vakarų darbdaviai, užuot plėtoję šią novatorišką technologiją, skirtą darbui gamyklose ir žemės ūkyje, dažnai vis dar pasikliauja žmogaus darbu, kurį jiems žada Vakarų liberalūs lyderiai. Dažnai šis žmogaus darbas yra susijęs su milžiniškomis socialinės gerovės ir kultūrinės asimiliacijos išlaidomis.

Zemmour, kaip ir daugelis kitų, šį automatizavimo siekį nurodo kaip tikrąjį darbo jėgos trūkumo sprendimą. Jis rašė, kad „Renault“ iniciatyva yra įrodymas, jog Prancūzija gali išspręsti pramonės darbo jėgos trūkumo problemą pasitelkdama inovacijas, o ne didelio masto imigraciją.

„Remix News“ paskelbė straipsnių seriją „Didysis imigracijos melas“, kurioje išsamiai aprašomas požiūrio į imigraciją pokytis, o Azijos šalys pateikiamos kaip pagrindinis pavyzdys, prieštaraujantis dabartiniam Europos atvirų sienų kursui. Vietoj to, kad priimtų pigią darbo jėgą ir milijonus kultūriškai svetimų imigrantų, tokios Azijos šalys kaip Japonija, Kinija, Pietų Korėja ir Taivanas sutelkė dėmesį į savo vietinius gyventojus ir įvedė griežtus imigracijos apribojimus.

Šios Azijos šalys dabar daugelyje sričių lenkia Europą, įskaitant dirbtinį intelektą, robotiką, atsinaujinančią energiją, elektrinius automobilius ir gamyklų automatizavimo technologijas.

Larry Finkas, „BlackRock“ generalinis direktorius ir, ko gero, vienas įtakingiausių žmonių pasaulyje, praėjusiais metais atvirai pareiškė, kad šalys, vykdančios ksenofobišką imigracijos politiką, turės aukštesnį gyvenimo lygį, spartesnį našumo augimą ir geriau sugebės prisitaikyti prie dirbtinio intelekto pažangos socialinio poveikio ateinančiais metais.

„Žinote, anksčiau visada manėme, kad gyventojų skaičiaus mažėjimas yra neigiamo augimo priežastis. Tačiau iš pokalbių su šių didžiųjų išsivysčiusių šalių, kurios vykdo ksenofobišką imigracijos politiką ir neleidžia niekam įvažiuoti, vadovais paaiškėjo, kad mažėjant nedarbo lygiui – atleiskite, mažėjant gyventojų skaičiui – šios šalys sparčiai plėtos robotiką, dirbtinį intelektą ir technologijas. Ir jei tai, ką žadama – aš nesakiau, kad taip tikrai įvyks, bet kaip visų tų pokyčių, kurie, kaip daugelis mūsų manome, pakeis produktyvumą, pažadas – išsipildys, mes galėsime pakelti šalių ir atskirų žmonių gyvenimo lygį net ir mažėjant gyventojų skaičiui“, – sakė Finkas.

„Taigi neigiamo gyventojų skaičiaus augimo paradigma keisis. O socialinės problemos, su kuriomis susidursime keisdami žmones mašinomis, bus kur kas lengviau sprendžiamos tose šalyse, kuriose gyventojų skaičius mažėja“, – sakė jis.

Kai Finkas kalba apie ksenofobines šalis, jis turi omenyje tokias šalis kaip Pietų Korėja, Kinija ir Japonija, kuriose robotika ir dirbtinis intelektas naudojami demografinei situacijai spręsti vietoj masinės imigracijos. 





 https://www.youtube.com/watch?v=kxhAXFFbtZE

https://rmx.news/article/the-big-immigration-lie-france-urged-to-embrace-robotics-over-immigration/

at Komentarų nėra:
Užsisakykite: Pranešimai (Atom)

Ar baltieji europiečiai turėtų sirgti už Prancūzijos nacionalinę futbolo rinktinę?

Buvęs Ispanijos ministras pirmininkas Mariano Rajoy pavertė artėjantį 2026 m. FIFA pasaulio futbolo čempionato pusfinalį tarp Prancūzijos ir...