Dėl eskalavimo Irano ir Ukrainos karo padėties didėja spaudimas NATO. Kokia ateitis laukia aljanso?Franz Becchi Interviu su politologu Giuseppe Romeo.
Nuotraukoje: JAV prezidentas Donaldas Trumpas ir Izraelio ministras pirmininkas Benjaminas Netanjahu pradėjo bendrą puolimą prieš Iraną.
Ataka prieš Iraną, karas Ukrainoje ir didėjanti geopolitinė įtampa kelia lemiamą išbandymą Vakarų saugumo tvarkai. Nors NATO išoriškai demonstruoja vienybę, aljanso viduje vis labiau matomi strateginiai nesutarimai. Tuo pačiu kyla klausimas, ar aljansas, kuris kadaise buvo įkurtas kaip gynybinis aljansas prieš Sovietų Sąjungą, gali ir toliau atlikti tą pačią funkciją vis labiau susiskaldžiusiame pasaulyje.
Giuseppe Romeo yra politikos mokslininkas, autorius ir žurnalistas, kurio pagrindinės sritys yra geopolitika, tarptautiniai santykiai, saugumo ir gynybos politika. Jis dėsto tarptautinių santykių istoriją ir Europos integracijos politinę istoriją Turino universitete ir yra paskelbęs daugybę tarptautinės politikos ir geopolitinių pokyčių analizės straipsnių. Romeo yra knygos „La Nato dopo la Nato“ („NATO po NATO“) autorius.
Italijos politologas Giuseppe Romeo pokalbyje analizuoja geopolitinius pokyčius, slypinčius už dabartinių konfliktų – nuo aljanso transformacijos po Šaltojo karo iki ekonominių interesų ir Europos ginklavimosi bei Vokietijos vaidmens transatlantiniame aljanse. Jam kyla vienas pagrindinis klausimas: kokia ateitis laukia NATO?
Pone Romeo, pradėkime nuo dabartinės eskalavimo aplink Iraną. Kaip vertinate šį konfliktą?
Mano nuomone, pagrindinė problema yra tai, kad matome pokyčius, kurie kelia abejonių dėl principo, kuris jau dešimtmečius yra tarptautinės tvarkos pagrindas: prevencinio karo draudimas. Jei karinė jėga naudojama be konkrečios ir aiškiai nustatytos agresijos, tai reiškia, kad pažeidžiamos šiuolaikinės tarptautinės teisės normos.
Prevencinio karo sąvoka tarptautinėje teisėje yra tokia problemiška, nes iš esmės ji gali pateisinti bet ką. Kiekviena valstybė galėtų teigti, kad mato potencialią grėsmę, ir remdamasi tuo imtis karinių veiksmų. Būtent dėl to Jungtinių Tautų chartija bandė griežtai apriboti jėgos panaudojimą, ypač 2 straipsnio 4 dalyje, kuri draudžia valstybėms narėms grasinant jėga ar ją panaudojant tarptautiniuose santykiuose, taip apsaugant kiekvienos valstybės teritorinį vientisumą ir politinę nepriklausomybę.
Ar JAV ir Izraelio ataka yra precedentas?
Tai dar vienas pavojingas precedentas, susijęs su JAV prevenciniu karu Irake. Problema susijusi ne tik su konkrečiu konfliktu su Iranu. Tikroji problema yra ta, kad taip įtvirtinama nuomonė, jog yra teisėta taikyti prevencinę jėgą, kai kitos valstybės sprendimai interpretuojami kaip grėsmė, net jei nėra konkrečių įrodymų, kad tokia grėsmė egzistuoja. Jei tokia interpretacija įsigalėtų, vėl gyventume pasaulyje, kuriame galia yra svarbesnė už teisę. Būtent tokio scenarijaus norėta išvengti po Antrojo pasaulinio karo.
Prie to prisideda dar viena problema: dvigubų standartų taikymas tarptautinėje teisėje. Kai kariniai veiksmai vertinami skirtingai priklausomai nuo politinio veikėjo, tarptautinė teisė praranda patikimumą. Todėl turėtume užduoti sau rimtą klausimą: kodėl prevencinis karas Jungtinių Valstijų ir Izraelio atveju laikomas teisėtu, o Rusijos atveju – ne? Daugeliui ne Vakarų valstybių šis nenuoseklumas tampa vis sunkiau suprantamas, nebent manytume, kad Vakarai vis dar tiki esą vienintelis veikėjas, galintis tarptautinę teisę aiškinti ir panaudoti savo naudai.
Būtent dabar Ženevoje vyko derybos tarp Irano ir JAV. Kaip tai vertinti?
Taip, puolimas įvyksta tuo metu, kai dar vyksta diplomatinės derybos. Tai ypač problemiška tarptautinės teisės požiūriu, nes kenkia pačios diplomatijos patikimumui. Jei valstybė gali būti užpulta tuo metu, kai ji dar sėdi prie derybų stalo, kyla klausimas, kokią vertę apskritai dar turi diplomatiniai procesai.
Jūs kalbate apie tarptautinės tvarkos krizę. Ar šis pokytis taip pat susijęs su karu Ukrainoje?
Taip, labai stipriai. Karas Ukrainoje yra lemiamas posūkis, bet jo negalima vertinti izoliuotai. Norint jį suprasti, reikia pažvelgti į pokyčius po Šaltojo karo pabaigos. Po 1989 m. iškilo esminis klausimas: kokį vaidmenį NATO turėtų atlikti?
Šaltojo karo metu jos funkcija buvo aiški: kolektyvinė gynyba nuo galimos Varšuvos pakto agresijos. Po Sovietų Sąjungos žlugimo šis priešas išnyko. Todėl neišvengiamai kilo klausimas, ar aljansas savo pirminėje formoje dar yra reikalingas. Tačiau vietoj to, kad būtų iš esmės persvarstytas NATO sutartis, buvo nuspręsta transformuoti aljansą. Jis vis labiau keitėsi iš griežtai gynybinės struktūros į politinę-karinę organizaciją su naujomis užduotimis.
Lemiamas žingsnis buvo misijų už pradinės sutarties teritorijos ribų įvedimas. NATO dabar galėjo įsikišti ir krizės regionuose, net jei nė viena valstybė narė nebuvo tiesiogiai užpulta. Taip gynybos aljansas tapo organizacija, kuri vis dažniau imasi politinių ir karinių stabilizavimo operacijų. Tai neišvengiamai pakeitė aljanso vidaus dinamiką, nes valstybės narės turi skirtingus interesus ir prioritetus.
Bet ne tik tai. Šiuo sprendimu buvo palaipsniui atmetama galimybė, kad galėtų susiformuoti Europos saugumo ir gynybos tapatybė (ESDI). Tai buvo suprantama kaip tam tikras Europos gebėjimas ir politinė valia užsitikrinti savarankišką vaidmenį NATO atžvilgiu sprendžiant 1990-ųjų krizes Balkanuose.
Ar jau tada buvo diskutuojama apie savarankišką Europos vaidmenį NATO?
Ši diskusija nėra nauja. Jau 1960-aisiais Charles de Gaulle iškėlė klausimą, ar Europa turi sukurti savarankišką strateginį vaidmenį aljanse, kad politinė įtaka nebūtų pernelyg palanki Vašingtonui. Jo kritika buvo nukreipta ne prieš transatlantinę partnerystę kaip tokią, bet prieš pernelyg didelę Europos politinę priklausomybę nuo Jungtinių Valstijų, ypač todėl, kad tuo metu jis matė galimybes dialogui su Sovietų Sąjunga ir Rytų Europos valstybėmis.
Diskusijos apie Europos strateginę autonomiją lydi NATO nuo pat jos įkūrimo. Tačiau de facto jos buvo peržiūrėtos 1990-ųjų pabaigoje: 1999 m. Vašingtone vykusio NATO viršūnių susitikimo metu Europos saugumo ir gynybos tapatybė buvo labiau integruota į Atlanto regiono struktūrą, o Vakarų Europos Sąjunga prarado savo, kaip savarankiško saugumo politikos dalyvio, vaidmenį. Vėlesnės iniciatyvos, pavyzdžiui, 2003 m. Berlyno pliuso susitarimas, galutinai įtvirtino Europos saugumo politikos gebėjimus NATO institucinėje struktūroje.
Ši diskusija nėra nauja. Jau 1960-aisiais Charles de Gaulle iškėlė klausimą, ar Europa turi sukurti savarankišką strateginį vaidmenį aljanse, kad politinė įtaka nebūtų pernelyg palanki Vašingtonui. Jo kritika buvo nukreipta ne prieš transatlantinę partnerystę kaip tokią, bet prieš pernelyg didelę Europos politinę priklausomybę nuo Jungtinių Valstijų, ypač todėl, kad tuo metu jis matė galimybes dialogui su Sovietų Sąjunga ir Rytų Europos valstybėmis.
Diskusijos apie Europos strateginę autonomiją lydi NATO nuo pat jos įkūrimo. Tačiau de facto jos buvo peržiūrėtos 1990-ųjų pabaigoje: 1999 m. Vašingtone vykusio NATO viršūnių susitikimo metu Europos saugumo ir gynybos tapatybė buvo labiau integruota į Atlanto regiono struktūrą, o Vakarų Europos Sąjunga prarado savo, kaip savarankiško saugumo politikos dalyvio, vaidmenį. Vėlesnės iniciatyvos, pavyzdžiui, 2003 m. Berlyno pliuso susitarimas, galutinai įtvirtino Europos saugumo politikos gebėjimus NATO institucinėje struktūroje.
O kaip situacija vystėsi po Sovietų Sąjungos žlugimo?
Sovietų Sąjungos žlugimas ir Varšuvos pakto pabaiga atvėrė NATO naujas strategines galimybes, tačiau tik su sąlyga, kad ji sugebės atsinaujinti. Pagrindinis argumentas buvo remti transformacijos procesus Rytų Europoje ir užtikrinti stabilumą. NATO plėtra į Rytus tapo priemone, suteikiančia naują prasmę aljansui be aiškių priešų ir tuo pačiu išplečiančia Vakarų politinę įtaką Rytuose. Tokios programos kaip „Partnerystė taikos labui“ (PfP) oficialiai buvo pristatomos kaip bendradarbiavimas, tačiau Maskvoje jos vis dažniau buvo interpretuojamos kaip NATO plėtros etapas – šią nuogąstavimą išreiškė tiek Borisas Jelcinas, tiek Michailas Gorbačiovas.
Tuo pačiu metu 1990-ųjų pradžioje buvo bandoma labiau įtraukti Rusiją į Europos saugumo architektūrą. Svarbus žingsnis buvo 1997 m. Paryžiuje pasirašytas NATO ir Rusijos steigimo aktas, kuris lėmė NATO ir Rusijos tarybos įkūrimą. Šis formatas turėjo leisti Rusijai, nesanti aljanso nare, bent jau dalyvauti diskusijose dėl Europos saugumo klausimų.
„Iškilo suvokimo konfliktas“
Tačiau laikui bėgant strateginiai prioritetai pasikeitė, ypač Jungtinėse Amerikos Valstijose. Afganistano misijos fiasko, didėjanti ekonominė ir geopolitinė konkurencija su Kinija bei siekis išlaikyti lyderio vaidmenį ir XXI amžiuje sustiprino įtampą. Iškilo esminis suvokimo konfliktas: Vakarai NATO plėtrą vertino kaip Rytų Europos stabilizavimą, o Maskva ją interpretavo kaip strateginę grėsmę. Todėl karas Ukrainoje nebuvo neišvengiamas – tai ilgos proceso, kuriame susipynė geopolitiniai interesai, strateginiai sprendimai ir abipusis nepasitikėjimas, rezultatas.
Ar tai buvo susiję ir su ekonominiais interesais?
Žinoma, tai dar vienas geopolitinis aspektas, kuris diskusijose dažnai yra nuvertinamas. Jungtinės Valstijos visada turėjo strateginį susirūpinimą, kad ilgainiui tarp Europos Sąjungos ir Rusijos gali susiformuoti didelė ekonominė erdvė – rinka, kuri driektųsi nuo Lisabonos iki Vladivostoko. Toks ekonominis integravimas būtų smarkiai pakeitęs pasaulinę galios pusiausvyrą.
Kaip kitaip paaiškinti 1994 m. partnerystės ir bendradarbiavimo susitarimą, kuris įsigaliojo 1997 m. ir kuriuo siekta glaudžiau integruoti Rusiją į ekonominį, politinį ir saugumo politikos ryšius su Europos Sąjunga? Vašingtonui toks pokytis galėjo būti vertinamas kaip naujų ekonominių galios centrų atsiradimas Europoje. Kartu su augančia Kinijos įtaka pasaulio rinkose tai kėlė iššūkį Jungtinių Valstijų pasaulinei hegemonijai. Toks glaudus ekonominis integravimas galėjo pastebimai pakeisti tarptautines jėgų santykius – tai veiksnys, kuris taip pat vaidina svarbų vaidmenį šiandienos įtampų fone.
Europoje NATO atrodo mažiau vieninga, nei dažnai teigiama. Pavyzdžiui, Ispanija pasmerkė JAV ir Izraelio atakas prieš Iraną.
Tai svarbus aspektas. Viešose diskusijose dažnai daroma prielaida, kad NATO 5 straipsnis automatiškai įpareigoja teikti karinę pagalbą. Iš tiesų tai yra kur kas sudėtingiau. Kiekvienas aljanso karinis sprendimas reikalauja politinio konsensuso. Jei šio konsensuso nėra, NATO kaip organizacija negali imtis jokių veiksmų. Tai rodo, kaip dideli gali būti politiniai skirtumai aljanso viduje.
Būtent todėl šiandieninė Ispanijos pozicija – kaip ir anksčiau Vengrijos ar Slovakijos pozicija – yra ypač įdomi. Ji rodo, kad aljanse egzistuoja labai skirtingi vertinimai. Tai nėra antiatlantinė pozicija, o politinio atsargumo išraiška. Būtent kai reikia išsiaiškinti, kas konflikte yra užpuolikas, o kas – užpultasis, toks atsargumas gali būti teisėta politinė atsargumo forma.
Asmeniškai manau, kad toks atsargumas yra visiškai pateisinamas. Situacijose, kai kyla karinės eskalavimo grėsmė, reikia labai atsargiai įvertinti galimas intervencijos pasekmes, ypač kai, kaip Irano puolimo atveju, Jungtinių Valstijų ir Izraelio bendri tikslai nėra aiškiai matomi. Ispanijos ministro pirmininko Pedro Sánchez pozicija tam tikra prasme yra panaši į mano: ne antiatlantinė, bet, jei norite, kitokia atlantinė.
Vokietijoje šiuo metu vyksta masinis ginklavimasis ir diskusijos apie naują Europos vaidmenį karinėje srityje. Kaip vertinate šią tendenciją?
Aš vertinu šią tendenciją kritiškai, ypač ekonominiu požiūriu. Ekonomika, kuri yra stipriai orientuota į karinę gamybą, gamina prekes, kurių poveikis visuomenei yra labai ribotas. Ginklai akivaizdžiai nėra produktai, kurie tiesiogiai prisideda prie gyvenimo kokybės gerinimo. Trumpalaikiu laikotarpiu ekonomikos militarizavimas gali turėti teigiamą poveikį augimui, pavyzdžiui, kai krizės metu pramonės šakos, tokios kaip dalis automobilių pramonės, perorientuoja savo gamybos linijas į ginklų sistemų gamybą.
Tačiau ilgalaikiu laikotarpiu kyla struktūrinė problema: dideli ištekliai nukreipiami į sektorius, kurie civilinei ekonomikai suteikia tik nedidelį impulsą. Tai galiausiai lemia mažesnį gerovę ir mažesnes vartojimo galimybes, o tai turi atitinkamų pasekmių Vokietijos ir Europos Sąjungos piliečių gyvenimo kokybei. Jei investicijos nuolat skiriamos kariniams produktams, o ne inovacijoms, infrastruktūrai ar švietimui, ilgalaikėje perspektyvoje tai gali susilpninti ekonominį dinamiškumą. Pavyzdžiui, Sovietų Sąjunga buvo karinė supervalstybė su milžiniška branduoline galia, bet tuo pačiu metu jos ekonomika turėjo struktūrinių trūkumų.
Pagrindinė problema yra ta, kad karinės prekės turi labai nelanksčią paklausą ir nesukuria tokios pačios ekonominės dinamikos kaip civiliniai sektoriai. Kitaip tariant: pilni ginklų sandėliai, bet tuščios prekybos centrų lentynos – tai nėra ypač perspektyvi ateitis.
Ar pasirašyta Mercosur sutartis šiuo atžvilgiu yra tik atsitiktinumas?
Šios sutarties pasirašymo laikas yra geopolitiškai reikšmingas. Europa labiau atveria savo rinką Pietų Amerikos žemės ūkio produktams, tuo pačiu investuodama milžiniškas sumas į karines programas.
Tai kelia svarbų klausimą. Jei vis didesnė ekonominių išteklių dalis skiriama karinei gamybai, kiti sektoriai – pavyzdžiui, žemės ūkis, bet taip pat ir civilinės pramonės dalys bei viešosios paslaugos, tokios kaip sveikatos priežiūra ir švietimas – ilgainiui gali susilpnėti.
Šiame kontekste stabili importo rinka galėtų būti savotiška garantija ateities maisto tiekimui. Todėl galima teigti, kad Europos Sąjunga, sudarydama susitarimą su Mercosur, užsitikrina savotišką „paskutinės instancijos tiekėją“, jeigu jos pačios žemės ūkio gamyba patektų į krizę.
Kaip vertinate Friedricho Merzo pasirodymą Vašingtone šios savaitės pradžioje?
Čia aš matau visų pirma strateginės orientacijos problemą. Vokietija iš tikrųjų turėtų galimybę atlikti stabilizuojantį vaidmenį Europoje. Praeityje buvo Vokietijos politikų, kurie kūrė tiltus tarp Rytų ir Vakarų – pavyzdžiui, Willy Brandt su savo Rytų politika arba Helmut Kohl, kuris politiškai prisidėjo prie 1979 m. NATO dvigubo sprendimo ginčų ir taip pradėjo atšilimo etapą, kuris galiausiai vedė prie Berlyno sienos griuvimo ir priartino Gorbačiovo viziją apie „bendrą Europos namą“.
Tačiau šiandien Vokietijos politika atrodo labiau orientuota į transatlantines dinamikas, o ne į savarankiškos Europos strategijos, kuri taip pat atsižvelgtų į pasikeitusius kitų veikėjų, įskaitant Rusiją, vaidmenis ir interesus, kūrimą. Mano nuomone, Friedricho Merzo pasirodymas Vašingtone yra šios raidos ženklas. Tuo tarpu būtent Vokietija dėl savo ekonominės galios ir geografinės padėties būtų ypač tinkama imtis tarpininko vaidmens Europoje.
Vokietijos istorija taip pat teikia svarbių pamokų. Veimaro Respublika rodo, kaip trapi gali tapti politinė tvarka, kai susiduria ekonominės krizės, geopolitiniai spaudimai ir politinė poliarizacija. Istorija nesikartoja, bet ji nuolat teikia naujų perspektyvų ir primena, kaip svarbu yra turėti stabilias institucijas ir politinę atsakomybę didelių permainų laikais.
Jūs sakėte, kad esate ne „antiatlantinis“, o „kitoks atlantinis“. Ką turite omenyje?
Turiu omenyje, kad iš esmės nekvestionuoju nei NATO egzistavimo, nei transatlantinės partnerystės. Tačiau, atsižvelgiant į dabartinę geopolitinę padėtį, kyla klausimas, kokios realistiškos alternatyvos iš viso yra, kad būtų galima sukurti savarankišką Europos gynybos politiką už NATO ribų – ne tik doktrininės, bet ir, svarbiausia, logistinių pajėgumų ir karinių operacijų struktūrų požiūriu. Šaltojo karo metu aljansas neabejotinai suvaidino svarbų istorinį vaidmenį.
Tačiau ilgalaikėje perspektyvoje transatlantinė partnerystė gali išlikti stabili tik tuo atveju, jei Europa plėtos savo politinius ir strateginius gebėjimus. Galiausiai tai reikštų, kad reikėtų bent iš dalies persvarstyti Šiaurės Atlanto sutartį, siekiant sukurti santykius, kurie būtų labiau orientuoti į Europą, o ne vien į Atlanto vandenyną. Jei aljansas tarnauja tik vieno partnerio interesams, jis neišvengiamai praranda teisėtumą – ir šiuo atžvilgiu kai kurios Charles de Gaulle'io mintys šiandien vėl atrodo stebėtinai aktualios.
Tuo pačiu metu galioja ir tai, kad net jei Rusijos ir Ukrainos konfliktas vieną dieną bus išspręstas, be Rusijos Federacijos įtraukimo nebus galima sukurti ilgalaikės Europos saugumo tvarkos. Tačiau tam reikėtų, kad visos šalys atsisakytų savo siaurų interesų.
Kai po dvidešimties metų istorikas pažvelgs atgal į šį laikotarpį, ar jis kalbės apie euroatlantinės tvarkos pabaigą?
Deja, neturiu stiklinės rutulio, kad galėčiau numatyti ateitį, nors šiandien daugelis analitikų mielai save pristato kaip naujus orakulus. Tikriausiai ateityje bus mažiau kalbama apie tvarkos pabaigą, o daugiau apie pereinamąjį laikotarpį. Kiekviena hegemoninė politika turi savo laiką: pakilimas ir nuosmukis galiausiai priklauso nuo ekonominių sąlygų, technologijų pažangos ir prieigos prie žinių.
Mes pereiname iš daugiausia unipolinio pasaulio į multipolinę – arba, kaip aš ją vadinu, technopolinę – tvarką. Be Jungtinių Valstijų, Kinijos ir Rusijos, įtaką įgyja ir kiti veikėjai, tokie kaip Indija ar Turkija, taip pat įvairios Azijos valstybės. Jėgų santykiai vis labiau keičiasi priklausomai nuo energijos šaltinių, išteklių ir technologijų kontrolės, o tradiciniai galios centrai praranda savo svarbą.
Svarbiausias klausimas yra tai, ar šis perėjimas bus taikus, ar konfliktinis. Jei pasimokysime iš dabartinių krizių, galėtų susiformuoti nauja pusiausvyra. Jei ne, gresia augančio nestabilumo etapas su vis didesnėmis sąnaudomis. Istorija rodo, kad naujos tarptautinės tvarkos dažnai atsiranda po didelių krizių. Lieka viltis, kad šį kartą nauja pusiausvyra susiformuos be ankstesnės katastrofos.
