Ir vėl Sausio 13-tą jie mini su masonų ir alcheimerio nezabudkėmis

Lemtingą Sausio 13-tą buvau prie dabartinio Seimo ir nemačiau nei vienos "Nezabudkės". Vien Trispalvės, Vytys, Gedimino stulpai...  

Praeitą dešimtmetį prof. V.Landsbergio pasekėjai šią Tautai svarbią datą, paženklintą patriotų krauju, ėmė minėti pasipuošę neužmirštuolėmis - masonų ir alcheimerio simboliu, naudotu ir TSRS komunistų. 

Gal ponai konservatoriai prisiminė savo komunistinę ir KGB-istinę praeitį, o gal priklausymą masonų ložei, o gal susirgo alcheimerio liga? 

Apie "Nezabutkinį" nesusipratimą primenu kiekvienais metais. 

Žemiau pateikiu Sausio 13-tos dalyvių nuomonę šiuo klausimu, o taip pat savo ankstesnių tekstų santrauką.

Sausio 13-osios dalyviai: „Nezabudkos“ paskirtis – ištrinti iš Tautos atminties jai svarbius SIMBOLIUS

Per visą sovietų okupaciją, išeivija, kovojusi už Lietuvos Nepriklausomybę, jos Laisvę, buvo tas šviesulys, kuris įvairiais keliais (Amerikos balso, Europos, Vatikano radijo bangomis, etc) prasiskverbdavo į Lietuvos žmonių širdis, žadino VILTĮ.

Trispalvė, Gedimino Stulpai, Vytis buvo įprasti Lietuvos Tėvynės simboliai visose lietuvių gyvenamose ar susitikimų vietose, šventėse, minėjimuose.

Buvusi SSSR, dabar Rusija, su Nezabudka kasmet mini II pasaulinio karo pergalę, tuo pačiu patvirtina – NEZABUDEM – nepamiršime.

Nepriklausomybę iškovojusi Lietuva, sunkiai atsilaiko į įvairių žmonių, niekaip nesusijusių su kova už Lietuvos Laisvę, įsiveržimu į valdžią ir įvairiais keliais besistengiančių ištrinti iš Tautos atminties jai svarbius SIMBOLIUS – tarp jų svarbiausią – Trispalvę.

Antrą dešimtmetį buvusių komunistų brukamą Sausio 13-osios žuvusiesiems paminėti nezabudkę-neužmirštuolę (pasaulyje žinomą, kaip masonams priklausantį ženklą, dar alzheimerio pacientus primenantį…), nepavyko įtvirtinti visai Lietuvai. Net LR Seimo nariai, atsisako įsisegti. Ne visi.

Nebestebina trečiosios bangos tautiečiai, galimai, nedalyvavę Sąjūdžio judėjime, nebudėję prie Televizijos bokšto, LRTV komiteto, Spaudos rūmų, nesaugoję Aukščiausiosios Tarybos tomis šaltomis Sausio naktimis, bet atsidūrę už Atlanto, suaktyvėja, net prisistato a’la aktyviais sąjūdiečiais, mielai, be jokio svarstymo, priima visas atsiunčiamas iš Lietuvos direktyvas, kaip būtinai vykdomas ir keičia Trispalvę į kokią dirbtinę gėlytę…

Blogiausia, kad ta popierinė atsiunčiama iš Lietuvos URM, dalijama lituanistinių mokyklų moksleiviams – juk psichologiškai lengviau įtikinti vaikus – nezabudkė svarbesnė… Dovanojama ir bendruomenėms – nemokamai, tik segėkite.

Jei Lietuvoje, prezidentaujant SSSR komunistų partijos narei, galimai KGB agentei, D. Grybauskaitei, pradėta naikinti svarbius Lietuvos Tautai simbolius, tai išeivijai atstovaujantys trečiabangiai, turėtų tęsti tautiečių darbus, saugoti tradicijas ir simbolius.

Sausio 13-ąją žuvusiuosius pagerbti tais simboliais, už kuriuos jie kovojo ir net paskutinę gyvenimo akimirką laikė savo rankose ar prispaudę prie širdies.

Gėda Palaimintojo J. Matulaičio Lietuvių katalikų misijai už tokį neatsakingą pasirinkimą Sausio 13-ąją Žuvusiesiems pagerbti.

Rimtautas Marcinkevičius, MD, JAV lietuvių visuomeninio komiteto „Už dvigubą pilietybę“ pirmininkas

Ligija Tautkuvienė, pirm. pavaduotoja

Juozas Karsokas, narys, Sausio 13-osios medalininkas

Šaltinis

Ir vėl Sausio 13 minime su masonų ir alcheimerio nezabudkėmis (skelbta 2025-01-13)

Jau sausio 12 d. LNK darbuotojai segėjo masonų-alcheimerio simbolį neužmirštuolę.

Konfucijus: "Pasaulį valdo ženklai ir simboliai, o ne žodis ir įstatymas"

Buvau Sąjūdžio steigiamojo suvažiavimo delegatu nuo Mokslų Akademijos Botanikos instituto, esu dalyvavęs visuose "Atgajos" žygiuose per Lietuvą, kurie žadino Tautą, būrė Sąjūdžio grupes.

Sausio dienomis budėjau prie Seimo, stumdžiausi su Jedinstveninkais, besiveržiančiais į Aukčiausiosios Tarybos pastatą, buvau ten visą tą laiką iki tragiškos Sausio 13 dienos. 

Man skaudu, kad tą dieną žuvusius prisimenama su neužmirštuolės simboliu, pasiskolintu iš masonų, alcheimerio ligonių, sovietinių propagandistų. Šis simbolis, mano nuomone, žeidžia didvyrių prisiminimą, tai spjūvis į visų Lietuvos patriotų širdis, laisvės kovų išniekinimas. Su šio neužmirštuolės simbolio diegimu ir Lietuvos naikinimu savo anūko rankomis, kažkada mano gerbtas Vytautas Landsbergis devalvavo save iki to, kuo jis buvo Sovietiniais laikais: 75 metams anūko ir jo šutvės įslaptintu ...

Neužmirštuolė: ką apie šį simbolį rašo Rusijos masonų mišrus tarptautinis ordinas LE DROIT HUMAIN + A.Orlausko video

Masonų simbolis „neužmirštuolė“ Lietuvoje dienos šviesą išvydo 2014 metais, Sausio 13 išvakarėse. Iniciatyvos „garbė“ buvo suteikta jauniesiems konservatoriams. „Neužmirštuolę“ tuojau pat parėmė tuometinė Prezidentė Dalia Grybauskaitė, galimai buvusi sovietinė KGB agentė. 2022 metais konservatoriai, jų okupuota LRT ir kita „šunauja“ po Trijų Karalių „pasipuošė“ šia masonų simbolika.

Konservatorių vykdoma užsienio politika rodė, kad ši „šaika“ dirba Rusijai. Jų pastangomis Baltarusija įbrukta į Putino glėbį, o Rusijos uostai gavo krovinių srautą iš Baltarusijos ir Kinijos, kuris keliavo per Klaipėdos uostą. Lietuvai Landsbergių „šaikos“ dėka padaryti daugiamilijardiniai nuostoliai.

Simbolišką, kad keli metai prieš „neužmirštuolei“ pasirodant Lietuvoje (2014 m.) Rusijoje (2012m.) buvo įkurta masonų ložė – Masonų mišrus tarptautinis ordinas LE DROIT HUMAIN ("Žmogaus teisė").

Apie neužmirštuolės simboliką Rusijos masonų ordino oficialiame puslapyje rašoma:

Užmirštuolė - neoficialus gėlės Myosotis (lot. Myosótis, iš graikų kalbos žodžio "pelės ausis") pavadinimas. Paprastai tai nedidelis žiedas su penkiais mėlynais arba violetiniais žiedlapiais. Istoriškai jis aptinkamas Wadswortho ir Thoreau poezijoje, viduramžių vokiečių legendose, krikščioniškoje ikonografijoje ir Anglijos politinėje istorijoje. Masonams neužmirštuolė yra simbolis, primenantis mums apie atsparumą ir pasipriešinimą, meilę Brolijai ir jos principams net sunkiais ir persekiojimo laikais.

Nuo pat savo veiklos pradžios 1933 m. nacistinė Vokietija daug dėmesio skyrė propagandai ir siekė, kad visuomenė teigiamai suprastų jos ideologinius tikslus. Tai apėmė teisinius, politinius ir civilinius apribojimus režimo oponentams ir tiems, kurie tapo griežtos rasinės ir socialinės ideologijos aukomis. Kartu su žydais, homoseksualais, fiziškai ir protiškai neįgaliaisiais, katalikais ir Jehovos liudytojais masonai buvo persekiojami baudžiamąja tvarka ir išstumiami iš visuomenės. Tai buvo daroma įvairiais būdais. 1933 m. buvo išleistas įstatymas, leidžiantis priimti vyriausybės dekretą, pagal kurį kitais metais visos masonų ložės Trečiajame reiche buvo oficialiai panaikintos, jų turtas konfiskuotas, o su masonerija susijusiems asmenims oficialiai uždrausta stoti į nacių partiją. 1934-1935 m. Gynybos ministerija paskelbė, kad kareiviai, karininkai ir civiliai negali būti masonų nariais, o Hitleris paskelbė pergalę prieš "tarptautinę žydiją", kurioje antisemitizmą susiejo su sąmokslo teorijomis apie masonus. Vokietijos koncentracijos stovyklų sistemoje masonai buvo laikomi politiniais kaliniais, todėl privalėjo nešioti apversto raudono trikampio formos raištį.

SS žvalgybos padalinio SD vadovas Reinhardas Heydrichas masonus vadino "nesutaikomais vokiečių rasės priešais". Vėliau jis pareikalavo, kad Vokietija "išnaikintų iš kiekvieno vokiečio "netiesioginę žydų dvasios įtaką" - "žydų, liberalų ir masonų užkratą, kurį nesąmoningai savyje slepia daugelis žmonių, visų pirma akademinio ir intelektualinio pasaulio atstovų". SS turėjo du atskirus padalinius, kurių užduotis buvo inventorizuoti masonų turtą ir tirti pačius masonus - šis procesas tęsėsi visą karą, įskaitant šalis, kurias tiesiogiai ar netiesiogiai kontroliavo Vokietija. Valdant Viši vyriausybei, Prancūzija paskelbė masonus "valstybės priešais", o fašistinėje Italijoje Musolinis pasisakė prieš žydų, bolševikų ir masonų sąmokslus.

Naciams valdant prieš masonus nukreipta veikla pasireiškė įvairiomis formomis, tiek individualiomis, tiek kolektyvinėmis, tiek oficialiomis, tiek neoficialiomis. Populiariausi kaltinimai buvo sąmokslas ir ryšiai su žydais. Tai reiškia, kad masonerija esą buvo susijusi su įvairiais nacių priešais - komunizmu, tarptautine spauda ir žydais. Šie kaltinimai buvo metami partiniuose laikraščiuose ir literatūroje, politinėse kalbose ir ideologiniuose renginiuose, pavyzdžiui, muziejų parodose. Pavyzdžiui, buvo rengiamos parodos, kuriose buvo demonstruojami skeletai su masonų regalijomis ir žydiškais simboliais arba kompasas ir adata virš šešiakampės Dovydo žvaigždės. Žymių masonų portretai buvo eksponuojami šalia Toros ritinio, o plakatuose, tariamai palaikančiuose radikalias Europos politines revoliucijas, buvo pavaizduotas masoniškas zaponas.

Toliau remti masonų susirinkimus nacių kontroliuojamose šalyse buvo pavojinga. Tačiau buvo brolių ir seserų, kurie net tokiomis sunkiomis aplinkybėmis nebuvo pasirengę atsisakyti savo masoniškos tapatybės. Pavyzdžiui, koncentracijos stovykloje, o vėliau Österwegeno kalėjimo stovykloje Belgijos politiniai kaliniai įkūrė ložę "Liberté chérie" ("Saldžioji laisvė") ir 1943-1944 m. rengė slaptus susirinkimus bei ritualus.

1926 m. Vokietijos Didžioji ložė surengė metinę asamblėją Brėmene, šiaurės Vokietijoje. Jos emblema tapo mėlynas užmirštuolės ženklelis, pagamintas vietos gamykloje. Sutapimas, kad 1938 m. ta pati gamykla užsakė Nacionalsocialistinei liaudies labdaros draugijai pagaminti mėlyną užmirštuolės ženklelį Winterhilfswerk atminimui. Šis ženkliukas buvo įteiktas donorams. Tačiau sklando legenda, kad masonai šią gėlę karo metu taip pat naudojo vieni kitiems atpažinti. Nežinia, ar tai tiesa, ar ne, tačiau po karo mėlyna neužmirštuolė tapo masonijos simboliu - simboliu, skirtu prisiminti visus masonus, mūsų seseris ir brolius, kurie žuvo tuo siaubingu laikotarpiu. Prisiminkime juos.

Nuorodos:

https://alkas.lt/2014/01/12/neuzmirstuole-sausio-13-aja-spjuvis-kulturos-darbuotojams-ir-pagarba-masonams/

https://co-masonry.ru/droit-humain-masonstvo-v-rossii/

https://co-masonry.ru/zodcheskie-raboty/simvolizm-nezabudki/

Masonų papuošalai Sausio 13 aukoms atminti?

Televizijų darbuotojai „išpuošti“ masonų simboliu neužmirštuole. Sakoma, kad taip jie pažymi Sausio 13 aukas? Ne su trispalve, Vyčiu, Gedimino stulpais, bet su simboliu, galinčiu tiktai paniekinti Sausio 13 aukų prisiminimą.

Pateikiu konkrečią JAV masonų organizaciją, kuri Lietuvos politikus, masonų kolaborantus, aprūpins šiais masoniškais simboliais už jiems priimtiną kainą: https://masonicrevival.com/forgetmenot/ 

Arturo Orlausko "Trumpai": "Apie mėginimą sunaikinti mūsų Tėvynės Lietuvos istoriją".

https://youtu.be/1fOrbs7hB6A

Raimondas Šimaistis apie neužmirštuolę FB parašė:

Jau greitai dementikai pasipils į gatves.

Kaip pažinti žmogų sergantį demencija (silpnaprotyste)? 

Paprastai jie segi tokį kaip nuotraukoje, ar panašų simbolį. 

Kaip elgtis pamačius žmogų sergantį demencija?

Pasiteirauti ar jis žino kas yra, kur yra, ar sugebės rasti namus. Jei žmogus nesiorientuoja, kviesti greitąją pagalbą.

Jei sergantis žmogus agresyvus, puola jus vadinti vatniku ar kaip kitaip negražiai, nepykite, liga progresuoja. Ant ligonių pykti negalima.

Jei dementikas priima neracionalius sprendimus, pvz.: būdamas valstybinio sektoriaus darbuotoju ar politiku padaro žalą valstybei, gali būti jog jo demencija apsimestinė, o dementiko ženklelį segi tik dėl to, kad prokuratūra jo neliestų, nes ligoniai juk nepakaltinami.

Dažnai demenciją imituoja KGB ir kitų struktūrų buvę etatiniai ir neetatiniai darbuotojai, jų šeimos nariai, idėjiniai skundikai. Dementiko ženklelis tarsi simbolizuoja "nepažįstu aš tų draugų" 

Jie nėra tikri ligoniai, nesiūlykite jiems pagalbos nes patys galite nukentėti.

Daugiau informacijos apie ligą:  demencijalietuvoje .org

Vokietijoje per 10 metų Ilgą laiką darbo neturinčių pabėgėlių skaičius išaugo 5 kartus

 

Berlynas – Vokietijoje vėl yra daugiau nei milijonas ilgalaikių bedarbių! Tai rodo nauji Vokietijos vyriausybės duomenys, kuriuos išskirtinai gavo BILD. Pagal juos, Federalinė darbo agentūra (BA) skaičiuoja 1 042 517 žmonių (datą: 2025 m. lapkritis), kurie yra be darbo jau mažiausiai metus. Daugiau nei pusė iš jų neturi darbo jau daugiau nei dvejus metus, beveik kas penktas – daugiau nei penkerius metus.

Tai matyti iš Vokietijos vyriausybės atsakymo į AfD Bundestago nario Jano Feserio (40) užklausą. Taigi 36,1 proc. visų šalies bedarbių laikomi ilgalaikiais bedarbiais.

Kas trečias neturi Vokietijos paso

Ypač aktualus yra kilmės klausimas. Kas trečias ilgalaikis bedarbis neturi Vokietijos pilietybės. Pastaraisiais metais ši tendencija smarkiai sustiprėjo. 2014 m. buvo 196 122 užsienio ilgalaikiai bedarbiai, o dabar jų yra 317 377.

Ypač stiprus yra prieglobsčio šalių kilmės žmonių skaičiaus augimas. Jų skaičius padidėjo nuo 19 053 (2014 m.) iki 92 244 (2024 m.) – taigi beveik penkis kartus. Tai reiškia, kad dabar beveik kas dešimtas ilgalaikis bedarbis yra iš pabėgėlių šalies. Iš viso užsieniečių dalis tarp ilgalaikių bedarbių nuo 2014 m. beveik padvigubėjo.

Tai turi didžiules finansines pasekmes. Vien 2024 m. valstybė užsienio ilgalaikiams bedarbiams išmokėjo 3,26 mlrd. eurų piliečių pašalpų. Iš viso ilgalaikiams bedarbiams išmokėtos pašalpos siekė 9,9 mlrd. eurų.

Įdomu tai, kad pati Vokietijos vyriausybė aiškiai nurodo, kad nėra duomenų apie bendras ilgalaikio nedarbo išlaidas. Šie skaičiai neapima būsto išlaidų, sveikatos priežiūros išlaidų ir pensijų pasekmių.

Šimtai tūkstančių vaikų be perspektyvų

Ypač nerimą kelia socialinės pasekmės. 491 369 vaikai šiuo metu gyvena namuose, kuriuose bent vienas iš tėvų yra ilgalaikis bedarbis – tarp 15–18 metų paauglių tai yra beveik kas trečias vaikas.

Nepaisant visoje šalyje trūkstamų kvalifikuotų darbuotojų, kyla dar viena problema: tik 5,7 proc. ilgalaikių bedarbių turi išsilavinimą vadinamojoje trūkstamų profesijų srityje.

Tuo pačiu metu 60,3 proc. neturi profesinio išsilavinimo, o daugiau nei 23 proc. neturi net pagrindinio išsilavinimo. Atitinkamai mažai žmonių įdarbinama į nuolatinį darbą: 2024 m. tik 155 000 ilgalaikių bedarbių įsidarbino, iš jų 115 000 be jokios paramos.

Jan Feser, AfD frakcijos darbo rinkos politikos atstovas, kalba apie „atvirą prisipažinimą“. Jis sakė BILD: „Naujausi Vokietijos vyriausybės duomenys apie ilgalaikį nedarbą negailestingai atskleidžia tai, ką SPD, žalieji ir kairieji jau daugelį metų stengiasi nuslėpti: masinė migracija ir ideologiškai klaidinga darbo rinkos politika yra pagrindinės ilgalaikio nedarbo Vokietijoje priežastys.“

Be to, pasak Feserio, piliečių pajamos ne pagerino padėtį, o „sustiprino“ ją.

Panašios tendencijos pastebimos ir kitose Europos šalyse. Praėjusių metų lapkritį „Remix News“ pranešė, kad Belgijoje 60 proc. bedarbių 2023 m. buvo ne belgų kilmės. Belgijos vyriausybė nusprendė apriboti bedarbio pašalpas ir sumažinti ilgalaikes išmokas, dėl šio sprendimo kitais metais pašalpas neteks apie 180 000 žmonių.

Kitos šalys imasi dar griežtesnių priemonių. Graikija paskelbė apie didelius su prieglobsčiu susijusių išlaidų sumažinimus, nutraukdama nuomos subsidijas pabėgėliams ir susiedama paramą tiesiogiai su darbu ir kalbų mokymu. Graikijos vyriausybė teigia, kad tikslas yra sustabdyti nuolatinę priklausomybę ir padaryti šalį mažiau patrauklią nelegaliai migracijai.

Šaltiniai:

https://www.bild.de/politik/inland/exklusive-zahlen-zahl-der-langzeit-arbeitslosen-fluechtlinge-explodiert-695e78d59c2c98991fda3a13

https://rmx.news/article/one-in-three-long-term-unemployed-in-germany-is-a-foreign-national-as-joblessness-tops-1-million-again/

Buvęs Merkel patarėjas įspėja: „Ar tai daroma siekiant nukreipti dėmesį nuo vidaus politikos problemų?“

 

Buvęs Merkel patarėjas Erich Vad įspėja apie pavojingą kursą: karo ekonomika kaip atsakas į ekonominį nuosmukį gali destabilizuoti Europą politiškai ir įtraukti ją į karą.

Erich Vad yra istorijos mokslų daktaras ir atsargos brigados generolas. Jis buvo Vokietijos kanclerio kanceliarijos grupės vadovas, Vokietijos Federacinės Respublikos aukščiausiojo saugumo organo – Federalinio saugumo tarybos – sekretorius, taip pat tuometinės Vokietijos kanclerės Angelos Merkel karinės politikos patarėjas. Jis yra bestselerių „Ernstfall für Deutschland. Ein Handbuch gegen den Krieg“ (Avarinė situacija Vokietijoje. Vadovas prieš karą) ir „Krieg oder Frieden – Deutschland vor der Entscheidung“ (Karas ar taika – Vokietija prieš sprendimą), kurie abu išleisti Westend Verlag leidykloje, pastarasis – bendradarbiaujant su Klausu von Dohnanyi.

https://www.berliner-zeitung.de/politik-gesellschaft/geopolitik/ex-merkel-berater-warnt-soll-damit-von-innenpolitischen-problemen-abgelenkt-werden-li.10012709

Berliner Zeitung autoriaus Raphael Schmeller interviu su Erich Vad.

Vokietija ginkluojasi. Milijardai skiriami gynybai, įmonės pereina prie ginklų gamybos, o politikai atvirai kalba apie karo ekonomiką. Buvęs Vokietijos kariuomenės generolas ir buvęs Angelos Merkel karinis patarėjas Erichas Vad mano, kad toks kursas yra pavojingas ekonominiu, socialiniu ir saugumo politikos požiūriu.

Interviu metu jis kalba apie istorines paraleles, vidaus politikos motyvus ginkluotis ir apie tai, kodėl, jo nuomone, Europa turi skubiai pasukti kita linkme.

Pone Vad, karas Ukrainoje tęsiasi jau beveik ketverius metus. Jūs labai atidžiai stebite šio konflikto pasekmes Vokietijai. Kas šiuo metu Jums ypač krinta į akis?

Jau Clausewitzas suprato, kad karas yra toks pat kaip „prekyba“, t. y. ekonomika, ir kad bet koks karas visais laikais priskirtinas „visuomeninio gyvenimo sričiai“. Šis ryšys man vėl prisiminė, kai ekonomistas Clemens Fuest, kurį kitais atvejais labai gerbiu, neseniai pasakė, kad, atsižvelgiant į grėsmę iš Rusijos, turime vis labiau pereiti prie karo ekonomikos. Ekonomikos ministrė Katherina Reiche jau prieš keletą savaičių sakė, kad Vokietijos ekonomika stovi ant infarkto ribos. Federalinės darbo agentūros vadovė Andrea Nahles vėlgi nemato beveik jokių galimybių integruoti bedarbius į darbo rinką. Taigi turime labai įtemptą ekonominę padėtį ir labai įtemptą socialinę situaciją, kurią lydi poliarizacija, radikalų jėgų stiprėjimas – ne tik Vokietijoje, bet ir visoje Europoje.

Ar jūs jau matote tai kaip kažką daugiau nei tik ekonominę krizę?

Taip, mes kalbame ne tik apie stagnaciją, bet ir apie tikrą ekonominį nuosmukį. Bedarbių skaičius aiškiai viršys trijų milijonų ribą. Šiame kontekste susidaro įspūdis, kad karo ekonomika, t. y. laisvosios socialinės rinkos ekonomikos pakeitimas karui pritaikyta valstybine planine ekonomika, taip pat gali atrodyti patraukli, nes ji sukuria darbo vietas. Kai kurie automobilių pramonės tiekėjai džiaugiasi galėdami pereiti į ginklų gamybos sritį, kad išsaugotų darbo vietas. Žmogiškai tai galiu suprasti, bet tai yra labai trumparegiškas mąstymas. Kyla klausimas, ar karo ekonomika mums tikrai reikalinga tik dėl tariamai didelės grėsmės iš Rytų, ar ji siekiama ir dėl to, kad mūsų ekonomika patiria didžiulį, dar niekada nematytą nuosmukį, ir todėl tendencija pereiti prie karo ekonomikos atsirado iš esmės dėl ekonominės būtinybės.

Kokias istorines paraleles su dabartine situacija matote?

1930-aisiais metais Vokietijos Reichas dėl žinomų priežasčių ėmėsi masinio ginklavimosi. Bedarbystė greitai išnyko, taip pat ir dėl infrastruktūros programų, pavyzdžiui, greitkelių statybos. Antrojo pasaulinio karo išvakarėse buvo visiškas užimtumas, pramonės gamyba veikė visu pajėgumu. Viskas atrodė kaip ekonominis stebuklas, ir dauguma vokiečių tuo tikėjo. Tačiau tai turėjo fatališkų pasekmių: Vokietija buvo pernelyg įsiskolinusi, nemoki ir de facto stovėjo prieš valstybės bankrotą. Vyriausybė, tiksliau – diktatūra, turėjo atsistatydinti, bet vietoj to pradėjo pasaulinį karą.

JAV taip pat Antrojo pasaulinio karo metu pasirinko karo ekonomiką.

Tiesa, 1930-ųjų Naujoji politika nesustabilizavo Amerikos ekonomikos ilgam laikui. Tik 1941 m. JAV įstojus į karą, dėl ginklavimosi prasidėjo visiškas užimtumas ir ekonomikos pakilimas. Tačiau skirtumas su Vokietija yra esminis: JAV karas praktiškai nevyko jų pačių teritorijoje. Tuo tarpu Europa pasinėrė į pragarą. Po karo tik JAV galėjo be problemų pereiti prie taikos ekonomikos, nes jų infrastruktūra nebuvo sunaikinta. Šiandien galioja šis principas: jei karo ekonomika iš tikrųjų baigtųsi karu, tas karas vyktų būtent čia, Europos centre, Vokietijoje, pas mus. Beveik ciniškai tariant: karo ekonomika nėra naudinga Europos ir Vokietijos interesams, nes, galvojant apie galutinį rezultatą, būtų sunaikinta tai, ką reikėtų ginti.

Ar karo ekonomika prieštarauja socialinės rinkos ekonomikos principams?

Be abejo. Tai neišvengiamai veda prie civilinių prekių trūkumo, didelio gerovės praradimo, o svarbiausia – prie didžiulio civilinės visuomenės apkrauto darbo ir įtraukimo į tarnybą. Čia jau nebeužtenka savanoriškumo, bet reikia faktiškai priversti žmones pereiti į ginklų pramonę.

Vyriausybės koalicijos politikai jau ragina paskelbti vadinamąją įtampos būseną pagal Pagrindinio įstatymo 80a straipsnį. Tai logiška išvada, remiantis vertinimu, kad mes jau esame karo arba tam tikros prieškarinės būsenos su Rusija. Tai aktyvuotų nepaprastosios padėties įstatymus; tai lemtų pilietinės visuomenės mobilizaciją ir plačią laikino nepaprastosios padėties vyriausybę, turinčią visapusišką politinę kontrolę žmonių atžvilgiu. Iš pirmo žvilgsnio tai leistų „priverstinai“ pasiekti visišką užimtumą ir kartu politiškai suvaldyti tokias socialines problemas kaip migracija ar augantis dešinysis populizmas Vokietijoje, bet tai būtų tik tariama, trumpalaikė, netvari priemonė, turinti fatališkų pasekmių. Jei tai būtų vyriausybės planas, tai būtų labai trumparegiškas sprendimas.

Jūsų nuomone, kur šis procesas gali nuvesti?

Yra didelis pavojus, kad dėl karo ekonomikos vis labiau grimztama į karo būseną ir galiausiai atsiduriama kare, kurio niekas nenorėjo ir nenori. Tai labai pavojinga tendencija. Sąskaita, kad karo ekonomika yra ekonomiškai naudinga, Vokietijai nėra iki galo apgalvota, racionali galimybė: pavyzdžiui, daugiau nei 65 procentai padidintų NATO gynybos išlaidų galiausiai grįžta į JAV ekonomiką, nes mes daugiausia perkame JAV ginklų sistemas. Tai yra pelnas tik JAV.

Jūs, kaip verslo konsultantas ir lektorius, turite gerus tarptautinius ryšius. Ką girdite iš verslo aplinkų? Ar ten visi pasisako už karo ekonomiką?

Ne, nuomonės labai skiriasi. Automobilių pramonė, ypač Baden-Württemberg regione, iš dalies džiaugiasi ginklavimosi galimybe. Startuolių srityje taip pat daug kas vyksta ginklavimosi segmente, nes ten šiuo metu galima uždirbti labai daug pinigų. Valstybė išleidžia milijardus. Tuo pačiu metu daugelis įmonių labai kenčia dėl didelių energijos sąnaudų, biurokratijos, ekologinių reikalavimų, personalo sąnaudų. Daugelis išvyksta. Kapitalas išteka iš Vokietijos. Tai yra labai blogos tendencijos.

Žinoma, Vokietijos kariuomenė turi ginkluotis. Ukrainos karo pradžioje ji buvo faktiškai „tuščia“, o šiandien yra dar tuštesnė, nes iš Vokietijos kariuomenės atsargų Ukraina gavo didelį kiekį ginklų sistemų ir įrangos. Ginklavimasis nėra nepagrįstas. Tačiau jo perteklius, šis pasiryžimas visiškai pereiti prie karo ekonomikos, Vokietijai nėra naudingas, ypač ilgalaikėje perspektyvoje. Daugelis verslininkų yra labai susirūpinę: neseniai po mano pranešimo renginio organizatorius paklausė susirinkusių verslininkų: „Kas iš jūsų jau galvojo apie savo įmonės perkėlimą į užsienį?“ Ne tik keli, kaip tikėjausi, bet visi pakėlė rankas. Tai yra pavojaus signalas.

Jūsų nuomone, ką Vokietija daro ne taip?

Pagrindinis pavyzdys – energetikos politika. Ekonominiu požiūriu neprotinga, kad mes visiškai atsisakėme energetikos ir technologijų partnerystės su Rusija, tuo tarpu mūsų svarbiausias sąjungininkas JAV tuo pačiu metu derėjosi dėl ekonominių susitarimų su Rusija. Mes didžiuojamės tuo, kad nekalbame su Rusija dėl jos tarptautinės teisės pažeidimo ir nutraukiame dešimtmečius trukusią Konrado Adenauerio pradėtą tradiciją, o mūsų svarbiausias sąjungininkas jau daugiau nei metus visais kanalais bendrauja su Maskva. Mes galvojame apie vokiečių karių siuntimą į Ukrainą, o tuo pačiu metu suteikiame galimybę šimtams tūkstančių karo tarnybai tinkamų ukrainiečių atsisakyti karo tarnybos ir mokame jiems piliečių pašalpas. Ar gali būti, kad tai taip pat lemia nepakankamą motyvaciją tarnauti kariuomenėje Vokietijoje? Nepaisant visos solidarumo, karinė parama Ukrainai yra teisėta. Tačiau altruistinis „viskas arba nieko“ požiūris, nepaisant svarbių Vokietijos interesų, kurį Vokietijos užsienio ir saugumo politika taiko jau ketverius metus, yra didelė klaida.

Ar dabartinį Vokietijos ginklavimąsi vertinate kaip trumpalaikę reakciją į karą Ukrainoje, ar kaip ilgalaikio valstybės ir ekonomikos struktūrinio pertvarkymo pradžią?

Tai yra ilgalaikė tendencija, kuri jau seniai atsiskyrė nuo Ukrainos klausimo. Jau daugelį metų klausiu: kodėl Vokietija nepateikė jokios taikos iniciatyvos, kodėl Vokietijos vyriausybė nedalyvauja Amerikos iniciatyvose, skirtose suderinti interesus su Rusija? Kodėl mes patys nepasinaudojame šiuo JAV administracijos politiniu laiko tarpu deryboms su Rusija ir aktyviai neįsitraukiame? Vietoj to mes vykdome nuolatinę, vienmatę politiką Rusijos atžvilgiu. Ar šią abejotiną politiką galima paaiškinti tuo, kad šis eskalacinis užsienio politikos kursas su karo retorika galbūt skirtas nukreipti dėmesį nuo didžiulių mūsų šalies vidaus politikos ir ekonomikos problemų?

Jūsų nuomone, kas slypi už šios logikos?

Ginklavimasis grindžiamas Rusija, bet tai nėra visa tiesa. Taip pat siekiama sušvelninti Vokietijos ekonominį nuosmukį. Dėl to taip pat statoma ant karo ekonomikos, o „blogio rusų“ įvaizdis kai kuriems labai tinka. Tai yra labai trumparegiška. Aš aiškiai pasakiau aukščiau ir savo publikacijose: jei įsitrauksime į karą Centrinėje Europoje, Vokietija taps mobilizacijos zona, logistikos centru, mūšio lauku. Todėl abejoju, ar tai duos bendrą ekonominę naudą ir tikrą pridėtinę vertę mūsų šaliai. Europai ir mums prireiktų dešimtmečių, kad atsigautume.

Kodėl Europos elitas nemato šio pavojaus?

Pažvelkite į Didžiąją Britaniją, Prancūziją ir Vokietiją, mūsų „noriųjų koaliciją“, pasiryžusią laikytis griežtos politikos Rusijos atžvilgiu. Visos trys šalys – Prancūzija jau yra nemoki – turi stagnuojančias arba mažėjančias ekonomikas, didelių migracijos problemų, stiprų vidaus politinį spaudimą dėl augančio dešiniojo populizmo Europoje. Vyriausybių vadovai vienodai blogai vertinami apklausose ir, esant dabartinei padėčiai, nelaimėtų artimiausių rinkimų. Griežta politika užsienio atžvilgiu nukreipia dėmesį nuo vidaus politikos problemų. Mes kalbame tik apie ginklus, Rusiją, grėsmę. Ekonominis ir socialinis mūsų visuomenių nuosmukis iš esmės dingsta iš viešųjų diskusijų.

Kokį vaidmenį čia vaidina ES?

Manau, kad ES ginklavimosi isterija yra netinkama. Pirmiausia buvo neracionalus „Žaliasis susitarimas“, dabar – perdėtas didžiulis projektas „ReArm Europe“. Europa tikrai turi pasivyti gynybos srityje, bet šis perdėtas Rusijos demonizavimas, remiantis nauja domino teorijos versija, yra labai pavojingas. Ši logika jau Vietnamo kare baigėsi katastrofa. Rusija, kaip ir visos pasaulio galios, pirmiausia siekia kontroliuoti savo strateginę periferiją, o ne pulti NATO aljanso teritoriją, kurios fronto ilgis viršija 3000 kilometrų. Rusija akivaizdžiai neturi tam karinių pajėgumų ir neturi politinių ketinimų. Amerikos žvalgybos tarnybos šiuo klausimu yra labai aiškios. Kariai, tokie kaip aš, mąsto realistiškai ir remiasi faktais.

Kodėl Europa nebegalvoja pragmatiškai?

Nes po Rusijos puolimo Ukrainoje mūsų elitas pateko į savotišką panikos paralyžių. Senasis saugumo supratimas ir mūsų vertybėmis grindžiamas mąstymas nebeveikia. Pasaulis tapo daugiapoliaris ir sudėtingesnis. Mums reikia naujos taisyklėmis pagrįstos pasaulio tvarkos, kurioje Europa užimtų savarankišką strateginę poziciją tarp JAV, Rusijos, Kinijos ir pasaulio pietų. Tačiau politiškai esame nuo to labai toli: priešingai, mes niekada nebuvome taip priklausomi nuo JAV kaip šiandien.

Kaip turėtų atrodyti ši nauja taisyklėmis pagrįsta pasaulio tvarka?

„Mums reikia naujos, taisyklėmis pagrįstos pasaulio tvarkos, kurioje Europa užimtų savarankišką strateginį vaidmenį“, – sako Erichas Vad interviu Berlyno laikraščiui „Berliner Zeitung“.

Pasaulis nesusideda iš gerųjų ir blogųjų. Jis yra daugiapoliaris. Europa galėtų ir turėtų tarpininkauti tarp JAV, Rusijos ir Kinijos. Mums reikia kažko panašaus į naująjį Vienos kongresą XIX a. pradžioje, kuriame vyktų atviri pokalbiai apie įtakos zonas, saugumo interesus, konfliktų linijas ir intervencijos draudimus.

Visiškai įsitraukti į karą Ukrainoje ir provokuoti naują Šaltąjį karą mums nieko neduos, išskyrus Europos karo pavojų. Vokietija, kaip pasaulinė prekybos valstybė, savo pačios nacionalinių interesų labui neturi padėti skaldyti pasaulį į „gerąsias“ demokratines ir „blogąsias“ autokratines moralines stovyklas. Tai veda prie dvigubos moralės, be to, yra politiškai neprotinga.

Kalbant apie tai, kaip vertinate Vokietijos vyriausybės politiką Kinijos atžvilgiu?

Bendras atsiejimas, t. y. mūsų ekonominės veiklos su Kinija nutraukimas, būtų pražūtingas. Mes esame ekonomiškai priklausomi nuo Kinijos. Žmogaus teisių klausimą reikėtų spręsti pragmatiškai. Negalima pamiršti, kad ir Rusija po karo Ukrainoje neišnyks iš politinio žemėlapio ir buvo bei lieka svarbi Europos saugumui, technologijoms ir energetikos politikai. Mūsų politikos Rusijos atžvilgiu peržiūra, orientuota į JAV pavyzdį, bus sudėtinga. Bet turėtume pabandyti.

Europiečiai teigia, kad didžiulės investicijos į ginklavimąsi gali nulemti karo Ukrainoje baigtį. Ar tai tiesa?

Tikrai ne, ketveri metai ginklų tiekimo be pasiekiamų politinių ir karinių tikslų buvo nesėkmingi ir tikrai pakankami kenčiantiems ukrainiečiams. Ukraina kariniu požiūriu yra atsidūrusi prie sienos. Ukrainoje nebus mūsų pageidaujamo karinio sprendimo. Dar 90 milijardų eurų ES ginklams, kaip dabar planuojama, yra politiškai ir ekonomiškai neatsakinga. Vietoj to reikia suderinti interesus ir diplomatijos. Mūsų svarbiausias sąjungininkas Vašingtonas kalbasi su Maskva, o mes – ne. Tai nėra protinga politika.

Kaip galėtų atrodyti taika Ukrainoje?

Tik abiem pusėms suteikiant saugumo garantijas. Ukraina neturi tapti NATO nare, Ukrainoje neturi būti Vakarų kariuomenės, o Ukraina turi būti ginkluota ir politiškai bei kariniu požiūriu mūsų remiama neutrali šalis. Viskas kita yra pasmerkta žlugti.

Ką manote: ar karas Ukrainoje baigsis 2026 m.?

Mažai tikėtina. Tikėtinas paliaubos, įšaldytas konfliktas, kuris bet kuriuo metu gali vėl įsiplieksti. Todėl dar labiau reikia aktyvios pusiausvyros ir dialogo politikos, kad būtų išvengta karo Europoje.

Šaltinis: https://www.berliner-zeitung.de/politik-gesellschaft/geopolitik/ex-merkel-berater-warnt-soll-damit-von-innenpolitischen-problemen-abgelenkt-werden-li.10012709

Kormoranai per 40 metų atkeliavo iki Vilniaus centro

Sausio 11 d., 10 val. 30 min., -13°C, Neries pakrantė Vilniuje ties Tuskulėnų parku. Fotografuota iš P.Vileišio gatvės Antakalnyje. Pakrantėje tupėjo 3 kormoranai. Prieš dvi dienas mačiau būrelį iš 8 kormoranų maždaug toje pat vietoje, tik P.Vileišio gatvės pusėje.

Pirmą kartą kormoranus stebėjau Juodkrantėje 1988 metais, kur šie atėjūnai ėmė naikinti tenykščius miškus. Mano nuomone, šiuos paukščius jau tada reikėjo šaudyti, naikinti jų lizdus perėjimo metu. 

Karmoranai invazinė rūšis, daranti didelę žalą ūkiui, bjaurojanti gamtą. Aš nesuprantu gamtininkų, kurie prisideda prie šios bjaurasties plitimo. Tai savotiškas Sosnovskio barštis Lietuvos sparnuočių pasaulyje.

Europos mirtis. Hans Vogel

 

Naivaus stebėtojo akimis žiūrint, „demokratija“ Europoje yra gyva ir klesti. Reguliariai rengiami vietos, regionų ir nacionalinio lygio rinkimai, veikia dešimtys politinių partijų, yra „kairė“ ir „dešinė“. Nacionaliniuose ir regionų parlamentuose bei savivaldybių tarybose vyksta diskusijos. Diskusijos vyksta ir Europos Parlamente Briuselyje, kurios kartais atrodo karštos, o klausimai – svarbūs ir autentiški.

Bet palaukite, galbūt pastebėjote, kad kai kuriuose parlamentuose pirmininkas uždraudė vartoti tam tikrus terminus ir žodžius. Olandijos parlamente žodis „omvolking“ (gyventojų pakeitimas) yra griežtai draudžiamas. Šio termino vartojimas gali lemti parlamento nario nušalinimą. Tačiau būtent tai ir vyksta Europoje nuo 1970-ųjų vidurio: gyventojų pakeitimas. Kadangi per pastaruosius metus vyriausybių kontrolė Europoje tapo daug griežtesnė, akivaizdu, kad Europoje beveik niekas nevyksta be valstybės žinios. Priešingai, dauguma dalykų vyksta todėl, kad to nori valstybė.

Pakanka pažvelgti į didįjį Covid šou, į „klimato kaitą“ ir į oficialią politiką, kuri, kaip mums sakoma, padeda su ja kovoti. Paklausykite visų tų karo kurstytojų Vokietijoje, Prancūzijoje ir kitur, šaukiančių, kad „atvyksta rusai“. Niekas negali paneigti, kad iš tiesų vietiniai europiečiai yra keičiami afrikiečiais ir azijiečiais. ES, kurioje gyvena daugiau nei 450 milijonų gyventojų, yra dešimtys milijonų juodaodžių ir musulmonų, iš kurių tik nedaugelis gerbia ar netgi tikrai domisi tradicine Europos kultūra. Daugelis iš jų netgi negali tinkamai kalbėti, jau nekalbant apie skaityti, tos Europos šalies, kurios pilietybę jie turi, kalba. Briuselyje trys ketvirtadaliai vietinių gyventojų, jaunesnių nei 20 metų, nėra europiečiai. Vienoje dauguma pradinių mokyklų mokinių yra užsieniečiai, daugiausia musulmonai. Kaip ironiška, kad 1689 m. turkai vos neužkariavo Vienos ir nepadarė jos musulmonų miestu, o šiandien Vienos jaunimas yra daugiausia musulmonai.

Tiesą sakant, pastarieji demografiniai pokyčiai Europoje nėra didelė staigmena. Jau prieš daugiau nei šimtą metų buvo akivaizdu, kad pokyčiai vyksta, nors nedaugelis galėjo numatyti, kokie bus jų rezultatai.

1938 m. vokiečių profsąjungos veikėjas Walteris Pahlas išleido knygą „Das politische Antlitz der Erde. Ein Weltpolitischer Atlas“ („Politinis Žemės veidas. Pasaulio politikos atlasas“). Pasaulio politikos atlasas“). 77 puslapyje jis trumpai apžvelgė tuometinę Europos demografinę padėtį. „... apie 1900 m. tik Prancūzijoje, klasikinėje gimstamumo kontrolės šalyje, vienai santuokai tenka mažiau nei trys gimimai. Nors gimstamumo kontrolė buvo praktikuojama ir Belgijoje, Anglijoje bei Šveicarijoje, šios šalys vis dar išlaikė atitinkamai 3,5, 3,7 ir 3,8 gimimų vienai santuokai rodiklius. Išskyrus Šveicariją, šalys į rytus nuo Reino upės kartu su Rytų Europa sudarė ištisinę teritoriją, kurioje gimstamumas buvo didelis. Koks pokytis įvyko 1929 m.! Prancūzija ne tik pasiekė, bet ir pralenkė jas. Išskyrus Portugaliją ir Airiją, visur gimstamumas sumažėjo iki mažiau nei 3,9 vaiko vienai santuokai.“ Didžiausias nuosmukis buvo Vokietijoje, bet ji išbrido iš duobės. „1936 m. Vokietijos pasiektą lygį viršijo Anglija ir Švedija. Ribą, kai vienoje santuokoje gimsta mažiau nei du vaikai, taip pat pasiekė Norvegija, Danija, Belgija ir Austrija. Vėl tampa matomas ryškus skirtumas tarp Rytų ir Vakarų. Vidurio Europoje tik Vokietija pagerino savo padėtį, o tai aiškiai yra aktyvios nacionalsocialistinės gyventojų politikos rezultatas. Vokietija suprato gimstamumo mažėjimo pavojų tautos ateičiai. Visa Europa turi tai pripažinti!“

1940-ųjų pabaigoje ir 1950-ųjų pradžioje gimstamumas Europoje augo, o nuo 1960-ųjų vėl pradėjo mažėti. Šiandien daugumoje Europos šalių tikrųjų, vietinių europiečių gimstamumas nėra pakankamas, kad išlaikytų stabilią gyventojų skaičių. Didelės neeuropiečių bendruomenės turi didesnį gimstamumą. Be to, jauni musulmonai iš Magrebo šalių linkę nesituokti su jaunomis moterimis iš savo bendruomenių, nes šios dažnai yra geriau išsilavinusios, pernelyg „vakarėtos“ ir nenori prisiimti „tradicinių žmonų“ vaidmens. Todėl tokios dažnai gerai integruotos moterys turi likti netekėjusios ir bevaikės. Jų vietoje daugelis jaunų musulmonų vyrų mieliau veda merginas iš kaimo ar žemesnės klasės miesto aplinkos savo kilmės šalyje, kurios kasdienius darbus atlieka griežtai uždengtos. Šios nuotakos paprastai niekada neišmoksta kalbėti Europos kalbos šalies, į kurią buvo atvežtos. Dėl to daugelis jų vaikų geriausiu atveju kalbės kažkokiu pidžino žargonu ir taps mokyklos nebaigusiais kaip ir jų tėvai.

Visose ES valstybėse narėse matomas tas pats reiškinys. Tie, kurie atsisako prisitaikyti ir imasi smulkių nusikaltimų, priekabiauja prie baltųjų moterų (prieš ir po sutemų), sudaro grobimo gaujas ir kartais įsivelia į peilių muštynes, be išimties yra kilę iš tokių šalių kaip Afganistanas, Pakistanas, Somalis, Eritrėja, Sirija, Marokas, Alžyras ar kitur Afrikoje. Vieninteliai ne europiečiai, kurie, atrodo, gerai integruojasi, yra turkai, bet tai todėl, kad jų kultūra ir gyvenimo būdas nėra labai skirtingi nuo europiečių gyvenimo būdo. Paskutiniuose visuotiniuose rinkimuose Vokietijos turkai labai dažnai balsavo už AfD, o tai, kaip galima įtarti, yra pagrindinė priežastis, dėl kurios elitas bando uždrausti AfD ir neleisti jai dalyvauti rinkimuose.

Kadangi po didžiojo Covid šou mirtingumas visoje ES didėja, kaip rodo kasmet didėjantis mirčių skaičius, galima drąsiai teigti, kad Europoje vyresnio amžiaus žmonės yra masiškai naikinami. Pirmiausia tai, žinoma, yra privalumas privatiems ir valstybiniams pensijų fondams. Nors nepatyrusiam akiai šis procesas nėra iš karto matomas, jo požymiai matomi visur. Pavyzdžiui, oficialūs mirties pranešimai Pietų Europos kaimuose ir visur spausdinami laikraščiai. Lėtai, bet užtikrintai visi kaimai, kuriuose jau dabar gyvena daugiausia vyresnio amžiaus žmonės, taps apleisti. Vien Italijoje yra 6000 apleistų kaimų, Ispanijoje – beveik 3000, o Prancūzijoje, Portugalijoje ir kitose Europos šalyse – dar tūkstančiai. Atrodo, kad per ateinančius kelis dešimtmečius didžioji dalis Europos kaimo vietovių taps apleistos.

Pernelyg didelis mirtingumas pastebimas ir tarp jaunesnių tikrų europiečių kartų. Pakankamai pažvelgti, kaip dažnai jauni sportininkai ir sportininkės miršta dėl širdies problemų. Pažvelgti, kaip dažnai jaunesni žmonės staiga suserga baisiais vėžiais ir kitomis mirtinomis fizinėmis ligomis. Staigus visų tokių atvejų skaičiaus padidėjimas per pastaruosius penkerius metus yra dėl to, kad vyriausybės prievarta įskiepijo pasitikėjusiems piliečiams vakcinas nuo COVID-19. Taip pat ir šokiruojantis vyrų vaisingumo sumažėjimas visoje Europoje yra susijęs su tomis vakcinomis nuo COVID-19. Taigi, didysis COVID-19 šou lėmė daugiau mirčių ir mažiau gimimų tarp vietinių europiečių. Įdomu tai, kad apskritai užsienyje gimę žmonės ir jų vietoje gimę vaikai buvo mažiau linkę skiepytis nuo COVID-19, todėl jie mažiau nukentėjo nuo didelio mirtingumo ir sumažėjusio gimstamumo.

Atsižvelgiant į tai, kad daugumos ES šalių demografinės piramidės yra apverstos, logiška manyti, kad galiausiai liks tik keliasdešimt milijonų tikrų europiečių. Iki to laiko, jei ne dauguma, tai bent jau didžioji dalis gyventojų bus užsieniečiai, neturintys jokio ryšio su Europos kultūra ir tradicijomis. Jie greičiausiai nekalbės prancūzų, vokiečių, italų, graikų, ispanų ar kita kalba, turinčia turtingas kultūrines tradicijas, o tik kažkokią bjauriai skambančią kalbos mišrainę su labai ribotu žodynu. Likusi gyventojų dalis gali netgi nesugebėti naudotis pagrindinėmis intelektinėmis technikomis. Vos prieš keletą dienų Žemutinės Saksonijos (Vokietija) švietimo ministerija nusprendė supaprastinti aritmetikos mokymą, atsisakydama reikalavimo, kad mokiniai mokėtų dalyti. Kaip matyti, Europos elitų po Berlyno sienos griuvimo pradėtas kvailinimo procesas, nuolat ardantis pradinio, vidurinio ir aukštojo mokslo sistemas, pasiekia vis didesnį gylį.

Pasaulio ekonomikos forumo ir visų ES vyriausybių, kurias jis kontroliuoja, svajonė, t. y. likusią Europos gyventojų dalį įkurdinti didžiuliuose koncentracijos stovyklose, vadinamose „penkiolikos minučių miestais“, gali tapti realybe anksčiau, nei dabar manome. Papildoma paskata kaimo vietovėse gyvenantiems europiečiams yra grėsmingas projektas „Rewilding Europe“ (Europos atgaivinimas), kurio tikslas – paversti Europą laukine vietove. Tuo pačiu metu visos ES vyriausybės, taip pat Starmerio vyriausybė Anglijoje, pradėjo įgyvendinti politiką, kuria siekiama sunaikinti žemės ūkį ir galvijų auginimą. Buvo nuspręsta, kad Europos ūkininkai turi išnykti, o jų žemes perims dideli investuotojai (tiek privatūs asmenys, tokie kaip Billas Gatesas, tiek didelės įmonės, tokios kaip „BlackRock“). Savo beprotybėje Briuselio ir įvairių ES sostinių planavimo darbuotojai nusprendė, kad ateities žemės ūkis bus visiškai mechanizuotas ir automatizuotas.

Taigi, jei nusikaltėliai eurokratai, Pasaulio ekonomikos forumo gangsteriai ir piktadariai elito atstovai ES valstybėse narėse sėkmingai įgyvendins savo planus, kokia bus Europa po penkerių ar dešimties metų?

Nuo tada, kai Leninas ir Stalinas 1920-aisiais ir 1930-aisiais sunaikino Rusiją, jokia kita vieta pasaulyje nebuvo paveikta tokios nepaprastai ambicingos, idiotiškos, negailestingos ir nežmoniškos politikos, kurią vykdė šis dinamiškas duetas. Kol Briuselio eurokratai nepasirodė scenoje ir neišnaudojo savo šanso. Šiandien tie eurokratiniai fanatikai, visiškai neturintys jokio ryšio su realiu gyvenimu už savo valdžios koridorių ribų, daro daug daugiau žalos nei senoji Sovietų Sąjunga.

Dabartinė ES ir nacionalinė politika yra tokia nepopuliari tarp jaunosios kartos, kad daugelis iš jų norėtų palikti Europą ir kurti savo gyvenimą kitur. Daugiau nei vienas iš keturių 25–45 metų amžiaus prancūzų norėtų palikti šalį. Tarp jų yra verslininkai, vadovai, gydytojai, teisininkai ir kiti aukštą išsilavinimą turintys žmonės. Jie nori išvykti dėl didelių mokesčių, būsto trūkumo ir nepasitikėjimo vyriausybe. Aukštą išsilavinimą turintys ir verslūs vokiečiai kasmet šimtais tūkstančių palieka savo šalį. Tokia pati situacija yra ir daugelyje kitų ES šalių, taip pat Anglijoje. Bet kuri vyriausybė, susidūrusi su tokia savo piliečių reakcija, turėtų sustoti ir pagalvoti apie tai, ką daro ir ką darė. Europoje taip nėra. Kuo daugiau žmonių išvyksta, tuo geriau elitui, nes tai reiškia ir opozicijos silpnėjimą.

Europos vietinių gyventojų skaičius mažėja dėl nuolat mažėjančio gimstamumo. Taip pat nereikėtų pamiršti, kad Rusijos ir JAV konfrontacija Ukrainoje iki šiol pareikalavo mažiausiai dviejų milijonų gyvybių, o tai, žinoma, yra baisi netektis. Atkreipkite dėmesį, kad tai visi tikri europiečiai.

Nuo 2022 m. Europos ekonomika taip smarkiai nukentėjo nuo Briuselio eurokratų primestos savižudybės politikos, kad pirmaujančios Vokietijos, Prancūzijos ir Italijos ekonomikos susiduria su masiniu nedarbu, pramonės žlugimu ir visomis su tuo susijusiomis problemomis, pvz., didėjančiu skurdu ir nusikalstamumu. Viešosios erdvės nebebus saugios, o kasdienis gyvenimas taps tikra nuotykių kelione.

Europa sparčiai tampa trečiojo pasaulio dalimi, o tai gali turėti tik vieną privalumą: visi tie „prieglobsčio prašytojai“ ir „pabėgėliai“ iš trečiojo pasaulio pragaro duobių jausis kaip namuose.

Bet būkite tikri, jei ES kažkaip išgyvens neišvengiamus sukrėtimus, eurokratai griežtai kontroliuos viešąją nuomonę ir griežtai baudos visus, kurie socialinėje žiniasklaidoje skleidžia neapykantos kalbas, dezinformaciją ir melagingas naujienas. Nereikia nė sakyti, kad eurokratai ir toliau vadins ES „demokratija“, kuri gina „vakarietiškas vertybes“.

Šaltinis: https://www.unz.com/article/the-death-of-europe/

Giorgia Meloni spaudos konferencija: „Italija moka didžiausią kainą už Vokietijos recesiją“

 

Meloni kaltina Vokietiją dėl Italijos ekonominių sunkumų ir kalba apie karą Ukrainoje bei JAV. Ar transatlantinis aljansas yra pavojuje?

Penktadienį, metų pradžioje surengtoje spaudos konferencijoje, Italijos ministrė pirmininkė Giorgia Meloni tris valandas atsakė į žurnalistų klausimus. Ji kalbėjo apie daugelį temų, nuo JAV intervencijos Venesueloje iki karo Ukrainoje ir šalies ekonominės padėties – Vokietija, jos nuomone, čia nepadeda.

„Kaip žinoma, mūsų ekonomikos augimas labai nukentėjo nuo Vokietijos ekonomikos nuosmukio“, – paaiškino Meloni. „Mes esame labai glaudžiai susiję su Vokietijos ekonomika ir, tikriausiai, esame ta šalis, kuri labiausiai nukentėjo nuo Vokietijos ekonomikos recesijos“, – sakė Italijos ministrė pirmininkė.

Giorgia Meloni apie Donaldą Trumpą ir NATO vaidmenį

Išimtinai naujaisiais metais Meloni skyrė daug laiko žurnalistams. „Aš niekada nenoriu kalbėti su Italijos spauda“, – rugpjūčio mėnesį Baltuosiuose rūmuose ji sakė JAV prezidentui Donaldui Trumpui. Vienas žurnalistas per spaudos konferenciją jai priminė šiuos žodžius.

Meloni buvo intensyviai klausinėjama apie JAV prezidento veiksmus. „Nemanau, kad JAV pradės karinę operaciją, siekdamos perimti kontrolę nad Grenlandija“, – pareiškė Meloni. Ji nepritartų tokiam sprendimui ir mano, kad jis niekam nebūtų naudingas.

„Manau, kad Trumpo administracija, naudodama savo gana ryžtingus metodus, visų pirma akcentuoja Grenlandijos ir Arkties strateginę reikšmę savo saugumui“, – sakė Meloni. JAV savo žinute norėjo aiškiai parodyti, kad nepriims jokių užsienio valstybių veiksmų. Europa turėtų toliau dirbti NATO rėmuose, siekdama įsitvirtinti Arktyje.

Atsakydama į žurnalistės klausimą, ar ministrė pirmininkė taip pat kritikuoja Trumpą, Meloni supykusi atsakė: „Aš nesupratau, ko tiksliai reikalaujama, kai sakoma, kad Italija turi atsiriboti nuo Jungtinių Valstijų.“ Žurnalistė paklausė jos apie įsikišimą Venesueloje ir nurodė į „New York Times“ interviu, kuriame Trumpas teigė, kad jam nereikia tarptautinės teisės.

„Mano nuomone, tarptautinė teisė turi būti griežtai ginama“, – atsakė Meloni. „Italijos užsienio politika yra tokia, kokią mums priminė prezidentas Sergio Mattarella: ji grindžiama Europa ir Atlanto aljansu. Žinoma, aš ne visada sutinku su viskuo, ką sako mano sąjungininkai. Šalių interesai ne visada sutampa.“ Kitiems kolegoms tikriausiai yra taip pat.

Spaudos konferencijoje taip pat buvo aptarti konfliktai vyriausybės viduje dėl Meloni pozicijos Ukrainos karo klausimu, kuri, kritikai teigia, neatitinka transporto ministro Matteo Salvini ir jo partijos „Lega“ pozicijos. „Kalbant apie ryšius su Putinu ir Rusija, Salvini apmąstė santykius su Italija taip, kaip Macronas apmąstė santykius su Europa“, – sakė Meloni.

„Manau, kad Macronas teisus. Atėjo laikas, kad Europa taip pat kalbėtųsi su Rusija, nes galbūt pokalbiai tik su viena iš šalių neduos rezultatų“, – paaiškino ministrė pirmininkė. Sunkumas yra nepasielgti chaotiškai, nes tai būtų „paslauga Putinui“ – o tai yra paskutinis dalykas, ko Meloni norėtų. „Šiuo metu man Rusijos prisijungimas prie G7 atrodo nerealus, tai priklausys nuo taikos.“

„Vienintelis būdas užtikrinti taiką yra atgrasymas. Reikia būti pakankamai stipriam, kad atgrasytum priešą nuo ketinimo pulti“, – pabrėžė Meloni, o tada pridūrė: „Šiandien diskutuojama apie daugianacionalinių ginkluotųjų pajėgų sukūrimą pagal savanorių koaliciją be JT mandato.“ Ji nemano, kad italų kareivių dislokavimas Ukrainoje yra būtinas. „Šiandien diskutuojamuose dokumentuose atsispindi saugumo garantijos Ukrainai, pagrįstos Italijos pasiūlymu.“

Meloni apie Mercosur susitarimą: „Mes suderinome įvairius interesus“

Galiausiai Meloni taip pat pakomentavo Mercosur susitarimą, laisvosios prekybos susitarimą tarp Europos Sąjungos ir Pietų Amerikos šalių Argentinos, Brazilijos, Paragvajaus ir Urugvajaus.

Meloni paaiškino, kad ji niekada neturėjo „ideologinės neapykantos Mercosur“, bet greičiau uždavė „pragmatišką klausimą“: „Europos strategija viduje pernelyg reguliuoti ir tuo pačiu sudaryti laisvosios prekybos susitarimus yra savižudiška.“ Ji pabrėžė: „Aš esu už laisvosios prekybos susitarimus, bet taip pat už dereguliavimą.“ Sutikimas su Mercosur susitarimu buvo duotas „atsižvelgiant į garantijas“ Italijos ūkininkams.

Ji sakė: „Mes negalėjome pritarti Mercosur susitarimui, jei tai būtų pakenkę mūsų gamybos kokybei.“ Meloni toliau paaiškino, kad „ES daugiametėje finansinėje programoje“ buvo vedamos derybos siekiant „sukurti pažeidžiamų produktų apsaugos mechanizmą, kompensavimo fondą ir sustiprinti atliekamus fitosanitarinius patikrinimus“. Ji pridūrė: „Mes pradėjome derybas dėl ES bendrosios žemės ūkio politikos (BŽŪP) biudžeto, siekdami panaudoti dar 45 mlrd. eurų ir nepadidinti trąšų kainų.“

Meloni baigė sakydama: „Atsižvelgdami į šias garantijas mūsų ūkininkams, mes pritarėme susitarimui. Mes suderinome įvairius interesus – ūkininkų ir pramonės.“

Autorius – Franz Becchi

https://www.berliner-zeitung.de/politik-gesellschaft/geopolitik/giorgia-meloni-italien-zahlt-den-hoechsten-preis-fuer-deutschlands-rezession-li.10013418

RUSAKALBĖS MOKYKLOS - KLIŪTIS INTEGRACIJAI. GAL JAU PEREIKIM PRIE VALSTYBINĖS KALBOS? Dr.VYTAUTAS SINICA

 

Partijos kolegė dr. Asta Katutė (kviečiu sekti) labai teisingai reziumuoja baisius skaičius. Mažai ką noriu pridėti, tad dalinuosi: 

Nors užsieniečių skaičius Lietuvoje per ketverius metus - nuo maždaug 74 tūkst. 2020 m. iki apie 222 tūkst. 2024 m. - išaugo tris kartus, užsieniečių vaikų dalis bendrojo ugdymo mokyklose per tą patį laikotarpį šoktelėjo nuo 0,58 % iki 4,18 %, t. y. daugiau nei septynis kartus (kas sudaro 14 618 mokinių).

Iš jų: 44 % mokosi lietuvių mokomąja kalba, o net 56 % - kitomis kalbomis (29 % - rusų, 21 % - ukrainiečių, 6 % - kitos (anglų, baltarusių, lenkų, prancūzų mokomosiomis kalbomis). 

Šiame kontekste ypatingai “sužiba” Vilnius: tik 28 % užsieniečių vaikų čia mokosi lietuvių kalba, nors sostinėje gyvena daugiausia užsieniečių, tame tarpe ir vaikų. 

Taigi vaikų integracijos problema auga daugiau nei dvigubai greičiau nei pati imigracija, tačiau akivaizdu, kad lietuvių kalba vis dažniau lieka ne integracijos, o pasirinkimo klausimu. Bet kam tai rūpi? 

Kaimynai estai ir latviai pereina prie mokymo valstybine kalba, tuo tarpu mes, kaip paskutiniai mohikanai, saugome ydingą modelį, vieninteliai Europos Sąjungoje leisdami migrantų vaikams edukuotis nevalstybine kalba.

Kaip teisingai pastebi S. Spurga: „Rusų mokyklas lanko Pietų Kaukazo, Vidurinės Azijos imigrantų vaikai, kur už Lietuvos valstybės pinigus jie mokomi rusų kalba, o oficialūs Lietuvos pareigūnai juos klasifikuoja kaip ‚rusakalbius‘, nors jie atvyksta į Lietuvą nemokėdami rusų kalbos.“

Tokią naująją krašto rusifikaciją praėjusioje kadencijoje vykdė TS-LKD, o toliau tęsia dabartiniai valdantieji vedami socdemų. 

Akivaizdus klausimas: kieno interesams tarnauja tokia politika, ir kodėl pagrindinės partijos ją renkasi, nors ji akivaizdžiai prieštarauja daugelio aspektų ilgalaikiams šalies interesams? Tikrai ne valstybės ilgalaikiams tikslams.

Tema tampa ypač aktuali 2026 m., kai šeimų susijungimo teise į Lietuvą galėtų atvykti viešai įvardinamas skaičius apie 60 tūkst. užsieniečių, tarp kurių neabejotinai bus ir nepilnamečių.

Švietimo politika turi keistis - būtina užtikrinti tikrą, o ne imitacinę vaikų integraciją į visuomenę, o tai neįmanoma be pilno ugdymo lietuvių kalba. Kaip?

Na, savaime suprantama, įstatymu priimant sprendimą nuo konkrečių metų visas mokyklas rusų mokomąja kalba pakeičiant į mokyklas valstybine mokomąja kalba. Klausimas pribrendęs, tereikia išdrįsti. Jeigu paklausite, kodėl to neregistruoju vienas, atsakymas paprastas: noriu, kad tai būtų priimta. Tam registruoti turi kolegos valdančiojoje koalicijoje. O aš visomis keturiomis prisidėsiu prie šio sprendimo sėkmės.