viesulas 22: Jeffrey Sachs – Atviras laiškas kancleriui Friedrichui Merzui: saugumas yra nedalomas

Istorija ir realybe pagrįstas atviras laiškas Vokietijos nesėkmingam kancleriui Friedrichui Merzui

Jeffrey D. Sachs, Kolumbijos universiteto profesorius ir Tvaraus vystymosi centro direktorius

2025 m. gruodžio 20 d. https://braveneweurope.com/jeffrey-sachs-an-open-letter-to-chancellor-friedrich-merz-security-is-indivisible-and-history-matters

Kancleri Merz,

Jūs ne kartą kalbėjote apie Vokietijos atsakomybę už Europos saugumą. Šios atsakomybės negalima įvykdyti šūksniais, selektyvia atmintimi ar nuolatiniu karo retorikos normalizavimu. Saugumo garantijos nėra vienpusės priemonės. Jos veikia abiem kryptimis. Tai nėra Rusijos ar Amerikos argumentas, tai yra pagrindinis Europos saugumo principas, aiškiai įtvirtintas Helsinkio baigiamajame akte, ESBO sistemoje ir dešimtmečius trukusioje pokario diplomatijoje.

Vokietija turi pareigą šį momentą vertinti su istorine rimtimi ir sąžiningumu. Šiuo atžvilgiu neseniai paskelbti pareiškimai ir priimti politiniai sprendimai yra pavojingai nepakankami.

Nuo 1990 m. Rusijos pagrindiniai saugumo interesai buvo nuolat ignoruojami, silpninami arba tiesiogiai pažeidžiami – dažnai su aktyviu Vokietijos dalyvavimu arba pritarimu. Šis faktas negali būti ištrintas, jei norima užbaigti karą Ukrainoje, ir negali būti ignoruojamas, jei Europa nori išvengti nuolatinės konfrontacijos.

Šaltojo karo pabaigoje Vokietija Sovietų Sąjungos, o vėliau ir Rusijos vadovams pakartotinai ir aiškiai užtikrino, kad NATO neplėsis į rytus. Šie užtikrinimai buvo duoti Vokietijos susivienijimo kontekste. Vokietija iš jų gavo didžiulę naudą. Jūsų šalies greitas suvienijimas – NATO viduje – nebūtų įvykęs be Sovietų Sąjungos sutikimo, pagrįsto šiais įsipareigojimais. Vėliau apsimesti, kad šie patikinimai niekada nebuvo svarbūs arba kad jie buvo tik atsitiktinės pastabos, nėra realizmas. Tai yra istorinis revizionizmas.

1999 m. Vokietija dalyvavo NATO bombardavimuose Serbijoje, pirmojoje didelėje karo operacijoje, kurią NATO vykdė be JT Saugumo Tarybos leidimo. Tai nebuvo gynybinė operacija. Tai buvo precedento neturinti intervencija, kuri iš esmės pakeitė saugumo tvarką po Šaltojo karo. Rusijai Serbija nebuvo abstrakti sąvoka. Žinia buvo aiški: NATO panaudotų jėgą už savo teritorijos ribų, be JT pritarimo ir neatsižvelgdama į Rusijos prieštaravimus.

2002 m. Jungtinės Valstijos vienašališkai pasitraukė iš priešraketinės gynybos sutarties, kuri tris dešimtmečius buvo strateginio stabilumo pagrindas. Vokietija nepareiškė jokių rimtų prieštaravimų. Tačiau ginklų kontrolės struktūros erozija neįvyko vakuume. Raketų gynybos sistemos, dislokuotos arčiau Rusijos sienų, buvo teisingai vertinamos Rusijos kaip destabilizuojančios. Šių vertinimų atmetimas kaip paranojos buvo politinė propaganda, o ne protinga diplomatija.

2008 m. Vokietija pripažino Kosovo nepriklausomybę, nepaisydama aiškių įspėjimų, kad tai pakenks teritorinio vientisumo principui ir sukurs precedentą, kuris turės pasekmių kitur. Rusijos prieštaravimai vėl buvo atmesti kaip nesąžiningi, o ne rimti strateginiai susirūpinimai.

Nuolatinis spaudimas plėsti NATO į Ukrainą ir Gruziją – oficialiai paskelbtas 2008 m. Bukarešto viršūnių susitikime – peržengė ryškiausią raudoną liniją, nepaisant garsaus, aiškaus, nuoseklaus ir pakartotinio Maskvos prieštaravimo, kuris buvo reiškiamas ištisus metus. Kai didžioji valstybė nustato pagrindinį saugumo interesą ir dešimtmečiais jį pakartoja, jo ignoravimas nėra diplomatija. Tai sąmoningas eskalavimas.

Vokietijos vaidmuo Ukrainoje nuo 2014 m. yra ypač nerimą keliantis. Berlynas, kartu su Paryžiumi ir Varšuva, tarpininkavo 2014 m. vasario 21 d. susitarime tarp prezidento V. Janukovyčiaus ir opozicijos – susitarime, kuriuo siekta sustabdyti smurtą ir išsaugoti konstitucinę tvarką. Per kelias valandas tas susitarimas žlugo. Po to sekė smurtinis perversmas. Nauja vyriausybė susiformavo nekonstituciniais būdais. Vokietija iš karto pripažino ir parėmė naują režimą. Susitarimas, kurį garantavo Vokietija, buvo atmestas be jokių pasekmių.

2015 m. Minsko II susitarimas turėjo būti korekcinė priemonė – derybų būdu pasiektas susitarimas, skirtas karui rytinėje Ukrainoje užbaigti. Vokietija vėl buvo garantė. Tačiau septynerius metus Ukraina Minsko II susitarimo neįgyvendino. Kijevas atvirai atmetė jo politines nuostatas. Vokietija jų neįgyvendino. Buvę Vokietijos ir kitų Europos šalių lyderiai vėliau pripažino, kad Minsko susitarimas buvo traktuojamas ne kaip taikos planas, o kaip laikina priemonė. Vien šis pripažinimas turėtų priversti susimąstyti.

Atsižvelgiant į tai, raginimai tiekti vis daugiau ginklų, griežtinti retoriką ir didinti „ryžtą“ skamba tuščiai. Jie prašo Europos pamiršti neseną praeitį, kad būtų galima pateisinti nuolatinės konfrontacijos ateitį.

Gana propagandos. Gana visuomenės moralinio infantilizavimo. Europiečiai puikiai supranta, kad saugumo dilemos yra realios, kad NATO veiksmai turi pasekmių ir kad taika nepasiekiama apsimetinėjant, kad Rusijos saugumo problemos neegzistuoja.

Europos saugumas yra nedalomas. Šis principas reiškia, kad nė viena šalis negali stiprinti savo saugumo kitos šalies sąskaita, nesukeldama nestabilumo. Tai taip pat reiškia, kad diplomatija nėra nuolaidžiavimas, o istorinis sąžiningumas nėra išdavystė.

Vokietija kažkada tai suprato. Ostpolitik nebuvo silpnumas, tai buvo strateginis brandumas. Ji pripažino, kad Europos stabilumas priklauso nuo bendradarbiavimo, ginklų kontrolės, ekonominių ryšių ir pagarbos teisėtiems Rusijos saugumo interesams.

Šiandien Vokietijai vėl reikia to brandumo. Reikia nustoti kalbėti taip, tarsi karas būtų neišvengiamas ar teisėtas. Reikia nustoti strateginį mąstymą perduoti aljanso diskusijų temoms. Reikia pradėti rimtai užsiimti diplomatija – ne kaip viešųjų ryšių priemone, bet kaip tikru pastangų atkurti Europos saugumo architektūrą, kuri apima, o ne atskiria Rusiją, būdu.

Atnaujinta Europos saugumo architektūra turi prasidėti nuo aiškumo ir susilaikymo. Pirma, reikia aiškiai nutraukti NATO plėtrą į rytus – į Ukrainą, Gruziją ir bet kurią kitą valstybę prie Rusijos sienų.

NATO plėtra nebuvo neišvengiama šaltojo karo pabaigos tvarkos ypatybė; tai buvo politinis sprendimas, priimtas pažeidžiant 1990 m. duotus rimtus patikinimus ir įgyvendintas nepaisant pakartotinių įspėjimų, kad tai destabilizuos Europą.

Saugumas Ukrainoje nebus užtikrintas dislokuojant Vokietijos, Prancūzijos ar kitų Europos šalių karius, nes tai tik sustiprintų susiskaldymą ir pratęstų karą. Jis bus užtikrintas neutralitetu, pagrįstu patikimomis tarptautinėmis garantijomis. Istorija aiškiai rodo, kad nei Sovietų Sąjunga, nei Rusijos Federacija nepažeidė neutralių valstybių suvereniteto pokario tvarka – nei Suomijos, nei Austrijos, nei Švedijos, nei Šveicarijos ar kitų. Neutralitetas veikė, nes atsižvelgė į visų šalių teisėtus saugumo interesus. Nėra rimtos priežasties manyti, kad tai negali vėl suveikti.

Antra, stabilumui reikalinga demilitarizacija ir abipusiškumas. Rusijos pajėgos turėtų būti laikomos toli nuo NATO sienų, o NATO pajėgos, įskaitant raketų sistemas, turi būti laikomos toli nuo Rusijos sienų. Saugumas yra nedalomas, o ne vienpusis. Pasienio regionai turėtų būti demilitarizuoti pagal patikrinamus susitarimus, o ne prisotinti vis daugiau ginklų.

Sankcijos turėtų būti panaikintos kaip derybų rezultatas; jos nesugebėjo atnešti taikos ir padarė didelę žalą pačiai Europos ekonomikai.

Vokietija, visų pirma, turėtų atmesti neapgalvotą Rusijos valstybės turto konfiskavimą – tai yra akivaizdus tarptautinės teisės pažeidimas, kuris pažeidžia pasitikėjimą pasauline finansų sistema. Vokietijos pramonės atgaivinimas per teisėtą, derybų būdu pasiektą prekybą su Rusija nėra kapituliacija. Tai yra ekonominis realizmas. Europa neturėtų sunaikinti savo gamybos bazės moralinių principų vardan.

Galiausiai Europa turi grįžti prie savo saugumo institucinių pagrindų. ESBO, o ne NATO, turėtų vėl tapti pagrindine Europos saugumo, pasitikėjimo stiprinimo ir ginklų kontrolės diskusijų arena. Strateginė Europos autonomija reiškia būtent tai: Europos saugumo tvarką, kurią formuoja Europos interesai, o ne nuolatinis pavaldumas NATO ekspansionizmui.

Prancūzija galėtų teisėtai išplėsti savo branduolinį atgrasymą kaip Europos saugumo skėtį, bet tik griežtai gynybine pozicija, be iš anksto dislokuotų sistemų, kurios kelia grėsmę Rusijai.

Europa turėtų skubiai reikalauti grįžti prie INF sistemos ir pradėti išsamias strategines derybas dėl branduolinių ginklų kontrolės, įtraukiant Jungtines Valstijas ir Rusiją, o laikui bėgant – ir Kiniją.

Svarbiausia, kancleri Merz, išmokite istoriją ir būkite sąžiningas jos atžvilgiu. Be sąžiningumo negali būti pasitikėjimo. Be pasitikėjimo negali būti saugumo. O be diplomatijos Europa rizikuoja pakartoti katastrofas, iš kurių, kaip ji teigia, išmoko pamokas.

Istorija įvertins, ką Vokietija nusprendžia prisiminti, o ką nusprendžia pamiršti. Šį kartą tegul Vokietija pasirenka diplomatiją ir taiką bei laikosi savo žodžio.

Su pagarba

Jeffrey D. Sachs

Universiteto profesorius

Kolumbijos universitetas

Apie Jeffrey D. Sachs atvirą laišką kancleriui Merzui pasakoja pats autorius. Video anglų ir rusų kalbomis.