Jau 20 metų, kai gyvenu Vilniuje, taip vadinamoje Lietuvos sostinėje. Netinka Vilniui SOSTINĖS pavadinimas, nelietuviškas šis miestas. Lietuviškumu nedvelkia nei senamiestis, nei gyvenamieji mikrorajonai. Angliški užrašai ant visokių įstaigų įstaigėlių, bankų, viešbučių, kavinių, restoranų, smulkių parduotuvėlių. Centre retai išgirsi lietuviškai kalbant, atrodo, kad vėl grįžo sovietmetis su slaviška kalba, pramaišiui dar sukergta su anglicizmais. Anglicizmai, vaivorykštiniai ištvirkėlių birželio mėnesio karnavalai Gedimino prospektu ir Afrikos „Boltų“ greito maisto išvežiotojai grąžina į XXI amžių – išsigimusių vertybių, KGB mafijos nusavintos Lietuvos Vilnių.
Tokia mano apmąstymų įžanga, toliau remsiuosi istoriniais dokumentais, palygindama 1918 m. Vasario 16-osios ir 1990 m. Vasario 7-osios atkurtos Lietuvos datas, pasiekimus ir praradimus.
.
1990 m. Vasario 7 dieną LTRS Aukščiausioji Taryba paskelbė teisiškai negaliojančius 1940-ųjų metų rugpjūčio 3-sios stojimo į TSRS dokumentus.
Šiam labai svarbiam įvykiui (kurį užvaldyta KGB mafijos Lietuva nutyli), vadovavo Lietuvos politikas Algirdas BRAZAUSKAS. Todėl jį tauta vieningai išrinko Pirmuoju atkurtos Lietuvos Respublikos Prezidentu, Lietuvos vadovu.
Nors buvo dedamos milžiniškos pastangos ištrinti šį lietuvį iš naujausios Lietuvos istorijos, bet veltui – žmonės visada prisimins pirmąjį antrą kartą atkurtos Lietuvos Respublikos Prezidentą Algirdą BRAZAUSKĄ, kaip ir pirmąjį 1918 m. Prezidentą Antaną SMETONĄ.
1990 m. Kovo 11-oji buvo, mano nuomone, tik vieša, parodomoji akcija, padėjusi įsitvirtinanti KGB statytinio V.L. ir kitų buvusių Kremliaus kagėbistų nomenklatūros diktatūrai. KGB buvo pervadinta į VSD, milicija – į policiją, LTSR prokuratūra – į LR Generalinę prokuratūrą ir t.t., pakeisti tik pavadinimai, o veiklos sistema: kitos nuomonės žmonių persekiojimo būdai, laisvo žodžio gniaužimas, represijos išliko tokios pat. Juokaujama, kad ta pati sovietinės nomenklatūros mergelė persirengė naują suknelę ir pasipuošė prieškario Lietuvos spalvų vėliava.
Dabar jau akivaizdu, kad Kovo 11-osios veikėjai nesirūpino išsaugoti Lietuvą lietuviams.
Kitaip elgėsi Vasario 16-osios akto Signatarai, kai iš carinės Rusijos provincijos atkūrė tautinę ir pagal tą laikmetį – klestinčią, pažangią, augančią Lietuvą.
Antrasis Pasaulinis karas, Rusijos aneksija ir tuometinis karo nugalėtojų Naujas Pasaulio Padalijimas panaikino Nepriklausomą Lietuvą, bet išsaugojo lietuvių tautą, kultūrą, senuosius papročius, kalbą net Sibiro tremtinių bendruomenėse, nes Vasario 16-osios Lietuvos ŠVIETIMAS išugdė Tėvynei Lietuvai atsidavusius, ją mylinčius, puoselėjančius lietuvius.
Reikia nepamiršti, kad 1940 m. Stalino paskirtas Lietuvos „prezidentas“, komunistas Justas Paleckis, prieš išvykstant į Maskvą prijungti Lietuvos Respublikos prie TSRS, kalbėjo: „Išvykdami į šią kelionę mes, Liaudies Seimo atstovai, galime pasakyti: išvažiuojame parnešti naujajai Lietuvai Stalino konstitucinės saulės“(delegacijoje dalyvavo Motiejus ŠUMAUSKAS, Icikas MESKUPAS, Antanas VENCLOVA, Leonas KOGANAS, Liudas GIRA, rašytojas Petras CVIRKA, net ne komunistė, garsioji poetė Salomėja NĖRIS (bolševikai verbavo garsius rašytojus, poetus), kiti Lietuvos Liaudies Seimo nariai).
Prasidėję Tėvynėje dažniausiai ne lietuvių tautinės sudėties KGB veikėjų, bolševikų „Naikintojų būrių“ teroro siautėjimai – lietuvių inteligentų, ūkininkų persekiojimai, skundimų raginimai, Lietuvos šviesuomenės trėmimai, žudymai – paliko gilius įspaudus lietuvių sąmonėje.
Dar ir dabar skundikus lietuviai vadina „stribais“ (naikintojais), kurie persekioja, skundžia ir naikina drąsesnių žmonių veidaknygės (Facebbok) paskyras, sau leisdami net „žudymo“ leksiką.
1990 m. Vasario 7-osios ir Kovo 11-osios atkurta Lietuvos Respublika savarankiška išbuvo tik iki 2003 m. balandžio 16-osios. Nors atkurtoji Lietuva, susigrąžinusi savo valiutą – LITĄ – sparčiai vystėsi ekonomiškai, bet Rusijos imperijos baimė, kurstoma buvusių Kremliaus KGB veikėjų, padarė savo. Gal jie žinojo daugiau, nei mes, eiliniai lietuviai, žinojome? Dabar matome, kad globalizmas ir sovietinis internacionalizmas – vieno medžio (diktatūrinio komunizmo) vaisiai.
2003 m. balandžio 16 d. Atėnuose stojimo į Europos Sąjungą sutartį Lietuvos vardu pasirašė tuometis šalies prezidentas Rolandas Paksas, premjeras Algirdas Brazauskas ir Užsienio reikalų ministras Antanas Valionis. Ši sutartis įtvirtino Lietuvos prijungimą prie neokomunistinės/globalistinės Europos Sąjungos, kuri oficialiai įsigaliojo 2004 m. gegužės 1 d.
2015 m., prezidentaujant Daliai Grybauskaitei, sausio 1-ąją buvo atsisakyta paskutiniojo, 1918 m. Vasario 16-osios Lietuvos Respublikos Nepriklausomybės labai svarbaus palikimo, Lietuvos valiutos – Lito.
Negalima pamiršti žmonių, kurie šiai išdavystei labai priešinosi. Vienas iš jų – Sąjūdžio kūrėjas Romualdas OZOLAS.
Galime smerkti ir vienus, ir kitus svetimų sąjungų „saulių“ vežėjus į mūsų Lietuvą, bet ypač Europos Sąjungos globalistinės „vertybės“ ir įdiegtos represinės struktūros prieš Lietuvos šeimas, pasitarnavo, tikiu, virš milijono jaunų Lietuvos žmonių išvijimą, emigraciją iš Tėvynės.
To korumpuota mūsų valdžia net nesiruošia stabdyti, nes kiša milijonus ne į emigrantų susigrąžinimą, gimstamumo didinimą, bet į korupcinius, biznieriams didžiules lėšas nešančius poligonus, nereikalingus išmirštančiai, negimdančiai Lietuvai. Šis „karo isterijos“ biznis naikina protėvių girias, draustinius.
Dar labai svarbu atkreipti dėmesį į 1918 m. ir 1990 m. Lietuvos Švietimo sistemas.
Jei 1918 m. Vasario 16-osios Lietuva sukūrė lietuvybės, tautiškumo ugdymo Švietimą, tai 1990-ųjų metų Lietuva jį galutinai sugriovė.
Sakyčiau, globalizmo „vertybių“ diegimas dabarties Švietimo sistemoje padarė lietuvių tautai žymiai didesnę žalą, nei sovietmečio švietimas, kuriame tyliai dirbo, jaunimą kultūros ugdė pokario, smetoninės Lietuvos žmonės.
Palyginimas: Vasario 16-osios Nepriklausomą Lietuvos Respubliką to meto šviesuoliai išsaugojo net 22-jus metus,
o 1990 metų Vasario 7-osios (Kovo 11) nepriklausomą Lietuvos Respubliką tik iki „velnio tuzino“ skaičiaus – 13 metų!
ES iš „ekonominio bendradarbiavimo sąjungos" išvirto į politinę ES – neokomunizmo/globalistinę diktatūrą. Kiek mūsų Seimas, Prezidentas turi laisvių priimti Lietuvai, lietuvių tautos išlikimui labai svarbių įstatymų?
Ir ar tikrai šitie žmonės yra laisvi, kokie buvo 1918 m. Vasario16-osios Lietuvos politikai iki Antrojo Pasaulinio karo?
Todėl man ir, manau, daugeliui lietuvių, pati svarbiausia mūsų istorijoje yra VASARIO 16-oji, tikroji atkurtos – Nepriklausomos Lietuvos – valstybės Šventė.
Šaltinis: 1) https://www.vle.lt/.../
2) https://www.vle.lt/.../
3) https://www.vle.lt/straipsnis/
Lietuvos Taryba: stovi iš kairės: K. Bizauskas, J. Vailokaitis, D. Malinauskas, kunigas V. Mironas, M. Biržiška, kunigas A. Petrulis, S. Banaitis, P. Klimas, A. Stulginskis, J. Šernas, P. Dovydaitis. Sėdi iš kairės: J. Vileišis, J. Šaulys, kunigas Justinas Staugaitis, S. Narutavičius, J. Basanavičius, A. Smetona, kunigas K. S. Šaulys, S. Kairys, J. Smilgevičius.
Lietuvos nacionalinio muziejaus fondų nuotrauka.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą