2024 m. vasario 10 d., šeštadienis

Naujuose Rusijos-Baltarusijos istorijos vadovėliuose nebus vietos litvinizmui


Rusijos-Baltarusijos sąjunginė valstybė formuoja bendrus istorijos vadovėlius, kuriuose atmetama antimokslinė ir nacistinė baltarusių sukurta litvinizmo ideologija, paremta Lietuvių tautos istorijos, kunigaikščių, simbolikos vogimu. Gudų naciai dėjo pastangas, kad besikuriančiai nepriklausomai Baltarusijos valstybei sukurti atskirą, kuo mažiau su Rusija siejamą istoriją. Tai būtų labai juokinga, jei nebūtų labai liūdna, nes fašistinės litvinizmo ideologijos apologetai pastaruoju metu masiškai suplūdo į Lietuvą ir čia reiškia pretenzijas į Lietuvos sostinę, lietuvių tūkstantmečius gyvenamas teritorijas, niekina lietuvius.

Susikūrus Balatarusijos-Rusijos valstybių sąjungai iš piršto laužtos litvinizmo fikcijos prarado aktualumą. 


Dabartinė Lietuvos valdžia toleruoja šį nacistinį baltarusių ir Lietuvos nedraugų šabašą. Turime ir užsienio jėgoms tarnaujančius Lietuvos istorikus, bandančius pagrįsti lietuvių tautos priešų insinuacijas. Apie vieną iš tokių veikėjų, kurio storą pilvą lenkai apkarstė ordinais, rašo Vitas Tomkus.

Rusijos Prezidentas Vladimiras Putinas savo interviu JAV žurmalistui Tucker Carlson daug dėmesio skyrė Rusijos ir jos kaimynių valstybių istorijai. Dienraščio "Respublika" leidėjo Vito Tomkaus aukščiau minėtame straipsnyje apie tai sakoma:

Prognozuodamas Putino atsakymus amerikiečiams (Būtent jiems pirmiausiai jie buvo skirti !) truputėlį apsirikau. Maniau, kad labiau akcentuos karo priežastis, o jis labiau akcentavo Rusijos istoriją ir rusams teisėtai, jo manymu, priklausančias žemes bei teritorijas. Beveik valandą apie tai prakalbėjo. 

Nežinau kaip kitiems, bet man kaip lietuviui paglostė savimeilę tai, kad šimtmečius, kuomet didžioji Rusijos dalis prarado nepriklausomybę, jis priskyrė ne Žečpospolitai, o Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei. Net kelis kartus vis pakartojo Lietuvos vardą, pabrėždamas, kokia galinga ji tais laikais buvo. Ir tai labai nesunku paaiškinti: pilname LDK pavadinime minimas ne tik Žemaitijos, bet ir Rusijos vardas. Be to, lietuviai kunigaikščiai ne tik kariavo su rusais prieš bendrą priešą (kryžiuočius, kalavijuočius, švedus, totorius), bet ir giminiavosi tarpusavyje. Nes susiskaldžiusiems dėl absoliučios valdžios Rusijos kunigaikščiams buvo didelė garbė pasigirti, kad jie yra giminės su LDK didžiaisiais kunigaikščiais, tokiais kaip – Gediminaičiai, Algirdaičiai ir Vytautaičiai. 

Nutautėjusio ir nutekėjusio Lenkijon Jogailos specialiai neminiu, nes kartu su Žečpospolitos atsiradimu ėmė nykti mano Lietuva, o jos Didieji kunigaikščiai laikui bėgant tapo apgailėtinomis šlėktomis. (Kaip ir šiandienė LT valdžia.) Būtent dėl polonizacijos ir nežmoniško elgesio su vietos gyventojais prieš lenkų ponus sukilo nūdienos Ukrainos žemėse gyvenę kazokai, o vėliau pasiprašė į „Motulės Rusijos“ glėbį, kuri su malonumu priglaudė. (Savaime aišku, kartu su jų visomis teritorijomis.) 

Šitokia yra tomkiška istorija išlikusi mano galvoje, dėl kurios nesiruošiu su visokiais nutautėjusiais bei sulenkėjusiais bumbliauskiais nei diskutuoti, nei ginčytis. Manau, ne už gražias akis lenkai jo storą pilvą įvairiais blizgančiais medaliais apkarstė, it kokį numylėtinį šeimos augintinį. Ko gero ne už gražias akis. Už tarnystę ir už nuolankumą.


Vasario 10d. pasirodė Vsevolodo Šimovo straipsnis "Koks turėtų būti bendras Rusijos ir Baltarusijos istorijos vadovėlis?" 

Autorius yra Rusijos mokslų akademijos Europos instituto Baltarusijos studijų centro vyresnysis mokslo darbuotojas, politikos mokslų daktaras, Rusijos Baltijos studijų asociacijos prezidento patarėjas.

https://www.fondsk.ru/news/2024/02/10/kakim-dolzhen-byt-obschiy-uchebnik-istorii-rossii-i-belorussii.html

Žemiau pateikių šio straipsnio vertimą.

Senovės Rusijos ir jos istorinio bei kultūrinio paveldo temos Baltarusijos mokyklose yra maksimaliai sumažintos

Rusija ir Baltarusija parengs bendrus istorijos vadovėlius, kuriais naudosis abiejų šalių moksleiviai ir studentai, sakė Rusijos ambasadorius Baltarusijoje Borisas Gryzlovas. B. Gryzlovas pažymėjo, kad vis dar esama skirtumų tarp sąjungininkių šalių suprantant svarbius SSRS ir Rusijos imperijos istorijos įvykius. Pasak B. Gryzlovo, naujiems vadovėliams rengti bus sukurta bendra istorijos komisija, į kurią įeis Rusijos tarpžinybinė istorinio švietimo komisija, vadovaujama V. Medinskio, ir Respublikinė istorinės politikos taryba, vadovaujama Baltarusijos Respublikos prezidento administracijos vadovo I. Sergeenkos. I. Sergeenko.

Tai jau ne pirmas bandymas kurti bendrą požiūrį į dviejų šalių istorijos mokymą. 2023 m. buvo išleistas bendras Rusijos ir Baltarusijos vadovėlis aukštosioms mokykloms "Baltarusijos žemių ir Baltarusijos valstybingumo istorija". Tai pirmasis bendras istorijos vadovėlis, rekomenduojamas tiek Rusijoje, tiek Baltarusijoje. Taip pat pernai išleistas vadovėlis "Sąjunginės valstybės istorija".

Tačiau tai buvo tik taškiniai projektai. Dabar kalbame apie kompleksinio požiūrio į dviejų šalių istorijos mokymą plėtojimą.

Pažymėtina, kad Rusijos ir Baltarusijos sąjunginė valstybė istorijos politikos klausimams tradiciškai skyrė labai mažai dėmesio. Sąjunginė valstybė pirmiausia laikoma ekonomine sąjunga. Kalbant apie humanitarinius klausimus, abiejų šalių politikai paprastai apsiriboja "broliško" santykių pobūdžio konstatavimu, kad ir ką tai reikštų. Bendros istorijos klausimai paprastai apsiriboja Didžiojo Tėvynės karo įvykiams skirtais minėjimo renginiais.

Tačiau akivaizdu, kad jei kalbame apie pažangią integracijos asociaciją, o Rusija ir Baltarusija deklaruoja ne ką kita, kaip sąjunginės valstybės kūrimą, be visapusiško humanitarinio požiūrio apsieiti neįmanoma. Tai leis aiškiai suvokti, kodėl būtent šios šalys yra pasirengusios tokiai glaudžiai sąjungai. Ekonomika yra svarbus, bet aiškiai nepakankamas tokios sąjungos pagrindas. 

Šia prasme Europos integracija mums pateikia aiškų pavyzdį. Europos Sąjunga yra ne tik ekonominė, bet ir ideologinė bei vertybinė sąjunga, kurios rėmuose aiškiai suvokiamas glaudus Europos šalių istorinių likimų ir jų civilizacinio bendrumo ryšys. Be humanitarinio komponento Europos Sąjunga vargu ar nueitų toliau nei anglių ir plieno bendrija ar laisvosios prekybos zona.

Jei kalbame apie bendrą Baltarusijos ir Rusijos istorinį naratyvą, akivaizdu, kad jis taip pat turėtų būti grindžiamas giliu istoriniu bendrumu, kuris neapsiriboja vien sovietiniu laikotarpiu ir Didžiuoju Tėvynės karu.

Apskritai čia nereikia nieko išradinėti. Tokiu pagrindu gali būti senovės Rusijos, kaip bendro istorinio lopšio, atmintis. Rusijos imperijoje baltarusiai, didieji rusai ir malorusai buvo laikomi etnografinėmis grupėmis, priklausančiomis trejopai rusų tautai, kuri susiformavo senosios Rusijos laikotarpiu ir neišsiskirstė, nepaisant vėlesnio šimtmečius trukusio politinio susiskaldymo. Sovietmečiu vyravo senosios rusų tautybės kaip "motininės bendruomenės", iš kurios kilo "broliškos rytų slavų tautos" - baltarusiai, rusai ir ukrainiečiai, samprata.

Posovietiniu laikotarpiu, kai Rusija, Ukraina ir Baltarusija buvo susiskaldžiusios, istorijos politikoje buvo orientuojamasi ne į tai, kas vienija, o veikiau priešingai.

Mokyklose dėstoma Rusijos istorijos schema išliko tradicinė ir remiasi šiuolaikinės Rusijos ir senovės Rusijos kaita. Atrodo, kad Maskva ir Maskvos valstybė istorinio tęstinumo estafetę perima iš Kijevo. Tačiau tuo pat metu šiuolaikinių rusų moksleivių sąmonėje yra didelė semantinė spraga: kas vyko tose senovės rusų žemėse, kurios nepriklausė Maskvos karalystei (o tai yra dabartinės Baltarusijos ir Ukrainos teritorijos)?

Baltarusijoje istorijos mokymo padėtis dar dviprasmiškesnė. Rusijos istorija Baltarusijos mokyklose dėstoma pagal pasaulio istorijos kursą, todėl baltarusių moksleiviai apie ją turi pačias bendriausias ir todėl labai miglotas žinias.

Kalbant apie pačią Baltarusijos istoriją, pagrindinė jos dėstymo užduotis - įtikinti moksleivius, kad Baltarusija ir baltarusiai kaip atskira, tautiniu požiūriu izoliuota bendruomenė atsirado kuo seniau.

Atsižvelgiant į tai, Senovės Rusios ir senojo rusų paveldo Baltarusijos istorijoje ir kultūroje tema mokykliniame kurse yra maksimaliai sumažinta. Jau senosios Rusios laikotarpiu baltarusių istorijos vadovėlių autoriai bando įžvelgti ypatingą baltarusių tautinį subjektiškumą ir jį rasti Polocko kunigaikštystėje. Polocko kunigaikštystė, esanti dabartinės Baltarusijos šiaurėje, yra viena iš senųjų rusų kunigaikštysčių, kuriai vadovavo "atstumtoji" Rurikovičių šaka, nedalyvavusi kovoje dėl Kijevo sosto. Tuo remiantis daroma išvada apie Polocko valstybinį suverenumą ir jo siekį būti nepriklausomam nuo likusios Rusijos dalies. Taigi Polocko kunigaikštystė virsta Baltarusijos valstybingumo lopšiu.

Tačiau pagrindiniu Baltarusijos istorijos laikotarpiu tampa Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės epocha. Pasak šiuolaikinių baltarusių istorikų, būtent LDK rėmuose galutinai susiformavo baltarusių tautybė, susiformavo senoji baltarusių kalba ir kultūra, išgyvenusios savo klestėjimo laikotarpį.

Rusijos imperijos epochoje baltarusių tautinio judėjimo formavimasis ir kova dėl tautinio atgimimo tapo pagrindiniu įvykiu. Baltarusijos istorijos vadovėliuose ignoruojamas tokios baltarusių socialinės-politinės minties srovės kaip vakarų rusizmas, kuri teigė, kad baltarusiai yra savita, bet neatsiejama didžiosios rusų tautos dalis, egzistavimas.

Baltarusijos istorijos vadovėliuose sovietinis laikotarpis paprastai vertinamas teigiamai, nes būtent SSRS buvo padėti šiuolaikinio Baltarusijos valstybingumo pamatai. Šiuo požiūriu baltarusių požiūris į istoriją iš esmės skiriasi nuo ukrainiečių.

Baltarusijos mokyklinis istorijos kursas neformuoja priešiško ir nedraugiško požiūrio į Rusiją, nors XX a. dešimtojo dešimtmečio pradžioje mokyklose buvo bandymų įdiegti rusofobišką naratyvą. Tačiau toks požiūris į istoriją taip pat neformuoja ypatingos bendruomenės, brolybės su Rusija jausmo.

Akivaizdu, kad, jei kalbame apie bendrą sąjunginės valstybės istorijos eigą, ji turėtų grąžinti į viešąją apyvartą Rusijos, rusų paveldo, rusiškumo plačiąja prasme temas kaip bendrą Rusijos ir Baltarusijos turtą, kuriuo grindžiami šiuolaikiniai jų santykiai.

P.S. LR Konstitucijos 3 straipsnis skelbia:

Niekas negali varžyti ar riboti Tautos suvereniteto, savintis visai Tautai priklausančių suverenių galių. Tauta ir kiekvienas pilietis turi teisę priešintis bet kam, kas prievarta kėsinasi į Lietuvos valstybės nepriklausomybę, teritorijos vientisumą, konstitucinę santvarką.

Kodėl Lietuvos valdžia nesilaiko LR Konstitucijos ir maitina Lietuvos priešus litvinistus, kurie kėsinasi į Lietuvos teritorijos vientisumą, jos sostinę, herbą, simbolius ir t.t.?



Komentarų nėra:

Rašyti komentarą

Kasam duobę kaimynams? Baltarusių dokumentinis filmas

Lietuvių liaudies patarlė, perfrazuota iš Toros/Biblijos , sako: "Nekask duobės kitam, nes pats įkrisi". Apie šią tūkstantmečių pa...