JAV paskelbta informacija, kad Lietuva pernai Ukrainai skyrė 1,82 milijardus eurų. Kiek sukišta iš tikrųjų - viešpats Dievas težino. Mes, Lietuvos piliečiai, savo ruožtu žinome, kad Ukraina gina visos Europos, o gal, išvien su Izraeliu, ir visos planetos demokratiją. Šaunuoliai.
Nors mes skiriame Ukrainai, lyginant su mūsų BVP, daugiausiai pinigiukų pasaulyje, tačiau turime skirti dar daugiau, todėl mūsų valdžios militaristai laužo savo pustuštes galvas ir svarsto, iš kur kuo daugiau pinigų paimti: ar kelti PVM ir apmokestinti ubagus, ar mėginti skolintis iš turtingųjų?
Aš įtariu, kad abu šie planai neturi perspektyvų: pensininkai, padidinus PVM, neįpirks duonos, varškės ir ims ėsti sliekus, vikšrus, gaudyti peles. Turtingi irgi neskolins, nes jie niekam niekada nieko neskolina, nebent už didžiulius procentus.
Aš manau, kad reikia sekti senovės Romos pavyzdžiu ir nustoti mokėti algas ministrams, seimo nariams, kitiems valstybės tarnautojams. Sakote, sugrius valstybė? Saugok Viešpatie! Romos imperijoje niekas jiems algų nemokėjo, o imperija išsilaikė ilgus šimtmečius.
Pagalvokime tik! Seimo išrinktieji pasididino sau atlyginimus beveik dvigubai, vidutiniškai iki 8000 eurų, turi po tris padėjėjus, kuriems išmoka dar 12000 eurų. O kokia iš jų nauda? Dvi partijos - nuteistos, vienas seimo narys sėdi kalėjime, bet jo niekas neišmeta lauk, dar kitas, galimai pedofilas, pats pasitraukė.
Kaip ten bebūtų, o Lietuva privalo klausyti Briuselio. Briuselio direktyvų patvirtinimui nereikia seimo, pakaktų notaro. O imkim mažamokslius ministrus, kurie dažnai užsiima tuo, kad apvaginėja valstybę ir pildo savo kišenes, gaudami seimo nario ir ministro atlygį! Pokyčiai tiesiog būtini, todėl senovės Roma Lietuvai yra puikus pavyzdys!
Senovės Romoje valstybės tarnautojai neturėjo teisės į atlyginimą. Buvo laikoma, kad tarnauti visuomenei yra garbinga, o reikalauti užmokesčio už garbingos pareigos atlikimą - neteisinga. Buvo suprantama, kad valdininkas yra žmogus iš mieste gerbiamos, turtingos šeimos, ir tų lėšų, kurias jis turi, jam turi užtekti pragyvenimui.
Lobizmas - legalus valdininkų kišenių papildymas, įteisintas Lietuvoje, klestėjo ir senovės Romoje. Politinis lobizmas suklestėjo Romos imperatoriaus Septimijaus Severo laikais. Julijaus kurijoje Romos forume, kur rinkdavosi senatoriai, buvo kampelis, kuriame buvo sprendžiami ypač opūs klausimai. Senatoriai tik sutikdavo "išspręsti" vieną ar kitą klausimą, bet niekada nesusitardavo tarpusavyje, nes jiems buvo draudžiama užsiimti prekyba. Pinigų ar kitų atsiskaitymo priemonių priėmimu ir perdavimu užsiimdavo tolimi senatorių giminaičiai iš kitų valdų.
Romoje buvo labai gerų įstatymų, kurie, pakeltų Lietuvos gyventojų pasitikėjimą teismais. Romos imperijoje naujai paskirti teisėjai turėjo priimti lankytojus sėdėdami odinėje kėdėje, pagamintoje iš jo pirmtako gyvam nudirtos odos, kuriam buvo įvykdyta mirties bausmė už kyšio paėmimą. Pagal "XII lentelių įstatymą" kyšininkaujantis pareigūnas buvo nužudomas, o kyšininkavimo auka, pranešusi apie kyšininką, buvo apdovanojama pinigine premija.
Daug ko Lietuva galėtų pasisemti iš Julijaus Cezario praktikos. Tapęs Romos imperatoriumi jis įvedė draudimą provincijų valdytojams priimti iš savo pavaldinių aukso vainikus. Valdant Cezariui, aukšti pareigūnai buvo skiriami ne ilgiau kaip metams, o tolesnė rotacija reiškė privalomą pareigūnų perkėlimą iš sostinės ar didžiųjų miestų į šalies gilumą - net jei jie nespėdavo apsivogti. Taip pat buvo sukurta speciali tarnyba, turėjusi gaudyti apsivogusius pareigūnus. Praėjus metams po jos įkūrimo paaiškėjo, kad "specialieji pareigūnai" išsireikalaudavo kyšius iš tų, kuriuos prižiūrėdavo vykdydami tarnybines pareigas. Todėl 149 m. pr. m. e. Romos imperijoje įsteigta senato komisija, kuri nustatydavo kyšininkus ir lupikautojus tarp pareigūnų. Kaltais pripažintiems asmenims buvo negailestingai skiriamos baudos ir įvykdoma mirties bausmė.
Markas Tulijus Ciceronas sakė: "Kyšininkai turėtų drebėti, jei surinktų aukų užtenka tik jų pačių poreikiams, bet jie gali būti ramūs, jei kyšiai jiems atneša pakankamai pajamų, kad galėtų pasidalyti su kitais."
Senovės Romos patirtį statybų srityje Lietuva jau įgyvendino. Plutarchas aprašė, kaip Markas Licinijus Krasas vienas pirmųjų sugalvojo, kaip uždirbti pinigų iš kelių tiesimo. Jis papirko senatorius, kurie nuspręsdavo, kad būtina nutiesti ar suremontuoti vieną ar kitą kelią. Paskui buvo pasamdomas rangovas, kuris buvo suinteresuotas, kad jam būtų paskirti statybos darbai. Rangovas pateikdavo Krassui pakišą, o šis gautus pinigus pasidalindavo su senatoriais.
Manau, kad ponas Krassas stadionus statė žymiai greičiau už Vilniaus valdžią (gal sąžiningiau dalinosi?), todėl, mano galva, Romos praktiką reikia kuo skubiau diegti Lietuvoje. Taip, manau, mes užversime Ukrainą pinigais ir padėsime jiems išnaikinti kuo daugiau negerų rusų. Juk karas - yra didelis gėris. Taip manė vienintelės mūsų premjerės perskaitytos knygos herojaus Šveiko sugėrovas puskarininkis: "Paskui puskarininkis išdėstė naują teoriją apie tai, kad karas - didelė visos žmonijos gerovė, nes drauge su dorais žmonėmis žūva daug niekšų ir sukčių."
Aš manau, kad senovės Romos praktikas, kurių dar neįdiegėme Lietuvoje, reikia diegti kuo skubiau!
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą