Vakar, klausantis „Panoramos”, man užvirė kraujas, kai LRT ruporas klausinėjo Senelio Vytauto Landsbergio nuomonės apie Justiną Marcinkevičių.
Gal dvaro „skalikai” geriau paprašytų Senelį papasakoti apie save.
Gal jis galėtų pakomentuoti dokumentus, kurie yra nuotraukose apačioje?
Gal geriau LRT „žurnalistai” paprašytų Senelį prisiminti ne Justino Marcinkevičiaus kūrybą, o savo praeitį.
Gal Senelis galėtų prisiminti, pavyzdžiui, savo klasioką, kurį jis įskundė KGB?
Kodėl taip atsitiko? Juk liudytojai neišsigalvoja?
Paklausinėti Senelio ir daugiau yra apie ką.
Pavyzdžiui. Ar paties Vytauto Landsbergio nestebina bandymas perrašyti mūsų šalies istoriją, pradedant nuo Sąjūdžio gimimo?
Kaip jis pats vertina tos istorijos personifikaciją per vieną asmenį, užmirštant, kad dar gyvi tų įvykių liudininkai bei dalyviai, kurie širdimi taip ir liko Sąjūdžio pirmeiviais.
Šiems žmonėms drasko širdį netiesa apie įvairius Sąjūdžio veiklos momentus ir tik VIENO žmogaus iškėlimas ir garbinimas per keturias kartas į priekį.
Kai kiti, ne mažiau nusipelnę sąjūdiečiai, marginalizuojami to paties V. Landsbergio.
Galėtų dvaro „klapčiukai” iš LRT Senelio paklausti: „Ar Sąjūdžio dienomis susitarimas dėl rotacijos buvo?”
BUVO. Ir dėl vicepirmininko buvo. Abu kartus Vytautas Landsbergis išdavė.
Gal Senelis galėtų papasakoti, kokiais KGB metodais buvo braunamasi prie valdžios?
Kodėl tai mes sužinome tik po 30 metų?
Kodėl taip sunku apginti Sąjūdį nuo autoritarinio pasisavinimo?
Kai buvo paviešinti faktai, kad iš KGB užvestos Vytauto Landsbergio bylos yra išplėšyta virš 100 lapų, – pusė visos bylos, – ir kai televizijos ekrane Senelis viešai aiškino, kad „apie KGB užvestą bylą jis nieko nežino”, – internete pasipylė faktai ir dokumentai, kurių, aišku, neparodys LRT ir nepakomentuos dvaro „klapčiukai”.
O vertėtų. Tauta juk turi teisę žinoti.
Juk buvo paviešinti oficialūs KGB darbuotojo D. Abromaičio parodymai.
Apklausoje dalyvavo ir Sakalas. Klaipėdos ligoninėje. Buvo daromas ir audio – video įrašas. Kodėl jis dingo iš LRGP?
Dokumentuose pasakojant apie Vytautą Landsbergį kelis kartus minimas žodis „agentas”. Matyt, neatsitiktinai.
Daug ką pasako įrašai ir knygoje „Durnių laivas”.
Kodėl visa tai buvo paneigta ir uždrausta?
Juk žmogus su tiesa rankoje visada atsilaikys prieš tą, kuris rankoje laiko valdžią ir ginklą.
Kam reikia kasmet Vasario 16 – ąją iš garso kolonėlių po balkonėliu skleisti neperrėkiamą: „Ačiū. Ačiū?”
Kodėl per Valstybines šventes, kuriose dalyvauja „šaikos” „talibai” ir Vytautas Landsbergis, policijos privežama tiek, lyg į Vilnių būtų susirinkę viso pasaulio teroristai?
Kam reikalingos tos patikros kiekviename skersgatvyje, kam tas žmonių apžiūrinėjimas, apčiupinėjimas, iškratymas iki triusikų?
„Mes jums parodysim „demokratiją”. Mes žinom, kur jūsų lizdas.”
Ane?
O tuo metu V. Landsbergis rėžė:
„Su laisvės diena, šunauja, runkeliai ir fašistai.”
O apie švilpiančius tautiečius žurnalistams sakė: „Čia – ne žmonės. Pamišėlių daug. Jų neverta vadinti žmonėmis”.
Tuo metu LRT „skalikai” per bet kokį skandalą – solidariai subėga „pavizginti uodegyčių” šeimininkui – juk taip norisi „skanuko”.
Ištikimybė šeimininkui daro savo.
„Šaikos” ruporų žvygavimo lenktynės tęsiasi.
Vakarykštė „Panorama” – to įrodymas.
Žema. Ciniška. Šlykštu.
Geriau paklauskite, LRT ruporai, savo senojo Karaliaus: „Kaip atsitiko, kad Vytautą Landsbergį pavyko Karalystės Valdovu atbuline data paskelbti?”
Kokie aitvarai sunešė Lietuvos Karalių šeimai turtus, nes Landsbergių šeimyna – turtingiausia Lietuvoje.
„Nacionalinis transliuotojas” su savo parsidavusiais „skalikais” iš visų jėgų gina juos maitinančią valdžios ranką. Normalių jutimų žmogui tai kelia pasipiktinimą ir šypseną.
Bet ateis diena, kai stipri prožektoriaus šviesa smogs ir į jų langus.
Neamžinai gi Lietuvą valdys genderinė Landsbergių koalicija.
Niekas neleis jiems Justino Marcinkevičiaus ir kitų garbingų žmonių volioti pamazgose.
O jų beprotybės kadenciją prisiminsime kaip buvusios valdžios psichozę.
Nes didesnio edukuoto chamizmo ir didesnės valdžios idiokratijos pasaulis nematė.
Jiems svarbiausia – sava nauda, turtai, nesveikos visuomenės dalies vaivorykštiniai „praidai”.
Jų beprotybės pridengiamos karu.
Kieta jų režimo ranka pirmiausia paliečia vieną, paskui – sekantį, po to ateis eilė kiekvienam.
Negalime tikėtis, kad iš despotijos į laisvę būsime pernešti pataluose.
Tačiau nereiškia, kad tai – neįmanoma.
Ne „šaika” spręs, kam mes turime statyti paminklus ir kaip mums gyventi.
Neteko matyti šalies, kuri pataikautų ir laižytų padus režimui.
Brangi šalie, sunku į Tave žiūrėti.
Labai sunku…
Neteko matyti, kad žurnalistai ir šviesuomenė džiūgautų matydama, kaip išsigimsta ir parsiduoda valdžia ir kaip tautai ji veržia ant kaklo kilpą.
Tai pakeisti – brangiai kainuoja.
