2023 m. liepos 24 d., pirmadienis

Lietuvių literatūros Genijus Justinas Marcinkevičius ir jį dergiančios infuzorijos



Manoma, kad filosofui Rene Dekartui, o gal jo kolegai Friedrichui Niečei priklauso posakis "Viską suvokiame lygindami". Asmenybių reikšmę visuomenei vertiname taip pat - jas lygindami, lygindami jų darbus. Šio metodo svarbą aš ypač suvokiau, kuomet landsberginius bebrus aptarnaujančioje „purvasklaidoje“ imta dergti ant lietuvių literatūros genijaus, poeto Justino Marcinkevičiaus.

Pažvelgus iš J.Marcinkevičiaus kūrybos aukščio, kažkokie jį pastaruoju metu dergiančios menkystos ir grafomanai savukynai, sabaliauskaitės, toleikiai, putinaitės atrodo tokie menki, tiesiog infuzorijos dydžio žmogeliukai. Gal jie mano, kad menkindami Tautos Kolosą taps didesni, reikšmingesni, kažkaip įprasmins savo egzistencijos niekingumą ir menkystę?

Astra Astrauskaitė FB: Žemės kirminai, dergiantys mūsų, Lietuvių literatūros Genijų, neverti šliaužiojimui net ta žeme, kuria praėjo Justinas Marcinkevičius!

Rūta Janutienė FB: Sabaliauskaitės greičiau Vilniuje pastatys paminklą Bartoševičiaus kančiai, nei padėkos poetui, kurio poezija mokė mylėti Tėvynę didžiųjų Sąjūdžio mitingų dalyvius.

Sąjūdžio kartą išugdžiusį poetą ir paminklą jam teks apginti nuo platformininkės Grybauskaitės fanklubo prezidentės ir Neries vamzdžio vaidilutės Sabaliauskaitės.


Vilius Kavaliauskas FB: Mankurtai vėl puola, kaip tada, kai puolė Vytį.

Ir puola pagal Stalino metodičką - poeziją vertina pagal jos atitikimą neo komjaunimo ideologines poniatijoms. Suprask, jei Stuoka-Gucevičius Katedroje būtų pavaizdavęs kaip slapta mylintį mūrininką Joną, tai būtų buvęs įžvalgus ir tinkamas paminklui. Arba, jei būtų mažiau talentingas - kaip Landsbergis, kurio kupra ir vėl styro už taburetę virš Poeto galvos pakėlusios pseudoistorinių erotinių romaniukų rašytojos.

Šeimų Sąjūdis (13:50):



https://youtu.be/p4dBU-i5XZQ



Į mano gyvenimą poetas Justinas Marcinkevičius atėjo per jo sutuoktinę ir mano geografijos mokytoją (1962-1965 metais) Genovaitę Marcinkevičienę, mano lietuvių literatūros mokytoją (1966-1969 metais) Laimutę Abraitytę, supažindinusia su J.Marcinkevičiaus kūryba ir skiepijusią meilę Lietuvai, per J.Marcinkevičiaus trilogijos „Mindaugas“ (1969), „Katedra“ (1971) ir „Mažvydas“(1979) statytoją Lietuvos Valstybiniame Akademiniame dramos teatre režisierių Henriką Vancevičių, šio teatro meno vadovą, TSRS Liaudies artistą, su kuriuo teko susipažinti asmeniškai 1982 metais.


Štai tokia buvo tuomet mano geografijos mokytoja Genovaitė Marcinkevičienė - graži ir šviesi moteris, savo srities profesionalė



Man Justinas Marcinkevičius yra XX amžiaus antrosios pusės ir šio šimtmečio pradžios lietuvių poetas Nr.1, Tautos siela ir sąžinė. Mane, Sąjūdžio steigiamojo suvažiavimo delegatą, aktyvų Sąjūdietį, labai skaudina tai, kad Lietuvoje leidžiama pilti pamazgas ant iškiliausio Tautos poeto galvos, kad tai daro nebaudžiami infuzorijos dydžio ir vertės žmogeliukai, kad drįstama kelti klausimą dėl paminklo Justinui Marcinkevičiui statybos.

Ar ne tai šios bakchanalijos priežastis?





Komentarų nėra:

Rašyti komentarą

Jie žengia Muravjovo koriko pėdomis ir naikina lietuvišką mokyklą

  Vyksta lietuviškos mokyklos naikinimas, prisidengiant mokinių skaičiaus klasėje optimizavimu. Mokykla - bendras gėris, jai negali būti tai...