Penktadienio rytą praleidau rabinų draugijoje – BNS surengė dviejų žydų ortodoksų spaudos konferenciją, ir aš nuėjau.
Bet žinojau: tu negali naudoti savo profesijos, jeigu esi suinteresuotas. Todėl tyliai kamputyje pasėdėjau, o keli TV kanalai gavo progą paskelbti: „Žydai nori griauti Sporto rūmus“.
Nenustebau, nes abu kalbėjusius pažįstu jau 25 metus, ir iš jų kito nelaukiau. Žinojau ir tai, kad jie abu išsiskiria iš Lietuvos žydų, nes yra ortodoksai.
Prieš karą jų Lietuvos žyduose buvo dauguma. Jiems ir priklausė visas religinis turtas, todėl atėjus prie restitucijos, kilo nelengvas klausimas – kam grąžinti.
Tai tas pats kaip katalikų turtą grąžinti liuteronims.
Dabar tai jau neaktualu. Dabar svarbu – judaizmo nuostatai ir jų vykdymas.
Nuostatai sunkiai suprantami, todėl į Izraelio rabinų teismo laiškus LŽB pirmininkė Faina didvyriškai atsakinėja: „mes ne religinė bendruomenė, pas mus kiti įstatymai“.
Lanksčiai „žydų teisę“ aiškinant nesuprantantiems (t. y. mums) išeina, kad ir seniai tuščia prieš 200 metų buvusio laidojimo vieta yra „šventa“.
Vilniaus Šnipiškių kapinių mirusieji jau „pakeliavo“ per tris vietas: 1831-ais – į Olandų gatvės rajoną, po 1940 – į Sudervės žydų kapines.
Kurdami „memorialus“ buvusioms kapinėms, net negalvojome, kad to ortodoksams visai nereikia. Jiems nereikia nei memorialų, nei muziejų.
Kiekvienas sau – rabinas Beras Krinskis, ar jidiš kalbininkas Dovydas Katzas yra savo srities šviesuoliai, tačiau jie supranta, kad šalininkų LŽB gretose jie neturi.
Po to, kai nugriaus Sporto rūmus ir aptvers griuvėsius, jie neketina lipti per tvorą, kad pašluotų šiukšles. To „žydų teisė“ nenumato.
Tuo metu, kai Lietuvos šviesuoliai, norintys atgaivinti Sporto rūmus, jokio atgarsio iš vadovų nesulaukia, jau po rabinų „griovimo akcijos“ į viešumą iššoko net prezidentas (57 signatarai tos garbės nenusipelnė).
Lyg nujausdamas tai, po konferencijos spaudžiau rankas Krinskiui ir Katzui: „Kalbėkite dažniau – gal pažadinsite miegančią Lietuvos valdžią“…
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą