Pirmoji dalis. Stoviu prieš jus drąsiai
Garbusis Teisme,
esu gimusi krikščionių tėvų šeimoje, kur septyni vaikai buvo mokomi laikytis Dievo priesakų ir mylėti Lietuvą, savo Tėvynę. Tad šiandien stoviu prieš jus drąsiai, nes visą gyvenimą mano Tėvai ir mano šeima niekada nėra išdavę Lietuvos ir jos gynėjų, nėra apsivogę ir nėra paėmę nė vieno kyšio, kuo ir aš nesu susitepusi per visą savo gyvenimą.
Stoviu prieš jus drąsiai, nes savo straipsniu, dėl kurio turinio esu teisiama, išsakiau asmeninę nuomonę ir požiūrį, vertinau ir kritikavau labai akivaizdžius reiškinius, kurie vyksta mano Tėvynėje. Tokią teisę man, Lietuvos pilietei, suteikia Lietuvos Konstitucijos 25 straipsnis, leidžiantis reikšti savo nuomonę. Vis dar tikiuosi ir viliuosi, jog Lietuva yra ne represyvi, bet demokratinė valstybė, kurioje žodžio ir asmens išraiškos laisvė nėra tuščios propagandinės deklaracijos. Vis dar viliuosi, kad Lietuvos demokratinė valstybė, kaip gera motina, gerbia ir saugo savo šalies vaikus patriotus.
Mano straipsnyje (žiūr.žemiau, A.L.) pateikiami neiškraipyti, niūrią lietuvių kalbos tikrovę atitinkantys ir visiems žinomi faktai. Dar kartą pabrėžiu, kaip ir pirmajame posėdyje, jog neturiu jokių priešiškų nuostatų prieš Lietuvoje gyvenančius kitataučius. Visą gyvenimą dirbau su įvairių tautybių vaikais, ir per tą laiką nebuvo nė vieno nusiskundimo dėl mano priešiškumo, kad jie esą ne lietuviai; niekam į galvą neateidavo tokios mintys. Anaiptol, visada skatindavau namuose kalbėti savo prigimtine kalba, nes kalbų mokėjimas padeda kiekvienam žmogui rasti geresnių galimybių gyvenime.
Kiekviename krašte gyvena įvairių šalių žmonių. Jų gyvena ir mūsų šalyje, ir mūsų Vilniaus mieste, tad man, kaip Lietuvos pilietei, yra labai svarbu, ar kitatautis yra garbingas žmogus, ar jis yra lojalus mano šaliai, ar nepiktnaudžiauja jos Konstitucija, – ar jos nuostatų neiškraipo savo tautinės bendrijos naudai ir ar jis neniekina lietuvių tautos. Man labai svarbu, ar jis moka lietuvių kalbą, ar jos mokosi, ar jis įsiliejęs į mūsų valstybės gerovės kūrimą savo nuoširdžiu darbu, talentais ir patirtimis.
Todėl tokiems kitataučiams ir rašiau, kad čia gyventų, pasiliktų pas mus ir kurtų savo gyvenimą kartu su mumis. Man visada rūpėjo ir rūpi ne kitataučiai savaime, bet rūpi virš mano Tėvynės pakibusi nuolatinė grėsmė, kuri kyla iš kai kurių kitataučių elgesio apraiškų, todėl ir rašiau, kad iš kitataučių noriu vienintelio dalyko – pagarbos mūsų kalbai ir lojalumo mūsų valstybei.
Savo straipsniu kitataučiams pasakiau, kad mes, lietuviai, norime gyventi draugiškai, bet tai bus įmanoma tik tuo atveju ir tik su tais, kurie taip pat nori su mumis gyventi draugiškai. Ir dėl to yra pasirengę elgtis taip, kaip dera elgtis būnant ar gyvenant Lietuvos valstybėje, kvėpuojant jos oru ir valgant lietuviškos žemės išaugintą duoną.
Mano straipsnis yra publicistinis, jame išreiškiau savo pilietinę ir politinę poziciją kartu parodydama savo asmeninę istorinę patirtį. Jis nėra kažkoks buitinis apmąstymas jame keliamu klausimu. Savo paskutinėje kalboje dar kartą pamėginsiu atskleisti šio straipsnio esmę, tikslą ir prasmę, todėl kalba nebus trumpa, tad prašau gerbiamojo Teismo kantrybės mane išklausyti iki galo.
Antroji dalis. Dar kartą apie valstybinį lietuvių kalbos statusą
Pirmiausia leiskite priminti svarbiausius Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir Valstybinės kalbos įstatymo principus, kurie reglamentuoja valstybinės kalbos statusą ir jos vartojimą mūsų šalyje, nes tai tiesiogiai susiję su mane į šio teismo salę atvedusio griežto, bet teisingo straipsnio tema. Pirma, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 14 straipsnis aiškiai nustato, kad valstybinė kalba yra lietuvių kalba.
Antra, Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos įstatymo 1 straipsnis įsakmiai įtvirtina valstybinės kalbos vartojimą viešajame gyvenime; įtvirtina kalbos apsaugos, kontrolės ir atsakomybės principus už įstatymo pažeidimus.
Trečia, Įstatymo 4 straipsnis įpareigoja visas Lietuvoje veikiančias institucijas, įstaigas, įmones ir organizacijas rengti visus raštvedybos, apskaitos, finansinius ir techninius dokumentus valstybine kalba.
Ketvirta, Įstatymo 7 straipsnis numato, kad gyventojų aptarnavimas visose pagrindinėse viešosiose srityse – sveikatos, transporto, teisėsaugos, socialinės apsaugos ir kitose – turi vykti valstybine kalba, o už įstatymo vykdymą atsako įstaigų vadovai.
Penkta, Įstatymo 24 straipsnis aiškiai nurodo, kad jokie veiksmai prieš valstybinės kalbos statusą, nustatytą Konstitucijoje, nėra leistini.
Šešta, Konstitucijos 25 straipsnis, taip pat Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 10 straipsnis garantuoja kiekvienam žmogui teisę laisvai reikšti savo mintis, įsitikinimus, skleisti informaciją, – valdžios netrukdomam ir nepaisant valstybių sienų – tai pamatinė demokratinės visuomenės vertybė.
Pagrindinė mano paskelbto straipsnio mintis buvo ši: daugybė nuolatinių Lietuvos gyventojų čia gyvena ir elgiasi taip, lyg Konstitucijos straipsnis ir tik ką paminėtos bei kitos Valstybinės kalbos įstatymo normos jiems negalioja, o panieką įstatymams ir pačiai lietuvių tautai, jos kalbai demonstruoja viešai ir įžūliai.
Maža to, ši panieka demonstruojama geopolitiniame kontekste, kurio neįvertino man baudžiamąją bylą inicijavusi prokuratūra: prasidėjus karui Ukrainoje, Rusija ir Baltarusija pradėjo hibridinį karą prieš Lietuvos valstybę. Viešai prieinamais duomenimis, į Lietuvą pastaraisiais metais atvyko ne tik karo pabėgėliai iš Ukrainos, bet ir daugiau nei 60 tūkstančių migrantų iš Rusijos ir Baltarusijos, kurių didžiausia koncentracija yra Vilniuje.
Alina Laučienė. Lietuvi, tavo šalis pavojuje! Kitataučiai perima valdymą! Atsimerk!
Kiekvienas lietuvis, turintis bent menkiausią politinę sąmonę, privalo Tautai pasakoti, aiškinti, kad rusai, lenkai, baltarusiai, ukrainiečiai nėra jokios mažumos – jie yra tautinės bendrijos, nes turi savo didžiules tėvynes.
Kiekvienam lietuviui praverstų ant sienos pasikabinti Europos žemėlapį, kad pradėtų “judėti” pilkosios smegenėlės. Kai pažvelgi į neaprėpiamai didelę Rusiją, kažkodėl dabar žemėlapiuose jau maliavojamą geltonai, o ne raudonai, kaip anksčiau (juk ji išpampusi tautų tautelių, o dabar ir Ukrainos, krauju – todėl žemėlapyje ji, o ne Grenlandija, turėtų būti raudona ), šiurpas krečia, o mūsų Lietuva tokia mažytė…
Todėl tegul ateina drąsa jiems garsiai pasakyti: važiuokite namo ir puoškite savo plačią, neapžiojamą tėvynę, o mes puošime savąją, tik be jūsų. Bet jeigu norite čia pasilikti, prašom: kurkite savo verslus, šeimas, lankykite tik lietuviškas mokyklas ir besąlygiškai pakluskite Lietuvos Konstitucijai ir įstatymams.
Nemėginkite Lietuvai kelti jokių reikalavimų, nes jūsų čia niekas neskriaudžia. Tai jūs skriaudžiate ir niekinate lietuvių tautą, kurios sukurta gerove kasdien naudojatės. Juk jūsų niekas nemaldavo, niekas jėga neatitempė čia atvykti ir įsikurti.
Jūs patys nusprendėte tai padaryti, tai ir elkitės pagarbiai su šalimi, kurioje esate svečiai, bet ne šeimininkai. Svečiui visada turi būt gerai, nesvarbu, ką ir kiek šeimininkas jam duoda. O šis šeimininkas – Lietuva- duoda daugiau, negu pakanka. Ar kas matėte, kaip įrengtos lenkiškos ir rusiškos mokyklos?
Nė vienas save gerbiantis kitatautis, turintis nors vieną lašelį nelietuviško kraujo, sau neleis eiti į Lietuvos valdymo organus, o tuo labiau į Seimą, kad galėtų žeminti lietuvių tautą ir tyčiotis iš jos kalbos bei raidyno, tyčiotis iš jos švietimo struktūros, ją visiškai sugriaunant.
Mūsų Tauta kadaise buvusi labai išmintinga, nes apie besiveržiančius ten, kur jiems turėtų būti uždrausta eiti, sakydavo: “Kiek vilką nemaitink, vis tiek į mišką žiūri”. Lenkui į galvą nesutilptų mintis, kad koks nors Lenkijoje gyvenantis lietuvis atsibogintų į jų Seimą ir įžūliai pasiūlytų į lenkų abėcėlę įvesti papildomų raidžių, nes Suvalkuose gyvenantys lietuviai nepatenkinti. Bet Lietuvoje lenkė Dobrovolska tai galėjo padaryti, taip sakant, pamaloninti savo tautiečius, gyvenančius Lietuvoje, nes daugelis Seime sėdinčiųjų yra ne lietuviai, o tik pasislėpę po lietuviškomis pavardėmis, arba yra lietuviai, tik praradę garbę ir sudeginę savo sąžinę.
Daugiau nei milijonas lietuvių dėl dirbtinai sukurto skurdo Tėvynėje yra išsiskirstę po pasaulį. Kuo, pavyzdžiui, anglai palaikytų tokius lietuvius, kurie imtų ir pareikalautų įvesti į anglų abėcėlę lietuviškas varneles ant č, ž, š? Pasakyti, kad palaikytų idiotais, tikriausiai, būtų per švelnu.
Žydai, kuriuos kadaise karalius Gediminas kvietė atvykti į Lietuvą taikiai gyventi ir įsikurti, nuolat pateikia Lietuvai savo reikalavimus ir kišasi į valstybės valdymą nesibaigiančiais Kukliansky ir kitų veikėjų reikalavimais. Gal lietuviai turėtų garsiai jiems priminti, ką padarė Lietuvoje jų tautiečiai slavinai, dušanskiai, razauskai ir kiti?
O lenkai, Vilniaus ir jo krašto okupantų Pilsudskio ir Želigovskio tarpukariu suvilkti iš visų Lenkijos kampų ir apgyvendinti Vilniuje, Vilniaus ir Šalčininkų rajonuose (koks padorus žmogus sutiks palikti savo mielą šalį?) niekaip neįstengia “įsikirsti” į lietuvių kalbą. Net nesugeba lietuviškai perskaityti savo gatvės pavadinimo!
Kodėl bijoma apie tai kalbėti garsiai, juk čia mūsų TĖVYNĖ? O ką jau kalbėti apie Lietuvoje gimusius rusus, daugiausiai okupantų vaikus ir vaikaičius, kurie didžiuojasi, kad nemoka lietuviškai?
Girdžiu aštuoniolikinę rusų moksleivę rusiškai draugei sakant: “Man ta lietuvių kalba dzin, dzin, dzin! Aš laiminga, kad nemoku nė vieno lietuviško žodžio!”. Taip gali pasakyti tik nemokšiškos, nedėkingos tautos atstovas, savo elgesiu ir kalba patvirtinantis, kokia buka jo tauta. Prieštaraujančių šiuo klausimu neturėtų būti.
Grįžkime prie mažumų klausimo. Kiek jų turime Lietuvoje? Turime tik TRIS mažumas: totorius, karaimus ir romus. Kodėl mažumos? Jie nebeturi savo tėvynės. Bet jie labai pagarbiai elgiasi Lietuvos atžvilgiu ir nieko iš Lietuvos nereikalauja. Ar tai pastebėjote? Totoriai ir karaimai puikiai kalba lietuviškai. O kai kurios tautinės bendrijos visada kelia riksmą, šantažuoja amžinais kaltinimais ir nepagrįstais reikalavimais.
Visa tai pasakokime tautiečiams, kad nesusigundytų gailėti tų klykiančių tautinių bendrijų. Vilnius sausakimšas rusakalbių, nebeatpažįstamai pasikeitęs ir slogus. Aiškiai matome, kad jie dabar žvalgo teritoriją ir ketina įsikurti su visa savo keiksmažodine “matų” kultūra. Ar to lietuvis nori?
Jeigu kas kreipiasi gatvėje rusiškai, turėkime tautinio orumo lietuviškai paklausti: “ Kuo galiu jums padėti?”. Dabar jie įsigudrino šlebezavoti angliškai. Neatsakykime. Juk čia mūsų Tėvynė, čia kalbama lietuviškai, kodėl turėčiau savo šalyje kalbėti angliškai? Angliškai kalbėsiu, kai būsiu Anglijoje. O geriausiai nereikia nieko sakyti, tik ramiai žiūrėti į akis. Kitataučiai pamatys mūsų plieninę poziciją ir dar kartą pagalvos, ar norėtų čia likti.
Taip jiems priminsime, kad čia kalbama lietuviškai, kad lietuvių kalba yra valstybinė kalba, nes čia yra LIETUVOS, bet ne perėjūnų žemė. Nudžiugo širdis, kai autobuse garsiai rėkaujančioms rusėms (kitaip jos nemoka, tai jų “kultūra”) vienas orus lietuvis pasakė: “Prašom nutilti, čia autobusas, o ne jūsų virtuvė. Lietuviai nenori klausytis okupantų kalbos!” Argi lietuviai išdrįstų Rusijoje autobuse garsiai kalbėti ir rėkauti? Argi Rusijoje lietuvis išdrįstų lietuviškai kreiptis su prašymu? Jokiu būdu, ne! Prieš ten vykdamas, išmoktų daug rusiškų posakių.
Taigi save gerbiantis žmogus prieš vykdamas gyventi į kitą šalį, išmoks bent 100 frazių, kad neapsikiaulintų. Pavyzdys: viena pažįstama su šeima atsidūrė Atėnuose ieškodami darbo. Abu su vyru, tobulai mokėdami anglų kalbą, visą dieną ėjo į įstaigas, kavines, užeigas prašydami darbo angliškai. Graikai yra orūs, jie žino savo vertę: mandagiai išklausydavo, net neatsakydavo į jokį “Hello!” ir toliau tęsdavo savo darbą. Pora greitai susiprato - per savaitę žmona išmoko 400 graikiškų frazių (ne žodžių), o vyras 500. Vėl žygiuoja į tas pačias įstaigas, bet dabar jau kreipiasi graikiškai. Oho, visai kitas reikalas! Graikai plačiai šypsosi, graikai siūlo darbą, graikai kviečiasi į svečius!
O pas mus rusiškai (!) kalbančios parduotuvių kasininkės ukrainietės niekaip nesugeba išstenėti lietuviškai: “Prašom, ačiū, prašom paimti kvitą, geros dienos!”. Aptarnavimo srityje, užėjus karui Ukrainoje, pradėjo klestėti baisi antikultūra. Juk visi turėjome pastebėti, kad net mūsų kitatautės pardavėjos, dar visai neseniai buvusios tokios mandagios ir mielos, pasidarė šiurkščios ir tingios pasakyti “Prašom”. Išmoko iš Ukrainos rusių. Ar leisime taip ir toliau tęstis?
Kiekvienas lietuvis tokiai kasininkei turi priminti mandagaus aptarnavimo taisykles ir išsikviesti vadybininką pasiaiškinti. Bet čia ne tik tautos bukumas ar negebėjimas kalbėti kitomis kalbomis, čia dar ir baisi neapykanta, vidinis įsiūtis, kad mūsų tauta yra labiau išsilavinusi.
Pasibaisėtina, ir koks nusmurgęs turi būti lietuvio supratimas, kai būryje yra vienas Lietuvos, lietuviškai nekalbantis, rusas ar (rečiau) lenkas, o penki ar daugiau esančių lietuvių pradeda kalbėti jų kalba! Tai ne lietuviai, tai visiškai nusistekenę būrai, neturintys jokio supratimo apie lietuvišką savivertę. Tokiems iki graikų toliau nei iki mėnulio.
Taigi pradėkime kalbėtis su savo kitataučiais kaimynais tik lietuviškai. Šitaip mokysimės būti lietuviais, nes dar nesuprantame, kas esame. Jeigu nuo pat Nepriklausomybės pradžios būtume tai suvokę, šiandien Lietuvos valstybės teismo įtvirtintų formalių reikalavimų Pietryčių Lietuvoje gyvenantiems ir dirbantiems lietuviams mokėti tautinių bendrijų kalbą neturėtume. Įdomu, ar Suvalkuose dirbantys ir gyvenantys lenkai irgi privalo kalbėti lietuviškai? O Baltarusijoje esančiuose lietuviškuose kaimuose – salelėse?
Lietuvoje kitataučiai privalo mokėti mūsų valstybinę kalbą, o ne mes jų! Dėl to esame visi asmeniškai kalti, ne tik tie, esantys valdžioje, priiminėjantys antivalstybinius įstatymus. Visada prisiminkime, kodėl jie vilkai, nuolat žiūrintys į mišką, į savus, bet ne į mus, ir už juos nebalsuokime!
Darosi nebejauku ir visai nelinksma, kai Lietuvos Respublikos Seime lietuvis Lietuvos Prezidentas ar Seimo pirmininkė Čmil (ji ne lietuvė, tad ir neturi tautinės pajautos) savo kalbą išrėžia angliškai! Visiems akivaizdžiai parodant, kad pats Prezidentas negerbia savo Valstybės ir jos valstybinės kalbos (o gal labai labai norėjo pasipuikuoti, jog moka angliškai?).
Lietuvi, pradėk mąstyti, kur visa tai nuves, ir iš savęs pradėk daug daugiau reikalauti. Padėk savo TĖVYNEI išlikti…Tegul amžiams prasmenga Suslovo posakis: “Lietuva bus, tik be lietuvių”.
Autorė yra Nacionalinio susivienijimo valdybos narė
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą