Europa patiria geopolitinį atoveiksmį („Blowback“). Po Šaltojo karo neatlikti pokyčiai ir dvigubi standartai dabar atsiliepia žemynui.
Prieš daugiau nei 20 metų amerikiečių politologas Chalmersas Johnsonas išpopuliarino terminą „Blowback“, kurį iš pradžių sukūrė CŽV, siekdama apibūdinti savo veiksmų nenumatytas pasekmes. Šiandien Europa patiria milžinišką „Blowback“ – nenumatytą, bet neišvengiamą pasekmę, kilusią dėl nesugebėjimo prisitaikyti prie naujų sąlygų po Šaltojo karo.
O kokios buvo tos naujos sąlygos? Pirma: Sovietų Sąjunga, o vėliau ir ją pakeitusi Rusija, nebebuvo priešininkė, o tapo potencialia drauge, netgi galima sąjungininke. Šis perėjimas nuo priešo prie draugo niekada nebuvo lengvas, tačiau jį turėjo užtikrinti tvirtos institucijos, pripažįstančios naują realybę. Tačiau vietoj to institucijos, kurios tariamai laimėjo Šaltąjį karą – NATO ir Europos Sąjunga – paskelbė savo pretenzijas į visuotinį, t. y. pasaulinį statusą.
Rusija lieka Europos šalimi
Ši „istorijos pabaigos“ ideologija kėlė abejonių dėl Maskvos įsitikinimo, kad tik Jungtinės Tautos ir su jomis susijusi tarptautinė teisė yra tikrai visuotinės. Dar blogiau: politinis Vakarų pasaulis išsiplėtė iki pačių Maskvos sienų ir taip nauja forma atkūrė Šaltojo karo logiką.
Antra, po 1990 m. atsirado galimybė įgyvendinti svajonę suvienyti žemyną „nuo Lisabonos iki Vladivostoko“. Tam būtų buvęs būtinas tikras Rusijos ir jos naujų kaimynų susitaikymas – toks pat sudėtingas, kaip ir pokarinis Vokietijos susitaikymas po 1945 m. Be to, Rusija susidūrė su iššūkiu suvokti save kaip naujos tarptautinės tvarkos bendrakūrėją.
Palanki Europos saugumo aplinka būtų palengvinusi šį procesą. Tačiau vietoj visos Europos susitarimo įsigalėjo atlantizmas. Jis susilpnino Europos „strateginę autonomiją“ ir kartu sukėlė skaldančią dinamiką Rytų Europoje. Ekspansyvus politinis Vakarų pasaulis susidūrė su Rusijos pasipriešinimu, o Rytų Europos valstybės daugiausia pasirinko Vakarus – ne tiek dėl prievartos, kiek dėl ateities lūkesčių.
Šis sprendimas neturėjo būti primestas jėga. Rytų Europoje tebebuvo didelių grupių, kurios norėjo palaikyti gerus santykius su Rusija. Net ir pačioje Rusijoje – nepaisant karo – tebėra europietiškai orientuotas elitas. Šia prasme Rusija išlieka giliai europietiška šalis.
Nesugebėjimas atsižvelgti į šias tendencijas ir sukurti savarankišką Europos politiką sukėlė atoveiksmį. Netgi Donaldo Trumpo vadovaujamos JAV yra pavargusios nuo Europos priklausomybės ir nesugebėjimo aiškiai suformuluoti savo interesų. Europos bandymas tęsti karą Ukrainoje nepaisant tarpininkavimo pastangų dar labiau gilina susiskaldymą.
ES pasirenka militarizaciją
Užuot dirbusios su Rusija siekiant karo pabaigos, ES vadovybės pasirenka militarizaciją ir tikisi taip įveikti deindustrializaciją bei strateginę priklausomybę.
Antra, nesugebėjimas ginti savo principų susilpnino Europos moralinį teisėtumą ir pagilino jos ekonomines problemas. Jau į JAV pasitraukimą iš Irano branduolinio susitarimo Europa reagavo silpnai ir nenuosekliai.
Nors Europa remia Palestinos administraciją, jos reakcija į smurtą Vakarų Krante, Gazos ruože, Libane ir Irane tebėra nepakankama. Čia taip pat matomas atoveiksmis, pavyzdžiui, Hormuzo sąsiaurio uždarymas.
Šie pokyčiai dabar pasiveja Europą. Metai strateginės priklausomybės ir dvigubų standartų ištuštino Europos svajones apie taiką ir vienybę. Vietoj to, kad kartotų nesėkmes, Europa turėtų pradėti pati kurti savo ateitį ir atsikratyti pasenusio Šaltojo karo mąstymo – kitaip tai padarys kiti.
Richard Sakwa
Bloomberg nuotr.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą