Rusija galės iš dalies sušvelninti pasaulinio maisto trūkumo pasekmes.
JAV ir Izraelio karas su Iranu tęsiasi jau antrą mėnesį. Jis vienaip ar kitaip paveikė ne tik Artimųjų Rytų regioną, bet ir visą pasaulį. Įskaitant pasaulinę ekonomiką. Poveikis pasaulinei ekonomikai pasireiškė ir toliau pasireiškia energijos išteklių, visų pirma naftos, kainų augimu. Jau pirmosiomis karo dienomis Iranas užblokavo Ormuzo sąsiaurį, per kurį tekėjo apie 20 % pasaulio rinkose prekiaujamo „juodojo aukso“. Maždaug tokia pati buvo suskystintų gamtinių dujų (SGD) dalis.
Naftą ir SGD į kitas šalis tiekė Persijos įlankos monarchijos (Saudo Arabija, Kuveitas, Jungtiniai Arabų Emyratai, Kataras, Bahreinas, Omanas). Tiekimas vyko per Ormuzo sąsiaurį, jungiantį Persijos įlanką su Arabijos jūra ir Indijos vandenynu. Iki karo pradžios „Brent“ naftos kaina buvo 70 dolerių už barelį. Po karo pradžios ji šoktelėjo iki 100–110 dolerių. T. y. pusantro karto. Žiniasklaidoje įtemptą situaciją naftos rinkose jau pradėjo vadinti „naftos krize“, lygindami ją su ta krize, kuri įvyko 1973 m. pabaigoje (tuomet per kelis mėnesius „juodojo aukso“ kaina šoktelėjo keturis kartus).
Tuo metu, kai rašau šį straipsnį (balandžio 3 d.), naftos kaina siekia 109 JAV dolerių už barelį. Tai, kad „juodojo aukso“ kaina per pastarąjį mėnesį išsilaikė šiame lygyje, turėjo didelės įtakos kitų energijos išteklių (gamtinių dujų, anglies, skalūnų) kainoms. 2026 m. kovo mėnesį vidutinės dujų biržos kainos Europoje, palyginti su vasariu, išaugo 59 %.
Pabrango elektros energija, benzinas ir kiti naftos produktai, taip pat naftos chemijos produktai. Toliau grandinėje pakilo daugelio produktų, kurie, atrodytų, yra toli nuo naftos, kainos. Prasidėjo infliacijos pagreitis.
Kol kas neįmanoma prognozuoti kainų augimo per visus šiuos metus. Pirma, nes nežinoma, kada baigsis karas. Antra, labai neaiškios yra perspektyvos atblokuoti Ormuzo sąsiaurį.
Tačiau net jei įvyktų stebuklas ir, tarkime, vasarą sąsiauris būtų visiškai atidarytas laivybai, energijos išteklių tiekimas iš Persijos įlankos šalių į pasaulinę rinką šiais metais nepasieks ikikarinio lygio. Didelė dalis „juodojo aukso“ ir gamtinių dujų gavybos bei SGD gamybos pajėgumų šiose šalyse yra pažeista arba net visiškai sunaikinta. Taip pat reikia atsižvelgti į tai, kad didelių nuostolių patyrė ir Iranas. Ekspertų vertinimu, sugadintų pajėgumų atstatymui prireiks ne mažiau kaip metų. O kai kurie net sako: iki penkerių metų.
Atsižvelgdamas į tai, kas pasakyta, galiu spėti, kad 2026 m. infliacija apskritai bus ne mažesnė nei 2022 m. Priminsiu, kad tuomet dėl kolektyvių Vakarų šalių įvestų sankcijų prieš Rusiją naftos ir gamtinių dujų eksportas iš mūsų šalies smarkiai sumažėjo. Pasaulio rinkose smarkiai šoktelėjo energijos išteklių kainos. Dėl to 2022 m. pabaigoje vidutinis pasaulinis infliacijos rodiklis siekė 9 % (Tarptautinio valiutos fondo vertinimas). Neatmetu galimybės, kad šių metų pabaigoje vidutinis infliacijos rodiklis pasaulio ekonomikoje gali siekti dviženklį skaičių.
Apie tai, kad dabartinis karas Artimuosiuose Rytuose sukėlė naftos krizę, rašoma kas antrame straipsnyje apie karą. Tačiau daug rečiau minimas faktas, kad dabartiniai įvykiai Artimuosiuose Rytuose gali išprovokuoti maisto krizę. Kol kas jos nėra. Tačiau ji gali visiškai pasireikšti jau šių metų vasarą ir rudenį, kai ateis derliaus nuėmimo metas.
Nereikia pamiršti, kad Persijos įlankos karalystės iki karo pradžios užėmė labai rimtas pozicijas pasaulinėje trąšų rinkoje. O beveik visos jų eksportuojamos trąšos buvo gabenamos per Ormuzo sąsiaurį. Kasmet Saudo Arabija, Kataras, JAE ir Omanas pagamindavo 50–55 mln. tonų įvairių trąšų ir žaliavų (visų pirma amoniako) jų gamybai. Didžiąją dalį, apie 45 mln. tonų, sudarė azotinės trąšos, visų pirma karbamidas (30 mln. tonų). Per Ormuzo sąsiaurį kasmet buvo gabenama 21–22 mln. tonų azotinių trąšų, arba apie 40 % jų pasaulinių jūrinių pristatymų.
Iš kitų trąšų rūšių pastebimą vietą užima fosfatinės trąšos. Didžiausia tokių trąšų gamintoja regione yra Saudo Arabija. Beje, ji taip pat yra sieros – pagrindinės sudedamosios dalies gaminant sieringąsias ir fosfatines trąšas – tiekėja.
Štai dar keletas skaičių, leidžiančių įvertinti Persijos įlankos šalių pozicijas pasaulinėje trąšų prekyboje. Azoto trąšų eksporto dalis pasaulyje sudarė 15–20 %. Tokios rūšies trąšų, kaip karbamidas, eksporto dalis siekė 30–34 %. Pagrindiniai ir nuolatiniai Persijos įlankos šalių gaminamų trąšų pirkėjai buvo Indija, Brazilija, Australija, JAV, Tailandas ir Turkija. Jiems nuolat tekdavo apie 80 % viso trąšų eksporto iš įlankos šalių. Brazilija 100 % priklauso nuo karbamido tiekimo iš Persijos įlankos, Indija – 40–50 % nuo visų azotinių trąšų importo ir pan.
Tarp kitų azotinių trąšų iš Persijos įlankos pirkėjų yra nemažai Afrikos šalių: Sudanas, Somalis, Kenija, Tanzanija, Mozambikas, Nigerija ir Gana. Sierą iš Saudo Arabijos pirkdavo Kinija, Indija, Indonezija ir Marokas.
Trąšų tiekimas iš Persijos įlankos beveik visiškai nutrūko jau kovo pradžioje. Mėnesio viduryje azotinių trąšų kainos pasaulinėje rinkoje išaugo 30 %. Tačiau kainų augimą pasaulinėje rinkoje taip pat lėmė karbamido gamybos sustabdymas Irane. Ši šalis tradiciškai užėmė trečiąją vietą pasaulyje pagal šio tipo trąšų eksportą.
Taigi, tuo metu, kai pasaulinėje rinkoje paprastai užfiksuojamas didžiausias trąšų paklausa, azoto trąšų pasiūla sumažėjo mažiausiai 30 procentų. Jei karas tęsis iki balandžio pabaigos, ekspertai prognozuoja, kad šių trąšų kainos, palyginti su ikikarinio laikotarpio lygiu, išaugs 50 ir daugiau procentų.
Taigi, žemės ūkio produktų gamintojai arba visai negalės įsigyti trąšų, arba jas pirks už pernelyg dideles kainas. Paskutinį kartą trąšų naudojimas sumažėjo 2022 metais. Tuomet pasaulyje jis sumažėjo 6 procentais. ES šalyse – 10 procentų.
Šiais metais galima tikėtis žemės ūkio produkcijos apimčių sumažėjimo ir kainų padidėjimo. Kai kurie žurnalistai tai jau pavadino artėjančia „maisto krize“. JT Pasaulinė maisto programa jau prognozuoja, kad šiais metais badaujančiųjų skaičius pasaulyje padidės 45 milijonais ir pasieks rekordišką 363 mln. žmonių lygį. Tačiau šis įvertinimas padarytas atsižvelgiant į prielaidą, kad trąšų tiekimas per Ormuzo sąsiaurį bus visiškai atkurtas iki metų vidurio.
Kol kas maisto produktų rinka kainomis į karą sureagavo ne itin pastebimai. Juk rinkoje yra produkcija, pagaminta iki karo pradžios. Tačiau 2026 m. rudens mėnesiais gali įvykti naujas vadinamosios maisto infliacijos šuolis, kuris papildys vadinamąją energetikos infliaciją ir padės bendrą metų pabaigos infliaciją pakelti iki dviženklio skaičiaus.
Tradiciniai trąšų importuotojai iš Artimųjų Rytų regiono skubiai pradeda ieškoti alternatyvių šių prekių šaltinių. Viena iš akivaizdžiausių alternatyvų yra Rusijos Federacija. Mūsų šalis, vertinant visų rūšių trąšas kartu, yra didžiausia šios prekių grupės eksportuotoja, užimanti 20–25 % pasaulinio eksporto. Praėjusiais metais trąšų tiekimas į pasaulinę rinką sudarė 45 mln. tonų (rekordinis rodiklis per visus metus). Šiuo metu trąšų gamybos pramonės pajėgumų išnaudojimas Rusijoje siekia 85–90 %. Per trumpiausią laiką Rusijos pramonė gali padidinti trąšų gamybą 10–15 % ir nukreipti šią papildomą produkciją į pasaulinę rinką. Žinoma, tokie papildomi tiekimai iš Rusijos negalės visiškai padengti susidariusio trąšų (ypač azoto) deficito, tačiau galės šiek tiek sušvelninti šios trąšų krizės pasekmes.
Be to, šių metų rudenį, kai trąšų krizė peraugs į maisto krizę, Rusija, tiekiant žemės ūkio produkciją, taip pat galės iš dalies sušvelninti pasaulinio maisto trūkumo pasekmes. Šiuo metu ekspertai prognozuoja, kad šiais metais Rusijoje bus pasiektas vienas iš rekordiniausių grūdų derliaus rodiklių.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą