Šeduvoje atidarytas „Prarastojo štetlo muziejus“, tuo tarpu Lietuvos valdančiojoje koalicijoje vėl pasireiškia antisemitizmas.
VILNIUS – 1941 m. vasarą, miškuose aplink nedidelį Lietuvos miestelį Šeduvą, buvo nužudyta šimtai žydų vyrų, moterų ir vaikų. Jų vardai, kadaise ištrinti iš atminties, dabar puikuojasi naujojo muziejaus, pastatyto siekiant įamžinti kartu su jais išnykusį pasaulį, sienose. Tačiau Lietuvai sunkiai sekasi susitaikyti su savo praeitimi, o antisemitizmas vėl tampa priimtinas šios šalies dabartyje.
Šeduva, vos 2400 gyventojų miestelis, esantis apie dvi valandas kelio į šiaurę nuo Vilniaus, kelyje į kaimyninę Latviją, dešimtmečius buvo vos daugiau nei pamirštas taškas žemėlapyje. Iki neseniai jo pagrindinės atrakcijos buvo senas vėjo malūnas ir netoliese esantis restoranas, kuriame retkarčiais vyko renginiai. Nedaugelis lietuvių, jau nekalbant apie užsienio turistus, turėjo priežastį čia sustoti.
 |
| PREZIDENTAS ISAAC HERZOG pasirašo svečių knygoje per savo vizitą Lost Shtetl muziejuje, 2025 m. rugpjūtis. (Šaltinis: Lost Shtetl muziejus) |
Tai pasikeitė praėjusį rugsėjį, kai buvo atidarytas „Lost Shtetl“ muziejus – unikalus privatus žydų muziejus, kuris Seduvą pavertė istorinės sąskaitos vieta. Muziejus ne tik pasakoja vietos istoriją. Jis supažindina Lietuvą su išnykusia žydų civilizacija ir nemaloniomis tiesomis, su kuriomis didžioji šalies dalis vis dar nenori susidurti.
Šiuolaikiškas muziejus pasakoja apie Seduvos žydų bendruomenę XX a. pirmojoje pusėje – istoriją, kuri atspindi tūkstančių Rytų Europos miestelių (štetlų) likimą. Tai istorija apie gyvybingą žmonių bendruomenę, kurią sunaikino ne abstrakcija ar atstumas, o kaimynai, miškai ir kulkos.
Seduva (jidiš kalba – Shadeve) žydų bendruomenė oficialiai įkurta 1732 m., nors žydai čia gyveno ir anksčiau. Kaip ir kituose Lietuvos, Lenkijos ir Baltarusijos miesteliuose, dauguma jos gyventojų buvo prekybininkai, amatininkai ir meistrai, glaudžiai susiję su vietos ekonomika ir kasdieniu gyvenimu.
 |
| ŠEDUVA ŽYDŲ KAPINĖS (Nuotrauka: ELDAD BECK) |
Antrojo pasaulinio karo išvakarėse, prieš sovietų ir nacių okupacijas, žydai sudarė 56,5 % Šeduvos gyventojų. Žydų gyvenimas nulėmė miesto ritmą, jo rinkas, dirbtuves, sinagogas ir mokyklas. Izraelio prezidento Isaaco Herzogo ir ministro pirmininko Benjamino Netanyahu protėviai buvo kilę iš šio mažo miestelio.
Herzog tapo pirmuoju užsienio aukštuoju pareigūnu, apsilankiusiu 2500 kvadratinių metrų ploto muziejuje prieš pat jo oficialų atidarymą – tai simbolinis momentas, siejantis dabartinę Izraelio vadovybę su išnykusiu Rytų Europos žydų pasauliu.
Kaip ir daugiau nei 200 Lietuvos miestelių žydai, Šeduvos žydų gyventojai buvo išnaikinti 1941 m. vasarą, vos kelias savaites po to, kai nacių Vokietija įsiveržė į Sovietų Sąjungą. Liepos mėnesį žydai buvo suvaryti ir priversti gyventi gete. Rugpjūčio pradžioje 150 žydų vyrų, tarp jų ir paskutinis miestelio rabinas Mordechajus Henkinas, buvo išvežti į netoliese esantį mišką ir nužudyti. Rugpjūčio 25 ir 26 dienomis likę žydai – 664 vyrai, moterys ir vaikai – buvo išvaryti į kitą mišką ir sušaudyti.
Kaip ir kitur Lietuvoje, genocidą vykdė ne tik vokiečiai. Jame entuziastingai dalyvavo ir vietiniai ne žydai lietuviai. Kai kuriose vietovėse žudynes inicijavo ne naciai, o vietiniai kolaborantai, norėję atsikratyti miestuose gyvenusių žydų ir pasisavinti jų turtą.
Iki Antrojo pasaulinio karo pabaigos buvo nužudyta nuo 195 000 iki 250 000 Lietuvos žydų, o tai sudarė apie 95 % bendruomenės. Dauguma jų buvo nužudyti ne stovyklose, o masinėse egzekucijose, vėliau pavadintose „kulkinis holokaustas“. Per kelias savaites išnyko ištisos žydų bendruomenės.
Lietuvos atsakomybės už holokaustą klausimas tebėra labai jautrus šalyje, kuri vis dar atsisako pripažinti istorines klaidas. Muziejaus darbuotojai sako, kad kalbėti apie šią praeitį yra tarsi „eiti per minų lauką“.
Šiandien Šeduvoje gyvena tų, kurie nužudė žydus, palikuonys. „Mes nieko nekaltiname“, – aiškina „Prarastojo miestelio“ muziejaus gidas. „Mes tik atskleidžiame faktus ir bandome paliesti lankytojų širdis, parodydami jiems čia gyvenusių žmonių gyvenimus. Dauguma lietuvių nieko nežino apie holokaustą. Mokyklose nėra jokios holokaustą nagrinėjančios mokymo programos.“
Šalia sienų, ant kurių išvardyti nužudytų žydų ir sunaikintų štetlų pavadinimai, muziejuje taip pat eksponuojami vietinių nusikaltėlių vardai ir nuotraukos – tai tylus, bet radikalus veiksmas šalyje, kurioje kolaborantai dažnai eufemistiškai vadinami antisovietiniais kovotojais ar nacionaliniais didvyriais.
Viena nuolatinės parodos dalis skirta antisemitizmui tarpukario Lietuvoje ir griauna giliai įsišaknijusį mitą, kad žydai buvo kolektyviniai komunistai, bendradarbiavę su sovietų okupantais ir persekioję lietuvius. Šis pasakojimas, dažnai vadinamas „rusų genocidu Lietuvoje“, ilgą laiką buvo naudojamas siekiant nukreipti dėmesį nuo atsakomybės už žydų kančias ir pavaizduoti žydus kaip istorinius piktadarius.
Paroda paneigia šį teiginį faktais. Žydai sudarė 13,5 % iš 150 000 į Sibirą deportuotų lietuvių, iš kurių daugelis ten mirė. Sinagogos ir žydų mokyklos buvo uždarytos sovietų, žydų verslas buvo nusavintas, o daugelis žydų aktyviai rėmė lietuvių tautinę tapatybę ir nepriklausomybę. Idėja apie žydus kaip sovietų priespaudėjus žlunga net ir po minimalaus istorinio tyrimo.
Šis žydų kaip Lietuvos tautos priešų vaizdavimas neapsiriboja istorijos knygomis ar pašalinėmis diskusijomis. Jis vėl stipriai ir sėkmingai pasirodė šiuolaikinėje Lietuvos politikoje.
2025 m. gruodžio pradžioje Vilniaus apygardos teismas nuteisė Remigijų Žemaitaitį, populistinį politiką ir nacionalistinės partijos „Nemuno aušra“, kuri yra dabartinės valdančiosios koalicijos dalis, įkūrėją už neapykantos žydams kurstymą, nacių nusikaltimų sumenkinimą ir holokausto minimalizavimą. Nepaisant nusikaltimų sunkumo, jam buvo skirta tik simbolinė 5000 eurų bauda, kuri buvo gerokai mažesnė nei prokurorų prašyta 51 000 eurų bauda.
Taigi Lietuva tapo pirmąja Europos Sąjungos šalimi, kurios vyriausybė remiasi nuteisto antisemito parama.
43 metų teisininkas Žemaitaitis save pristato kaip „politinio persekiojimo“ auką. Vietoj to, kad būtų pasmerktas ir politiškai izoliuotas, jis sulaukė viešos paramos iš savo koalicijos partnerių, Lietuvos socialdemokratų partijos (LSDP).
Nors partijos lyderiai pareiškė, kad „bet kokia antisemitizmo, neapykantos kalbos ar Holokausto neigimo forma yra nepriimtina ir nesuderinama su mūsų vertybėmis“, jie pabrėžė, kad „teisinė procedūra dar nėra baigta“, turėdami omenyje tai, kad
Žemaitaitis apskundė savo nuosprendį. Tačiau iš esmės tai yra mantra, kuri praktiškai leido koalicijai tęsti veiklą be pokyčių.
Tai nebuvo pirmasis Žemaitaičio teisinis atvejis.
2024 m. balandžio mėn. Lietuvos Konstitucinis Teismas nusprendė, kad Žemaitaitis pažeidė savo parlamentinę priesaiką ir Konstituciją, kurstydamas neapykantą. Norėdamas išvengti apkaltos, jis atsistatydino iš parlamento, įkūrė savo partiją ir kandidatavo į prezidentus.
Jis užėmė ketvirtą vietą, surinkęs daugiau nei 132 000 balsų, o šis rezultatas parodė, kad jo retorika sulaukė didelio visuomenės palaikymo. Po kelių mėnesių „Nemuno aušra“ surinko 15 % balsų parlamento rinkimuose ir tapo trečia pagal dydį partija Seime.
Nepaisydami ankstesnių pažadų nebendradarbiauti su juo, socialdemokratai pakeitė kursą ir sudarė su juo koaliciją. Žemaitaitis nebuvo paskirtas ministru, bet lieka parlamento nariu. Jo partija kontroliuoja Aplinkos ministeriją.
Nacionalinis ir tarptautinis pasipiktinimas nepakeitė politinių skaičiavimų. Antisemitizmas, kuris anksčiau buvo laikomas kliūtimi eiti viešąsias pareigas, tapo derybų objektu.
Žemaitaitis retorika yra pagrįsta istorijos falsifikavimu ir šiuolaikiniu antisemitizmu prieš Izraelį. Jis kaltino žydus nusikaltimais prieš lietuvius, iškraipė Holokausto istoriją ir atvirai kurstė smurtą. Viename įraše jis buvo cituojamas kaip skatinantis žmogžudystę: „Žydas lipo kopėčiomis ir netyčia nukrito. Paimkite lazdą, vaikai, ir nužudykite tą mažą žydą.“
Kitur jis teigė, kad lietuviai per Antrąjį pasaulinį karą nukentėjo labiau nei žydai, ir pareikalavo, kad žydai atsiprašytų lietuvių, klausdamas: „Kiek dar mūsų politikai klups prieš žydus, kurie žudė mūsų tautą, prisidėjo prie lietuvių priespaudos ir kankinimų bei mūsų šalies sunaikinimo?“
Faina Kukliansky, Lietuvos žydų bendruomenės, turinčios apie 5000–6000 narių, pirmininkė, mano, kad Žemaitaitčio politinė sėkmė reiškia kažką daug gilesnio nei vieno ekstremistinio politiko sėkmė.
 |
| FAINA KUKLIANSKY, Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė. (Nuotrauka: EJC) |
„Negaliu pasakyti, kad tai tas pats antisemitizmas, kurį matėme per išpuolį sinagogoje Halėje, Vokietijoje, ar per išpuolį Bondi paplūdimyje Australijoje“, – sako ji. „Bet čia antisemitizmą matome kiekviename žingsnyje.
Žemaitaitis buvo nuteistas Konstitucinio Teismo, tačiau jis ir jo partija tapo dabartinės valdančiosios koalicijos dalimi“, – priduria ji. „Žmonės jį remia. Nežinau, ar jį ir jo rėmėjus galima vadinti tikrais antisemitais, nes jo pagrindinis tikslas buvo patekti į parlamentą, ir jis jį pasiekė.
Bet faktas yra tas, kad už jį balsavo beveik 200 000 žmonių. Ką tai reiškia? Kai tu, kaip žydas, eini gatve, niekas tavęs nežudo, niekas tau nešaukia „žydas“. Bet beveik 200 000 žmonių, latentiniai antisemitai, balsavo už Žemaitaitis, ir visi jie jaučiasi visiškai patenkinti savo politiniu pasirinkimu.
Konstitucinis Teismas, o dabar ir apygardos teismas nusprendė, kad jis pažeidė įstatymą. Nepaisant to, jis vis dar sėdi parlamente ir yra koalicijos narys. Aš neturiu jokios vilties dėl ateities. Mes, kaip bendruomenė, neturime priemonių kovoti su tokiais žmonėmis.“
Kukliansky teigia, kad Lietuva niekada iki galo nepripažino savo atsakomybės už Holokaustą. Nors 1995 m. prezidentas Algirdas Mykolas Brazauskas Izraelyje paprašė atleidimo už Lietuvos nusikaltimus Antrojo pasaulinio karo metu, šis gestas sukėlė neigiamą reakciją šalyje.
„Čia žmonės sakydavo: „Kaip jis gali prašyti žydų mums atleisti?“ – prisimena Kukliansky. „Jei palyginsite Lietuvą su Vokietija, Austrija ar kitomis Europos šalimis, kuriose žydai buvo nužudyti per Holokaustą, nepastebėsite tokio paties lygio susitaikymo su praeitimi.“
Ji nurodo paminklus, skirtus žinomiems kolaborantams, teismo sprendimus, draudžiančius juos pašalinti, ir dešimtmečius trukusius ginčus dėl nacių kolaborantų reabilitacijos ir žalos atlyginimo. „Kartais man taip nusibosta apie tai kalbėti, – sako ji, – nes niekas nepasikeis.“
Vis daugiau lietuvių pritaria Kukliansky nuogąstavimams. Praėjusių metų lapkritį atlikta ir vasarį paskelbta „Eurobarometro“ apklausa rodo, kad smarkiai išaugo lietuvių, besirūpinančių antisemitizmu politiniame gyvenime, skaičius. 2018 m. apie 15 % lietuvių laikė antisemitizmą politikoje problema. Šiandien šis skaičius siekia 38 %.
Tačiau tik 14 % respondentų mano, kad per pastaruosius penkerius metus antisemitizmas Lietuvoje sustiprėjo. Beveik pusė mano, kad antisemitizmo lygis jų šalyje per tą laikotarpį nepasikeitė. Sausį vyriausybė priėmė plačiai kritikuojamą veiksmų planą kovai su antisemitizmu ir ksenofobija.
Rabinas Sholom Ber Krinsky, kuris 1993 m. atvyko iš Jungtinių Valstijų padėti atkurti žydų gyvenimą Vilniuje, antisemitizmą Lietuvoje vertina atsargiau.
 |
| RABBI SHOLOM BER KRINSKY, Vilniaus Chabad vadovas. (Nuotrauka: EJC) |
