Kas yra bent kiek susipažinęs su Lietuvos pokario pasipriešinimo istorija, puikiai žino apie NKVD, MGB, KGB ir kitų tarnybų agentūrinę veiklą ir bandymus likviduoti pasipriešinimą. FSB metodai nesikeičia ir yra iki skausmo pažįstami. Jie paveldėti iš „šlovingos“ praeities. Šios tarnybos vykdydamos savo užduotis visada taiko į aukščiausio lygio postus. Patogiausia ir efektyviausia perimti visą opoziciją ir pasipriešinimą į savo rankas, užverbuojant arba infiltruojant, kaip galima aukštesnį organizacijos hierarchijoje esantį asmenį.
Vien ko verta A. Markulio – Erelio istorija, kurį savo laiku buvo bandoma padaryti BDPS (Bendro demokratinio pasipriešinimo sąjūdžio) vadu. Ir beveik pavyko. Tik galime įsivaizduoti kas būtų nutikę pasipriešinimo sąjūdžiui jei partizanams nebūtų pavykę A. Markulio iššifruoti. Deja, viena apygarda (Didžios kovos) tuo nepatikėjusi, infiltravus į ją naują apygardos vado pavaduotoją, o iš tikro MGB agentą Griežtą, buvo sunaikinta, o pats apygardos vadas J. Misiūnas - Žalias velnias, buvo suimtas ir 1947 išvežtas į Maskvą. Spėjama, kad Butyrkuose buvo sušaudytas. Didžios kovos apygarda po tokio smūgio jau neatsigavo.
Pasipriešinimo pabaigoje Rytų Lietuvoje „Vytauto“ apygardoje buvo vykdoma daugiapakopė operatyvinė operacija siekiant sukurti netikrus partizanų štabus, taip vadinamus „legenduojančius“ štabus. Buvo stengiamasi suimti apygardos vadą ir įvairiomis priemonėmis jį paveikus, prikalbinti dirbti okupantų specialiosioms tarnybos. Užverbuotas vadas sukurdavo netikrą štabą, kuris imitavo tolesnę partizaninę veiklą ir partizanus, nieko apie tai nenutuokiančius, įviliodavo į sovietinių specialiųjų struktūrų paspęstas pasalas. Taip buvo sunaikinti gerai užsikonspiravę paskutiniai Lietuvos partizanai. Jei ne šie fiktyvūs štabai, pavieniai kovotojai galėjo slapstytis net iki 1990 metų ir sulaukti nepriklausomybės.
Panašiais metodais sovietų specialiosios tarnybos siekė perimti ir „baltųjų“ emigrantų organizacijų vadovavimą Europoje.
Operacijos "Pasitikėjimas" ir „Trestas“ buvo organizuotos ČK (Ypatingoji komisija), GPU (Vyriausioji politinė valdyba) ir OGPU (Jungtinė vyriausioji politinė valdyba), kuri vyko 1921–1927 m. Jos metu buvo sukurta netikra antibolševikinė pogrindžio "Centrinė Rusijos monarchistų asociacija" (ICR), organizacija, padedanti sovietų specialiosioms tarnyboms nustatyti tikruosius monarchistus ir antibolševikus.
Pasak istorikų operacijos prasidėjo nuo Aleksandro Jakuševo, aukšto rango užsienio prekybos liaudies komisariato pareigūno, kelionės į užsienį. Komandiruotės metu A. Jakuševas susisiekė su vienu iš baltųjų emigracijos atstovų. Šis kontaktas tapo žinomas čekistams ir grįžęs A. Jakuševas buvo suimtas. Manoma, kad čekistai sugebėjo įtikinti A. Jakuševą vadovauti fiktyviai monarchistinei organizacijai (ICR) ir taip dalyvauti daugiapakopėje operacijoje prieš rusų baltųjų emigrantų judėjimą užsienyje ir sovietų valdžios priešininkus šalies viduje.
Pradėdami kontržvalgybos žaidimą, čekistai išsikėlė šias užduotis:
1. Pritraukti į organizaciją kuo daugiau baltųjų judėjimo simpatikų šalies viduje ir taip juos iššifruoti ir kontroliuoti.
2. Užmegzti ryšį su emigrantų centrais užsienyje ir bandyti jiems daryti įtaką ir pjudyti tarpusavyje.
3. Susisiekti su užsienio žvalgybos tarnybomis, maitinti jas dezinformacija ir nustatyti jų agentus.
Viena sėkmingiausių šios operacijos dalių yra laikoma 1924 metais žinomo kovotojo prieš bolševikus B. Savinkovo atviliojimas į Rusiją ir jo suėmimas. Čia jis buvo nuteistas mirties bausme, kuri vėliau buvo pakeista į 10 metų laisvės atėmimą. Tačiau pagal oficialią versiją, 1925 m. gegužės 7 d., Lubiankoje, B. Savinkovas nusižudė. Pasinaudojęs tuo, kad kambaryje, kuriame jis buvo grįžęs iš pasivaikščiojimo, trūksta langų strypų, Borisas Savinkovas iššoko pro penkto aukšto langą į vidinį kiemą. Tačiau, remiantis šiuolaikiniais istorikų tvirtinimais, Savinkovą kalėjime nužudė OGPU pareigūnai.
Nieko naujo. Ar pamenate saugumo karininką, A. Pociūną, kuris anot Baltarusijos KGB, iškrito pro viešbučio langą? Žmonės kiti, metodai tie patys.
1926 m. Gruodį A. Jakuševas paskutinį kartą lankėsi Europoje. GPU tapo aišku, kad operacija turi būti baigta. Ji atliko savo vaidmenį: penkerius metus buvo paralyžiuota baltųjų emigracijos grupuočių kovinė dvasia, buvo iššifruoti svarbūs antisovietinio judėjimo nariai, per juos buvo vykdomos operacijos, skirtos dezinformuoti Vakarų specialiąsias tarnybas. 1927 m. pavasarį pagaliau pradėjo pasitvirtinti tų, kurie netikėjo organizacija, įtarimai. Emigrantų laikraščiuose pasirodė migloti pranešimai apie kai kurių monarchistinių organizacijų, kurios tariamai bendradarbiavo su organizacija, likvidavimą Maskvoje.
Galima pasakoti sovietinių specialiųjų tarnybų operacijas be pabaigos ir jų braižas bus tik vienas: perimti juos dominančios struktūros ar organizacijos vadovybę. Blogiausiu atveju artimus vadovybei žmones. Galite kiek norite ieškoti šnipų marginalų, smulkių opozicionierių ir pensininkų tarpe, bet jei jie ten ir yra, tai tik tam, kad priedangos sumetimais kartais vieną kitą paaukoti. Jei jų tarnybos dirba, tai dirba aukščiausiame lygmenyje. Ieškokite jų ambasadose, valstybės tarnyboje, Seime, Prezidentūroje, kariuomenės vadovybėje.
Bet grįžkime į Lietuvą ir prisiminkime kaip Svetlana Cichanovskaja atsidūrė pas mus ir palyginkime jos likimą, su kitos kovotojos, tik tikros kovotojos - Marijos Kalesnikovos likimu. Marija šiandien yra uždaryta Lukašenkos kalėjime, kai tuo tarpu Svetlana naudojasi Lietuvos valstybės suteiktu prieglobsčiu ir aplink save buria visas pasipriešinimo Lukašenkai jėgas. Ir ne tik naudojasi, bet ir kuria provokacijas su naujuoju baltarusišku pasu, taip kiršindama dvi broliškas tautas.
Keistas ir koks skirtingas dviejų pasipriešinimo A. Lukašenkos režimui kovotojų likimas. Ta, kuri nesutinka bendradarbiauti su specialiosiomis struktūromis uždaroma ilgiems metams į kalėjimą, o kita mėgaujasi puikiu gyvenimu laisvėje. Dvi moterys, du skirtingi likimai.
Ir nė viena Vakarų valstybė net piršto nepajudina, kad išlaisvinti M. Kalesnikovą. Nors prisimenant A. Merkel skambuti dėl migrantų problemos, A. Lukašenką gerai paspaudus, tai būtų galima padaryti.
Nežinau kaip jums. Man, tai geniali OGPU operacija. Oi, ne OGPU, bet FSB ir Baltarusijos KGB operacija. Net labai stengtis nereikėjo. Patys atvežė ir pridavė Vyriausybei, kuri geriausia kas galėjo nutikti Lietuvai. Ir dar yra išlaikoma ir vežiojama po pasaulį ne iš jų, bet iš Lietuvos biudžeto pinigų.
O dėl Svetlanos neturiu abejonių (jos infiltravimas yra klasikinė, pagal visas Felikso Dzeržinskio rekomendacijas atlikta operacija), o štai dėl mūsų valstybės galvų abejonė kirba. Ar jie tik apvynioti aplink pirštą avigalviai, ar jie naudojantys Svetlaną kaip priemonę kaulyti iš Vakarų grynų pinigų ir jiems nusispjaut kieno žvalgybai galimai ji dirba, ar jie sąmoningai dirbantys priešui bendrininkai? To pasakyti negaliu, nes nežinau.
Tai kur gi Marija Kalesnikova? 2020 metais ją bandė išgrūsti į Ukrainą, bet ji prie sienos suplėšė savo pasą ir grįžo į Minską. Kitais metai ji buvo nuteista kalėti 11 metų. M. Kalesnikova interviu po teismo sakė, kad jos buvimo kardomojo kalinimo centre metu jai ne kartą buvo siūloma bendradarbiauti su tyrimu, parašyti malonės prašymą arba pasirodyti "tokiame filme kaip Romanas Protasevičius" (buvęs telegram kanalo NEXTA vyriausiasis redaktorius), tačiau Marija į jokius kompromisus nesileido.
Nors rinkiminės kampanijos metu ji buvo Svetlanos C. štabe ir dirbo kartu, tačiau abiejų likimai visiškai skirtingi. Viena, jei dar gyva, yra kalėjime ir savo gražiausius 11 metų praleis už grotų, kita gyvena už Lietuvos pinigus Vilniuje ir rengia įvairias provokacijas, kurios kalą pleištą tarp lietuvių ir baltarusių tautų. Štai taip vykdomos specialios užduotys ir dvi broliškos tautos daromos priešais, nors praeityje buvo vienu bendru etnosu. Taip, taip...Ir mes, ir jie esame baltai. Tik dėl tam tikrų istorinių peripetijų mes likome prie savo kalbos, o jie priėmė slavų prokalbę.
Dar 988 metais Kijevo kunigaikščiui Vladimirui priėmus krikščionybę ir žiauriomis priemonėmis verčiant visas konfederacijos gentis ją priimti, dalis genčių nesutiko atsisakyti senojo tikėjimo ir įsitvirtino miškuose ir pelkėse tarp Dnepro baseino, Maskvos ir Vyslos upių. Čia ir formavosi mūsų išskirtinis etnosas. O mūsų broliai, tuomet tose žemėse gyvenę, dabartiniai baltarusiai palaipsniui priėmę krikščionybę suslavėjo ir nutolo nuo mūsų. Lietuviai išsaugoję senąjį tikėjimą nemėgo išdavikų ir vadino juos nepagarbiai – gudais. Išlikęs senas posakis – „Mušk gudą kaip šunį rudą“.
Mūsų protėvių gyvenamas arealas traukėsi, kol likome tarp Vyslos ir Dauguvos upių. Tačiau šiose pelkėse ir miškuose, per du šimtmečius įvyko, kaip spėju, stiprus demografinis stebuklas, nes kitaip paaiškinti Lietuvos valstybės iškilimą būtų sunku. Moterys gimdė daug vaikų, ūkis juos išmaitino, o užaugę vyrai, vadovaujami narsių kunigaikščių, savo energiją realizavo užimdami naujas teritorijas. Lietuva tapo per maža sparčiai augančiam krašto genofondui.
Štai kodėl įžengiančią Lietuvos kariuomenę tiek dabartinių Baltarusijos, tiek Ukrainos, tiek Rusijos teritorijose įsikūrę miestai sutikdavo palankiai ir jungdavosi savo noru. Juk grįždavo savi. Dar visai neseniai, prieš kelis šimtus metų, buvę vieno tikėjimo broliai.
O dabar bet kokia kaina norima mus supykdyti su baltarusiais. Tiek Rusija, tiek Lenkija, tiek dar viena tauta, kurios pavadinimo neminėsiu. Visi turi savų pretenzijų mūsų šaliai. Kai du broliai susikivirčys ir kol jie tampys vienas kitą už skvernų, kažkas kitas jų namuose darys tvarką. Ne šiaip sau naujųjų baltarusiškų pasų pristatymas vyks Lenkijoje. Visi nori padaryti „gešeftą“ lietuvių ir baltarusių sąskaita.
Ir litvinizmas ištrauktas iš to paties stalčiaus. Tam, kad mus pjudyti. Nepasiduokime. Mes puikiai sutarsime su baltarusiais ir abi tautos atras savo vietą didžioje mūsų istorijoje. Mums nėra ko dalintis. Mūsų istorija tokia didelė, kad jos užteks visiems. Ir lietuviams, ir baltarusiams, ir ukrainiečiams.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą