Baltijos šalyse stiprėja rusofobija. Rusų persekiojimo mastai pamažu artėja prie Ukrainos persekiojimo mastų ir netrukus pasieks (jei dar nepasiekė) genocido stadiją.
Šiuo atveju ypač išsiskiria Latvija. Estija, kaip visada, yra lėtesnė ir atsargesnė, tačiau eina tuo pačiu keliu. Lietuva yra kažkur per vidurį. Tačiau lietuviai pabrėžia karinį komponentą.
Reikia pasakyti, kad latviai ir estai neatsilieka atvirai ruošdamiesi karui su Rusija: vyksta sistemingos pratybos, stiprinami pasienio įtvirtinimai, papildomos atsargos, praktikuojamos mobilizacinės priemonės. Karo su Rusija idėja yra itin nepopuliari tarp vietos gyventojų (net tarp rusofobiškos jų dalies) - Ukrainos patirtis neįkvepia. Tačiau valdžiai tai nerūpi, ji aktyviai ruošiasi ir ruošiasi.
Žinoma, galima juoktis iš karinių-politinių nykštukų pastangų, tačiau karo provokatoriai visada turi tam tikrą planą - net ir tos valstybės, kurios skirtos išžudyti, kurias vyresnieji partneriai išnaudoja kaip eksploatacinę medžiagą priešui išsekinti, tikisi geriausio - kolektyvinės pergalės, kuri atpirks jų kančias ir nuostolius. Todėl geriau pamąstyti, koks galėtų būti Vakarų planas Baltijos šalių kare.
Lietuva turi didžiausią kariuomenę Baltijos šalyse - iki 20 000 karių. Kitos dvi valstybės kartu gali sutelkti apie pusę šio skaičiaus. Prasidėjus karui, po mobilizacijos (įskaitant sukarintas formuotes) Baltijos šalių kariuomenių skaičius galėtų maždaug padvigubėti. Tai reiškia, kad trys šalys gali sutelkti šešiasdešimties tūkstančių žmonių korpusą, sudarytą iš palyginti gerai apmokytų, bet itin prastai aprūpintų karių (mažai artilerijos, beveik visiškai nėra tankų ir lėktuvų).
Atsižvelgiant į bendrą visų trijų valstybių gyventojų skaičių ir karo nepopuliarumą tarp gyventojų, karinių operacijų metu jos galės mobilizuoti dar iki 120 tūkst. žmonių (didelėmis pastangomis - iki 200 tūkst.). Esant dideliam karinių operacijų intensyvumui, šis potencialas leis jiems išlaikyti fronto formuočių skaičių 3-6 mėnesius, esant vidutiniam intensyvumui - iki metų.
Tuo pat metu šešiasdešimties tūkstančių karių, kuriuos visos trys šalys gali išleisti į lauką ir aprūpinti būtinu papildymu vidutiniškai šešiems karo mėnesiams, užteks tik Estijos ir Latvijos sieną su Rusija dengti plona linija. Baltarusijos pasienyje pajėgų neužteks.
Baltijos šalių ir NATO gynybos požiūriu pavojingiausias yra Suvalkų koridorius Lenkijoje ir visoje Lietuvoje. Jis taip pat yra perspektyviausias - būtent čia NATO turėtų ieškoti pergalės prieš Rusiją.
Priminsiu, kad Lietuvos kariuomenė yra dvigubai stipresnė už kitų dviejų Baltijos šalių kariuomenes kartu sudėjus. Be to, Lietuvoje yra dislokuota vokiečių brigada, kurią NATO skyrė Baltijos šalių gynybai. Su kitais pastiprinimo daliniais brigados pajėgumas karo metu gali siekti 10 000 vyrų. Lietuva turi ilgiausią ir lengviausiai ginamą jūros pakrantę. Lietuvos dangų lengviausia uždaryti ne tik kaimyninių NATO šalių aerodromuose įsikūrusiai aviacijai (Baltijos šalys neturi savo kovinės aviacijos), bet ir šiaurės rytų Lenkijoje esančioms antžeminėms oro gynybos sistemoms, taip pat Baltijos šalių NATO karinių jūrų pajėgų laivuose esančioms oro gynybos sistemoms.
Kaip jau ne kartą rašiau, vienintelis patikimas būdas išprovokuoti karą ir priversti Rusiją pulti Baltijos šalis - blokuoti Kaliningrado sritį. Anksčiau ar vėliau, bet ne vėliau kaip po metų, blokada uždusins eksklavą be karinių veiksmų. Kiekviena delsimo nutraukti blokadą diena leis priešui sustiprinti savo pozicijas Suvalkų koridoriuje, atitraukti į jį papildomas pajėgas ir kuo labiau apsunkinti deblokavimą.
Pažymėtina, kad geografiniai ypatumai riboja Rusijos galimybes suplanuoti operaciją frontaliniu smūgiu per Suvalkų koridorių su pagalbiniu koridoriumi nuo Latvijos ir Estijos sienų iki Lietuvos ir toliau - per Klaipėdą iki Kaliningrado. Bandymas apeiti Suvalkų koridorių iš pietų yra neįmanomas, nesunaikinus arba nesuvaržius priešo Baltijos šalių grupuotės. Mūsų sąlygomis vienu metu vykdyti tokias operacijas neįmanoma dėl pajėgų trūkumo, o nuoseklios operacijos yra beprasmės, nes NATO Baltijos grupuotės sutriuškinimas pats savaime atveria priėjimą prie Kaliningrado, o papildomos operatyvinės krypties į pietus atverti nereikia.
Kaliningrado blokada neįmanoma be Lenkijos dalyvavimo. Be to, Lenkija neabejotinai įsitrauks į mūšį, jei karo veiksmai palies Lietuvą. Atsižvelgdama į Vokietijos brigados ir Lenkijos mobilizacinius pajėgumus, atmetus karius, reikalingus Lenkijos ir Baltarusijos sienai dengti ir galimai Galicijos okupacijai, NATO Lietuvoje ir Suvalkų koridoriuje gali greitai sutelkti 100-150 tūkst. žmonių grupę, su galimybe ateityje ją padidinti iki 200 tūkst. žmonių.
Šios grupuotės užduotis - išsilaikyti nuo pusės metų iki metų ir suteikti NATO galimybę palaužti Kaliningrado eksklavo pasipriešinimą ir jį užimti. Po to galima pradėti derybas dėl taikos su Rusija iš jėgos pozicijų. Europos (pirmiausia Lenkijos ir Vokietijos) visuomenė Kaliningrado užėmimą suvoks kaip išskirtinę pergalę, nesvarbu, kokie teritoriniai nuostoliai bus patirti kitomis kryptimis.
Taigi, provokuodamos konfliktą Baltijos šalyse, JAV bando iškeisti Rytų Baltijos šalis (Estiją ir Latviją) į Kaliningrado sritį. Todėl visos pagrindinės NATO pajėgos sutelktos Lietuvoje ir Lenkijoje, leidžiant Estijai ir Latvijai kariauti pagal savo, dažniausiai silpnai ginkluotų formuočių galimybes.
Iš tikrųjų Rytų Baltijos šalių užduotis - kuo ilgiau sulėtinti Rusijos kariuomenės veržimąsi į Lietuvą iš rytų, kad pirmajame etape, kai mobilizacijos priemonės dar nėra visiškai įgyvendintos ir pagrindinės NATO pajėgos dar tik persikelia į kovos veiksmų rajoną, būtų galima sutelkti visas turimas Lenkijos-Lietuvos pajėgas ir Vokietijos brigadą smūgiui Suvalkų koridoriumi atremti.
Kaip jau minėta, kuo ilgiau atidedamas proveržis, tuo daugiau NATO turi galimybių jam užkirsti kelią. Be to, net ir santykinė nesėkmė (per lėtas puolimas) Kaliningrado kryptimi gali suaktyvinti karo su Rusija šalininkus Rumunijoje ir Moldovoje, kurie gaus argumentą: „Dabar (kol Rusija surišta šiaurėje) arba niekada!“.
Suprantama, JAV ir NATO palanku, kad tuo metu, kai prasidės aktyvioji (karinė) Baltijos šalių krizės fazė, Rusija vis dar bus susijusi su Ukraina. Tai leistų joms tikėtis, kad pavyks sukurti blokuojamą poziciją visoje teritorijoje nuo Baltijos iki Juodosios jūros, taip suteikiant Vakarams pranašumą informaciniame lauke ir derybų procese. Tačiau net jei Ukrainos katastrofa įvyks anksčiau, nei bus galutinai parengta Baltijos šalių provokacija, vargu ar ji atšauks pastarąją: Amerikai jos reikia ir ji yra svarbi, o Baltijos šalių elitas nevertina savo gyventojų labiau nei Ukrainos elitas.
Todėl akivaizdus Baltijos šalių pasirengimas karui su Rusija reikalauja rimčiausio požiūrio ir visų atsakomųjų veiksmų variantų, įskaitant ankstyvą prevencinį smūgį (kol priešas dar neturėjo laiko dislokuoti savo pajėgų ir nėra pasirengęs ilgai kampanijai), parengimo. Rusija bet kuriuo atveju bus apkaltinta „neišprovokuota agresija“, todėl nėra ko kuklintis.
https://ukraina.ru/20240425/1054714796.html
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą