1986 metais „Žalgiris“ antrą kartą iš eilės tapo SSRS čempionu ir iškovojo Tarpkontinentinę taurę Argentinoje! Teko stebėti superfinalo rungtynes Maskvos „Lužnikuose“ su Centriniu tarybinės armijos klubu „CSK“, kur didžiulėje arenoje buvo daugiau lietuvių, nei rusų. „Žalgiris“ tuomet buvo vienas iš nacionalinio išsivadavimo simbolių, vedusių į Sąjūdį ir Nepriklausomybę. Žalgiriečiai mums buvo Tautos didvyriai.
2023 m. „Žalgiris“ neturi jokių pasiekimų sporte, bet yra spalvotas, daugiatautis, politkorektiškas, toks plataus vartojimo hamburgeris, skirtas valgyti lūzeriams ir imbicilams, kuriems būtina kažkuo užpildyti gyvenimo beprasmybę.
1986 metais mes didžiavomės geriausiu Europos centru Arvydu Saboniu, o 2023 metais mes didžiuojamės jo sūnumi – pirmuoju apipjaustytu krepšininku lietuviu, kuris, matyt, po apipjaustymo procedūros jaučia tarpkojinius nepatogumus ir negali rungtis už Lietuvos rinktinę.
Tokia pati tragiška padėtis ir kitose Lietuvos krepšinio ir futbolo komandose, kurios nedaug tepakilusios nuo mėgėjų komandų lygio, bet vietoj to, kad ugdyti Lietuvos jaunimą, bevelija rūpintis Afrikos kontinento sportu.
Tokie štai globalistinio komandinio sporto tarptautiniai rezultatai - arti plintuso ir jokio tautinio užtaiso. To, beje, ir siekia tautas ir valstybes naikinantis globalizmas.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą