CD8+ T ląstelės, leidžiančios išvalyti virusą ir pasveikti nuo simptominės Covid-19 infekcijos, nesusidaro nei dėl ankstesnės koronavirusinės infekcijos, nei dėl Covid-19 vakcinacijos!
CD8+ T ląstelės, leidžiančios pašalinti virusą ir atsigauti po simptominės Covid-19 infekcijos, nesusidaro nei dėl ankstesnės koronavirusinės infekcijos, nei dėl Covid-19 vakcinacijos! Daugelis T ląstelėmis besidominčių mokslininkų ir toliau mano, kad ilgalaikio CD8+ T ląstelių imuniteto stimuliavimas ir optimizavimas yra naujos kartos Covid-19 vakcinų strategijų Šventasis Gralis. Jie klysta ir, atrodo, nesupranta, kad imuniniai mechanizmai, dalyvaujantys nutraukiant ūmines savaime limituojančias virusines infekcijas, iš esmės skiriasi nuo mechanizmų, dalyvaujančių lėtinių virusinių infekcijų metu. Dėl prasto imunologinio išprusimo ir adaptyvios šeimininko ir patogeno sąveikos supratimo jie apsimeta, kad Covid-19 (C-19) pandemija dabar kontroliuojama (ar net nutraukta!) ir kad apsauga nuo sunkios C-19 ligos yra ilgalaikė ir daugiausia priklauso nuo kryžmiškai reaktyvių T atminties ląstelių.
Todėl jie negali suprasti, kad nuolat didėjantis didelio masto imuninis spaudimas viruso virulentiškumui galiausiai paskatins natūraliąją atranką Omikrono palikuonių, kurie įgijo labai virulentišką mutaciją. Tokio naujo varianto atranka kelia neišvengiamą precedento neturinčios sveikatos katastrofos grėsmę labai C-19 vakcinuotose šalyse. Keletas mokslininkų ir toliau apsimeta, kad skiepytų asmenų apsauga nuo sunkios C-19 ligos yra ilgalaikė. Taip jie daro todėl, kad klaidingai mano, jog ši apsauga iš esmės yra kryžminio reaktyvumo atminties T ląstelių (tariamai sukeltų skiepijimo nuo C-19 arba ankstesnio kontakto su sezoniniais žmogaus koronavirusais [CoV]) rezultatas. Pirma, sunku suprasti, kaip kryžmiškai reaguojančios atminties T ląstelės skiepytus asmenis tik kartais apsaugotų nuo sunkios C-19 ligos, o kartais - apskritai nuo ligos simptomų (t. y. vakcinos proveržio infekcijų, kurias sukėlė atitinkamai Omicron arba ankstyvieji Omicron subvariantai, atveju). Pavyzdžiui, anksčiau nebuvo pranešta apie tokį atšauktų kryžmiškai reaktyvių atminties CD8+ T limfocitų, išprovokuotų identiškų MHC I klasės haplotipų fone, funkcionalumo skirtumą. Jei šios kryžminės reaktyvios atminties T ląstelės būtų atsakingos už infekcijos ar vakcinos sukeltos apsaugos mechanizmą, asmenys, pasveikę nuo ankstesnės simptominės infekcijos, turėtų būti apsaugoti nuo būsimos simptominės infekcijos (taip iš tiesų nėra, nes keli asmenys, visiškai pasveikę nuo ankstesnės simptominės infekcijos su prieš Omicron variantais, vėl susirgo po vėlesnio Omicron poveikio). Jei ilgalaikės, plataus masto imuninės apsaugos nuo ligos, kurią sukelia ūminė savaiminė virusinė infekcija (pvz., CoV), šaltinis būtų T ląstelėmis valdomas apsauginis imunitetas, jis turėtų remtis kryžminės reakcijos atminties T ląstelėmis, turinčiomis citotoksinį potencialą visiems antigeniniams variantams, nepriklausomai nuo šeimininko MHC haplotipų. Nepriklausomai nuo to, ar MHC neapribotos T ląstelės atsirado dėl natūralios produktyvios infekcijos, ar dėl vakcinacijos, tikėtina, kad nuo pirmojo (pakartotinio) susidūrimo su SARS-CoV2 jos ilgam užkirstų kelią C-19 ligai (ne tik sunkiai C-19 ligai). Kaip minėta pirmiau, to negalima suderinti su simptominiais infekcijų proveržiais, apie kuriuos buvo pranešta ir neskiepytiems, ir skiepytiems asmenims po ankstesnio pasveikimo nuo C-19 ligos arba ankstesnės C-19 vakcinacijos.
Jei citotoksinės T atminties ląstelės būtų atsakingos už pasveikimą nuo ligos, nebūtų galima paaiškinti, kodėl vakcinos proveržio infekcijos Omicron arba ankstyvaisiais Omicron subvariantais suteikė tik trumpalaikę apsaugą nuo ligos po pakartotinio užsikrėtimo. Jei tokios kryžminės reaktyvios citolitinės T atminties ląstelės būtų susidariusios evoliucijos eigoje, vykstant pandemijai, kurioje buvo išvengta imuniteto, tarp nesuskaičiuojamos daugybės publikacijų apie infekcijos ar vakcinos sukeltą T ląstelių imunitetą rastume bent jau įrodymų, kad natūrali infekcija arba vakcinacija C-19 gali indukuoti šias ląsteles. Tačiau tokių įrodymų nėra.
Autorius: G. Vanden Bossche 2023 m. birželį neseniai paskelbtame straipsnyje "TrialSite News" jau paaiškinau, kodėl šiuo metu nėra įrodymų, kad vakcinos sukeltas S specifinės atminties CD8+ T limfocitų primingas veiksmingai prisideda prie viruso išvalymo (https://www.trialsitenews.com/a/how-often-have-i-said-to-you-that-immune-correlationsdo-not-equate-with-causality-f53cee47). Priešingai: Yra įtikinamų įrodymų, kad ne CD8+ T atminties ląstelės, o imunologiškai pasyvios CD8+ T ląstelės, turinčios įvairų TCR repertuarą, vyrauja kraujo mėginiuose, paimtuose iš C-19 pacientų arba iš asmenų prieš SARS-CoV-2 sąlytį (vadinamieji "priešpandeminiai" mėginiai; https://pubmed.ncbi.nlm.nih.gov/33951417/). Atminties žymenų nebuvimas jau rodo, kad ankstesnio kryžminio imuninio užkrėtimo sezoniniais žmogaus koronavirusais nebuvo. Kiti tyrimai, kuriuose naudota genomo epitopų atrankos technologija, taip pat parodė, kad CTL (citotoksinių T limfocitų), nukreiptų prieš SARS-CoV-2, sukeltas plačiai reaktyvus imuninis atsakas nėra labai priklausomas nuo ankstesnio imuniteto prieš endeminius koronavirusus. (Ferretti et al., 2020; https://www.sciencedirect.com/science/article/pii/S1074761320304477; Schulien et al., 2020; https://www.nature.com/articles/s41591-020-01143-2). Įrodyta, kad šios T ląstelės atpažįsta labai konservatyvius promiskuitinius1 peptidinius epitopus, esančius viruso baltymuose (Vanden Bossche, 2023; nuoroda), kurie, priklausomai nuo viruso kiekio (t. y. antigeno dozės), gali būti netgi universalūs (t. y. neribojami MHC) CTL peptidai. Atsižvelgiant į didelį viruso kiekį ūmios simptominės infekcijos metu, galima daryti prielaidą, kad toks dominuojantis epitopas stipriai stimuliuoja imunitetą ir leidžia MHC nerestriktuotai citolitinei aktyvacijai (be pirminio užkrėtimo!) aktyvuoti platų ir įvairų CD8+ T ląstelių spektrą. Tai visiškai sutampa su Koutsakos ir kt. pastebėjimais, 2023 (https://www.ncbi.nlm.nih.gov/pmc/articles/PMC9970913/) and Nguyen et al., 2021 (https://pubmed.ncbi.nlm.nih.gov/33951417/). Ankstesniuose tyrimuose buvo nustatyta, kad tokios aktyvuotos CD8+ T ląstelės, turinčios daugybę citotoksinių molekulių, atsiranda pacientų kraujyje prieš pasveikstant. (Koutsakos et al., 2021, https://www.sciencedirect.com/science/article/pii/S2666379121000197; Thevarajan et al., 2020, https://www.nature.com/articles/s41591-020-0819-2), rodo, kad CD8+ T ląstelės prisideda prie simptomatinės SARS-CoV-2 infekcijos išnykimo. Nguyen et al. (2021) ne tik pranešė apie padidėjusį šių universalių, imunologiškai naivių CD8+ T ląstelių pirmtakų dažnį C-19 pacientams (t. y. ūmios COVID-19 ligos ir sveikimo metu), bet net ir prieš pandemiją paimtuose neeksponuotų asmenų mėginiuose (https://pubmed.ncbi.nlm.nih.gov/33951417/). Tai rodo, kad didelis naivių pirmtakų dažnis prieš pandemiją paimtuose mėginiuose gali lemti COVID-19 pacientų, sergančių ūmia liga ir sveikimo laikotarpiu, labai stiprų imunodominantinį MHC neribotą CTL atsaką ir taip užtikrinti greitą viruso išvalymą viršutiniuose kvėpavimo takuose. Apibendrinant galima daryti išvadą, kad visi CTL, atpažįstančių universalų, su SARS-CoV-2 susijusiame baltyme esantį MHC I klasės epitopą, tyrimai rodo, kad universalaus viruso epitopo stimuliavimas potencialiai gali sukelti didelį plataus ir įvairaus spektro antigeno neturinčių CTL dažnį. Galima daryti prielaidą, kad šie CTL gali naikinti šeimininko ląsteles, užkrėstas kitų patogenų, turinčių panašų universalų peptidą (t. y. pasižymintį pakankamu aminorūgščių homologiškumu). Manoma, kad nepaisant ankstesnio antigeno sukelto aktyvavimo, šie CTL išlaiko imunologiškai naivų fenotipą. Kitaip tariant, šios T ląstelės geba disimuliuoti savo patirtį, įgytą anksčiau susidūrus su patogenais. Kadangi jos neturi atminties žymenų, šios CTL nereaguoja į peptidinę stimuliaciją. Galiausiai, neseniai paskelbti evoliuciniai pokyčiai, susiję su I klasės MHC ribojamais Tc epitopais Omicron palikuonims, taip pat neįrodo, kad T ląstelės dalyvauja virusų kontrolėje (https://www.science.org/doi/10.1126/sciimmunol.abg6461; 1 i.e., with high peptide avidity for MHC class I molecules Author: Dr. G. Vanden Bossche June 2023 https://www.cell.com/action/showPdf?pii=S0092-8674%2822%2900849-2). Taip yra todėl, kad evoliuciją ne visada lemia natūralioji atranka, bet ji gali vykti ir dėl neselektyvinės adaptyviosios evoliucijos arba stochastinės koevoliucijos. (Kull, K., [2000], Organisms can be proud to have been their own designers. Cybernetics & Human Knowing, Volume 7, Number 1, 1 January 2000, pp. 45-55). Taip atsitinka, pavyzdžiui, kai populiacija specialiai prisitaiko prie tam tikros situacijos, tačiau konkrečių genotipų reprodukcinė vertė nesiskiria. Pavyzdžiui, SARS-CoV-2 atveju galima nesunkiai įsivaizduoti, kad tarp natūraliai atrinktų genotipų stochastiškai atsiranda genetinių skirtumų tose viruso genomo dalyse, kurios nepatiria imuninės atrankos spaudimo. Nereikėtų daryti išvados, kad visi cirkuliuojančių variantų imunogenetiniai skirtumai yra nulemti natūralios imuninės atrankos ir todėl atspindi imuninės atrankos išvengimą. Reikėtų atlikti tam tikrą eksperimentinį darbą, kad išsiaiškintume, ar konkretūs skirtingi imunogenetiniai požymiai tiesiog evoliucionavo kartu su kitų požymių atrankine adaptacine evoliucija, ar jie patys yra atrankiniai. Tik tada, kai imunogenezinius požymius galima vienareikšmiškai susieti su sistemingais atitinkamų variantų reprodukcinės vertės skirtumais, galima daryti išvadą, kad jie yra imuninės atrankos spaudimo rezultatas. Nėra jokių imunologinių įrodymų ar imunopatogeninių mechanizmų, kurie leistų manyti, kad SARS-CoV-2 kilę MHC I ar II klasės epitopai patiria populiacijos lygio imuninės atrankos spaudimą. Apskritai žmogaus CoV specifinių CD8+ T ląstelių fenotipinė analizė atskleidžia, kad nėra naivaus fenotipo raiškos, o tai rodo, kad T ląstelės, išprovokuotos po ankstesnės infekcijos žmogaus CoV, turi antigeninę patirtį ir todėl negali būti laikomos visuotinai funkcionuojančiomis CTL, turinčiomis apsauginį pajėgumą nuo įvairaus spektro SARS-CoV-2 variantų. Tas pats pasakytina ir apie vakcinos sukeltas, antigenui būdingas CD8+ T ląstelės, kurios neišvengiamai turi imunologinę atmintį. Kita vertus, labai tikėtina, kad ilgalaikis, patogenui nespecifinis pirmtakų CTL aktyvavimas (nuo kurio apsaugo veido kaukės!) lemia dažnesnį ir (arba) dominuojantį šio tipo ląstelių dažnį ir todėl skatina viruso išvalymą susidūrus su SARS-CoV-2. Tai atitiktų mano pasiūlymą šias T ląsteles vadinti N(atural)K(iller)-CTL. NK-CTL yra I klasės MHC neribotos T ląstelės, pasižyminčios į NK ląsteles panašiu aktyvumu ir plačiu aloreaktyvumu, tačiau tausojančios savąsias ląsteles. Manoma, kad jų adaptyvioji atmintis yra antigeniškai naivi ir ją sužadina tik infekuotos ląstelės, kurios išreiškia atitinkamą, labai konservatyvų (t. y. "universalų") su patogenais susijusį virusinį peptidą MHC I klasės kontekste. Kaip ir įprastinės NK ląstelės, kurių stimuliavimas priklauso nuo panašių universalių peptidų sekų, NK-CTL gali greitai prisitaikyti per epigenetinį įspaudą ir įgyti įgimtą atmintį - šis reiškinys dažnai vadinamas "įgimtu imuniniu mokymu". Manoma, kad išmokytas ląstelinis įgimtasis imunitetas gali būti atsakingas už SARS-CoV infekcijos prevenciją arba C-19 ligos sušvelninimą neskiepytiems asmenims. (Vanden Bossche in: The Inescapable Immune Escape Pandemic; www://drgeert.com; chapter 3.3).
Kadangi C-19 vakcinacija užkerta kelią arba panaikina ląstelinės įgimtosios imuninės sistemos lavinimą po vėlesnio poveikio (www://drgeert.com; chapters 1 and 8) ir imuninio atsako, užtikrinančio ilgalaikę vakcinuotų asmenų apsaugą nuo (sunkios) C-19 ligos, tipas negali būti pagrįstas atminties T ląstelėmis, galima daryti išvadą, kad šiuo metu stebima C-19 vakcinuotų asmenų apsauga negali būti ilgalaikė. Dėl tos pačios priežasties atnaujintos C-19 vakcinos negali išspręsti šios problemos.
Todėl raginu visus tuos, kurie verčia žmones tikėti, kad ankstesnis adaptyviosios imuninės sistemos paruošimas užsikrėtus CoV arba C-19 vakcinomis veiksmingai apsaugo nuo ligos, geriau atlikti namų darbus ir perskaityti su šia tema susijusią literatūrą.
Geertas Vanden Bossche'as Gento universitete (Belgija) įgijo daktaro laipsnį, o Hohenheimo universitete (Vokietija) - virusologijos daktaro laipsnį. Jis dirbo papildomu dėstytoju Belgijos ir Vokietijos universitetuose. Po karjeros akademinėje srityje Geertas pradėjo dirbti keliose vakcinų bendrovėse ("GSK Biologicals", "Novartis Vaccines", "Solvay Biologicals") ir ėjo įvairias pareigas vakcinų mokslinių tyrimų ir plėtros srityje bei vėlyvojo vakcinų kūrimo srityje.
Po to Geertas prisijungė prie Bilo ir Melindos Geitsų fondo (Bill & Melinda Gates Foundation) Pasaulinės sveikatos atradimų grupės Sietle (JAV), kur ėjo vyresniojo programų pareigūno pareigas; vėliau jis dirbo Pasauliniame vakcinų ir imunizacijos aljanse (GAVI) Ženevoje vyresniuoju Ebolos programos vadovu. GAVI jis stebėjo pastangas sukurti vakciną nuo Ebolos. Jis taip pat atstovavo GAVI forumuose su kitais partneriais, įskaitant PSO, kuriuose buvo apžvelgiama kovos su Ebolos virusu pažanga ir kuriami pasaulinės pasirengimo pandemijai planai.
2015 m. Geertas kruopščiai išnagrinėjo ir suabejojo Ebolos vakcinos, kuri buvo naudojama per PSO Gvinėjoje atliktus žiedinio skiepijimo bandymus, saugumu. Jo kritiška mokslinė analizė ir ataskaita apie PSO 2015 m. žurnale "Lancet" paskelbtus duomenis buvo išsiųsta visoms tarptautinėms sveikatos priežiūros ir reguliavimo institucijoms, dalyvaujančioms Ebolos vakcinacijos programoje. Po darbo GAVI Geertas pradėjo dirbti Vokietijos infekcijų tyrimų centre Kelne vakcinų kūrimo biuro vadovu. Šiuo metu jis daugiausia dirba biotechnologijų ir (arba) vakcinų konsultantu, taip pat atlieka savo tyrimus, susijusius su natūraliomis ląstelėmis žudikėmis pagrįstomis vakcinomis.
El. paštas: info@voiceforscienceandsolidarity.org
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą