Litvinizmas - Lietuvos valstybę ir lietuvių tautą neigianti ir niekinanti baltarusių ideologija, kuri buvo sukurta lenkų ir kelis dešimtmečius kultivuojama ir vystoma Aleksandro Lukašenkos, siekiant pasirodyti prieš Vakarus, kad baltarusis – yra ne rusas. Dabar šią ideologiją kultivuoja baltarusiai, kuriems prieglobstį suteikė Lietuva.
Po Maidano Kijeve, o ypač prasidėjus Rusijos agresijai prieš Ukrainą, Backa puolė į Putino glėbį ir jo koketavimas su litvinizmu atvėso.
Mums, naivuoliams, buvo teigiama, kad Lietuva suteikia prieglobstį "Baltarusijos" opozicijai, bėgančiai nuo diktatoriaus Aleksandro Lukšenkos persekiojimo. Rugpjūčio 18 d. per LNK žinias išgirdau, kad devynis metus Lietuvoje gyvenanti "opozicionierė" Olga Karač daug metų kuo ramiausiai keliaudavo pas tą kraugerį Lukašenką, o dar įdomiau, kad šita ponia Lietuvoje elgiasi kaip tikras okupantas. Ji taip nekenčia Lietuvos ir lietuvių, kad per 9 gyvenimo čia metus neišmoko nei vieno lietuviško žodžio! Nepaisant nepagarbos mums, ji pareikalavo papildomos apsaugos. Nieko nepešusi, šita nedėkinga kiaulė dabar žada bylinėtis su Lietuva, t.y. valstybe, kuri jai 9 metus leido čia gyventi.
Apie baltarusius ir jų sugebėjimus įsisavinti lietuvių kalbą aš žinau iš tiesioginių šaltinių, nes mane su šia šalimi sieja giminystės ryšiai: mano prosenelis Jakovas Karibskis 19 šimtmečio pabaigoje buvo Žlobino seniūnu, o jo jauniausioji duktė Anna (1898), mano mamos mama, atvyko į Lietuvą 20 amžiaus pradžioje, tapo meilės imigrante į Lietuvą. Lietuvoje yra ir daugiau mano giminių iš Baltarusijos ir visi jie kalba lietuviškai be jokio akcento. Todėl kai aš girdžiu, kad iš Baltarusijos atvykusi ponia per 9 metus nesiteikė išmokti nei vieno žodžio, suprantu viena: šitas žmogus labai nekenčia Lietuvos ir lietuvių. Štai kame yra to litvinizmo fašistinė esmė.
Žlobino gyventojai kalbėjo rusiškai ir apie jokius litvinus nebuvo girdėję. Apie sulenkintus, o po to surusėjusius lietuvius Rytų Baltarusijoje esu rašęs anksčiau: „Gyvatė užantyje – litvinizmas importuotas į Lietuvą.”
Apie baltų genčių naikinimą Komentaras TV kalba ir rašytoja Liudmila Petkevičiūtė: „Ką reiškia Lietuva?“:
https://www.youtube.com/watch?v=ItX8ytifbWw
Žemiau pateikiu baltarusio Nikolai Mališevskij straipsnio „Litvinizmas ir Baltarusija“ vertimą.
 |
| Litvinizmas iš Minsko persikėlė į Vilnių, kur tapo fašizmu |
LITVINIZMAS IR BALTARUSIJA
http://www.fondsk.ru/news/2014/12/31/litvinstvo-i-belaja-rus-31173.html
Vadinamasis litvinizmas šiuolaikinėje Baltarusijoje yra vienas iš ideologinių produktų, skirtų rusų (rytų slavų) pasauliui suskaldyti. Šiandien jau yra nemažai žmonių, kurie save tapatina su "senovės litvinų" palikuonimis, skiria juos nuo lietuvių, o baltarusių tautą pristato kaip tiesioginę "lietuvių etnoso" paveldėtoją. Baltarusijos mokslininkai teisingai pastebi, kad šis reiškinys baltarusiams gali tapti rimta problema - beveik dešimt milijonų žmonių rizikuoja pasiklysti tarp trijų pušų Europos centre* [1].
Litvinizmas kaip baltarusiškas ukrainietiško banderizmo analogas pretenduoja į kilmės istoriškumą ir, būdamas etnine chimera, gilina dvasinį, kultūrinį-istorinį, teritorinį Baltarusijos, Rusijos ir Ukrainos guventojų suskaldymą.
Šiandien litvinizmas yra paklausus, jo atgarsių galima rasti įvairiose vietose. Pavyzdžiui, Aleksandro Lukašenkos kalboje, kuris 2014 m. spalio 17 d. spaudos konferencijoje Rusijos žiniasklaidai sakė:
"Aš neleisiu, kad Baltarusija taptų dar viena valstybe, iš kurios Rusija dėl kažkokių priežasčių atims dalį teritorijų arba visą Baltarusiją... Kai mes, prezidentai, apie tai kalbame siaurame rate, aš sakau: Vladimirai Vladimirovičiau, nesijaudinkite, šioje dalyje įtampos neturime. Tai jūs turėtumėte būti įsitempęs, nes dalis Pskovo, Smolensko ir Briansko žemių kadaise priklausė Baltarusijai" [6].
Ilgalaikėje perspektyvoje litvinizmas reiškia, kad į valdžią ateis "nacionalistiškai nusiteikęs elitas, kuris priešinsis kaimyninėms etninėms grupėms, ypač artimoms". Jis taip pat reiškia "įstojimą "lygiomis teisėmis" į didžiąją demokratinę Europos šeimą". "Litvinizmas" dar nesusiformavo į kokią nors rimtą ideologiją, tačiau mažai kas rizikuos apeiti ar ignoruoti tokį daug žadantį projektą, pradedant radikalais ir baigiant "valdžios partija"... Pastebima tendencija... daryti spaudimą baltarusiams su reikalavimu apibrėžti litvinistinę pasaulėžiūrą" [2].
Taip buvo prieš kurį laiką. Tačiau laikas eina, ir litvinizmas nebėra nacionalistiškai nusiteikusių marginalų iš provakarietiškos baltarusių opozicijos mada. Šiandien aukštas Baltarusijos pareigūnas gali atvirai deklaruoti savo "litvinizmą". Pavyzdžiui, Baltarusijos valstybinės televizijos ir radijo kompanijos (GTRK RB) vadovas Genadijus Davydko, kuris prieš vadovaudamas Baltarusijos valstybinės televizijos ir radijo kompanijos propagandai buvo provincijos teatrų aktorius, vaidinęs, visų pirma, rusą baltarusių literatūros klasiko, žinomo Jankos Kupalos slapyvardžiu, pjesėje.
M. Gorbačiovo "perestroikos" metais Jankos Kupalos pjesė "Tuteišija" ("Vietiniai gyventojai") pasirodė esanti paklausi tarp rusofobų; ji tapo Baltarusijos moksleivių auklėjimo radikalaus nacionalizmo dvasia elementu. Vėliau, 2012 m., prisimindamas savo sceninę praeitį, Genadijus Davydko sakė: "Janko Kupalos pjesėje "Tuteišija" suvaidinau rusų mokslininką, kuris groteskiškomis spalvomis, piktai tvirtina, kad Baltarusijos nėra, o yra tik šiaurės vakarinis Rusijos imperijos pakraštys. Ir kaipgi gali būti kitaip? Apskritai manau, kad ši pjesė aktuali ir šiandien. Tai amžina tema mums, baltarusiams (man labiau patinka žodis "litsvynai"). Mūsų teritorijoje nuolat vyksta Vakarų ir Rytų karas, ekonominis, politinis, dvasinis.... Svetimų interesų karas. Tai reikia suprasti." [3].
Be litvinizmo, Davydko propaguoja prostitucijos ir lengvųjų narkotikų legalizavimą, ir tai jis pradėjo daryti dar būdamas Baltarusijos parlamento deputatu, t. y. dar iki paskyrimo į atsakingas pareigas valstybiniame propagandos aparate [3, 4].
Baltarusių litvinizmo ideologai etninius baltarusius siūlo laikyti litvinais, nors Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, Rusijoje ir Žečpospolitoje (LDK) žodis "litvinai" reiškė ne etninę priklausomybę, o pavaldumą. Specialistai [1, 2, 5] mano, kad žodis "litvinai" LDK ilgainiui, nedidelei kunigaikštystei išaugus į didelę valstybę, ėmė reikšti ne tautinį-kultūrinį, o politinį tapatumą, kuris išliko egzistuoti tol, kol egzistavo pati valstybė, de facto išnykusi XVIII a., o de jure dar anksčiau. Viduramžių užsienio istoriniuose dokumentuose sąvokos "litvinas" ir "lietuvis" nebuvo atskirtos. Lietuviais (lietuviais) taip pat buvo vadinami baltų genčių atstovai, priešingai nei rusinais (rusais).
Viduramžių Lietuvos gyventojus sudarė lietuviai ir rusai (dabar jie vadinami baltarusiais, bet iš tikrųjų baltarusiai atsirado daug vėliau). Vietiniai stebėtojai ir kaimynai, kalbėję slavų kalbomis, lietuvius (baltus) ir rusus skyrė LDK viduje, tačiau jei kalbama apie tarpvalstybinius santykius, visi kunigaikštystės gyventojai tapo lietuviais. Vadinasi, Litvinas nėra etnonimas, tai vadinamasis politonimas, arba subjekto pavadinimas. Čia galima daryti analogiją su SSRS, kur sąvoka "tarybinis" taip pat reiškė politinę, o ne tautinę-kultūrinę priklausomybę, todėl žlugus valstybei ji išnyko.
Litvinas kaip etninis pavadinimas buvo vartojamas tik kalbant apie baltų gentis. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės gyventojų atžvilgiu pavadinimas litvinas yra analogiškas Maskvos Didžiosios Kunigaikštystės gyventojų atžvilgiu pavadinimui maskvietis. Ir tie, ir kiti masiškai buvo rusai, tačiau kai kalbama apie kunigaikštystę, jie išsiskyrė kunigaikštysčių vardu. Be rusų maskvėnų, buvo rusų tverų, riazanų, suzdaliečių ir daug kitų.
Terminas "litvinas" kaip etnonimas pirmą kartą užfiksuotas Juodosios Rusijos pasienyje. Jis "pasitaiko šalia etnonimo "rusinas" kaip su juo nesutampančios gyventojų grupės pavadinimas. Vėliau, didėjant prieštaravimams tarp Didžiosios Kunigaikštystės aukštesniųjų sluoksnių ir Lenkijos karūnos žemių, terminas "litvinas" vis dažniau pradėtas vartoti kaip politonimas visiems LDK gyventojams įvardyti.
Pavyzdžiui, po Žečpospolitos padalijimų lenkų tėvynainiai Rusijos universitetuose tradiciškai buvo skirstomi į "litvinus" ir "karūnos kraštiečius". Šis skirstymas buvo ne etninis, o istorinis ir geografinis: buvusios Lietuvos Kunigaikštystės vietiniai gyventojai, t. y. Lietuva ir Baltarusija, ir Lenkijos karūnos žemių vietiniai gyventojai, t. y. pati Lenkija ir Ukraina. Vis dėlto kelių Juodosios Rusijos kaimų gyventojai, būdami baltarusiškai kalbantys katalikai, skirtingai nuo daugumos gyventojų, kurie save laikė lenkais, ir toliau save laikė "litvinais". Taip pat ir dalis vietinės bajorijos save apibrėžė. Šias skirtingas termino "litvinas" reikšmes reikėtų aiškiai atskirti.
Vienas dalykas yra "Litvinas" kaip politonimas, kuriuo vadinami visi Didžiosios Kunigaikštystės gyventojai, nepriklausomai nuo jų etninės ir religinės priklausomybės, o kitas dalykas yra "Litvinas" kaip etnonimas, kuriuo vadinama ypatinga etninė grupė LDK gyventojų tarpe. Šiuo požiūriu jau XX a. būdingas garsiosios Ivanovskių šeimos - trijų brolių ir seserų - likimas. Vyriausias brolis Jerzy tapo J. Pilsudskiui artimu lenkų nacionalistu, antrasis brolis Vaclavas - baltarusių nacionalistu, vėliau kolaborantu (nacių okupuotame Minske jį nužudė pogrindininkai), o jauniausias brolis Tadeuszas - lietuvių nacionalistu. Jis pasivadino Tadu Ivanausku, o suaugęs išmoko lietuvių kalbą ir tapo lietuvių akademiku. Tokių "litvinų" grupės buvo "naujojo-senojo" etninio identiteto, nesutampančio su lenkų, rusų ar lietuvių savastimi, nešėjai. Jų pirmtakai iš lenkų bendraminčių išsiskyrė savo kalba, kultūriniu savitumu ir ryšiu su Vilniaus centru bei jo administracija, kuriai jie tarnavo. Nuo vienakalbių "rusėnų" juos skyrė katalikiška religija. Baltarusių istorikai pažymi, kad tarpinė "litvinų" padėtis lėmė jų etninį nuskriaudimą ir pretenzijas į aukščiausią padėtį Didžiojoje Kunigaikštystėje. Šių pretenzijų nepripažino ir dauguma rusėnų, laikiusių juos religiniais atsiskyrėliais, ir lenkai, ir lenkiškoji baltarusių bei lietuvių bajorų dauguma. "Litvinai" buvo laikomi "nešvaria", "kresų" lenkų katalikų bendruomenės atmaina.
Tam tikru momentu religiniai ir etniniai skirtumai neatsiejamai susiliejo, sudarydami civilizacijų ribas. Jau pačiose atskiros "litvinų" etninės sąmonės ištakose glūdėjo sektantiškumo, klasinių apribojimų ir stabdžių elementas. Neišvengiamai tirpdami lenkiškoje aplinkoje, šie žmonės labai skaudžiai suvokė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pasitraukimą iš istorinės arenos ir jos pavertimą Lenkijos provincija. Skausminga savimonė neleido jiems visiškai ištirpti: visuomet išlikdavo koks nors neištirpstamas likutis, palaikantis "litvinų" etninės mažumos egzistavimą. XIX a. pabaigoje šioje aplinkoje iškils baltarusių tautinis separatizmas, kuriam bus būdingi tie patys bendrieji bruožai [5].
Visa tai labai svarbu norint suprasti tokį reiškinį kaip litvinizmas. Nereikėtų leisti neišmanėliams priešpriešinti baltarusių baltiesiems, kurie buvo LDK valdančiojo elito ištakose, taip pat atsiriboti nuo didžiųjų rusų ir mažarusių, kurie "neverti" būti artimiausiais etniniais giminaičiais naujai atsiradusių "litvinų" ir kitų "tuteišių" propagandistų, įnešančių ideologinę agresiją į baltarusių visuomenę.
1) Концепт «литвины» в этнокультурном самосознании белорусов. Свидетельства письменных источников XIV-XVII веков // Белорусская думка. - № 11, 2009. – с. 102-109.
2) Литвинизм в Беларуси как политический проект. Его особенности и перспективы // imperiya.by
3) telegraf.by
4) Глава БТ призвал легализовать проституцию и легкие наркотики // ale.by; Депутат Г.Давыдько предлагает легализовать проституцию // interfax.by; Глава белорусского телевидения - сторонник национализма, легализации наркотиков и проституции // regnum.ru
5) Левшун Л. О Слове преображенном и Слове преображающем. – Мн., 2009. – с. 653-657; Трещенок Я.И. История Беларуси. Ч.1. Досоветский период – Могилев: МГУ, 2003. - с. 68-69.
6) Лукашенко: часть псковских, смоленских и брянских земель принадлежали Беларуси //naviny.by/rubrics/politic/2014/10/17/ic_media_audio_112_4393; kp.by/online/news/1872936
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą