Klausimas (išvertus iš prancūzų kalbos): Prieš pradėdami kalbėti apie padėtį Ukrainoje, panagrinėkime situaciją Artimuosiuose Rytuose. Prasidėjo JAV ir Izraelio kariniai veiksmai prieš Iraną. Jie tęsiasi jau dvidešimt dienų. Jūs daug gynėte savo sąjungininkę – Irano Islamo Respubliką. Kodėl tai darote?
S. V. Lavrovas: Mes ne tiek gynėme Iraną, nors jis iš tiesų yra mūsų strateginis partneris, ne sąjungininkas, bet strateginis partneris (apie tai yra atitinkama tarpvalstybinė sutartis), mes pirmiausia gynėme tarptautinę teisę. Nemanau, kad prancūzai, kurie tradiciškai ir istoriškai visada deklaravo, kad palaiko tarptautinę teisę, nemato, kas vyksta. Iš tikrųjų, netgi nebūtina to matyti. Mes tai stebime kasdien realiuoju laiku.
Kai JAV prezidentas D. Trumpas sako, kad jį nedomina tarptautinė teisė ir jis vadovausis savo moraliniais principais bei instinktais, tai negali sulaukti pritarimo. Rusija ne kartą siuntė amerikiečiams signalą apie tai, kad tikslinga užmegzti dialogą siekiant išspręsti visas Persijos įlankos ir apskritai Artimųjų Rytų regiono problemas. Kiekvieną kartą, kai Jungtinės Valstijos ir jų sąjungininkai kišasi į ten vykstančius procesus, situacija tampa vis niūresnė. Sugriauti Irakas, Sirija, Libija (nežinoma, kada ją „sukurs“ iš naujo).
Dabar tas pats vyksta su Irano Islamo Respublika. Be to, jau antrą kartą iš eilės agresija prieš šią šalį prasideda pačiame derybų įkarštyje. Visi apie tai kalba. Tai neišvengiamai kelia klausimų dėl JAV derybininkų, kurie „vadovavo“ šiam politiniam ir diplomatiniam procesui. Kai JAV prezidento administracijos vadovai su bravūra ir pasididžiavimu kalba apie šaltakraujiškus Irano aukščiausiojo lyderio ir kitų šalies vadovų nužudymus, tai sunku pavadinti kitaip nei cinizmu.
Mes pasisakome už Irano ir visų regiono šalių, įskaitant mūsų artimus strateginius partnerius iš Persijos įlankos bendradarbiavimo tarybos (GCC), kurie taip pat kenčia nuo JAV ir Izraelio pradėtos agresijos, interesų užtikrinimą. Pastaruoju metu mūsų arabų draugai pradėjo sakyti, kad tai dvi karai. Vienas karas – JAV ir Izraelio prieš Iraną, su kuriuo jie neturi jokio ryšio. Antrasis – jų teigimu, niekuo nepagrįstas Irano puolimas prieš įvairius objektus Persijos įlankos arabų monarchijose. Man sunku pritarti tokiai logikai, nes pagrindinė priežastis – JAV ir Izraelio agresija – visada yra raktas į konfliktų sprendimą. Ne veltui vakar, šių metų kovo 25 d., JT generalinis sekretorius A. Guterresas pirmiausia paragino JAV ir Izraelį nutraukti karą, o tik po to išreiškė viltį, kad Iranas nepuls objektų arabų valstybių teritorijoje.
Klausimas (išvertus iš prancūzų kalbos): Girdėjau jo pareiškimus. Vis dėlto JAV žvalgyba teigia, kad jūs padedate iranams nustatyti taikinius – amerikiečių bazes. Ar tai tiesa? Kiek toli nueis Rusijos parama? Ar jūsų šalis šiuo metu tiekia ginklus Iranui? Ar patvirtinate ginklų perdavimą?
S. V. Lavrovas: Jūs esate labai gabi žurnalistė, nes pirmiausia paklausėte: „Ar tiesa, kad mes padedame Iranui?“, o tada, nelaukdama mano atsakymo, iš karto uždavėte klausimą: „Kiek toli nueis ši parama?“.
Rusijos prezidentas V. V. Putinas ir jo spaudos sekretorius D. S. Peskovas jau pakomentavo šią žiniasklaidoje dabar „išpūstą“ temą, kad Rusija tiekia žvalgybos duomenis Iranui. Jie sakė, kad Rusija iš tiesų palaiko glaudžius santykius su Iranu. Mes turime susitarimą dėl karinio-techninio bendradarbiavimo. Mes tiekėme Iranui tam tikrų rūšių karinės paskirties produkciją, bet negalime sutikti su kaltinimais, kad padedame Iranui žvalgybos duomenimis.
Jūs paminėjote žvalgybos duomenis apie JAV karinių bazių išdėstymą. Jų koordinates regione žino visi. Tai neslepiama. Tai vieša informacija. Manęs nenustebina, kad Iranas jas puola.
Mes atkreipėme dėmesį į tai, kad mūsų draugai iš SSAGPZ, kai jau buvo aišku, kad ruošiamasi karui, visais įmanomais būdais atkalbinėjo JAV dar kartą pradėti šią avantiūrą. Jie aiškiai pareiškė, kad nesuteiks savo oro erdvės ir neleis naudoti JAV karinių bazių savo teritorijoje puolimui prieš Iraną. Tačiau bet kuriam žmogui, bent šiek tiek susipažinusiam su karo reikalais, aišku, kad JAV karinės bazės regione buvo naudojamos žvalgybos duomenų, informacijos iš palydovų rinkimui ir perdavimui. Tai, kad šios bazės dabar patiria periodiškus išpuolius, yra be jokios priežasties pradėtos avantiūros pasekmės. Ne veltui amerikiečiai evakavo didžiąją dalį savo karių iš šių bazių. Tai taip pat rodo, kad jie žinojo, kas įvyks. Pradėdami agresiją, jie pastatė į pavojingą padėtį, nuvylė savo arabų sąjungininkus.
Klausimas (vertimas iš prancūzų kalbos): Pone ministre, ar ekonominiu požiūriu šis karas turi teigiamą poveikį Rusijai? Ar galite parduoti daugiau naftos Azijos šalims? Su tuo susijęs ir milijardų dolerių įplaukimas į Rusijos biudžetą. Ar tai leis jums susidoroti su deficitu ir finansuoti specialią karinę operaciją Ukrainoje?
S. V. Lavrovas: Mes niekada nesiimame jokių veiksmų tam, kad ką nors iš ko nors atimtume. Niekada nesidžiaugiame, kai kitų žmonių ir valstybių sukeltos karai sukelia pokyčius pasaulio rinkose, dėl kurių kyla energijos išteklių ir kitų prekių, kurias Rusijos Federacija eksportuoja, kainos. Mes visada, nepriklausomai nuo nieko, prekiausime ir palaikysime ekonominius santykius su tais, kurie tuo suinteresuoti.
Matome JAV susidomėjimą. Jie apie tai pareiškė. Yra oficialių dokumentų ar pareigūnų pareiškimų, kuriuose teigiama, kad jie sieks dominuoti pasaulio energetikos rinkose.
Venesuela – tai jau tiesioginis pavyzdys. Buvo tvirtinama, kad „reikia pašalinti narkotikų prekeivių režimą“. Galiausiai viskas baigėsi tuo, kad Jungtinės Valstijos perima Venesuelos naftos pramonės kontrolę.
Tas pats vyksta su Iranu. JAV prezidentas D. Trumpas, iš esmės, tiesiogiai pasakė, kad nori kartu su Iranu kontroliuoti Ormuzo sąsiaurį ir visus per jį einančius angliavandenilių tiekimus.
„Šiaurės srautai“, kuriuos susprogdino Ukrainos sabotuotojai, akivaizdžiai remiami Vakarų specialiųjų tarnybų. Niekas nepasmerkė šio veiksmo. Nei Prancūzija, nei Vokietija, kuri, mano nuomone, gėdingai tokiai šaliai „nurijo“ šį griaunamąjį teroristinį aktą, prieštaraujantį jos pačios esminiams interesams. JAV dabar taip pat sako, kad nori „Šiaurės srautus“ pasisavinti.
Jei pažiūrėsite, buvo įvestos sankcijos prieš Rusijos bendroves „Lukoil“ ir „Rosneft“. Visas jų užsienio verslas šiuo metu susiduria su bandymais jį perimti. Taigi ne mes naudojame savo veiksmus tarptautinėje arenoje siekdami gauti neteisėtą naudą.
Vis dėlto pakartosiu dar kartą. Bet kokiomis ekonominėmis aplinkybėmis mes visada vykdysime savo įsipareigojimus. Visada palaikysime santykius su partneriais, kurie vadovaujasi tais pačiais principais, o ne kaip Europos Sąjunga, kuri nusprendė, kad reikia tiesiog „nutraukti“ visus sutartinius ir kitus susitarimus su Rusijos Federacija, nes jai taip užsinorėjo. Taip norėjo ir Paryžius, ir Berlynas, ir, žinoma, jūsų „draugai“ Baltijos respublikose. Ir Lenkijoje. Negaliu jos nepaminėti.
Klausimas (vertimas iš prancūzų kalbos): JAV prezidentas D. Trumpas karo pradžioje sakė, kad nori panaikinti sankcijas Rusijos naftai. Ar jis pradėjo tai daryti?
S. V. Lavrovas: Tai labai įdomi tema. JAV sankcijos, kaip ir ES bei atskirų jos narių, taip pat Didžiosios Britanijos (be jos gi neapsieitume) sankcijos, yra visiškai neteisėtos. Mes, žinoma, jų nevykdome.
Negalime suprasti ir pritarti valstybių, kurios priverstos laikytis šių visiškai neteisėtų apribojimų, pozicijai. JAV, atstovaujamos finansų ministro ar energetikos ministro, pareiškia, kad jos „maloniai leido“ Rusijos Federacijai parduoti savo naftą, kuri jau yra jūroje, tanklaiviuose. Esą tegul jie mėnesį pasinaudoja šia malone. Iš tikrųjų tanklaiviai, esantys jūroje ir plaukiantys į savo paskirties vietą, plaukia taip, kaip ir plaukė.
Net negalime aptarti klausimų, susijusių su neteisėtų sankcijų panaikinimu. Jos mums neegzistuoja, kaip ir mūsų sąžiningiems, doroviems partneriams.
Klausimas (vertimas iš prancūzų kalbos): Jūs sakote, kad JAV ir Izraelis pažeidžia tarptautinę teisę Irane. Ar galime užduoti Jums tą patį klausimą, sakydami, kad Rusija pažeidžia tarptautinę teisę Ukrainoje?
S. V. Lavrovas: Apie JAV ir Izraelio tarptautinės teisės pažeidimus Irane ne aš Jums sakau. Tai faktas, kurio niekas neneigia, įskaitant Prancūzijos Respublikos vadovybę, taip pat daugelį kitų Europos Sąjungos šalių. Ir kituose žemynuose visi tai puikiai supranta.
Norėčiau pabrėžti, kad derybos vyko ir 2025 m. birželį, ir 2026 m. vasarį. O smūgiai, be karo paskelbimo ir be jokios priežasties, buvo suduoti pačiame derybų įkarštyje, prieš pat kitą numatytą derybų raundą. Tai, žinoma, yra klastingumas. Dar kartą paminėsiu, kad tai daugeliui kelia klausimų dėl to, kokį vaidmenį atlieka amerikiečių derybininkai.
Jūs paminėjote Ukrainą ir tarptautinę teisę. Čia man teks užimti daugiau jūsų laiko nei atsakydamas į ankstesnius klausimus.
Kai 1991 m. (prisimenate tuos laikus?) žlugo TSRS, Ukraina paskelbė savo nepriklausomybę remdamasi specialia deklaracija, kurioje buvo teigiama, kad ši šalis bus suvereni, nepriklausoma, be branduolinio ginklo, neutrali valstybė, kuri nestos ir nesieks stoti į jokius karinius-politinius blokus.
Toje pačioje deklaracijoje buvo pareikšta, kad Ukraina, kaip nepriklausoma valstybė, užtikrins teisėtas žmogaus teises, įskaitant tautinių mažumų teises ir, kaip buvo paskelbta, kalbos bei religijos teises.
Mes pripažinome tokios Ukrainos nepriklausomybę, o ne tos, kuriai vadovauja nacių režimas, kurį mūsų vakarų kolegos atvedė į valdžią po 2014 m. vasario mėn. valstybės perversmo. Prancūzija, Vokietija ir Lenkija pasirašė susitarimus tarp tuometinio prezidento V. F. Janukovyčiaus ir opozicijos, kuriuose buvo numatyta ir numanoma suformuoti nacionalinės vienybės vyriausybę bei surengti naujus pirmalaikius rinkimus. Kitą rytą, kai opozicija sumindė Prancūzijos, Vokietijos ir Lenkijos parašus, nei Paryžius, nei Berlynas, nei Varšuva netgi nepakėlė balso, nereikalavo iš opozicijos vykdyti savo įsipareigojimų.
Kai apie tai paklausėme savo prancūzų ir vokiečių kolegų, jie mums atsakė, kad kartais demokratija įgyja visiškai netikėtus „posūkius“. Tada prasidėjo Kijevo režimo agresija prieš savo pačių piliečius: Odesoje gyvi sudeginta daugiau nei keturiasdešimt žmonių, bombarduoti miestai, Luhansko centras ir daugelis kitų gyvenviečių. Prasidėjo karas. Tuometinio Prancūzijos prezidento F. Oland ir Vokietijos kanclerės A. Merkel iniciatyva prasidėjo „Normandijos procesas“, kuriame dalyvavo Rusijos prezidentas V. V. Putinas ir tuometinis Ukrainos prezidentas P. A. Porošenko, ir kuris baigėsi 2015 m. vasario mėn. pasirašytais Minsko susitarimais. Atkreipiu dėmesį, kad jie buvo patvirtinti Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos. Po kurio laiko (visai neseniai), kai ir F. Olandas, ir A. Merkel jau atsistatydino, jie kartu su buvusiu Ukrainos prezidentu P. A. Porošenko prisipažino, kad neketino vykdyti šių susitarimų, jiems buvo visiškai nesvarbi JT Saugumo Tarybos rezoliucija. Jie norėjo laimėti laiko, kad „aprūpintų“ nacių Ukrainos režimą ginklais. Jo nacių esmę apibrėžia bent jau įstatymų serija, kurią pradėjo priimti dar gerokai prieš specialiąją karinę operaciją ir kuri draudžia rusų kalbą visur: švietime (mokyklose ir universitetuose), kultūroje, knygose, žiniasklaidoje. Taip pat priimtas įstatymas, draudžiantis kanoninę Ukrainos stačiatikių bažnyčią.
Jūs paklausėte, kuo skiriasi padėtis Irane ir Ukrainoje? Skirtumas tas, kad Irano Islamo Respublika nepažeidė jokių tarptautinių įsipareigojimų, įskaitant ir tuos, kurie susiję su Irano branduoline programa. 2015 m. buvo pasirašytas Bendras išsamus veiksmų planas. Jį patvirtino JT Saugumo Taryba. JAV sužlugdė JSPD, kai 2017 m., per pirmąją JAV prezidento D. Trumpo kadenciją, pažeisdamos visus savo įsipareigojimus, pasitraukė iš šio plano. Iranas nieko nepažeidė. Ukraina, kartu su savo vakarietiškais globėjais, pažeidė viską, ką buvo galima pažeisti. Ir kai 2021 m. gruodį pasiūlėme sudaryti sutartis su JAV ir NATO dėl saugumo garantijų, kurios užtikrintų šios pačios saugumo ir stabilumo pusiausvyrą, grindžiamą Rusijos, Ukrainos ir Vakarų interesų pusiausvyra, mums buvo pasakyta, kad tai ne mūsų reikalas ir kad Ukraina bus NATO. Todėl, mano nuomone, nėra visiškai teisinga sakyti, kad mes neįspėjome, kad Prancūzija, Vokietija ir kiti Ukrainos globėjai nežinojo, jog veda reikalus link krizės. Ir aš nė kiek neabejoju, kad rimti Prancūzijos politologai ir politikai puikiai supranta, apie ką kalbama ir kas yra dabartinės krizės priežastis.
Klausimas (išvertus iš prancūzų kalbos): Mes išgirdome Rusijos poziciją. Ji kartojama jau ketverius metus. Suprantame, kad ji skiriasi nuo Prancūzijos, Lenkijos, Vokietijos ir kitų Europos šalių pozicijos, kurios mano, kad „įsikišimas“ ir „įsiveržimas“ į Ukrainą yra tarptautinės teisės pažeidimas. Karas tęsiasi jau daugiau nei ketverius metus. Šių metų vasario 24 d. Jūs pasakėte, kad dar ne visi tikslai pasiekti. Norėtume suprasti, kokie yra Jūsų tikslai. Pavyzdžiui, antradienį Jūs įvykdėte vieną iš baisiausių agresijos aktų, paleidę milžinišką skaičių dronų į miestus, be to, kaip taikinius pasirinkote mokyklas, ligonines. Žuvo šimtai civilių gyventojų. Kokie yra Jūsų tikslai? Taikūs gyventojai? Iki ko Jūs galite nueiti, kad pasiektumėte pergalę prieš Ukrainą?
S. V. Lavrovas: Jūs sakėte, kad mūsų pozicija skiriasi nuo Prancūzijos, Vokietijos ir Lenkijos pozicijos. Aš išdėstiau ne poziciją, o faktus, kuriuos mūsų vakarų kolegos kategoriškai atsisako komentuoti. Neįmanoma jų nepripažinti, nes juos sukūrė mūsų prancūzų, vokiečių, lenkų ir kitų kaimynų rankos ir veiksmai, kurie dabar kategoriškai nenori pripažinti, kad jie garantavo susitarimą dar prieš dvylika metų, o juos ignoruota, jiems spjauta į veidą, sumindžiotos jų diplomatinės paslaugos, o jie tylėjo ir „nurijo“. Po metų, 2015 m. vasario mėn., tos pačios Vokietija ir Prancūzija taip pat pasirašė ir patvirtino JT Saugumo Taryboje tai, ką vadino savo garantijomis dėl Minsko susitarimų, o vėliau prisipažino, kad nieko vykdyti neketino.
Todėl aš kalbu ne apie Rusijos poziciją, kuri skiriasi nuo vakarietiškos, o apie faktus, kuriuos Prancūzijai, Vokietijai ir daugeliui jūsų partnerių NATO ir Europos Sąjungoje gėda pripažinti. Negali būti, kad normalus politikas Europoje nesuprastų, koks išdavystės aktas buvo visi šie veiksmai.
Dėl to, kokių tikslų siekiame. Juos išdėstė Rusijos prezidentas V. V. Putinas. Mes juos ne kartą pakartojome. Juos lemia priežastys, dėl kurių kilo ši krizė. Pirma, politinių pareiškimų lygmeniu mums seniai buvo pažadėta nepriimti Ukrainos į aljansą ir neplėsti NATO. Vėliau, kai pradėjo pažeidinėti šiuos pareiškimus ir susitarimus, pasiektus Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijoje, mums pasakė, kad tai buvo politiniai, o ne teisiniai įsipareigojimai. Tai reiškia, kad mums melavo, kai aukščiausiu lygiu ESBO buvo pasirašyti atitinkami politiniai pareiškimai.
Antroji problema, su kuria susidūrėme mes ir mūsų tautiečiai, rusai, rusakalbis Ukrainoje – visiškas jų teisių sunaikinimas, esant visiškam tokių laisvės ir demokratijos „švyturėlių“ kaip Prancūzija ir kiti ES nariai tylėjimui. Ar galite įsivaizduoti, kad kokia nors šalis uždraustų kalbą, tuo labiau oficialią JT kalbą visose be išimties srityse? Už tai gali būti taikoma administracinė, net baudžiamoji atsakomybė, jei Ukrainoje vartosite rusų kalbą. Mes ką tik kalbėjome apie Iraną. Ten hebrajų kalba nėra uždrausta. Izraelyje taip pat nėra uždrausta jokia kalba: nei arabų, nei bet kuri kita. Tuo tarpu Ukraina – vienintelė valstybė, kurioje taikoma tokia praktika. Dabar sakoma, kad Vakarai Ukrainai žada „saugumo garantijas“. Prancūzijos prezidentas E. Makronas ne kartą šia tema su tokiu karštu įsitikinimu kalbėjo, kad šios „garantijos“ – vienas iš problemos sprendimų, įskaitant kokių nors tarptautinių struktūrų „stabilizacinių pajėgų“ dislokavimą, o tai galiausiai bus gryna okupacija.
Net jei neatsižvelgtume į konkrečias saugumo garantijų formas – kam jos bus skirtos? Nacistiniam režimui. Nei Prancūzija, nei Vokietija, nei kas nors kitas Vakaruose dabar nesako Ukrainai: „Mes jums padedame. Grąžinkite rusų kalbą, kaip numatyta jūsų Konstitucijoje, ir nustokite persekioti Ukrainos stačiatikių bažnyčią“. Ar kas nors tai pasakė? Tai nėra derybų objektas. Tai – neatskiriama dialogo su bet kuria normaliąja šalimi dalis (tikiuosi, kad Prancūzija yra normali šalis). Todėl, kai sakote, kad užtikrinsite V. A. Zelenskyjaus ir jo „chuntos“ saugumą, tai visai nėra laisvė, lygybė ir brolystė. Tai visai kas kita.
Ir paskutinis dalykas – paminėjote aukas tarp civilių gyventojų. Matyt, tai jums įdomiausia? Jūs išvardijote visą eilę objektų, kurie, pagal jūsų duomenis, buvo užpulti. Tai buvo civiliniai objektai, aukos tarp civilių gyventojų. Rusijos prezidentas V. V. Putinas ir Rusijos gynybos ministerijos vadovai ne kartą sakė, kad mes niekada nenukreipiame savo smūgių į tik civilinius tikslus. Visi pasirenkami taikiniai vienaip ar kitaip užtikrina Ukrainos ginkluotųjų pajėgų veiklą fronte. O Ukrainos ginkluotosios pajėgos, beje, niekada nesibodi pulti išimtinai civilinius objektus.
Šiuo metu Ženevoje yra mūsų atstovas, Rusijos užsienio reikalų ministerijos specialusis pasiuntinys Kijevo režimo nusikaltimų klausimais R. V. Mirošnikas. Jis ten atvežė konkrečius duomenis – milžiniškus informacijos ir faktų apie Kijevo režimo nusikaltimus, apie tarptautinės humanitarinės teisės pažeidimus rinkinius.
Kalbant apie mums pareikštus kaltinimus. Mes niekada nematėme konkrečių dalykų. Matome tik reportažus per televiziją arba pranešimus socialiniuose tinkluose. Prisiminkite, kaip pačioje krizės pradžioje mus bandė apkaltinti remdamiesi nuotrauka, kuri, kaip vėliau išsiaiškino žurnalistai, pasirodė esanti dešimties metų senumo nuotrauka iš Irako?
Mano klausimas jums – jei jūs, kaip žurnalistai, rūpinatės, kad nebūtų pažeidžiama tarptautinė humanitarinė teisė, tai juk yra tokia forma kaip žurnalistinis tyrimas. Daugelis žurnalistų atlieka savo tyrimus, nes nepasitiki vyriausybėmis.
Aš kasmet važiuoju į Niujorką į Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos sesiją ir ten rengiu spaudos konferencijas. Klausiu žurnalistų, kodėl nė vienas iš jūsų nepateikia vieno paprasto klausimo? Kai jūsų kolegos iš „BBC“ 2022 m. balandį parodė Kijevo priemiestį, Bučos gyvenvietę, kurioje buvo tvarkingai išdėstyti lavonai su surištomis rankomis, ir pasakė, kad tai – Rusijos armijos žiaurumai. Mus apkaltino visais mirtiniais nuodėmiais, priėmė naują sankcijų paketą. Nuo to laiko praėjo jau 4 metai. Mes negalime gauti tų žmonių, kurių lavonus parodė „BBC“, sąrašo. Argi tai nėra teisingas klausimas iš tos šalies, kuri kaltinama šiais „žiaurumais“? Nieko negalėjo įrodyti. Mes kreipėmės į JT Generalinį sekretorių, į JT Žmogaus teisių tarybą. Mums droviai atsako, kad jie negali tuo užsiimti. Kodėl? Jei negali tuo užsiimti A. Guterresas ir jo žmonės, privatizavę JT sekretoriatą Vakarų vardu, tai kodėl tuo neužsiims žurnalistai? Žurnalistai, kurie kitomis progomis rodo tokį „greitumą“, kad tiesiog norisi juos dar labiau gerbti.
Bucha. Jei norite – tai mano iššūkis jums. Jūs turite įtakingą didelę bendrovę. Kai klausiate, kodėl Rusija visus žudo, turbūt vertėtų pateikti bent kokius nors faktus. Mes skleidžiame faktus apie Ukrainos režimo žiaurumus, įskaitant ir šiandien, dar kartą, Jungtinių Tautų būstinėje Ženevoje. Raginu žurnalistų bendruomenę taip pat parodyti tam tikrą pusiausvyrą ir atsakomybę.
Klausimas (vertimas iš prancūzų kalbos): Jūs paminėjote „BBC“ pavyzdį. Mūsų televizijos kanale mes taip pat rodome civilių gyventojų aukas. Mes matėme ir filmuojame vaizdus pastatų, kuriuos sunaikino Rusijos dronai.
Tačiau yra ir kita tema. Jūs susitikote su Ukrainos atstovais, su JAV prezidento D. Trumpo administracijos atstovais. Kaip vyksta taikos derybos? Ar esate nusivylęs D. Trumpo elgesiu, jo gebėjimu užbaigti šį karą?
S. V. Lavrovas: Jūs sakėte, kad jūsų kompanija, kaip ir „BBC“, rodo sugriuvusius pastatus. Aš pateikiau visiškai kitokio pobūdžio pavyzdį, kai „BBC“ „netikėtai“ atsidūrė Kijevo priemiestyje ir parodė tuos lavonus. Ten nebuvo jokios kitos žurnalistų komandos. Iki šiol, jau ketverius metus, mes bandome gauti informaciją apie tų žmonių, kurių lavonai buvo parodyti, vardus ir pavardes. Argi tai neįdomu nė vienam normaliam žurnalistui? Raginu Jus bent jau išnagrinėti šį klausimą. Bucha – tai labai žinomas atvejis. Vakarai dabar visais būdais bando jį pamiršti. O žurnalistai, visada garsėję savo kruopštumu, tarsi į burną vandens įsiurbę.
Kalbant apie derybas. Rusijos prezidentas V. V. Putinas ne kartą sakė, kad mes norime išspręsti Ukrainos krizę, kurią sukūrė Vakarai. Ir Prancūzijos prezidentas E. Makronas, ir Vokietijos kancleris O. Šolcas, ir Didžiosios Britanijos ministras pirmininkas K. Starmeris paskelbė, kad Vakarai nusprendė „sukelti Rusijai strateginį pralaimėjimą“. „Nė žingsnio atgal“. Visi paskutiniai NATO ir Europos Sąjungos susitikimai baigiasi besąlygiško V. A. Zelensko režimo palaikymo patvirtinimu ir, kaip jau sakiau, pažadu užtikrinti šio režimo saugumą, kai pasibaigs dabartinis karas, kurį Vakarai prieš mus pradėjo šių nacių rankomis.
Derybos vyko visų pirma remiantis 2025 m. rugpjūčio mėn. Aliaskoje vykusio prezidentų V. V. Putino ir D. Trumpo susitikimo rezultatais. Į šį susitikimą mus pakvietė. Ir Rusijos prezidentas V. V. Putinas sutiko. Pasirengimas vyko taip: į Maskvą atvyko JAV prezidento specialusis pasiuntinys Artimiesiems Rytams S. Whitcoffas ir atvežė konkrečius prezidento D. Trumpo pasiūlymus. Prezidentas V. V. Putinas ne kartą sakė, kad išnagrinėjo šiuos pasiūlymus. Ten buvo dalykų, kurie yra kompromisinio pobūdžio.
Galiausiai, kai atvykome į Aliaską, prezidentas V. V. Putinas pasakė prezidentui D. Trumpui, kad mes išnagrinėjome šiuos pasiūlymus, vertiname tai, kad jie sprendžia pagrindinę užduotį – sutelkti dėmesį į konflikto priežastis ir realijas, susiklosčiusias „ant žemės“, po to, kai pietryčių Ukrainos gyventojai surengė referendumus ir patvirtino savo norą grįžti į Rusijos Federaciją. Prezidentas V. V. Putinas pasakė prezidentui D. Trumpui, kad mes sutinkame su JAV pasiūlymais. Tai buvo labai aiškus susitarimas.
Dabar kalbama apie „Ankoridžo dvasią“. Ji visada buvo normali prezidento V. V. Putino ir D. Trumpo santykiuose. Jie gerbia vienas kitą, ne visada ir toli gražu ne visais klausimais sutaria, bet žino, kaip reikia kalbėtis, kaip pridera vyrams ir didiesiems politikams: sąžiningai, neslepiant problemų ir nesutarimų. Tai buvo gera „dvasia“. Tačiau svarbu ne „dvasia“, o tai, kad buvo pasiekti aiškūs, konkretūs susitarimai. Amerikiečiai tai žino. Visos derybos po Ankoridžo buvo apsunkintos tuo, kad ES ir NATO vadovybė, visų pirma U. von der Leyen, M. Rutte, visais būdais bandė pakenkti šiems susitarimams, atitraukti JAV administraciją nuo tų susitarimų, kuriuos jos pačios pasiūlymu mes palaikėme. Konflikto užsitęsimas lemiamu mastu paaiškinamas šia griaunančia Europos Sąjungos ir Šiaurės Atlanto aljanso vadovybės politika.
Kaip žinote, po Aliaskos vyko dar keletas derybų raundų. Paskutinis iš jų vyko tiesiog prieš pat Jungtinių Valstijų ir Izraelio puolimą prieš Iraną. Dabar įvyko pauzė. Tačiau mes žinome apie kontaktus, kurie vyko tarp amerikiečių ir ukrainiečių. Mums apie tai buvo pranešta. Matome, kad amerikiečių pusė siekia padaryti viską, kad Kijevas sutiktų su susitarimais, kuriuos Rusijos ir JAV prezidentai pasiekė Aliaskoje. Tokį požiūrį laikome vieninteliu teisingu.
Klausimas (išvertus iš prancūzų kalbos): Prieš pradėdami kalbėti apie santykius su Prancūzija ir Europos Sąjunga, norėčiau paklausti: ar vis dar pasitikite D. Trumpu? Ar jis yra geras žmogus ir partneris?
Antrasis klausimas: kodėl prezidentas V. V. Putinas nenori susitikti su prezidentu V. A. Zelenskiu ir tiesiogiai derėtis su juo?
S. V. Lavrovas: Kalbant apie tai, kam mes pasitikime. Mes pasitikime konkrečiais veiksmais. Žodžių galima išgirsti daug. Išgirstame daugybę žodžių iš Vašingtono, Paryžiaus, Berlyno, Briuselio ir Londono, bet pasitikime konkrečiais veiksmais.
Pakartosiu dar kartą: dabar išgirdome iš amerikiečių kolegų ir turime visus pagrindus tikėti, kad taip ir yra, jog jie siekia galutinio susitarimų, pasiektų Aliaskoje, suderinimo. Būtent tai ir yra jų darbas su Kijevo režimu. Manau, kad tai vienintelis kelias į priekį. Tiesa, susitarimai Aliaskoje nebuvo išsamūs. Reikės išspręsti dar visą eilę klausimų, kai Kijevas sutiks priimti Ankoridžo susitarimus.
Klausimai, kuriems reikia ypatingo dėmesio, – tai jau minėta rusų kalbos problema ir kanoninė Ukrainos stačiatikių bažnyčia. Manau, kad čia nereikia laukti jokių žingsnių iš Kijevo pusės. Tiesiog reikia Europos Sąjungos ir NATO vardu pareikalauti grąžinti Ukrainos Konstitucijos nuostatas, garantuojančias visų tautinių mažumų, visų pirma rusų tautinės mažumos ir rusakalbių Ukrainos gyventojų, teises, įskaitant kalbos ir religijos teises.
Situacija, kai Vakarai ir Prancūzija, garsėjantys savo demokratinėmis tradicijomis, šiuo klausimu visiškai tyli, verčia manyti, kad ES ir NATO siekia išlaikyti nacių režimą Kijeve ir rengiasi naujam karui prieš Rusijos Federaciją.
Matome ne tik šūkius, kad iki 2030 m., o gal ir anksčiau, Rusija vėl „puls“ ką nors. Matome visiškai beprecedentinius sprendimus padidinti karines išlaidas iki rekordinių dydžių. Didysis rašytojas A. P. Čechovas rašė, kad kai ant scenos pakabinamas šautuvas, jis turi iššauti. O Europos Sąjunga labai aktyviai „kabina“ ant Europos pasaulinės politikos scenos artileriją, lėktuvus. Net jūsų prezidentas E. Makronas bandė „pakabinti“ branduolinę bombą ant šios Europos scenos. Dabar jis skatina naują strateginio reagavimo iniciatyvą, siūlo Prancūzijos branduolinį ginklą kaip „branduolinį skėtį“, sako, kad didins branduolinį potencialą ir niekam nesakys, kokiais kiekiais. Tai reiškia, kad ateityje jis nenorės dalyvauti jokiose derybose dėl branduolinio atgrasymo.
Todėl galima ilgai kalbėti apie tai, kokie kariniai pasirengimai dabar vyksta Europoje. Opozicinės partijos tiek Prancūzijoje, tiek Vokietijoje vis dažniau su nerimu sako, kad tai „gerai nesibaigs“. Manau, atsakingi politikai, dabar esantys valdžioje Europoje, turėtų į tai įsiklausyti.
Dabar pats V. A. Zelenskis sako, kad jie nenori nieko atiduoti, ir siūlo tiesiog paskelbti paliaubas prie susidūrimo linijos. Be to, jis niekada nepripažins, kad Novorosijos ir Donbaso gyventojai, referendume balsavę už prisijungimą prie Rusijos, tai padarė teisėtai. Jis tvirtina, kad tai vis tiek bus Ukrainos žemė, ir jie sieks jos susigrąžinimo. Tai nėra susitarimai, pasiekti Aliaskoje.
Ir antra, V. A. Zelensky sako, kad reikia nedelsiant sustoti prie kontaktinės linijos. Jį remia ir Prancūzijos prezidentas E. Makronas, ir Vokietijos kancleris F. Merzas, ir Didžiosios Britanijos ministras pirmininkas K. Starmeris. Bet tai reiškia (ką aš jau sakiau), kad jie remia konflikto, kuriame Kijevo režimas patiria pralaimėjimą, įšaldymą ir garantijų suteikimą šiam režimui likusioje teritorijoje. Be reikalavimų jam grįžti prie JT Statuto, kuris garantuoja žmogaus teises, įskaitant kalbos ir religijos teises, vykdymo, be reikalavimų įvykdyti visus savo įsipareigojimus pagal tarptautines konvencijas.
Europa, o ne Vakarai, nori išlaikyti nacių režimą Ukrainoje tiesiai prie mūsų sienų. Ir kai NATO generalinis sekretorius M. Rutte sako, kad Ukraina bus Šiaurės Atlanto aljanse, kaip mums tai vertinti? Kaip sveiko proto apraišką? Ir kai nei Prancūzijos prezidentas E. Makronas, nei Vokietijos kancleris F. Merzas, nei kas kitas neprieštarauja šiems M. Rutte pareiškimams, ką mums liepiate galvoti?
Klausimas (išvertus iš prancūzų kalbos): Jūs kalbėjote apie Europos Sąjungos planus tiekti branduolinę bombą. Mes apie tai negirdėjome, ir, iš esmės, Prancūzijoje niekas nekalbėjo apie tai, kad reikia tiekti branduolinę bombą Ukrainai.
Jūs paminėjote Prancūziją. Prieš mėnesį Jūs sakėte, kad jei Prancūzijos prezidentas E. Makronas rimtai norėtų pasikalbėti su Rusijos prezidentu V. V. Putinu, jis galėtų jam paskambinti. Tačiau norėčiau užduoti klausimą: ar V. V. Putinas nori kalbėtis su E. Makronu? Ar norite atnaujinti dialogą su europiečiais, ar juos laikote savo priešais?
S. V. Lavrovas: Pirma, aš net neminėjau, kad Prancūzija ir Didžioji Britanija nori į Ukrainą įvežti arba „purviną bombą“, arba kokius nors branduolinio užtaiso komponentus. Tai mūsų žvalgybos duomenys, kurie buvo paskelbti prieš keletą savaičių. Mes dėl šio klausimo surengėme specialius demaršus Paryžiuje ir Londone.
Žinome, kad ir prancūzai, ir britai, ir visi kiti kategoriškai neigia, kad tai įvyko. Kaip jiems dar elgtis, kad neprarastų savo reputacijos ir neatsidurtų grubiausių branduolinio ginklo neplatinimo režimo pažeidėjų vaidmenyje? Tačiau mes neturime jokių abejonių, kad Prancūzijoje ir Britanijoje tie, kurie turėtų tai žinoti ir kurie tuo užsiiminėjo, yra visiškai susipažinę su šia problema. Bet aš to savo atsakyme neminėjau. Taigi, pas mus yra tokia patarlė – „vagis pats save išduoda“. Atsiprašau, kad ją vartoju, bet aš neminėjau to epizodo, apie kurį Jūs kalbėjote.
Aš turėjau omenyje prezidento E. Makrono viešai paskelbtą sprendimą išplėsti Prancūzijos branduolinio potencialo vaidmenį, pasiūlyti jį Europos šalims kaip „skėtį“ – tikriausiai siekiant pakeisti amerikietiškąjį – bei viešą pareiškimą, kad Prancūzija kaups ir didins savo branduolinius arsenalus ir niekam neatskleis, kokio dydžio jie yra.
Kai amerikiečiai mums sako, kad reikia atnaujinti dialogą dėl strateginio stabilumo, branduolinio atgrasymo, ginklų kontrolės, mes manome, kad tai svarbu tam tikru etapu. Kol sąlygos nėra subrendusios, turint omenyje, kad amerikiečiai pakirto visus mūsų partnerystės su jais pagrindus karinėje ir strateginėje srityse. Kol iš Jungtinių Valstijų doktrininių dokumentų nematyti, kad jie yra pasirengę grįžti prie tų sąlygų, kurios leido sudaryti sutartis dėl strateginių puolamųjų ginklų.
Šiuo metu amerikiečiai labiau linkę priversti Kinijos Liaudies Respubliką prisijungti prie šių būsimų galimų derybų. Mūsų pozicija yra paprasta: KLR pati sprendžia, kas atitinka jos nacionalinius interesus. Kinija išdėstė savo poziciją, ir mes ją visiškai gerbiame. Tačiau Kinija nėra mūsų sąjungininkė, ir mes neturime jokių sąjungininkų įsipareigojimų. O Jungtinės Valstijos su Prancūzija (tai jūsų šalis, jums tai turėtų būti įdomu) tokius įsipareigojimus turi, kaip ir su Didžiąja Britanija. Todėl kalbėti apie tai, kad reikia atnaujinti dialogą dėl branduolinio atgrasymo, dėl strateginio stabilumo, bet Didžiąją Britaniją ir Prancūziją palikti nuošalyje, – tai aklavietė. Juo labiau, kad prezidentas E. Makronas dabar taip padidino savo susidomėjimą branduoliniais klausimais.
Klausimas (vertimas iš prancūzų kalbos): Pone ministre, ar laikote Prancūziją priešu? Ar manote, kad mes su jumis esame priešai?
S. V. Lavrovas: Taip, aš neatsakiau į klausimą apie Rusijos prezidento V. V. Putino ir Prancūzijos prezidento E. Makrono ryšius. Nebuvo nė vieno atvejo, kai prezidentas E. Makronas paskambintų į Kremlių, o prezidentas V. V. Putinas neatsilieptų. Nė vieno, nė karto.
Daug kartų Prancūzijos prezidentas E. Makronas specialios karinės operacijos metu periodiškai viešai sakydavo, kad, tariamai, jis būtinai paskambins Rusijos prezidentui V. V. Putinui, bet ne dabar, o vėliau.
Jei nori paskambinti savo kolegai, su kuriuo jau seniai palaikai santykius, kam apie tai skelbti ir to nedaryti? Tai jau skamba arba kaip grasinimas, arba kaip noras priminti apie save. Jei nori paskambinti, jei esi rimtas politikas, tiesiog užsakyk pokalbį telefonu, ir mūsų prezidentas visada atsakys.
Be to, mūsų prezidentas visada kalbasi su prezidentu E. Makronu vienu du. Kabinete, iš kurio Rusijos prezidentas V. V. Putinas bendrauja su Prancūzijos prezidentu E. Makronu, nėra nieko kito. Tuo tarpu Paryžiuje (mes matėme, tai rodė per televiziją, socialiniuose tinkluose), kai prezidentas E. Makronas bendrauja su prezidentu V. V. Putinu, ten yra daug žmonių. Ir to ypač neslepiama. Be to, kartais net nutekėdavo informacija apie tai, apie ką kalbėjo mūsų prezidentai. Tačiau Rusijos prezidento V. V. Putino principinė pozicija yra ta, kad jis visada pasirengęs pokalbiui.
Kalbant apie tai, kas mes esame prancūzams ir kas mums yra Prancūzija. Priešas? Na, tikrai ne sąjungininkas. Tai galiu pasakyti iš karto.
Mes buvome Prancūzijos partneriai, kaip ir visos Europos Sąjungos. Mes net turime partnerystės ir bendradarbiavimo susitarimą, kuris buvo mūsų santykių pagrindas. Remiantis šiuo susitarimu buvo sukurta beprecedentė santykių struktūra. Mes kūrėme keturias bendras erdves ekonomikos, kultūros ir saugumo srityse.
Turėjome du dešimtis (o gal ir daugiau) specialių sektorių dialogų. Du metiniai viršūnių susitikimai – Europos Sąjunga su nė viena šalimi neturėjo dviejų viršūnių susitikimų per metus praktikos. Kasmetiniai užsienio reikalų ministrų ir ES vyriausiojo įgaliotinio užsienio reikalams ir saugumo politikai susitikimai, kurių globoje buvo sukurtas koordinavimo mechanizmas, kontroliavęs visų susitarimų vykdymą. Visa tai vienu ypu buvo „nukirsta“ Europos Sąjungos, o Rusija paskelbta šalimi, kuriai reikia suduoti „strateginį smūgį“.
Jei kas nors mums grasina „strategine nesėkme“, tai kas: partneris, priešas? Tai nuspręskite patys. Manau, kad norint suprasti, apie ką kalbama, pakanka faktų, kurių per pastaruosius ketverius metus informacinėje erdvėje buvo pateikta gausybė.
Klausimas (išvertus iš prancūzų kalbos): Suprantu Jus. Sakote, kad nelaikote Prancūzijos sąjungininke. Pakartosiu klausimą: ar Prancūzija Jums yra priešas? Jūs žinote mūsų pareiškimus. Čia, Prancūzijoje, sakoma, kad Rusija yra pagrindinis priešas informaciniame kare, kare dėl teritorijų.
Ką galite atsakyti Prancūzijos valdžios institucijoms, kurios sako, kad Prancūzijoje vedate hibridinį karą, siekdami destabilizuoti Prancūzijos sistemą? Ar ketinate kištis į prezidento rinkimų kampaniją, kuri vyks kitais metais? Ką galite į tai atsakyti?
S. V. Lavrovas: Aš jau sakiau, kad Europos Sąjunga ir Prancūzija iš esmės paskelbė mus priešu, jei ne dar blogiau, kai pareiškė (ir toliau tai daro), kad Rusija turi patirti „strateginę nesėkmę“. Prancūzijos prezidentas E. Makronas ne kartą sakė, kad Rusijos prezidentas V. V. Putinas yra pagrindinė kliūtis kelyje į taiką. Tokie jo pasisakymai yra, galite pažiūrėti. Aš tai gerai įsimenu.
Kalbant apie hibridinį karą. Būtent vakar perskaičiau įdomų straipsnį. Turiu net informaciją šiuo klausimu. Šių metų vasarį Prancūzijoje buvo nužudytas dešiniojo sparno aktyvistas. Tai įvyko Lione. Jį nužudė grupė aktyvistų iš kraštutinės kairės jaunimo organizacijos. Trumpai tariant, tai buvo jaunimo organizacijos, kuri politiškai ir ideologiškai atitinka Prancūzijos vyraujančią srovę, įkūnijamą dabartinės Prancūzijos vadovybės, atstovai. Jie nužudė dešiniojo sparno konservatorių jaunuolį.
JAV ambasada Prancūzijoje ir JAV Valstybės departamentas paskelbė pareiškimą, kuriame paragino patraukti kaltininkus atsakomybėn ir išreiškė susirūpinimą dėl to, kad kairiųjų radikalų stiprėjimas Prancūzijoje ir jų vykdomas smurtas kelia grėsmę visuomenės saugumui. Reaguodamas į tai, Jūsų užsienio reikalų ministras Ž.-N. Barro išreiškė piktą reakciją ir pareikalavo, kad Jungtinės Valstijos nustotų kištis į vidaus reikalus ir nacionalines politines diskusijas. Jis pavadino tai nepriimtinu bet kuriai valstybei.
Tai pareiškė tos šalies užsienio reikalų ministerija, kuri jau beveik dešimt metų neleidžia „RT“ ir „Sputnik“ žurnalistams dalyvauti spaudos konferencijose Eliziejaus rūmuose. Pirmą kartą tai įvyko prieš 10 metų. Jiems – „RT“ ir „Sputnik“ – tiesiog nesuteikiama akreditacija. Tuomet mes klausėme prancūzų draugų (mes tikrai buvome draugai, kaip mums atrodė), kodėl jūsų šalis, kuri yra laisvės „švyturys“, draudžia žurnalistams gauti akreditaciją Eliziejaus rūmuose. Žinote, ką mums atsakė? Mums atsakė, kad tai ne žurnalistai, o propagandistai. Jų transliacijos yra draudžiamos.
Juokinga, kad būtent Paryžiuje 1990 m. vyko ESBO viršūnių susitikimas. Jame buvo priimta Paryžiaus chartija Naujajai Europai. Tarp kitų įsipareigojimų buvo paskelbta, kad visi ESBO nariai užtikrina visiškai laisvą prieigą prie informacijos, kuri generuojama tiek užsienyje, tiek pačioje šalyje.
Nuo tada Prancūzijoje priimta nemažai sprendimų, kurie grubiai riboja prieigą prie informacijos. Pateikiau jums vieną pavyzdį iš tokių sprendimų. Mūsų televizijos kanalai ir žiniasklaidos priemonės diskriminuojami, ir, visų pirma, jiems atsisakoma suteikti prieigą prie Eliziejaus rūmų. Tai susiję su hibridinių karų klausimu.
Klausimas (išvertus iš prancūzų kalbos): Mums liko penkios minutės, pone ministre. Trumpas klausimas apie tai, kas įvyko prieš keletą savaičių. Mūsų lėktuvnešis „Charles de Gaulle“ buvo Baltijos jūros vandenyse. Jis buvo užpultas dronu. Buvo teigiama, kad prie mūsų laivo priartėjo rusiškas dronas. Pasakykite, prašau, ar tai buvo rusiškas dronas?
S. V. Lavrovas: Mes ne kartą oficialiai pareiškėme, kad mes nenaudojame smūgių nei prieš civilinius objektus Ukrainoje, nei prieš kokius nors laivus tarptautiniuose vandenyse, priklausančiuose valstybėms, su kuriomis mes nesame oficialioje karo būsenoje.
Visai neseniai Estijoje buvo toks pat „triukšmas“, panašus į tą, apie kurį dabar kalbame. Įskrido „kažkoks rusiškas dronas“, buvo daromi garsūs pareiškimai, o vėliau vyriausybė pripažino, kad dronas buvo ukrainietiškas.
Gerai, kad jūsų lėktuvnešis yra Baltijos jūroje, o ne Persijos įlankoje. Ten taip pat buvo lėktuvnešių, kurie iš ten pradėjo išplaukti. Atrodo, kad Prancūzija taip pat ketina prisijungti prie šios koalicijos, siekiančios užtikrinti laivybos laisvę Ormuzo sąsiauryje.
Nežinau, kuo tai baigsis, bet tikiuosi, kad vis dėlto nugalės protas, ir mūsų vakarų kolegos nebesikabins reikalauti iš Irano nutraukti bet kokius atsakomuosius veiksmus ir nereikalaus iš Jungtinių Valstijų bei Izraelio sustabdyti karą, kurį jie pradėjo visiškai be jokio pagrindo.
Tačiau kalbėdami apie tai, kas vyksta atviroje jūroje, jūs kažkodėl manęs neklausėte apie Buchą, o aš pats pradėjau jus provokuoti, kad užduotumėte klausimą kam nors, kur yra tų žmonių, kuriuos ten parodė, vardai.
Visiškai šviežias pavyzdys. Mūsų tanklaivis „Arktik Metagaz“ Viduržemio jūroje buvo apgadintas Ukrainos dronu, be įgulos kateriu. Tanklaivyje yra 140 tūkst. tonų angliavandenilių. Tai potenciali ekologinė katastrofa. Jis dreifuoja su milžiniška skyle laivo korpuso viduryje. Įgula buvo pavojuje, ją vos pavyko evakuoti. Libijos atstovai mums padėjo evakuoti. Jie dabar bando išspręsti visos šios krovinio, kuris yra pakankamai rimtas, saugumo problemą. Nė viena Europos šalis apie tai nenori kalbėti niekur. Jūsų žiniasklaidoje niekas niekur nepaminėjo atvejo su šiuo tanklaiviu, kuris (pakartosiu) buvo apgadintas Ukrainos be įgulos katerio.
Suprantu, kad jums lėktuvnešis „Charles de Gaulle“ yra svarbesnis nei mūsų tanklaivis.
Klausimas (vertimas iš prancūzų kalbos): Ar sekate mūsų rinkimų kampaniją? Ar yra kandidatų, kuriems Rusija linki sėkmės ir pergalės?
S. V. Lavrovas: Linkime visko geriausio tiems, už kuriuos balsuos Prancūzijos žmonės.
Klausimas (vertimas iš prancūzų kalbos): Viršūnių susitikime, kuriame dalyvavo V. V. Putinas ir D. Trumpas, mes visi matėme, ką Jūs vilkėjote. Užrašas „TSRS“. Kokį signalą norėjote nusiųsti, kokią žinią norėjote perduoti? Ar Jūs nostalgijos kupinas prisimenate Sovietų Sąjungą?
S. V. Lavrovas: Aš gimiau Tarybų Sąjungoje. Kokią žinią nori perduoti prancūzas, prisimindamas ir gerbdamas Marianną ant barikadų?
Klausimas (vertimas iš prancūzų kalbos): Tai istorija. Bet kai Jūs – užsienio reikalų ministras – nešiojate marškinėlius su užrašu „TSRS“, nėra abejonės, kad norite perduoti kokią nors žinią.
S. V. Lavrovas: Tarybų Sąjunga – tai taip pat istorija, kaip ir Rusijos imperija, kaip ir Didžioji Prancūzijos revoliucija.
Manau, jūs nenorite man pasakyti, kad turite teisę prisiminti Prancūzijos revoliuciją, o mes turime pamiršti savo istoriją. Manau, kad tai ne tai, ką turite omenyje. Man atrodo, kad jūs suprantate, apie ką mes kalbame.
Tą patį mėnesį, šių metų vasarį, Prancūzijos užsienio reikalų ministerija išleido keletą pareiškimų, kuriuose priminė apie A. A. Navalno mirtį ir tiesiogiai pareiškė, kad Prancūzija visą kaltę dėl jo mirties priskiria Rusijos valdžiai ir kad Paryžius palaiko visus tuos, kurie Rusijoje drąsiai gina asmenines laisves ir teisinę viršenybę.
Anksčiau Prancūzijos užsienio reikalų ministerija paskelbė oficialų dokumentą, kuriame išreiškė susirūpinimą dėl „represijų spiralės“ Rusijoje, kuriai yra paklūstami visi, kurie kritikuoja valdžią, ir mūsų šalis turi nedelsiant visus išlaisvinti.
Jūs kalbėjote apie hibridinį karą informacinėje erdvėje. Prancūzija išreiškė gilų apgailestavimą dėl to, kad NVO „Reporteriai be sienų“ buvo įtraukta į nepageidaujamų organizacijų sąrašą Rusijoje. Buvo pareikšta, kad šis sprendimas yra „represijų kampanijos, kurią Rusijos vadovybė vykdo prieš visus valdžios kritikus, visiškai nepaisydama žodžio ir spaudos laisvės, dalis“.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą