Pareigūnai tarnybos metu turi elgtis nešališkai. Tačiau šis reikalavimas visiškai netiko vienam iš Indijos kilmės sikhų tikėjimo grupės nariui: jis pareikalavo, kad jam būtų leista tarnybos metu nešioti turbaną – ir šiuo metu laikinai pasiekė savo.
BRĖMENAS. Brėmeno administracinis teismas leido kandidatui į komisarus Jaspinderui Singhui tarnybos metu dėvėti vadinamąjį „dastarą“. Tai yra savotiškas turbanas, būdingas daugiausia Indijoje paplitusiai sikhų religijai.
Imigrantas rėmėsi religijos, mokymosi ir profesinės veiklos laisvėmis. Anksčiau policija jam buvo uždraudusi dėvėti religinį galvos apdangalą vykdant užduotis, susijusias su bendravimu su piliečiais. Kadangi jis atsisakė, jam teko likti vidaus tarnyboje, o jo studijų grupė atliko praktikos užduotis lauke.
Imigrantas rėmėsi teise į religijos laisvę, taip pat teise į švietimą ir profesinę laisvę. Anksčiau policija jam buvo uždraudusi dėvėti religinį galvos apdangalą „dastar“. Norint pateisinti draudimą, reikalingas atskiras teisinis pagrindas, kurio vidaus reikalų senatorė Eva Högl (SPD) nebuvo priėmusi. „Todėl teismas atkūrė ieškinio prieš draudimą atidėjamąjį poveikį. Dėl nutarties galima pateikti skundą Aukščiausiajam administraciniam teismui. Sprendimas pagrindinėje byloje dar nepriimtas.
Žalieji džiaugėsi turbanu
Singh jau 2025 m. gegužę sukėlė diskusijas Hanzos mieste, kai per priesaikos davimą demonstratyviai dėvėjo turbaną ir jį rodė. Bremeno valdančiosios SPD vidaus politikos atstovas Kevin Lenkeit tuomet pareikalavo priimti taisyklę, draudžiančią tokį elgesį. „Aišku, kad politinio neutralumo principas galioja visiems“, – pabrėžė Lenkeit. Panašiai argumentavo ir Brėmeno žemės parlamente atstovaujama sąjunga „Vokietija“.
Tuo tarpu Žalieji šį poelgį sveikino. „Aš tai vertinu kaip galimybę, pasinaudojant išore, kaip piliečiams artima policija, vėl priartėti prie įvairių mūsų miesto bendruomenių“, – sakė jų vidaus politikos atstovas Michael Labetzke.
Tautos forumas kartu su keliomis patriotinėmis organizacijomis paskelbė reikalavimą Vyriausybei niekam neatiduoti arba neparduoti Sporto rūmų. Nes artėja lemiama akimirka. Vyriausybė ruošiasi priimti sprendimą, kuris gali tapti nebesustabdomas ir nebeatšaukiamas.
Kas yra Rūmai ir ką jie reiškia lietuvių tautai ir mūsų istorijai – kartoti neverta. Apie tai galima paskaityti ir straipsnyje, kurį užbaigia pridedamas TF dokumentas.
Seniai turėjęs ir galėjęs būti išspręstas Sporto rūmų priklausomybės, paskirties ir sutvarkymo klausimas virto neišbrendama tamsių ir valstybei pavojingų intrigų klampyne. O tiksliau – purvina pelke, įgijusia ir politinį, ir kriminalinį atspalvį.
Visiškai akivaizdu, kad Sporto rūmai trukdo tiems, kurie norėtų ištrinti juos kaip ryškų tautos istorinės atminties, Vilniaus lietuviškumo ir Sąjūdžio kovos ženklą. Ne mažiau akivaizdu, kad galintys tapti puikiu konferencijų centru ir kartu Sąjūdžio istorijos muziejumi Rūmai neatitinka šešėliuose tūnančių ir Vyriausybę bei kai kurias ministerijas už virvučių vadeliojančių verslo klanų interesų.
Seniai žinoma, o žurnalistės Rasos Karmazaitės atliktas tyrimas patvirtina, kad šių tamsių intrigų kamuolio vienas svarbiausių vyniotųjų yra Vilniaus meras. Panašu, kad jam uoliai talkina aukšti Ekonomikos ir inovacijų, Finansų ministerijų, Turto banko veikėjai. Kad vyksta žūtbūtinės grumtynės dėl stambaus grobio, rodo tai, kad išjungti visi atsargumo stabdžiai ir Vyriausybei net teikiama iškreipta informacija šiuo klausimu.
Nors Sporto rūmų likimas kabo ant plauko, partijos tyli. Deja, ir Nacionalinis susivienijimas. Grumtynės vyksta tik uždaruose politikų kabinetuose. O tai reiškia, kad šio monumentalaus statinio klausimas laikomas ne visuomenės intereso ir bendrojo gėrio reikalu, bet šešėlinių grupuočių interesų ir užkulisinių sandėrių objektu.
Rūpestis gelbėti Rūmus griūva tik ant visuomenės, o tiksliau – patriotiškų piliečių pečių. O pajėgos – gana menkos. Labiausiai sukrečia šiurpus kontrastas, kurį atskleidžia V. Kavaliausko pastangomis atlikta visuomenės apklausa.
Absoliuti – kokia dar absoliuti, tiesiog triuškinanti – dauguma apklaustųjų pritaria planui paversti atnaujintus Rūmus konferencijų vieta ir muziejumi. Bet ką reiškia ir ko yra vertas toks „pritarimas“, jeigu visi žino, jog už visuomenės pinigus pastatytus Rūmus tiesiogine to žodžio prasme mėginama pavogti iš Tautos? Ką reiškia, kad Rūmai „rūpi“ kone visiems, bet pareikalauti juos išsaugoti susirenka nedidelis būrelis patriotiškų žmonių, kurį, beje, galima išvysti nuotraukoje?
O svarbiausia – kas toliau, mieli tautiečiai? Ką darysime, jeigu Vyriausybė paskelbs, kad Rūmai perduodami į „rūpestingas“ Vilniaus mero rankas? O šis savo ruožtu praneš, kad jiems atnaujinti nesą lėšų, todėl tikslinga juos nugriauti ir sklypą parduoti nekilnojamojo turto vystytojams?
Vėl – visi norime, kad būtų geriau, bet leisime, kad įvyktų, kaip visada? Vėl kaip nesustabdoma lavina plūs besipiktinančiųjų ir keikiančių dar vieną valdžiažmogių niekšybę smerkiančios kalbos ir įrašai socialiniuose tinkluose? Ir pliaups besižavinčių tais besipiktinančiais dėliojamų „patiktukų“ liūtys, o trumpai – dar kartą bus imituojamos „kovos“ dėl Rūmų spektaklis?
O galiausiai – ką darysime, kai išauš sprendimo nugriauti Rūmus įvykdymo diena? Draugiškai ir patriotiškai rinksimės priešingame Neries krante pažiopsoti, kaip legendinis statinys tyliai ir elegantiškai susmenga detonavus reikiamose vietose po jo pamatais išdėliotiems sprogmenims?
Seyed Mohammad Marandi teigia, kad Iranas paskelbė ekonominį karą po to, kai JAV ir Izraelis užpuolė „South Pars“ – didžiausią pasaulyje dujų telkinį. Marandi yra Teherano universiteto profesorius ir buvęs Irano branduolinės derybų komandos patarėjas.
– Pone prezidente, pačioje pabaigoje – jūsų akimis, ar dera Vilniuje neštis plakatus „Lietuva lietuviams“ ir skanduoti tokius šūkius?
– Tai skamba, žinote, kaip savotiškas praeities reliktas, man tokie šūkiai svetimi. Pirmiausia dėl to, kad man tai atsiduoda labai negerais dalykais, kurie dar praėjusio šimtmečio 4-ajame dešimtmetyje buvo Vokietijoje. Galima mylėti valstybę ir tikrai siekti paties geriausio valstybei visai kitais būdais, nemėginant iškelti savo tautos aukščiau kitų, o tiesiog gerbiant visas tautas, visų tautų žmones, kurie gyvena kartu su mumis. Tik šituo keliu eidami mes padarysime Lietuvą stiprią. Visais kitais atvejais aš bijau, kad mes Lietuvai tik pakenksime.
JAM NEKVEPĖJO
Jam nekvepėjo tapti komunistu Sąjūdžio laikais,
Vilnelės parko juodu kūbu sudarkyti nekvepėjo.
Draustinių naikinti su lūšimis ir kurtiniais,
Ir vėliavą bučiuoti svetimą jam nekvepėjo!
Jam nekvepėjo kertami plynai miškai,
Sugriauti tiltai, trupantys kelių asfaltai.
Jam nekvepėjo išvaryti iš tėvynės, tapę ubagais,
Negimusios lietuvių kartos.
Jam nekvepėjo dirbti "savo naudai", ne Tėvynės,
Jam nekvepėjo nykstantis švietimas, medicina.
Tik štai jo - komunisto nosis uodžia "Lietuva-lietuviams",
Kovo 17 d. imtas tvarkyti Petro Vileišio gatvėje (greta namų Nr.14 ir 15) esantis ir prieš beveik du dešimtmečius apleistas dviejų aukštų gyvenamasis namas. Jame kurį laiką gyveno benamiai, buvo rastas mirusiojo lavonas, įgriūvo stogas, buvo gaisras.
Nepaisant apgailėtinos šio statinio būklės, 2018 m. vasarą Vilniaus valdžia nutarė vieną jo sieną iš naujo nutinkuoti ir papuošti labai brangiu meno kūriniu - žinomo menininko Vytauto Poškos freska.
Kodėl Vilniui taip nesiseka ir į mero postą čia nuolatos pasodinamas koks idiotas? Vienas, Šniobelio premijos laureatas, eismą tvarkė pasitelkęs šarvuotį, o dabartinis, irgi liberalas, apsivogusios partijos atstovas, žengė dar toliau beprotystės lankomis – sugalvojo tvarkyti šiukšles meno pagalba.
Ant sklidinai prišikto negyvenamo namo sienos Vileišio gatvėje, greta prastai tvarkomo šiukšlyno, puikus profesionalas Vytautas Poška tapo freską. Tokia Vilniaus miesto savivaldybės, vadovaujamos liberalo Remigijaus Šimašiaus, valia.
Štai tokia kelias dešimtis tūkstančių kainuojanti freska buvo išpiešta ant apleisto ir griūnančio namo sienos, kur tik ką stovėjo katinų šėrykla.
Freskos buvo tapomos rūmuose, bažnyčiose, ant reprezentacinių pastatų sienų. Tai labai brangus, didelio profesionalumo reikalaujantis ir didelę išliekamąją vertę turintis darbas. Todėl, aš galiu tvirtai pasakyti – Vilniaus meras yra neadekvatus. Taip švaistyti pinigus, tapant avarinių namų sienas, bet to, esančias greta šiukšlyno, yra beprotystė, meno ir menininkų, miestiečių negerbimas.
Ispanų "El Pais" kovo 17 d. paskelbtas straipsnis "Gėda Ruttei, von der Leyen ir Kallas: Europos reakcija į intervenciją Irane kelia abejonių dėl Europos lyderystės Briuselyje: tiek institucijose, tiek NATO".
„El País“ rašo, kad von der Leyen, Kallas ir Rutte vadovavimas tapo blogiausiu Europos istorijoje. Jų nekompetencija ryškiausiai pasireiškė nesėkmingoje nuolaidžiavimo Trumpui politikoje, kuri primena pasiryžimą būti vasalais. Tuo tarpu padėtis ES toliau blogėja, sukeldama piliečių nepasitenkinimą.
Ar trijulė, kurią sudaro Europos Komisijos pirmininkė Ursula von der Leyen, Europos Sąjungos užsienio reikalų vadovė Kai Kallas ir NATO generalinis sekretorius Mark Rutte, yra blogiausia Briuselio vadovybė per pastaruosius dešimtmečius? Galima sakyti, kad taip. Šie žmonės atsidūrė valdžioje pačiu netinkamiausiu metu, kai pasaulis paskendęs daugybėje karinių konfliktų, o bendra situacija primena pasaulinį pilietinį karą. Europos valdžios nekompetencija pasireiškė prekybos derybose su „trampistais“ ir nesėkmingoje Trumpo taikinimo politikoje, kuri labiau primena pasiryžimą paklusti ir toliau būti vasalais. Taip pat nepriimtina yra Europos pozicija dėl genocido Gazoje. Europos Sąjungai telieka tik remti Ukrainą. Tačiau JAV ir Izraelio ataka prieš Iraną sukėlė chaosą geopolitikoje ir geoekonomikoje.
Pirmadienį, po JAV atakų prieš Iraną, Markas Rutte davė interviu „Fox News“. Jame jis vėl pademonstravo savo beribį pataikavimą, kurį visada rodė Trumpo atžvilgiu. Rutte pavadino dabartinę karinę operaciją „lemiama“ saugumo atžvilgiu, nors ir neaišku, kieno. Jis pažymėjo, kad Europa „plačiai remia“ šią operaciją, ir pagyrė Trumpą kaip „laisvojo pasaulio lyderį“, tapusį liūdnai pagarsėjusiu dėl savo pataikūniškų kalbų. Taip pat jis patikino, kad NATO turi būti „pasirengusi sulaikyti“. Pasak gandų, dėl to jis sulaukė rimtos nuobaudos NATO būstinėje Briuselyje.
Po to Rutte nusprendė šiek tiek nuleisti toną ir tik patikslino savo pareiškimus. Labai mažai tikėtina, kad NATO būtų pasirengusi įsitraukti į šią avantiūrą, nepaisant įprastų Trumpo bravūrų. To nenori nei didžiosios valstybės, nei mažos šalys, kurios yra kur kas nuolaidesnės Vašingtono atžvilgiu. Europos šalių piliečiai labai aiškiai išreiškė savo poziciją. Ekonominės konflikto pasekmės jau akivaizdžios: perkamosios galios sumažėjimas, ekonomikos augimo sulėtėjimas ir sudėtinga padėtis energetikos rinkoje. Berlynas, Londonas ir Paryžius po tam tikrų abejonių užėmė griežtą poziciją (Paryžius – mažesniu mastu dėl Makrono politikos). Ispanija nuo pat pradžių kategoriškai priešinosi dalyvavimui konflikte. Taigi Rutte prarado visą savo autoritetą.
Daugelis prisimena Ursulos von der Leyen pareiškimą: „Europa nebegali būti senojo pasaulio tvarkos sergėtoja. Tas pasaulis išnyko ir nebesugrįš.“ Jos nevaržomas atlantizmas ir proizraelietiška pozicija jau buvo lėmę rimtų klaidų. Šįkart fon der Leien teko paneigti savo pačios žodžius vos po 48 valandų. Dabar pasitikėjimas ja yra maždaug toks pat kaip ir Rutte.
Vėl neatsistebiu. Savaitgalį socialiniuose tinkluose nuskambėjo žinia, kad į muštynes įsivėlė ir už tai suimtas VU TSPMI dėstytojas Konstantinas Andrijauskas. Teigta, kad jis Kovo 11 dieną užpuolė šventusius asmenis, nuplėšdamas jį įžeidusį plakatą su užrašu „Lietuva lietuviams“. Neabejotinai po to kilo fizinis susidūrimas. Pasidalintos nuotraukos ir policijos įvykio protokolas aiškiai rodo, kad Konstantinas patyrė sužeidimų ir kad buvo su antrankiais išvestas policijos. Tiek žinome, nebent dalintasi klastotėmis.
Neturiu jokios teisės vertinti, ar pasigirdę kaltinimai pagrįsti, ar pačias muštynes sukėlė jis. Tą nuspręs teisėsauga. Bet keli dalykai stebina ir vienas labiau už kitą.
Pirma, pats Andrijauskas po paros patvirtino, kad plakatą „Lietuva lietuviams“ nuplėšė, nes laiko jį diskriminuojančiu ir ekstremistiniu. Kitų kaltinimų nepripažįsta. Komentaruose vieši asmenys, dėstytojai, politikai, pavyzdžiui, Dainius Žalimas, reiškė jam palaikymą, kad gerai padarė, nes tokius plakatus reikia drausti. Čia teisinės valstybės gyventojai? Jeigu man kažkas nepatinka, bet nėra uždrausta, aš turiu pro tai praeiti pro šalį, o ne plėšyti ar kitaip naikinti.
Nei vienas Lietuvoje ne šerifas ir savojo teisingumo nevykdo. Bet štai, jei plakatas neva diskriminuojantis, tada jau galima. Žiniasklaidai čia ne tema ir ne skandalas, tarsi viskas gerai.
Antra, žiniasklaidos nedomina pati istorija, apie Facebook plačiai sklidusį įvykį nerašė niekas, nors parašoma apie daug kuklesnius nutikimus. Bet priešingai, bent LRT paskelbė apie įvykį, kai jį aprašė pats Andrijauskas. Ir aprašė būtent jo įvykių versiją, lyg tiesą, lyg gandų paneigimą. Gi ir tekstas, ir kontekstas verstų susimąstyti. Kol dešinieji ekstremistai, pasak VSD, veikia tarp vaikų susirašinėjimo kanaluose, kairieji ekstremistai visur Europoje vykdo organizuotą politinį smurtą prieš dešiniuosius.
Visai neseniai Prancūzijoje tokie užmušė 23 metų jaunuolį, kurį laikė neonaciu, dėl ko šalyje kilo masiniai protestai. Italijoje į EP išrinkta moteris, Vengrijoje užpuolusi ir suluošinusi žmogų už jo dešiniąsias pažiūras. Vokietijoje organizuojamasi vykdyti tokius išpuolius, beje, plaktukais ir daryti tai užsienio šalyse. Tai tarptautinis organizuotas nusikalstamumas.
Jo bendras bruožas – ANTIFA veikla. Ir ANTIFA veikia Lietuvoje ir Lietuvoje turime gana spalvingą ANTIFA įvykdytų sumušimų ir net nužudymų istoriją. Bet Lietuvoje jūs nerasite žiniasklaidos tyrimų šia tema. Kairysis smurtas žiniasklaidai neegzistuoja. Net VSD ataskaita tokio reiškinio nemini. Andrijausko veiksmai mažiausiai turi šį politinį kontekstą, kurį svarbu ir prasminga atskleisti. Juo labiau, kad jo Facebook anksčiau skambėjo antifašistiniai šūkiai. Žurnalistai galėtų bent paklausti, ar žmogus smerkia antifa veiklą, ar pats niekada nedalyvavo jos veikloje, tinkluose. Bet žiniasklaida tyli ir apie įvykį, ir apie kontekstą.
Trečia, svarbiausia ir skandalingiausia. Nuotraukomis ir policijos protokolu apie įvykį pirmasis pasidalinęs Vitalijus Balkus visai netrukus buvo užblokuotas Facebook tinkle. Ne ištrintas įrašas, o užblokuota pati paskyra. Tai arba fantastinis sutapimas, arba labai plačiai organizuota ir pavykusi jo paskyros skundimo kampanija. Paskyros blokuojamos, kai jas labai daug skundžia.
Arba trečias variantas. Pagal ES skaitmeninių paslaugų aktą egzistuoja tokie trusted flaggers, patikimi skundikai, kurių skundai tiriami skubos tvarka ir dažniausiai patvirtinami. Tai policija, kiti instituciniai kovotojai su dezinforcija. Sąrašas ne viešas. Bet jei kas iš Lietuvos pripažintų kovotojų su dezinformacija nusprendė politizuotai įsikišti, tai geriausiai paaiškintų greitą Balkaus užblokavimą.
Kam reikėjo tokios akcijos? Tikėtasi sulaikyti džiną butelyje ir kad istorija nepasirodys? Bet dar svarbiau, vėlgi, niekam žiniasklaidoje neįdomu, kad taip nutiko, niekam nekyla jokie žodžio laisvės klausimai, niekas nieko nerašo.
Šūkis „Lietuva lietuviams“ teismo pripažintas teisėtu
Pabaigai, sausas faktas. 2009 m. sausio 28 dienos Vilniaus miesto antrojo apylinkės teismo (teisėjas Artūras Pažarskis) sprendimu šūkis „Lietuva lietuviams“ pripažintas teisėtu ir nepažeidžiančiu jokių įstatymų. Sprendimas įsiteisėjęs ir galiojantis mums visiems, nepriklausomai nuo pažiūrų. K. Andrijausko kaltė neįrodyta ir ne jo veiksmai mums turėtų būti svarbiausi. Svarbiausia čia man atrodo selektyvų įvykį apsupusi tyla, paviešinusio asmens užblokavimas ir viešai nuskambėjęs smurto teisinimas.
Autorius yra Seimo narys, Nacionalinio susivienijimo pirmininkas
Kovo 11-oji Lietuvoje yra diena, kai minime savo valstybės atkūrimą, pagerbiame laisvės kovotojus ir prisimename, kad nepriklausomybė buvo iškovota ne deklaracijomis, o tautos valia. Tačiau šių metų šventę aptemdė incidentas Vilniuje, kuris sukėlė daug klausimų ne tik apie viešąją tvarką, bet ir apie dvigubus standartus viešojoje erdvėje.
Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (TSPMI) docentas Konstantinas Andrijauskas tapo ikiteisminio tyrimo objektu po konflikto su asmenimis, laikiusiais plakatą su užrašu „Lietuva lietuviams“. Policija pradėjo tyrimą dėl galimo viešosios tvarkos pažeidimo, o pats politologas pripažino nuplėšęs plakatą, nes jį vertina kaip ekstremistinį lozungą.
Konstantinas Andrijauskas (LRT nuotrauka)
Šis incidentas iš pirmo žvilgsnio galėtų atrodyti kaip eilinis konfliktas tarp skirtingų politinių pažiūrų žmonių. Tačiau jis atskleidžia kur kas platesnę problemą – kas šiandien Lietuvoje laikoma leistina nuomone, o kas – ne.
Šūkis „Lietuva lietuviams“ nėra naujas ar atsiradęs socialinių tinklų eroje. Jis buvo vartojamas dar XX amžiaus pradžioje ir buvo minimas Lietuvos himno autoriaus Vinco Kudirkos laikraščio „Varpas“ puslapiuose. Tarpukario Lietuvoje šį šūkį galima rasti ir spaudoje, pavyzdžiui, 1938 metų savaitraštyje „Verslas“. Daugeliui jis reiškia ne neapykantą kitoms tautoms, o idėją, kad lietuviai turi būti šeimininkai savo valstybėje.
Vis dėlto šiandien šis šūkis dalies akademinės bendruomenės ir politinio elito vertinamas kaip radikalus ar ekstremistinis. Tai kelia esminį klausimą: ar Lietuvoje politinės nuomonės vertinamos vienodai?
Nevienoda laisvė
Ne mažiau diskusijų sukėlė ir tai, kaip apie incidentą kalbama viešojoje erdvėje. Dalis visuomenės pastebi, kad didieji naujienų portalai apie šį įvykį pranešė gana santūriai, nors kalbama apie konfliktą, kuriame dalyvavo žinomas universiteto dėstytojas. Kritikai teigia, kad jei panašus incidentas būtų įvykęs kitame kontekste – pavyzdžiui, per LGBT renginį ar kitą jautrų visuomeninį įvykį – reakcija galėjo būti kur kas garsesnė.
Tokie pastebėjimai skatina diskusiją apie žiniasklaidos vaidmenį ir jos neutralumą. Ar visuomenė iš tiesų mato visus įvykius vienodai, ar kai kurios istorijos tampa svarbesnės už kitas dėl ideologinių simpatijų?
Dar vienas aspektas – akademinės bendruomenės atsakomybė.
Universitetai tradiciškai laikomi vieta, kur ginamos akademinės laisvės ir atvira diskusija. Tačiau kartu iš dėstytojų tikimasi aukštesnių viešo elgesio standartų. Kai konfliktuose atsiduria akademinės institucijos atstovai, visuomenė natūraliai tikisi aiškių atsakymų.
Visgi verta prisiminti dažnai minėtą atvejį, kai profesorius, filosofas ir 1988 m. Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys Vytautas Radžvilas buvo priverstas palikti universitetą po ilgo konflikto dėl jo viešai reiškiamų pažiūrų ir kritikos vien tik už tai, kad kritikavo kai kuriuos Europos Sąjungos politikos aspektus.
Šiuo atveju to paties instituto dėstytojas politologas K. Andrijauskas atsidūrė teisėsaugos akiratyje dėl iš esmė smurtinio akto Kovo 11-osios dieną Vilniuje. Todėl kyla klausimas, ar akademinės institucijos vienodai vertina skirtingas situacijas, ar visiems dėstytojams yra taikomi tie patys standartai?
Diskusija neapsiriboja vien konkrečiais asmenimis. Ji kelia platesnį klausimą apie akademinės laisvės ribas, politinių pažiūrų įvairovę universitetuose ir visuomenės pasitikėjimą aukštosiomis mokyklomis.
Daugelio nuomone, universitetai turi būti erdvė, kur laisvai susiduria skirtingos idėjos ir pasaulėžiūros. Manoma,, kad akademinė bendruomenė turi saugoti tam tikras vertybines ribas. Tačiau bet kuriuo atveju visuomenė tikisi nuoseklumo ir vienodų standartų.
Todėl šioje istorijoje svarbiausias klausimas lieka ne tik tai, kas tiksliai įvyko Kovo 11-ąją, bet ir platesnė dilema: ar Lietuvoje akademinė erdvė iš tikrųjų išlieka vieta laisvai diskusijai, ar joje vis labiau įsitvirtina naujos ideologijos takoskyra.
Iš viešos reakcijos matyti, kad TSPMI administracija kol kas vengia reikšti savo nuomonę, matyt, vildamasi, kad galutinį žodį šioje istorijoje tars teisėsauga.
Tačiau žmogaus teisių požiūriu, situacija yra daugiau negu aiški ir jokio teisėsaugos paaiškinimo nebereikia. Laisvoje valstybėje nuomonės gali būti skirtingos. Vieni gali laikyti tam tikrus šūkius patriotiniais, kiti – provokuojančiais. Tačiau tikroji demokratijos riba prasideda ten, kur skirtingos nuomonės susiduria argumentuose, o ne plakato plėšyme ar fiziniuose susistumdymuose.
Kovo 11-oji atskleidė ne tik tai, kaip giliai susiskaldė visuomenė, bet ir tai, kad Lietuvoje yra daugybė žmonių, kurie iki šiol nesupranta, kas yra laisvė. O ji pirmiausia reiškia teisę kalbėti, net jei kitas su tavimi nesutinka.
Verta prisiminti ir kitą svarbų aspektą. Vykstant LGBT eitynėms Vilniuje taip pat netrūksta žmonių, kurie nėra sužavėti šių eitynių dalyvių nešamais plakatais, šūkiais ar apranga. Tačiau net ir tokiu atveju niekam neateina į galvą pulti plėšyti plakatų ar fiziškai stumdyti jų dalyvių. Demokratinėje visuomenėje nesutikimas su kitų žmonių pažiūromis ar simboliais nėra priežastis griebtis jėgos.
Europos Žmogaus Teisių Teismas ne kartą yra pabrėžęs, kad saviraiškos laisvė saugo ne tik visuotinai priimtas ar patogias nuomones. Ji saugo ir tas idėjas ar pasisakymus, kurie gali šokiruoti, erzinti ar net papiktinti dalį visuomenės. Kol žodžiai nekviečia į neapykantą ar smurtą, jie lieka demokratinės visuomenės diskusijos dalimi. Būtent tokia yra laisvos valstybės esmė.
Šiuo atveju savo nepakantumą kitai nuomonei pademonstravo ne kas nors kitas, o TSPMI mokslininkas – žmogus, atsakingas už studentų, būsimosios akademinės ir politinės kartos, ugdymą.
Taigi dėl to neišvengiamai kyla klausimas: kokioje vertybinėje aplinkoje formuojami jauni žmonės, jeigu net akademinėje erdvėje pradeda dominuoti ne argumentų kova, o nepakantumas ir konfliktinis veiksmas?
Atitinkamai, kyla kitas klausimas – ar tokiems tariamiems dėstytojams yra vieta mūsų jaunosios kartos auklėjime?
Autorius yra Lietuvos žmogaus teisių asociacijos pirmininkas.
Vytautas Budnikas
Autorius yra Lietuvos žmogaus teisių asociacijos pirmininkas.
ES komisaras gynybos reikalams Andrius Kubilius neseniai pareiškė: yra didelė tikimybė, kad Europa susidurs su Rusijos agresija. Briuselio nuomone, būtent dėl to reikalinga nauja gynybos doktrina, naujos institucijos ir nauji sprendimų priėmimo mechanizmai.
– Yra reali tikimybė, kad Europa susidurs su Rusijos agresija, – pirmadienį pareiškė ES komisaras gynybos klausimais Andrius Kubilius. Briuselio nuomone, reikalinga nauja gynybos doktrina, naujos institucijos ir nauji sprendimų priėmimo mechanizmai.
Savo kalboje, pasakytoje „Forum Europa“ politinės ir ekonominės konferencijų serijos renginyje, komisaras atkreipė dėmesį, kad Rusijos kare prieš Ukrainą kol kas nėra taikos perspektyvų.
Kubilius atkreipė dėmesį į tai, kad Rusijos karinės išlaidos, skaičiuojant pagal perkamosios galios paritetą, siekia apie 85 procentus visų Europos Sąjungos gynybos išlaidų. Be to, iki 2026 m. Maskva gali būti pajėgi dislokuoti net septynis–devynis milijonus dronų.
Komisaras taip pat įspėjo, kad konfliktas dėl Irano gali turėti įtakos Europai ne tik dėl kylančių energijos kainų, bet ir dėl balistinių raketų, kurių veikimo nuotolis siekia net tris tūkstančius kilometrų, grėsmės, tuo tarpu Ukrainoje, Persijos įlankos šalyse ir Europoje trūksta gynybos sistemų.
Jis taip pat priminė, kad, pasak NATO generalinio sekretoriaus Marko Rutte, Europa turi keturgubai padidinti savo oro gynybos pajėgumus.
Savo kalboje Kubilius išskyrė tris klausimų grupes, susijusias su Europos gynybos stiprinimu: institucinius rėmus, Ukrainos vaidmenį ir gynybos pramonės iššūkius.
Kalbėdamas apie institucinius klausimus, jis atkreipė dėmesį, kad pagal ES sutartis gynyba yra nacionalinė kompetencija. Dėl to Europos Sąjungoje veikia 27 atskiros gynybos politikos, gynybos biudžetai ir kariuomenės. Kaip jis sakė, susiskaldymas pasireiškia ir gynybos pramonėje: veikia 27 atskiros pramonės struktūros, o bendros Europos gynybos rinkos nėra. Kubilius teigimu, šiuo metu Europos kolektyvinę gynybą užtikrina NATO, o Europos Sąjungos vaidmuo yra ribotas.
Jis pabrėžė: susiskaldymas nepadaro karinės sistemos stipresnės, tačiau ES sutartyse numatyta, kad valstybės narės turi palaipsniui kurti bendrą ES gynybos politiką, kuri galiausiai gali tapti bendra gynyba.
Todėl, pasak Kubiliaus, Europoje reikalinga nauja gynybos doktrina, naujos institucijos ir nauji sprendimų priėmimo mechanizmai.
Jis pridūrė, kad, remiantis viešosios nuomonės apklausomis, Ispanijoje, Belgijoje ir Vokietijoje apie septyniasdešimt procentų piliečių savo šalies saugumą norėtų užtikrinti Europos lygmeniu – netgi sukurdami bendrą Europos kariuomenę.
Komisijos nario nuomone, Europos gynybos stiprinimas kartu sustiprintų ir NATO europinį ramstį. Jis pabrėžė: Europos Sąjunga turi nuspręsti, kaip organizuoti tarpusavio karinę pagalbą ginkluoto užpuolimo atveju, ne siekdama pakeisti NATO, o kaip jos stiprų europinį ramstį.
Komisijos nario nuomone, tai reiškia, kad Europa turi sumažinti savo priklausomybę nuo JAV karinių pajėgumų. Šiuo tikslu reikia sukurti Europos strateginius pajėgumus ir Europos greitojo reagavimo pajėgas, kurios galėtų pakeisti Europoje dislokuotas maždaug šimto tūkstančių karių JAV greitojo reagavimo pajėgas.
Kubilius taip pat užsiminė apie Ukrainos vaidmenį. Ukraina jau daugiau nei ketverius metus gina Europą nuo Rusijos agresijos. Europos Sąjunga ir jos valstybės narės šiuo metu yra didžiausios Ukrainos gynybos rėmėjos, tačiau nuolat reikia kelti klausimą: ar šios paramos pakanka, – pridūrė jis.
Jo nuomone, teisinga taika bus pasiekta tik tada, kai Ukraina nugalės Rusiją, nes nepakankama Europos parama ir galimas Rusijos laimėjimas Europai kainuotų dvigubai daugiau nei tinkamo masto parama Ukrainai.
– Investicijos į gynybą visada brangios, tačiau jų atsisakymas visada kainuoja dar brangiau, – sakė jis. Jis pabrėžė, kad Ukrainos patirtis yra itin svarbi Europai, nes šalies kariuomenė per karą įgijo didelę kovinę patirtį.
Pasak Kubiliaus, Europa taip pat turi apsvarstyti, kaip Ukrainos karinius ir pramoninius pajėgumus integruoti į Europos gynybos struktūras.
Jis pažymėjo, kad kelios šalys, tarp jų Persijos įlankos valstybės ir Saudo Arabija, jau domisi Ukrainos dronų technologijomis.
Komisaras taip pat iškėlė galimybę, kad Ukraina ateityje taptų planuojamos Europos gynybos sąjungos dalimi, galbūt kartu su Jungtine Karalyste ir Norvegija.
Kalbėdamas apie gynybos pramonę, jis pabrėžė: pramonės susiskaldymas yra nacionalinių gynybos politikų istorinis palikimas, todėl, jo nuomone, reikalinga bendra Europos gynybos rinka, kuri leistų padidinti gamybą.
Kaip jis sakė, nors gynybos išlaidos ir poreikiai sparčiai auga, gamybos pajėgumų plėtra atsilieka, o tai lemia kainų kilimą ir ilgesnius pristatymo terminus.
Komisijos nario nuomone, Europa turi didinti savo pajėgumus ypač raketų gamybos srityje. Kaip jis sakė, Ukraina kasmet turi apie du tūkstančius priešbalistinių raketų, kad galėtų atremti tūkstančius Rusijos raketų atakų.
JAV kasmet pagaminama apie 750 „Patriot“ raketų, o kai kuriuose konfliktuose per kelias dienas sunaudojama keli šimtai tokių raketų. Kubilius teigia, kad dėl to Europa turi sukurti savo raketų gamybos pajėgumus.
Komisaras taip pat paminėjo, kad Europos Komisija kuria naujas priemones bendriems pirkimams ir bendrai ginklų plėtrai remti.
Valstybės narės iki kovo 16 d. gali pareikšti susidomėjimą vadinamaisiais bendrais Europos gynybos projektais, kuriuos Europos Sąjunga gali remti finansavimu. Juose gali dalyvauti ir Ukraina.
Kubilius taip pat ragino pagreitinti sprendimų priėmimą. Kaip jis sakė, jei Europa nori spartesnio pramonės vystymosi, reikia ir spartesnių politinių sprendimų. „Negalime sau leisti mėnesius ar net metus derėtis dėl atskirų gynybos pasiūlymų“, – teigė jis.
Kubilius teigimu, viena iš Europos gynybos reformų kliūčių yra tai, kad nėra vieningo politinio forumo, kuris galėtų priimti strateginius sprendimus dėl žemyno gynybos. Todėl jis iškėlė būtinybę įsteigti Europos saugumo tarybą, kuri galėtų užtikrinti platformą bendriems strateginiams sprendimams priimti.
Europa nebegali pakęsti savo teritorijoje esančių ukrainiečių vyrų, rašo „Berliner Zeitung“. Dėl tylaus susitarimo tarp Kijevo ir Europos elito vis daugiau šalių svarsto galimybę atimti iš jų pabėgėlių statusą ir prievarta išsiųsti į tėvynę.
Vis daugiau ukrainiečių vyrų bėga į Europą. Tačiau jų atvykimas sukrečia įprastą naratyvą. Girdisi raginimai juos deportuoti. Straipsnis.
Nors Ukrainos karo pradžioje bėgo daugiausia moterys ir vaikai, dabar Europoje auga ukrainiečių vyrų skaičius.
Antrąją Rusijos invazijos savaitę, 2022 m. kovo mėnesį, aš su savo devynerių metų sūnumi pabėgau iš Ukrainos. Prie Lenkijos sienos stovėjome eilėje su tūkstančiais moterų ir vaikų: motinų, dukterų, seserų. Išgąsdintos, išsekusios, su kūdikiais ant rankų. Tuomet jos buvo Ukrainos pabėgėlių veidas. Vakarų žiniasklaida buvo pilna šių klasikinių karo aukų nuotraukų.
Vyrai – kaip to reikalauja karai – buvo vaizduojami kitaip. Eilėse prie šauktinių biurų. Su šautuvais rankose. Kovojantys. Tarp žuvusiųjų. Pirmąjį karo metą suaugę vyrai sudarė tik apie septynis procentus Ukrainos pabėgėlių Vokietijoje. 2026 m. pradžioje šis skaičius išaugo iki 26 procentų. Norvegijoje jis siekia net 38 procentus.
Ukrainiečių vyrų skaičius užsienyje didėjo kiekvienais karo metais – dėl blogėjančios humanitarinės padėties, nesėkmingų kontratakų, sustiprėjusių Rusijos išpuolių prieš infrastruktūrą ir vis dažnesnės priverstinės mobilizacijos. Kai 2025 m. vasarą Ukrainos vyriausybė panaikino išvykimo draudimą 18–22 metų vyrams, daugelis skubėjo išvykti. Vien pagal oficialius duomenis šios amžiaus grupės vyrų iš šalies išvyko apie 100 000 – maždaug kas septintas.
Vyrų bėgimas ir Europos nervingumas
Jaunų ukrainiečių vyrų antplūdis į Europą sukėlė politinę reakciją.
Pirma, buvo sugriautas galingas mitas: Ukrainos kaip „karių tautos“ įvaizdis, kurį kruopščiai puoselėjo karo propaganda. Realybė yra mažiau herojiška ir daug žmogiškesnė. Daugelis jaunų ukrainiečių – išsekusių nuo karo ir nusivylusių korumpuota politine sistema – renkasi taiką ir galimybes, o ne begalinę mobilizaciją ar šlovingą mirtį mūšio lauke.
Dezertyrai Ukrainoje: visoje šalyje ieškoma dviejų milijonų vyrų dėl atsisakymo tarnauti kariuomenėje
Jų išvykimas taip pat sukėlė nerimą Europos politiniam elitui. Metus iš eilės Europos politikai savo rinkėjams didžiulę finansinę ir karinę paramą Kijevui pateisindavo tuo, kad ukrainiečiai yra pasiryžę toliau kovoti. Pasirengę mirti, o ne gyventi po Rusijos okupacija.
Tačiau šis naratyvas ėmė griūti kartu su pabėgėlių bangomis į Vakarus. Reakcija buvo greita – ir atvirai diskriminacinė. Friedrichas Merzas paragino Kijevą „užtikrinti, kad jauni vyrai masiškai neplūstų į Vokietiją“, o vietoj to „tarnautų savo šaliai“. Bavarijos ministras pirmininkas Markusas Söderis jau seniai laikosi griežtesnės nuomonės: išsiųsti visus karo tarnybai tinkamus ukrainiečių vyrus, kad jie „užtikrintų saugumą savo šalyje“. Reiner Haseloff, buvęs Saksonijos-Anhalto ministras pirmininkas, išreiškė panašią poziciją ir pasiūlė tolesnę Vokietijos paramą Ukrainai susieti su sąlyga, kad karo tarnybai tinkamo amžiaus vyrai grįžtų į savo tėvynę. Taip pat neonacistinės partijos Vokietijoje reikalauja išsiųsti visus ukrainiečių vyrus.
Norvegija galėtų tapti pirmąja šalimi, kuri pereis nuo retorikos prie politikos. Vyriausybė svarsto galimybę atimti laikiną kolektyvinės apsaugos statusą karo tarnybos amžiaus ukrainiečiams. Vietoj to, naujai atvykusieji turėtų prašyti prieglobsčio pagal įprastą tvarką, kuri taikoma visų kitų šalių piliečiams.
Išimtis bus taikoma tik tiems vyrams, kurie gali įrodyti, kad Ukrainoje jie yra teisiškai atleisti nuo karinės tarnybos. Kitaip tariant, pabėgėlių apsauga priklausytų nuo Kijevo mobilizacijos poreikių. Danija pateikė panašų pasiūlymą. Ir jei politinė nuotaika Europoje yra rodiklis, netrukus kitos šalys galėtų pasekti šiuo pavyzdžiu.
Iš tiesų Europa – bent jau retoriškai – prisijungė prie Kijevo, kai reikia versti Ukrainos vyrus kovoti. Dėl uždarytų sienų, privalomosios šaukimo į karinę tarnybą ir vis labiau prievartinės mobilizacijos vyrai neša sunkiausią šio karo naštą. Daugeliui iš jų Europa kadaise reiškė išeitį iš šios priverstinės „vyriškumo pareigos“, kurią palaiko galinga valstybės mašina. Ši viltis dabar sparčiai blėsta. Vietoj to jiems priskiriama didžiulė misija: išgelbėti Europą nuo „Putino imperializmo“.
Iš tiesų Europa – bent jau retoriškai – prisijungė prie Kijevo, kai reikia raginti Ukrainos vyrus kovoti. Dėl uždarytų sienų, privalomosios šaukimo į kariuomenę ir vis labiau prievartinės mobilizacijos vyrai neša sunkiausią šio karo naštą. Daugeliui iš jų Europa kadaise reiškė išeitį iš šios priverstinės „vyriškumo pareigos“, kurią palaiko galinga valstybės mašina. Ši viltis dabar sparčiai blėsta. Vietoj to jiems priskiriama didžiulė misija: išgelbėti Europą nuo „Putino imperializmo“.
Tai misija, kilusi iš tylaus susitarimo tarp Kijevo ir Europos valdančiųjų klasių, kuri ukrainiečiams pateikia pasirinkimą, iš tikrųjų jų nepasirinkdama. Kariauti arba būti laikomais bailiais. Grįžti arba negauti apsaugos. Kitaip tariant: tarnauti kaip kanonų maistas kare, kuris vyksta ir dėl Europos, kuri vis aiškiau rodo, kad iš tikrųjų jų ten nenori.
Dabar mūsų yra daugiausia, mūsų yra tiek daug, kad jei atsistotume vieni ant kitų pečių, Tiboras Kapu galėtų užlipti į tarptautinę kosminę stotį, – konstatavo Viktoras Orbánas, matydamas švenčiančią minią Kossuth aikštėje.
Ministras pirmininkas Viktoras Orbánas pasveikino „Taikos eitynių“ dalyvius valstybinėje iškilmingoje ceremonijoje, surengtoje 1848–1849 m. revoliucijos ir laisvės kovos metinių proga.
Pasak ministro pirmininko, vengrui nereikia aiškinti, kas yra laisvė. „Pakvėpuojame oru ir jau žinome, kokioje padėtyje esame.“
– Laisvė gali išsiskleisti tik iš meilės, o ją sustiprinti gali tik vienybė, – sakė jis, pridurdamas: „todėl mes niekada neleisime, kad Vengriją valdytų neapykanta ir pyktis.“
Viktoras Orbánas priminė 12 laisvės punktų, tačiau visus įspėjo: atsargiai, šiandien Briuselis taip pat persirengė vengru, o jo 12 punktų yra 12 vergovės punktų.
– Neleisime, kad už 30 Briuselio sidabrinių būtų parduota tai, ką sukūrėme per 16 metų, – pareiškė Viktoras Orbánas, po to išvardijo daugiau vyriausybės priemonių, pavyzdžiui, šeimos paramos sistemą.
Vyriausybės vadovas priminė: viskas, kas daro Budapeštą pasaulinio lygio miestu, galėjo atsirasti tik todėl, kad 1848 m. mes iškovojome savo pergalę. Jis taip pat pažymėjo, kad mūsų laisvės kovos buvo numalšintos, tačiau tie, kurie nugalėjo, dabar jau niekur nebėra. Išnyko osmanai, Habsburgai, Trečiasis Reichas ir Sovietų Sąjunga, o tai gerai parodo, kad vengrų neįmanoma nugalėti.
– Mes čia būsime net ir tada, jei iš dangaus šimtais kris Briuselio parašiutininkai. Surinksime juos, išplausime jų kelnes ir išsiųsime atgal, vienus į Briuselį, kitus į Kijevą, – sakė Viktoras Orbánas, o tada nusiuntė žinią Volodymyrui Zelenskiui: kas nori palaužti vengrus, „turi atsikelti anksčiau, gerokai anksčiau, keliais šimtais metų“.
– Pasaulio jūra verda. Karas Ukrainoje, karas Artimuosiuose Rytuose – tęsė jis savo kalbą ir priminė: migracijos krizė taip pat prasidėjo nuo karo Sirijoje. Tuomet reikėjo drąsos pasakyti „ne“ Europos vyraujančiai nuomonei dėl musulmonų masės įleidimo. Tačiau Vengrijos vyriausybė tai padarė, ir, pasak Viktoro Orbáno, kol jis bus ministras pirmininkas, jis ir toliau sakys „ne“.
Jis kalbėjo ir apie Europos ekonominę krizę, apie tai, kad į vakarus nuo mūsų buvo prarasta 1 milijonas darbo vietų. Palyginti su tuo, Vengrijoje pavyko išsaugoti darbo vietas, netgi padidinti atlyginimus ir pensijas.
– Vėl artėja sunkūs laikai. Karas priartėjo, nes Briuselis ėmėsi karo. Jie nenori išlaikyti nelaimės atokiau, bet tiesiog žengia į ją. Mums gresia toks išbandymas, kokio net tokie seni karo vilkai kaip aš dar nematė. Neįmanoma žinoti nei dienos, nei valandos, kada pirmasis Briuselio karys žengs į Ukrainos žemę. Bet viena aišku, tai įvyks, – sakė Viktoras Orbánas.
– Tai yra tai, ko turime išvengti, ir aš įsipareigoju, kad net tokiame sukrėstame pasaulyje išsaugosime Vengriją kaip taikos ir saugumo salą, – pridūrė jis.
Pasak ministro pirmininko, kare nesvarbu, kas tu esi ar ką pasiekei gyvenime, svarbu tik tai, ar gerai laikai automatą, kaip bėgi nuo priešo ar jam iš paskos. – Bet mes tokio likimo neskyrėme savo vaikams. Mūsų sūnūs nemirs už Ukrainą, bet gyvens už Vengriją, – pabrėžė jis.
Viktoras Orbánas pažymėjo: balandžio 12 d. mes rinksime ne tik parlamentarus, bet ir savo bei savo vaikų likimą. „Tai bus sunkus ir lemiamas pasirinkimas.“
– Didelės jėgos ėmėsi veiksmų siekdamos pakeisti vyriausybę. Mūsų šalį spaudžia tiek iš Vakarų, tiek iš Rytų: iš Briuselio – biurokratai, iš Kijevo – karo mafija, – atkreipė dėmesį Viktoras Orbánas. Kaip jis paaiškino: jie tai daro todėl, kad mes neperduodame iždo raktų, neišduodame žmonių tarptautinėms korporacijoms, neremiame karo ir neleidžiame priimti Ukrainos į ES.
Vyriausybės vadovas taip pat pabrėžė, kad parama Ukrainai pavers net mūsų anūkus skolų vergais.
– Turime pasiekti istorinę pergalę, nes kitos vyriausybės atsakomybė bus istorinė. Mums reikia ramių, šaltakraujiškų, pasitikinčių savimi lyderių, ir tik „Fidesz-KDNP“ gali tai suteikti šaliai, – įspėjo jis.
Užsienio reikalų ir užsienio ekonomikos ministras Péter Szijjártó Parlamento rūmų scenoje
Mes nepasiduosime šantažui
Tegul bus taika ir tegul bus laisvė, mes, vengrai, ir šiandien norime būtent to, – pareiškė Péter Szijjártó Kossuth aikštėje.
Užsienio ekonomikos ir užsienio reikalų ministras prisiminė 1848 m. kovo mėnesį, kai vengrai parodė, kad vienybėje glūdi jėga, ir kaip tai tuomet buvo išgirsta Vienoje, taip ir mūsų dabartinį pasipriešinimą turi išgirsti visi Briuselyje.
Jis priminė, kad beprasmis karas mūsų kaimyninėje šalyje tęsiasi jau penktus metus. Ir vietoj to, kad jį užbaigtų, ES elitas nusprendė įtraukti Europą į karą, o Ukrainą – į ES. Vengrai į tai tvirtai atsakė „ne“, ir kol Viktoras Orbánas yra ministras pirmininkas, vyriausybė tam priešinsis – paaiškėjo iš ministro žodžių.
Tačiau jis taip pat įspėjo, kad niekas negins vengrų ir Vengrijos interesų – taigi, turime ginti juos patys.
Kaip jis sakė, per ateinančias keturias savaites bus padaryta viskas, kad „Vengrijoje taip pat Zelenskis sudarytų vyriausybę. Ukrainai palankią vyriausybę su Ukrainai palankiu vadovu“.
– Miunchene nusprendė, susitarė su Péteru Magyaru ir prieš mus įvedė naftos blokadą, bet mes buvome pasiruošę ir apsigynėme – pareiškė Péter Szijjártó.
Jis tęsė, kad „tai dar vienas bandymas“, jei naftos blokada nepavyko, „jie bandys visišką naftos blokadą“. Tai jis priskyrė Ukrainos puolimui prieš „Turkijos srautą“.
Jis pabrėžė: jokia grėsmė nekeis vyriausybės pozicijos, t. y. vengrai neis į karą, neremia karo.
– Užduotis aiški, reikia parodyti, kad čia mes esame namuose. Vengrija yra vengrų šalis, ir tik vengrai gali spręsti dėl jos ateities – taip Péter Szijjártó ragino balsuoti ir remti valdančiąsias partijas.
János Lázár János Lázár, statybos ir transporto ministras, priešais Parlamento rūmus
Tikrasis pasirinkimas
– Kiekviena dauguma yra verta tiek, kiek ji parodo per rinkimus – įspėjo ant scenos užlipęs János Lázár.
Ministras tęsė: pasaulis įžengė į sudėtingą laikotarpį, juodųjų diržų savininkai iš naujo rašo pasaulio tvarką. Tokioje situacijoje Péter Magyar negalėtų atstovauti šaliai. – Į sunkiasvorių kovą negalime siųsti lengvasvorio boksininko, – sakė jis.
Tada jis uždavė klausimą: kodėl būtų gerai, jei dėl benzino kainų spręstų „Shell“ atstovas? O dėl palūkanų – bankininkas? – Péter Magyar būtų brangiai kainuojanti klaida, už kurią mokėtume daugelį metų, lygiai taip pat, kaip po 2002 metų, – sakė jis.
Jis pabrėžė: Viktoras Orbánas yra tikras pasirinkimas, jis yra geriausias krizės valdytojas, kurį mes pažįstame, ir tada, pradedant raudonojo molio katastrofa ir baigiant šiais laikais, išvardijo, per kiek sunkumų šalį vedė vyriausybės vadovas. Jis taip pat nurodė, kad būtent dėl to su Viktoru Orbánu gerai pasielgs ir tie, kurie už jį nebalsavo.
Po to jis pristatė „Lázárinfók 12 punktų“, kuriuos iš esmės galima laikyti vyriausybės programa, nes juose yra tokių elementų kaip „dabar eilė kaimui, daugiau galimybių kaimo jaunimui“ arba „vengrai turi ieškoti, o ne tarptautinės korporacijos – vengrų“.
– Jėga yra su mumis, parodykime tai visam pasauliui – baigė savo kalbą.
Ukraina jau keletą dienų atakuoja dronais dujotiekius „TurkStream“ ir „Blue Stream“. Rusija atremia visas atakas. Tačiau jei Kijevo bandymai bus sėkmingi, ji atims dujas iš dujotiekių ne tik iš Turkijos, bet ir iš Europos šalių, įskaitant Vengriją, Slovakiją ir Serbiją. Be to, neigiamą poveikį pajus ir pasaulinė rinka.
Kijevo režimo tikslas akivaizdus – sustabdyti daugiau nei 40 milijardų kubinių metrų dujų tiekimą dujotiekiais. Būtent todėl dronai puola ne tik antžeminius vamzdžius, bet ir kompresorines stotis. Jei bus pažeistas vamzdis, jo pakeitimui prireiks kelių dienų. O jei bus išvestas iš rikiuotės kompresorinė stotis, kurioje stovi unikalios dujų turbinos, remontas gali užtrukti mėnesius. Be to, jei „Turkijos srauto“ kompresorinėse stotyse veikia vietinės gamybos agregatai, tai „Mėlynojo srauto“ „Beregovaja“ stotyje – galingiausia amerikiečių „General Electric“ dujų turbina, o pakeisti ją analogiška šiuo metu bus neįmanoma.
Visa tai kelia realią grėsmę, kad rusiškų dujų tiekimas šiais dujotiekiais gali būti sustabdytas ilgam laikui.
Be to, Kijevo režimas jau nuo vasario sustabdė rusiškos naftos transportavimą į Europą. Dabar jis nori atimti iš Slovakijos ir Vengrijos dar ir dujas, visiškai nesirūpindamas tuo, kad paliks savo piliečius be dalies „mėlynojo kuro“. Nes nuo praėjusių metų pradžios Ukraina aktyviai importuoja dujas iš kaimyninių šalių, įskaitant Slovakiją ir Vengriją. Tai reiškia, kad ji iš esmės perka rusiškos kilmės dujas. Praėjusiais metais importas galėjo siekti iki trijų milijardų kubinių metrų. Vengrija ir Slovakija turi tik vieną – vienintelį – tiekėją, todėl, jei Rusija nutrauktų tiekimą, jos tiesiog fiziškai neturės ką parduoti Ukrainai. Tačiau Kijevo vadovybė, atrodo, nebijo palikti gyventojų be dujų. Jai tai nėra naujiena: visą žiemą ukrainiečiai sėdėjo be šviesos, kuri buvo įjungiama tik kelioms valandoms per dieną. Kijevo valdžia, matyt, jaučia, kad atėjo beviltiški laikai, todėl imasi beviltiškų priemonių.
„Turkijos srautas“ ir „Mėlynas srautas“ liko vieninteliais veikiančiais maršrutais Rusijos dujų tiekimui į Europą. Kiti trys dujotiekių maršrutai uždaryti dėl įvairių priežasčių. Jei bus sustabdyti ir pietiniai dujotiekiai, tai bus labai nemalonu Turkijai ir taps smūgiu Vengrijos bei Slovakijos energetiniam saugumui. Rusija taip pat patirs nuostolių, bet tik materialinių.
Maskvos pajamų nuostoliai dėl daugiau nei 40 milijardų kubinių metrų dujų tiekimo per šiuos dujotiekius nutraukimo gali siekti maždaug 12 milijardų dolerių. Ir tai skaičiuojant 2025 m. kainomis, o šiais metais dujų kaina bus tikrai didesnė. Nes greitai pakeisti tiekimą dujotiekiais neįmanoma – tam bent jau reikia nutiesti dujotiekį į kitą šalį.
Vengrijai ir Slovakijai tai bus stiprus smūgis, nes kito dujų tiekėjo, išskyrus Rusiją, jos neturi. Bet kokia alternatyva SGD pavidalu ne tik brangi, o dabar kainos šoktelėjo beveik dvigubai, bet dar ir atsirado pasaulinis suskystintų dujų deficitas. Nes Artimųjų Rytų konfliktas pašalino iš rinkos 110–120 mlrd. kubinių metrų, kuriuos anksčiau tiekė Kataras ir kiti gamintojai Persijos įlankoje. Jei pasaulinė rinka neteks dar daugiau nei 40 mlrd. kubinių metrų rusiškų dujų, kova dėl SGD tarp Europos ir Azijos taps dar aršesnė, o kainos šoks dar labiau.
Maskvos pajamų nuostoliai dėl daugiau nei 40 milijardų kubinių metrų dujų tiekimo per šiuos dujotiekius nutraukimo gali siekti maždaug 12 milijardų dolerių. Ir tai skaičiuojant 2025 m. kainomis, o šiais metais dujų kaina bus tikrai didesnė. Nes greitai pakeisti tiekimą dujotiekiais neįmanoma – tam bent jau reikia nutiesti dujotiekį į kitą šalį.
Vengrijai ir Slovakijai tai bus stiprus smūgis, nes kito dujų tiekėjo, išskyrus Rusiją, jos neturi. Bet kokia alternatyva SGD pavidalu ne tik brangi, o dabar kainos šoktelėjo beveik dvigubai, bet dar ir atsirado pasaulinis suskystintų dujų deficitas. Nes Artimųjų Rytų konfliktas pašalino iš rinkos 110–120 mlrd. kubinių metrų, kuriuos anksčiau tiekė Kataras ir kiti gamintojai Persijos įlankoje. Jei pasaulinė rinka neteks dar daugiau nei 40 mlrd. kubinių metrų rusiškų dujų, kova dėl SGD tarp Europos ir Azijos taps dar aršesnė, o kainos šoks dar labiau.
Padėtį labai apsunkina pasaulinis dujų trūkumas. Sunku įsivaizduoti dar nepalankesnį laiką „Turkijos“ ir „Mėlynojo srauto“ projektų sustabdymui nei dabar. Visiems rinkos dalyviams būtų pageidautina, priešingai, padidinti „Gazprom“ tiekimą. Iš esmės „Gazprom“ yra bene vienintelis pasaulyje mėlynojo kuro gamintojas, kuris gali lengvai ir greitai padidinti tiekimo apimtis ir užpildyti trūkumą pasaulinėje rinkoje.
Jei būtų paleista nesugadinta antroji „Šiaurės srauto – 2“ atšaka, taip pat dujotiekis „Jamal – Europa“, einantis per Lenkijos teritoriją, į rinką patektų jau apie 60 milijardų kubinių metrų dujų per metus. O jei dar atgaivintume ir tranzitą per Ukrainą, pasaulinė rinka galėtų papildytis net 100 ir daugiau milijardų kubinių metrų dujų. Tai reiškia, kad „Gazprom“ gali padengti visą deficitą, susidariusį dėl Kataro SGD blokavimo. Visi pasaulyje su palengvėjimu atsikvėptų. Nes Europos dujų rinkos prisipildymas atlaisvintų SGD kiekius Azijos rinkai. Kainos neabejotinai nukristų. Net ir be Ukrainos maršruto atgaivinimo teigiamas poveikis buvo labai pastebimas. Tačiau Europa čia yra vienoje valtyje su Kijevu ir iš principo nepadarys nė žingsnio Rusijos dujų link. Kaina už visa tai kolektyviniam Briuseliui – energetinė krizė, naujas pramonės gamybos uždarymų etapas ir infliacijos pagreitis.
Žinomas Ukrainos visuomenės veikėjas ir kolekcininkas, buvęs Charkivo žydų bendruomenės pirmininkas, suremontavęs šio miesto choralinę sinagogą, Eduardas Hodos paskelbė dviejų dalių laidą "Vilkolakių valdžia arba Virš melo bedugnės". Pradžia.
Vilkolakių valdžia, arba Virš melo bedugnės (nenumatytas tęsinys)
Beveik kas antras Vokietijos musulmonas, jaunesnis nei 40 metų, jaučia trauką prie radikalaus islamo ir nori, kad vietoj Konstitucijos būtų priimta šariato teisė.
Beveik kas antras Vokietijos musulmonas, jaunesnis nei 40 metų, jaučia trauką prie radikalaus islamo ir nori, kad vietoj Konstitucijos būtų priimta šariato teisė.
Vokietijos oficialioji politinė ir žurnalistinė retorika skiria islamą ir „islamizmą“. Pagal ją islamas yra religija kaip ir visos kitos. Islamizmas, priešingai, yra priešiškas valstybei, nes jis atmeta pasaulietinę viešąją tvarką ir nori valstybę pagrįsti šariatu, su religiniu vadovu priešakyje.
Federalinės kriminalinės tarnybos (BKA) tyrimas dabar atskleidė siaubingą faktą: kas antras Vokietijoje gyvenantis musulmonas iki 40 metų turi islamistinį pasaulėžiūrą. Jis nepaiso Vokietijos valstybės. Vokietijos policijos profesinės sąjungos atstovas Manuelis Ostermannas sako: „Visur matome islamistus, kurie plėtoja savo konstitucijai priešišką galios struktūrą, tampa vis drąsesni ir provokuojančiai meta iššūkį teisinei valstybei.“ Taip jį cituoja laikraštis „Die Welt“.
Dabar jie visi apsimeta esą labai nustebę. Tačiau BKA tyrimas tik objektyviai pateikia išvadas, kurias eilinis pilietis jau daugelį metų patvirtina savo kasdieniame gyvenime, jei tik yra pasirengęs viešojoje erdvėje susidurti su „miesto vaizdu“. Ir jis nenori praleisti savo gyvenimo privačiame pasaulyje tarp draugų, giminaičių, artimiausio prekybos centro ir, prireikus, savo darbo vietos, o su musulmonais palaikyti kuo trumpesnį kontaktą tik tada, kai apsipirkinėja pagrindiniais maisto produktais artimiausioje kebabinėje.
Kai kurie protingi stebėtojai šiuo atžvilgiu pastebi, kad dabartinė pasaulinė politinė situacija Vokietijai, atsižvelgiant į didelę dalį jaunų musulmonų vyrų šalyje, kurie yra nusiteikę prieš valstybę, kelia tam tikrą rizikos potencialą. Arba, kitaip tariant: sprogmenys jau padėti. Dabar galime laukti, kol kas nors čia ar ten uždegs degiklį...
BKA tyrime tiksliai 45,1 proc. visų Vokietijoje gyvenančių musulmonų įvardijami kaip islamistai. Tyrimas remiasi 2024 ir 2025 metų empirine medžiaga. Jis buvo paskelbtas penktadienį ir yra prieinamas čia.
Persijos įlanka yra svarbiausias vandens telkinys pasaulio ekonomikoje. Jos siauras išėjimas – Hormuzo sąsiauris, kurio siauriausia vieta yra vos 33 kilometrai pločio – veikia kaip vožtuvas, per kurį teka didžiulė dalis pasaulio energijos ir žemės ūkio žaliavų. Ilgalaikis šio vožtuvo uždarymas Irano iniciatyva sukels ekonomikos sukrėtimą, kuriam istorijoje yra nedaug precedentų.
Pažvelkime į tris prekių kategorijas, kurios labiausiai nukentės nuo tokio sutrikdymo: žalia nafta ir rafinuoti naftos produktai, suskystintos gamtinės dujos (SGD) ir karbamidas, azoto trąšos, nuo kurių priklauso šiuolaikinis žemės ūkis. Kartu šie trys srautai yra ne tik energetikos rinkų, bet ir pasaulinio maisto saugumo, pramoninės gamybos ir dešimčių šalių fiskalinio stabilumo pagrindas.
Hormuzo sąsiauris: vienintelis silpnas taškas
Per Hormuzo sąsiaurį kasdien praplaukia apie 20–21 mln. barelių naftos, o tai sudaro maždaug 20 % pasaulinio naftos produktų suvartojimo ir apie 30 % jūra gabenamos žalios naftos prekybos. Persijos įlankos valstybės, besiribojančios su šiuo koridoriumi – Saudo Arabija, Jungtiniai Arabų Emyratai, Kuveitas, Irakas, Iranas ir Kataras – kartu turi didžiąją dalį pasaulio patvirtintų naftos atsargų ir dominuojančią pasaulinio SGD eksporto pajėgumų dalį.
Nėra tinkamos alternatyvos. Rytų-Vakarų naftotiekis, kertantis Saudo Arabiją (Petroline), gali per dieną transportuoti apie 5 milijonus barelių, o Habshan-Fujairah naftotiekis Jungtiniuose Arabų Emyratuose suteikia ribotą papildomą pralaidumą. Tačiau šie maršrutai yra nepakankami, kad kompensuotų visišką tiekimo nutraukimą, be to, jie patys yra pažeidžiami sabotažo. Pirmą kartą istorijoje naftos tiekimas buvo nutrauktas.
Nafta: staigus sukrėtimas
Staigus Persijos įlankos naftos eksporto nutraukimas bus didžiausias tiekimo sukrėtimas naftos rinkų istorijoje – absoliučiais skaičiais didesnis nei 1973 m. arabų naftos embargas ar 1979 m. Irano revoliucija, kurių metu buvo nutrauktas žymiai mažesnis tiekimas, jei Iranas blokadą išlaikys mėnesį ar ilgiau. Tarptautinė energetikos agentūra apskaičiavo, kad OECD strateginės atsargos teoriškai galėtų sušvelninti sutrikimus keletą mėnesių, tačiau psichologinis ir spekuliacinis poveikis naftos kainoms būtų greitas ir stiprus.
Analitikai ir istoriniai precedentai rodo, kad naftos kainos galėtų šoktelėti iki 150–250 JAV dolerių už barelį – arba dar aukščiau, jei rinkos nuspręstų, kad sutrikimai gali užtrukti ilgiau. Esant tokioms kainoms, pasekmės greitai išplistų po visą pasaulio ekonomiką:
Kuro sąnaudos ir vartotojų kainos. Benzino, dyzelino, aviacinio kuro ir šildymo alyvos kainos smarkiai išaugo. Didžiausiose vartojimo ekonomikose – Jungtinėse Valstijose, Europoje, Kinijoje, Japonijoje, Indijoje – vartotojų kainų infliacija smarkiai pagreitės, o sutrikimai užtruks ilgiau. Namų ūkiai per kelias savaites susidurs su smarkiai padidėjusiomis energijos sąskaitomis ir transporto išlaidomis.
Pramonės susitraukimas. Energijai imlios gamybos sektoriai – naftos chemijos, cemento, plieno, aliuminio, stiklo – susidurs su paralyžiuojančiu sąnaudų padidėjimu. Daugelis jų sumažins gamybą arba uždarys įmonės. Pasaulinės ekonomikos tiekimo grandinės sustos, nes krovinių gabenimo išlaidos smarkiai išaugs.
Aviacija ir laivyba. Dėl aviacinio kuro kainų didelė dalis komercinės aviacijos taps ekonomiškai nepelninga. Laivybos krovinių gabenimo kainos, jau padidėjusios dėl kuro kainų, dar labiau pablogins tiekimo grandinių sutrikimus.
Recesijos rizika. Po kiekvieno didelio naftos kainų šoko nuo 1970-ųjų sekė pasaulinė ekonomikos recesija. Tokio masto šokas beveik neabejotinai turėtų tokias pačias pasekmes. TVF ir Pasaulio bankas istoriškai yra apskaičiavę, kad 10 JAV dolerių už barelį naftos kainų kilimas sumažina pasaulinį BVP augimą apie 0,2–0,5 procentinio punkto; dešimt ar dvidešimt kartų didesnis šokas būtų visiškai kitokio pobūdžio.
Štai šalys, kurios yra labiausiai pažeidžiamos šio šoko atveju:
Japonija
Japonija yra struktūriškai labiausiai pažeidžiama didžioji ekonomika pasaulyje, kuriai gali turėti įtakos naftos kainų šuolis Persijos įlankoje. Ji importuoja apie 90 % savo žalios naftos iš Artimųjų Rytų, o pagrindiniai tiekėjai yra Saudo Arabija, Jungtiniai Arabų Emyratai, Kuveitas ir Kataras. Japonija beveik neturi vidaus naftos gavybos, labai ribota alternatyvi importo infrastruktūra ir tanki pramonės bazė, priklausoma nuo naftos. Jos strateginės atsargos – vienos didžiausių pasaulyje, sudarančios apie 150 dienų suvartojimo – suteikia tam tikrą apsaugą, bet ne imunitetą. Ilgalaikis uždarymas, trunkantis ilgiau nei šešis mėnesius, priverstų taikyti griežtą normavimą, pramonės apribojimus ir sukeltų recesiją. Japonijos sprendimas po Fukušimos avarijos palaipsniui atsisakyti branduolinės energijos padidino jos pažeidžiamumą, nes sumažino vienintelį energijos šaltinį, kuris galėjo iš dalies ją pakeisti.
Pietų Korėja
Pietų Korėja importuoja daugiau nei 70 % savo žalios naftos iš Artimųjų Rytų, o didžiausi jos tiekėjai yra Persijos įlankos valstybės. Kaip ir Japonija, ji turi nereikšmingą vidaus gamybą. Jos ekonomika yra labai pramoninė – puslaidininkiai, laivų statyba, naftos chemija ir plienas – visi šie sektoriai yra energijai imlūs ir susidurtų su greita sąnaudų krize. Pietų Korėja turi strateginių atsargų maždaug 100 dienų. Jos artumas Japonijai reiškia, kad abi šalys konkuruotų dėl ribotų alternatyvių tiekimo šaltinių Vakarų Afrikoje, Šiaurės Amerikoje ir Rusijoje, dar labiau didindamos kainas.
Indija
Indija yra trečia pagal dydį naftos importuotoja pasaulyje ir apie 60–65 % savo žalios naftos gauna iš Persijos įlankos regiono, daugiausia iš Irako, Saudo Arabijos ir Jungtinių Arabų Emyratų. Jos vidaus gamyba yra ribota, o strateginės atsargos sudaro tik apie 10–15 dienų – tai yra viena iš mažiausių atsargų, palyginti su importo apimtimi, tarp visų didžiųjų ekonomikų. Indijos degalų subsidijų sistema reiškia, kad vyriausybė susidurtų su didžiuliu fiskaliniu spaudimu, jei pasaulinės naftos kainos staigiai pakiltų, tuo pačiu metu, kai importo išlaidos eikvotų užsienio valiutos atsargas. Indijos 1,4 mlrd. gyventojų, kurių daugelis turi ribotas finansines atsargas, energijos ir maisto kainų padidėjimo pasekmės būtų katastrofiškos. Indijos pramonės centras, žemės ūkio sektorius (kuris labai priklauso nuo dyzelino drėkinimo siurbliams) ir besiformuojanti gamybos bazė būtų smarkiai sutrikdyti.
Taivanas
Taivanas importuoja beveik visą jam reikalingą energiją, o didžiąją dalį naftos gauna iš Persijos įlankos. Kaip pagrindinis pažangių puslaidininkių gamintojas pasaulyje, Taivano energijos tiekimo sutrikimas turėtų pasekmių, kurios toli pranoktų jo pačios ekonomiką – kiltų grėsmė pasaulinėms technologijų tiekimo grandinėms. Taivano strateginės atsargos yra nedidelės, o alternatyvūs tiekimo maršrutai būtų brangūs ir juos būtų sunku įdiegti.
Pakistanas ir Bangladešas
Abi šalys yra labai priklausomos nuo naftos importo iš Persijos įlankos ir beveik neturi strateginių atsargų, turi ribotas užsienio valiutos atsargas ir didelę gyventojų dalį, kuri yra labai jautri kuro ir maisto kainų pokyčiams. Ypač Pakistanas nuolat patiria užsienio valiutos krizes; importo sąnaudų padidėjimas greičiausiai sukeltų mokėjimų balanso žlugimą. Bangladešui kuro kainų kilimas keltų grėsmę jo eksporto ekonomikos pagrindą sudarančio drabužių sektoriaus konkurencingumui, taip pat dyzelinu varomai drėkinimo sistemai, kuri palaiko ryžių gamybą.
Pietų Sacharos Afrika (ypač Kenija, Etiopija, Tanzanija)
Daugelis Subsacharos Afrikos šalių didžiąją dalį rafinuotų produktų importuoja iš Persijos įlankos šalių, nes jų vidaus rafinavimo pajėgumai yra minimalūs ir jos neturi strateginių atsargų. Tokios šalys kaip Kenija, Etiopija ir Tanzanija susidurtų su dideliu kuro trūkumu, kuris turėtų neigiamą poveikį transportui, elektros gamybai ir žemės ūkio tiekimo grandinėms. Vyriausybės, turinčios ribotas užsienio valiutos atsargas, negalėtų ilgą laiką išlaikyti importo esant aukštoms kainoms.
Suskystintos gamtinės dujos (SGD): dujų rinkų sukrėtimas
Kataras yra didžiausias suskystintų gamtinių dujų eksportuotojas pasaulyje, sudarantis maždaug 20–22 % pasaulinės SGD prekybos. Kartu su Jungtiniais Arabų Emyratais ir kitais Persijos įlankos gamintojais, Persijos įlankos regionas yra pasaulinės dujų tiekimo struktūros ramstis. Šių tiekimų sutrikimas daro poveikį pasaulinei dujų rinkai, kuri jau yra struktūriškai labiau įtempta po Rusijos invazijos į Ukrainą ir Europos energijos tiekimo pertvarkymo.
Japonija (vėl labiausiai pažeidžiama)
Japonija taip pat yra didžiausia arba antra pagal dydį SGD importuotoja pasaulyje, didžiąją dalį importuojanti iš Kataro ir kitų Persijos įlankos gamintojų. SGD sudaro maždaug trečdalį Japonijos elektros energijos gamybos po Fukušimos branduolinės avarijos. Persijos įlankos SGD praradimas iš karto keltų grėsmę elektros tinklo stabilumui, o tai turėtų domino efektą gamybos, paslaugų ir gyvenamųjų namų aprūpinimui. Japonija turi ribotas SGD saugojimo pajėgumus ir neturi galimybės importuoti dujas dujotiekiu. Persijos įlankos naftos ir Persijos įlankos SGD praradimas kartu sukeltų Japonijai nepaprastą spaudimą dviem iš trijų pagrindinių energijos šaltinių.
Pietų Korėja
Pietų Korėja nuolat patenka į pasaulio didžiausių SGD importuotojų trejetuką, o Kataras yra vienas iš didžiausių jos tiekėjų. Didelė dalis Pietų Korėjos elektros energijos gaminama naudojant dujas. Kaip ir Japonija, ji neturi galimybės importuoti dujas dujotiekiu, o vidaus dujų gamyba yra ribota, todėl jūra gabenamas SGD yra vienintelis tiekimo mechanizmas. Elektros energijos trūkumas turėtų neigiamos įtakos jos puslaidininkių gamykloms ir laivų statykloms – abiem pasauliniu mastu svarbioms pramonės šakoms.
Europos Sąjunga – ypač Vokietija, Italija, Nyderlandai, Belgija ir Prancūzija
Europos šalys smarkiai pasuko link SGD importo po to, kai Rusijos invazija į Ukrainą nutraukė jų dujotiekių dujų tiekimo ryšius. Kataras tapo vienu iš svarbiausių SGD tiekėjų Europoje. Vokietija, Italija, Nyderlandai, Belgija ir Prancūzija investavo į SGD importo terminalus ir sudarė ilgalaikes tiekimo sutartis su Persijos įlankos šalimis. Persijos įlankos SGD tiekimo sutrikimas paveiktų Europos dujų rinką, kurioje sumažėjo alternatyvų dujotiekių iš Rusijos, sukeldamas didelį tiekimo trūkumą, ypač žiemos mėnesiais. Vokietija – didžiausia Europos ekonomika ir jos pramonės variklis – patirtų didžiausią poveikį gamybai, atsižvelgiant į jos dujas intensyviai naudojančias chemijos, stiklo ir plieno pramonės šakas.
Kinija
Pastaraisiais metais Kinija aplenkė Japoniją ir tapo didžiausia SGD importuotoja pasaulyje. Didžiąją dalį SGD ji importuoja iš Kataro ir kitų Persijos įlankos eksportuotojų. Tačiau Kinija turi dalinį švelninantį veiksnį, kurio neturi dauguma kitų šalių: didelį dujų importą iš Rusijos ir Centrinės Azijos, kuris galėtų būti padidintas, kad iš dalies kompensuotų Persijos įlankos SGD nuostolius. Tai daro Kiniją atsparesnę nei Japoniją ar Pietų Korėją, tačiau ji vis dar yra labai pažeidžiama, ypač provincijos, nutolusios nuo dujotiekio infrastruktūros, kur dominuoja SGD deginama energija.
Pakistanas
Pakistanas tapo labai priklausomas nuo SGD importo, kad galėtų aprūpinti energija savo energetikos sektorių, išsekus vidaus dujų atsargoms. Didžiąją dalį SGD jis importuoja iš Persijos įlankos gamintojų. Elektros tiekimo pertraukos, kurios jau dabar yra chroniška problema, taptų katastrofiškos. Tai pakenktų pramonės gamybai, vandens siurbimui ir pagrindinių paslaugų teikimui. Pakistano fiskalinė padėtis yra pernelyg trapi, kad jis galėtų ilgą laiką pirkti SGD už aukštą kainą pasaulinėse rinkose.
Karbanamidas: nepastebėta katastrofa
Iš trijų prekių kainų šokų, karbamido eksporto iš Persijos įlankos sutrikimas gali būti mažiausiai pastebimas, tačiau jo pasekmės gali būti ilgalaikės. Karbamidas yra labiausiai pasaulyje naudojamas azoto trąšos. Jis sintezuojamas iš gamtinių dujų pagal Haberio-Boscho procesą, o Persijos įlankos valstybės, ypač Saudo Arabija, Kataras, Jungtiniai Arabų Emyratai ir Omanas, yra vienos iš didžiausių gamintojų ir eksportuotojų pasaulyje, kartu sudarančios didelę dalį pasaulinės karbamido prekybos.
Sunku pervertinti šiuolaikinės žemės ūkio priklausomybę nuo sintetinių azoto trąšų. Manoma, kad maždaug pusė azoto, esančio šiandien žmogaus organizme, kažkada buvo pagaminta pagal Haberio-Boscho procesą, o tai reiškia, kad dirbtinės trąšos dabar palaiko maždaug pusę pasaulio gyventojų. Karbamido tiekimo žlugimas keltų grėsmę derlingumui pasauliniu mastu.
Derlingumo sumažėjimas. Be pakankamo azoto trąšų kiekio, pagrindinių kultūrų – kviečių, ryžių, kukurūzų, sojų – derlius per vieną ar du auginimo sezonus smarkiai sumažėtų. Poveikis nebūtų vienodas: turtingos žemės ūkio šalys, turinčios vidaus trąšų gamybos pajėgumus arba didelius atsargų kiekius (JAV, Kanada, kai kurios Europos šalys), būtų labiau apsaugotos. Besivystančios šalys, ypač Subsacharos Afrika ir Pietų bei Pietryčių Azija, susidurtų su dideliu trūkumu.
Maisto kainų infliacija. Pasaulinės maisto kainos, kurios jau yra pakilusios dėl pastaraisiais metais konfliktų sukeltų tiekimo sutrikimų, dar labiau išaugtų. Maisto ir žemės ūkio organizacijos maisto kainų indeksas tikriausiai pasiektų istorinius rekordus. Duonos, ryžių ir pagrindinių grūdų kainos taptų nepriimtinos šimtams milijonų žmonių.
Geopolitinis nestabilumas. Istoriniai įrodymai, siejantys staigų maisto kainų šuolį su politiniu nestabilumu, yra tvirti. 2011 m. Arabų pavasaris sutapo su rekordiškai aukštomis maisto kainomis. Pasaulinis karbamido trūkumas ir jo pasekmės maisto saugumui padidintų pilietinių neramumų, valstybės nestabilumo ir humanitarinės krizės riziką daugelyje šalių.
Indija
Indija yra didžiausia karbamido importuotoja pasaulyje pagal kiekį, sunaudodama milžiniškus kiekius, kad palaikytų savo didžiulį žemės ūkio sektorių. Nepaisant didelės vidaus karbamido gamybos, Indijos paklausa nuolat viršija pasiūlą, todėl ji labai priklauso nuo importo iš Persijos įlankos šalių, pirmiausia iš Omano, Jungtinių Arabų Emyratų ir Saudo Arabijos. Pasiūlos sumažėjimas keltų grėsmę milijonų smulkių ūkininkų ūkių kviečių, ryžių ir ankštinių kultūrų derliui. Atsižvelgiant į tai, kad Indijos žemės ūkis yra pragyvenimo šaltinis maždaug pusei gyventojų, trąšų trūkumo socialinės ir politinės pasekmės būtų didžiulės. Maisto kainų infliacija smarkiai pagreitėtų ir galėtų kelti grėsmę politiniam stabilumui.
Brazilija
Brazilija yra viena iš didžiausių karbamido importuotojų pasaulyje, smarkiai išplėtusi savo žemės ūkio produkciją – dabar ji yra didžiausia sojos ir jautienos eksportuotoja pasaulyje bei viena iš didžiausių kukurūzų ir cukraus gamintojų. Brazilija beveik negamina karbamido vidaus rinkoje ir didžiąją jo dalį importuoja iš Persijos įlankos gamintojų, ypač iš Jungtinių Arabų Emyratų ir Kataro. Karbamido tiekimo sutrikimas keltų grėsmę Brazilijos žemės ūkio derlingumui Cerrado ir Amazonės pasienio regionuose, o tai turėtų įtakos tiek vidaus maisto tiekimui, tiek Brazilijos, kaip pasaulinio maisto eksportuotojo, svarbiam vaidmeniui. Pasekmės būtų jaučiamos visose pasaulio prekių rinkose.
Australija
Australija yra viena iš labiausiai nuo karbamido importo priklausomų šalių pasaulyje, didžiąją dalį jo importuodama iš Persijos įlankos šalių gamintojų, ypač Kataro ir JAE. Ji praktiškai neturi vidaus karbamido gamybos pajėgumų. Australijos kviečių augintojai, kurie augina pasauliniu mastu reikšmingą derlių, naudoja didelius kiekius azoto trąšų; tiekimo sutrikimas sumažintų derlių ir keltų grėsmę Australijos žemės ūkio eksporto pajamoms. Australija taip pat yra didžiausia pasaulyje dyzelino išmetamųjų dujų skysčio (AdBlue) vartotoja, palyginti su jos dydžiu, nes šis iš karbamido gaminamas produktas reikalingas daugumai šiuolaikinių dyzelinių transporto priemonių ir variklių – tai antrinis pažeidžiamumas, kuris tapo akivaizdus per 2021 m. tiekimo sukrėtimą.
Pietų Sacharos Afrika (Etiopija, Tanzanija, Mozambikas, Nigerija)
Sub-Saharos Afrikos šalys, kuriose yra didelis smulkiųjų ūkininkų sektorius, yra labai pažeidžiamos dėl karbamido tiekimo sutrikimų. Dauguma jų neturi vidaus gamybos ir labai priklauso nuo importo iš Persijos įlankos, dažnai per Indijos vandenyno prekybos maršrutus. Trąšų naudojimo lygis Afrikoje jau yra vienas iš žemiausių pasaulyje, o tai reiškia, kad derlius jau yra mažesnis nei optimalus, tačiau tolesnis tiekimo mažinimas ir kainų didėjimas visiškai išstumtų smulkiuosius ūkininkus iš rinkos. Etiopijoje, Tanzanijoje, Mozambike ir kai kuriose Nigerijos dalyse tai tiesiogiai atsispindėtų maisto gamybos trūkumu, kainų šuoliais ir padidėjusiu badu. Pasaulio maisto programa ne kartą nurodė, kad trąšų prieinamumas yra kritinis veiksnys, lemiantis maisto saugą visame regione.
Pietryčių Azija – Vietnamas, Tailandas, Filipinai
Pietryčių Azijos ryžių auginančios šalys – Vietnamas, Tailandas ir Filipinai – labai priklauso nuo importuojamos karbamido, kad išlaikytų ryžių derlingumą. Šios šalys yra vienos iš didžiausių ryžių eksportuotojų pasaulyje ir sudaro svarbų buferį pasaulio maisto rinkoms. Karbamido tiekimo žlugimas sumažintų ryžių produkciją, o tai padidintų kainas visoje Azijoje ir Artimuosiuose Rytuose, kur ryžiai yra pagrindinis maisto produktas milijardams žmonių.
Karbamido rizika: šalies rizikos santrauka
Sudėtinis poveikis
Keletas šalių susiduria su dideliu pavojumi visose trijose prekių kategorijose vienu metu. Šios šalys yra labiausiai pažeidžiamos.
Japonija: triguba grėsmė
Japonija yra ypač pažeidžiama visais trimis aspektais: ji yra labiausiai nuo Persijos įlankos priklausoma didžiausia naftos importuotoja pasaulyje, viena didžiausių SGD importuotojų pasaulyje, neturinti alternatyvaus dujotiekio, ir didelė Persijos įlankos karbamido importuotoja, naudojanti jį ryžių ir daržovių auginimui. Visiškas Persijos įlankos uždarymas reikštų egzistencinę ekonominę krizę Japonijai, dėl kurios reikėtų imtis skubių racjonavimo priemonių, tarptautinės pagalbos ir pagreitinto branduolinės energetikos atnaujinimo programos. Japonijos vyriausybė jau seniai pripažino Persijos įlankos saugumą kaip pagrindinį strateginį interesą – ir tam yra rimtų priežasčių.
Indija: mastas daro ją ypač pavojingą
Indija susiduria su kritine priklausomybe nuo naftos ir karbamido bei didele priklausomybe nuo SGD. Indijos padėtį ypač nerimą kelia jos mastas: turėdama 1,4 mlrd. gyventojų, kuro subsidijų sistemą, kuri kainų kilimo atveju sukuria milžinišką fiskalinį spaudimą, minimalias strategines atsargas ir didelę neturtingą gyventojų dalį, turinčią mažai finansinio atsparumo, vienu metu įvykęs naftos ir trąšų šokas turėtų katastrofiškų socialinių pasekmių. Indija susidurtų su vienu metu kylančiomis kuro kainomis, žemės ūkio žaliavų kainų kritimu, maisto kainų šuoliais ir užsienio valiutos išteklių išsekimu. Politinio stabilumo pasekmės būtų jaučiamos toli už Indijos sienų.
Pakistanas: trapi valstybės padėtis
Pakistanas susiduria su didele priklausomybe nuo naftos ir SGD, taip pat didele priklausomybe nuo karbamido. Svarbiausia, kad Pakistanas bet kokią krizę pradeda iš chroniško fiskalinio ir užsienio valiutos silpnumo pozicijos. Persijos įlankos uždarymas greitai išsekintų jo gebėjimą finansuoti importo sąskaitas, o tai galėtų išprovokuoti valstybės įsipareigojimų nevykdymą, valiutos žlugimą ir plačius pilietinius neramumus. Pakistano branduolinis arsenalas daro jo potencialų destabilizavimą ne tik ekonomine, bet ir pasaulinio saugumo problema.
Pietų Korėja ir Taivanas: pavojuje esančios pramoninės ekonomikos
Abi šalys susiduria su dideliu priklausomumu nuo naftos ir SGD, o jų ekonomikos yra sistemai svarbios pasauliniu mastu, todėl jų pažeidžiamumas yra tarptautinio masto. Pietų Korėjos plieno, chemijos ir laivų statybos pramonė bei Taivano puslaidininkių gamyklos tiekia produkciją pasaulinei pramonei. Jų veiklos sutrikimas turėtų didelį poveikį pasaulinei gamybos ir technologijų tiekimo grandinei, kurio nebūtų, jei panašus sukrėtimas ištiktų mažiau pramonės specializuotą ekonomiką.
Kokios šalys yra labiausiai apsaugotos?
Ne visos šalys yra vienodai pažeidžiamos. Kelios šalys yra gerokai geresnėje padėtyje, kad galėtų atlaikyti Persijos įlankos uždarymą, nes jos gamina savo energiją, turi diversifikuotas tiekimo šaltinius arba didelius strateginius rezervus.
Jungtinės Amerikos Valstijos. JAV pasiekė beveik visišką energetinę nepriklausomybę dėl skalūnų naftos ir dujų revoliucijos. Jos yra grynosios naftos eksportuotojos ir didžiausios SGD eksportuotojos pasaulyje. Jos gamina didelius kiekius vidaus karbamido. Persijos įlankos uždarymas padidintų pasaulines kainas ir paveiktų JAV.
Kanada. Kanada yra didelė bituminio smėlio ir dujotiekio dujų gamintoja, energetiškai savarankiška ir reikšminga trąšų eksportuotoja. Jos pažeidžiamumas dėl Persijos įlankos uždarymo yra susijęs pirmiausia su pasaulinėmis kainų pasekmėmis, o ne su tiekimo sutrikimais.
Rusija. Rusija gamina didelius kiekius naftos, dujų ir karbamido ir tikriausiai gaus ekonominės naudos dėl Persijos įlankos uždarymo, nes padidės pasaulinės jos eksporto kainos. Jos energetinis savarankiškumas yra beveik visiškas.
Norvegija. Didžiausia naftos ir dujų gamintoja, kuri yra minimaliai priklausoma nuo Persijos įlankos. Norvegija turėtų naudos iš didesnių pasaulinių energijos kainų.
Brazilija (energetika). Brazilija giluminėje jūroje gauna naftą, todėl yra beveik savarankiška žalios naftos srityje. Jos priklausomybė nuo suskystintų gamtinių dujų yra ribota. Jos pažeidžiamumas yra susijęs su karbamidu, nuo kurio ji yra labai priklausoma (kaip aprašyta aukščiau).
Istorinis kontekstas ir strateginės atsargos
1973 m. naftos embargas, dėl kurio pasaulinėse rinkose buvo pašalinta apie 4 mln. barelių per dieną, keturis kartus padidino naftos kainas ir prisidėjo prie sunkios recesijos visame pramoniniame pasaulyje. Dabartinis potencialus sutrikimas būtų penkis kartus didesnis pagal apimtį. 1979 m. Irano revoliucija laikinai pašalino apie 4–5 mln. barelių per dieną; 1980-ųjų Irano ir Irako karo tanklaivių atakos sukrėtė rinkas, tačiau visiškai neuždarė sąsiaurio. Nė vienas istorinis epizodas nesuteikia tikro precedento visiškam ir ilgalaikiam Persijos įlankos uždarymui.
IEA valstybių narių strateginės naftos atsargos, kurių bendras kiekis siekia apie 1,2–1,5 mlrd. barelių, teoriškai galėtų pakeisti kelis mėnesius prarastą Persijos įlankos tiekimą, jei būtų visiškai išleistos. Praktikoje niekada nebuvo bandoma koordinuotai išleisti reikiamo masto atsargas, o logistiniai, politiniai ir rinkos stabilizavimo iššūkiai būtų milžiniški. Strateginės dujų ir trąšų atsargos yra kur kas ribotesnės ir bus išeikvotos daug greičiau.
Išvada
Persijos įlanka nėra tik svarbus prekybos kelias – tai struktūrinė priklausomybė, įsitvirtinusi pasaulio ekonomikoje per septyniasdešimt metų. Vienu metu sutrikęs naftos, SGD ir karbamido tiekimas iš šio regiono sudaro ypač sunkų daugialypį krizę: energetikos šoką, pramonės šoką ir maisto saugos krizę, kurie prasideda kartu, sustiprina vienas kitą ir kelia iššūkį vyriausybių, tarptautinių institucijų ir rinkų gebėjimui reaguoti.
Dešimtmečius trukusi optimizacija siekiant sąnaudų efektyvumo – energijos gamybos, trąšų gamybos ir transportavimo koncentravimas ekonomiškiausiose vietose – sukūrė sistemą, kuri yra efektyvi stabiliomis sąlygomis, bet katastrofiškai trapi esant stresui. Jei Iranas sugebės išlaikyti Hormuzo sąsiaurio uždarymą mėnesį ar ilgiau, jis turės didelę įtaką derybose dėl blokados pabaigos.
Kaip jums tokia optimistiška analizė? Aš darau daugybę vaizdo podcastų. Vakar vėlai mane kalbino Wally Rashid:
Mario, kurį sutikau prieš metus, kai interviu davė užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas, šiandien vėlai mane užkalbino, kad aptartume pranešimus apie minų išminavimą Hormuzo sąsiauryje:
.jpg)
