Na tai ką gi, sveikinu ir Jus su Vasario 16-ta, su kadaise buvusios ir, tikėkimės, kada nors gal būt dar būsiančios nepriklausomos Lietuvos švente!..
Pamenu, lietuviškame internete kartą pasiūliau — Kovo 11-tąją ant trispalvių vėliavų užrišti juodus kaspinus. Mano manymu, tai būtų išties labai gera protesto forma prieš esamą valdžią ir dabartinę situaciją Lietuvoje. Kažkoks veikėjas tada man atsakė: „Tai mūsų ŠVENTĖ ir jokių juodų kaspinų nebus“. Būtent didžiosiomis raidėmis tą žodį ir parašė. O viena moteriškaitė tuoj pat davė „gerą“ patarimą: „Reikia tik per daug neišsišokti, be plakatų, be pykčio, be patyčių iš valdžios, su vėliavėlėmis šypsotis, dainuoti, sveikinti einančius šalia bei stoviniuojančius ... ir viskas bus gražu“.
Na ir ką gi galėčiau pasakyti? Be abejo, Lietuvoje juk ir šiandien yra daug tokių, manančių, jog ir Vasario 16-tą ir Kovo 11-tą reikia būtent švęsti, o ne prieš esamą SISTEMĄ protestuoti. Tačiau aš norėčiau paklausti: mielieji, ar bent susimąstote, ką švenčiate?! Nejau Lietuvos laisvę?..
Kažkoks lietuvaitis prieš porą metų parašė: „Labai gera jausti Lietuvos laisvę ir ja didžiuotis“. Bet ar tikrai yra kuo didžiuotis?!..
Kai pas disidentę Astrą Astrauskaitę dabar vykdomos kratos, kai ją tampo tardytojai ir grasina teismu bei kalėjimu, tai apie kokią tada „laisvą Lietuvą“ išvis galima kalbėti?!..
Kai pagalvoju apie susideginusį kadaise Romą Kalantą, ko pusės amžiaus metines šiemet už keleto mėnesių kaip tik minėsime (ir prie kurio kapo kadaise, 1974 metais, mane KGB pirmą kartą ir areštavo), tai prisimenu, ką garsusis kino režisierius Luisas Bunuelis kartą pasakė: „Vienintelis dalykas, ko aš norėčiau, tai po savo mirties kada nors vieną kartą atgyti, atsikelti, nueiti į kioską, nusipirkti naują laikraštį, perskaityti jame apie pasaulyje vykstančius siaubus ir po to... laimingas sugrįžti atgal į savo kapą. Laimingas dėl to, kad nebereikia daugiau tokiame baisiame pasaulyje gyventi!..“.
Manau, ir Romui Kalantai kiltų turbūt panašus noras, jeigu staiga atgytų, prisikeltų šiandieninėje Lietuvoje. Ko gero, panorėtų kuo greičiau grįžti atgal į kapą. O gal dar kartą susidegintų, protestuodamas prieš klaikią realybę ir absurdą Lietuvoje?!..
Be abejo, nei Romas Kalanta, nei Lietuvos partizanai, nei politiniai kaliniai, tremtiniai, disidentai, nei dauguma žmonių, kurie Sąjūdžio demonstracijose dalyvaudavo, televizijos bokštą Vilniuje ir Seimą gynė, niekas ir baisiausiuose košmariškuose sapnuose negalėjo susapnuoti, kad Lietuva taps tokia, kokia ji dabar yra. Dauguma tikrai ne apie tokią Lietuvą svajojo, visai ne tokia „laisvę“, „nepriklausomybę“ ir „demokratiją“ šalyje įsivaizdavo.
Bene taikliausiai dabartinę Lietuvą apibūdino buvęs pogrindžio kovotojas, politinis kalinys Stasys Stungurys: „Iš tiesų, tai baisi valstybė ir aš nejaučiu jokio pasididžiavimo tokia Lietuva!..“.
Šviesios atminties Romualdas Ozolas irgi kartą labai gerai pasakė: „Kai kas nors kalba apie Nepriklausomybę, man net nepatogu klausytis. Kur jūs ją matote?!..“. Čia galima būtų padėti tašką...
Rusai turi gražų paprotį: per mirusio draugo ar giminaičio gimtadienį nueit į kapines, pasėdėti prie kapo, pamąstyti. Tada dar, kas be ko, ir po čierkelę išgeria, sakydami „помянем“ arba „за упокой“... Būtent tik šitaip ir aš galėčiau šiandien paminėti pražudytą Lietuvos nepriklausomybę, sutryptą, išniekintą Valstybę, pavergtą Tautą!..
Tai tuo ir užbaigsiu. Laikykitės, lietuviai! Nepasiduokit! Nušvilpkit tą bjaurybę seną Ožį, ir už mane nušvilpkit!
A.L. pastaba:
Štai kaip šiaudinio ožio šunėkai pasiruošė mekenimo transliacijai:
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą