Vietiniai, lietuviškieji omonininkai, galėjo pasimesti, pamatę minioje savo tėvą ar giminaitį, ginantį Lietuvos laisvę, į kuriuos jiems įsakyta, esant reikalui, šaudyti. Taip, kaip vagis paprastai nevagia iš kaimyno, bet vagia nuo tolimesnio, taip ir Lietuvos tarybiniai omonininkai paprašė pagalbos „užkietėjusių“ TSRS omonininkų iš Sibiro gilumos - Novosibirsko, kad lietuviškieji nacionalistai griauna Tarybų sąjungą. O tarybinis omonas turėjo gerą patirtį nuo NKVD, KGB, Vengrijos, Čekoslovakijos, Gruzijos sukilimų, kur be šūvių, su kastuvėliais kapojo žmonėms galvas.
Omonininkai iš Novosibirsko buvo atskraidinti į Rygą ir automobiliais atvežti į Vilnių. Visa tai vyko naktį. Novosibirsko omonininkai, vietiniams Vilniaus omonininkams padedant, buvo išskirstyti: vieni dislokuoti ant daugiabučių namų stogų prie Aukščiausios tarybos pastato, o kiti prie televizijos bokšto. Pastariesiems omonininkų snaiperiams, lipant gyvenamo daugiabučio namo laiptine į paskutinį gyvenamo namo aukštą, kad užlipti ant stogo, vienas iš omonininkų išgirdo laiptinėje kalbant lietuviškai. Omonininkas suprato, kur jis atvežtas ir kokiems tikslams. Jis lietuvis ir nusprendė į lietuvius nešaudyti. Jis pabėgo ir įsijungė į atskilusį nuo Maskvos lietuvišką "omoną" - „ Arą“, kuris jau tarnavo Lietuvai.
TSRS omono karį, Virgilijų traukė karinių antpečių grožis, kurie jam sapnuodavosi. Tarnyba atliko specialios paskirties dalinyje Novosibirske. Tai vienas iš buvusių slaptųjų TSRS miestų. Virgilijus tiko tiems daliniams, nes reikalų su tikyba neturėjo. Lietuviškas „Aras“ į kurį perbėgo Virgilijus, buvo tiesiogiai pavaldus V. Landsbergiui. „Are“ tada tarnavo tie, kurie buvo pasiryžę dėlei Lietuvos laisvės paaukoti brangiausią dalyką - gyvybę, pasakojo man kaip pavaldinys kariuomenės kapelionas kapitonas Virgilijus. Aš buvau LR kariuomenės vyriausiasis kapelionas majoras. Gyvenimas „Are“ buvo toks: po pagalve – pistoletas, šalia lovos – automatas, išsiskyrimas su artimaisiais nežinia kuriam laikui, nuolatinė įtampa. Tarnavo pusmetį, budėdami, saugodami objektus, susiremiant su nusikalstamo pasaulio atstovais. Aprimus situacijai Lietuvoje, Virgilijui iškilo dilema, ką veikti toliau: likti „Are“, tapti Aukščiausios tarybos narių asmens sargybiniu ar įgyvendinti seną svajonę – tapti karininku.
Tapti „Aro“ karininku iš specializuoto TSRS Omono būrio, jam nepavyko per atranką. Dievas jam leido pasirinkt kitą kryptį, kai jis slėpdamasis nuo Rusijos omoninikų draugų perėjo į lietuvišką „Arą“ ir pamatė lietuvius, ginančius savo tėvynės laisvę.
Gal būt jis tą tarybinio karininko karjerą būtų pasiekęs, jei nebūtų atgabentas į Lietuvą. Matyti vaizdai, kai žmonės plikomis rankomis ginė laisvę, draugo, nepriimto tarnauti į „Aro“ rinktinę, žūtis, paskatino omonininką Virginijų tapti Kristaus kariu. „Aro“ uniformą pakeitė kunigo sutana.
Kauno kunigų seminarijos vadovybė atsargiai pažvelgė į šio 20-mečio jaunuolio norą studijuoti teologiją. Kliūčių nedarė. Jau tapęs klieriku V. Dudonis išgirdo apie Medininkų tragediją, Jeigu ne stojamieji egzaminai, o jų metu V. Dudonis „Are“ pasiprašė atostogų, vieno iš dviejų savo būrio žuvusių vyrų vietoje, Medininkuose, galėjau būti jis. Tai pasakojo Virgilijus, išnagrinėjęs budėjimo grafiką žuvusio tarnybos draugo Mindaugo Balavako.
Tos žinios paveiktas Virgilijus vėl griebėsi ginklo ir lėkė Į Vilnių, bet naujasis „Aro“ vadas pasakė: „Ačiū ,bet apsieisime be tavęs“. Atidavė ginklus, kad nereikėtų šaudyti į savus. Jis tapo Kristaus kariu-kunigu. Taip pasakojo buvęs Novosibirsko specialiosios paskirties karys savo draugams ir „Kauno dienai“ jau būdamas Kristaus kariu.
Kodėl jis pasuko į kunigo tarnystę? Jis nenorėjo vykdyti įsakymo šaudyti nuo stogų į savus. Ar šaudė jo draugai jis nežino, nes jis pabėgo iš TSRS sistemos, išgirdęs Vilniuje laiptinėje kalbant lietuviškai ir daugiau su savo tarnybos draugais iš Novosibirsko nesusitiko. Būdamas kariuomenės kapelionu kapitonu, Virgilijus pirmą kartą apėjęs Kauno Įgulos bažnyčią, kaip naujasis rektorius kapitonas Virginijus Dudonis, viename rūsio kambaryje ant sienos pamatė įrėmintą didelę nuotrauką. Joje minios žmonių Gedimino aikštėje į paskutinę kelionę palydi Medininkų tragedijos aukas. Prie vieno karsto matėsi daugelis buvusių kunigo bendražygių. Ar jie šaudė į savus ar ne gerbiami teisėjai, prokurorai, kapelionas Virgilijus nematė, nes jo keliai, lipantiems omonininkams ant stogų, išsiskyrė laiptinėje? TSRS omonininkas, „Aro“ karys, tapęs kunigu, nešaudė. Tai galėjo daryti jo buvę tarnybos draugai, vykdydami vadų įsakymus? Jis išgirdęs kalbant laiptinėje lietuviškai – pabėgo. Ar ten buvo daugiau „savų“ ar svetimų, manau, gal turėtų atsakyti Sausio 13-osios užbaigta byla? Virgilijus Dudonis tapo kunigu ir jaunas iškeliavo amžinybėn su švaria sąžine prieš Dievą ir Sausio 13-osios Lietuvą.
Pagarbiai LR kariuomenės vyr. kapelionas majoras A. Bulotas
P.S. Šiandien labiausiai pažeista velniškais skiepų šuviais bažnyčia skiepijimą ėmė vadinti „religine pareiga.“ Mums visiems tenka apsispręsti, kam tarnauti: ar Kristui, ar raguotajam. Apsispręsti, kaip Virginijui Dudoniui, kaip Sausio 13!
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą