Šiandien kartu su savo labai protingu advokatu kreipiausi į Lietuvos Vyriausiąjį administracinį teismą prašydamas panaikinti statybos leidimą neteisėtam Gitano Nausėdos namo Pavilnių regioniniame parke.
Nurodžiau, kad jeigu prezidentas ragina išvaryti dešimtis šeimų į gatvę Kapčiamiestyje, o apie neteisėtą G.Nausėdos namą „nacionaliniame parke” jau dainuoja Marijonas Mikutavičius, tai atėjo laikas įvykdyti teisingumą kad ir po 20 metų. Tuo labiau, kad prezidentas turėtų rodyti pavyzdį, kaip reikia laikytis įstatymo ir Konstitucijos, o ne tarnauti šiai visiškai degradavusiai „teisinei sistemai”.
Primenu, kad Vyriausiojo administracinio teismo teisėjai Stasys Gudynas, Birutė Janavičiūtė, Virgilijus Valančius (Nuo 2016 iki 2023 m. Virgilijus Valančius dirbo teisėju Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (Bendrojo Teismo) sudėtyje legalizavo neteisėtas G.Nausėdos statybas nacionaliniame parke, paneigę įstatymo reikalavimus.
Sutuoktiniai Nausėos dar 2003 m. kreipėsi į administracinį teismą, prašydami pripažinti nepagrįstu Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direkcijos direktorės V. Laurukėnienės atsisakymą suderinti pareiškėjų pateiktą projektą namo rekonstrukcijai.
Teismas nusprendė, kad G. Nausėdos pasamdytų privačių ekspertų nuomonė yra aukščiau įstatymo.
Tai yra būsimas prezidentas teismui pateikė raštelį, kad „Lietuvos kraštovaizdžio architektų sąjungos nuomonėje (b.l. 14) nurodyta, kad “toks pastatas gali būti statomas šioje vietovėje, jeigu pastato architektų pasiūlymai atitinka užsakovo gyvenimo būdą”. Sąjungos nariai “gerai įvertino autorių pastangas naująją architektūrą suderinti su unikalia vietove”.
Tokio raštelio užteko, kad teismas įpareigotų parko administraciją išduoti leidimą Nausėdoms. Teismas nurodė, kad įstatymų šiuo atveju laikytis nereikia, užtenka „ekspertų” išvados, kad projektas gražus, atitinka Nausėdos gyvenimo būdą.
Tačiau tokia teismo išvada tiesiogiai prieštarauja to pačio teismo praktikai kitose bylose, kuriose pasisakyta, kad „„Ekspertų išvados yra skirtos faktinėms aplinkybėms įvertinti, tačiau jos negali pakeisti ar panaikinti teisės aktų nustatytų draudimų.“
„Ekspertinė išvada negali būti laikoma teisės šaltiniu.“
„Tai yra gyvenimo realybė, šitaip šioje žemėje būna, tenka tik apgailestauti. Tai, ką matome – vienas kuriozinių atvejų, pasityčiojimas iš savo valstybės, įstatymų, tų žmonių, kurie eina į darbą, kad tuos įstatymus vykdytų – šiuo atveju, mūsų“, – redakcijai sakė tuometė parko direktorė V. Petiukonienė.
- Petiukonienės teigimu, ten, kur dabar stovi G. Nausėdos namas, sovietmečiu pastatytas šiltnamis. Šalia išdygusiame 16 kvadratinių metrų ploto šiltnamio priestate gyveno žmonės. Kai atsirado galimybė privatizuoti gyvenamąjį plotą, ten gyvenę žmonės miniatiūrinį namuką privatizavo. Taip priestatas gavo gyvenamojo namo statusą, prie kurio suformuota namų valda.
Taip atsirado nekilnojamojo turto vienetas, istoriškai neturintis nieko bendro su vietove. Pašnekovės teigimu, nuo seno ten gyvenę žmonės namuką teisėtai pardavė, G. Nausėda jį teisėtai nusipirko.
„Namukas yra kultūros vertybės – Pūčkorių dvaro – teritorijoje šalia patrankų liejyklos. Antra, tai valstybės mastu saugoma teritorija – Pavilnių regioninis parkas. Dėl to galioja bendrieji įstatymai, bendrosios saugomų teritorijų nuostatos – statiniai gali būti statomi tiktai prisilaikant tradicinių architektūros formų, kad būtų išlaikytas kraštovaizdžio savitumas, kuris nuo senų laikų tame regione susiklostęs“, – aiškina V. Petiukonienė.
Aš net neabejoju, kad toks teismo sprendimas buvo priimtas už didelius kyšius, nes toks teismo sprendimas prieštaravo ne tik įstatymams, tačiau ir to pačio Vyriausiojo administracinio teismo praktikai.
Lietuvos vyriausias administracinis teismas savo nutartimi (ji pateikiama apačioje) nusprendė, kad pilietis Gitanas Nausėda gali pažeidinėti Lietuvos įstatymus, nes tai padaryti jam leido Architektų sąjunga, su kuria pareiškėjas suderino savo „kubo” nacionaliniame parke projektą. Architektams šis projektas patiko, todėl jie neva leido Nausėdos statybas. Teismas pilnai sutiko su tokiu argumentu – jeigu jau archiktektai leido, tai kaip gali neleisti įstatymas?
Galimo neteisėto poveikio teismui požymiai
Nutartyje A1–806/2004 teismas iš esmės: subordinavo imperatyvias Saugomų teritorijų įstatymo nuostatas ekspertinėms architektų organizacijų nuomonėms; paneigė regioninio parko direkcijos, kaip viešojo administravimo subjekto, kompetenciją; faktiškai sukūrė individualią išimtį statybai valstybės saugomoje teritorijoje.
Toks sprendimas objektyviai nukrypsta nuo teisės sistemos logikos ir kelia pagrįstų abejonių dėl galimo neteisėto poveikio teismui ar proceso dalyviams.
III. Esminiai materialinės teisės pažeidimai
Nutartyje buvo grubiai pažeistos: Saugomų teritorijų įstatymo 13 straipsnio nuostatos; Pavilnių regioninio parko nuostatų 9 punktas; viešojo intereso apsaugos principas.
Teismas faktiškai leido ignoruoti imperatyvų draudimą keisti istoriškai susiformavusį kraštovaizdį, remdamasis vien ekspertinėmis nuomonėmis, neturinčiomis norminio pobūdžio.
IV. Nutarties prieštaravimas nusistovėjusiai teismų praktikai
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. rugpjūčio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A1–806/2004 akivaizdžiai nukrypsta nuo nusistovėjusios ir vėliau nuosekliai plėtotos LVAT praktikos saugomų teritorijų, viešojo intereso ir imperatyvių teisės normų taikymo bylose.
- Imperatyvių Saugomų teritorijų įstatymo normų viršenybė
LVAT 2007-06-01 nutartyje administracinėje byloje Nr. A5-416-2007 konstatavo:
„Saugomų teritorijų apsaugos režimas yra imperatyvus. Įstatymu nustatyti draudimai negali būti paneigiami individualiais administraciniais sprendimais, ekspertinėmis išvadomis ar ekonominio tikslingumo argumentais.“
„Viešojo intereso srityje diskrecija negali būti naudojama taip, kad būtų faktiškai panaikintas įstatymo nustatytas draudimas.“
LVAT 2010-10-18 nutartyje administracinėje byloje Nr. A822-556-2010 nurodė:
„Valstybiniuose ir regioniniuose parkuose bet kokia statybinė veikla turi būti vertinama pirmiausia pagal imperatyvius kraštovaizdžio ir paveldo apsaugos kriterijus, o ne pagal subjektyvų architektūrinio tinkamumo ar estetinės vertės vertinimą.“
„Ekspertinės išvados negali pakeisti teisės normų ir negali būti naudojamos kaip pagrindas paneigti teisės aktuose nustatytus draudimus.“
- Viešojo intereso viršenybė prieš individualų interesą
LVAT 2006-04-24 nutartyje administracinėje byloje Nr. A4-172-2006 konstatavo:
„Viešasis interesas aplinkos apsaugos ir kraštovaizdžio išsaugojimo srityje yra konstituciškai saugomas ir turi viršenybę prieš individualų asmens interesą statyti, rekonstruoti ar kitaip naudoti nekilnojamąjį turtą.“
„Individualaus asmens ūkiniai ar gyvenimo būdo argumentai negali būti laikomi pakankamu pagrindu paneigti saugomų teritorijų apsaugos režimą.“
LVAT 2012-05-21 nutartyje administracinėje byloje Nr. A858-1245-2012 nurodė:
„Net ir formaliai teisėtas statybos leidimas negali būti laikomas teisėtu, jeigu juo pažeidžiamas viešasis interesas saugoti saugomą teritoriją.“
„Viešojo intereso pažeidimas savaime sudaro pagrindą naikinti individualų administracinį aktą.“
- Ekspertinių išvadų teisinis statusas
LVAT 2009-03-16 nutartyje administracinėje byloje Nr. A525-382-2009 konstatavo:
„Ekspertų išvados yra skirtos faktinėms aplinkybėms įvertinti, tačiau jos negali pakeisti ar panaikinti teisės aktų nustatytų draudimų.“
„Ekspertinė išvada negali būti laikoma teisės šaltiniu.“
LVAT 2014-01-20 nutartyje administracinėje byloje Nr. A662-86-2014 nurodė:
„Administraciniai sprendimai, grindžiami vien ekspertinėmis nuomonėmis, bet ne teisės normomis, laikytini nemotyvuotais ir neteisėtais.“
„Teisės normų taikymas negali būti pakeistas specialisto subjektyviu vertinimu.“
- Saugomų teritorijų administracijų diskrecija ir pareiga atsisakyti
LVAT 2008-12-22 nutartyje administracinėje byloje Nr. A438-1954-2008 konstatavo:
„Saugomos teritorijos administracija turi teisę ir pareigą taikyti atsargumo principą ir atsisakyti pritarti projektams, kurie kelia riziką kraštovaizdžiui ar paveldui.“
„Viešojo administravimo subjektas negali būti verčiamas pritarti projektui, kuris, jo vertinimu, pažeidžia saugomos teritorijos apsaugos tikslus.“
LVAT 2011-11-07 nutartyje administracinėje byloje Nr. A63-2615-2011 nurodė:
„Teismas negali savo vertinimu pakeisti kompetentingos institucijos specialiojo vertinimo saugomų teritorijų srityje.“
„Teismų kontrolė nereiškia, kad teismas perima administracinės institucijos diskreciją.“
V. Apibendrinimas
Atsižvelgiant į nurodytą LVAT praktiką ir jos formuluotes, darytina išvada, kad 2004 m. rugpjūčio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A1–806/2004 akivaizdžiai ir be jokio motyvuoto pagrindo nukrypo nuo:
imperatyvaus Saugomų teritorijų įstatymo normų taikymo doktrinos;
viešojo intereso viršenybės prieš individualų interesą principo;
ekspertinių išvadų pagalbinio (ne norminio) statuso sampratos;
saugomų teritorijų administracijų diskrecijos ribų aiškinimo.
Šis nukrypimas nuo nusistovėjusios ir vėliau nuosekliai patvirtintos LVAT praktikos yra esminis, turėjo lemiamą reikšmę bylos baigčiai ir sudaro savarankišką pagrindą proceso atnaujinimui administracinėje byloje Nr. A1–806/2004.
VI. Prašymai
Atsižvelgdamas į tai, prašau:
Atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A1–806/2004;
Panaikinti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. rugpjūčio 2 d. nutartį;
Panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2004 m. gegužės 20 d. sprendimą;
Perduoti bylą nagrinėti iš naujo kitos sudėties teismui.
VII. Priedai
Institucijų atsakymai apie bylos nebuvimą / dokumentų nesaugojimą;
LITEKO paieškos ekrano kopijos;
Nutarties tekstas (jeigu turimas);
Kita patvirtinanti medžiaga.
[Data]
[Parašas]
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą