Seime klastinga dvikalbystės legalizacija: „techninėmis“ pataisomis paneigtas valstybinis lietuvių kalbos statusas”.
Autorius teisus — laikai keičiasi. Nebereikia jokių Rusijos generalgubernatorių išleistų įsakų ir aplinkraščių, draudžiančių kalbėti ir rašyti lietuviškai. Mūsų kalbos valstybinis statusas traukiasi kaip Šagrenės oda Seimo nariams patiems atiduodant vis naujus jos vartojimo plotus.
Tai prasidėjo nuo ,,kažkokių ten trijų raidelių” asmenvardžiuose. O po naujausio Seimo balsavimo lietuvių kalbos prarasta teritorija jau yra didžiulis administracinių paslaugų aprašymų laukas.
Straipsnio autorius puikiai atskleidžia, kaip milžinišką diversiją prieš lietuvių kalbą jos išdavikams ir naikintojams pavyko paslėpti po tariamai smulkių ir nekaltų ,,techninių” komunikacijos pagerinimų širma. Negana to, ši diversija iš tiesų panaši į gerai surežisuotą sąmokslą.
Bet kuriuo atveju ją ilgam paslėpė tylos sąmokslo siena. Neįmanoma patikėti, kad iš beveik 100 parlamentarų, dalyvavusių balsavime dėl Viešojo administravimo įstatymo pataisų, nei vienas nesuprato, kokie bus politiniai, teisiniai ir grynai praktiniai tokių pataisų padariniai.
Bet nei vienas neprabilo ir nepaskelbė pavojaus. Apsimetė nesuprantantys, kad norint sugriauti valstybinį lietuvių kalbos statusą visiškai nebūtina uždrausti viešai ją vartoti arba suteikti tokį pat statusą ir kitai kalbai arba kalboms.
O štai sovietų pavergtoje Lietuvoje gyvenę ir tai patyrę žmonės suprato. Kai Maskvos nurodymu okupuotos LSSR administracija pradėjo didinti rusų kalbos pamokų skaičių mokyklose, tos kalbos mokytojams skirti specialias priemokas prie atlyginimo, o aukštosiose mokyklose kaip grybai po lietaus dygo vis naujos rusakalbių studentų grupės, visa tai buvo įgyvendinama nepriėmus jokio lietuvių kalbos juridinį statusą keičiančio įstatymo.
Tačiau visiems besirūpinusiems kalbos likimu užteko sveikos nuovokos suprasti, kad ruošiamasi įvesti rusų kalbą visose ugdymo pakopose ir įstaigose. Ir niekam nekilo abejonių, kad lietuvių kalbos statusas keičiasi iš esmės, nes visi matė, kaip juridiškai ir toliau niekaip nevaržoma kalba brutaliai stumiama iš viešosios erdvės siaurinant jos vartoseną edukacijos srityje.
Straipsnio autorius taip pat neklysta atkreipdamas dėmesį į neatsitiktinį sutapimą: anglų ir lenkų kalbų invazijos į lietuvių kalbos teisėto monopolio erdvę nauja banga kyla kaip tik Lietuvai ruošiantis nuolankiai priimti ES centralizuotai skirstomas privalomas imigrantų kvotas.
Taigi šis balsavimas yra ir kapituliacijos ženklas. Seimo nariai šitaip kelia baltą vėliavą susitaikydami su tuo, kad imigrantai plūs į šalį nepertraukiamu srautu, kurio niekas nesiryš stabdyti. Todėl, užuot sukilus prieš kvotas, iš anksto prie atvykėlių poreikių derinami šalies įstatymai, atveriantys jiems galimybę gauti įvairias administracines paslaugas ne valstybine lietuvių kalba. Pradžiai — paslaugų aprašymus, bet nuo jų iki įteisintos galimybės naudotis visais ne lietuviškai parašytais dokumentais — jau tik mažas žingsnelis.
Balsavimas dėl dvikalbystės įteisinimo
Galiausiai — jau aiškūs ir pirmieji šio balsavimo laimėtojai. V. Budnikas juos įvardija aiškiai ir tiksliai — tai Pietryčių Lietuvos autonomininkų triumfo valanda. Teisingumo ministrės E. Dobrovolskos šlovingi darbai stumiant lietuvių kalbą iš to krašto viešųjų įstaigų ir kasdienio žmonių gyvenimo tikrai bus pratęsti.
Patvirtintos įstatymo pataisos tam atveria svaiginančias perspektyvas. Jomis bus tikrai pasinaudota. Ar galima tuo abejoti, kai šį reikalą toliau tvarkysiančių svarbiausių ministerijų — Teisingumo ir ypač Vidaus reikalų — vadovai yra V. Tomaševskio partijos LLRA-KŠS atstovai?
Tai — tik pirmieji V. Budniko straipsnio įkvėpti apmąstymai ir klausimai. Laukime tęsinio.
Šios slapčia priimtos ir lietuvių kalbai pavojingos pataisos pernelyg mįslingos, kad būtų galima sustoti ir nesiaiškinti visų aplinkybių. Ir atsakomybių už tokį smūgį lietuvių kalbai ir valstybei.
https://www.pozicija.org/prof-dr-vytautas-radzvilas-sliauzianti-kalbos-isdavyste/
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą