Kai kurie mano vilniečiai bičiuliai yra ne kartą mane pavadinę „žyduke", kai papasakojau jiems istoriją apie naujai pastatytą ir, įtrenkus perkūnui, sudegusį mano senelių namą ir tai, kas pirmieji po gaisro suteikė padegėliams pagalbą. Ne, ne lietuviai. (Senelius mačiau tik nuotraukoje, nes jie mirė Antrojo Pasaulinio karo metais, kai Mamytei tebuvo šešiolika, ir ji, dar vaikas, viena užaugino našlaičius.)
Pirmieji po gaisro pagalbos ranką ištiesė Alytaus apskrities, Daugų miestelio žydai ir atvežė į Rakščios kaimo jaunų ūkininkų sodybą pilną dvikinkį vežimą močiutei Eleonorai Kvedaravičiūtei-Baranauskienei ir seneliui Juozui Baranauskui būtiniausių buičiai daiktų: drabužių, patalynės, indų ir daug visko, ko reikėjo keturių vaikų šeimai – šešiems žmonėms.
Dar esu girdėjusi legendą apie proproprosenelį žyduką, mylėjusį mano gražuolę proproprosenelę prieš 300 metų. Meilė toks dalykas, kad tautybės nesirenka!
Gal todėl bičiuliai ir pavadindavo mane žyde? Tikrai nepykau ir nekaltinau jų antisemitizmu!
O kadangi mano A+A Tėvelio pavardė, v. Astrauskas Vaclovas, tai atsirado vilniečių, kurie apšaukė mane „ruse", mat ši pavardė esanti rusiškos kilmės! Ar įsižeidžiau? Tikrai NE!
Pažįstu daug Lietuvoje nuo seno gyvenančių puikių rusų tautybės žmonių, kurie savo sielos gerumu dažnai net lenkia lietuvaičius. 🙂
Mokiau Vilniuje ir lietuvių, ir žydų, ir rusų, ir lenkų, ir ukrainiečių jaunimą – puikius, nuostabius žmones.
Esu lietuvė, Lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja, labai myliu Lietuvą, savo tautiečius lietuvius, gerbiu visus čia nuo seno gyvenančius kitų tautų žmones.
Tik, dėl Dievo meilės, nediktuokite lietuviams, kaip jie turėtų gyventi ir kokią sau valdžią išsirinkti!
Ir niekada nesigėdykite savo tautybės.
Ypač lietuviai, nes mūsų tiek nedaug pasaulyje!
↓
Asmenukė fotografuota vakar (2025-10-12) prie namų durų, grįžus iš kino festivalio šventės. 🙂
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą