Dr.J.Lebionka: Vilniaus gubernijoje 1897 m. gyveno 279700 lietuviai ir 129751 lenkai

 

Lenkų nacionalistai Lietuvoje, kompradorinei mūsų valdžiai nuolaidžiaujant, kasdien tampa vis įžūlesni. Tik nedidelę reakciją Lietuvos visuomenėje sukėlė lenkų kalba leidžiamo laikraščio "Tygodnik Wilenszczny" dienraštyje spalio pradžioje paskelbtas šovinistinis straipsnis, skirtas Vilniaus krašto okupacijos 103 metinėms paminėti. Apie lenkų išpuolį parašė tik keli lietuviški portalai 15 min.lt, Tiesos.lt. Propatria.lr, Alkas.lt (pastarajame yra šio lenkų straipsnio vertimas į lietuvių kalbą).

Mano tėvo surinkti archyviniai duomenys rodo, kad Vilniaus kraštas, iš kur kilusi ir mūsų giminė (autentiška pavardė Lebedinski), buvo labai ciniškai lenkinamas, čia buvo lenkų vykdomas net lietuvių genocidas. 

Žemiau pateikiu savo tėvo dr. Juozo Lebionkos (1918 09 29 - 2005 04 23) straipsnį 

"Polonizacijos procesas Širvintų krašte XIX a. antrojoje pusėje"

Širvintos. „Versmė“, 2000, Vilnius, psl. 109-119

https://www.istorija.lt/data/public/uploads/2021/03/lim-1997-9-j.-lebionka.-polonizacijos-procesas-sirvintu-kraste-p.-164-177.pdf

Plačiai žinoma nemaža istoriografinių šaltinių lietuvių, lenkų, rusų ir kitomis kalbomis, patvirtinančių bei įrodančių, jog Vilnija (Vilniaus gubernija) net XIX a. pabaigoje buvo daugiausia gyvenama ne lenkų, o lietuvių. Mūsų nuomone, pats patikimiausias šį faktą patvirtinantis šaltinis yra 1897 m. įvykdyto visuotinio minėtos gubernijos gyventojų surašymo duomenys, iš kurių matyti, jog tų metų vasario 9 (sausio 28) dieną joje kartu su tam tikru kitų tautybių žmonių skaičiumi gyveno 279 700 lietuvių ir 129 751 lenkas (1), o gubernijos apskrityse (vien kaimiškosiose vietovėse) lietuvių skaičiaus pranašumas buvo dar didesnis: 276 120 lietuvių ir tik 77 034 lenkai (2). Be to, prie lietuvių reikėtų pridėti 157 žmones, užsirašiusius žemaičiais (3). Taigi pačioje XIX a. pabaigoje Vilniaus gubernijos kaimiškosiose vietovėse lietuvių buvo net tris su viršum kartų daugiau negu lenkų ir sulenkėjusių žmonių.

Tačiau neilgai trukus po čia minėto gyventojų surašymo daugelyje Vilniaus gubernijos vietovių lietuvių vartojamoje kalboje pradėjo reikštis dideli pakitimai. Vyskupijos administratoriams pašalinus lietuvių kalbą iš daugumos bažnyčių, lietuviai buvo priversti melstis lenkiškai. Be to, kelis spaudos draudimo dešimtmečius rašto jie tegalėjo mokytis iš lengvai gaunamų lenkiškųjų elementorių ir maldaknygių. Šiomis aplinkybėmis ypač jaunoji lietuvių karta pradėjo sparčiai tolti nuo savo gimtosios kalbos ir namuose bei viešajame gyvenime šnekėti lenkiškai.

Tuo atžvilgiu buvo labai būdingas Širvintų kraštas, kur XX a. pradžioje lietuviškai tarpusavyje tekalbėjo tik vyriausios kartos žmonės; jų vaikai dar mokėjo šią kalbą, tačiau namuose ir su kitais žmonėmis jau dažniausiai kalbėdavo lenkiškai; vaikaičiai, 1930 m. įvedus Ukmerges apskrityje, kuriai priklausė ir Širvintų kraštas, privaloma pradinį mokymą, į mokyklas ateidavo visai nesuprasdami lietuviškai, ir čia protėvių kalbos mokydavosi nuo pradžios. Tačiau net ir taip sulenkėję širvintiečiai, su labai mažomis išimtimis, laikė save lietuviais ir per trumpą laiką mokyklose ir po to Lietuvos kariuomenėje išmokdavo lietuvių kalbos. Kalbant apie polonizacijos procesą Lietuvoje, Širvintų krašto patirtis įdomi bei reikšminga ir todėl, kad ši provincija priklauso centriniam Lietuvos regionui (Vilnijai); jos apylinkėse buvo viena pirmųjų mūsų valstybės sostinių - Kernavė.

 Lietuvos valstybės istorijos archyve yra išlikusi 1897 m. visuotinio gyventojų surašymo Širvintų valsčiuje dokumentacijos dalis (4), leidžianti atkurti ne tik šio krašto, bet ir visos to meto Vilniaus apskrities polonizacijos proceso vaizdą.

Su visu strapsniu galima susipažinti čia:

Audroniaus Ažubalio FB nuotrauka