Sinodinė revoliucija grindžiama trejopu melu: kuriant kontinentinius sprendimus priimančius kolektyvus, atimant valdžią iš vietos ordinarų ir mažinant popiežiaus suverenumą. Taigi Sinodo dėl sinodalumo tikslas - doktrininė, moralinė ir liturginė decentralizacija. Sugriovus tikėjimo, moralės ir maldos vienybę, ateis laikas katalikams primesti naują universalizmą - prigimčiai ir dieviškajam įstatymui prieštaraujančią liberalios diktatūros tvarką.
Pirmasis doktrinos decentralizacijos etapas
Popiežius Pranciškus jau savo pirmajame 2013 m. lapkričio mėn. paraginime "Evangelii gaudium" nustatė strateginę Katalikų Bažnyčios veikimo pokyčių kryptį. Jame Šventasis Tėvas, be kita ko, nurodė, kad nacionalinėms vyskupų konferencijoms turėtų būti suteiktas "tam tikras doktrininis autoritetas". Tai darydamas jis rėmėsi Vatikano II Susirinkimu. Popiežius rašė: "Vatikano II Susirinkimas teigė, kad analogiškai patriarchalinėms Bažnyčioms vyskupų konferencijos šiandien gali "įvairiapusiškai ir vaisingai prisidėti prie konkretaus kolegialumo jausmo įgyvendinimo". Tačiau šis noras iki galo neįgyvendintas, nes Vyskupų konferencijų statutai dar neįgavo pakankamai aiškaus pavidalo, kad jas būtų galima suvokti kaip subjektus, turinčius konkrečią kompetenciją, įskaitant tam tikrą doktrininį autoritetą. Pernelyg didelė centralizacija, užuot padėjusi, apsunkina Bažnyčios gyvenimą ir jos misionierišką dinamizmą" (32 punktas).
Šis popiežiaus pareiškimas sulaukė nedaug dėmesio visame pasaulyje ir beveik jokio Lenkijoje. Tuo tarpu dar prieš įvykiams parodant, kad Pranciškus nevyniojo žodžių į vatą, reikėjo apskritai susimąstyti apie patį siūlomos reformos pobūdį. Kaip įmanoma vyskupų konferencijai suteikti doktrininį autoritetą? Pagal Kanonų teisės kodeksą ir pačią Katalikų Bažnyčios hierarchinę struktūrą būtent vyskupas yra atsakingas už tikėjimo mokymą savo vyskupijoje. Jis - o ne koks nors kolektyvas - yra atsakingas už Tradicijos perdavimą. Nacionalinė vyskupų konferencija gali būti patariamasis ir pagalbinis organas visiems regiono vyskupams svarbiais klausimais, tačiau pagal pačią Bažnyčios konstituciją ji negali pakeisti atskirų vyskupų ir perimti jų atsakomybės.
Taip yra ir dėl to, kad Bažnyčia nėra demokratija: už sprendimus atsako kiekvienas asmuo. Taip, sinoduose ar susirinkimuose tėvai balsuoja, tačiau jų sprendimai neturi jokios savarankiškos galios - jie įsigalioja tik tada, kai juos paskelbia popiežius. Kaip atrodytų, jei "autentišką doktrininę valdžią" suteiktume vyskupų konferencijoms? Ar tokioje konferencijoje susirinkę vyskupai balsuotų, o paskui savo sprendimą pateiktų tvirtinti Vatikanui? Tai būtų labiau panašu į savotišką vietinį sinodą ir tokiu atveju būtų sunku kalbėti apie autentišką doktrininį autoritetą.
Vyskupai sprendžia dėl doktrinos
Paaiškėjo, kad popiežiaus planai buvo kitokie. 2016 m. Šventasis Tėvas paskelbė apaštališkąjį paraginimą Amoris laetitia. Vienoje išnašoje jis užsiminė apie galimybę pakartotinai susituokusius išsiskyrusius asmenis prileisti prie šventosios Komunijos; savo ruožtu keliose paties teksto vietose jis įtraukė apmąstymus apie žmogaus sąžinės vaidmenį priimant individualius sprendimus. Kai kurios nacionalinės vyskupų konferencijos pasinaudojo Amoris laetitia, kad įvestų Šventąją Komuniją antrą kartą susituokusiems išsiskyrusiems asmenims; kai kurios to nepadarė. Atrodo, kad tai buvo naudojimasis "tam tikru autentišku doktrininiu autoritetu". Popiežius sukūrė tam tikrą sistemą, kurioje - grynai praktiškai, nes ji buvo atsieta nuo nekintamos Tiesos - buvo galimi du skirtingi sprendimai. Nacionaliniai episkopatai darė taip, kaip jiems patiko.
Po patirto smūgio Vokietijos vyskupų konferencija norėjo prie šventosios Komunijos prileisti ir kai kuriuos protestantus. Buvo parengtas specialus dokumentas, kurį ketinta paskelbti. Tačiau septyni vyskupai dėl to protestavo ir kreipėsi į Vatikaną, norėdami, kad Šventasis Sostas užblokuotų šį planą. Jei Vokietijos vyskupai būtų buvę vieningi arba jei būtų buvę mažiau prieštaraujančiųjų Komunijos suteikimui protestantams, planas būtų pavykęs ir parengtas dokumentas būtų paskelbtas kaip vyskupijos dokumentas. Tačiau Vatikanas, matydamas, kad šis klausimas kelia vidinius nesutarimus, paskelbė veto teisę. Todėl popiežius leido dokumentą paskelbti kaip Nuolatinės vyskupų tarybos "patarimą". Taigi šiuo atveju "autentiškas doktrininis autoritetas" nepasiteisino, nes tam prieštaravo per daug vyskupų.
2022 m. Belgijos Flandrijos vyskupai išleido gaires dėl homoseksualių porų palaiminimo liturgijos. Jų dokumentas tiesiogiai prieštaravo 2021 m. Tikėjimo doktrinos kongregacijos dokumentui, kuris aiškiai ir be jokių išimčių draudė tokius palaiminimus. Tačiau Flandrijos vyskupai veikė vieningai. Savo bylą jie pristatė pačiam popiežiui per vizitą ad limina Apostolorum. Kaip atskleidė Antverpeno ordinaras Johanas Bonny, popiežius pritarė vyskupų sprendimui būtent todėl, kad jie buvo vieningi. Belgijos vyskupai savo gaires paskelbė remdamiesi Amoris laetitia. Tai iš tiesų buvo įmanoma, nes tas paraginimas pateisina bet kokį nukrypimą nuo normos. Galima sakyti, kad net jei yra 2021 m. dokumentas su aiškiu draudimu, Pranciškaus Amoris laetitia suformuluoti principai leidžia tokių draudimų nepaisyti.
Kontinentinių institucijų doktrinos autoritetas
Tai, ką aprašėme pirmiau, gali reikšti nacionalinę ar regioninę Bažnyčios atomizaciją. Tačiau tai nėra ta kryptis, kuria einama. Tokį partikuliarizmą reikia įveikti. 2019 m. Romoje vyko Amazonijos sinodas. Jį rengė tarptautinės Lotynų Amerikos vyskupų ir pasauliečių grupės, visų pirma Panamazonijos bažnytinis tinklas - REPAM, savo ruožtu pavaldus Lotynų Amerikos vyskupų tarybai - CELAM. Dar vykstant sinodui, vokiečiai pateikė pasiūlymą įsteigti analogiškas žemynines institucijas kitose pasaulio dalyse, ypač Europoje. Jų nuomone, 2019 m. gruodį pradėtas Sinodo kelias, kai tik bus parengtos jo idėjos, turėtų tapti diskusijų objektu visoje Europoje, o vėliau ir visame pasaulyje. Konkretų trijų etapų modelį Vokietijos vyskupai pristatė 2020 m. ankstyvą pavasarį. Po metų popiežius Pranciškus paskelbė, kad pasaulis pradės eiti sinodaliniu keliu, pradėdamas Sinodą dėl sinodalumo. Pagal vokiečių koncepciją jis turėjo būti trijų etapų.
2023 m. birželį buvo paskelbtas Sinodo darbo dokumentas dėl sinodalumo, vadinamasis Instrumentum laboris. Tekstui būdinga progresyvi ideologija, atsiliepianti į vokiškai kalbančių ir Lotynų Amerikos bendruomenių lūkesčius. Šiuo metu mus domina pasiūlymas naujai perskaityti "kolektyvinį" doktrinos autoritetą. Nors 2013 m. lapkričio mėnesį Evangelii gaudium kalbėjo apie tokį autoritetą vyskupų konferencijoms - tuo, kaip matėme, buvo plačiai naudojamasi - Instrumentum laboris kalbama apie doktrininio autoriteto suteikimą ir kitiems tarptautiniams dariniams. Instrumentum laboris B 3.4 punkte sakoma, kad "žemyno asamblėjai" galėtų būti suteiktas "tam tikras doktrininis autoritetas", o Romos vyskupas būtų "įpareigotas" priimti sprendimą, kuris buvo priimtas vietos lygmeniu. Čia esama trijų naujovių. Pirma, kalbama apie "doktrininio autoriteto" išplėtimą naujiems kolektyviniams organams. Antra, kalbama apie vyskupų autoriteto paneigimą, nes "žemyno asamblėjose" dalyvauja ir pasauliečiai. Trečia, kalbama apie popiežiaus, kuris de facto būtų pavaldus tokio susirinkimo autoritetui, autoriteto paneigimą.
Europos sinodalumas praktikoje
Iki šiol Europoje turėjome tik vieną žemyno asamblėją, kuri vyko Prahoje šių metų vasario mėnesį. Susirinkę vyskupai ir pasauliečiai - iš Lenkijos tai buvo vyskupai Gądecki ir Galbas bei pasauliečių delegatai s. Mirona Turzyńska ir profesorius Aleksander Bańka - dėl gilių nesutarimų dėl doktrinos ir moralės supratimo nesugebėjo susitarti beveik jokia tema, išskyrus karo Ukrainoje pasmerkimą. Vis dėlto jie rado išeitį, paskelbę, kad Katalikų Bažnyčios Europoje šūkis bus "Vienybė įvairovėje", kuris nuo 2000 m. yra Europos Sąjungos šūkis. Praktiškai tokio šūkio priėmimas įpareigoja Prahos susitikimo dalyvius ir netiesiogiai visas vietines Bažnyčias, kurioms jie atstovavo, tyliai sutikti su šių Bažnyčių "skirtingais keliais". Remiantis principu "vienybė įvairovėje", Bažnyčia Lenkijoje negali smerkti Bažnyčios Vokietijoje už tai, kad ji laimina homoseksualų sąjungas. Remiantis principu "vienybė įvairovėje", Bažnyčia Lenkijoje negali smerkti Bažnyčios Vokietijoje už tai, kad ji palaimino homoseksualų sąjungas. Tai turi būti "priimta" kaip "teisėta" įvairovės išraiška. Tačiau toks pripažinimas negali būti galutinis tikslas, jei kontinentiniai sinodiniai susirinkimai nori turėti tam tikrą doktrininį autoritetą. Veiksmingas tokio autoriteto naudojimas suponuoja balsavimus, kurių rezultatai vėliau bus įgyvendinti. Praktiškai tai gali apriboti Bažnyčios Lenkijoje ir apskritai visų vyskupų autonomiją, įpareigojant juos vadovautis sinodo asamblėjos valia. Reikia nepamiršti, kad tokiam susirinkimui būtų skirta savotiška popiežiaus "carte blanche" priimti sprendimus. Todėl prieštarauti sinodinio susirinkimo valiai netiesiogiai prilygtų prieštaravimui paties popiežiaus ar net Bažnyčios sinodinės struktūros valiai.
Trys pokyčiai, trys klaidos
Nė vienas iš trijų Instrumentum laboris siūlomų pakeitimų nėra teisėtas. Kaip jau rašėme, kolektyviniai organai negali pakeisti atskirų vyskupų. Be to, kontinentinės asamblėjos negali turėti jokio doktrininio autoriteto jau vien dėl to, kad jas sudaro pasauliečiai. Pasauliečiai neturi valdžios Bažnyčioje. Jų dalyvavimas žemyno asamblėjoje yra bandymas revoliucingai pasinaudoti Bažnyčios mokymu apie sensus fidei fidelium, tikinčiųjų tikėjimo jausmą. Pagal šį mokymą Bažnyčia yra neklaidinga in credendo. Tarptautinės teologinės komisijos 2014 m. studijoje "Sensus fidei Bažnyčios gyvenime" aiškiai sakoma, kad sensus fidei turi tik tie tikintieji, kurie gyvena pavyzdingą katalikišką gyvenimą ir yra giliai atsidavę liturginiam bei maldos gyvenimui. Sinodo koncepcijoje vienintelis dalyvavimo sensus fidei pagrindas yra galiojantis krikštas ir bendra gera valia. Vadinasi, klaidingais principais grindžiamos doktrininės valdžios suteikimas sinodo institucijai yra neveiksmingas. Taip pat visiškai neįmanoma įpareigoti popiežių priimti žemyno sinodo asamblėjos sprendimus. Žinoma, popiežius, jei nori, gali pasinaudoti organo parengtu dokumentu ir paskelbti jį privalomu; tačiau jis tai padarytų tik remdamasis savo autoritetu. Jo pareiga priimti tokius dokumentus reikštų abejoti aukščiausiuoju autoritetu, kurį jam Bažnyčioje patikėjo pats Kristus.
Bažnyčia tarnauja naujai pasaulinei tvarkai
Taigi, apskritai kalbant, Bažnyčioje vyksta gilus autoriteto principo naikinimo procesas. Atrodo, kad sinodo proceso tikslas yra doktrininė, moralinė ir liturginė katalikybės atomizacija. Neseniai plačiai rašiau apie liturgiją tekste "Amazonės liturgija. Barbariškas tribalizmas vietoj Bažnyčios visuotinumo", todėl skaitytoją išsamiau nukreipiu ten. Iš Sinodo apie sinodiškumą turėtų išryškėti Bažnyčia, kurioje tikėjimas įvairiuose regionuose pristatomas ir išgyvenamas labai skirtingai. Akivaizdu, kad tai negali būti galutinė būsena. Įvairialypis katalikų tikėjimas, netekęs universalizmo principo, globalizuotoje visuomenėje bus prilygintas kitoms religijoms, o Bažnyčia ir katalikybė taps viena iš daugelio religinių organizacijų, besiremiančių "senaisiais tikėjimais". Tai yra dalis naujosios pasaulinės tvarkos, kuriai būdingas savitas universalizmas ir savita ideologija, darbotvarkės. Sinodinė Bažnyčia turi tapti patogiu šios naujosios tvarkos įrankiu - niekuo daugiau. Ar ji gali būti redukuota iki tokio vaidmens? Galiausiai - ne, nes pragaro vartai jos nenugalės (Mt 16, 18). Tačiau kiek ilgai tęsis ši baisi kova ir kokia bus padaryta žala, ar pavyks apginti katalikybę Europoje ir Lenkijoje - tai taip pat priklauso nuo mūsų valios ir gebėjimų. Pasyvumas ir tylus pritarimas pokyčiams - kaip Vatikano II Susirinkimo metu - reiškia pralaimėjimą. Pergalė, kaip ir visada, yra tvirtai sekti Kristumi ir liudyti Jo nekintančią Evangeliją.
Paweł Chmielewski
https://pch24.pl/synodalnosc-droga-do-podporzadkowania-kosciola-nowemu-porzadkowi-swiata/
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą