2023 m. spalio 21 d., šeštadienis

Lenkija – dvigubų istorijos standartų valstybė: Armija krajova, kuri vykdė lietuvių genocidą, jiems – didvyriai

 


Karo laikus prisiminti privertė Lenkijos keliama isterija dėl Ukrainos „banderininkų“. Keista, nes Armija krajova, kuri lygiai taip pat naikino lietuvius karo metais, jiems – didvyriai.

Taip jau likimo buvo lemta, kad mano draugas verslininkas Edvardas Ambrulevičius, šiuo metu gyvenantis Alytuje, atrado Armijos krajovos Vilniaus apygardos archyvą, o man tarpininkaujant, jį perdavė mano tėvui dr. Juozui Lebionkai.

„Vilnijos“ draugijos pirmininko Dr. Kazimiero Garšvos žodžiais, būtent šis archyvas paskatino parengti knygą „Armija krajova Lietuvoje“ 2 dalį (1999).


Šiame archyve buvo aptikti lietuvių „juodieji sąrašai“, kuriuos lenkai planavo sunaikinti. Šie ir kiti įrodymai patvirtino, kad Armija krajova dabartinės Lietuvos teritorijoje vykdė planinį lietuvių genocidą, kolaboravo su fašistine administracija, buvo vokiečių ginkluojami ir materialiai aprūpinami. Tam buvo skirtas ir mano tėvo straipsnis, atspausdintas aukščiau minėtoje knygoje, kurį
čia ir pateikiu.


Dr. Juozas Lebionka

AR VILNIŠKĖ AK TIKRAI KOVOJO ANTIHITLERINĖS KOALICIJOS PUSĖJE?

Dabar lenkų istorikai vos ne vienbalsiai tvirtina, jog vilniškė AK, kaip ir kiti šios pogrindinės organizacijos daliniai, veikę Lietuvos teritorijoje, kovojusi antihitlerinės koalicijos pusėje. Būtina pastebėti ir tai, kad ne vienas iš tų istorikų anksčiau, komunistų valdžios metais, teigė, kad AK (ypač Vilniaus krašte) kolaboravo su vokiečiais, veikė prieš antihitlerinės koalicijos interesus, Norint sužinoti teisybę, reikia remtis ne propagandiniais pareiškimais, o faktais.

Taigi, kurioje pusėje kovojo vilniškė AK? Visų pirma reikia išsiaiškinti kas ją apginklavo: Lenkijos emigracinė vyriausybė ar Vakarų sąjungininkai, Sovietų Sąjunga ar lietuvių administracija, o gal kas nors kitas? Šiuo klausimu, atrodo, objektyvus liudytojas yra AK Naugarduko apygardos V bataliono vadas kpt. (vėliau pplk.) Stalislawas Truszkowskis-Sztremer, artimas Vilniaus apygardos vadui Wilkui žmogus. Jis taip rašo:

„[...] nuo pradžios iki galo neturėjome nė vieno šautuvo, nė vieno šovinio ar sprogstamosios medžiagos gramo, numesto iš lėktuvo ar gauto pagal paskirstymą. Taip pat niekuomet negavome ne tik auksinio dolerio ar rublio, bet ir menko okupacinio pfenigo“(1).

Panašiai, gal tik ne taip ryškiai šį klausimą nušviečia ir kiti atsiminimų autoriai bei lenkų istorikai.

Kaip matome, vilniškė AK neapginklavo nei Lenkijos emigracinė vyriausybė, nei Vakarų sąjungininkai, neperdavė jiems ginklų ir lietuvių administracija, kuri pati jų turėjo labai ribotą kiekį, nei sovietų partizanai, veikę Vilniaus krašte. Be to, apginkluoti tiek žmonių, kiek jų susitelkė vilniškėje AK, buvo ne taip lengva. Juk 1944m. Vasaros pradžioje Vilniaus ir Naugarduko apygardose, sujungtose į vieną apygardą, vadovaujamą Wilko, buvo net apie 16 tūkst. ginkluotų akovcų. Tai beveik 15-16 prieškarinių pėstininkų pulkų arba 4-5 pėstininkų divizijos, kitaip sakant, tikra armija! Kadangi iki operacijos “Ostra Brama” pradžios ji buvo pilnai apginkluota, tiesa, daugiausia lengvaisiais ginklais, aprūpinta šaudmenimis, lauko ligoninėmis ir ryšių priemonėmis, o jos vadas Aleksandras Krzyžanovskis-Wilkas, kaip ir Vilniaus srities komisaras Horstas Vulffas, važinėjo po Vilniaus kraštą automobiliu, kyla klausimas: jeigu visa tai nebuvo gauta iš Vakarų sąjungininkų, tai iš kur visa tai atsirado?

Lenkų istorikai aiškina, kad visą ginkluotę ir kitą karinį turtą vilniškė AK įgijo kovodama. Bet dabar jau yra pakankamai įrodymų, kad 1944 m. pradžioje, kai sovietų armija buvo jau netoli nuo Lietuvos, vietinė vokiečių administracija ir abveras (karinė žvalgyba) susitarė su vilniškės AK vadovybe. Vokiečiai paskubomis apginklavo akovcų brigadas, tikėdamiesi, kad šios jiems padės kovoti su besiveržiančia sovietų armija. AK sandėriai su vokiečiais plačiai nušviesti lenkų istoriko Zdislawo A. Siemaszkos bei istoriko Michaelio Foedrowitzo straipsniuose.

Vokiečių okupacinė valdžia Lietuvoje ne tik apginklavo vilniškę AK, bet ir užtikrino jai maisto tiekimą bei žmonių rezervų komplektavimą. Tai buvo daroma per Vilniaus srities valstybinius dvarus, buvusius okupacinio „Rytų krašto“ (Ostlando) „Landbewirtschaftungsgesellschaft“ („Krašto
ūkio tvarkymo susivienijimas“), sutrumpintai vadinto „LO“, Vilniaus skyriaus žinioje. Organizavus šią žinybą, kurį laiką jos vadovo vokiečio Kobės pavaduotoju buvo AK įgaliotinis Vladislavas Komaras-Malutki, kuris visų dvarų valdytojais paskyrė akovcus. Tokiu būdu Vilniaus srities komisaro Horsto Vulfo iniciatyva ir aukštesnių okupacinių organų sutikimu visi Vilniaus krašto darai faktiškai buvo atiduoti į AK rankas. Jos vado Krzyžanovskio-Wilko patikėtinis V.Komaras dvaruose sukauptomis atsargomis aprūpindavo AK dalinius. Kad tai buvo daroma susitarus su srities vadovaujančiais vokiečių pareigūnais, įrodo vilniškės AK apygardos vado Wilko 1944 m. balandžio mėn. 12 d. įsakymas Nr.5, kuriame AK daliniams nurodyta imti produktus iš valstybinių dvarų, paliekant jiems atitinkamus pakvitavimus, kurie buvo reikalingi ūkių valdytojams atsiskaityti su LO vadovybe. Įdomu ir tai, kad dvarų ūkiniai pastatai tų pačių akovcų buvo saugomi tik nuo sovietų partizanų, o AK daliniai bet kuriuo paros metu galėjo nekliudomai iš jų pasiimti produktus, arklius bei kitus gyvulius, transporto priemones ir kita. Nežinomi atvejai, kad vokiečiai kada nors būtų persekioję akovcus po jų įvykdytų valstybinių ūkių „grobstymų“. Tai neginčijamas įrodymas, kad Vilniaus srities komisaras H.Vulfas ir vilniškės AK vadas A.Krzyžanovskis veikė išvien.

Valstybiniai dvarai Vilnijoje buvo ir žmonių rezervu AK gretoms papildyti telkimo punktai. „Pasinaudodamas jo užimama vieta (V.Komaras – J.L.), įdarbino valstybinių žemės ūkių administratoriais ir valdytojais lenkus, o šie fiktyviai įdarbindavo lenkų jaunimą, apsaugodami jį nuo išvežimo priverstiniams darbams į Vokietiją. Lenkų valdomuose dvaruose buvo kaupiamas maistas planuojamo sukilimo veiksmams, aprūpinami AK daliniai maistu ir vykdoma produktų rinkliava papildomam Vilniaus gyventojų (suprask: visų pirma nelegaliai gyvenančių akovcų ir juos slepiančių šeimų narių – J.L.) maitinimui. Akcijas organizuodavo Komaras […] (2)“.

Valstybiniuose dvaruose „įdarbinti“ jaunuoliai tapdavo akovcais, kurie juos pašaukus, privalėjo vykti į AK brigadas, o jų vieton būdavo „įdarbinami“ nauji vilniškės AK rekrūtai.

Vermachto ir vokiečių okupacinės administracijos Vilniaus krašte bendradarbiavimą su AK įrodo ir tas faktas, kad Vilnijos dalyje, įėjusioje į Gudijos teritoriją, ir pačioje Gudijoje Armijai krajovai buvo perduotos ištisos sritys, kurias ji faktiškai administravo ir net vykdė viešą jaunuolių mobilizaciją į AK gretas (3).



Per visą egzistavimo laiką vilniškė AK Vilniaus krašte pagrindiniu priešu laikė lietuvius, jų administraciją ir karines formuotes. Tai aiškiausiai matyti iš jos žvalgybos agentų sudaryto „juodojo sąrašo“ rasto 1995 m. remontuojant Vilniaus Bernardinų bažnyčią (minimas dokumentas skelbiamas šiame leidinyje). AK tiesiog žudė lietuvius, siekdama Vilnijoje juos išnaikinti, kad po karo galima vėl būtų ją prijungti prie Lenkijos. 1944 m. pradžioje, kai vokiečiai galutinai įsitikino, kad lietuviai iš tikrųjų siekia nepriklausomybės ir todėl nesirengia kovoti jų pusėje su antihitlerine koalicija, jie nukreipė vilniškės AK brigadas kovai su ką tik suformuotos Lietuvos nacionalinės užuomazga - gen. P.Plechavičiaus vadovaujamos Vietinės rinktinės batalionais, dislokuotais Vilnijoje. Pažymėtina tai, kad kai kurie šios Rinktinės daliniai, siunčiami į Vilniaus kraštą tvarkos palaikyti, buvo vokiečių apginkluoti trofėjiniais prancūziškais šautuvais, o kariai gavo tik po kelis tiems šautuvams tinkančius šovinius... Tuo metu akovcai, kurie taip dabar giriasi savo laimėjimais prieš Lietuvos vietinę rinktinę, gavo paties Vermachto vartojamus lengvuosius ginklus bei pakankamą šaudmenų kiekį. Lietuvos VR likvidavimas – tai irgi AK glaudaus bendradarbiavimo su vokiečių okupacine administracija ir Vermachtu įrodymas. Padėdama vokiečiams slopinti lietuvių tautos siekimą išsivaduoti iš okupacijos ir atstatyti savo valstybingumą, vilniškė AK dar kartą pademonstravo, kad ji tik žodžiais kovoja su vokiečiais ir stovi antihitlerinės koalicijos pusėje.

Suprantama, jog negalima kategoriškai smerkti AK vadovybės dėl to, kad ji, darydama sandėrį su vokiečiais, vadovavosi jų pačių taktikos pagrindine nuostata - „tikslas pateisina priemones“. Reikia turėti galvoje ir tai, kad po Katynės lenkų karininkų žūties atskleidimo vokiečių autoritetas buvo žymiai pakilęs, ypač Vilniaus krašto lenkų visuomenėje.

Nepaisant viso to, dabar tvirtinti, jog Vilniškė AK yra tikrai kovojusi okupacijos metu su vokiečiais, nėra jokio rimto pagrindo. Jeigu AK Vilniaus krašte iš tikrųjų būtų kovojusi su vokiečiais, tai pastarieji nebūtų jos ginklavę, atvirkščiai – būtų kovoję su ja. Juk, pavyzdžiui, žinoma, kad sovietų partizanai Gudijoje ir Lietuvoje kovojo su vokiečiais, todėl ir pastarieji kovojo su jais. Be to, nežinomas nei vienas faktas, kad vokiečiai būtų ginklavę sovietų partizanus ar teikę jiems šaudmenis. Taip pat nežinoma nei vienų sovietų partizanų vadovybės derybų su vokiečių administracijos pareigūnais ar abveru. Vilniškės AK istorijoje negalima nurodyti nė vienos vokiečių prieš ją vykdytos akcijos, bent kiek panašios į tas, kurias vokiečiai įvykdė prieš sovietų partizanus (pavyzdžiui, Kazėnų miškų „šukavimas“). Šis faktas irgi įrodo, kad AK „kova“ su vokiečiais buvo daugiau propagandinio pobūdžio.

Kad AK nekovojo antihitlerinės koalicijos pusėje, įrodo ir jos taktika vieno svarbiausių šios koalicijos narių – Sovietų Sąjungos – atžvilgiu. Sovietų Sąjungos ginkluotosioms pajėgoms Vilniaus krašte atstovavo sovietų diversantai, su kuriais akovcai tikrai kariavo, o jeigu kartais ir nekariaudavo, tai tik todėl, kad tie buvo geriau organizuoti ir apginkluoti negu akovcai. AK taktika sovietų diversantų atžvilgiu keitė ir artėjantis Rytų frontas.

Be to, pabėgę iš Vilniaus geto buvę Lenkijos piliečiai žydai stojo ne į AK brigadas, o į sovietų partizanų būrius. Tai byloja apie jų įsitikinimą, jog akovcai Lietuvoje nekovojo su vokiečiais.

„Ostra Brama“ akcija ir tuoj po jos įvykęs akovcų susidūrimas su vokiečiais prie Kriaučiūnų ir Naujasodės kaimų nekeičia dalyko esmės ir neįrodo, kad AK vokiečių okupacijos metu būtų tikrai kovojusi su okupantais. O kaip kitaip AK galėjo elgtis, jei 1944 m. liepos pradžioje Sovietų armija veržėsi į Vilnių? Vienintelė išeitis, nenorint žūti nuo Sovietų armijos – ginklus, gautus iš vokiečių, atsukti prieš juos pačius. Kito varianto, ypač prisimenant santykius su sovietų partizanais, AK nebuvo. Panašūs jos veiksmų motyvai buvo ir susidūrus su Vermachto daliniais prie Kriaučiūnų ir Naujasodės kaimų. Nereikia pamiršti ir to fakto, kad nemaža akovcų dalis, nenorėdama kovoti su vokiečiais, „Aušros Vartų“ akcijoje iš viso nedalyvavo, o Z.Szendzielarzas-Lupaszka, bene daugiausia bendradarbiavęs su vokiečiais, su savo 5-osios „mirties brigados“ daliniais iš karto pabėgo į vokiečių okupuotos Lenkijos teritoriją.

Nepavykusi „Aušros Vartų“ akcija, kautynės su vokiečiais prie anksčiau minėtų kaimų Vilniaus rajone ir Mieczyslawo Potockio-Węgielno vadovaujamo akovcų junginio kelių dienų kovos sovietų armijos 277-os pėstininkų divizijos, vadovaujamos gen.S.Gladyševo, sudėtyje – tai ir visi AK mūšiai su vokiečiais. Šie trumpi mūšiai nepakeičia vilniškės AK pagrindinės strategijos ir taktikos vokiečių atžvilgiu 1942-1944 m. ir ypač paskutiniųjų metų pirmajame pusmetyje. O toji strategija ir taktika leidžia daryti išvadą, jog lenkų istorikų tvirtinimas, kad AK kovojo antihitlerinės koalicijos pusėje, yra faktais nepagrįstas ir todėl istoriškai neobjektyvus. Gal būtų galima tik teigti, jog vilniškė AK savo propagandinėje veikloje, palaikydama jos pergalės reikalą, formaliai buvo tos koalicijos pusėje.

  1. Truszkowski S. Partyzanskie wspomnienia. Warszawa 1968. S.81.
  2. Tomaszewski L. Kronika wilenska 1941-1945. Warszawa 1992. S.68.
  3. Siemaszko Z.A. Wilenska AK a Niemcy// Zeszyty Historyczne. Paryž 1994. Nr. 110. S.218-219.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą

"Berliner Zeitung": kritikuojamas skolos sandoris su „Blackrock“ - „dar labiau padidins skurdą“

  "Berliner Zeitung" rašoma , kad Ukraina išvengė įsipareigojimų nevykdymo (bankroto) grėsmės. Po kelis mėnesius trukusių derybų K...