Gėda mums, kad renkame tokius Prezidentus: susidirbusius ir tai nuslėpusius. Pažeidžiami tokie. Lengva tokiais manipuliuoti. ES, matyt, kitokių ir nėra. Kažką ne taip padarė, ir ištraukia jiems iš juodos skrybėlės kompromatą. Pripratę mes prie tokių kompromatų, ačiū ankstesniems mūsų valstybės vadovams, bet kvapas lieka.
LRT šiandien rašo:
Prezidentas teigė 1987 metais, baigdamas pagrindines ekonomikos studijas Vilniaus universitete, norėjęs pašvęsti gyvenimą mokslui, troškęs mokslininko karjeros.
„Iš karto po studijų susidūriau su viliojimu stoti į partiją vardan didesnių galimybių siekti mokslininko karjeros. Kurį laiką svarsčiau, kol galiausiai jam nusileidau“, – BNS sakė jis.
„Buvau ambicingas ir kvailai užsispyręs jaunuolis, nepaisiau net mamos atkalbinėjimo nuo tokio žingsnio“, – prisipažino G. Nausėda.
Melas tai. Tam, kad „siekti mokslininko karjeros“ 1987-1988 metais, tikrai nereikėjo stoti nei į TSKP, nei į KGB. Aš tai tvirtinu, nes į aspirantūrą stojau daug gūdesniais 1975 metais, o į doktorantūrą (ruošti habilitacinį darbą) buvau priimtas 1988 metais. Siūlė stoti ir į TSKP ir dirbti KGB agentu, bet nei į vieną iš tų š. nestojau.
Jaunoji karta nepamena, kas vyko tuo metu, kai „gražus ir aukštas“ siekė komunisto karjeros, todėl aš žemiau pateikiu savo ankstesnes publikacijas, iš kurių galima susidaryti vaizdą apie tuometinę situaciją Lietuvoje.
Ekologinio klubo „Atgaja“ įkurimo 30-metį pasitinkant: žygiai per Lietuvą kėlę Atgimimą ir „Sąjūdį“(paskelbta 2017-05-24)
http://lebionka.blogspot.com/2017/05/ekologinio-klubo-atgaja-ikurimo-30-meti.html
1997 metais liepos 16 dieną buvo įkurtas Kauno Ekologijos klubas „Atgaja“, kurio vadovu buvo amžinos ir šviesios atminties labai šaunus vaikinas Saulius Gricius. Aš nebuvau šio klubo nariu, bet kartu su šiuo klubu sudalyvavau „Atgajos“ rengtuose žygiuose (Ekologiniame – 1988 metais ir Antikariniame – 1989 metais), todėl artėjantis „Atgajos“ gimtadienis yra ir mano, mano sūnaus, mano žmonos ir mamos, kurie kartu su manim dalyvavo šiuose žygiuose, šventė. Mano sūnaus ir mamos nebėra gyvųjų tarpe. Gal jie kartu su Sauliumi Griciumi dausose prisimena tas nuostabias prabėgusio gyvenimo akimirkas? Gal jie, būdami ten, vis dar tiki, kad Lietuva laisva, kad ji tapo lietuvių namais, kad visos jų pastangos išaugino vaisius?
Prie savo skaidrių, perkeltų į skaitmeną, pridedu spaudoje skelbtus komentarus apie „Atgają“ ir jos organizuotus žygius, žadinusius iš letargo Lietuvą Atgimimui.
"ATGAJOS" DEŠIMTMETIS 1997 M.
…kodėl nesiprausęs plaukei ir užteršei Baltijos jūrą... Juozas Erlickas
Šis tas apie mus:
Bendrija "ATGAJA" - vienas "seniausių" ekologinių klubų Lietuvoje, įkurtas 1987m. liepos 16 d. Pirmuosius Atgajos žmonių susitikimus mena liepos, augančios šalia paminklo Maironiui Kauno senamiestyje, Literatūros muziejaus kiemelis ir rūsiai, Architektų namų kavinė. Pankai ir metalistai, inteligentai ir busimieji deputatai, keliautojai ir šiaip valkatos, mokinukės ir studentai, inžinieriai ir menininkai, visi tilpo liepų pavėsyje, plušėjo talkose, žygiavo, protestavo, “žaliavo”, ieškojo savęs ir tiesos, draugų ir nuotykių. Šimtai veidų, jaunų ir senų, liko atmintyje. Sutinki juos gatvėje ar senų fotografijų albumuose. Prisimeni pasitraukusius Anapilin. Gyvenimo pamokos ir klaidos, atrasti draugai, susikūrusios šeimos, linksmi ir pikti likimo pokštai, pasirinktas gyvenimo būdas - tai vis patirta ir atrasta, būnant Atgajoje. Žmonės, jų tarpusavio bendravimas buvo Atgajos stiprybė ir skiriamasis bruožas. Tada dar gerokai jaunesni, išsiilgę tikrų dalykų, kupini išmonės ir pasiutimo, dar netapę rinkos ekonomikos produktais. Norintys būti, bendrauti ir veikti.
Šis tas apie veiklą:
Daugiau nei prieš dešimt metų, Atgimimo priešaušryje pradėjusi savo veiklą kaip paminklosauginis klubas, po 1988m. vasarą organizuoto Ekologinio protesto žygio, ATGAJA tapo viena iš ekologinio judėjimo lyderių ir Lietuvos Žaliųjų judėjimo įkūrėjų. Saulius Gricius, tragiškai pasitraukęs iš gyvenimo 1991m., buvo didžiausias Atgajos akcijų įkvėpėjas ir organizatorius, vienas iškiliausių žaliųjų lyderių. Visą ATGAJOS istoriją galima suskirstyti į du svarbiausius laikotarpius: Sauliui Griciui gyvam esant (1987-1991m.) ir po jo mirties (1991-1998 m.). Drauge su senąja ATGAJOS kompanija įgyvendinta daug puikių aplinkosauginių, paminklosauginių, antikarinių akcijų, kurių prisiminimai ir šiandien daugeliui kelia nostalgiją apie "žaliųjų laikus". 1988 m. Ekologinis protesto žygis, drauge su Sąjūdžiu kėlęs Lietuvą iš sovietinio letargo, kuomet pirmą kartą viešai ir garsiai buvo prabilta apie skaudžiausias ekologines problemas. 1989m. pirmasis antikarinis "Taikos žygis ", raginęs sovietinę kariuomenę apleisti mūsų kraštą. Pieno produktų boikotas prieš užterštą pieną ir jo produktus, "Nitratų" akcija prieš chemikalais užnuodytas daržoves, badavimas, spaudžiant Kauno valdžią greičiau rasti vietą Kauno valymo įrenginių statybai, piketas prie Kauno HES, raginant vyriausybę įvertinti Kaišiadorių hidroakumuliacinės elektrinės galingumą ir ekologines pasekmes, piketai prie "Dirbtinio pluošto" ir "Bangos" gamyklų, piketas prieš karinį objektą Kauno raj., Baltijos jūros savaitė. Buvome vieni pirmųjų, pradėjo Lietuvoje švęsti Žemės dieną, išpopuliarinę šią reikšmingą gamtosauginę datą. Dviračių ir aitvarų šventės, organizuojamos drauge su Kauno turistų klubu, tapo vienu iš Kauno pavasario renginių akcentu. Visko ir neišvardinsi.
Atgajoje susibūrė paminklosaugos entuziastai plušėjo Kauno senamiesčio ir archeologinių paminklų kasinėjimuose, tvarkė Kauno apylinkių piliakalnius, gelbėjo nuo visiško išnykimo Lapių pilies liekanas. Pastatytas koplytstulpis Matui Slančiauskui jo tėviškėje, dalyvauta daugelyje talkų visoje Lietuvoje.
Folkloro, liaudies dainų mylėtojai, vadovaujami Idos Stankevičiūtės mokėsi etnografinių dainų, tautosakos. Rasų, Vėlinių, Kalėdų šventimas ne vienam miesto vaikui buvo pirmas gilesnis prisilietimas prie pamirštų tradicijų.
„Atgaja“ – sovietmečiu gimusi Lietuvos ekologijos gynėja
2014-02-06 15:35
Ekologiniai judėjimai, akcijos ir pokyčių skatinimas Lietuvoje šiandien nebestebina nieko. Visai kitokį vaizdą išvystume pažvelgę į laikotarpį, kai Lietuva dar priklausė Sovietų Sąjungai. Aplinkosaugos aktyvistas Linas Vainius, nuo 1988 m. priklausantis vienai pirmųjų Lietuvos aplinkosaugos organizacijų „Atgaja“, sovietmečio pabaigoje organizuotas ekologines akcijas prisimena kaip neįprastą ir netgi pavojingą reiškinį.
Papasakokite apie aplinkosaugos bendrijos „Atgaja“ atsiradimą.
Bendrija „Atgaja“ įsikūrė 1987 m. liepos 16 d. Iš pradžių tai buvo paminklosaugos klubas, kurio tikslas buvo rūpintis Kauno miestu, pažinti jo istoriją. Būrėsi tie, kurie domėjosi senovės paminklais, archeologiniais tyrimais, sąjūdžio idėjomis ar tiesiog norėjo praskaidrinti kasdienybę. Bendrijos nariai troško nuotykių ir bendros veiklos su panašiai mąstančiais žmonėmis. Ilgainiui susiformavo organizacijos branduolys, o šalia jo – daug įvairių grupelių, kurias sudarė labai skirtingų pažiūrų, socialinių sluoksnių ir subkultūrų atstovai. Tuo metu bendrijos veikloje dar nedalyvavau, tačiau žinau, kad kolegos prisidėjo prie darbų, susijusių su įvairių Kauno vietų rekonstrukcijomis, archeologiniais tyrinėjimais. Tačiau kai kurie nariai jau iš pradžių domėjosi ekologija. Tad patys pradėjome organizuoti renginius, kurie tapo modernios Lietuvos istorijos dalimi.
Kokius renginius organizavote?
Pavyzdžiui, 1988 m. vasarą Saulius Gricius, vienas iš „Atgajos“ steigėjų, kartu su bičiuliais suorganizavo ekologinį protesto žygį. Jame dalyvavo apie 500-600 žmonių. Protesto dalyviai susitiko Zubiškėse (Kaišiadorių raj.) ant Neries kranto ir patraukė į savaitės trukmės žygį per Lietuvą. Per jį buvo skelbiama apie Lietuvos gamtos užterštumą, iš didžiųjų gamyklų ir karines pratybas vykdančio Ruklos poligono sklindančius teršalus. Taip pat buvo kalbama apie dvasios ekologiją. Nemuno pakrantėse buvo renkamos atliekos, bandyta nustatyti jų kilmę, rūšiuoti. Apleistuose kariniuose poligonuose buvo aptikta daug išmestos karinės technikos, prilaistyto kuro. Prie Jonavos azoto gamyklos administracijos buvo surengta didelė protesto akcija. Šalia jos esantys miškai buvo pradėję džiūti. Gamyklos tuo metu dirbo praktiškai be jokių valymo įrenginių. Teršalai iš kaminų ir nutekamųjų vamzdžių patekdavo tiesiai į upes, orą. Šiame protesto žygyje dalyvavau ir aš. Mane sužavėjo jauni, iš masės išsiskiriantys žmonės. Jie buvo keisti, įdomūs, linksmi, patrauklūs, išradingi, draugiški, originalūs, daugiau dėmesio skiriantys nematerialiems dalykams.
Koks buvo šio žygio poveikis visuomenei?
Ekologinis protesto žygis buvo tarsi bomba. Kartu su žygeiviais keliavo mokslininkai ir įvairių laboratorijų atstovai, kurie atliko vandens tyrimus, fiksavo ekosistemų būklę. Visuomenė išgirdo daug naują, tačiau patikimą informaciją. Žinios apie blogėjančią Lietuvos gamtos būklę patvirtino kai kuriuos žmonių nuogąstavimus. Buvo plika akimi matyti, kad Nemunas ir kai kurios kitos didžiosios Lietuvos upės dvokia ir užterštos – jose nebegalima maudytis, valgyti ten sugautų žuvų. Nors rūkstantys gamyklų kaminai buvo įprastas vaizdas, tačiau retai susimąstydavome apie poveikį aplinkai ir sveikatai. Šis žygis leido pažvelgti į ekologines problemas kitu kampu. Kilo mintis įkurti Lietuvos žaliųjų judėjimą.
Atrodo, kovojote ir dėl ekologiškesnio maisto?
Taip, tiesa. „Atgajos“ veikloje dalyvavo Žemės ūkio akademijos profesorė Dalia Brazauskienė, kuri vis kalbėdavo apie žemės ūkio užterštumo problemą. Nerimą kėlė gausus trąšų naudojimas, didžiuliai daržovėse esantys nitratų kiekiai, šulinių užterštumas. Profesorė įkalbėjo mus suorganizuoti „Nitratų akciją“. 1988 m. ūkininkų atvežtas daržoves išpylėme prie Kauno rajono savivaldybės ir reikalavome normalizuoti žemės ūkyje naudojamus trąšų kiekius bei saugiai jas laikyti, kad nepatektų į aplinką.
Pradėjome platinti informaciją apie pieno produktų užterštumą cheminėmis medžiagomis. Ne visiems buvo žinoma, kad sergančios ir dideles dozes vaistų gaunančios karvės būdavo melžiamos, o vaistai patekdavo į pieną. Po tokios informacijos paskleidimo žmonės pradėjo nešti nuotraukas su grietinės indeliuose rastomis pelėmis ir žiurkėmis. Surengėme akciją „Pieno produktų boikotas“, per kurią protestavome ir reikalavome, kad tuometinė valdžia įvestų tvarką gyvulininkystės kompleksuose, maisto perdirbimo įmonėse ir pieno kombinatuose.
Kaip „Atgaja“ skatino dvasinę ekologiją?
Manau, kad dvasinė ekologija neatsiejama nuo pacifizmo. 1989 m. šiai temai skyrėme daug dėmesio, analizavome Lietuvoje buvusios tarybinės armijos veiklą ir paliktus pėdsakus. Mes matėme, kad kariniuose poligonuose, kareivinėse ir kitose nuo pašalinių atitvertose teritorijose buvo niokojama gamta. Mums tai nepatiko, kaip ir okupacinės kariuomenės buvimas Lietuvoje. Surengėme ne vieną žygį. Nors sąjūdžio vadovai mus perspėjo būti atsargiems ir „netampyti liūto už ūsų“, mes nevengėme elgtis drąsiai ir įžūliai. Viena įsimintiniausių akcijų įvyko Kėdainiuose. Sugalvojome, kad turime patekti į griežtai saugomą karinį aerodromą. Dar prieš akciją aerodromo kiemo gale atradome tvoroje praardytą skylę, pro kurią galima patekti į saugomą teritoriją. Per akciją tuo pasinaudodami įvedėme visą „taikos žygio karavaną“ – kelis šimtus žmonių. Kareiviai mus pastebėjo tik tada, kai pasiekėme kareivines ir štabą. Jų reakcija buvo klaiki, nežmoniška. Neabejoju, kad kareiviai suvokė, jog už savo neapdairumą bus žiauriai nubausti, todėl elgėsi neadekvačiai.
Buvome surengę ir pacifistinę akciją „Keisk lėles į šautuvus“, kuria skatinome nebegaminti ir nebepirkti militaristinius atributus imituojančių žaislų: šautuvėlių, pistoletų, raketų, kareivėlių. Žmonėms pasiūlėme iškeisti šiuos žaislus į kiškučius, meškučius ir viską, kas gražu ir pūkuota. Pririnkome net keletą šiukšles išvežančių mašinų militaristinių žaislų ir išdalinome daugybę pūkuotų minkštų žaisliukų. Manau, ši akcija didesnį poveikį padarė ne vaikams, o tėvams. Tikėtina, kad daugeliui vaikų buvo gaila skirtis su savo pamėgtais žaislais.
Kuri akcija sulaukė didžiausio visuomenės dėmesio?
Tikriausiai 1989 m. ant Kauno marių kranto vykęs protestas prieš Kaišiadorių hidroakumuliacinės elektrinės statybas. „Atgajos“ nariai buvo matę filmuotą medžiagą apie „Green Peace“ veiklą, kai aktyvistai, plaukdami mažais laiveliais, kovoja prieš banginių medžioklę ar atliekų skandinimą jūrose. Tai mus labai žavėjo ir skatino imtis panašių veiksmų. Žinodami, kad naujai statoma Kaišiadorių hidroakumuliacinė elektrinė darys žalą aplinkai, dirbs išvien su atomine elektrine, sugalvojome sustabdyti plukdomas turbinas, kurios turėjo būti naudojamos statyboms. Blokavome priplaukę paprasčiausiais pripučiamais gelbėjimosi plaustais. Turbinas aprašinėjome negražiais užrašais ir įkūrėme savo protesto stovyklą. Kai kurie ten apsistojo kelioms savaitėms, užsiėmė menais ir kitokia veikla. Galiausiai mokslininkai patvirtino, jog numatytos statybos darys žalą Kauno marioms ir Nemunui, pagreitins krantų eroziją. Darbai buvo sustabdyti.
Kaip jautėtės, kai ši akcija pasiekė tokių rezultatų?
Supratome, kad tokiais neformaliais, tačiau tiesioginiais veiksmais galima daryti įtaką valdžios sprendimams. Taip pat pamatėme, kad šie veiksmai yra tiesiogiai susiję su moksline veikla: akademikai ir profesoriai nustato, kas yra blogai, o jauni bei veiklūs akcijos dalyviai atsižvelgia į mokslininkų argumentus ir imasi veiksmų.
Kaip „Atgajos“ veikla vystėsi vėlesniais metais?
Buvo surengta ir daugiau įvairių akcijų, tačiau po Lietuvos nepriklausomybės atgavimo dalis „Atgajos“ narių pasitraukė, kita dalis liko tuo metu jau veikusiame Žaliųjų judėjime. Didelę įtaką turėjo ir „Atgajos“ lyderio Sauliaus Griciaus pasitraukimas iš gyvenimo. Jis visada matė toliau, ryškiau ir savyje turėjo kažko daugiau negu aplinkiniai. Kai jo „Atgajoje“ nebebuvo, naujas lyderis neatsirado ir kažkas pasikeitė visam laikui. Organizacija tebėra gyva iki šiol, tačiau jos nariai susitinka praleisti laiką kartu, o ne organizuoti įvairias akcijas. Šį darbą paliekame naujoms kartoms.
Melagei N.Putinaitei ir kitiems Sąjūdžio istorijos klastotojams
(paskelbta 2018-11-14)
Vilniaus universitete yra tokia feikinės istorijos kūrėja doc. Nerija Putinaitė, kuri viešai meluoja apie Sąjūdžio istorija ir idealus, pasakoja pasakas, kad tai nebuvo nacionalinis išsivadavimo judėjimas. Šitai pseudomokslininkei štai ką noriu pasakyti:
Putinaite, ir kiti liberal-fašistų nusamdyti feikinės istorijos gamintojai, nešmeižkitę Sąjūdžio, nemeluokite, kad tai buvo ne nacionalinis judėjimas, o kažkokių antitotalitaristų tūsas. Tai melas.
Aš aktyviai dalyvavau Sąjūdžio veikloje nuo pat „Atgajos“ klubo organizuotų ekologinių žygių, Sąjūdžio grupės steigimo Mokslų Akademijos Botanikos institute, buvau šio instituto kolektyvo deleguotas į Sąjūdžio Steigiamąjį suvažiavimą. Buvau suvažiavime kartu su savo tėvu dr.Juozu Lebionka, kuris jo darbo kolektyvo Sąjūdžio grupės buvo į suvažiavimą deleguotas stebėtoju.
Aš galiu paliudyti, kad Sąjūdis buvo būtent nacionalinis išsivadavimo judėjimas, bet ne judėjimas prieš kažkokį Putinaitės ligotos vaizduotės sukurtą totalitarizmą.
Tokio totalitarizmo, koks šiandien viešpatauja „nepriklausomoje“ Lietuvoje, nebuvo M.Gorbačiovo perestrojkės laikais. Žodžio ir spaudos laisvės tada buvo žymiai daugiau, o socialinio teisingumo buvo tada nepalyginamai daugiau. Mes tada turėjome nemokamą mokslą, mediciną, pensijas, už kurias buvo galima išgyventi, mikroskopinius šilumos, vandens ir elektros tarifus, pigų kūrą ir t.t. Būtent šiandieninė ES yra absoliuti totalitarizmo imperija, vergovė ir moralinė žmonių degradacija, o šiandieninė Lietuva, ES sudėtyje, yra vieta, kur vykdomas lietuvių tautos genocidas.
Sąjūdis nebuvo už tai, kad išvogti nacionalinį turtą, kad išvaryti milijoną lietuvių į užsienį, kad už proškus ir alų patekti į neoliberal-fašistų valdomą globalistinę ES, kad Lietuvą padaryti plyna kirtaviete, Vokietijos kolonija, kuria važinėja kryžiais ženklinti tankai. Sąjūdis nebuvo už tai, kad būtų grobiami vaikai, kad Gedimino prospektu žygiuotų iškrypėlių paradai, kad į Lietuvą būtų vežami kolonistai afrikiečiai ir arabai, kad Lietuva būtų valstybės parodija su parsidavėliais ir bepročiais valdžioje.
Būtent šitiems išsigimėliams ir renegatams reikalinga apšmeižti Sąjūdžio tikslus ir idealus, kad pateisinti dabar Lietuvoje viešpataujantį antitautinį, antižmogišką, supuvusį ir degradavusį nusikalstamą liberalfašitinį režimą. Tam ir samdomos melagės putinaitės ir kiti degeneratai, o LRT paverstas fake news ir fake history ruporu.
Ačiū, Algimantai už molonų priminimą to, kas pralėkė kaip sapnas - neliko, negrįš ir tai tik gražios svajonės. Apgautos svajonės.
AtsakytiPanaikinti