"GEFIRA" KVIESTINIO AUTORIAUS KALĖDINIS SKAITYMAS
Matau juos vaikštinėjančius po prekybos centrus, besijuokiančius, nerūpestingus. Matau, kaip jie išlipa iš blizgančių automobilių arba į juos įlipa. Matau juos einančius savo miesto gatvėmis ir besibūriuojančius aikštėse. Ir aš klausausi. Klausausi ir girdžiu, kaip jie beveik visi ir visur kalba rusiškai. Gražią, literatūrinę, radijo ir televizijos rusų kalbą. Mane jaudina jos skambesys. Prisimenu laikus, kai mano šalyje buvo dislokuoti sovietų kariai. Sovietų kariuomenėje statistiškai didžiąją dalį sudarė rusų, ukrainiečių ir baltarusių tautybių kariai - trijų tautybių, kurios kalba rusiškai. Jų buvo nemažai, ypač toje mano tėvynės dalyje, kurioje gyvenau ir tebegyvenu. Tačiau tada gatvėse visai negirdėjau kalbant rusiškai. Taip pat nemačiau sovietinių kareivių. Šiandien neįmanoma nueiti šimtą metrų ir negirdėti žmonių, kalbančių rusiškai, negirdėti rusiškai kalbančių... ukrainiečių. Iš tiesų, parduotuvėje stovi nustebęs, kai girdi, kad ir priešais tave stovintis pirkėjas, ir jį aptarnaujanti kasininkė bendrauja rusiškai. Svarstote, ar sapne neperžengėte rytinės sienos. Tačiau tuoj pat suprantate, kad vis dar esate namuose, ir klausiate savęs: ar tikrai esate namie?
Dabar iš pirmų lūpų sužinau, kaip jaučiasi vokiečiai, prancūzai, švedai ar anglai. Jie jaučiasi kaip namie, bet tarsi ne namie. Bet ne. Jiems tikriausiai yra blogiau. Mano šalis priima to paties antropologinio tipo žmones, žmones, kurie laikosi panašaus tikėjimo: mano šalį apgyvendina europiečiai. Žinoma, suprantu, kad minėtieji vokiečiai, prancūzai, švedai ir anglai visai neturi jaustis blogai, kad persikraustė į svetimą šalį neatsikraustydami. Juk daug metų mokyklų, žiniasklaidos ir bažnyčių auklėjimas atliko savo vaidmenį. Prisimenu tas jaunas vokietes iš 2015 m. su užrašais "Sveiki atvykę pabėgėliai" ir veido išraiškomis, kurių neaprašinėsiu dėl ne itin gražių žodžių, kuriuos tektų vartoti. Tos jaunos vokietės, švedės, prancūzės, anglės, kurių protai buvo visiškai pasisavinti ir kurios daro tai, ko jų močiutės būtų gėdijęsi, skelbia tai, ką jų močiutės būtų smerkusios, tiki tuo, apie ką jų močiutės nebūtų pagalvojusios! Deja, jų močiutės ir seneliai palieka sceną ir, kaip ir aš, yra giliai pasibjaurėję tuo, ką mato ir girdi.
Aš apsipirkinėju didžiajame savo miesto prekybos centre, klausausi ir žiūriu į ukrainiečius, žiūriu į tuos vadinamuosius pabėgėlius, žiūriu į jaunus vyrus ir jaunas moteris ir negaliu negalvoti, kad jų tautiečiai sėdi tranšėjose, tankuose, šarvuočiuose, kad jų tautiečiai sėdi šaltuose ir neapšviestuose butuose ir namuose, kad jų tautiečiai prarado viltį sulaukti veiksmingos medicininės pagalbos, kad jų tautiečiai.... Ir negaliu atsikratyti minties, kad jų tėvynainiai - kaip tas ligonis ant skausmo lovos - norėtų bent jau buvimo čia, tų, kurie apsipirkinėja išblizgintuose prekybos centruose, šypsosi ir sėdasi prie stalo su kava ir pyragu; negaliu atsikratyti minties, kad jų tėvynainiai norėtų, kad tie, kurie yra čia, būtų su jais ir bent jau lydėtų juos savo buvimu.
Kas nors man pasakys, kad klystu. Kažkas man pasakys, kad ten, grioviuose ir šaltuose butuose, esantys žmonės džiaugiasi, kad bent kai kam pavyko ištrūkti, kai kam pavyko pabėgti. Galbūt. Tačiau panašioje situacijoje aš vis dėlto norėčiau, kad mano tautiečiai būtų su manimi. Manęs nedžiugintų mintis, kad štai šiam vyrui ar šiai moteriai pavyko pabėgti. Veikiau jausčiausi išduotas. Jausčiausi paliktas pats sau šio vyro ir šios moters. Manau, kad yra daugiau bendraminčių, daugiau tokių žmonių kaip aš, kurie neturi nei tiek sumanumo, nei tokių pažinčių, nei tokio pareigos jausmo ir solidarumo su savo tautiečiais, kad išsigelbėtų patys ir nesirūpintų kitų bendruomenės narių likimu. Manęs nedžiugintų mintis, kad daugeliui pavyko išsigelbėti. Pažįstu save, todėl žinau, kad būčiau išstumtas iš traukinio, perpildyto perbėgėlių arba, jei norite, pabėgėlių; žinau, kad nesugebėčiau pasirūpinti kuru savo automobiliui, nesugebėčiau papirkti pareigūno, kad išbrauktų mane iš šaukiamųjų sąrašo. Būčiau bejėgis.
Su šia mintimi einu per prekybos centrą, žiūriu į žmones, kuriuos mums liepiama vadinti pabėgėliais - nedrįskite jų vadinti perbėgėliais ar dezertyrais! - ir susimąstau apie pasaulį, kuriame gyvenu. Jau kelis dešimtmečius žodis "pabėgėlis" puikuojasi dienraščių, savaitraščių ir mėnraščių puslapiuose, jau kelis dešimtmečius žodis "pabėgėlis" nenustoja skambėti per radiją ir televiziją. Negaliu atsikratyti minties, kad šis visuotinis pabėgėlių judėjimas nėra natūralus reiškinys; veikiau už natūralumo regimybės slypi kažkieno sumanymas, sumanymas perkelti milijonus žmonių visame pasaulyje, sumanymas vykdyti etninius mainus, nušluoti tautas nuo žemės paviršiaus. Tikrai šėtoniškas ketinimas. Solve et coagula: sugriauti (tai, kas yra) ir vėl surinkti arba, kaip įprasta sakyti šiais laikais, pastatyti geriau (iš naujo). 2012 m. Londono olimpinių žaidynių atidarymo meninės inscenizacijos arba 2016 m. Šventojo Gotardo tunelio atidarymo inscenizacijos tik patvirtina šį spėjimą.
Man akivaizdu, kad šių masinių perkėlimų norima. Kaip kitaip paaiškinti tą reiškinį, kad galingosios Jungtinės Valstijos leidžia milijardus dolerių ginkluoti Ukrainą ir nesugeba suvaldyti nesibaigiančio žmonių masių srauto, kertančio pietinę JAV sieną? Kaip kitaip paaiškinti reiškinį, kad vieną dieną Vokietijos policijos pajėgos susidoroja su kažkokia organizacija, kurios nariai neva siekė valstybės perversmo ir norėjo atkurti Vokietijos imperiją (gana juokinga idėja), o Didžiosios Britanijos policijos pajėgos nepadarė to, ką turėjo padaryti, kai pakistaniečių gaujos ilgus metus Roterhame ir kituose miestuose paverginėjo ir prievartavo šimtus paauglių britų mergaičių? Kur yra noras, ten yra ir kelias. Akivaizdu, kad norima tam tikrų dalykų. Su tuo susiję dvigubi standartai Vakaruose tapo politine ir socialine norma. Visose gyvenimo srityse. Kaip paaiškinti tokį nepaprastą Vakarų žiniasklaidos budrumą bet kokiai nacionalizmo ar nacizmo apraiškai, kai tuo tarpu Ukrainoje ji užmerkia akis ar net remia nacionalistinio ir nacistinio politinio profilio grupes?
Kokia yra vadinamoji visuomenės nuomonė apie visa tai? Sunku spręsti apie tikrąją visuomenės nuomonę. Juk tai, kas laikoma viešąja nuomone, yra ne kas kita, kaip pagrindinių žiniasklaidos priemonių, t. y. nedidelės grupės žmonių, kurie disponuoja šiomis žiniasklaidos priemonėmis, nuomonė. Laikotarpis. Štai Vokietijos kanclerė sako kalbą ženklo fone: Deutschland - Einwanderungsland. Ar tikrai visi vokiečiai nori, kad jų šalyje vis didėtų antropologinių tipų, religijų ir kultūrų mišinys? Štai Amerikos prezidentas vėl ir vėl kartoja, kad įvairovė yra Amerikos stiprybė ir kad gerai, jog nuo 2017 m. baltieji JAV jau tapo mažuma. Ar jis tikrai tuo tiki? Ar jo šeimoje yra įvairių antropologinių tipų, tikėjimų ir kultūrų žmonių? O kaip dėl kitų Vakarų šalių? Deja, visur ta pati veidmainiška ideologija ir visur ta neva autentiška visuomenės nuomonė, kuri nori įvairovės ir imigracijos. Kažkodėl nenoriu tuo tikėti. O netikiu visu tuo todėl, kad esu iš šalies, kurioje vos prieš mėnesį iki visiško valdžios praradimo tuometinis lyderis vis dar buvo pasiekęs 98 proc. rezultatą parlamento rinkimuose....
Lygiai taip pat netikiu žmogaus sukelta klimato kaita, kuria mūsų sąmonė atakuojama jau daugiau nei ketvirtį amžiaus. Kodėl ja netikiu? Būtent todėl, kad mano sąmonė diena iš dienos negailestingai puolama šia nesąmone; būtent todėl, kad ši žmogaus sukelta klimato kaita man kišama į gerklę; būtent todėl, kad man rodomi isteriški paaugliai, kurie yra rimtai įsitikinę, kad po kelerių metų jie neturės kuo kvėpuoti. Man tai visiškai nusibodo!
Kita vertus, lengvai tikiu, kad šis žmogaus sukeltos klimato katastrofos planas yra protingas, kad nepasakyčiau gudrus ir klastingas Vakarų planas valdyti pasaulį. Žiūrėkite! Štai klimato arba anglies dioksido mokestis įvedamas vadinamosiose besivystančiose šalyse pagamintiems produktams. Gudru! Vakarai neturi drąsos paprasčiausiai įvesti tarifus Antrojo ir Trečiojo pasaulio prekėms, todėl griebiasi tokios apgaulės! Kodėl Vakarai neturi drąsos atvirai įvesti muitus? Paprasčiausiai todėl, kad taip ilgai ir taip nepakenčiamai kalbėjo apie lygias galimybes visiems, apie laisvą rinką, laisvą prekių ir paslaugų judėjimą, kad muitų įvedimas atvirai prieštarautų šiems kilniems šūkiams. Štai taip, štai jums ir viskas! Mes - Vakarai - kovojame už visos žmonijos gerovę! Tik vardan šio gėrio esame priversti įvesti klimato arba anglies dioksido mokestį! Tai jokiu būdu ne dėl to, kad bijome konkurencijos. Tikimės, kad mus suprasite: visa tai - jūsų labui! Žinoma.
Žinoma, galvoju sau, kai vaikštau po prekybos centrą ir klausausi pro šalį einančių žmonių. Kartkartėmis išgirdęs rusų kalbą, negaliu negalvoti apie Rusiją ir Ukrainą, negaliu negalvoti apie slavų tautas. Prisimenu, kaip prieš daugiau nei dvidešimt metų buvo su Jugoslavija. Pietų slavai - daugiausia kroatai ir serbai - buvo nusiteikę vieni prieš kitus; dabar rytų slavai - daugiausia rusai ir ukrainiečiai - yra nusiteikę vieni prieš kitus. Jugoslavijai žlugus, dalyvaujant Vakarams kariniu, finansiniu ir politiniu požiūriu, ginčai nesibaigė. Žlugus Sovietų Sąjungai, taika nesibaigė. Ir ten, ir čia galingieji siekia dar labiau politiškai suskaldyti pasirinktą pasaulio regioną ir tuo tikslu sėja, augina ir ugdo neapykantą tarp tautų. Pagalvokite apie tai! Devintojo dešimtmečio pabaigoje ir dešimtojo pradžioje atrodė, kad gimsta nuostabus naujas pasaulis! Tie, kurie yra vyresni, prisimena triumfuojantį "Scorpions" dainos "Winds of Change" maršą, melodiją, kuri tapo garso takeliu filmuotai medžiagai, rodančiai Berlyno sienos griūtį. Atrodė, kad Šaltasis karas baigėsi, kad žmonija žengia į draugystės ir bendradarbiavimo erą. Deja!
Ukraina nuo pat pradžių buvo sukurta kaip valstybė, priešpriešinama Rusijai. "Ukraina - ne Rusija" - taip vadinosi pirmojo Ukrainos prezidento Leonido Kučmos knyga. Pamažu iš "ne Rusijos" Ukraina tapo antirusiška valstybe, taranu Vakarų rankose, skirtu smogti tai Rusijai. Ar dar prisimename Julijos Tymošenko žodžius, kaip ji norėjo smogti Maskvai branduoline bomba? Ar prisimename, kaip sekretorė V. Nuland ir ambasadorius J. Pyattas drąsino Kijevo demonstrantus į mūšį, stovėdami tarp jų Kijevo Maidane? Ir vis dėlto panašus elgesys, t. y. atviras Rusijos užsienio reikalų ministro ir Rusijos ambasadoriaus Londone, Paryžiuje ar Berlyne palaikymas smurtiniams, kelias savaites trukusiems protestams, sukeltų pasipiktinimo šėlsmą tai patyrusiose šalyse! Ką darytų Vašingtonas, jei priešiškai nusiteikusi Meksika sudarytų karinį aljansą ar tiesiog užmegztų karinius ryšius su Rusija ar Kinija? Ar tikrai taip sunku įsivaizduoti tam tikrų veiksmų pasekmes? Ar Nuland, Pyatt ir tie, kurie traukė virveles, nežinojo, kokia rizika tuo metu rizikavo? Prašau.
Kodėl beprasmiškai kartojame, kad kaltas tas, kuris pradėjo karinę invaziją? Nereikia būti genialaus proto, kad suprastum, jog agresorius yra ne tas, kuris fiziškai atsako į situacinę grėsmę, o tas, kuris tą situacinę grėsmę sukuria. Prieš akis iškelkime klasikinę sceną iš vesterno: du ginklanešiai stovi vienas prieš kitą, rankomis laikydami ginklų rankenas. Kai situacija, kurioje atsidūrė šie du vyrai, jau yra susiklosčiusi, kai jie jau stovi vienas priešais kitą, kaltininkas yra ne tas, kuris pirmas išsitraukia ginklą, kuris pirmas iššauna. Priešingai! Dvikovoje svarbiausia, kuris iš priešininkų pirmas iššauna - pirmas išsitraukia ginklą - nes tai suteikia daugiau galimybių laimėti, daugiau galimybių išgyventi. Ar sunku buvo tai numatyti? Ko neturi šie didieji politikai, geriausių universitetų absolventai: pakankamai aukšto intelekto koeficiento ar elementaraus geranoriškumo?
Ir ne viename portale radau užuominų, kuo jis buvo, iki pakeičiant orientaciją. [Žinoma, gerąja prasme]
AtsakytiPanaikinti