Tucker Carlson laidoje JAV atsargos pulkininkas Dauglas Macgregor. Atrodo, kad mes iš tikrųjų ketiname kariauti su Iranu. Ar esame tam pasiruošę?
Viktoras Orbanas pirmadienį pareiškė, kad Europos Sąjunga yra "bloga buvusios Sovietų Sąjungos parodija" ir, nepaisant Briuselio mėginimų kontroliuoti Vengriją, jos vyriausybė ir toliau valdys šalį savo nuožiūra.
Kalbėdamas renginyje, skirtame 1956 m. Vengrijos sukilimui, kai Nikitos Chruščiovo Sovietų Sąjunga numalšino Vengrijos žmonių bandymą sukilti, paminėti, Vengrijos ministras pirmininkas savo šalies narystę ES sugretino su sovietų okupacija, tačiau teigė, kad Briuselio priespauda yra menkesnė, palyginti su kruvinu komunistiniu režimu.
"Šiandien atsiranda dalykų, kurie primena sovietinius laikus. Taip, būna, kad istorija kartojasi", - sakė V. Orbanas renginio Vešprėmo mieste dalyviams.
"Laimei, tai, kas kadaise buvo tragedija, dabar geriausiu atveju yra komedija. Laimei, Briuselis nėra Maskva. Maskva buvo tragedija. Briuselis yra tik bloga šiuolaikinė parodija", - šmaikštavo jis.
"Fidesz" lyderis teigė, kad jo vyriausybė, nepaisant to, kad jai trukdo liberalioji demokratija, kurią Vengrijai siekia primesti Europos Sąjunga, ir toliau priešinsis de facto ES sostinėje vyraujančiai liberaliajai srovei.
"Mes turėjome šokti pagal melodiją, kurią švilpė Maskva", - sakė V. Orbanas apie sovietų kontroliuojamą Vengriją. "Briuselis taip pat švilpia, bet mes šokame taip, kaip norime, o jei nenorime, tai ir nešokame", - sakė jis miniai.
Neseniai Vengrijos nukrypimo nuo pagrindinės ES politikos pavyzdys buvo Viktoro Orbano susitikimas su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu Pekine, per kurį jis rizikavo užsitraukti Europos liberaliojo elito rūstybę, paspausdamas ranką Rusijos vadovui - pirmasis ES lyderis, kuris tai padarė nuo praėjusių metų vasario mėnesio, kai Maskva įsiveržė į Rytų Ukrainą.
Vengrijos ministras pirmininkas tvirtino, kad susitikimu siekiama sudaryti palankesnes sąlygas taikai Vengrijos pašonėje, o tai yra ilgalaikis Vengrijos vyriausybės tikslas, priešingas Europos Sąjungos politikai, pagal kurią Ukrainos prezidento Volodymyro Zelenskio prašymu Kijevui nuolat teikiama karinė pagalba.
Briuselis ir toliau nesutaria su Budapeštu dėl to, kaip geriausiai reaguoti į vykstantį konfliktą, o Viktoro Orbano administracija atsisako teikti karinę paramą. Pranešama, kad Vengrija taip pat rengiasi pirkti didesnius kiekius rusiškos energijos, kad šią žiemą vengrų namai išliktų šilti, nes V. Orbanas be paliovos laikosi nacionalistinio požiūrio į karą ir rūpinasi saviškiais.
"Mes neleisime, kad sankcijos dar labiau padidintų Vengrijos infliaciją", - anksčiau yra sakęs V. Orbanas.
Vengrija taip pat yra tam tikra prasme Briuselio spaudžiama dėl Europos Sąjungos noro iš dalies pakeisti daugiametę biudžeto programą, kad Kijevui būtų skirta daugiau lėšų, o tam šiuo metu reikia vieningo ES valstybių narių pritarimo.
Budapeštas lieka vienintelis, kuris nepritaria šiam planui, ir, kaip manoma, naudojasi savo įtaka siekdamas priversti Europos Sąjungą skirti Vengrijai priklausantį finansavimą, kurį Briuselis sulaikė dėl nuolatinio susirūpinimo dėl demokratijos nuosmukio šalyje, o Vengrijos vyriausybė griežtai atmeta šiuos kaltinimus.
Pirmadienį kalbėdamas Europos Sąjungos vyriausiasis diplomatas Josepas Borrellis pripažino, kad blokas dar nepriėmė vieningo sprendimo dėl tolesnio finansavimo Ukrainai skyrimo.
"Mums dar nepavyko išspręsti aštuntosios ir paskutinės Europos taikos fondo dalies problemos. Vis dar ieškome šio klausimo sprendimo, bet vienaip ar kitaip jį rasime", - sakė jis žurnalistams.
https://www.youtube.com/watch?v=-xj1Qo10KU4
Kandidatas į Prezidento postą atsargos generolas majoras Valdas Tutkus atsakė į daugelį potencialių rinkėjų klausimų. Vienas iš jų - "Kas bus su Tichanovkaja?"
Gen. V.Tutkus atsakė (1:07):
Nebūtų tikslinga ją gražinti Lukašenkai, nežiūrint, kad prie sienos ji buvo atvežta Baltarusijos KGB ir mūsų valdžia apie tai puikiai žinojo. Neskaitant to, manau, kad surasim tokią valstybę, kuri ją priims. Vargiai ji ten bus prezidente, gal pabėgėle, bet Lietuvoje jai ne vieta.
Komentaras TV laidos aprašyme sakoma:
Nuo Taikos Generolo iki Taikos Prezidento? Kodėl buvęs Lietuvos kariuomenės vadas gen. Valdas Tutkus apsisprendė dalyvauti Lietuvos Prezidento rinkimuose? Ar iš tiesų Prezidentą renka JAV ambasada, o ne Lietuvos piliečiai? Ar iš tiesų Lietuvos Prezidentas nieko negali? O jeigu gali, tai ką? Apie tai tiesioginėje Komentaras TV laidoje kalbasi žurnalistė Giedrė Gorienė ir į LR Prezidento postą kandidatuosiantis buvęs Lietuvos kariuomenės vadas Valdas Tutkus.
Širvintos. „Versmė“, 2000, Vilnius, psl. 109-119
Plačiai žinoma nemaža istoriografinių šaltinių lietuvių, lenkų, rusų ir kitomis kalbomis, patvirtinančių bei įrodančių, jog Vilnija (Vilniaus gubernija) net XIX a. pabaigoje buvo daugiausia gyvenama ne lenkų, o lietuvių. Mūsų nuomone, pats patikimiausias šį faktą patvirtinantis šaltinis yra 1897 m. įvykdyto visuotinio minėtos gubernijos gyventojų surašymo duomenys, iš kurių matyti, jog tų metų vasario 9 (sausio 28) dieną joje kartu su tam tikru kitų tautybių žmonių skaičiumi gyveno 279 700 lietuvių ir 129 751 lenkas (1), o gubernijos apskrityse (vien kaimiškosiose vietovėse) lietuvių skaičiaus pranašumas buvo dar didesnis: 276 120 lietuvių ir tik 77 034 lenkai (2). Be to, prie lietuvių reikėtų pridėti 157 žmones, užsirašiusius žemaičiais (3). Taigi pačioje XIX a. pabaigoje Vilniaus gubernijos kaimiškosiose vietovėse lietuvių buvo net tris su viršum kartų daugiau negu lenkų ir sulenkėjusių žmonių.
Tačiau neilgai trukus po čia minėto gyventojų surašymo daugelyje Vilniaus gubernijos vietovių lietuvių vartojamoje kalboje pradėjo reikštis dideli pakitimai. Vyskupijos administratoriams pašalinus lietuvių kalbą iš daugumos bažnyčių, lietuviai buvo priversti melstis lenkiškai. Be to, kelis spaudos draudimo dešimtmečius rašto jie tegalėjo mokytis iš lengvai gaunamų lenkiškųjų elementorių ir maldaknygių. Šiomis aplinkybėmis ypač jaunoji lietuvių karta pradėjo sparčiai tolti nuo savo gimtosios kalbos ir namuose bei viešajame gyvenime šnekėti lenkiškai.
Tuo atžvilgiu buvo labai būdingas Širvintų kraštas, kur XX a. pradžioje lietuviškai tarpusavyje tekalbėjo tik vyriausios kartos žmonės; jų vaikai dar mokėjo šią kalbą, tačiau namuose ir su kitais žmonėmis jau dažniausiai kalbėdavo lenkiškai; vaikaičiai, 1930 m. įvedus Ukmerges apskrityje, kuriai priklausė ir Širvintų kraštas, privaloma pradinį mokymą, į mokyklas ateidavo visai nesuprasdami lietuviškai, ir čia protėvių kalbos mokydavosi nuo pradžios. Tačiau net ir taip sulenkėję širvintiečiai, su labai mažomis išimtimis, laikė save lietuviais ir per trumpą laiką mokyklose ir po to Lietuvos kariuomenėje išmokdavo lietuvių kalbos. Kalbant apie polonizacijos procesą Lietuvoje, Širvintų krašto patirtis įdomi bei reikšminga ir todėl, kad ši provincija priklauso centriniam Lietuvos regionui (Vilnijai); jos apylinkėse buvo viena pirmųjų mūsų valstybės sostinių - Kernavė.
Lietuvos valstybės istorijos archyve yra išlikusi 1897 m. visuotinio gyventojų surašymo Širvintų valsčiuje dokumentacijos dalis (4), leidžianti atkurti ne tik šio krašto, bet ir visos to meto Vilniaus apskrities polonizacijos proceso vaizdą.
Su visu strapsniu galima susipažinti čia:
Audroniaus Ažubalio FB nuotrauka
Skaudu dėl Tautos, kuri, it kokia avinų banda, satanistų vedama į globalizmo skerdyklą.
Verčiami paminklai, trinamos gatvės, bet tik su lietuviškais vardais, o vietoj jų atsiranda paminklai vamzdžiui, zapai ir panašiems globalizmo sužalotų smegenų produktams.
Tik pagalvokite, koks marinamos lietuvių tautos įžūlumas - sugalvojo statyti paminklą iškiliausiam nūdienos lietuvių poetui Justinui Marcinkevičiui. Tiesa, buvo sugalvota kažkokią tai beprotišką kėdė, bet juk užrašas lietuviškas, negalima. Kaip sakė vienas narkomanų ir spalvių partijos atstovas: reikia palikti erdvės ateičiai tiems, kas išstumia lauk lietuvius. Juk toks sorošizmo-švabizmo tikslas.
Sukilus patriotams prieš mūsų didžiavyrio niekinimą, pasirodė graži Širvintų miesto vadovų iniciatyva įamžinti Justino Marcinkevičiaus atminimą šiame mieste.
Spalio 19 d. Širvintų savivaldybės puslapyje www.sirvintos.lt pasirodė nuotraukos darbų, vienas kurių ir įamžins mūsų dainiaus atminimą.
Širvintų puslapyje rašoma:
Nuo šiandien, spalio 19 d., iki lapkričio 2 d. kviečiame balsuoti ir rinkti VIENĄ labiausiai patinkantį Justino Marcinkevičiaus atminimo įamžinimo Širvintose idėjinį modelį! (mano pabraukta).
Nuotraukoje savivaldybės atrinkti keturi projektai.
Nesitikėjau, kad iš tokio Širvintų merės užmojo teliks štai tokia glupstva. Juk siūlė patriarchas pasodinti J.Marcinkevičiaus garbei medelį, pavyzdžiui baobabą. Nr. 4 taip ir yra - medelis, o prie jo numestas antkapis. Tokių esu matęs Kairėnų kapinėse Vilniuje. Dar bibliotekininkė, kurios biblioteką valdžia likviduoja ir ji, štai, sėdi nusiminusi ant popierių krūvos (Nr.3). Dar čia matau subombarduotą, sužeistą ir bintais suraišiotą palestinietį, laikantį rankose JTO "Žmogaus teisių deklaraciją" (Nr.2). Dar yra kažkoks niekelis nuo mamos bufeto, simbolizuojantis taiką "Mir" (Nr.1).
Kur šitiems niekingiems Širvintų menkniekiams prieš Vilniaus Vamzdį, jo idėjinį užtaisą! Tai bent "Idėjinis modelis" su gilia prasme: Tris Lietuvos dešimtmečiai nuleisti į kanalizaciją.
Širvintų idėja smulkesnė - jokios idėjos. Gal kažkokia mikroskopinė, infuzorijos dydžio!
Aš padariau koliažą iš pernykščios savo nuotraukos greta bronzinio grafo Tiškevičiaus Palangoje.
Stovėtų štai toks Justinas Marcinkevičius, normalaus ūgio, simpatiškas lietuvis, savo tėvų žemėje, be jokios globalizmo sužalotų smegenų idėjos. Ateitų dėkingi skaitytojai, apsikabintų, padėkotų.
Jei tikslas susinaikinti, išvažinėti, "Globali Lietuva", "Lietuva 2050", tuomet labai tinka širvintiškių savivaldos atrinktos "idėjos".
Jūs man: - Negalima lyginti!
O kodėl negalima?
Man, atrodo, kad lietuvių Tautai Justinas Marcinkevičius yra nei kiek ne mažesnė vertybė!
Kreipiuosi į Širvintų gyventojus:
Sustokite ir atsikvošėkite! Nenusiriskite iki Vilniau merijos "idėjinių modelių" lygio!
Nesenai patriarchui sukako 91 metai. Neišmeskite tų savo balvonų. Tokiam anūko paskirtam "Valstybės vadovui" turėtų tikti!
Lietuvoje yra normalių paminklų žinomiems žmonėms. Kelis pavyzdžius žemiau pateikiu:
Lietuvos lenkakalbių laikraštis „Tygodnik Wileńszczyzny“ paskelbė straipsnį pavadinimu „Prieš 103 metus Vilniaus kraštą išlaisvino savi kariai“. Taip, čia apie Želigovskio kariuomenę, okupavusią Vilnių ir Vilniaus kraštą, Lietuvos kariuomenės atremtą tik prie Širvintų ir Giedraičių. Tekste kapitaliai perrašoma Lietuvos istorija: meluojama, kad okupantai siekė „išlaisvinti Vilnių ir Vilniaus kraštą bei perduoti vietos žmonės teisę spręsti dėl savo žemės ateities“, dar kad „miesto išlaisvinimas vietos gyventojų Vilniaus krašte buvo priimtas su entuziazmu“, kad „miestas sveikino savo išvaduotojus“ ir kad Želigovskio įkurtoje Vidurio Lietuvoje „gyveno apie pusę milijono žmonių (apie 70 proc. buvo lenkai, 20 proc. žydai ir tik 4 proc. lietuviai)“. Dar daug ten melo, bet šitas gal svarbiausias.
Nes istorinė tiesa ta, kad Želigovskis nieko neišlaisvino, o okupavo teritorijas, ką tik Suvalkų sutartimi pripažintas Lietuvai, vietos gyventojams laisvai spręsti savo likimo niekas neleido, okupantus entuziastingai sutiko nebent lenkai, o gyventojų sudėtis buvo absoliučiai priešinga negu rašoma. Okupacija akivaizdi ir platesnio komentaro nereikalauja, apie tai net mokyklose (vis dar) mokoma.
O štai „laisvas krašto gyventojų apsisprendimas“ tapo modeliu 1940-ųjų sovietinei ir 2022-ųjų putininei okupacijai. Mat okupavę teritorijas ir įvedę karinį dekretais valdžiusį režimą, lenkai galiausiai surengė fiktyvius rinkimus į Vilniaus Seimą, gaudė ir baudė baudomis ir kalinimu visus, agitavusius nedalyvauti šiuose „rinkimuose“, kuriuos kitataučiai vis tiek boikotavo, o galiausiai „išrinkus“ okupantams priimtiną marionetinį Seimą, šis netrukus pasiprašė Lenkijos aneksijos. Visiškai kaip 1940-aisiais su Liaudies Seimu, o 2022-aisiais su keturiomis okupuotos Rytų Ukrainos respublikomis. Tuo ši istorija vertinga – primena istorines paraleles tarp skirtingų diktatorių vienodų okupacinių praktikų.
Tautinė sudėtis tarpukario Vilniaus krašte buvo priešinga tai, kurią vaizduoja „Tygodnik Wileńszczyzny“ antivalstybinė propaganda. Lenkijoje apgintos prof. Broniaus Makausko disertacijos skaičiavimais tarpukario Vilniaus krašte (sienos nesutampa su „Vidurio Lietuva“, bet kalbame apie iš esmės tą patį darinį) gyveno per 300 000 lietuvių. Vilniaus mieste absoliuti dauguma gyventojų buvo žydai, lietuvių iš tiesų vos keli procentai. Ko tikrai buvo mažuma – tai lenkų. Tiek mieste, tiek kaimiškose apylinkėse. Plačiau tiek apie gyventojų skaičių, tiek apie okupacijos etapus ir – svarbiausia, nes mokyklose visiškai nutylima – apie dvidešimt metų lietuvių gyvenimo okupuotame Vilniaus krašte galite paskaityti prof. Makausko disertacijos pagrindu išleistoje knygoje „Vilnijos lietuviai 1920-1939“. Tai yra arčiausia to, ką būtų galima pavadinti valstybės lygiu nuslėptos istorijos studijomis.
Ažubalis tikisi, kad į šį tautinę nesantaiką kurstantį straipsnį sureaguos žurnalistų etika, Lenkijos ambasadorius ir Vilniaus rajono meras. Visgi čia Vilniaus rajono laikraštis. Manau, kad nė vieni nereaguos. Manau, kad reaguoti turėtų prokuratūra, bet yra liūdna spraga Lietuvos įstatymuose, kuri neleidžia to padaryti. Šis straipsnis yra aiškus vienareikšmiškas okupacijos neigimas, kaip numato Baudžiamojo kodekso 170(2) straipsnis. Tačiau šis straipsnis apima tik nacistinę ir sovietinę okupaciją. Carinės ar pilsudskinės okupacijos neigimo jis nereglamentuoja, tad tą daryti galima į valias. Ir autonomininkai noriai tą daro. Galima. Drįstu tik spėti, kad tokia spraga palikta ir iki šiol niekas nebandė jos užkamšyti todėl, kad turime kelis garsius istorikus, kurie irgi mielai viešai flirtuoja su idėja, kad nebuvo jokios Vilniaus okupacijos, o tik „pilietinis karas“ tarp dviejų Lietuvos vizijų (modernios tautinės ir ATR atkūrimo). Tobulai pagal Varšuvos istorijos versiją. Taigi galime neigti okupaciją nebaudžiami.
Kas šis Vilniaus rajono laikraštis „Tygodnik Wileńszczyzny“? Iš esmės tai yra LLRA partijos ruporas. Pasirodo, laikraštis priklauso įmonei „Rejspa“. Jai vadovauja toks Robertas Rackevičius. Bent 2020 metais jis buvo Valdemaro Tomaševskio padėjėjas Europarlamente. Anksčiau ir pats Tomaševskis buvo šitos įmonės vadovu. Savininkai yra keturi, jeigu niekas nepasikeitė per pandemiją, tai du iš jų – buvę LLRA parlamentarai Vanda Kravčionok ir Michalas Mackevič.
Laikraštis amžinai būdavo vienintelis Vilniaus rajone skelbiamų konkursų dalyvis ir laimėtojas, todėl apie 75 proc. jo pajamų sudarydavo rajono parama. Eilė darbuotojų, žurnalistų – LLRA nariai ir kandidatai. Žodžiu, partijos ruporas, rajoninės galios vertikalės dalis. Nežinau, ar po socdemo Roberto Duchnevič išrinkimo rajono meru tai keičiasi. Bet esmė keistis negali, nes pats Duchnevičius yra autonomininkų reikalavimų šalininkas ir pasirašo po visa LLRA tautinių santykių darbotvarke.
Visgi būtų labai įdomu, ar meras teiktųsi pasmerkti ir paneigti bent jau šio antivalstybinio, istoriją perrašinėjančio straipsnio teiginius. Ar Vilniaus krašto okupacija jam yra saviškių pergalė, ar jo valstybės sostinės atplėšimas? Jokio vidurio kelio čia nėra ir būti negali, per šį vienintelį klausimą tobulai atsisijoja Lietuvai lojalūs ir antivalstybiškai nusiteikę Lietuvos lenkai. Nustebsiu, jei sužinosim mero nuomonę. O būtų gerai. Jeigu prasidėtų karas, Vilniaus savivaldybei reikėtų lemtingus pasirinkimus daryti vienai pirmųjų.
https://www.propatria.lt/2023/10/vytautas-sinica-autonomininkai-siauteja.html
Prof. Michaelas Hudsonas – pasaulinio garso klasikinis ekonomistas. Sekite Michaelo Hudsono veiklą: https://michael-hudson.com/ https://www....