2026 m. lapkričio 17 d., antradienis

Žodis iš rašto eina į ausį. Žodis, pasakytas iš širdies, eina į širdį. Išlaužo mokyklai 100 metų

Gausus sugrįžusių įvairaus laikotarpio ir amžiaus moksleivių būrys pasitiktas Išlaužo mokyklos su 100 metų moksleivio pažymėjimu ir užrašu ant durų mokykloje '' Mokytojai taip pat mokosi''. Mes iš jūsų, gerbiami mokytojai,gaudydami kiekvieną jūsų žodi, išgirdome: „ Baltos lankos, juodos avys, kas išmano tas jas gano.“ Vėliau gyvenime įsitikinau, kad kiek tu beturėtum žinių mokslo diplomuose, tas avis gali ganyti tik išmanantys. Žinios dar ne viską reiškia. Kaip ir tą  susitikimų dieną pradedant- Mišios bažnyčioje. Už ką? Už tarybinio mokytojo atgailą, rišant ir segant per prievartą komunistinę simboliką vaikams ir mokant mokytojams, kad tėvynė TSRS. Neikite vaikai sekmadieniais į bažnyčią. Eikite pas draugus žaisti, pameluokite tėvams ir taip 50 metų. Tad nepykite tarybiniai ( ne visi ) senjorai ir senjorės mokytojai, kad kunigas Šv. Mišiose nepaminėjo jūsų kolegų išėjusių amžinybėn. Ši bažnyčia, internete dabar skelbiama dvaru. Žinote kas vyksta dvaruose, nes ir Švietimo Ministerijos svečias nė vieno žodžio apie tuos tarpukario Lietuvos kolegas mokytojus, ką mena ir pats pastatas, karo metų, pokario mokytojų, kurie mokykloje sugebėjo slėpti partizanus, kai tuo tarpu kitose klasėse vyko bolševikiniai balsavimai. Žinias sėmėmės prie žibalinių lempų, kurio dažnai pritrūkdavo. Nė vienos žvakutės ar gedulo krepšelio, malda, giesme, nebuvo nunešta iš bažnyčios į kapines. O tai anie mokytojai, kai po pirmos komunistinės švietimo sistemos sporto salėje, po konferencijos buvo užgrota internacionalas, atsistoję mokytojai sugiedojo laisvos Lietuvos Himną. Šitie mokytojai, disidentai, partizanai atnešę mums Sausio 13 laisvę ir bažnyčios malda ir gyvu žodžiu buvo pamiršti. Tiek to. Ant registracijos 100-mečio svečio dalyvio Mokinio pažymėjimo parašyta: „100 METŲ kartu į ateitį“ Manau su tokia atmintimi, kurią prisimena tik tarybinio laiko mokiniai, mokytojai, ateitis toli nenuves. Šventasis Tėvas Pranciškus, eidamas susitikti su įvairių šalių žurnalistais, jiems pateikė mintį: „Kritika yra vilties ir meilės aktas“. Nesigirdėjo gyvo žodžio, kuris, gerbiami mokytojai, perskaitytas iš rašto eina tik į ausį , o pasakytas iš širdies eina į širdį. Taip trūko tos širdies tiems mokytojams kurie vedė mus mokinius kitomis nei tarybinio žodžio mintimis į laisvos Lietuvos viltį. Apdovanoti pagerbti „tarybiniai“ mokytojai. Nepamiršti. Gerai. Ne visi buvo drąsūs, kaip, šios mokyklos berniukas Alfonsas, po traukinių vagonais, įsikibęs sušalusiomis rankytėmis ir pabėgęs iš Sibiro tremties. Jis orientavosi pagal geografiją, kad Lietuva turi būti ten, kad tėvynė nėra emigracija, kad draugų negalima išduoti. Iš mokytojų ar tėvų girdėjo, kad tokioje kelionėje be pirštinių, šiltų drabužių ir kad nenumirtum iš bado reikia, vandens ir druskos. Vanduo buvo sniegas o druska rusiškų miestelių šaligatviai, barstomi druska.Kaip reikia ir šiandieną berniukams ir mergaitėms tokių mokytojų, kurie vėl primintų, kad Lietuva nėra ES. Lietuva jau buvo sąjungoje 50 metų. Išsivadavome.Kokį himną jūs mokytojai sugiedojote , kai Tarybinės Lietuvos, Aukščiausios tarybos seimas paskelbė Lietuvai laisvę? Su panašios temos vizualine paroda aplankiau per keturis metus Lietuvoje 170 mokyklų, universitetų, organizacijų, tiktai savo tėviškės mokykloje neradau noro, kad mokiniai iš pirmų lūpų, ne iš vadovėlių, bet gyvų liudininku su betarpišku bendravimu sužinotų kaip jų tėveliai gynė laisvę, kad būtų laimingi mokyklų tūkstantmečiai. Parodos keliones nutraukė Covid 19 genocido eksperimentas prieš žmoniją.Tada prisiminiau Šventam Rašte pasakytus Kristaus žodžius, kad tik pranašas taip nepriimamas nepagarbiai savo tėviškėje. Nesigirdėjo, vyriausio amžiumi, mokinio Jono, kito Jono politiko Seimo nario, geriausiai besimokančių ir jauniausių tarybinio meto mokinių Birutės ir Alfonso ir jų nuotraukų, besėdinčių ant istorinės atimtos iš parapijos klebonijos, architektūriškai priderintos prie bažnyčios stiliaus. Ištrėmus kleboną Vytautą Gurevičių klebonija buvo pritaikyta pradine mokykla, biblioteka ir kolūkio kontora. Kunigas, daugumoje savo rankų darbu, dvarą pavertė Dievo maldos namais - Romos katalikų bažnyčia. Dabar globalizmo nužmogintame pasaulyje, kaip skelbia internetas, Bažnyčią pervardino dvaru, kur rūsiuose, legendinio Lukšos Antano partizano draugai priimdavo priesaikas ginti Lietuvai ( buvo pramatytas parapijos ir mokyklos istorijos atminčiai muziejus, ) dabar reklamuojama vyno gamyba. Parėjęs šeimos vyras, žmonai sako, kad ir sekantį sekmadienį eis į koncertą, bet ne į bažnyčią? Taip. Be vyno nėra Šventų Mišių. Bet be kokio vyno? Ar to kuris priimamas nuo Kristaus altoriaus tik su švaria sąžine, ar nuo to kuris geriamas iš rūsio nuo stalo mokytojai? Svečias kalbėtojas paminėjo, kad auklėjime, jums Išlaužo mokytojai patogu, greta turite „dvarą“- supraskite bažnyčią. Pasikvieskite ne dvaro, bet bažnyčios kunigą, kad padėtų jums dvasiškai auklėti mokinius, kaip kad mes auklėjomės prie mokytojų Prapuolenio, direktorės Kasakaitienės, mokytojo Valiūno, Gutkausko, ( kurio sūnus ir dukros dar gyvi) Žulienės. Iš vilties ir meilės kratinio, kad pamestume dar tą antikultūrą kuri slegia Lietuvą, kai žmonės pradeda ploti tik tada , kai vadinanamas „elitas“ buvę komunistai, nepradeda ploti pirmose salės eilėse. Vakarietiškai, jei patinka ploja visi, jei ne, apmėto pomidorais ir kiaušiniais. Neturėjau nieko, kad galėčiau kažką ir prieš ką mėtyti prieš susitikimą. Visa tai pamačiau ir radau renginio dvasioje. Tad dalinuosi. Radau dar Šventoriaus, „Šventupės vaikų“  žaidimams pamėgtą, buvusių vienuolių sesučių Onutės ir Katrytės ano meto išgražintą erdvę, matant kaip naujakuriai užaugino Išlaužą. Išaugo Išlaužas naujakuriais, žuvimi, nauju mokyklos pastatu, vaikų menine kūryba, į 'kailinius' įvilkta bažnyčia, išarchitektūrinant tikro dvaro istoriją ir atmintį. Istorinės pilys,restoranai, kavinės, nevyniojami į menkavertes plastiko medžiagas, bet priešingai rodoma ir saugojama tikroji jų istorija. Neteko girdėti, kad bažnyčioje sušaltų besimeldžiantis krikščionis. Kaip Covid su kaukėmis eina naujos pasaulio  epidemijos neaplenkdamos ir žemdirbių krašto. Bus ir pavėlavimų į pamokas bus ir pastabų, bet jei ir mokytojai tikrai mokysis, mokiniai pažins tikrąsias „avis įvairiose gyvenimo lankose“.

Pagarbiai, buvęs Kauno Kunigų Seminarijos vedėjas - dėstytojas, kardinolo kancleris, taikos palaikymo pasaulyje misijos narys, Laisvės kovų dalyvis, Šaulių sąjungos žvaigždės ordininkas, vyr. kariuomenės kapelionas maj., kunigas Alfonsas Bulota(s). 


Komentarų nėra:

Rašyti komentarą

Sveikinimas kunigui A.Bulotai su tarnystės Dievui jubiliejumi

  Gerb, 50 metų auksinės dvasinės, kunigo tarnystės jubiliate kun.  Alfonsai Bulota   ir sulaukusio 80 metų pašaukimo į pasaulio piliečių be...