ES jau kelis mėnesius diskutuoja dėl skaitmeninio euro. Tačiau ECB atstovai jau seniai kalba apie jo įvedimo datą. Kokie pavojai kyla dėl skaitmeninės valiutos?
Europos centrinis bankas (ECB) ketina įvesti skaitmeninį eurą jau 2029 m., apie tai rašo "Berliner Zeitung" su nuoroda į JAV naujienų agentūrą „Bloomberg“. Pagal šią informaciją, šią savaitę Italijos Florencijoje vyksiančiame susitikime centrinių bankų atstovai balsuos dėl tolesnių veiksmų siekiant šio tikslo. Pasak su šiuo klausimu susipažinusių asmenų, tikslas yra per ketverius metus įvesti skaitmeninę centrinio banko valiutą kaip papildymą gryniesiems pinigams.
Oficialios institucijos pabrėžia, kad šis žingsnis visų pirma turėtų padėti Europos mokėjimų sistemai tapti nepriklausoma nuo tokių JAV korporacijų kaip „Visa“, „Mastercard“ ir „PayPal“. Svarbų vaidmenį vaidina ir geopolitiniai motyvai: Briuselyje ir Frankfurte įspėjama apie JAV doleriui susietų stabilių kriptovaliutų dominavimą ir sparčią Kinijos technologinę pažangą kuriant skaitmeninį renminbi. Ar 2029 m. kaip įvedimo metai yra realistiški? Ir kokie pavojai kyla dėl skaitmeninio euro?
Ar skaitmeninis euras vartotojams atneš išlaidų sprogimą?
Rugsėjo mėnesį ECB valdybos narys Piero Cipollone pirmą kartą viešai paskelbė galimą starto datą. Bloomberg renginyje jis sakė, kad „2029 m. vidurys galėtų būti realistiškas įvertinimas“.
Manoma, kad šis projektas gali kainuoti milijardus, visų pirma bankams, bet galiausiai ir vartotojams, be kita ko, dėl būtinų IT pritaikymų privačiame sektoriuje. Projektas yra kritikuojamas, nes šiuo klausimu nebuvo atsiklausta piliečių nuomonės.
ES nori dirbti su skaitmeniniu euru naudojant Blockchain blokų grandinę, tačiau skaitmeninis euras taip pat teikia galimybių. Vienas iš privalumų būtų tai, kad skaitmeninis euras būtų prekiaujamas visame pasaulyje. Šio sprendimo šalininkai mano, kad tai yra svarbi priemonė, leidžianti piliečiams naudotis saugia skaitmenine mokėjimo priemone tiesiogiai iš centrinio banko, ypač šiais laikais, kai grynųjų pinigų naudojimas mažėja. Tuo pačiu metu nuosava skaitmeninė valiuta galėtų sustiprinti euro tarptautinį vaidmenį.
ES Parlamentas negali susitarti dėl grynųjų pinigų reguliavimo
Atkreipiamas dėmesys, kad kiekvienas skaitmeninis euras neišvengiamai lemtų didesnį stebėjimą ir mažesnį mokėjimų anonimiškumą – visiškai priešingai nei grynieji pinigai. Kritikai mano, kad būtent toks scenarijus tampa vis labiau tikėtinas.
Centriniai bankai jau 2023 m. pradėjo dvejų metų projekto parengiamąjį etapą, tikėdamiesi, kad per tą laiką ES priims reikiamas taisykles dėl jo įvedimo. Skaitmeninis banknotų ir monetų atitikmuo turi būti aiškiai reglamentuotas. Tačiau nacionalinės vyriausybės ir ES Parlamentas vis dar nesugebėjo susitarti.
Susitikimas Florencijoje gali tapti lemiamu: jei šios idėjos šalininkai laimės, skaitmeninė bendra valiuta Europoje taps vis labiau reali. Tačiau kol kas lieka neatsakyti klausimai dėl apsaugos nuo hakerių atakų, techninių gedimų ir visuomenės pritarimo.
Lietuvoje bus rengiamas referendumas dėl konstitucinės apsaugos teisei atsiskaityti grynaisiais pinigais
Nori kontroliuoti žmogų? Atimk iš jo grynuosius. Ar leisime?
Video anonse sakoma:
Globalizmo kilpa pamažu veržiasi aplink valstybių ir žmonių kasdienybę. Skaitmenizacija, sekimas ir duomenų kontrolė – tai procesai, kurių fone vis garsiau svarstoma apie grynųjų pinigų išstūmimą iš apyvartos. Kai kurios Europos šalys, suvokdamos grynųjų reikšmę laisvei, anonimiškumui ir piliečių savarankiškumui, skuba jų naudojimą įtvirtinti net Konstituciniu lygmeniu. Tuo tarpu kitos valstybės nuosekliai juda priešinga kryptimi – riboja ar faktiškai panaikina grynuosius, palikdamos žmogų visiškai priklausomą nuo finansinių institucijų ir valdžios sprendimų.
Kurioje pusėje atsidurs Lietuva? Ar grynieji – tik praeities reliktas, ar būtinas laisvos visuomenės garantas?
Apie tai – Komentaras TV atviras pokalbis su vienu iš referendumo dėl grynųjų pinigų įteisinimo Lietuvos Respublikos Konstitucijoje iniciatorių, signataru Zigmu Vaišvila.
Diskutuosime apie laisvę, kontrolę, valstybės pasirinkimų pasekmes ir tai, ar mes patys dar turime balsą sprendžiant savo ateitį.
Laidą veda žurnalistė Giedrė Gorienė.
Referendumo iniciatorius dr.Z.Vaišvila straipsnyje "Referendumas - mūsų įrankis" rašo:
Įregistravus referendumo iniciatyvą tuo pačiu prasminga vykdyti ir kitą referendumo iniciatyvą. Kad kitą kartą referendumo inicijavimui nebereikėtų rinkti tam pritariančių 300 tūkst. piliečių parašų.
Todėl š. m. spalio 27 d. VRK pateiktas prašymas įregistruoti referendumo iniciatyvą dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos 9 ir 147 straipsnių pakeitimo.
Siūlomu įstatymo projektu referendumo inicijavimui Konstitucijoje būtų įtvirtinta 50 tūkst. piliečių parašų teisė.
Tokiu būdu ne tik žodžiais būtų suaktyvinta pilietinė visuomenė. Tokia kartelė atitiktų Venecijos komisijos Gerosios referendumų praktikos kodekso rekomendacijas ir užtikrintų Lietuvos valstybės pagarbos jos piliečiams tęstinumą – pagal Lietuvos Respublikos 1922 m. Konstitucijos (102 § ir 103 §) ir 1928 m. Konstitucijos (103 ir 104 straipsniai) reikalavimus 50 tūkst. piliečių valia buvo privaloma referendumui inicijuoti.
Pagal analogiją su mūsų valstybės šiomis buvusiomis Konstitucijomis, siūloma, kad tuo atveju, jei referendumo iniciatyva yra ne dėl Konstitucijos pataisų, per vieną mėnesį nuo patvirtinimo apie surinktus piliečių parašus Seimas turėtų balsuoti dėl referendumui siūlomo sprendimo. Seimui sprendimo nepriėmus, vyktų referendumas.
Taip pat siūloma nustatyti, kad po reikiamo skaičiaus piliečių parašų surinkimo referendumas turi įvykti per 4 mėnesius. Tokiu būdu būtų pakeista ydinga konstitucinio referendumo įstatymo nuostata, suteikianti Seimui teisę iki vienerių metų vilkinti referendumo paskelbimą.
Būtina paneigti klaidingą nuomonę, kad dėl didelio iš Lietuvos išvykusių piliečių skaičiaus referendumas nėra realus Lietuvoje. Tai paneigia ne tik Seimo paskelbtų referendumų dėl atominių elektrinių statybos ir pilietybės dalyvių skaičius, bet ir tai, kad į pagal Rinkimų kodeksą į rinkėjų/referendumo dalyvių sąrašus į užsienį išvykę Lietuvos piliečiai įrašomi tik tokiu atveju, jei jie registruojasi referendumo ar rinkimų dalyviais. O jų, beje, labai mažai.
Nepamirškime, kad referendumas – ne tik Seimo, bet ir Lietuvos Respublikos piliečių įrankis.
Lietuvos užsienio politika šiandien: 100% militarizmo, 0% diplomatijos.Ar dar turime derybų kultūrą?
Šioje Komentaras TV laidoje - žurnalistės Giedrė Gorienė pokalbis su buvusiu užsienio reikalų ministru prof. Povilu Gyliu apie Lietuvos užsienio politikos kursą, kur jis veda valstybę ir kokias pasekmes gali sukelti nesubalansuotos geopolitinės ambicijos. Pasak P. Gylio, šandieninė Lietuvos diplomatija yra iš esmės militarizuota, o politinės klasės pasirinkimai – rizikingi visos valstybės ateičiai.
Pažįstame lygindami.Tik ar galime palygintį Prof. Povilą Gylį ir, pavyzdžiui, dabartinį Užsienio reikalų ministrą? Manau, tai yra nepalyginami dydžiai. Nebent lygintume jų šukuosenas.
Išgirdau, pamačiau ir atėmė žadą. Palieku patiems spręsti apie šitą šunsnukį antisemitą ir baltarusių litvinistų bendramintį. Mano nuomone, ne vieta jam Seime.
2025 m. spalio 27 d. Romoje, po vizito Vatikane, Vengrijos premjerą Viktorą Orbáną (b) priėmė Italijos premjerė Giorgia Meloni.
Viktoras Orbánas tikisi, kad laikui bėgant beveik kasdien „vis daugiau žmonių prisijungs prie karo priešininkų stovyklos“. Vyriausybės vadovas šį pareiškimą padarė M1 naujienų kanalui per savo vizitą Vatikane pirmadienį.
Atsakydamas į teiginį, kad tik nedaugelis pasaulio lyderių pasisako už taiką, Viktoras Orbánas sakė, kad tai yra „iliuzija“, nes pasaulį atstovauja ne Vakarų pasaulis, kuriame tik nedaugelis pasisako už taiką, bet „atsižvelgiant į visą žmoniją, didžioji dauguma yra taikos pusėje“. Jis paminėjo arabus ir Tolimuosius Rytus, kuriuos palaiko Kinija ir Indija, kaip pavyzdžius, tada pažymėjo, kad „stipresnioji Vakarų pasaulio pusė“, Jungtinės Valstijos, taip pat palaiko taiką.
Vyriausybės vadovas atkreipė dėmesį, kad Vidurio Europoje taikos šalininkai, karui prieštaraujantys čekai „grįžta“, Slovakijoje ir Vengrijoje yra karui prieštaraujančios vyriausybės, o „ir Lenkijoje padėtis keičiasi, bet mums reikia daugiau laiko, kad galėtume aiškiau matyti“.
„Manau, kad Vakarų Europoje didėjant ekonomikos problemoms, vis daugiau šalių pripažįsta, kad tiesiog neturime pinigų šiam karui finansuoti“, – sakė ministras pirmininkas, turėdamas omenyje karą Ukrainoje.
Viktoras Orbánas, kalbėdamas apie savo susitikimą su popiežiumi Leonu XIV, paaiškino, kad „pasaulyje egzistuoja paslėptas karui prieštaraujančių lyderių tinklas“. Šis tinklas turi „du pagrindinius centrus“: vienas yra politinis, kurio centre yra JAV prezidentas, o kitas – dvasinis, kurio centre yra popiežius. Šis tinklas turi „du pagrindinius centrus“: vienas yra politinis, kurio centre yra JAV prezidentas, o kitas – dvasinis arba religinis, iš kurio „karui prieštaraujantys politikai nuolat gauna energijos, motyvacijos, pasiryžimo, palaiminimų ir padrąsinimų“. Jis yra Vatikane, kur yra pats Šventasis Tėvas.
Ministras pirmininkas pabrėžė, kad kai Katalikų Bažnyčios vadovas konsultuojasi su bet kuria iš kariaujančių šalių, tai nėra prieš taiką, o prieš karą.
Viktoras Orbánas apie taikos viršūnių susitikimą Budapešte sakė, kad taikos viršūnių susitikimas yra abiejų derybų šalių bendrai paskelbtas ketinimas. Kitaip tariant, „kas atidėta, tas ateis“, bet niekas nežino, kada, nes delegacijos nuolat derasi tarpusavyje, bet tai yra faktas, kad jis įvyks Budapešte. Jis paminėjo paskutinį panašų didelį taikos viršūnių susitikimą, kuriame buvo sudaryta taika Artimuosiuose Rytuose; prieš tai susijusios šalys taip pat ilgai derėjosi, o prieš dvi dienas iki susitikimo pranešė, kad bus pasirašyta sutartis.
Kalbėdamas apie praėjusią savaitę vykusį ES viršūnių susitikimą, kuriame 26 valstybės narės susitarė dėl vieningo požiūrio į Ukrainos ateitį Europos Sąjungoje, ministras pirmininkas sakė, kad yra keletas šalių, kurios jokiomis aplinkybėmis nesutiks, kad kokia nors valstybė narė, pavyzdžiui, Vengrija, būtų pašalinta iš tokio sprendimo.
„Ir ne todėl, kad jie myli vengrus, bet todėl, kad nenori patirti to paties likimo; niekas nenori spręsti problemos ar palaužti šalies pasipriešinimą tiesiog ją pašalinant iš sprendimo, nes tada kiekvienas gali būti sekantis“, – pridūrė jis.
Viktoras Orbánas pirmadienį taip pat susitiks su Italijos premjere Giorgia Meloni. Interviu, kuris buvo įrašytas prieš susitikimą, jis nurodė, kad jie tikrai aptars Rusijos ir Ukrainos karą bei ekonomikos klausimus, nes Europos ekonomika yra „labai blogos būklės“ Taip pat aptars migraciją, kuri ypač veikia Italiją, kur ankstesnės „kairiosios vyriausybės sukėlė sumaištį, įleidusios migrantus“, o dabartinė vyriausybė turi iš dalies apsaugoti sienas ir iš dalies rasti teisinį sprendimą, kaip jų atsikratyti arba integruoti likusius į Italijos visuomenę.
Ministras pirmininkas pabrėžė: „Mūsų problema yra tai, kaip išlaikyti Vengriją šalimi be migrantų, nepaisant Briuselio spaudimo.“ Jau turėjo būti pastatyta pabėgėlių stovykla, galinti priimti 30 000 migrantų, ir migrantai turėjo būti priimti, tačiau mainais už mūsų pasipriešinimą „turime mokėti Briuseliui milijoną eurų per dieną kaip atlygį“, sakė jis.
„Mums vis tiek geriau sumokėti šią sumą, nei įsileisti migrantus ir baigti kaip kitos Vakarų Europos šalys, kurios negali rasti išeities iš krizės, sukeltos migrantų antplūdžio Vakarų Europoje, tiek visuomenės saugumo, tiek ekonomikos požiūriu“, pabrėžė Viktoras Orbánas.
Vėlyvas komunistų kalendoriaus šventasis, Rosa Luxemburg, dažnai vadino savo priešininkus „šabo gojais“, tai yra žydų tarnais. Šabo gojas yra ne žydas, kuris pataikauja kiekvienam žydų norui ir užgaidai, ypač politikoje, arba ne žydas, kuris labai remia Izraelį, sako žodynas. Jie yra atskira rūšis.
Galima ginčytis, kaip sėkmingai žydai valdo šalis, kurioms vadovauja. Yra daugiau ir mažiau sėkmingų pavyzdžių. Paprastai žydų valdymas yra geras karaliui ir jo aplinkai, bet blogas paprastiems žmonėms. Užsienio kosmopolitiškos elito politiką gali prieštarauti bet kurios šalies gyventojų dauguma, bet kai susiformuoja šabo gojų klasė, niekas negali išvengti žydų valdymo, kuris neišvengiamai sugriauna šalį. Taip atsitiko Lenkijoje – galingoje karalystėje, kuri sėkmingai kovojo su Rusija ir Turkija. Tačiau lenkai leido žydams valdyti savo šalį, ir netrukus Lenkija žlugo ir buvo padalyta. Taip atsitiko su Rusija; didelė žydų įtaka 1991 m. atvedė ją prie žlugimo ribos, ir tik su dideliais sunkumais Putinui pavyko stabilizuoti šalį. Nuo 2014 m. Amerikos perversmo Ukraina yra valdoma žydų, ir dabar ji yra naikinama.
Jungtinės Valstijos yra šalis, kurią valdo šabo gojai, pradedant LBJ, tai yra po Nixono. Donaldas Trumpas, atrodantis įspūdingas vyras garbaus amžiaus, ūgio ir svorio, taip pat pasirodė esąs šabo gojus. Jis pats tai prisipažino kalbėdamas Knesete. Pasirodo, jis dažniausiai susitikdavo su pora amerikiečių žydų, kazino savininkų, ir jie finansavo jo kelią į Baltuosius rūmus. Net jaunas Kushneris, jo žentas, ir vyresnis Kushneris, jo uošvis, žinomas ir nuteistas sukčius (kaip ir dauguma žydų verslininkų), dabar JAV ambasadorius Paryžiuje, lemia Trumpo veiksmus. Jų planas yra sunaikinti Gazą ir jos griuvėsiuose pastatyti žydams skirtą užmiesčio klubą ir iš to praturtėti.
Amerikiečiai praktiškai neturi pasirinkimo – visi konkuruojantys politikai yra šabo gojai. Iš 535 narių tik vienas JAV kongresmenas, Tomas Massie, nepriima žydų kyšių, bet ką jis gali padaryti vienas? Galiausiai JAV žlugs, nes šalis, kuriai vadovauja šabo gojai, privalo žlugti – ir turėtų žlugti, nes vyriausybė neatstovauja amerikiečių tautai. AIPAC įtaka JAV Kongresui įrodo, kad JAV valdo žydų donorai. Žydų oligarchai ir jų šabo gojai praktiškai užvaldė visą žiniasklaidą. Didžioji dalis šios žydų dosnumo buvo paimta tiesiai iš JAV iždo.
„Besąlygiškas Izraelio palaikymas yra svarbiausias priimtinumo kriterijus pagrindinėms JAV žiniasklaidos priemonėms. Potencialūs ekspertai „užsidirba reputaciją“, demonstruodami savo lojalumą Izraeliui (ir, tikėtina, kitoms žydų problemoms). Atrodo, sunku paaiškinti tokį stiprų Izraelio palaikymą kokio nors svarbaus veiksnio, įtakojančio pasirinkimą, nebuvimu, kaip individualių pažiūrų rezultatu. Ir akivaizdu, kad žydai šiame sąraše turėtų būti laikomi etninės grupės atstovais, o ne žydai, be abejo, daro puikų karjeros žingsnį, užimdami tas pareigas, kurias jie užima“, – rašė Kevinas Makdonaldas.
Kokios yra neatskiriamos visuomenės, valdomos šabesgojų, savybės? Pirma, tai yra atotrūkis tarp turtingųjų ir paprastų piliečių. Turtingieji gauna atlygį ir tampa dar turtingesni, o vidutinis pilietis tampa vis skurdesnis ir skurdesnis. Kiekvienoje šalyje yra turto nelygybė, bet ne tokia didelė. Taip yra todėl, kad žydai iškelia savo draugus ir smaugia savo priešus. Jie yra labai nuoseklūs šioje srityje. Kai jie paima viršų, jie užgrobia iždą ir dosniai dalijasi šalies turtu su savo tautiečių gojais. Jei palaikysite žydus, jus ir jūsų šeimą išaukštins žiniasklaida ir apipils pelningais kontraktais. Jei jūs delsite, jus išstatys visuotiniam pajuokimui ir apiplėš kaip įmanydami. Tokią pamoką jie pateikia ir nesigėdija to.
Antra – karai. Žydai mėgsta karus, kaip ir jų šabo gojai. Jie nemėgsta karų tiek, kad juose dalyvautų, bet pakankamai, kad juos provokuotų ir mėgautųsi rezultatais. Jų nacionalinis paukštis – pelėsakalis, ir tai tipiškas žydų požiūris į karus. Žydai buvo priešakyje, kurstydami Pirmąjį ir Antrąjį pasaulinius karus, karus Irake ir Irane, taip pat vis mažesnius regioninius karus, bet, vos prasidėjus konfliktui, jie pasitraukia į šalį ir leidžia savo šabo gojams vadovauti iš užkulisių. Jei karas tampa nepopuliarus, kaltę prisiima šabo gojai. Žymiausi JAV šabo gojai, tokie kaip Lindsay Graham, niekada nedalyvavo karuose, bet visada balsavo už juos. Neseniai mūsų pagrindinis šabo gojus, prezidentas Trumpas, pažadėjo sustiprinti Grahamo rinkimų kampaniją, paremdamas jį, nes jis yra neokonservatorius (ir mes visi žinome, ką tai reiškia). Net karingiausi žydai, izraeliečiai, mieliau žudo beginklius palestiniečių ūkininkus arba apšaudo savo priešus iš tolo. Dabar Amerikos žydai spaudžia savo šabo administraciją kovoti su Rusija, remdami Ukrainos šabo gojus jų kare. Jie puikiai žino, kad rusai ir ukrainiečiai šimtus metų gyveno taikoje ir sutarime, kol neatsirado ponia Nuland, ginkluota milijardais dolerių, kad išprovokuotų žydų perversmą ir žydų karą.
Šabo gojai, kurie valdo žemę savo žydų šeimininkų vardu, neturi jokios užuojautos savo pavaldiniams. Absoliučiai jokios. Tai iš tikrųjų yra žydų religinė dogma: žydui draudžiama rodyti užuojautą gojui. Tuo pačiu metu visi žydai privalo padėti visiems kitiems žydams. Taigi jie rezga sąmokslus prieš gojus. To neišvengsi. Stanley Kubricko filme „2001 m. kosminė odisėja“ HAL 9000 buvo įdiegtas nurodymas nepasitikėti įgula, o tai galiausiai lėmė įgulos sunaikinimą ir misijos žlugimą. Panašiai žydai yra mokomi nepasitikėti gojais, netgi savo pačių šabo gojais. Kai žydų nepasitikėjimas perauga į žydų revoliuciją, netgi kolaborantai sumoka visą kainą. Religingi žydai nekenčia gojų „dėl Talmudo“. Nereligingi žydai nekenčia gojų „dėl rasės“. Su jais tiesiog neįmanoma susitarti.
Tačiau svarbiausias žydų valdomos visuomenės požymis yra viešoji politika, prieštaraujanti Kristui. Tai yra norma, ant kurios pastatyta visa žydų struktūra. Ir iš tiesų, Bažnyčia ir Kristus buvo nustumti į šalį JAV ir visų jos sąjungininkų vyriausybių politikos. Jos draudžia bet kokias nuorodas į Kalėdas, teikdamos pirmenybę žiemos šventėms. Vietoj Kristaus palaiminimų, JAV mokyklose ir įstaigose eksponuojamas Dekalogas, Senojo Testamento dešimt įsakymų. Pagal žydų supratimą „Nežudyk“ reiškia tik „Nežudyk žydo“. Pagal žydų įstatymą, gojo nužudymas yra nedidelis nusikaltimas, jei iš viso yra nusikaltimas. Dauguma krikščionių nesupranta, kad Nojaus įstatymai yra skirti pakeisti krikščionybę. „Septyni Nojaus įstatymai yra žydų tradicijos moralės ir etikos principų rinkinys, kuris laikomas privalomu visai žmonijai, ne tik žydų tautai.“ Pasauliečiai, kurie propaguoja Nojaus įstatymus kaip ekumeninius ir išjuokia krikščionybės dogmas kaip skaldančias, taip pat galėtų būti vadinami žydais. Jie taip nekenčia Kristaus, kad mieliau gyvena „sekuliarioje valstybėje“ pagal žydų taisykles. Kaip ir terminas „Kristus yra karalius“, krikščioniškos ir musulmoniškos valstybės yra draudžiamos pagal apibrėžimą, tik todėl, kad tokie dalykai negali būti jų.
Anglijoje, šalyje, kuri pirmauja kelyje į žydų sukurtą pasaulį, draudžiama netgi minėti Anglijos globėją šventąjį Jurgį, ir daug britų buvo suimta už tai, kad iškėlė šią vėliavą. Štai kokį apgaulės būdą naudojo Anglijos šabo gojai: jie tvirtino, kad tai padarė musulmonų imigrantų, o ne žydų labui. Tai melas – musulmonai garbina Kristų, Jo Motiną ir šv. Jurgį (jie vadina jį „Al Hadr“, ir yra daug šventovių, pavadintų jo šlovingu vardu). Šis melas turi naudingą poveikį – jis nuteikia musulmonus ir krikščionis vienus prieš kitus. Štai istorijos apibendrinimas iki šiol: Pirma, šabo gojai yra nukreipiami bombarduoti musulmonų šalis iki akmens amžiaus; antra, žydų dvasininkija skelbia, kad priimti musulmonų pabėgėlius yra jų krikščioniška moralinė pareiga; trečia, krikščionys ir musulmonai yra mokomi kovoti vieni su kitais savo miesto kalėjimuose, kad žydai ir jų šabo gojai gautų pelno ir malonumo.
Ar yra specialus metodas, kurį žydai ir šabo gojai naudoja valdyti šalis, kurios patenka į jų valdžią? Be abejo. Pirma, sunaikinkite savo pavaldinių nepriklausomybę, kad jie turėtų pasikliauti vyriausybės pagalba. Antra, įveskite griežtą kontrolę, kad niekas negalėtų pabėgti. Šios sistemos kilmė Biblijoje priskiriama Juozapui, kuris (1) padarė Egipto valstiečius vargšais ir (2) padarė juos priklausomus nuo valdovo geranoriškumo. Trumpai tariant, įprastas žydų valdymo metodas yra gyventojų kontrolė, griaunant ekonomiką (plėšrusis kapitalizmas) ir iš viršaus į apačią skiriant vyriausybės pinigus bendradarbiaujantiems šabo gojams ir jų valdomiems rajonams.
Palestina yra komfortiška žemė, kurioje valstiečiai gali gyventi iš žemės ir jūros, kukliai, bet pakankamai. Pirmasis dalykas, kurį žydai padarė Gazoje, buvo sunaikinti visus galimus būdus, kuriais vietiniai galėjo apsirūpinti, ar tai būtų žvejyba, ar žemės ūkis, ir tada apgulė anklavą viduramžiška apgultimi. Jie taip pat išrovė senąsias alyvmedžių giraites, nes alyvmedžiai duoda alyvuogių aliejų jų savininkams, ir taip jie gali gyventi nepriklausomai nuo žydų ekonomikos. Tai neleidžiama pagal žydų taisykles.
Tikėtasi, kad masinės žudynės Gazoje atvers akis visiems, kurie dar nevisiškai supranta žydų paradigmos genocidinį pobūdį. Tai ne pirmosios masinės žudynės Palestinoje: prisimenu genocidą, įvykdytą per Antrąją intifadą nuo 2000 iki 2005 metų, kuris buvo toks pat baisus kaip genocidas Gazoje. Metodas visada tas pats: nuskriausti valstiečius, kad jie taptų vargšais, tada perduoti valdžią į žydų rankas.
Protingai linktelėkite galva, bet žinokite: JAV eina tuo pačiu keliu. Jos vidurinioji klasė nyksta dėl didelių mokesčių, turtingi šabo gojai tampa dar turtingesni ir moka mažai mokesčių arba jų nemoka visai, o vargšai stovi eilėje nemokamai sriubai. Netrukus Amerikos Respublika žlugs, kaip ir visos žydų valdomos valstybės. Žydų valstybė Izraelis būtų žlugusi jau seniai, bet jos didysis brolis, JAV, ją atkakliai remia. Per pastaruosius du mėnesius JAV Izraeliui skyrė 40 milijardų dolerių.
Tai ne pirmas kartas, kai žydai ir jų šabo gojai perima kontrolę virš veikiančios valstybės. Neabejoju, kad rezultatas bus toks pat kaip visada. Bet nenusiminkite! Mūsų draugas Gilad Atzmon neseniai paskelbė šį padrąsinantį komentarą:
„Amerikos naujoji dešinė atsibunda, laisva nuo partijų politikos ar bet kokios formos korektiškumo. MAGA pagrindiniams agitatoriams nereikėjo daug laiko, kad nusisuktų nuo savo lyderio, kai suprato, kad jis iš tikrųjų neturi jokio plano, kaip įgyvendinti savo pažadus. Jiems nereikėjo daug laiko, kad suprastų, jog akivaizdus dalykas jau seniai yra kosher pobūdžio. Jei „žydų galia“ yra tabu tema kairiųjų sluoksniuose ir vakarų palestiniečių solidarumo grupėse (jie netgi diskutuoja apie „sionistų galią“), tai Amerikos dešinieji niekada nebijojo minėti žodžio „žydai“ ir šios tautos dominavimo Amerikos gyvenime.
Šiuo metu Amerikos dešiniųjų sluoksniuose matomas pokytis gali būti daug reikšmingesnis nei dešimtmečius trunkantis Vakarų kairiųjų solidarumas su palestiniečiais dėl akivaizdžios priežasties, kad Amerikos dešinieji ir krikščionių dešinieji suprato tikrąją žydų valstybės ir ją sukūrusios teologijos morbišką prigimtį. Žydų teologija ar religija apskritai yra nepaaiškinama kairiesiems.
Kaip sako E. Michael Jones, turime sulaužyti žydų tabu. Cenzūruodami save, mes neleidžiame aptarti akivaizdžių problemų. Sun Tzu sako: „Nežinodami savo stipriųjų ir silpnųjų pusių (nepažindami savęs) ir nesuprasdami priešo galimybių ir ketinimų (nepažindami priešo), jūs negalite pasiekti pergalės ir esate pasmerkti pralaimėti.“ Sąmoningai užsimerkdami prieš užsienio antikrikščionišką elitą mūsų tarpe, užtikriname jų pergalę. Mes esame pasiruošę kovoti kultūrinėje kovoje tik sąmoningai užsidėję akinius, kad niekam nepadarytume skriaudos. Mūsų priešas (kurį turime gailestingai toleruoti) neturi tokių skrupulų; jie yra kaip Abimelekas, kuris spaudžia miestą, kol jį užima, nužudo jo gyventojus, sunaikina miestą ir galiausiai pabarsto jį druska.
Tokia yra kiekvieno Amerikos miesto, kuris atsisako atverti akis realybei, ateitis. Kortos jau išdalytos: tradicinės kiekvieno JAV miesto ekonomikos varikliai buvo išardyti ir eksportuoti į Kiniją. Tuo tarpu vieninteliai klestintys Amerikos miestai yra tie, kuriems suteikiami pelningi federaliniai kontraktai, siekiant paremti bendradarbiaujančių šabo gojų perrinkimo kampanijas. „Morkos ir lazdos“ metodas yra veiksmingas būdas dresuoti pavergtą gyventojų dalį, tačiau iki šiol JAV buvo pakankamai didelė, kad galėtų atsispirti blogiausiems jų grobiams. Kai Rytuose daromas spaudimas, gyventojai bėga į Vakarus. Kai spaudimas daromas Vakarų pakrantėje, gyventojai bėga į Aidahą. Kaip boa smauglys, kiekvieną kartą, kai randame erdvės, jie sugriežtina savo kontrolę.
Dauguma žmonių mano, kad miestai jau prarasti. Jie nesupranta, kad vargingiausias miestas yra laisvesnis už turtingiausią, nes turtingų miestų turtas yra paskirstomas šabo gojų, siekiant įtikti savo šeimininkams. Galiausiai tai yra savidestrukcija, ir manau, kad jie gauna tai, ko nusipelno. Liūdna stebėti, kaip vargingi JAV miestai konkuruoja dėl tarptautinės žydų bendruomenės palankumo. Jie prostituojasi, vietoj to, kad užsiimtų sąžiningu darbu. MAGA širdyje glūdi JAV gamybos pramonė. Be gamybos pramonės MAGA yra tik dar daugiau žydų tuščių žodžių ir vyriausybės pašalpų. Jei Trumpas sukurs JAV gamybos bazę, jis pradžiugins MAGA rinkėjus, bet nuliūdins tarptautinę žydų bendruomenę. Jei Trumpas vengs „užsienio įsipareigojimų“, jis pradžiugins MAGA rinkėjus, bet nuliūdins tarptautinę žydų bendruomenę. Įdomu, ką jis nuspręs daryti?
Baltarusijos prezidentė leido Lietuvai blokuoti sieną nesąžiningiems ir nebėgantiems nuo represijų, o "sąžiningus ir bėgančius nuo represijų", pvz. Lit.By vorus, ji nurodo įleisti.
Kaip ir dera Lietuvos Seimo pripažintai Baltarusijos prezidentei, Svetlana Tichanovskaja vis drąsiau nurodinėja Lietuvos vyriausybei kokią apsaugą jai privalo skirti, kokiais lėktuvais į svečias šalis jos delegacijas skraidinti.
Kaip ir dera prezidentei, ji nedelsiant sureagavo ir į laikiną Lietuvos sienos su Baltarusija uždarymą. Savo prezidentiniame portale Tichanovskaja rašo:
Svetlana Tikhanovskaya apie laikiną Lietuvos sienos uždarymą
2025 m. spalio 26 d.
Lukašenkos režimas tęsia hibridinį karą prieš Europos Sąjungos šalis, visų pirma prieš Lietuvą ir Lenkiją. Ši politika jau peržengė migracijos krizės ir propagandos ribas. Kalbama apie ekonominį karą, grėsmę piliečių saugumui ir skrydžiams, o dėl režimo veiksmų kenčia ne tik ES piliečiai, bet pirmiausia – baltarusiai.
Dėl paskutinių masinių cigarečių kontrabandos atvejų naudojant oro balionus Lietuva buvo priversta laikinai uždaryti sieną ir net sustabdyti skrydžius. Tai dar vienas įrodymas, kad režimas naudoja kontrabandą kaip hibridinės atakos prieš Europą priemonę.
Lukašenkos režimas cigarečių gamybą ir neteisėtą išvežimą pavertė savo politinės ir ekonominės strategijos dalimi. Pinigai iš šios kontrabandos patenka ne į nusikalstamų grupuočių, o tiesiai į režimo „pinigines“.
Sienos perėjimo punktų uždarymas yra logiškas žingsnis saugumui užtikrinti. Mes remiame Lietuvos ir jos partnerių veiksmus, kuriais siekiama sugriežtinti sankcijas prieš kontrabandos gamintojus, vežėjus ir organizatorius.
Baltarusiai pasisako prieš kontrabandą ir prieš mūsų šalies naudojimą režimo nusikaltimams.
Tuo pačiu metu raginame palikti atvirus humanitarinius ir keleivinius perėjimus sąžiningiems baltarusiams ir tiems, kurie bėga nuo represijų.
Mūsų bendras tikslas – kad Baltarusija nustotų būti grėsmės šaltiniu ir taptų patikima Europos partnere ir drauge.
"Sąžiningo ir nuo represijų bėgančio" baltarusio portretas
Mano nuomone, sąžiningo ir bėgančio nuo represijų baltarusio paveikslą spalio 26 d. aprašė LRT.
Tai baltarusis "disidentas" Andrej Pauk (rus. Pauk - liet.voras.).
Penkis metus Lietuvoje gyvenantis ir troleibuso vairuotoju dirbantis A.Pauk pasipiktino troleibusų parko dispečere, kad ši su juo nekalba rusiškai! Dispečerę šis vairuotojas apskundė troleibusų parko administracijai.
A.Pauk savo FB paskyroje rašė, kad jam patinka Lit.By. Adekvatūs piliečiai puikiai supranta šio veikėjo siunčiamą žinią - siekį okupuoti Lietuvą ir paversti mūsų valstybę Baltarusija. Tai okupanto siunčiama žinia.
LRT straipsnyje rašoma:
Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) vicepirmininkas, Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS–LKD) partijos lyderis Laurynas Kasčiūnas griežtai vertina baltarusio veiksmus ir žodžius. Jo teigimu, tai nepagarba valstybei ir jos kalbai ir už tokius dalykus asmuo turėtų netekti teisės gyventi bei dirbti Lietuvoje.
„Tikrai esu pasiruošęs parengti raštą Migracijos departamentui, kad įvertintų visas šitas aplinkybes ir priimtų atitinkamą sprendimą. Akivaizdu, tai yra nepagarba valstybei, nepagarba valstybinei kalbai, nepagarba Lietuvos Respublikos piliečiams, todėl turi būti kaina už tokius veiksmus ir ta kaina turi būti labai aiški. Jeigu svečias negerbia valstybės, kurioje jis dirba, kurioje jis gyvena, kuri suteikia jam užuovėją, tai jis neturi turėti teisės čia nei dirbti, nei gyventi“, – sako L. Kasčiūnas.
Seimo nariui pritaria LR geriausiai vertinti straipsnio komentatoriai:
A. Š.
Na, tai bent įžūlumas to baltarusio. Negalima pataikauti tokiems išsišokėliams, nes bus tik blogiau. Nesimoko kalbos todėl, kad nusiteikę priešiškai iš anksto. Nepatinka tokiems čia, tegul keliauja, kur patinka, o ne nurodinėja. Iš Latvijos galėtų pasimokyti, kaip dirbti.
L. P.
Neturi jie noro mokintis mūsų kalbos. Pas mus turėtų būti kaip Latvijoje, nemoki kalbos, lauk. Pirma rusai tingėjo mokintis nes buvo ne lygis, dabar Baltarusiai ir daro tą patį. Siurbėlės, ne kitaip.
P.S. Mano nuomone, laikas baigti šitą komediją su tichanovskininkais ir "disidentais", labai jau panašiais į okupantus. Negalima leisti, kad Lietuvai priešiški "vorai" dirbtų strategiškai svarbiose įmonėse. Kas gali garantuoti, kad tokie Lit.By vorai nesutrikdys transporto eismo pavojaus akivaizdoje?
Kiekvieną dieną išklausau LRT žinias, bet apie EK spalio 16 d. paskelbtą "Viduržemio jūros paktą" nieko šioje tiesos versmėje neišgirdau. Gali būti, kad apie tai diktoriai kalbėjo tyliai...
Dar vienas įrodymas, kad masinis jaunų žmonių iš Afrikos ir Artimųjų Rytų įvežimas į ES yra tikslinga programa.
Štai dar vienas perlas: Viduržemio jūros regiono paktas su 42 mlrd. eurų biudžetu. Oficialus šūkis: „Viena jūra, vienas paktas, viena ateitis“ (One sea, one pact, one future).
Programos pagrindinis akcentas – supaprastintos vizos studentams iš Afrikos ir Artimųjų Rytų. Dabar kiekvienas Europos universitetas galės jaustis kaip „Kairio“ filialas!
Taip, taip, 42 mlrd. skirta programoms, skirtoms „studentams“ iš Afrikos ir Artimųjų Rytų atsivežti. Matyt, netrukus iš ES biudžeto migrantams bus mokama už vietinių gyventojų išprievartavimus ir plėšimus.
Atrodo, kad Europos valdžios institucijos nusprendė, kad Vokietijoje, Prancūzijoje ir Italijoje jau yra per daug savų studentų – reikia skubiai atsivežti „intelektualinę elitą“ iš Libijos ir Sirijos. Ruošti būsimus genetikus, branduolinius fizikus ir genialius režisierius, bet tai ne visai tikra)))
P.S. ES valstybės narės negali atsidžiaugti JTO "Globaliu migracijos paktu", kurį vykdyti atsisako Vengrija, Slovakija, Lenkija, gal ir kitos savisaugos jausmą atgaunančios valstybės. Keista, kad dėl Viduržemio jūros regiono pakto negirdime mūsų bestuburių konformistų džiaugsmingų ovacijų! O juk turėtų žmogos džiaugtis, nes šis paktas, mano nuomone, Lietuvos duobkasiams padės greičiau sunaikinti Lietuvos valstybę.
P.P.S. Otto fon Bismarkas: „Jeigu kažkur tarp dviejų valstybių sudaromas dar toks nekaltas paktas, reikia iš karto savęs paklausti, kas čia turi būti nužudytas“.
Nuo rugpjūčio pabaigos 18–22 metų jaunuoliai gali legaliai išvykti iš Ukrainos. Daugelis jų atvyksta į Berlyną ir Brandenburą. Kijeve auga susirūpinimas dėl visos kartos išvykimo.
"Važinėjant po Berlyną, jų neįmanoma nepastebėti: jauni ukrainiečiai, važiuojantys tramvajais ir metro į darbą, apsipirkinėjantys ar leidžiantys laiką šalia esančiame parke. Šis padidėjimas turi priežastį. Nuo rugpjūčio pabaigos vyrai nuo 18 iki 22 metų gali vėl legaliai išvykti iš savo šalies, nepaisant Ukrainoje galiojančios karo padėties. Ši priemonė buvo didžiulė staigmena Kijevo politikai, o dabar turi toli siekiančių pasekmių ir Vokietijai".
Eurostato duomenimis, Vokietijoje yra daugiau nei 1,2 mln. pabėgėlių iš Ukrainos. Iš viso ES šalyse laikiną prieglobstį rado daugiau nei 4,3 mln. ukrainiečių pabėgėlių.
Vokietijoje dirbančių ukrainiečių skaičius auga. Jei 2022 m. sausio mėn. jų buvo apie 65 tūkst., tai 2025 m. birželio mėn. šis skaičius išaugo iki 341 tūkst. Iš jų 55 tūkst. dirba papildomą darbą, t. y. turi trumpalaikes sutartis su ribotu darbo užmokesčiu arba dirba ne visą darbo dieną. Kiti turi pilną darbo dieną ir moka socialinio draudimo įmokas.
Ukrainos pabėgėliai, kurie buvo priversti palikti savo namus dėl Rusijos įsiveržimo, galės naudotis laikinosios apsaugos statusu Europos Sąjungos teritorijoje iki 2027 m. kovo mėn. Neseniai ES Taryba priėmė rekomendacijas Europos Sąjungos valstybių narių vyriausybėms, kaip joms pasirengti momentui, kai laikina apsauga ukrainiečiams nustos galioti.
Konkrečiai siūloma organizuoti informacinę paramą ir pagalbą tiems pabėgėliams, kurie norės grįžti į Ukrainą, o tiems, kurie norės likti ES, suteikti nacionalinius leidimus gyventi remiantis darbu ar studijomis. Tuo pačiu rekomendacijose taip pat teigiama, kad ukrainiečių grįžimas turėtų vykti tik tada, kai „tai leis aplinkybės“.
Vokietijoje raginama apriboti karo tarnybos amžiaus ukrainiečių atvykimą
Vokietijos valdančioji koalicija CDU/CSU inicijavo staigų posūkį migracijos politikoje, ragindama nedelsiant apriboti karo tarnybos amžiaus ukrainiečių pabėgėlių antplūdį. Apie tai rašo vokiečių žurnalas „Stern“. Tokių griežtų pareiškimų priežastis – šokiruojantys skaičiai: jei rugpjūčio mėnesį į Vokietiją kas savaitę atvykdavo tik apie 19 jaunuolių nuo 18 iki 22 metų, tai spalio mėnesį šis skaičius išaugo iki beveik dviejų tūkstančių žmonių per savaitę. Toks staigus augimas, kaip jau minėjome, yra tiesiogiai susijęs su Kijevo sprendimu, kuris nuo rugpjūčio pabaigos leido vyrams iki 22 metų be kliūčių išvykti iš Ukrainos teritorijos, nepaisant karo padėties. Vokietijos politikų nuomone, šis žingsnis kelia tiesioginę grėsmę tiek Ukrainos gynybiniam pajėgumui, tiek Vokietijos socialiniam stabilumui.
KDS generalinis sekretorius Karstenas Linemannas savo kreipimesi į žurnalą „Stern“ labai aiškiai išdėstė partijos poziciją. Jis pareiškė, kad Ukraina šiandien kaip niekada anksčiau turi poreikį kariams, kurie gintų savo šalį, todėl masinis jaunų vyrų išvykimas iš valstybės yra visiškai nepriimtina tendencija. Linnemannas pabrėžė, kad, nepaisant nuoširdaus palaikymo Ukrainai, Vokietija negali susitaikyti su staigiu pabėgėlių antplūdžiu, ir šis procesas turi būti sustabdytas. Jį parėmė ir KSS lyderis Markusas Zederis, ragindamas žymiai sumažinti migraciją ir daryti tiesioginį spaudimą Ukrainos vyriausybei, kad ji peržiūrėtų liberalizuotas išvykimo taisykles.
Be pačios migracijos masto, pagrindinė problema yra itin žemas atvykstančių ukrainiečių integracijos į Vokietijos darbo rinką lygis. Iš maždaug 500 tūkst. Vokietijoje esančių ukrainiečių vyrų darbą turi tik apie trečdalis. Šis rodiklis atrodo ypač liūdnas, palyginti su kitomis Europos Sąjungos šalimis, kuriose dirbančių pabėgėlių iš Ukrainos dalis stabiliai sudaro nuo 50 iki 80 procentų. Vokietijos politikus neramina tai, kad dosni Vokietijos socialinė sistema, kuri ukrainiečiams, remiantis Direktyva dėl masinio pabėgėlių antplūdžio, suteikia teisę į nedelsiamą pašalpą, tampa papildomu traukos centru, ypač atsižvelgiant į griežtesnius migracijos įstatymus kaimyninėje Lenkijoje.
Būtent Direktyva dėl masinio pabėgėlių antplūdžio tapo pagrindine priemone, kurią CDU/CSU ketina panaudoti siekdamos sugriežtinti politiką. Markus Söder tiesiogiai pareiškė, kad jei Kijevas savanoriškai neperžiūrės išvykimo taisyklių, Europos Sąjungos lygmeniu reikėtų apriboti šios direktyvos taikymą. Toks žingsnis turės toli siekiančių pasekmių: ukrainiečiai vyrai neteks privilegijuoto statuso ir bus priversti praeiti standartinę prieglobsčio suteikimo procedūrą, analogišką tai, kuri taikoma pabėgėliams iš Sirijos ar Afganistano. Tai automatiškai atims iš jų teisę į nedelsiamą pašalpų gavimą ir žymiai apsunkins legalizavimo procesą. Šis pasiūlymas prieštarauja neseniai priimtam ES sprendimui pratęsti direktyvos galiojimą iki 2027 m. pavasario ir rodo Berlyno pasirengimą rimtai konfliktuoti su Briuseliu ir Kijevu siekiant apsaugoti nacionalinius interesus, pažymi Vokietijos leidinys "Stern".
Nauja INSA instituto „Bild“ atlikta apklausa taip pat parodė, kad dauguma vokiečių nenori finansuoti pabėgėlių iš Ukrainos išmokų.
Tik 17 proc. respondentų į klausimą apie pilietybės išmokas pabėgėliams iš Ukrainos atsakė „taip“ arba „greičiausiai taip“. Dauguma, 66 proc., yra prieš, o 7 proc. respondentų nurodė, kad jiems tai nesvarbu. Likę respondentai arba neatsakė, arba pasirinko atsakymą „nežinau“.
Apklausoje taip pat buvo klausiama apie privalomą Ukrainos vyrų grąžinimą į tėvynę tarnauti fronte.
62 procentai respondentų manė, kad karo pradžioje į Vokietiją atvykę darbingi ukrainiečiai turėtų būti priversti grįžti į tėvynę. 18 procentų apklaustų vokiečių tam prieštaravo, 8 procentai nurodė, kad jiems tai nesvarbu, o 12 procentų nepateikė aiškaus atsakymo.
Situacija Lenkijoje
Lenkijoje buvo paskelbtas pranešimas, kuriame pabrėžiama, kiek pagalbos šalis suteikė Ukrainai.
Paweł Kowal, Ukrainos bendradarbiavimo tarybos pirmininkas, ketvirtadienį pristatė ataskaitą „Lenkijos pagalba Ukrainai 2022–2023 m.“.
Iki šių metų kovo mėn. nemokamos pagalbos, įskaitant mokymus, logistiką, remontą ir medicininę pagalbą, bendra vertė viršijo 4 mlrd. JAV dolerių. 2022 m. ji siekė 1,6 mlrd. JAV dolerių, o 2023–2024 m. – 1,3 mlrd. JAV dolerių. Lenkija taip pat padovanojo frontui daugiau nei 19 500 „Starlink“ terminalų.
Iš viso pagalba Ukrainai sudarė 3,83 proc. Lenkijos BVP.
Ataskaitos autoriai, kaip pažymi „Do Rzeczy“, taip pat pabrėžė pagalbą Ukrainos pabėgėliams, įskaitant prieigą prie sveikatos priežiūros, darbo rinkos ir švietimo sistemos. Lenkija papildomai rėmė Ukrainos verslininkus, palengvindama jų verslo veiklą.
Ataskaitoje taip pat pažymima, kad 2022–2023 m. Ukraina iš Lenkijos įsigijo ginklų už 2,2 mlrd. eurų.
Vengrijos ministras pirmininkas Viktoras Orbanas pažymėjo 1956 m. revoliucijos metines ugnine kalba, kurioje puolė ES „karą kurstančius“ ir pažadėjo, kad Vengrija nedalyvaus kare Ukrainoje. Ji liks "taikos sala“ ir „be migrantų.“
Vengrijos ministras pirmininkas Viktoras Orbánas pažymėjo 1956 m. revoliucijos Budapešte metines vieša kalba, kurioje savo vyriausybę pristatė kaip dvasinį tų, kurie prieš beveik 70 metų sukilo prieš sovietinius tankus, įpėdinį.
Kalbėdamas prieš dešimtis tūkstančių žmonių, susirinkusių į Taikos eitynes nacionalinės šventės proga, Orbánas pavadino šiuolaikinį Briuselį naujuoju Vengrijos engėju ir pažadėjo, kad šalis liks „stipria ir suverenia tauta, turinčia orumą“, ginanti taikos idėją, kol likusi Europa „žengia karo aljanso keliu“.
„Karą remiančios šalys jau sudarė savanorišką koaliciją“, – pareiškė Orbánas. „Jos yra pasirengusios siųsti kitus mirti. Jei Briuselis nebūtų blokavęs JAV prezidento taikos misijos, karas jau būtų pasibaigęs. Visi žino, kad jei Donaldas Trumpas būtų buvęs prezidentu, karas nebūtų prasidėjęs, o jei jis dabar nebūtų surakintas, būtų taika.“
Per visą kalbą Orbán nuolat lygino 1956 m. sukilimą prieš sovietų dominavimą su dabartiniais jo vyriausybės konfliktais su Europos Sąjunga. „Iš ten sovietai pasitraukė, TVF grįžo namo, o migraciją remiančios Briuselio institucijos paseks tuo pačiu keliu“, – sakė jis, sulaukęs gausių aplodismentų. „Nė viena iš jų negalėjo mūsų praryti. Mes įstrigome jiems gerklėje.“
🕊️ The day of the Budapest Peace March has come. Today we send a message to the whole world: Hungary says NO to war! We will not die for Ukraine. We will not send our children to the slaughterhouse at Brussels’ command.
Pateikdamas Vengriją kaip „vienintelę migrantų neturinčią šalį Europoje“, Orbán gyrė savo Fidesz judėjimo rėmėjus už tai, kad jie gina „šeimas nuo visos Briuselio gyvačių duobės“, išvaro „LGBTQ aktyvistus iš mokyklų“ ir išlaiko „krikščionišką ir patriotišką konstituciją“. Jis apibūdino savo rėmėjus kaip „didžiausią nacionalinį patriotinį judėjimą Vidurio Europoje ir galbūt visoje Europoje“.
Užsienio politikos klausimu Orbánas tvirtino, kad Vengrija nebus įtraukta į konfliktą Ukrainoje, vadindamas jį „ne mūsų karu“. „Mes neduosime savo pinigų, neduosime savo ginklų, neisime į karą ir nemirsime už Ukrainą – bet gyvensime už Vengriją“, – sakė jis. Jis atmetė bet kokią galimybę Ukrainai įstoti į Europos Sąjungą ar NATO, tvirtindamas, kad tokia narystė „atneštų karą, išsiurbtų mūsų pinigus ir sunaikintų mūsų ekonomiką. Partnerystė – taip, narystė – ne“.
Artėjant 2026 m. rinkimams – vengrai eis balsuoti kitų metų balandį – Orbánas apibūdino artimiausius mėnesius kaip istorinį pasirinkimą tarp „taikos ar karo, laisvės ar vergovės“. Jis paragino savo pasekėjus įtikinti „klaidingai informuotus vengrus“, kad opozicinės partijos, „siųstos čia iš Briuselio“, yra „Briuselio biurokratų, norinčių mums primesti migracijos paktą“, įrankiai.
Ragindamas Vengrijos jaunimą „pabusti, maištauti, jūsų šalis laukia jūsų“, Orbánas įspėjo, kad „Briuselio imperija nori, kad jūs būtumėte benamiai europiečiai... Ji nori, kad jūs liktumėte virtualiame pasaulyje, priklausomi nuo kompiuterio“.
Baigdamas savo kalbą Kossuth aikštėje, Orbánas pareiškė: „1956 m. Budapeštas buvo Europos laisvės sostinė. 2025 m. Budapeštas bus Europos taikos sostinė. Dievas virš mūsų visų, Vengrija virš visko!“
Vengrijos Ministras pirmininkas Viktoras Orbanas šiandien rytinėje radijo "Kossuth" laidoje gynė nacionalines vertybes ir pabrėžė, kad Vengrija nepasiduos Briuselio spaudimui.
Viktoras Orbánas "Kossuth" radijui prisiminė vakarykščius nacionalinės šventės renginius: „Tai buvo įspūdinga, iškilminga ir pakili diena, priminusi mums 1956 m. didvyrius ir tai, kad net sunkiausiais laikais mes giname tai, kas svarbu.“ Vyriausybės vadovas kalbėjo iš Briuselio, ES viršūnių susitikimo vietos ir viešųjų žiniasklaidos priemonių centro, ir išreiškė ypatingą padėką menininkams, kurie savo pasirodymais suteikė spalvų spalio 23 d. minėjimui (nuotrauka žemiau).
Atvykęs į ES viršūnių susitikimą, ministras pirmininkas greitai susidūrė su realybe, kuri apibūdina tiek karą, tiek Europos ekonomikos būklę: „Pinigai baigėsi“, – sakė jis, atkreipdamas dėmesį, kad pagal 2026 m. prognozes euro zonos ekonomikos augimas bus tik 1 proc., o JAV ir Kinija auga sparčiau.
ES jau seniai atsilieka nuo likusio pasaulio, tuo tarpu prisiima vis daugiau užduočių, pavyzdžiui, karo įsipareigojimus, pažymėjo Viktoras Orbánas. Pasak ministro pirmininko, ES lyderiai vakar parėmė sprendimus, kurie, pavyzdžiui, padidins energijos kainas 8–10 proc.
„Parama Ukrainai vis labiau teikiama iš būtinybės“, – pažymėjo jis. Jis pridūrė, kad sunku išvengti karo atmosferos ir kad padėtis Europoje skiriasi nuo padėties Jungtinėse Valstijose, kur per dvi dienas Trumpo kadencijos metu buvo imtasi svarbių žingsnių, pavyzdžiui, surengtas Artimųjų Rytų taikos viršūnių susitikimas. Tačiau Europoje tiesioginis Rusijos ir Europos dialogas tebėra problemiškas.
Ministras pirmininkas apibūdino taikos eitynes kaip įspūdingą renginį ir pabrėžė, kad Vengrijos žmonės palaiko jo atstovaujamą poziciją. „Nereikia daryti spaudimo vengrams; šalies negalima priversti daryti to, ko nori ES lyderiai“, sakė jis.
Ministras pirmininkas atkreipė dėmesį, kad bet kokie pensijų sistemos pokyčiai taip pat turėtų įtakos pensininkų padėčiai. Jis paaiškino, kad be tryliktos pensijos taip pat reikėtų įvesti keturioliktą pensiją ir kad šalis būtų apsaugota nuo mokesčių didinimo.
„Vyriausybės tikslas – palikti kuo daugiau pinigų žmonių rankose“, – pabrėžė jis. ES sankcijos apsunkina prieigą prie Rusijos energijos išteklių, todėl diversifikavimo procese reikia išnaudoti visas galimybes, tačiau esamų išteklių uždarymas nėra tikrasis sprendimas, padarė išvadą ministras pirmininkas.
V.Orbanas apie opozicinę "Tisza" partiją pasakė:
"ES karo politiką savo šalyje atstovauja "Tisza" partija, kuri mokesčių didinimu, pensijų sistemos reformomis ir komunalinių paslaugų kainų nuolaidų panaikinimu paralyžiuotų vengrų viduriniąją klasę."
„Europos liaudies partija nustato Vengrijos opozicijos politiką, o "Tisza" partija taip pat turi savo šeimininkus“, – atsakė ministras pirmininkas, kai jo paklausė, kodėl, jo nuomone, "Tisza" atstovauja karui palankią poziciją. Jis atkreipė dėmesį, kad Briuselio nurodymas yra remti centrinę liniją. Socialistai, kuriuos atstovauja DK, ir Liaudies partija, kurią atstovauja "Tisza", yra didžiausi karo tęsimo šalininkai.
Prof. Sachs aptaria taikos susitarimo galimybių praradimą, nes europiečiai labai neigiamai reagavo į Trumpo ir Putino susitikimą Budapešte. Prof. Jeffrey Sachs konsultuoja vyriausybes visame pasaulyje, yra pasaulyje pripažintas ekonomikos profesorius, bestselerių autorius, novatoriškas pedagogas ir pasaulinis lyderis tvaraus vystymosi srityje.
Lenkijoje nuo sausio pradžios įvyko daugiau nei 1000 eismo įvykių, susijusių su elektriniais paspirtukais, rodo „Rzeczpospolita“ gauti policijos duomenys. Tai 70 proc. daugiau nei prieš metus. Šiuose eismo įvykiuose žuvo dešimt žmonių, daugiausia vaikai.
Vien iki spalio vidurio mūsų šalyje įvyko 1056 eismo įvykiai. Tai beveik 70 % daugiau nei per tą patį laikotarpį praėjusiais metais. Per dvejus metus šis skaičius padidėjo dvigubai. Iki birželio įvyko 450 tokių incidentų. Daugiau nei pusėje eismo įvykių buvo sužeisti vaikai.
Pavojingas vairavimas sukelia ne tik mėlynes, galvos traumas, lūžius ir smegenų sukrėtimus, bet ir mirtį – dešimt žmonių, daugiausia vaikų, neišgyveno kelionės. Ypač šokiruojantys yra duomenys apie 7–14 metų vaikus. Per dvejus metus avarijų, į kurias pateko šie vaikai, skaičius išaugo keturis kartus.
Be neatsargumo ir netinkamo prietaiso naudojimo, pagrindinė avarijų priežastis yra elektriniai paspirtukai su pašalintais greičio ribotuvais. Jie daugiausia importuojami iš Kinijos, o „modifikuoti“ transporto priemonės gali pasiekti greitį iki 80–100 km/h. Tokiomis sąlygomis, kad įvyktų rimta avarija, užtenka nedaug – pusiausvyros praradimo, suklupimo ar prastų kelio sąlygų.
Remiantis trečiadienio prezidento kanceliarijos vadovo Zbigniew Bogucki pareiškimu radijo stoties „Radio Zet“ laidoje, Lenkijos prezidentas Karol Nawrocki vetuos civilinės partnerystės įstatymą.
– Prezidentas Nawrocki paskelbė, kad nepasirašys jokio įstatymo projekto, kuris pakenktų santuokos statusui. Tai reiškia, kad ministro Kotulos įstatymo projektas bus neabejotinai vetuotas, užtikrino interviu vedęs Bogdanas Rymanovskis.
„Prezidentui, kaip Konstitucijos sergėtojui, problema yra ta, kad joks įstatymas negali pakenkti specialiam santuokos vaidmeniui ir padėčiai“, – sakė Zbigniew Bogucki.
„Pagal Lenkijos Konstituciją moters ir vyro sąjunga yra santuoka. Pagal Lenkijos teisę santuoka yra Lenkijos Respublikos specialios apsaugos objektas. Santuoka yra šeimos kūrimo pagrindas. Šeima yra visuomenės ir tautos kūrimo pagrindas. Tai yra normali tvarka, ir prezidentas bus šios normalios tvarkos sergėtojas, paskelbė Zbigniew Bogucki.
– Taigi, jei šiame įstatymo projekte yra konkrečios nuostatos, kurių nėra – ir ne prielaidos, spėjimai, prezumpcijos ar spekuliacijos – tuomet prezidentas tikrai sureaguos. Tačiau šios nuostatos gali palengvinti kai kuriuos pagrindinius kasdienio gyvenimo aspektus žmonėms, kurie nėra susituokę. Tačiau negali būti situacijos, kai kiti santykiai prilyginami santuokai, nes tai tiesiog draudžia Konstitucija, pabrėžė jis.
Kitas klausimas buvo susijęs su įstatymu dėl kailinių žvėrelių fermų uždraudimo, kurį jau priėmė Seimas. Pažiūrėsime, kokia bus galutinė šio įstatymo redakcija, nes jis tik ką išėjo iš Seimo, sakė „Radio Zet“ laidos svečias.
Zbigniew Bogucki taip pat paskelbė, kad prezidento įstatymo projektas, kuriuo siekiama trečdaliu sumažinti elektros kainas, bus pateiktas Seimui ne vėliau kaip lapkričio 14 d.
Buvo paliesta legalios migracijos tema. Zbigniew Bogucki šiuo klausimu pasakė:
"Migracija pirmiausia turi būti legali. Antra, ji turi būti pritaikyta prie Lenkijos verslininkų, valstybinių įmonių ir Lenkijos ūkininkų ekonominių poreikių.“
Nuo sausio Prahoje bus uždrausta nuomoti elektrinius paspirtukus dėl saugumo ir nepatogumų prevencijos, rašoma portale "RMX News".
Čekijos sostinė ketina sutvarkyti viešąsias vietas po to, kai gyventojai skundėsi, kad paspirtukai užstoja gatves ir kelia pavojų pėstiesiems.
Nuo sausio Prahoje bus uždrausta naudoti elektrinius paspirtukus pagal naują transporto srauto reguliavimo sistemą, kurią patvirtino miesto valdžia.
Šis sprendimas buvo priimtas po daugelio metų skundų iš centrinės miesto dalies gyventojų, kurie teigė, kad pastatyti paspirtukai užstoja šaligatvius, o jų savininkai, ypač turistai, kelia pavojų pėstiesiems, važiuodami šaligatviais.
Echo24 duomenimis, nauja miesto teisinė bazė bus grindžiama sutartimis tarp Techninės kelių tarnybos (TSK) ir dviračių bei elektrinių dviračių parkavimo operatorių, kurie bus leidžiami tik specialiai tam skirtose parkavimo zonose. Elektrinėms paspirtukams tokios zonos nenumatytos, todėl jų naudojimas bus faktiškai uždraustas. Visi paspirtukai, pastatyti viešose gatvėse, bus konfiskuoti TSK.
Tokios įmonės kaip „Lime“ ir „Bolt“, kurios šiuo metu teikia paspirtukų nuomos paslaugas Čekijos sostinėje, bandė susitarti su gyventojų asociacijomis ir vietos tarybomis, tačiau šie pastangos nepadėjo išvengti artėjančio draudimo.
„Lime“ netgi savo svetainėje paskelbė instrukciją, kaip teisingai parkuoti paspirtuką mieste. Ji ragina vairuotojus neparkuoti arčiau kaip 4 metrai nuo autobusų ir tramvajų stotelių, neparkuoti prie sankryžų ir pėsčiųjų perėjų ir neužstoti kelių, kuriais gali būti vykdomas skubus išvažiavimas.
Leidžiamų transporto priemonių operatoriams bus taikomas 25 kronų mėnesinis mokestis už transporto priemonę už naudojimąsi miesto automobilių stovėjimo vietomis. Piratinės partijos vicemeras Zdenek Hrib, kuris šią priemonę įvedė šių metų pradžioje, pareiškė, kad sprendimas buvo priimtas remiantis transporto, vidaus reikalų, pramonės ir prekybos ministerijų rekomendacijomis.
Miesto valdžia nurodė keletą problemų, susijusių su bendru pasivažinėjimu motoroleriais, įskaitant didelį avarijų skaičių, dažnus kelių eismo taisyklių pažeidimus ir viešosios tvarkos problemas. Pareigūnai taip pat pareiškė, kad Prahos gyventojai retai naudoja motorolerius kasdieninėms kelionėms, o vietoj to jais pramogauja netinkamose vietose, pavyzdžiui, parkuose ir šaligatviuose. Naujos taisyklės nebus taikomos privatiems paspirtukams.
Ypač stiprus pasipriešinimas nuomojamiems paspirtukams buvo pareikštas Prahoje 1, centrinėje miesto dalyje, kur vietos referendumas, surengtas kartu su neseniai įvykusiais parlamento rinkimais, parodė, kad žmonės pasisako už tokių transporto priemonių apribojimą arba visišką uždraudimą.
„Galiausiai įvedame aiškias ir privalomas taisykles, kurios padės palaikyti tvarką viešose vietose ir užkirs kelią nekontroliuojamam elektrinių paspirtukų naudojimui“, – sakė Gžibas, kurio žodžius cituoja Expat.cz. „Miesto centre jie dažniau buvo naudojami kaip turistų atrakcija, o ne kaip transporto priemonė, sukeldami chaosą šaligatviuose ir pėsčiųjų zonose.“
Mane giliai žeidžia nenormali situacija mano Tėvynėje, kai užsieniečiai, išlaikomi už mokesčių mokėtojų pinigus, savinasi Lietuvos simbolius, istoriją, reiškia teritorines pretenzijas. Tai visiškai nenormali padėtis.
Viena iš didžiausių nūdienos problemų, mano nuomone, yra mokytoja ir namų šeimininkė iš Baltarusijos, KGB atvežta prie Lietuvos sienos prieš penkis su puse metų, su 15000 USD kišenėje, praeito seimo be jokio pagrindo paskelbta Baltarusijos "prezidente", ir pas mus vykdanti, mano nuomone, antivalstybinę veiklą.
Amsterdame Svetlana Tikhanovskaja skaitė paskaitą „Tarp Rusijos, Ukrainos ir NATO. Egzistencinė baltarusių kova už savo šalies išlikimą“.
Tai kasmetinė atvira paskaita, kurią organizuoja analitinis centras „Raam op Rusland“, kuris specializuojasi Baltarusijos, Ukrainos ir kaimyninių regionų klausimais.
Aš esu biomedicinos dr., ne istorijos, todėl aš pasitelkiu į pagalbininkus istoriką dr. Tomą Baranauską ir jo nesenai OP.TV skelbtą video apie Lietuvos ir Baltarusijos istoriją, kuriame pasakojama tai, kad žodis "Baltarusija" atsirado tik 20 amžiaus pradžioje, kaip ir valstybė, kurią po Spalio revoliucijos įkūrė Vladimiras Leninas.
Tichanovskaja, su daiktais - ir prie durų! | Baltarusių kilmės detektyvas su #tomasbaranauskas
Žemiau pateikiu "prezidentės" S.Tichanovskajos portale paskelbto paskaitos teksto vertimą, kuriame autorė galimai kalba ne tiesą, arba meluoja, žemina Lietuvos valstybę, jos istoriją. Tokios vietos paskaitos tekste yra mano paryškintos ir pateiktos mano pastabos (A.L.) skliaustuose.
Svetlana Tikhanovskaya:
„Gerbiamas Bertas Kundersas,
Gerbiamoji Keisa Hekster,
Brangūs draugai!
Man didžiulė garbė kalbėti čia, Amsterdame, šioje nuostabioje buvusioje pogrindžio bažnyčioje, kuri tapo minties laisvės simboliu.
Šiandieninėje Baltarusijoje bet kuri virtuvė ar privatus namas, kur žmonės renkasi aptarti naujausias naujienas, skaityti baltarusių knygas, mokytis baltarusių kalbos ar dainuoti liaudies dainas, yra laisvos minties erdvė: pasipriešinimo erdvė. (A.L. Tichanovskaja ir jos neadekvatus vyras nekalba baltarusių kalba)
Laisvas mąstymas Lukašenkos Baltarusijoje laikomas „ekstremistiniu“. Už jį galima patekti į kalėjimą. Aš svajoju apie laiką, kai Baltarusijoje bus mažiau kalėjimų ir daugiau tokių vietų kaip ši.
Dėkoju platformai RAAM už kvietimą ir jums visiems už susidomėjimą Baltarusija. Džiaugiuosi, kad mūsų Europos dalis, ilgą laiką buvusi Rusijos šešėlyje, priartėjo prie Vakarų. Neliūdina tai, kad tai vyksta tokiomis tragiškomis aplinkybėmis, kaip karas Ukrainoje.
Vakarų Europoje dėl Lukašenkos prorusiškos politikos Baltarusija dažnai laikoma Rusijos dalimi. Bet kas, jei pasakysiu, kad Baltarusija yra šalis su senomis europietiškomis tradicijomis? Pamiršta Europa?
Ar žinote, kad šiuolaikinė kirilica buvo sukurta čia, Amsterdame? Ją sukūrė baltarusių protestantas Ilja Kapievichas 1700 m. pradžioje. Jis čia dirbo leidėju, spausdindamas knygas tiek lotynų, tiek kirilicos rašmenimis. Kai Rusijos caras Petras Didysis susitiko Kapievichą, jis paprašė jo spausdinti gramatikos knygas ir rusų kalba, kad rusai taip pat galėtų mokytis savo kalbos. Tuo metu baltarusių knygų spausdinimo tradicija siekė jau du šimtmečius, pradedant nuo Renesanso laikotarpio.
Baltarusija, tuomet priklausiusi Lenkijos-Lietuvos valstybinei sąjungai, buvo ekonominiu, kultūriniu ir politiniu požiūriu daug labiau išsivysčiusi šalis nei Rusija. Baltarusijos bajorai kartu su lenkų ir lietuvių bajorais demokratiniu būdu rinko savo karalius. Kaip ir olandai, mes gyvenome rinkiminėje monarchijoje. Mūsų 1588 m. statutas, parašytas baltarusių kalba, įkvėpė pirmąją Europos konstituciją – Lenkijos, priimtą 1791 m.
Trumpai tariant, Baltarusija nėra Rusija. Ir niekada nebuvo. Baltarusija yra Europa. (Kviečiu žiūrėti T.Baranausko video)
Po septyniasdešimties metų sovietinės okupacijos 1991 m. Baltarusija vėl atgavo nepriklausomybę. Tačiau laisvės laikotarpis buvo trumpas. Į valdžią atėjo žmogus su diktatoriškomis ambicijomis, kuris nukreipė Baltarusiją nuo demokratijos kelio. „Aš neisiu su savo tauta ten, kur eina civilizuotas pasaulis“, – paskelbė jis savo garsiojoje kalboje. Tai buvo, ko gero, vienintelis politinis pažadas, kurį jis kada nors įvykdė.
Šiandieninė Baltarusija – tai keistas sovietinio paveldo ir europinės dvasios mišinys. Italijos žurnalistas ją pavadino „komunizmu su kapučino skoniu“.
Kartais atrodo, kad Baltarusija įstrigo laike. Kur dar galima rasti „McDonald’s“ šalia KGB – taip, vis dar vadinamo KGB, su kalėjimu politiniams įkaitams? Šiuolaikinę „Tesla“ automobilių stovėjimo aikštelę šalia sovietinių laikų Lenino paminklų? Ir šis veidmainiavimas yra visur.
Jei nepažvelgsi giliau už sienų, net nesuprasi, kad tai diktatūra, o ne normali šalis. Diktatoriai paprastai yra meistrai, gebantys supakuoti pasenusius produktus į naują pakuotę.
Įstrigusi tarp Vakarų ir Rytų, ES ir Rusijos, Baltarusija visada buvo priekinėje linijoje, tarp demokratijos ir tironijos, karų centre, kartojantis civilizacijų susidūrimams.
Tačiau niekada anksčiau geopolitinio pasirinkimo klausimas nebuvo toks aktualus kaip dabar.
Aleksandro Lukašenkos prorusiškas režimas, jau 30 metų valdantis Baltarusiją, pasirinko Rusiją ir išmainė Baltarusijos nepriklausomybę į politinę Maskvos apsaugą.
Jo sistema išgyveno ne dėl inovacijų ar konkurencingumo, o dėl pigios Rusijos naftos ir dujų bei begalinių Kremliaus kreditų.
Per 30 metų Lukašenka puikiai įvaldė geopolitinių svyravimų meną.
Mes dažnai juokaujame, kad žiemą jis tampa „prorusiškas“, kad užsitikrintų pigesnius išteklius, o vasarą staiga tampa „provakarietiškas“, kad gautų finansinę pagalbą iš ES ir JAV.
Norėdamas numalšinti tuos, kurie su juo nesutinka, jis sukūrė sovietinio stiliaus represijų ir baimės sistemą. Jo politiniai oponentai buvo nužudyti, įkalinti arba išvaryti iš šalies. Tačiau viskas prasidėjo nuo žiniasklaidos nutildymo, kad niekas nežinotų, kas iš tiesų vyksta.
Tris dešimtmečius Baltarusija buvo juoda dėmė Europos žemėlapyje, pamiršta ir izoliuota.
Per dažnai už Lukašenkos pasaulis nemato geriausio, kas yra Baltarusijoje: jos žmonių.
Tuo metu, kai diktatūra statė kalėjimus ir policijos nuovadas, kurdama totalitarinę valstybę, visuomenė vystėsi savaip, vakarietiškai, europietiškai.
Baltarusijos visuomenė pranoko diktatorių. Prieš penkerius metus matėme jo klestėjimą Baltarusijos gatvėse. Kai milijonai baltarusių sukilo prieš diktatūrą.
Čia ir prasidėjo mano istorija. Buvau įprasta moteris, auginanti du vaikus.
Kai mano vyras, tinklaraštininkas, paskelbęs apie savo prezidentinius siekius atsidūrė kalėjime, aš nusprendžiau balotiruotis vietoj jo.
Kai tavo artimieji yra pavojuje, tu nelauki, kol kas nors kitas imsis veiksmų. Tu imiesi ginti.
Režimas užregistravo mane kaip kandidatę – kaip pokštą. „Mūsų Konstitucija nėra skirta moterims“, – sakė Lukašenka. Bet šis pokštas tapo jo lemtinga klaida.
Mes LAIMĖJOME šiuos rinkimus, surinkę daugiau nei 60 % balsų. Net patyręs diktatorius negalėjo paslėpti šios tiesos. Mes surengėme alternatyvų balsų skaičiavimą, kuris patvirtino mūsų pergalę.
Režimas pavogė mūsų pergalę, bet tauta pasakė „ne“. Kiekviename mieste žmonės išėjo į gatves. Ne tik politikai. Fabrikų darbininkai. Studentai. Slaugytojos. Kunigai. Močiutės. Paaugliai. Jie atėjo su gėlėmis. Laikydamiesi vieni už kitus. Ir skanduodami vieną žodį: „Pakaks“.
Tačiau, kaip ir bet kuris diktatorius, Lukašenka atsisakė atsistatydinti. Remiamas Putino, jis pradėjo žiaurų teroro aktą, kokio Europa nematė jau dešimtmečius.
Tūkstančiai žmonių buvo sumušti, suimti ir kankinami, dešimtys nužudyti. Šimtai tūkstančių buvo priversti bėgti.
Šis teroras tęsiasi iki šiol. Šiuo metu kasdien sulaikoma nuo 10 iki 15 žmonių.
Be to, diktatorius įtraukė Baltarusiją į Rusijos karą prieš Ukrainą, žinoma, prieš Baltarusijos žmonių valią.
Būtent iš Baltarusijos Rusijos tankai pajudėjo į Kijevą. Būtent iš Baltarusijos buvo paleistos pirmosios Rusijos raketos, kurios smogė Ukrainai. Mūsų šalis tapo karo starto aikštele, o devyni milijonai žmonių atsidūrė dviejų senstančių diktatorių įkaitų gniaužtuose.
Tuo tarpu baltarusiai greitai mobilizavosi, kad padėtų Ukrainai, organizavo sabotažą prieš Rusijos kariuomenę, o daugelis išvyko kariauti už Ukrainą kaip savanoriai.
Mes aiškiai pareiškėme savo poziciją: mes esame prieš šį karą ir remiame Ukrainą.
Žvelgdamas atgal iš šiandienos perspektyvos, dažnai galvoju: jei mūsų 2020 m. sukilimas būtų buvęs sėkmingas, Rusijos invazija į Ukrainą galbūt niekada nebūtų įvykusi – ir istorija galėjo pakrypti visiškai kita linkme. Putino planas atkurti Rusijos imperiją galėjo būti sužlugdytas.
Savo šovinistiniame pamišime Rusijos diktatorius nelaiko Baltarusijos ir Ukrainos nepriklausomomis tautomis. Jis nori, kad Ukraina būtų tokia pati kaip Lukašenkos Baltarusija – kontroliuojama ir lojali. Priešingu atveju Rusija prarastų tiesioginį priėjimą prie Europos ir negalėtų jos laikyti grėsmės pavojuje.
Kai praėjusiais metais čia kalbėjo rusų rašytojas Sergejus Lebedevas, jis kalbėjo apie nebaudžiamumą. Rusijoje Stalino nusikaltimai, tokie kaip badas Ukrainoje, niekada nebuvo visiškai pripažinti ir atvirai pasmerkti valstybės.
Tas pats vyksta ir Baltarusijoje. Lukašenka garbina Staliną.
Kiekvienais metais spalio 29 d. baltarusiai pagerbia mūsų intelektualų – rašytojų, mokslininkų, politikų, – atmintį, kurie 1937 m. buvo nužudyti Stalino įsakymu. Daugiau nei šimtas iš jų buvo sušaudyti per vieną naktį. Šis įvykis vadinamas „Sušaudytų poetų naktimi“.
Lukašenka niekada nepasmerkė šių žmogžudysčių. Vietoj to, kad pagerbtų aukų atminimą, jis gerbia budelių atminimą. Ir tęsia tai, ką darė Stalinas: naikina mūsų nacionalinę tapatybę.
Mūsų Nobelio taikos premijos laureatas Ales Beliatskis yra kalėjime. Kita Nobelio premijos laureatė Svetlana Aleksijevič buvo priversta emigruoti. Tokie patriotai kaip Ramanas Bandarenka, Vitoldas Ašurakas ar Alesius Puškinas buvo nužudyti. Dvidešimt politinių kalinių mirė už grotų dėl kankinimų ar medicininės pagalbos trūkumo.
Šie nusikaltimai taip ir nebuvo patraukti baudžiamojon atsakomybėn. Bet esu įsitikinusi, kad vieną dieną tai įvyks. Neatsakomybė nėra variantas.
Šiandien Lukašenka parduoda Baltarusijos suverenitetą Rusijai, kad išliktų valdžioje.
Lukašenka ir Putinas gali nekęsti vienas kito, bet jie reikalingi vienas kitam. Tai simbiotiniai santykiai.
Be Putino Lukašenka neišgyventų nė dienos, kaip akvalangistas be deguonies baliono. Naivu manyti, kad galime juos atskirti.
Taip pat naivu manyti, kad galime juos perauklėti ar nuraminti. Patikėkite manimi: diktatoriai nesiekia taikos. Jiems reikia karo, nes jis maitina jų režimus ir tarnauja kaip melagingas pateisinimas teroro veiksmams.
Šiandien mūsų likimas daugiausia priklauso nuo geopolitinės situacijos. Suprantame, kad jei Ukraina laimės, mes taip pat turėsime dar vieną šansą. O jei Ukraina pralaimės, bus sunku išplėšti Baltarusiją iš rusų lokio gniaužtų.
2020 m. atrodė, kad viskas priklauso nuo mūsų. Šiandien Baltarusija tapo didesnės problemos dalimi.
Šiandien mes negalime atvirai išeiti į protestus, bet galime pasiruošti naujam impulsui, ir esu įsitikinusi, kad jis atvers mums naujas galimybes.
Mes darome viską, kas mūsų jėgose, kad priartintume tą momentą.
Esu įsitikinusi, kad Baltarusija gali tapti sėkmės istorija. Ši didelė istorija bus sudaryta iš mažų asmeninių istorijų kiekvieno iš mūsų. Kai kurios iš jų įeis į istoriją.
Istorijos, panašios į Natalijos Suslavos, rusų literatūros profesorės iš Gomelio universiteto, istoriją. Jos sūnus, savanoris Pavelas „Volatas“ Suslaus, buvo nužudytas Rusijos agresorių Ukrainoje. Natalija išvyko ten, kad taptų tikra motina jo ginklo broliams.
Istorijos, panašios į Marijos Zaitsevos istoriją, kurios kruvinas veidas 2020 m. tapo vienu iš simbolinių policijos savivalės Minske vaizdų. Kai jos žaizdos užgijo, Marija išvyko ginti Ukrainos ir buvo nužudyta mūšyje šių metų sausio mėnesį. Vos dieną po savo 24-ojo gimtadienio.
Istorijos, panašios į 69-erių metų politiko Nikolajaus Statkevičiaus istoriją, kuris 12 metų savo gyvenimo praleido Lukašenkos kalėjimuose. Kai prieš mėnesį jis buvo paleistas, jis atsisakė deportacijos į Lietuvą ir grįžo į Baltarusiją. Jis atsisakė laisvės vardan savo orumo ir meilės savo šaliai.
Su tokiais žmonėmis aš neabejoju, kad mes sulauksime tos dienos, kai Baltarusija taps laisva.
Brangūs draugai,
Baigdama norėčiau pasidalinti keliais patarimais ir pamokomis, kurias išmokau iš savo trumpos ir atsitiktinės politinės karjeros.
Pirma, vertinkite tai, ką turite. Dažnai žmonės, gyvenantys demokratinėje visuomenėje, tai laiko savaime suprantamu dalyku. Tačiau tokiose šalyse kaip Baltarusija ar Ukraina mes žinome tikrąją jos vertę, nes aukojame viską dėl jos.
Laisvė niekada nėra garantuota. Ji taip lengvai prarandama ir taip sunku ją atgauti. Ji turi būti ginama. Puoselėjama. Reikia kovoti už ją – vėl ir vėl.
Antra: niekada nenustokite ieškoti tiesos. Niekada nenustokite užduoti klausimų. Niekada nenustokite mokytis. Išsaugokite atvirą protą ir naudokitės nuostabiais įrankiais, kurie šiandien yra prieinami. Tironijos tikslas – priversti jus painioti tiesą ir melą.
Trečia: niekada nepraraskite vilties. Galbūt vien vilties nepakanka, bet ji padeda jums išsilaikyti sunkiausiais momentais. Tie, kurie neseniai buvo išlaisvinti iš Lukašenkos kalėjimų, sakė, kad tik viltis padėjo jiems išgyventi.
Ketvirta: klausykite savo širdies, o ne tik proto. Empatija, užuojauta ir solidarumas – mūsų didžiausia supergalia. Kartais gyvenimas jus pastato į tokias aplinkybes, kai tiesiog privalote veikti. Neabejokite, darykite tai, kas teisinga.
Ir pagaliau. Nė viena kova negali būti laimėta vienam. Jums visada reikalingi draugai, jums reikalingi sąjungininkai. Jums reikalingos bendros pastangos. Kova už demokratiją nėra lokali, ji yra globali.
Didžiausia grėsmė demokratijai ne visada yra smurtas. Dažnai tai yra baimė, abejonės, nuovargis, vilties praradimas. Ir tiesiog pamiršimas, kas mes esame ir už ką kovojame.
Atnaujinkime savo įsipareigojimą laisvei. Baltarusijos tauta nepasidavė. Ir demokratinis pasaulis taip pat neturi pasiduoti.
Kartu mes dar kartą įrodysime, kad tautos jėga gali pakeisti istoriją.
Ačiū. Tegyvuoja Baltarusija!
P.S. Pritariu dr.Tomo Baranausko laidoje išsakytai minčiai, kad litvinizmą propaguojančiai Svetlanai Tichanovskajai laikas nešdintis lauk iš Lietuvos. Kiek ilgai leisime mus niekinti? Kiek ilgai maitinsime kenkėjus? Labai gaila, kad Lietuvos valdžia negina lietuvių Tautos ir jos valstybės interesų.
P.P.S. Kalboje mane domino litvinizmo naratyvas ir aš nevertinau kiek teisingi kiti prelegentės teiginiai.
Lenkijos prezidentas Karolis Nawrockis pristatė naująjį įstatymą kaip būdą finansiškai padėti šeimoms ir skatinti didesnį gimstamumą.
VARŠUVA, Lenkija (LifeSiteNews) — Lenkijos prezidentas pasirašė įstatymą, kuriuo panaikinamas asmeninis pajamų mokestis tėvams, auginantiems du ar daugiau vaikų, siekiant remti ir skatinti šeimas bei stimuliuoti ekonomiką.
Naujai priimtas įstatymas panaikina pajamų mokesčio prievolę šeimoms, kurių metinės pajamos neviršija 140 000 zlotų (32 973 eurai arba 38 486 doleriai). Dėl mokesčių lengvatos vidutinė lenkų šeima per mėnesį turėtų sutaupyti papildomai 1000 zlotų (235 eurus arba 274 dolerius).
Lenkijos prezidentas Karolis Nawrockis, kuris rugpjūčio mėnesį prisiekė eiti pareigas, pateikė įstatymą, prieš jį patvirtinant parlamentui, kaip priemonę finansiškai padėti šeimoms ir skatinti tvarų gimstamumą šalyje, kuri, kaip ir dauguma kitų, kenčia nuo gimstamumo mažėjimo.
„Reikia rasti finansinių išteklių Lenkijos šeimoms“, – sakė Nawrocki, pristatydamas įstatymo projektą. Jis pabrėžė, kad Lenkija kenčia nuo gimstamumo krizės. Praėjusiais metais gimimų skaičius Lenkijoje nukrito iki naujo žemiausio lygio. Lenkijos gimstamumas yra vienas iš žemiausių pasaulyje – 2024 m. jis sieks 1,1, o tai yra gerokai mažiau nei natūralusis atsinaujinimas. Pagal Population Reference Bureau duomenis, tik aštuonios šalys turi mažesnį gimstamumą nei Lenkija.
Viešos konsultacijos dėl įstatymo prieš jo priėmimą parodė, kad mokesčių lengvata yra labai populiari tarp lenkų. Apie 76 proc. respondentų teigė, kad įstatymas yra „tikrai reikalingas“, o tik 16 proc. buvo kategoriškai prieš šį įstatymo projektą, pranešė „EuroNews“.
Demografijos ekspertai, tokie kaip duomenų analitikas Stephen Shaw, dokumentinio filmo „Birthgap“ kūrėjas, skeptiškai vertina tai, ar ekonominės paskatos gali pakeisti gyventojų skaičiaus mažėjimo tendenciją. Jis pažymėjo, kad net Romos imperija savo vėlesniais etapais priėmė politiką, skirtą gimstamumo didinimui, įskaitant apmokestinimą bevaikių.
Pasak Shaw, „istorijoje nėra žinoma nė viena visuomenė, kuri būtų išbridusi iš“ gyventojų skaičiaus mažėjimo „spiralės“.
Šią savaitę Europos Komisija paskelbė naują strategiją LGBTQIQ+ bendruomenei 2026–2030 m.
"Šokiruojančios nuostatos ir ekstremalūs įsipareigojimai. Artėja vaivorykštės revoliucija!", - taip šį EK dokumentą komentavo lenkų portalo "wPolytice" apžvalgininkė Marzena Nykel.
M.Nykel rašo:
Šis tekstas netrukus gali būti pripažintas neteisėtu. Vakar Europos Komisija paskelbė naują ES strategiją dėl LGBTIQ+ lygybės 2026–2030 m. Dokumente „Laisvė mylėti, laisvė būti“ skelbiama apie didesnę homoseksualių, biseksualių, transseksualių ir queer asmenų apsaugą, jų padėties visuomenėje stiprinimą, papildomus pinigus „neapykantos kalbos“ internete skatinimui ir kontrolei. Jis įpareigoja valstybes nares įgyvendinti šias rekomendacijas visose politikos srityse. Atsižvelgiant į Donaldo Tusko vyriausybės uolų norą laikytis visų Briuselio absurdiškų direktyvų, galime tikėtis, kad netrukus tapsime politinio korektiškumo aukomis. Mes susiduriame su sisteminga daugumos diskriminacija mažumų „lygybės“ vardu.
Vakar Europos Komisija paskelbė naują ES strategiją dėl LGBTIQ+ lygybės 2026–2030 m. Nors joje pripažįstama, kad dabartinė 2020–2025 m. strategija padėjo pagerinti padėtį ir padidinti socialinę LGBTIQ+ asmenų priimtinumą visoje ES (apie 75 % respondentų išreiškė palankią nuomonę apie juos), reikia daryti dar daugiau. EK teigia, kad „LGBTIQ+ asmenys ir toliau patiria neproporcingą ir nepriimtiną neapykantą, smurtą ir diskriminaciją“ ir kad tai turi būti veiksmingai pašalinta.
Trys veiksmų sritys
Dokumente „Laisvė mylėti, laisvė būti savimi: naujoji ES LGBTIQ+ strategija“ išdėstytos trys pagrindinės veiksmų sritys, kurios iš tiesų reiškia dominavimą:
1. LGBTIQ+ asmenų apsauga:
• nuo neapykantos ir smurto, kuriuos skatina prietarai, įgyvendinant naują veiksmų planą prieš kibernetinį priekabiavimą ir sukuriant žinių centrą, kuriame būtų renkama informacija apie neteisėtą neapykantos kurstymą internete
• nuo diskriminacijos, užtikrinant atitinkamų ES teisės aktų vykdymą ir toliau finansuojant pilietinės visuomenės organizacijas, ginančias LGBTIQ+ asmenų teises
• nuo konversijos praktikų, kuriomis siekiama prievarta pakeisti asmens seksualinę orientaciją ar lytinę tapatybę, jas analizuojant ir svarstant tinkamas priemones, taip pat svarstant Europos piliečių iniciatyvą uždrausti tokias praktikas
2. LGBTIQ+ asmenų teisių stiprinimas:
• stiprinant lygybės institucijas, užtikrinant jų veiksmingumą skatinant LGBTIQ+ teises
• remiant „vaivorykštės šeimas“, skatinant ES šalis priimti pasiūlymus dėl tos pačios lyties tėvystės pripažinimo
• skatinant įtrauktį darbo vietoje, bendradarbiaujant su ES įvairovės chartijos platforma, siekiant remti LGBTIQ+ darbuotojus
3. Įtraukiant visuomenę į LGBTIQ+ lygybės skatinimą:
• ragindami visas ES šalis priimti nacionalines strategijas ar veiksmų planus dėl LGBTIQ+ lygybės
• gerinant duomenų rinkimą ir analizę, siekiant geriau suprasti tikrąsias LGBTIQ+ asmenų patirtis
• įsteigiant „LGBTIQ+ politikos forumą“ – tiesioginio keitimosi informacija platformą tarp pilietinės visuomenės ir Europos Komisijos
2026 m. Komisija paskelbs ataskaitą apie užimtumo lygybės teisės aktų įgyvendinimą ir užtikrins jų griežtą taikymą. Tuo pačiu metu EK pateiks naujas gaires dėl įtraukių įdarbinimo praktikų.
Tai skamba kaip bepročio ideologinė svajonė. Taigi homoseksualų ir transseksualų lobistams suteikiami visi plėtrai reikalingi įrankiai. Ir tai taikoma ne tik homoseksualams, bet ir visų rūšių eksperimentams su lytimi ir seksualumu, tapatinantis su „tuo“, „tuo“, gyvūnu ar bet kokiu kosmoso elementu.
Ką tai reiškia?
Mums bus brukama alternatyvios seksualinės orientacijos propaganda, maitinama istorijomis apie lyties pasirinkimo laisvę, bet bet kokia sveiko proto analizė, nurodanti, kad tai yra kelias į pražūtį ir savaiminį sunaikinimą, bus uždrausta. Tai turės įtakos visoms sritims – nuo mokslinių tyrimų, terapinių praktikų ir žiniasklaidos leidinių iki diskusijų socialinėje žiniasklaidoje. Kultūra dar labiau pasiners į neomarksistinį beprotiškumą, nors jau dabar sunku rasti filmų, spektaklių, koncertų ar parodų, kurie būtų laisvi nuo ideologijos.
Ideologija dominuos mūsų socialiniame ir politiniame gyvenime. Nevyriausybinės organizacijos gaus papildomą finansinę paramą individualios ir socialinės tapatybės griovimui. Bus subsidijuojamos labiausiai demoralizuojančios programos, kurios negrįžtamai sunaikins socialines struktūras.
„Neapykantos kalbos“ ieškanti homopolicija stebės interneto naudotojų veiklą, savo uolumu pateisindama savo egzistavimą ir gaunamų subsidijų teisėtumą. Žiniasklaidos leidiniai bus atidžiai tikrinami, nes būtent žiniasklaida formuoja viešąją nuomonę.
Ideologija įsiskverbs ir į mokyklas. Nesiklaidinkime, kad Barbara Nowacka ar kas nors kitas iš dabartinės valdančiosios komandos drįs nutraukti ES įsipareigojimus. Ypač todėl, kad jie yra absurdiškiausių Briuselio, Strasbūro ar Berlyno diktatų sekėjai.
Šie pokyčiai neaplenks ir verslininkų. Pažadas vykdyti griežtus patikrinimus, siekiant užtikrinti, kad užimtumo lygybės taisyklės būtų tinkamai įgyvendinamos, skamba gana griežtai. Taip pat paskelbtos naujos gairės dėl „įtraukiųjų įdarbinimo praktikų“, todėl verslininkai turi tikėtis revoliucijos ir šioje srityje.
Šitaip Europos Komisija mums prievarta primeta savo neomarksistinę pasaulėžiūrą. Žinoma, visa tai daroma „lygybės“ vardu. Gaila, kad ši „lygybė“ yra išlyginimas ir sveiko proto daugumos pavergimas mažumos beprotybei. Kiek teisus buvo Feliksas Koneczny, kai prieš daugiau nei šimtą metų rašė, kad „tuos, kurie yra lygūs skurde ir lygūs protinio apsileidimo atžvilgiu, lengviausia organizuoti į mechanizmus“. Kas laukia šio kelio gale? Tai nesunku įsivaizduoti.
.jpg)
