Gardine, Baltarusijoje išleista, ilgamečio Belsat bendradarbio, aktyvaus turinio kūrėjo, Baltarusijos istorijos mokslų daktaro Aleksandro Kraucevičiaus knyga: "Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės pradžia".
Knyga pristatoma kaip pagalbinė priemonė mokymui. Ji išleista ir popieriniame formate, o elektroninė - nemokama versija internete buvo jau ir anksčiau.
Pagrindinis knygos tikslas įvarijamas taip: "palengvinti ir paspartinti įvairios apimties kursų apie LDK genezę, skirtų universitetų istorijos ir kitų specialybių studentams, taip pat studentams ir moksleiviams, rengimą."
Kitaip tariant - metodinė medžiaga skirta spartesnei ir platesnei indoktrinacijai.
Prieš pradėdamas dėstyti Kraucevičius pabrėžia, jo manymu, labai svarbų aspektą - knygoje naudojamus terminus ir tam pašvenčia visą skyrių. Cituoju:
„Vienas iš „nacionalizacijos“ (įvairių tautų prisiskyrimo sau) LDK paveldo padarinių tapo tam tikra terminologinė painiava. Pagrindinis nesusipratimas – neadekvatus sąvokos „Lietuva“ vartojimas, būtent – nepagrįstas šio istorinio termino tapatinimas su dabartine šalimi – šiaurine Baltarusijos kaimyne, kuri pati save vadina Letuva (Lietuva). Dėl įvairių nemokslinių, dažniausiai ideologinių, priežasčių visi istorinėse šaltiniuose minimi žodžio „Lietuva“ atvejai dažnai siejami su dabartine Lietuva, nors daugeliu atvejų jie susiję su etninėmis baltarusių (o iš dalies ir ukrainiečių) žemėmis.“
Vienoje, nedidelėje pastraipoje užkoduotos esminės ideologinės žinutės:
1. Kalbinė struktūra:
Tekste naudojami žodžiai „неадэкватнае выкарыстанне“ („neadekvatus vartojimas“) ir „неправамернае атаясамленне“ („nepagrįstas tapatinimas“) turi stiprią normatyvinę konotaciją. Tai ne neutrali analizė, o vertinimas, kad kažkas daroma neteisingai.
Sąvoka „Літва“ (Lietuva) pateikiama kaip „гістарычны тэрмін“ („istorinis terminas“), tokiu budu atsiejant jį nuo realybės ir paverčiant abstrakcija, ir pagal istorijos mokslo principus jau interpretuoti t.y. TEISĘ NUGINČYTI. Moderni Lietuva vadinama „паўночная суседка Беларусі“ („šiaurinė Baltarusijos kaimynė“). Čia akivaizdus lingvistinis distancijos kūrimas – istorinė „Litva“ ≠ dabartinė Lietuva.
Žodis „Летува (Lietuva)“ įterptas su paaiškinimu „саманазва“ („savaiminis pavadinimas“), tarsi norint parodyti, kad šiuolaikinė Lietuvos tapatybė yra kažkoks atskiras, vėlyvas reiškinys.
2. Terminologijos manipuliacija:
Tekste sąvoka „нацыяналізацыя“ („nacionalizacija“) vartojama perkeltine prasme – paveldo prisiskyrimas tautai. Ji iškart neša ideologinę potekstę: kas nors pasisavino tai, kas „ne jų“.
„Тэрміналагічная блытаніна“ („terminologinė painiava“) pristatoma kaip natūralus reiškinys, bet iš tiesų yra priemonė delegitimuoti modernų Lietuvos teisėtumą į LDK palikimą.
3. Lietuviškos istoriografijos delegimizacija
Tekstas sąmoningai atmeta visą lietuvių istoriografijos tradiciją. Formulės „ненавуковыя прычыны“ („nemokslinės priežastys“), „ідэалагічныя“ („ideologinės“) tiesiogiai meta kaltinimą, kad visa, kas Lietuvoje parašyta apie LDK, nėra mokslas, o propaganda.
Toks diskursas automatiškai įrėmina lietuvišką istoriografiją kaip neteisėtą, iškreiptą, suinteresuotą, o baltarusišką – kaip tariamai „neutralų“ ir „mokslinį“ požiūrį.
Tai klasikinė retorinė schema: pirmiausia pavadinti oponento interpretacijas „nemokslinėmis“, o savo pateikti kaip vienintelę teisingą. Ši mano tezė patvirtinama ir knygos "Pratarmėje", kur Kraucevičius rašo:
„Kadangi XIX–XX amžiuje baltarusiai neturėjo savo nacionalinės valstybės, LDK istorija, o pirmiausia jos ištakos, jiems buvo dėstoma remiantis rusų, lenkų ir lEtuvysų interpretacijomis."
Čia svarbu ir tai, jog lietuviška istoriografija sugretinama su "ideologinio priešo" - rossijos mokslu, prioritetizuojama baltarusiška (iš tikro tai licvinistinė, Kraucevičiaus) versija, nes vėlgi neprimygtinai bet aiškiai pasakant, jog ir į lenkišką LDK istorijos versiją neverta kreipti dėmesio. Kodėl? Nes ji didžia dalimi sutampa su lietuviškąją. Žinoma neverta minėti, jog ir pasaulinis istorijos mokslas prieštarauja licvinistinei LDK versijai, tačiau čia to paminėti nereikia, nes "taigi ne apie tai kalbama!".
4. Tikslai:
Atimti istorinį tęstinumą iš Lietuvos. Pasakymas, kad „Літва“ istoriškai reiškė ne Lietuvą, o „этнічныя беларускія землі“ („etnines baltarusių žemes“), kuria įspūdį, kad šiuolaikinė Lietuva neturi teisės į „Litvos“ palikimą.
Suteikia tapatinimą baltarusiams. Teksto struktūra veda prie išvados, kad tikrieji „litvinai“ buvę baltarusiai, o lietuviai – tik vėliau susiformavusi šiaurinė tauta, pasisavinusi pavadinimą.
Apibendrinimas:
Lingvistinė strategija čia – per sąvokų atskyrimą („Літва“ ≠ Lietuva) ir vertinamąją leksiką („neadekvatus“, „nepagrįstas“, „nenaukinis“) – sukurti diskursą, kuriame Lietuva atrodo kaip neteisėta istorinio termino perėmėja. Tokie teiginiai nėra tik lingvistiniai – jų tikslas ideologinis: pakeisti istorinį naratyvą kalbos priemonėmis.
---
Ši knyga turi būti vertinama ne tik istoriniu aspektu, tačiau Lietuva, kaip valstybė privalo pradėti reaguoti į šią propagandą. Skirtingai nuo "naujienų propagandos" - tai niekur nedings, leidus įsišaknyti nebandant paneigti mes patys leisime sukurti šalia valstybę kuri turės tokius pat "istorija" paremtus neapykantos pamatus mums.
Tautinis mitas yra baisiau nei heroinas. Jis užvaldo ir ilgainiui tampa dominuojantis. Ir to pavyzdys - karas Ukrainoje. Kokių dar argumentų reikia?
Jeigu reikia - prašom:
1. Terminų perėmimas ir naujų įvedimas
LDK atvejis (Baltarusija): teigiama, kad žodis „Litva“ istoriškai reiškė baltarusių valstybę, o Lietuva jį „neteisėtai“ pasisavino.
Rossijos/Ukrainos atvejis: Rossija sako, kad „Rus’“ (Kyjivo Rusia) buvo „vieninga rusiška valstybė“, o Ukraina yra tik dirbtinis darinys, atskilęs nuo „didžiosios Rossijos“.
2. Istoriografijos delegitimizacija
LDK atvejis: lietuvių istoriografija apibūdinama kaip „nеmоkslinė ir ideologinė“. Tokiu būdu paneigiama visa lietuviška akademinė tradicija.
Ukrainos atvejis: Rusija Ukrainos istoriografiją vadina „nacionalistų prasimanymu“, „fašistine istorijos interpretacija“. Visi mokslininkai, rašantys apie atskirą Ukrainos istorinį kelią, diskredituojami.
3. Tapatybės perrašymas
LDK atvejis: baltarusiai pristatomi kaip „tikrieji litvinai“, t. y. autentiški LDK paveldėtojai. Lietuviai – tik šiauriniai kaimynai, pasisavinę vardą.
Ukrainos atvejis: rusai vaizduojami kaip „tikrieji rusėnai“, paveldėję Kyjivo Rusios tapatybę. Ukrainiečiai – tik „mažarusiai“, kurių pavadinimas esą netikras.
4. Retorinės priemonės
LDK diskursas: vartojami terminai „неадэкватнае“, „неправамернае“, „ненавуковыя“. Jie suteikia įspūdį, kad tik baltarusių interpretacija yra „mokslinė“.
Rossijos diskursas: vartojami terminai „искусственное образование“, „антиРоссия“, „фальсификация истории“. Jie suteikia įspūdį, kad Ukraina – neautentiška.
5. Šūkiai, kurie nukreipti į sostinę, kaip į valstybingumo centrą ir simbolį:
"Vilnia - mūsų."
"Kijevas - rusų miestų motina."
5. Strateginis tikslas
LDK atvejis: atimti iš Lietuvos teisę į LDK istoriją ir paveldo naratyvą, įtvirtinti baltarusišką litvinizmą kaip „teisingą istoriją“.
Kyjivo Rusios atvejis: atimti iš Ukrainos teisę į paveldą, pagrįsti Rossijos pretenzijas į Ukrainos žemes bei netgi patį pavadinimą.
Apibendrinimas:
Abiem atvejais vyksta tas pats procesas – per kalbos ir terminų kontrolę perrašomas istorinis tęstinumas. Tikslas vienas: delegitimizuoti kitą tautą.
---
LIETUVIŲ TAUTOS VARDO nusavinimas. "Žmudai" mes kolkas tik privačiuose pokalbiuose ar kaip įžeidimo forma. Ateis laikas, kai mums šis terminas bus naudojamas istorinėse monografijose pasakojant tai, kaip tikrieji lietuviai slavai iš kryžiuočių germanų išlaisvino baltiškas žmudų žemes ir prijungė jas prie savo didžiosios valstybės.
Tai jau nebe "bendra istorija" ir jos "dalybos".
Šaltinis: https://www.facebook.com/svitojus
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą