Edvardas Čiuldė. Smulkioji karo tautosaka: aforizmai, barbarizmai, lyrizmai (XXVIII)

 

Mūsų laikais jau net kai kurie vyriokai nešiodavo auskarus, įsisegę ne tik į ausis ar į vieną tokį atskirai matomą klausymosi organą, bei taip pat į nosį, antakius arba bambą. Ką jie nešiodavo žemiau bambos – ne mūsų reikalas. Tačiau štai toks profesorius Bumblauskas nešiodavosi kaip įgeltas per visus viešuosius forumus, įsisegęs Lenkijos ordiną į savo liežuvį, o tai jo kalboms suteikdavo melodingą žvangėjimą.

***

Kodėl kai kurie žmogėnai iš lietuvių gretų taip niekindavo savo tautą, lietuvių kalbą, kurpdavo Lietuvos istorijos versijas, atitinkančias piktavalių kitataučių interesus, kokio negero žodžio galiausiai jie dabar nusipelno?

***

Nemokamų konsultacijų biuras atsako, kad nedera juos vadinti išdavikais, nes esą toks jų įvardijimas būtų pernelyg romantiškas, suponuojantys kvailoką iliuziją, kad lietuviškieji konradai valenrodai vidujai kentėdavo, gailėdavosi dėl savo veiksmų ar kada nors dar galimai kentės ir gailėsis ateityje. Tačiau tiesa yra tokia, kad jie niekada neturėjo gailėjimosi organo, o tokį neturėjimą kai kurie iš jų pridengdavo ordinais.

Kaip jau gerai žinoma, jų fiziologija buvo pagrįsta maitinimusi iš tarptautinių žydų, skandinavų, o nelegaliai taip pat ir rusų dotacijomis suformuotų finansinių fondų, taigi jie pagal savo prigimtį buvo fondatupiai arba, kitaip tariant, pinigų kandys.

***

Kaip gražiau skamba – Sabaliauskaitė ar Sobolevska?

Nemokomų konsultacijų biuras nurodo, kad transkripcija „Sabaliauskaitė“ yra gražesnė ir perspektyvesnė kaip žadinanti amžinos jaunystės viltį.

Žinia, Sabaliauskaitė nešiojosi įsisegusi Lenkijos ordiną širdyje.

Tačiau šalia jos beveik nesiveisdavo gerų manierų ir taikūs meilužiai, nes poetiškos sielos gerbėjams vaidendavosi, kad nurengti Sabaliauskaitę prieš naktį yra kažkas panašaus kaip nudirti kailį niekuo dėtam taigos žvėreliui.

***

Ypač tyri, skaidrūs ir permatomi tais laikais buvo tie fondatupiai, kurie išrado fantasmagorinę tiesą, kad pasaulinį Holokaustą sukėlė lietuviai, ogi leidžiantis saulei matydavosi kiaurai – kaip virškina žydų pinigus lepūs fondatupių skrandžiai. Tada ir išplito bjaurus antisemitinis gandas, kad jau yra purenama dirva, jog Lietuva taptų atsarginiu Izraeliu. Savo ruožtu Lenkija pinigais nesimetė, savo interesų įgyvendinimo Lietuvoje siekdama civilizuotesniu būdu – dalydama ordinus ir nemokamus, bet melodingai skambančius patarimus bei pabarimus.

***

Už vieną Valotką tais laikais duodavo krūvą Valatkų. Antrasis buvo pirmasis tarp neaiškios tautybės saviškių, o pirmasis – paskutinysis lietuvis Lietuvoje…

***

kaip mirusio
prakaitas
krenta ir krenta
kiaurai
ir
kiaurai
rudenio
lapai
– kur –
ir
prieangiai
ir
tuščiosios salės
išmušti
marmuriniais
kiauražiedžiais
o
aplink
tyvuliuoja
neužmatomas
ežeras
baugiai
nors
niekas
jau nieko
seniai
tenai
nebelaukia

https://www.pozicija.org/edvardas-ciulde-smulkioji-karo-tautosaka-aforizmai-barbarizmai-lyrizmai-xxviii/