Trumpas ir Trečiosios Jeruzalės šventyklos atstatymas
Praėjusį antradienį D.Ttumpas pareiškė, kad Jungtinės Valstijos turėtų perimti Gazos ruožo kontrolę ir iškeldinti visus palestiniečius iš nuniokoto pakrantės anklavo.
Manoma, kad D. Trumpas siekia iš Izraelio teritorijos pašalinti visus palestiniečius. Kitas žingsnis - jų pašalinimas iš Vakarų Kranto - Izraelio teritorijos, kuri kartu su Gazos ruožo teritorija yra viena iš dviejų Palestinos autonomijos dalių.
Visiškas Izraelio išvalymas nuo arabų, įskaitant Gazos ruožą ir Vakarų Krantą, yra būtina Rytų Jeruzalės išlaisvinimo nuo musulmonų sąlyga, kuri leis pradėti statyti Trečiąją šventyklą ant Šventyklos kalno Jeruzalėje, kuri yra būtina laukiant „Mašiacho“ - žydų mesijo. Dabar to padaryti negalima, nes ant Šventyklos kalno stovi islamo šventovės - Al Aksos mečetė ir Uolos kupolas.
Saliamono šventyklos dailininko koncepcija. Joje buvo laikomi švenčiausi žydų tautai daiktai, įskaitant Sandoros skrynią ir Dešimties Dievo įsakymų lenteles, kurios, babiloniečiams apie 586 m. pr. m. e. apiplėšus Jeruzalę, dingo istorijai.
Šiame straipsnyje, nors jis jokiu būdu nėra išsamus, siūloma pateikti tam tikrą įžvalgą apie „šventyklos“ sąvoką kaip pagrindinį išganymo istorijos elementą, kuris vis dar vyksta šiandien, galbūt artėjant pavojingai kulminacijai.
Straipsnis yra didelės apimties, todėl aš žemiau pateikiu jo santrauką (jos vertimą), paskelbtą lenkų portale "Polonia Christiana 24".
Krikščionys negali pritarti Trečiosios šventyklos statybai. Štai kodėl
Dalis žydų svajoja atstatyti Jeruzalės šventyklą. Jie mano, kad Donaldas Trampas gali jiems padėti, kaip prieš daugelį amžių padėjo Persijos karalius Kyras. Tačiau Šventykla buvo sugriauta, nes per Kristaus auką išsipildė jos prasmė.
Jeruzalės šventyklos (vadinamosios Trečiosios šventyklos) atstatymo projektą remia ne tik ultraortodoksai žydai, bet ir vadinamieji sionistai krikščionys Jungtinėse Valstijose. Jie turi didelius fondus ir stengiasi aktyviai remti šį darbą. Daug kas mano, kad dabartinis Donaldo Trumpo prezidentavimas bus tam proveržis. Tačiau tai nėra katalikiškos viltys. Apie tai „Life Site News“ portale išsamiame straipsnyje rašo Gary Taphorn.
Kaip pažymi autorius, vadinamosios Trečiosios šventyklos statyba turėtų akivaizdžių tarptautinių pasekmių, nes ji trukdytų Šventyklos kalne jau esančioms mečetėms, kurios yra itin svarbios musulmonams. Žvelgiant iš katalikų perspektyvos, moralinės ir dvasinės pasekmės taip pat yra reikšmingos. Jeruzalės Šventyklos atstatymas ir vėl joje pradėtas garbinimas, įskaitant gyvulių aukojimą, reikštų Dievo įžeidimą, nes tai būtų akivaizdus visų žmonių atpirkimo per Jėzų Kristų atmetimas. Šia prasme šis sumanymas „kokybiškai skirtųsi nuo daugelio kitų institucinių žmonijos nuodėmių per pastaruosius du tūkstančius metų“. - teigė LSN apžvalgininkas.
Remdamasis Biblijos tekstais, Taphornas parodė Jeruzalės šventyklos gimimo istoriją. Pirmoji buvo „Dievo gailestingumo vaisius“ ir Dievo dovana Dovydui kaip atsakas į jo nuoširdžią atgailą už nuodėmes. Karalius už nemažą sumą nupirko žemę, ant kurios turėjo stovėti Šventykla. Taphornas pažymi, kad tai rodo du svarbius skirtumus tarp pirmosios Šventyklos ir dabartinio sionistinio projekto. Trečioji Šventykla tarsi vainikuotų Izraelio karines pergales ir stovėtų ant Šventyklos kalno, kurį valstybė tiesiog laiko savo nuosavybe. Šiandien izraeliečiai tvirtina, kad jie turi teisę į žemę ant Šventyklos kalno, nes taip sakoma Biblijoje; tačiau, anot Taphorno, taip nėra, nes jie šiuo atžvilgiu negali remtis dieviškąja teise ir Šventuoju Raštu, nors kitaip pripažįsta tarptautinę teisę. Veikiau jie turėtų prašyti, kad jiems būtų suteikta galimybė įsigyti kalvą.
Be to, nors Dievas inicijavo Pirmosios šventyklos statybą Dovydo valdymo laikotarpiu, galiausiai neleido jam jos pastatyti, nes Dovydas praliejo kraują ir buvo karys. Todėl, anot Taphorno, būtų prieštaravimas, jei Šventyklą atstatytų dabartiniai izraelitai, kai jų valstybė yra tokia militaristinė.
Kaip ten bebūtų, galiausiai pirmoji Šventykla buvo pastatyta apie 966 m. pr. m. e., valdant Saliamonui, todėl ir vadinama Saliamono Šventykla.
586 m. pr. m. e. Judo karalystę užpuolė babiloniečiai ir Šventykla buvo sugriauta, o tai pranašai pranašavo kaip bausmę už nuodėmes. 539 m. Babiloną užkariavo Persija, ir žydams buvo suteikta galimybė grįžti į Pažadėtąją žemę - ir atstatyti Šventyklą. Persijos karalius Kyras Biblijoje vaizduojamas kaip įrankis Dievo rankose. Būtent su šiuo valdovu šiandien mielai lyginamas prezidentas Donaldas Trumpas.
515 m. pr. m. e. buvo pašventinta Antroji šventykla - tiesa, daug skurdesnė nei pirmoji, nes žydus tremties metu kamavo skurdas. Statyboms vadovavo Zorobabelis, gimęs tremtyje Babilonijoje.
169 m. pr. m. e. Sirijos karalius Antiochas IV Epifanas išniekino Antrąją šventyklą, kuri Pirmoje Makabiejų knygoje apibūdinama kaip „nupuolimo bjaurastis“. Stabmeldystę nutraukė Makabėjų iškilimas (kuris Kristaus laikais buvo minimas Šventyklos išvalymo švente ir į kurį šiandien Lenkijoje nurodo liūdnai pagarsėjusi judėjiška „chanuka“).
Tačiau jau 63 m. pr. m. e. Jeruzalę užkariavo romėnų vadas Pompėjus ir surengė masines skerdynes, įskaitant šventikų žudynes. 40 m. pr. m. e. Romos valdžia Judėjos karaliumi paskyrė Erodą. Šis nusprendė atnaujinti Šventyklą. Jis praktiškai iš naujo ją pastatė, bet kadangi Zorobabelio Šventykla niekada nebuvo nugriauta, terminas Antroji Šventykla apibūdina ir Zorobabelio, ir Erodo Šventyklą. Erodas, rašo A. Taphornas, „Antrąją šventyklą iš naujo pastatė iš marmuro ir aukso; pagrindinis pastatas buvo daugiau kaip penkiolikos aukštų, o jo pamatus sudarė 500 tonų sveriantys kalkakmenio blokai“. Statyba buvo baigta maždaug po 80 metų. Darbai buvo baigti praėjus 63 metams po Kristaus gimimo.
Kristaus laikais Šventykla dar nebuvo visiškai baigta statyti, tačiau joje buvo aukojamos didžiulės aukos. 700 kunigų buvo atsakingi už gyvulių skerdimą.
Po Kristaus mirties Šventyklos skliautas buvo perplėštas pusiau, kaip dokumentuoja trys evangelistai. 66 m. po Kristaus į Palestiną įsiveržė romėnų kariuomenė, kad numalšintų žydų sukilimą. 70 m. rugpjūtį romėnai užėmė Jeruzalę ir sugriovė visą miestą. Šventykla buvo sugriauta - kaip ir pranašavo Kristus, neliko nė akmens ant akmens. 130 m. imperatorius Hadrianas įsakė senovės Jeruzalės vietoje pastatyti miestą romėnišku pavadinimu Aelia Capitolina, o Jeruzalės šventyklos vietoje pastatyti Dzeuso šventyklą.
363 m. imperatorius Julianas Apostatas paskelbė, kad planuoja atstatyti Jeruzalės šventyklą, kad žydai vėl galėtų joje garbinti Dievą. Tačiau, remiantis to meto istorikų, tarp jų ir Ammiano Marcelino, liudijimais, darbai buvo akimirksniu sustabdyti. Pasakojama, kad ugnies kamuoliai sprogo netoli Šventyklos pamatų ir kai kurie darbininkai sudegė gyvi. Kiti autoriai dar rašė apie žemės drebėjimą. Pats Julianas netrukus mirė. Jei Julijano laikais būtų buvusi pastatyta nauja Šventykla, tai galėjo būti suprasta kaip prieštaravimas Išganytojo žodžiams ir taip mestas šešėlis ant krikščionybės tikrumo.
XX amžiuje susidomėjimas Šventyklos kalno atstatymu kilo po Izraelio pergalės 1967 m. Šešių dienų kare. Tada Izraelio kariams pavyko įžengti į senąją Jeruzalę ir atsiimti Šventyklos kalną iš jordaniečių. Nuo to laiko jis tapo žydų ir musulmonų konflikto erdve, nes ant kalvos stovi dvi mečetės, istoriškai svarbios islamo pasauliui.
Keletą dešimtmečių kelios didelės organizacijos, vienijančios ne tik žydus, bet ir krikščionis sionistus, buvo nusiteikusios spręsti atstatymo klausimą. Svarbiausia iš jų yra Šventyklos institutas (The Temple Institute), kurį remia Izraelio vyriausybė. Projektą remia ir vis didesnė visuomenės dalis, pirmiausia ultraortodoksai žydai (vadinamieji charedim). Nors ši mažuma sudaro apie 13 proc. visų šalies gyventojų, tikimasi, kad iki dešimtmečio pabaigos jų bus 16 proc.
„Trijų tūkstančių metų žydų bendruomenės šventyklų istorija - tai daugiausia tragedijos, kurią sukėlė puikybė, netikėjimas ir bausmė, istorija“, - pabrėžė Taphornas. „Pagal dieviškąjį planą Mesijo atėjimas ir Jo Bažnyčios įsteigimas turėjo įtikinti žydus, kad šventykla ir Mozės aukos nebereikalingos, nes jas pakeitė Naujoji Sandora. Pats Kristus savo Mistiniame Kūne buvo tikroji Šventykla (Jn 2, 19-22), didysis Vyriausiasis Kunigas (Žyd 4, 14) ir aukos Avinėlis (Jn 1, 29),“ - pridūrė jis. Kaip jis priminė, Kristus įsteigė garbinimą „dvasia ir tiesa“ (Jn 4, 20-23), o šventasis Paulius būtent krikščionis pavadino Dievo šventykla (1 Kor 3, 16-17).
„Kad ir ką atneštų ateitis - su Donaldo Trumpo parama ar be jos - [šventyklos atstatymas] negali patikti Dievui ir galiausiai anksčiau ar vėliau [šventyklą] ištiktų toks pat likimas kaip ir ankstesnes. Juk Jame, susivienijęs visas pastatas auga į šventyklą, šventą Viešpatyje; Jame ir jūs augate statydami drauge, kad per Dvasią taptumėte Dievo buveine (Ef 2, 21-22),“ - užbaigė autorius.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą