Kada sprogs pasaulinė pinigų apgaulė?

 

Auksas leidžia pastebėti ilgalaikį valiutos nuvertėjimą.

PROF. EBERHARDAS HAMERIS | Auksinių, sidabrinių ir varinių monetų, kaip tinkamos mokėjimo priemonės, laikai baigėsi. Vietoj auksinės apyvartinės valiutos (monetos kaip vienintelė mokėjimo priemonė) prieš 150 metų buvo pereita prie „auksinės bazinės valiutos“. Remdamosi savo aukso atsargomis, valstybės leido valstybės garantuojamus centrinio banko banknotus, kuriuos buvo lengviau gabenti, skaičiuoti ir laikyti didesnėmis sumomis kasdieniam naudojimui. Jų vertę lėmė tai, kad banknotus bet kada buvo galima pateikti centriniam bankui ir iškeisti į atitinkamą auksą ar sidabrą. Tokiu būdu valstybė galėjo išleisti net daugiau pinigų, nei turėjo tauriųjų metalų, nes paprastai tik nedaugelis banknotų turėtojų primygtinai prašydavo iškeisti banknotus į monetas. Paprastai 90 proc. didesnei banknotų apimčiai pakakdavo mažiau nei dešimties procentų aukso.

Nuo viešųjų iki privačių pinigų

Lemiamas žingsnis nuo valstybinių pinigų buvo Federalinės rezervų sistemos įkūrimas JAV 1913 m. Nors pagal JAV konstituciją teisėta atsiskaitymo priemonė gali būti tik auksas ir sidabras, privačių bankų įkurtas kartelis, kuriam vadovavo dvi stambios finansų grupės Rotšildas ir Rokfeleris, sukūrė privatų centrinį banką, turintį teisę leisti savo pinigus, kuriuos valstybė pripažino ir net garantavo kaip teisėtą atsiskaitymo priemonę. Todėl FED banknotai buvo teisėta mokėjimo priemonė JAV.

Per abu pasaulinius karus FED finansavo sąjungininkus paskolomis, už kurias pasibaigus karui reikalavo nugalėtojų aukso. Pralaimėjusios šalys (pirmiausia Vokietija) turėjo atiduoti savo auksą kaip reparacijas, todėl pasaulio auksas kaupėsi FED, t. y. JAV, todėl doleris tapo stipriausia pasaulio valiuta, JAV privertė pasaulio prekių rinkas paversti prekiaujamomis doleriais, o pasaulio centrinius bankus - laikyti dolerį kaip pagrindinį valiutos rezervą. Prasidėjo dolerio dominavimas pasaulyje.

1971 m. JAV prezidentas R. Niksonas panaikino prievolę iškeisti dolerį į auksą (aukso ir dolerio standartas), o kartu ir valstybės atsakomybę už dolerį kaip privačią FED valiutą. Nuo to laiko dolerio banknotai JAV ir visame pasaulyje nebuvo padengti nei tikrais pinigais, nei valstybės atsakomybe, t. y. laisva privačia FED valiuta, bet „teisėta mokėjimo priemone“.

Jei įteisinta mokėjimo priemonė, kuri yra tik atspausdinta, įstatymiškai įtvirtinama kaip galiojanti mainų priemonė, jai reikia pinigų turėtojų pasitikėjimo, kad ji atliktų savo vertės saugojimo funkciją. JAV, siekdama tapti pasauline valiuta, šį pasitikėjimą įtvirtino karine ir ekonomine priemonėmis:

• FED popieriniai pinigai - doleris - tapo dominuojančiu, sudarančiu 75 proc. visų pasaulio pinigų kiekio.
• Prekių rinkos buvo priverstos sąskaitas išrašyti tik doleriais. Visi, kurie tam priešinosi, buvo skelbiami teroristais ir su jais buvo kovojama (Sadamas Huseinas, Iranas, Venesuela ir kt.).
• Pasaulio centriniai bankai taip pat buvo priversti atsisakyti dolerio kaip pagrindinės valiutos atsargos (Eurobankas - daugiau kaip 90 proc.).
• Konkuruojančios valiutos, pavyzdžiui, Vokietijos markė, buvo panaikintos integruojant jas į JAV kontroliuojamą Europos centrinį banką.

Taigi JAV aukštieji finansai per savo FED galiausiai kontroliavo viso pasaulio pinigus ir valiutas. Dolerį garantavo ne kas kitas, o FED, jis buvo dauginamas pagal galimybes, juo buvo piktnaudžiaujama kaip JAV dominavimo pasaulyje priemone ir visų svarbių pasaulio žaliavų ir materialinių vertybių vagystės įrankiu.

Padidinus dolerio kursą, FED ir jo savininkai turėjo neribotą likvidų turtą, už kurį galėjo nupirkti visą pasaulį. O Amerikos valstybė savo dolerio tinklą išplėtė per dolerines paskolas daugiau kaip 180 pasaulio šalių taip, kad daugelyje šalių sukūrė skolos vergovę, o kartu ir politinį JAV dominavimą. Kariniu požiūriu dolerio dominavimą daugiau kaip 100 šalių užtikrino JAV karinės bazės. Didėjančias išlaidas JAV valstybė finansavo didindama FED paskolas, t. y. galiausiai didindama dolerio kursą. Nors per pastaruosius 40 metų prekių kiekis padidėjo tik penkis kartus, pasaulinė pinigų pasiūla per tą patį laikotarpį išaugo daugiau nei penkiasdešimt kartų, nes JAV pirko pasaulio realųjį turtą (įskaitant žaliavų šaltinius), didėjo JAV karinės išlaidos, augo paskolos ir JAV vis labiau gyveno likusio pasaulio sąskaita (prekybos deficitas). Iki tūkstantmečio pradžios pasaulis prekiavo ir savo gerovę grindė vis didėjančiomis fiat pinigų sumomis, niekuo nepadengtais doleriais, kurie buvo nevaržomai dauginami ir palaikomi tik JAV karinės ir ekonominės galios.

Pasitikėjimo problema, tikroji dolerio vertė

Abejonių dėl tikrosios dolerio vertės pirmiausia kilo Kinijoje, kuri dėl eksporto pertekliaus turėjo daugiau kaip 4 trln. dolerių turto ir suprato, kad doleris praranda vertę dėl vis sparčiau didėjančių dolerio atsargų. Jei JAV būtų įvykdžiusios valiutos reformą, visi pasaulio kreditoriai būtų buvę apgauti ir praradę savo turtą. Didėjant dolerio vertei ir infliacijai, sukčiavimas buvo klastingas. Tie, kurie ją atpažino, stengėsi atsikratyti dolerių ir grąžinti juos FED'ui, ką dabar pavyko padaryti Kinijai, turinčiai tris ketvirtadalius savo pradinių dolerių atsargų, o rusams - net 90 proc.

JAV ir jų satelitai (ES) 2021 m. sudavė mirtiną smūgį pasitikėjimui doleriu savo sankcijomis ir visuotiniu Rusijos turto konfiskavimu. Pasaulis staiga suprato, kad pasaulinės valiutos šeimininkai nebepaiso nuosavybės teisių, kurios yra tarptautinio pasitikėjimo, valiutų ir tarptautinės prekybos pagrindas. O kai vėliau JAV išmetė Rusiją iš SWIFT susitarimo, Rusija, Kinija ir dabar jau dauguma pasaulio valstybių sukūrė konkuruojančią valiutų sistemą (BRICS), kuri taip sukrėtė pasaulinį dolerio dominavimą, kad D. Trumpas jau pagrasino visoms dolerio atsisakančioms valstybėms imtis baudžiamųjų priemonių. Ar grasinimais galima atkurti pasaulinį pasitikėjimą fiat valiuta, kuri pati save naikina nevaldomai daugindama ir kuria piktnaudžiaujama grobiant užsienio turtą?

Jei žmonės žinotų apie pinigų nuvertėjimą?

Iš tikrųjų piniginės vertės turėtojai savo rankose turi tik popierinę vertę. Bet kokia papildoma vertė priklauso nuo JAV aukštųjų finansų ir jų vasalinių centrinių bankų (įskaitant ECB) manipuliacijų, piktnaudžiavimo valdžia ir tikslų. Nepaisant to, per šimtą savo gyvavimo metų doleris nuvertėjo 99 %, o euras - net 55 % per 25 metus. Tuo pat metu visi piniginės vertės turėtojai ir prekiautojai pinigais vis dar tiki, kad turi reikalų su padengta valiuta. Jei jie žinotų, kad ši prielaida taip pat klaidinga, kad doleris ir euras nebėra pagrįsti jokia verte, o yra netikri pinigai ore, jie

• bėgtų į tikrąjį turtą,
• sukeltų dramatišką bėgančios infliacijos augimą,
• piliečių piniginės investicijos (vertybiniai popieriai, pensijos, fondai, akcijos) ištirptų ir žlugtų per vertybinių popierių rinkos griūtį
• o ištisi finansų pramonės ir finansinių paslaugų sektoriai žlugtų dėl atsakomybės ieškinių dėl devalvacijos,
• todėl valiutos reforma taptų neišvengiama.

Tik pinigų vertės iliuzija - nepaisant dramatiškos devalvacijos - bent jau išlaiko mūsų valiutos mainų funkciją, nors vertės saugojimo funkcija jau seniai išnyko.

Pasaulinio sukčiavimo valiutos melas gali staiga subliūkšti, jei

• vienos iš pagrindinių šalių skolininkių (JAV, Prancūzijos, Ispanijos, Italijos ir kt.) mokumas nutrūktų dėl politinių, ekonominių ar karinių įvykių,
• vienas iš „sisteminių didžiųjų bankų“ taptų nemokus dėl savo rizikos sandorių (pvz., išvestinių finansinių priemonių)
• arba pasaulinės korporacijos žlugtų dėl pasaulinių mokėjimų įsipareigojimų nevykdymo.

Teoriškai didžioji pasaulinė katastrofa turėjo įvykti jau seniai, jei perdėta 20 metų trukusio akcijų bumo rizika

• 20 metų trukusio akcijų bumo,
• bankų skolos,
• rizikingi bankų sandoriai, ypač išvestinės finansinės priemonės,
• vis daugiau šalių per didelis įsiskolinimas ir pasikartojanti nemokumo grėsmė,
• didžiausias visų laikų pinigų dauginimasis
• ir dolerio imperijos žlugimo rizika.

Tai, kad, nepaisant visų šių rizikų, pagrindinė korekcija, priešingai nei teigiama teorijoje, dar neįvyko, daugiausia lemia nusikalstamas elgesys:

• JAV Kongreso metinis leidimas didinti skolą,
• neteisėtas FED vykdomas JAV skolos pirkimas,
• centriniai bankai neteisėtai vertina vis daugiau abejotinų paskolų ir gautinų sumų kaip „galiojančias“,
• ECB neteisėtai sustabdytas palūkanų už Target skolą mokėjimas,
• daugkartinį manipuliavimo ir sukčiavimo slėpimą, kurį ECB vykdė teikdamas paskolas ES valstybėms narėms,
• leidimas (A. Merkel!) prisiimti trilijonus eurų ES skolos (2,5 trilijono eurų), ES neturint savo pajamų (mokesčių),
• sukčiavimas, kad ECB vis dar finansuoja ES nusikalstamą skolą,
• sparčiai augančią pinigų pasiūlą, kurios pasekmes centriniai bankai galėjo pažaboti tik neteisėtai manipuliuodami valiuta, palūkanų normomis ir vertinimu.

Jei žlugs bent viena iš šių pasaulinių rizikų arba jei pasaulinis pinigų, skolų ir finansinis sukčiavimas prasiverš vienoje vietoje, tai teoriškai turi sukelti didžiausią visų laikų pasaulinį finansinį krachą.

Neišvengiamos pasekmės

Jei krachas prasidės kaip įprasta biržos fronte, akcijų ir visų finansinių vertybinių popierių kainos kris daugiau nei perpus, dėl to žlugs bankai ir įmonės, kils likvidumo krizė, bus sustabdytos investicijos, pirmiausia žlugs prastai finansuojamos įmonės, prasidės atleidimai iš darbo, nedarbas, sumažės vartojimo lygis ir visa ekonomika.

Nuosmukio ir vėliau depresijos etapas truks trejus-penkerius metus, o iki tol išgyvenusios įmonės patirs naują pakilimą.

Jei krizė prasidės pinigine prasme dėl sukčiavimo pinigų ir finansų sistemoje, tuoj pat prasidės bėgimas į realųjį turtą, dėl to toliau kris pinigų vertė, smuks įmonių pardavimai, bus atleidžiami darbuotojai, o ekonomika patirs nuosmukį ar net depresiją.

Iš kur kyla pavojus?

Bankų sistema grasina mums krachu dėl blogų paskolų. Iki šiol tai daugiausia buvo blogos paskolos nekilnojamajam turtui ir netinkamai finansuojamos įmonės bei patys bankai, tačiau dabar dar didesnis pavojus kyla dėl bankų sistemos valstybės skolos.

Privatūs skolininkai gali skolintis tik tiek, kiek dar gali mokėti palūkanas ir amortizaciją, t. y. išlikti mokūs, o pernelyg įsiskolinusios šalys gali skolintis tol, kol joms kas nors skolina pinigus, kitaip tariant, kol centriniai bankai toliau finansuoja bankrutuojančias šalis. Pavyzdžiui, JAV, kurios skola siekia 36 trilijonus, kasmet padidėja daugiau kaip dviem trilijonais ir ją toliau finansuoja FED. Apgaulinga valiutų sistema tęsis tol, kol žmonės vis dar pasitikės mokėjimo priemonėmis. Tačiau jei infliacija padidės iki nevaldomos infliacijos, t. y. jei vertės praradimas taps akivaizdus, krachą gali suvaldyti tik valiutos reforma, kurios metu įmonės ir privatūs asmenys žūsta dėl per didelių paskolų, o valstybės savo skolas perkelia piliečiams per valiutos devalvaciją, mokesčių didinimą ir specialius mokesčius materialiajam turtui, t. y. piliečiai nuskurdinami dėl savo valdžios sukeltų skolų. Valstybės skola visada paveikia piliečius, ypač viduriniosios klasės atstovus, o valstybė įsiskolina savo piliečių sąskaita.

Dar blogiau yra su ES, ypač Vokietijos, prisiimama atsakomybės rizika už užsienio valstybių skolas. Dėl to mūsų piliečiai turi mokėti už Prancūzijos, Ispanijos, Graikijos ar Italijos neapdairumą ir skursti, nes šios šalys gali mokėti dar mažiau nei Vokietija.

Geriausias būdas privatiems asmenims išgyventi krachą ir depresiją - turėti ilgalaikio materialaus turto, pavyzdžiui, nekilnojamojo turto (nepaisant naštos išlyginimo), žemės ūkio paskirties žemės ar miškų ir brangiųjų metalų.

Per Didžiąją depresiją prieš 100 metų negalėjote išgyventi mėnesį iš savo atlyginimo, bet galėjote išgyventi iš aukso monetos vertės ekvivalento.

Paskutinę Didžiąją depresiją išgyvenusi karta jau nebegyvena. Jų vaikai patyrė 1945 m. žlugimą, dėl kurio visi liko nuskurdinti, tačiau jų perspėjimus jaunoji karta išjuokia. Gerovė laikoma savaime suprantamu dalyku, nors vis mažiau žmonių ir toliau produktyviai dirba, o dauguma net gyvena iš valstybės ir socialinių pašalpų.

Dauguma dabartinės kartos atstovų išrinko vyriausybes, kurios sąmoningai naikino gerovę:

Merkel: uždraudė pigią branduolinę energiją, prisiėmė visas Europos skolas, priėmė daug milijonų darbo vengiančių pašalpų prašytojų, uždraudė kritikuoti jų blogus darbus per ugniasienes.

Raudonai-žalioji vyriausybė: „žalioji transformacija“, kuria siekiama pertvarkyti arba sunaikinti svarbiausias mūsų eksporto pramonės šakas, tokias kaip automobilių, chemijos, mašinų pramonė, pigių rusiškų dujų atsisakymas ir dėl to trigubai išaugusios energijos kainos, papildomas daugumos šildymo sistemų draudimas, kartu įpareigojant brangiai apšiltinti nekilnojamąjį turtą, dvigubai didesni mūsų ekonomikos ir žemės ūkio veiklos apribojimai ir reguliavimas, „pasaulio gelbėjimas“ per 74 milijardų dovanas beprasmiams, nekontroliuojamiems ir korumpuotiems, pedofiliniams, feministiniams ir neva ekologiniams projektams visame pasaulyje.

Kartą, kuri siekia „ekologijos vietoj ekonomikos“, linksmybių vietoj veiklos ir socialinio darbo, administravimo vietoj produktyvaus darbo, artėjantis krachas užklups nepasiruošusią (tiek, kiek ji nebegalės išgyventi iš paveldėjimo).

Atsižvelgiant į susikaupusius pavojus, vėl būtina ir neabejotina valanti audra. Tai pasakytina tiek ekonominiu, tiek socialiniu ir politiniu požiūriu.

Ženklų jau yra. Tačiau niekas tiksliai nežino, kada ji ateis. Kaip sakoma: pasiruošęs žmogus vertas dviejų žmonių!

Prof. dr. Eberhard Hamer

Šaltinis