Poetė Astra Astrauskaitė vienintelė pagerbė Lietuvos himno autorių Vincą Kudirką

 

Apie 16 val. gerb.poetė Astra Astrauskaitė savo FB paskyroje parašė:

Vincas KUDIRKA Gimtadienio proga - pagerbtas! Važiavau per liūtį, bet kai buvau prie aikštės, lietus nurimo...

Kudirkos GIMTADIENIO neprisiminė nei vienas valdžios atstovas... Bet kai Vinco KUDIRKOS aikštėj žydų sektos „Chabadas – Lubavitch" rabinas Sholom Krinsky stato savo menorą, sulekia visi valdžios sorošiniai globalistai, deja. Siūlyčiau žydams, Lubavitch Chabato sektos pasekėjams, šitą menorą statyti prie savų maldos namų - sinagogos, nes daugiau nei viena Lietuvos tautinė mažuma nesikėsina į lietuviams šventą - Vinco KUDIRKOS - aikštę su savo tikėjimų simboliais. Užgožti Lietuvos Himno autorių tautinės mažumos religiniu simboliu – daugiau nei AKIPLĖŠIŠKA!

Kiek anksčiau poetė Astra Astrauskaitė savo paskyroje rašė:

P.S. Su Vinco Kudirkos kūryba susipažinau vaikystėje, nes mano tėvas Juozas Lebionka tuomet rašė disertaciją, skirtą V.Kudirkos kūrybai. Tai buvo pirmasis toks darbas pokario Lietuvoje.

P.P.S. Pritariu poetei Astrai Astrauskaitei, kad Menora pastatyta netinkamoje vietoje, nes tai žemina lietuvių tautą, kelia tautinę nesantaiką. Apie tai esu rašęs anksčiau ir kartoju žemiau esančiame priede.

Priedas:

"Nepagarba lietuvių Tautai

 

Neturėtų taip būti, kad lietuvių Tautos Valstybės kūrėjo ir himno autoriaus Vinco Kudirkos paminklas jau kelinti metai yra užgriozdijamas Hanukos konstrukcija. Tai rodo Vilniaus valdžios protinę degradaciją ir jos vergišką pataikavimą žydų kapitalui. Tai, mano nuomone, neleistinas pasityčiojimas iš lietuvių Tautos.

Raimondas Šimaitis FB paskyroje parašė:

Pagerbė V. Kudirkos kūrinį ir  pastatė paminklą pabėgusiam paršeliui.

Jūsų dėmesiui, visas kūrinys:

V. Kudirka. Kūrinys, spausdintas „Varpo“ žurnale.

Dėl ko žydai nevalgo kiaulienos?

Anuomet, kada Kristus ant žemės keliavo,

Platindamas tarp svieto šventą mokslą savo,

Sykiu su mokiniais, kaip raštas mums sako,

Į Lietuvos miestelį taipogi nukako.

Tada žydai surinko savųjų daugybę

Ir taikėsi patrempti mūs Kristaus didybę.

Apsvarstę ir ištarę rodą paskutinę,

Užslėpė vieną žydą, apvertę statinę.

Tad, iš kuopos išlindęs, tarė Kristui rabins,

Tikėdams, kad jo garbę išsyk nugalabys:

-Girdėjom, tu galybę turi neištartą,

Rodai didžius stebuklus, garbę gavai tvirtą.

Parodyki ir mumis stebuklą nors vieną,

Į tave įtikėsim tuoj, kad ir šią dieną.

Matai šitą statinę? Medus joje buvo.

Dabar gi pasakyki, kas į ją pakliuvo?-

Žydeliai labai džiaugės iš išmisto tokio,

Nės rodės, nesulaukę atsakymo jokio,

O rabins tik raižėsi ir rankomis plakė.

„Po statine gul kiaulė,“- Kristus jam atsakė.

Rodės, kad iš tų žodžių tik juoktis privalo.

Tai gi didis ir mažas juokėsi be galo.

Tik štai iš po statinės išlenda degloji –

Žydams atėmė žadą naujienėlė toji.

Sunku juk netikėti, kada akys mato,

O degloji išlindus ausimis tik krato

Ir žviegdama nubėgo į atvirą lauką,

Kur piemens ganė bandą.

 Nelaimingą auką

Žydai atrast ketino, šerius nušiūruoti

Ir likusiems našlaičiams tėvą atiduoti.

Ieškojo gana ilgai, bet neatitiko,

O Ickus tarpe kiaulių kaip liko, taip liko.

Dėl to tai žydai nieko nedaro kiaulienai,

Nės Ickaus neatranda da iki šiai dienai.

O sviete visi žino tą žydišką būdą,

Kad žyds žydą nekanda, ar riebų, ar kūdą.

2016-12-26  jau esu rašęs apie Hanukos problemą Vinco Kudirkos aikštėje.

https://lebionka.blogspot.com/2016/12/issityciota-is-vinco-kudirkos-atminimo.html

Išsityčiota iš Vinco Kudirkos atminimo ir lietuvių tautos

Vincas Kudirka – Lietuvos valstybės simbolis, valstybės himno autorius. Dėkinga Tauta rinko pinigus ir pastatė šiam Didžiavyriui paminklą Vilniuje. Gruodžio 24 dieną judėjų sekta Chabad-Liubavič prieš Vinco Kudirkos paminklą užgriozdino didžiulę menorą ir ėmė švęsti Chanukos šventę, čia šokti savo šokius, surengė fejerverką (žiūr. 15 min. lt reportažą ir nuotraukas). Šitas pasityčiojimas iš lietuvių jausmų, iššaukianti netoliarancija mūsų valstybei ir jos simboliui, tęsiasi jau keli metai. Man, prisipažinsiu, toks Lietuvių tautos negerbimas iššaukia gilų pasipiktinimą. Menoros statymas miestų aikštėse, tai ne judaizmo tradicija, menora tūkstantmečius buvo statoma sinagogose, tai Chabad Liubavič sektos išgalvojimas. Antra vertus, ar Vinco Kudirkos aikštė yra vienintelė aikštė sostinėje?

Ta proga labai pravartu prisiminti, kas ta Chabad Liubavič sekta, tos „juodos skrybėlės“, su kuriomis taip bičiuliavosi Vilniau meras, išdavęs leidimą šiam renginiui, vienas garsus Tėvynės sąjungos (!?) atstovas, su kuo jie taip smagiai šoka, ir kodėl aš sakau, kad ši Chabado surengta šventė būtent Vinco Kudirkos aikštėje yra lietuvių tautos įžeidimas.

Informaciją apie sektą Chabad Liubavič aš pasisėmiau iš buvusio ilgamečio Charkovo liberalios žydų bendruomenės pirmininko Eduardo Hodos knygos, kuria pasinaudoti ir versti į lietuvių kalbą gavau leidimą iš autoriaus. Eduard Hodos knyga „Žydų fašizmas, arba Chabad-kelias į pragarą“ pasirodė 2005 metais (http://hodos-video.com/biblioteka/).

Eduardas Hodos rašo:

‹…›1999 metais Maskvoje buvo išleista nedidelė žydų autoriaus Konstantino Giliarovo knyga „Tanija paslaptys“, ant jos viršelio pažymėta: „Knyga pagrindinai skirta žydų skaitytojams“. Kaip epigrafas joje yra paties autoriaus žodžiai, duodantys bendrą supratimą apie visos knygos turinį: „Prieš 140 metų iki įsteigimo NSDAP (Nationalsozialistische Deutsche Arbeiterpartei, NSDAP, A.L. Paaiškinimas) Vokietijoje, Baltarusijoje, neskaitlingos žydų sektos terpėje, egzistavo gerai parengta nacizmo koncepcija“.

Atsiradusi XVIII amžiuje Liubavičių miestelyje (sankirtoje Rusijos, Ukrainos, Baltarusijos sienų) ultra ortodoksali sekta Chabad 1930 - ųjų metų pradžioje buvo Stalino išvaryta iš TSRS teritorijos. Nuo 1940-ųjų metų Chabado vadavietė yra Brukline, viename iš Niujorko rajonų. 1990-ųjų metų pradžioje Chabadas pasiekė neregėtą politinę ir ekonominę galybę, o jo pagrindiniu tikslu buvo paskelbta „pasaulinė ekspansija“. Sektos veikla – maksimaliai užkonspiruota, tuo pat metu demonstruojamas išimtinis dievobaimingumas ir religinė nekaltybė.

Chabadas – judo-nacistinė sekta, organizuota klaniniu principu, kuriai vadovauja „krikštatėvis“ Liubavičių Rebė. Galimybė patekti į šį klaną yra ypač ribota, o jo nariai pasižymi agresyviu, besiribojančiu su beprotybe, religiniu fanatizmu. Iki dabar sekta Chabad, nepaisant pasiektos galybės ir neregėto įtakingumo, lieka gana neskaitlinga (1990-jų pradžiai pasaulyje buvo priskaičiuojama tik 20 tūkstančių jos atstovų).

Chabad sektos atstovai aktyviai priešinasi žydų asimiliacijos procesui ir yra fanatiškais kovotojais už „kraujo grynumą“. Pagrindiniu sektos fašistinės ideologijos principu yra šis principas – „žydai aukščiau už viską, o Chabad – aukščiau už žydus“. Šis principas yra visos Chabad veiklos pamatas, taip pat ir Ukrainos, Rusijos ir kitų buvusių TSRS respublikų teritorijose.

Atkreipkit dėmesį į citatą, kuri tapo epigrafu šiai knygai: „… šiomis dienomis, kada „visos pasaulio karalystės sukyla viena prieš kitą“, mes turime žinoti ir tikėti, kad karas tarp karalysčių nepalies, apsaugok Dieve, žydų. Atvirkščiai, visi vykstantys įvykiai bus tiktai Į NAUDĄ ŽYDŲ TAUTAI…“ Šie žodžiai priklauso paskutiniam iš Chabado „fiurerių“, Septintąjam Liubavičių Rebe Menachemui Mendelui Šneersonui, kuiriam sektos nariai meldžiasi su išprotėjusių stabmeldžių užsidegimu ir kurį jie po mirties paskelbė Mašiachu, t. y. Mesiju.

Būtent Menachemo Mendelo Šneersono kvietimu 1991 metų spalio mėnesį, aš Charkovo liberalios krypties judėjų religinės bendruomenės pirmininkas, stambiausių TSRS žydų bendruomenių vadovų delegacijos sudėtyje atvykau į Niujorką, į Chabado būstinę.Visą mėnesį mus detaliai instruktavo, mokėmės Chabado ideologinio apdirbimo metodų, buvom pašventinti į slaptus valdžios užgrobimo TSRS teritorijoje metodus, kuri, kaip mums pranešė Chabado instruktoriai, gyvena savo paskutiniąsias dienas…

Praėjus kuriam laikui aš pamačiau, kad visi įvykiai, vykstantys jau ant Tarybinės imperijos griuvėsių, vyksta visiškai atitinkamai su „Bruklino projektu“, kurį sukūrė Chabadas. Ir, patikėkite, praktiškai kiekvienoje iš buvusių „broliškų“ respublikų – ar tai būtų Rusija, arba Kazachstanas – yra savo „juodasis tūkstantis“, žaidžiantis „ruletę“ milijonais likimų ir milijonais neregių. ‹…›

‹…›Aš jau kalbėjau, kad be žydų bendruomenių „kontrolinio akcijų paketo“ užgrobimo, Chabado „globalistai“ užgrobė ir pagrindinius šešėlinės įtakos valdžiai svertus. Be to ne tiktai SNV šalyse, tapusiose lengvu grobiu fašistuojantiems sektantams, bet ir toli už jų ribų“.

Pirmą kartą knyga „Tanija“ pakliuvo man į rankas daugiau nei prieš dešimt metų, kada įspūdingas tiražas šios chabado „konstitucijos“, atspausdintos Vilniuje rusų kalba, buvo atvežtas į Charkovo choralinę sinagogą su tikslu toliau platinti tarp žydų.

Šio „šedevro“ autorius – Rabinas Šneur-Zalmanas, pradininkas Chabado judėjimo ir šios sektos ideologinės bazės sukūrėjas, kurį jo šiuolaikiniai pasekėjai kelia į aukštumas, nusižengiant „statusui“ Septintojo Liubavičių Rebe, iškelto jų į Mošiacho rangą.

Tai kame gi, ypatingi nuopelnai Chabado „gaono“ Šneur-Zalmano, kurio garbei Chabado pasekėjai švenčia savo nuosavus Naujuosius metus? Ir štai mes visai priartėjome prie „Tanija“ paslapties, kuri išėjo iš po plunksnos „genialiojo“ Chabado sektos įsteigėjo ir ideologo.

Dabar aš noriu suteikti žodį Kirilui Giliarovui dėl dviejų priežasčių: visu pirma, norėdamas įrodyti, kad ne aš vienas skaičiau šią knygą, o reiškia, pas nieką nekils abejonių, kad ji tikrai egzistuoja; antra, kad pademonstruoti normalią reakciją normalaus žydo į ideologinius Chabado principus, kuris per prievartą įtraukia žydus po savo „stogu“.

Be to, pradėti siūlau nuo „Baigiamojo žodžio“, kuriame autorius „Tanija paslaptys“ paaiškina, kas paskatino jį parašyti šią knygą. Juk 12 metų atgal, kada pasirodė pirmasis darbas iš mano antifašistinio ciklo – „Ar reikalingas Ukrainai mesijas iš Bruklino?“, aš vadovavausi tais pačiais motyvais, kaip ir K.Giliarovas.

Ir man labai svarbu, kad jo paaiškinimai būtų ne tiktai išgirsti, bet ir suprasti – kaip žydų, kuriems jis adresavo knygą „Tanija paslaptys“, taip ir ne žydams, kuriems paklius į rankas mano knyga „Žydiškas fašizmas“.

Ir taip, baigiamasis autoriaus žodis knygoje „Tanija paslaptys“:

„Bet kuris autorius atsakingas už savo kūrinį. Rašydamas šią knygą, aš aiškiai suvokiau, kad ji sukels nevienareikšmę visuomenės reakciją. Ir nepaisant to, aš laikiau savo pareiga parašyti šią knygą.

„Visos paslaptys paaiškėja“ – pasakė Jėzus. Žodžiai slaptų judėjų knygų anksčiau ar vėliau taptų žinomomis, kaip žydų, taip ir ne žydų visuomenei. ‹…› Bet geriau anksčiau, negu vėliau. Aš absoliučiai nesutinku su nuomone, kad paviešinimas negatyvių judėjų teologijos pusių būtinai atves į pogromus ir bandymus vykdyti žydų genocidą.

Žydų pogromai ir žydų naikinimai vyko šimtmečiais ir pogromų vykdytojai nežinojo „Tanija“ žodžių. Aš giliai įsitikinęs, kad publicistikai nėra ir negali būti draudžiamų temų. Viešumas „žydų klausime“ bus naudingas visiems – ir žydams, ir ne žydams.‹…›

Šio darbo tikslas -…papasakoti teisybę apie buvimą žydiško, judėjų rasizmo. Duoti žmonėms teisybę – yra absoliuti teisė ir šventa pareiga. Jeigu kažkas priims šį kūrinį neadekvačiai, kaip instrukciją pogromams – tai jo problemos. Visa atsakomybė tokiu atveju guls ant paties pogromų vykdytojo.

Dirbdamas ties šia knyga, aš vadovavausi vienu tikslu: padėti žmonėms įveikti savo sielose tai, kas trukdo jiems gyventi: nacionalinį egoizmą, neapykantą, nesantaiką… O svarbiausia – pažinti Tiesą. „Ir pažinkite Tiesą, ir Tiesa jus išlaisvins“ (Evangelija pagal Joną, sk.8, psl.32). ‹…›»

(Užrašas ant knygos viršelio) Kirilas Giliarovas, knygos „Tanija paslaptys“: „Šio darbo tikslas – papasakoti tiesą apie žydų, judėjų rasizmą“.

O dabar eikime prie „Tanija“ paslapčių. (Nepaisant citatų iš „Tanija“ suvokimo, pasistenkite apmąstyti šiuos tekstus, o Konstantino Giliarovo komentarai jums padės):

Knyga “Tanija” buvo parašyta chasidų (chabado-E.Ch) rabino Schneur Zalmano, Liady miestelyje antroje pusėje XVIII amžiuje – XIX amžiaus pradžioje, maždaug prieš 200 metų. Pavadinimas jai suteiktas pagal pirmąjį teksto žodį, autentiškas šios knygos pavadinimas – “Likutei Amarim” (“surinkti posakiai“).

Knyga “Tanija” yra vienos iš chasidizmo krypčių – “Chabad” šventraštis. Pagal Chabado kanonus, Dievas sukūrė pasaulį tik žydams. “Jo karalystė – tiktai Izraelio tauta” (sk.41, psl. 241). Sielos žydų, kurių realiai priskaičiuojama tiktai 600 tūkstančių (!), yra paties Dievo dalelės.

Pagal „Tanija“, egzistuoja dvi sielų rūšys: Dieviškoji ir gyvūniškoji. Dieviškąją sielą, neva, turi tik žydai. Žydai taip pat turi pirmos kategorijos gyvūnišką sielą. Ji yra nematoma gyvenimo jėga, esanti kraujyje ir palaiko kūno gyvastį. Ši siela kyla iš tam tikro dvasinio šaltinio, vadinamo “klipat noga” (spindintys nešvarumai), kuriame dalinai yra gėrio, ir kuri susijusi su gėrio ir blogio pažinimo medžiu. Nuo jos gauna gyvenimo jėgą visi košeriniai (leidžiami naudoti maistui) gyvūnai, o taip pat augalai.

„Tačiau yra ir kita gyvūniška siela, žemesniojo lygio, kurią turi tik ne žydai. “Bet sielos ne žydų kyla iš kitų, visiškai nešvarių klipot, kuriose visiškai nėra gėrio…”

Tanija – Dalis 1(sk.1.)

(autoriaus versijoje nuoroda į sk.2, psl.41)

Rabinas Schneur Zalmanas buvo įsitikinęs, kad ne žydai neturi Dieviškosios sielos, ir, reiškia, neturi dvasinio gyvenimo!

Jų sielos, jo tvirtinimu, kilusios iš tam tikros nematerialios esybės, vadinamos “sitra achara” (kita pusė), kurių vaidmuo yra identiškas velnio vaidmeniui arba blogio dvasiai krikščioniškoje teologijoje. Ši triada, atstovauja klipą stabmeldystės, klipą žmogžudystės ir klipą neištikimybės.

“Tačiau klipot skirstomos į dvi pakopas, ir vienas iš jų yra aukščiau, o kita žemiau pirmosios.

Apatinė pakopa – tai trys visiško blogio ir nešvaros klipot, kuriose visiškai nėra gėrio … Jų poveikį patiria ir iš jų kyla visų pasaulio tautų sielos ir jų fizinis egzistavimas, sielos visų nešvarių ir draudžiamų valgyti gyvūnų (ir jų fizinis egzistavimas), o taip pat egzistuoja ir dvasia visų draudžiamų augalinių maisto rūšių, kaip erelis, klaey gakerem ir pan. (graikinių riešutų lukštai, išaižos, ir t.t.)“ (6 skyrius, 61 psl.).

Kartais į poveikius šių kenkėjiškų klipot įsijungia ir žydų sielos, ir tada jos pradeda daryti piktą. Tačiau rabinas Schneur-Zalmanas mano, kad tarp žydų ir ne žydų blogio, yra didelis skirtumas. “Žydas pagal savo prigimtį negali norėti draudžiamo”- tvirtina chabado rabinas, tai yra žydas negali norėti melstis stabams, žudyti, plėšti ir t.t. Jis gali tiktai siekti piktnaudžiauti leidžiamu (girtauti, apsivalgyti ir t.t.).

Gojai, gi, pagal pačią savo prigimtį trokšta draudžiamo. Jei žydas pažeidžia Torą, jis tai daro dėl gojų kaltės, per kuriuos veikia per sitra achara, bet ne pats savaime. Tokiu būdu, išeina: viskas, ką daro žydas, – gėris, viskas, ką daro gojus, – blogis.

Juk žydo poelgiai visada sąlygoti gerais kėslais, o poelgiai gojo – piktais! Būtent tai Chabado rabinai įtaigoja sinagogose. “Nėra blogų žydų. Visi žydai – geri”, – pareiškė Liubavičių Rebe bibliotekininkas, rabinas Baruch Levin, komentuodamas žydų vaidmenį 1917 spalio perversmo istorijoje.

Jo nuomone, žydai-bolševikai vadovavosi gerais savo žydiškos sielos ketinimais. Juos, neva, motyvavo socialinio teisingumo troškimas, be to ne vien tik žydų tautai, bet visoms pasaulio tautoms. Jie tiesiog suklydo pasirinkdami priemones.

Tačiau aukščiau aprašyta pasaulio būklė, pagal “Tanija”, tęsis ne amžinai. “Sitra achara”, – bjauru visagaliui, ko jis nekenčia “(psl. 127) t.y. Dievas nekenčia pasalio tautų, kaip ir visų nešvarių gyvūnų, kuriuos palaiko klipot. Ateityje, kai ateis Mašiachas (Mesijas) “Visi klipot sunaikinami prieš Dievą, tarsi jų niekada ir nebuvo, kaip pasakyta:” Visos tautos kaip niekas prieš Jį (Sk. 19, psl.117).

Šneur-Zalman tiesiog deda lygybės ženklą tarp pasaulio tautų ir nešvarumų. “Klipot ir sitra achara vadinami “vėmalai ir ekskrementai”, kaip yra žinoma ” (sk.24, p.141). Taigi, “klipot” (nešvarumai) = vėmalai ir ekskrementai = lukštai-išaižos = nešvarūs gyvūnai = pasalio tautos! Žydai gi – vieninteliai, kuriems, Shneur-Zalmano nuomone, galima taikyti sąvoką “žmogus” (p.119).

Nėra jokių abejonių, kad rabinas Schneur-Zalmanas buvo įsitikinęs, kad atėjus Mesijui visos pasaulio tautos bus sunaikintos. „Pastatė Jis (Dievas) tamsai ribą (tai pasakyta apie dienų pabaigą, kada Aukščiausiasis sunaikins nešvarumų dvasią Žemėje, ir atsivers Aukščiausiojo šlovė, ir pamatys kiekviena esybė kartu, kaip aiškinama toliau), o labiausiai pasaulio tautų žemėse, oras kurių nešvarus ir pilnas klipot“ (Sk. 33, 187 psl.).

Shneur-Zalmano įsitikinimu, trims klipot (taigi ir pasaulio tautoms), “nėra išaukštinimo per amžius, nebent tiktai paverčiant jas į nieką ir pilnai sunaikinant, kaip parašyta: „Ir dvasią nešvaros nušluosiu nuo Žemės paviršiaus“(p. 207).

“Ir reiškia, visos trys nešvarios klipot bus visiškai sunaikintos, paverstos į nieką“ (Sk. 37, psl. 208).

Jei materialiu atspindžiu trijų nešvarių klipot, pagal “Tanija“ yra pasaulio tautos, tai, pagal logiką, tai kaip žemiškąjį atspindį (spinduliuojanti nešvara) reikia suprasti žydus, užsiimančius „nežydiškais užsiėmimais (mokslais, menu, sportu ir t.t.). Rabino Shneur-Zalmano nuomone, jie tuo pačiu “suteršia savo intelektą”, kadangi „nežydiški užsiėmimai labiau nešvarūs, kaip tušti užsiėmimai“ (Sk. 8-9, psl. 69-71).

Jais galima užsiimti tiktai dėl uždarbio, pelno, bet ne dėl „jų pačių“ (71 psl.). Tuo papildomą kartą pasireiškė veidmainystė ir talmudistų, tokių kaip Šneur-Zalman, troškimas pasipelnyti.

Išaukštinimas klipot noga nematomo pasaulio Kduša (Šventenybės) pusėje, matomame pasaulyje, reiškia sugrąžinimą žydų-reformistų ir krikščionių prie Talmudo ir jų atėjimą į Chabad.

Istorinis procesas po Mesijo atėjimo, kurį Chabado nariai mato būtent iš chabadiečių ir karaliaus Dovydo palikuonio, pagal Tanija atrodo sekančiu būdu. Dievas sunaikina tris klipotas ir, atitinkamai, sunaikinami maitinami jomis visi nešvarūs gyvūnai ir Pasaulio tautos. Tada pasikeičia klipot noga, kurie yra žydams ir švariems gyvūnams gyvenimo šaltinis, ir paklydę žydai grįžta prie ortodoksalaus judaizmo.

Žemė, kaip ne keista, Schneur Zalmano neskaitoma nešvarumu, ir, iš to seka, išlaiko savo egzistavimą arba gi persitvarko į eterinį kūną. Hidrosfera, atmosfera, palaikomos, pagal Tanija logiką, klipotomis, irgi turi susinaikinti. Milijonai žydų dvasių-kibirkščių susivienija į pirmapradžius 600 tūkstančių žydų dvasių, sklendžiančių virs tuščios (arba eterinės) Žemės – štai istorijos apoteozė pagal „Tanija“!

Kyla klausimas: kas tai, jei ne rasizmas?!

Rasizmas turi tris pagrindinius bruožus:

1. Vienos rasės pranašumas prieš kitą.
2. Teorija nekintamumo laike dvasinių ir intelektualinių požymių „aukštesniųjų“ ir „žemesniųjų“ rasių.
3. Siekis genocido „nepilnaverčių“ rasių, jų pavergimo, izoliacijos ir/arba savęs izoliacijos nuo jų.

Visa tai pilnu mastu yra r.Šneur-Zalmano veikale „Tanija“.

Spręskite patys:

1. Žydų dvasios – dalelės paties Dievo. Žydų išmintis – aukščiausiojo lygmens, ne žydų išmintis – „blogiau tuščių užsiėmimų“. Žydai turi gyvūnišką sielą, kurioje „dalinai yra gėris“, gojai – tiktai gyvūnų sielą, kurioje „nėra gėrio visiškai“.
2. Klipot, o tai reiškia, tautoms, besimaitinančioms jomis, „nėra išaukštinimo per amžius“. Žydiškos gi sielos „pagal savo prigimtį negali geisti draudžiamo“.
3. Kaip tvirtina „Tanija“, ateityje „klipot sunaikinamos visiškai prieš Aukščiausiąjį, tarytum jų ir nebuvo, kaip pasakyta: “visos tautos kaip niekas prieš Jį“.

Kvietimas r.Šneur-Zalmano neužsiimti „nežydiškais užsiėmimais“ praktiškai reiškia saviizoliaciją nuo nežydiškos aplinkos. O pranašystė apie baigtinę Pasaulio tautų žūtį pajėgi išprovokuoti atskirus žydus aktams, pagreitinančius šį procesą (genocidą).

Chabado rabinai, sekdami Tanija instrukcijoms, propaguoja pasitraukimą žydų iš aktyvaus visuomeninio gyvenimo, pilną pasinėrimą į chabadišką judaizmą, net iki to, kad nepirkti produktus nežydiškose parduotuvėse (net košerinius!).

Chabado rabinai taip pat dažnai propaguoja išimtinai chabadinį išsilavinimą prieš pasaulietinį, rekomenduodami jaunimui stoti į ješivas, o ne nežydiškas mokymo įstaigas. Abejonių būti negali – tai religinis rasizmas.

Tokiu būdu, prieš 140 metų iki NSDAP (Nationalsozialistische Deutsche Arbeiterpartei, NSDAP, A.L. paaiškinimas) Vokietijoje, slavų žemėje terpėje neskaitlingos žydų sektos egzistavo gerai suformuluota rasizmo koncepcija.

Galite, žinoma, nekreipti dėmesio į aukščiau minimą religinį darbą, jei ne viena aplinkybė, ir labai reikšminga: knyga “Tanija” yra pagrindinė disciplina dėstoma vaikams ir paaugliams, lygia greta su Tora ir Talmūdu. Ir jaunesniojo amžiaus vaikas jau žino apie tai, kad “gojai neturi dieviškosios sielos, ir turi gyvūniškąją.”

Tokiu būdu, į nesusiformavusią vaikišką sąmonę įkalamos neapykantos žmogui, ksenofobijos, rasinio pranašumo idėjos.

Tai daroma per leidinius, pavyzdžiui, žurnalą “Lechaim”. ”Jei žmogus pasireiškia kaip žiaurus, nežmoniškas ar jis neatlieka labdaros darbų, mes rimtai galime įtarti, kad jis pagal kilmę gibeonitas (nežydas).” (“Lechaim”, № 18-19 5754 (1993-1994).

Chabad mokytojai paaiškina šį reiškinį tuo, kad kaip bausmė už nuodėmes, padarytas praeitame gyvenime, nežydų siela patenka į žydų kūną. Tai yra, visi amoralūs žmonės tarp žydų, gali būti priskirti nežydams. Tiesą sakant, Chabado pasekėjai blogą žydo prigimtį vadina “nežydu sėdinčiu žydo viduje.”

Chabado atstovai suteikia kraujui didelę mistinę reikšmę. Jie yra įsitikinę, kad tik pagimdytas žydės, subrandintas jos įsčiose ir turintis žydų kraują, gali suprasti Toros paslaptis.‹…›

Panašias teorijas galima išgirsti sinagogose per Chabado rabinų paskaitas. Taip formuojamas rasistinis mentalitetas, požiūris į žydus kaip į aukščiausią moraliniu ir intelektualiniu požiūriu rasę. Tai negali niekam atnešti naudos – nei žydams, nei – pasaulio tautoms. Bet visų pirma- žydams, nes tauta, neapkenčianti kitų tautų – nelaiminga tauta.

Buvimas žydų tautoje rasistų, sukelia pastovų pavojų visų pirma patiems žydams; jis tarnauja šaltiniu maitinančiu judofobijas nežydų terpėje. Laimei, ne visi žydai – rasistai, ir teisybės vardan reikia pažymėti, kad rasizmas nėra žydų palydovu nuo jų gimimo. Nacizmas ir rasizmas gali atsirasti bet kurios tautos terpėje. Ir žydai, kaip tai aiškėja iš Chabado pavyzdžio,- ne išimtis.‹…›

Žydą, patekusį į Klipot nelaisvę, Šneur-Zelman lygina su karaliu, kurį panardino į išvietę su ekskrementais (Tanija, sk.24, psl.141). Atatinkamai, ir bendravimas žydo su nežydu chabadininkai vertina analogiškai. Tanija nepateikia nė vieno teigiamo pavyzdžio bendravimo žydo su nežydu, užtai yra vienas neigiamas: sumodeliuota Šneur-Zalmano situacija „piktadarys nežydas“ stovi pas žydą už nugaros, trukdydamas jam melstis, kenkia ir t.t. Tanija žodžių poveikyje žydai nenoriai eina į kontaktą su nežydais.

‹…› Chabado rabinas, JAV pilietis Moše Levinas pereiškė atviriau: „Reikia atidaryti tinklą košerinių parduotuvių, kad žydai žinotų, kur jiems pirkti maistą. Juk užsienyje yra specialios parduotuvės šunims ir katėms, ir žmonės, matydami atitinkamas iškabas, ten neužeina“.

Jam antrina kitas Chabado rabinas: “Padaryti gojui apipjaustymą – tas pats, kaip padaryti apipjaustymą šuniui“, „Vesti goją – tas pats, kaip vesti kalę“ ir t.t. Visa tai vaisiai švietimo, išaugę ant „Tanija“ medžio.

Viename iš informacinio biuletenio „Atgimimas“ numerių suformuluota tokia evoliucijos grandinė: mineralai, augalai, gyvūnai, žmogus, žydas. „Žydas“ – penktoji, aukščiausioji forma, aukščiausia Visatoje egzistavimo pakopa, evoliucijos vainikas. Ji charakterizuojama, visų pirma, buvimu pas esančius joje tokios vertybės, kaip sąžinė.‹…›

„Gojams kategoriškai draudžiama studijuoti Talmūdą“.

‹…› Kartą, privačiame pokalbyje su grupe žydų vienas iš žmonių, pažįstamų šios knygos autoriui, turintis ryšį su Maskvos choralinės sinagogos administracija pasakė: „Gojams kategoriškai draudžiama studijuoti Talmūdą“. Į klausimą: „kodėl?“,- jis atsakė: „Todėl, kad ryškiu pavyzdžiu to, kas nutinka su goju, pabandžiusiu studijuoti Talmūdą yra Alfredas Rozenbergas!“(sukurėjas nacistinės rasinės teorijos, autorius knygos „XX amžiaus mitas“).

Samprotavimai apie žydų fašizmą, rasizmą arba nacizmą sukelia audringą protesto reakciją pas demokratinės visuomenės atstovus. Žadžiai „žydas“, ir „fašizmas“ pas liberalų atstovus nesiriša tarpusavyje. Tiksliau, susiriša kaip tendemas „budelis-auka“. Vis tiktai, ši reakcija -grynai emocinė ir klaidinga. Reikalas tame, kad nei pas nei vieną naciją nėra imuniteto prieš atsiradimą jos terpėje nacistinių ir rasistinių idėjų.‹…›

Kad niekam neliktų abejonių dėl buvimo tiesioginių paralelų tarp „Tanija“ ir vokiškojo nacizmo idėjų, pateiksime keletą pavyzdžių (pateikiu sutrumpintai – E.Ch.):

„Tanija“: „…dvasios gojų kyla iš kitų, visiškai nešvarių klipot, kuriose visiškai nėra gėrio“.

Otto Vaininger: “Pas absoliutų žydą nėra sielos“.

„Tanija“: „Žydas pagal savo prigimtį negali geisti draudžiamo…“

Alfredas Rozenbergas: “Mes išrinktieji žmonės. Mūsų protai kuria tikrą dvasios valdžią: protas likusios žmonijos dalies grynai instinktyvus ir gyvūniškas“.

„Tanija“: „kaip pasakyta: visos tautos, kaip niekas prieš Jį…“;“…visos trys nešvarios klipot bus sunaikintos visiškai, paverstos į nieką“.

Otto Vaininger: “Žydai savo giliausiame pagrinde yra niekas“.

„Tanija“: „Nuodėmingasis, pažeidžiantis Jo (Dievo) valią… absoliučiai atskirtas nuo Aukščiausiojo Šventumo… labiau, negu visi nešvarūs gyvūnai, vabzdžiai ir gyvatės…“

Henrikas Himleris:“Jis(žydas) tiek pat tolimas nuo mūsų, kaip gyvūnas tolimas nuo žmogaus.

Adolfas Hitleris:“Jis(žydas) nėra žmonijos dalis“.

Susidaro įspūdis, kad aukščiau pateikti tekstai parašyti vieno žmogaus-tiek artimos juose dėstomos pažiūros. Kažkuriuo mastu pas juos tikrai vienas autorius: dvasia melo ir neapykantos, kuriuo buvo apsėsti kaip žydas Šneur-Zalman, taip ir vokiečiai Otto Vaininger, Alfred Rozenberg ir kiti antisemitizmo ideologai.

Tai-reakcinga rasizmo idėja. Ir jeigu mes pripažįstame būtinybę kovoti su nacizmo ir antisemitizmo idėjomis, tai kodėl gi bet kokios kalbos apie egzistavimą žydiško, judėjų nacizmo ir rasizmo patiria tokią pasiutusią obstrukciją, be kokios nors rimtesnės klausimo analizės?!!

Ar ne todėl, kad dauguma liberalų ir demokratų gyvena nelaisvėje savo iliuzoriškai-rožinio supratimo apie judaizmą, kas yra pasekmė išmoningos judėjų propagandos ir nesusigaudymo „žydų klausime“?‹…›

‹…› Po mirties Menachemo-Mendelo Šneersono (1994 metų birželio 12 d. Chabadas nutolo net nuo talmūdizmo, tapęs tam tikros rūšies nauja religija, kurios pagrindu yra mirusio Rebe kultas. Chabado pasekėjų įsitikinimu, M.M.Šneersonas mirė vykdydamas pranašystes, o konkrečiai, skyriaus 53 Iešajagu (Isajo), už nuodėmes žydų ir turi prisikelti, kad prikelti mirusiuosius, pastatyti Šventyklą Jeruzalėje ir tapti Mašiachu (Mesiju).

Epilogas. Chabado šventė Kudirkos aikštėje Vilniuje sutapo su ekologine katastrofa, kuomet į Nerį išsiliejo tūkstančiai tonų fekalijų. Gal tai ženklas iš aukščiau? 

DB: išsigimimas povandeniniame laivyne

 „Daily Mail“ pasakoja apie ‚bjaurias įšventinimo ceremonijas‘ ir prievartavimus Didžiosios Britanijos povandeniniame laivyne

Didžiosios Britanijos povandeninį laivyną kamuoja narkotikai, bjaurios iniciacijos ceremonijos, grupinis seksas ir „išprievartavimų sąrašai“, rašo „Daily Mail“.

Pirmasis jūrų lordas admirolas seras Benas Key (2021 m. nuotraukoje) pradėjo tyrimą po to, kai praėjusį spalį laikraštis „Mail“ atskleidė teiginius apie netinkamą elgesį povandeninių laivų tarnyboje.

Kaip rašo „Daily Mail“, remdamasis šaltiniais, „elitinėse branduolinių povandeninių laivų pajėgose klesti bjaurus elgesys“, nors vadovybė anksčiau žadėjo išvalyti šią netvarką.

Pranešama, kad per „įšventinimo ceremonijas“ jaunieji jūreiviai statomi ant keturių ir verčiami santykiauti su patyrusiais jūreiviais. Viename povandeniniame laive buvo sudarytas „išprievartavimo sąrašas“, kuriame išvardyti įgulos nariai, kurie nelaimės jūroje atveju būtų išprievartauti pirmieji.

Tyrimui pritarusi Sophie Brook (nuotraukoje) dabar savo paramą tyrimui atšaukė

Jūreiviai taip pat kuria korteles pagal populiarų JK kortų žaidimą „Top Trumps“, kurio dalyviai lygina kortelių paveikslėlius pagal savybes, kad nustatytų geriausią kortelę. Pavyzdžiui, gali būti lyginami skirtingi automobiliai, siekiant išrinkti geriausią kortelę. Kariniame jūrų laivyne kortelės buvo sukurtos siekiant įvertinti nepadorų kariškių, įskaitant aukšto rango karininkus, elgesį.

Kortų kaladės makete, pavadintame „Negarbingieji dabitos“, buvo pavaizduoti keli Karališkojo jūrų laivyno jūreiviai.

Leidinyje pažymima, kad „esama nerimą keliančių įtarimų dėl išprievartavimų ir seksualinės prievartos, taip pat dėl kai kurių jūreivių kokaino vartojimo kultūros“. Pranešama, kad kai kuriuos jūreivius tokia rutina privedė prie bandymo nusižudyti.

2019 m. Didžiosios Britanijos karinio jūrų laivyno vadovybė pripažino, kad laivyne masiškai piktnaudžiaujama narkotikais. 2017 m. keli britų branduolinio povandeninio laivo „Vigilant“, kuriame kilo sekso skandalas, įgulos nariai buvo atleisti iš tarnybos dėl kokaino vartojimo. 

Litvinizmas:„istorija“, kuri tampa politika

 

„Bulvių blynai ir košelė –
Kad prasmegtum, tu, dalele!
Viena vyža, antras – batas,
Koks aš vargšas, patys matot“
(Iš baltarusių liaudies dainos)  

XX a. pirmoji pusė. Kolektyvizacijos pradžia BSSR. Darbas kolchoze

Moderniojo litvinizmo prielaidos

Sovietmečiu Baltarusija buvo savotiška šalis be veido. Jos tuometinis įvaizdis – jei taip galima pavadinti – buvo konstruojamas bene pagal pačias šabloniškiausias ideologines dogmas. Tik kirtus sieną su riboženkliu „Belorusskaja SSR“, pakelės miglose pradėdavo ryškėti stalinietiškai socrealistiški betoniniai pionieriai, pučiantys trimitus ar fizkultūrininkių stovyklos, besiramstančios į aptrupėjusius irklus; mažų miestelių centruose pasitikdavo tokie patys grubiai nulipdyti leninai, dėl grožio dar nutepti purvinos sidabrinės spalvos aliuminio pudros dažais, kokiais tuomet buvo dažomi radiatoriai chruščiovkių butuose. Būtinai prisimenami sovietiniai partizanai ir karo veteranai.

O gilesnio istorijos kultūrinio sluoksnio sovietinėje Baltarusijoje lyg ir nebūta: svarbiausia, ką reikėjo žinoti apie senovę – tai, kad „baltarusis – jaunesnis ruso brolis, išlaisvintas nuo pikto lenkų pono“, o abi šios tautos, kilusios iš bendro rytų slavų kamieno, amžiais buvo ir bus kartu.

Sovietinė Baltarusija buvo savotiška „šalis be veido ir be istorijos“

Net po 1991 metų gruodžio, kai Belovežo girioje buvo pasirašytas susitarimas, jog Rusija, Baltarusija ir Ukraina nuo šiol – atskiros valstybės, Baltarusija išliko savotišku ortodoksinės sovietijos rezervatu. Šalimi, kurioje niekas nekinta, išskyrus vis didėjančius pieno priemilžius, o todėl joje viskas gerai.

Tiesa, būta trumpo šanso kitokiai perspektyvai. Kai kaimyninėje Lietuvoje tautinės idėjos pradėjo įgauti vis viešesnes formas, šiuo pavyzdžiu pasekė kai kurie baltarusiai – 1988-ųjų spalį susikūrė Baltarusijos Liaudies frontas „Adraždenne“ („Atgimimas“).

Bet neilgam. Kaip politinė jėga BLF gyvavo neilgai, o nuo 1995-ųjų, vengdami represijų, jo nariai iš esmės turėjo pereiti į pogrindį. Vėliau baltarusių opozicija išgyveno politinių rietenų, skaidymosi ir marginalizacijos laikotarpį. Tačiau šis trumpas laisvės blyksnis tapo pradiniu impulsu ieškoti kelio kitokio valstybingumo link.

„Tegyvuoja laisva Baltarusija!“ Tautinė baltarusių valstybė susikūrė 1918 m. kovo 25 d., tačiau praegzistavo tik iki rudens – nesugebėta duoti atkirčio bolševikams

Tas sunkus žodis – saviidentitetas

Valstybingumo neįmanoma įsivaizduoti be piliečių savimonės. Valstybės atsiradimo, gyvavimo ir išlikimo pagrindas – visų pirma aiškus kolektyvinis suvokimas, atsakant į klausimus „Kas mes? Kokios mūsų šaknys ir koks mūsų indėlis į istoriją?“

Ką baltarusiai galėjo paimti iš istorinio konteksto, konstruodami naują nacionalinę tapatybę?

Prisiminti, kad, nors ir būdami slavais, jie nebuvo Maskovijos dalimi?

Kad Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) įkūrėjai – etniniai baltų kunigaikščiai – garantavo jiems laisvę „gyventi po senovei“, laikantis savos religijos ir papročių?

Kad LDK buvo teisinė valstybė, kurioje galiojo ne tik Lietuvos Statutų, bet ir miestų savivaldos bei nekrikščioniškų etninių bendrijų teisinės sistemos, o ne rytietiško tipo despotija?

Kad tiek lietuvių, tiek rusėnų, tiek totorių kilmingasis luomas petys į petį ginklu gynė savo bendrą valstybingumą nuo išorės priešo?

Kad ši tradicija neišnyko ir Nepriklausomybės kovų laikotarpiu, kai Lietuvos kariuomenėje buvo suformuoti baltarusių tautiniai padaliniai – I Gudų (Gardino) pulkas, Gudų eskadronas, dvi atskiros kuopos; pagal registracijos sąrašą – 788 savanoriai ir šauktiniai.

Lietuvos kariuomenės Atskirojo baltarusių bataliono karininkai. Kaunas, 1921 m.

Kad nemažai šių karių kovojo Lietuvos kariuomenės gretose prieš bolševikų ir lenkų invaziją, kovose žuvo 1 baltarusių karininkas, 3 puskarininkiai ir 15 karių, o daugiau nei pusšimtis jų buvo apdovanoti Vyčio kryžiais?

Kad baltarusių tautinės vėliavos plevėsavo kartu su Trispalvėmis Sąjūdžio mitinguose ar Sausio 13-osios aukų minėjimuose?

Visa tai – puikus istorinis kontekstas, geranoriškas ir vidujai stiprus. Puikus pradinis instrumentarijus tolesniam nacionalinio identiteto ir valstybinių vertybių kūrimui.

Bet, atrodo, kaimynų pasukta kitu keliu…

„Netikėtas“ atradimas

Gyveno sovietinėje Baltarusijoje vienas šviesuolis, kuris netikėtai padarė sensacingą istorinį atradimą. Užbėgant už akių – svarbų ne moksline verte, bet įtaka moderniam baltarusiškam ultranacionalizmui ir net šovinizmui.

Susipažinę su nagrinėjama tema patys suvoks: taip – kalbėsime apie Mikolą Jermalovičių, rusų ir baltarusių kalbų ir literatūros mokytoją, kuris laikomas litvinizmo ideologijos startuoliu ir katalizatoriumi.

Sovietmečiu jis rašė įvairius literatūrinius kūrinius ir recenzijas, kuriuos publikavo rajoninis laikraštis ir keli žurnalai. Kai kurie Jermalovičiaus tekstai, neatitikę tuometinės cenzūros normų, buvo dauginami savilaidos būdu ir platinami iš rankų į rankas. Tvirtinama, kad būtent tokiu būdu 1968 metais pasirodė jo studija „Vieno mito pėdomis: ar buvo lietuviškas Baltarusijos užkariavimas?“

Vieno mito pėdomis“ – pirmoji M. Jermalovičiaus knyga, išpopuliarinusi litvinizmo teoriją

1989 metais, perestroikai jau stiprokai įsisiūbavus, ji buvo išleista legaliai, sutrumpinus pavadinimą iki „Vieno mito pėdomis“. Pats Jermalovičius įsitraukė į  Baltarusijos Liaudies fronto veiklą, dalyvavo I-ajame jo suvažiavime – beje, organizuotame ne Minske, o Vilniuje (ko gero, KGB Baltarusijoje tuo metu dirbo aktyviau, nei Lietuvoje), o 1990 metais tapo Baltarusijos Nacionaldemokratų partijos nariu. Kaip rašo vienas bendražygis, didžiausias jo indėlis į partijos veiklą buvo kaip ideologo.

M. Jarmalovičius LDK ištakas įsivaizdavo buvus slaviškose žemėse. Tuo tarpu senuose žemėlapiuose LDK teritorijoje išskiriama etninė baltiška Lituania Propria ir rusėniška Baltoji Rusia

Kokia ta ideologija?

Pirmiausia, Jarmalovičius, surinkęs visus vietovardžius su šaknimi Lit-, daro išvadą, kad LDK branduolys buvęs visai ne dabartinės Lietuvos teritorijoje, o Naugarduko apylinkėse. Taigi, daro išvadą jis, LDK – grynai baltarusių kūrinys, ir didelę įtaką jos atsiradimui padarė dar ir Polocko kunigaikštystė.

Antra: ką tokiu atveju daryti su pavadinimu? Juk kunigaikštystė vis tik „Lietuvos“, o ne „Baltarusijos“?

Atrodo, autorius iš pat pradžių „kukliai“ tenkinosi „senosios Baltarusijos“ valstybingumo įrodymais (1990 metais išleista jo knyga taip ir vadinasi – „Senoji Baltarusija. Polocko ir Naugarduko periodai“). Tačiau greit jo apetitas išauga apeliuoti į visą LDK paveldą, remiantis lingvistine ekvilibristika: neva senieji baltarusiai vadinosi „litvinais“, kurie neva ir yra tikrieji lietuviai…

Baltiška LDK sudedamoji tokiu atveju – aukštaičiai ir žemaičiai, kurie esą nėra nei „litvinai“, nei „litovcai“. Vėliau litvinizmo paradigmoje išnyksta netgi aukštaičių paminėjimas, baltarusiškas „litvinų“ žemes išplečiant jau iki Vilnijos imtinai (1994-aisiais pasirodo Jarmalovičiaus kūrinys „Senoji Baltarusija: Vilniaus periodas“). O po to galutinai išsirutulioja teorija, kad visos LDK valstybingumo teisės priklauso išimtinai Baltarusijai (2000-ųjų metų knyga „LDK – baltarusių valstybė“).

Dabartiniai lietuviai, anot litvinistų, tėra žemaičiai (jų terminais – žmudj, žamojty), kurie, talkinami ne tai carinės Rusijos, ne tai kokių nors kitų jėgų, suklastojo / pavogė „litvinų“ istoriją. Todėl dabartinė Lietuva turi vadintis ne „Litva“, o „Letuva“, o jos piliečiai – „letuvisais“, – ragina Jarmalovičius ir jo pasekėjai.

Beje, kartais netgi pasekėjai būna, švelniai tariant, šokiruoti Jarmalovičiaus minties vingių. Pavyzdžiui, istorikas ir archeologas Aleksandras Kraucevičius (pats aktyviai eksploatuojantis litvinizmo idėjas, o Vilnių atvirai vadinantis „krivičių įkurtu miestu“) savo recenzijoje pažymi, kad paskutiniosios Jermalovičiaus knygos negalima priskirti prie mokslinės literatūros.

Sensacinga – nebūtinai moksliška

Litviniškoji vikipedija: pasirodo, yra tokia Letuva, kurioje gyvena letuvisai

Pagrindinė bėda ta, kad Jarmalovičius neturi istoriko išsilavinimo. Panašu, kad mokslinių tyrinėjimų metodologija jis taip pat nesusipažinęs. Na ir kas, – paprastai atkerta jo fanai, – užtat kokia drąsi ir originali pozicija! Kokia priešstata nusistovėjusioms ideologinėms normoms ir šablonams!

Bet tokiu atveju nereikėtų vadinti savo kumyro mokslininku.

Ar tiktų jį vadinti romantiku? Taip. Kažkada juk ir Jonas Basanavičius bandė įrodyti, jog lietuviai kilę ir atsikraustę iš Trakijos ir Frygijos (dar. Balkanų ir Mažosios Azijos regionai), o vienas jo argumentų tam pagrįsti buvo toks, jog lietuvių pasakose ir dainose figūruoja liūtas, kuris, kaip žinia, dabartinėse etninės Lietuvos žemėse negyvena…

Bet ar dabar į tai kas nors žiūri rimtai? Kiekvienos tautos nacionalinis pabudimas dažnai susijęs su savo istorijos romantizavimu ir suabsoliutinimu. Iš to periodo  išaugama.

Būtent tą patį įžvelgė baltarusių intelektualas Adamas Maldzis: „Savo metu į baltarusių ir lietuvių santykių ugnį malkų mestelėjo Mikola Jermalovičius. Aš jį labai gerbiu, bet jis kovojo su vienais mitais, o sukūrė kitus: nuvainikavo mitą apie tai, kad Lietuva nukariavo Baltarusiją, bet išplėtojo priešingą – kad tai mes buvome lietuviškų žemių užkariautojai. Mano bičiulis Vladimiras Karatkevičius kartą pasakė, kad žmogus apauga mitais, kaip laivas moliuskais. Ir pirmajame tautos kūrimo procese, koks vyko 90-ųjų pradžioje, mitas tikrai buvo reikalingas. Bet tai tik laikinas poreikis.“

Ar Jarmalovičius – įžvalgus atradėjas? Ne. Greičiau stropus kompiliatorius. Nieko ypatingai originalaus jo propaguojamose idėjose nėra – jos pagrįstos daug anksčiau išsakytomis mintimis ir pakankamai vienpusišku jų interpretavimu.

Pavyzdžiui, po 1830–1831 metų sukilimo susirūpinta stipresniu buvusios LDK rusinimu. Ta proga 1837 metais pasirodo Nikolajaus Ustrialovo „Rusijos istorija“, kurioje tvirtinama: „lietuvis pradingo milžiniškoje rusų tautos masėje, negalėdamas perduoti jai nei savo tikėjimo, nei kalbos, nes pats perėmė iš jos ir viena, ir kita. Ten viskas buvo rusiška – ir tikėjimas, ir kalba, ir įstatymai“ (!)

„Letuva“, „letuvisai“, „litvinai“ – taip pat ne Jarmalovičiaus atradimas. Šie terminai priskirtini didžialenkiškų pažiūrų teatro kritikui, bibliotekininkui ir savo istorijos tyrinėjimais besireiškusiam Feliksui Koneczny (1862–1949). Taip jis bandė atskirti etnografinę lietuvių apgyvendintą teritoriją nuo visos LDK („Litwos“), aiškindamas, jog ne kiekvienas „letuvis“ buvo „lietuvis“ (lenk. „litwin“), nes „Letuva“ sudarė tik trečiąją „Litwos“ dalį.

Sovietmečiu taip pat netrūko alternatyviosios istorijos frykų. Tiesa, išeivijoje. Pas mus tai buvo Česlovas Gedgaudas, o jo baltarusiškas atitikmuo – Pavlas Urbanas, kurio  kūrinių pavadinimai kalba patys už save: „Apie nacionalinį LDK pobūdį ir istorinį terminą Litva“ (1964 m.), „Istorinių faktų šviesoje“ (1972 m.), „Senovės litvinų etninės priklausomybės klausimu“ (1994 m.) ir „Senovės litvinai. Kalba, kilmė, etninė priklausomybė“. Turbūt nereikia pristatinėti jų esmės.

Tad Jarmalovičius nebuvo originalus. Kodėl vis dėl to jis išskiriamas iš šios daug kam nežinomų „istorijos tyrinėtojų“ plejados? Kas lėmė jo populiarumą, paskatinusį tolesnę litvinizmo plėtrą?

Istorijos frykai Vaclau Panusevič (1995) ir Vasil Suprun (1993) kildina žamojtus iš rytinių Europos pakraščių. Tokios pseudoteorijos (taip pat žemaičių kildinimas iš finougrų) labai patogus panslavistams, bandantiems įtikinti auditoriją, jog rytų pabaltijys – slaviška teritorija

„Jo laukė keturis šimtmečius“

Atsakymas paprastas. Jarmalovičiaus idėjos pasirodė reikiamu laiku – būtent tuo momentu, kai jų labiausiai reikėjo.

Prieš pat SSRS griuvimą trūko ne tik produktų ar tualetinio popieriaus – vyravo visiška vertybinė dezorientacija, kurią buvo galima užpildyti kuo tik širdis geidžia. Turint omenyje, kaip tuo metu išpopuliarėjo bulvarinė spauda ir plito įvairios religinės sektos, nesunku suprasti, kad žmonės buvo itin pasiduodantys įspūdžiams ir įtaigai.

Ir štai pasirodė ilgai lauktas „tikrosios baltarusių istorijos mesijas“.

Pats autorius, panašu, nuoširdžiai, net egzaltuotai tikėjo savo idėja. Iš kai kurių amžininkų prisiminimų galima susidaryti įspūdį – paprastas sovietinis humanitaras, „pilkas sąstingio laikmečio inteligentėlis“, drovus ir introvertiškas, iš kurio kartais pasijuokdavo bendrakursiai, rado egzistencinį savo gyvenimo tikslą. Kai Jarmalovičius pradėdavo kalbėti savo mylima tema, iš eilinio provincijos mokytojo jis tapdavo kone pranašu.

„Mūsų Griunvaldas“. Pavadinimas ir logotipas sudaro įspūdį, jog Vokiečių Ordiną nugalėjo vien baltarusiai

Iš tikrųjų, šis žmogus – lyg apibendrintas archetipinis baltarusių tautos atspindys. Pagaliau žmonėms, iki tol nelabai suprantantiems, kokios tautybės ar tikybos jie yra, kažkas aiškiai nurodo, jog jie – tauta, iš kurios pavogta didi praeitis!

Kita vertus, aukos vaidmuo labai patogus – jis leidžia nusiimti atsakomybę, pasiteisinant, kad dėl viso, kas bloga, kaltas kas nors kitas. Ir pateisinti savo neveiklumą ir vangumą, gilinant savo istorinį įdirbį.

Kartais itin fanatiškų litvinizmo adeptų monologus norisi nutraukti klausimu: „o kada jūs švenčiate savo nepriklausomybės dieną?“. Klausimas neatsitiktinis, nes Baltarusijos nepriklausomybė yra pažymima dieną, kai sovietų armija įžengė į Minską. Klasikinis sąvokų pakeitimas: reokupacija – tai nepriklausomybė?

Kitaip tariant, visiems, kas kalba apie savo didžią praeitį, reikėtų susimąstyti – o ką gi mes padarėme, kad būtume vėl verti buvusios didybės?

Lietuviai, praradę laisvę, dėjo pastangas, kad išsaugotų savo kalbą, organizavo nelegalų draudžiamos lietuviškos spaudos tinklą, išugdė tautiškai susipratusią inteligentiją, kovojo už savo nepriklausomybę tiek su ginklu rankoje, tiek taikiu pilietiniu pasipriešinimu.

O ką mes žinome apie baltarusių knygnešius ar pokario rezistenciją?

„Mikola Jermalovičius. Jo laukė keturis šimtmečius“. Medalis savamoksliui istorikui pagerbti

Šį momentą gerai apibūdino šia tema dažnai pasisakantis Žilvinas Svitojus: „Litvinizmo ideologija yra patraukli tuo, kad jos sekėjai gali nesivarginti, ieškodami nuosavų laimėjimų per pastarąjį šimtmetį. Galima tiesiog atsistoti ant milžino pečių. Tai labai lengva, todėl labai patrauklu. Atitinkamai labiausiai nacionalistiškai nusiteikusi gudų visuomenės dalis šiuos pasakojimus susirankioja iš bet kokių juos pateikiančių šaltinių“.

Kai Lietuva paskelbė išstojanti iš Sovietų Sąjungos (SSRS) ir atkurianti savo nepriklausomybę, Jarmalovičius, kalbėjęs baltarusių rašytojų sąjungos susirinkime, ragino kolegas neskubėti reikšti pritarimo ar kitaip palaikyti šio žingsnio.

Užtat dabartiniai jo pasekėjai stengiasi skubotai užvesti savo istorijos garvežį, kuris, panašiai, kaip sovietmečiu, turi žūt būt „pavyti ir pralenkti“ sėkmingus kaimynus.

Tik garvežys, atrodo, surinktas iš skirtingų detalių, kuras pasiskolintas, o kelias vingiuotas ir šakojasi į daugelį akligatvių…

Tolesnė raida: valdomas chaosas

Dar viena litvinistų parodija: anot jų, taip atrodę žemaičiai / Tokią litvinisto publikuojamą Lietuvos Respublikos herbo interpretaciją galima traktuoti kaip valstybinių simbolių išniekinimą

Litvinizmas nebėra toks, koks buvo prieš tris dešimtmečius. Atrodo, per tiek laiko idėja ar teorija galėtų subręsti. Tačiau litvinizmas fragmentuojasi ir marginalizuojasi, o vadinti jį vientisu išvis neįmanoma. Dažname litviniškame resurse pačiu fantasmagoriškiausiu būdu susipynę keisčiausi istoriniai ir kultūriniai faktai, o jų interpretacijos dar keistesnės – dažnai jos prieštarauja ne tik viena kitai, bet ir pačios sau. Būna, kad tarpusavyje apsižodžiuoja ir patys litvinistai…

Iš ko tik nekonstruojamas baltarusių etnosas! Vieni tvirtina, jog baltarusių protėviai čia gyvena nuo amžių amžinųjų – t. y. yra visiški autochtonai (mintyse kažkodėl iškyla rusiškos proginės dešimties rublių monetos su užrašu „Kaliningradas – senasis Rusijos miestas“ atvaizdas).

Kiti lyg ir neneigia, kad baltarusiai susiformavo slavų genčių pagrindu, tik nesutaria kokiai jų teikti pirmenybę – krivičiams, dregovičiams ar liutičiams (kai kas bando iš liutičių pavadinimo išvesti „liutičiai – Liutva – Litva“), o gal iš dalies net prūsams su jotvingiais (kad šios gentys buvo baltiškos, entuziastų nejaudina – vieni jų įsitikinę, kad tai esą vis tiek „baltoslavai“), o visiški radikalai nenustoja tvirtinti: jokių baltiškų genčių išvis nebuvo, – baltų terminą sugalvojo vakariečiai, kad suskaidytų ir supriešintų draugišką iki tol vieningą slavų etnosą!

Labiau su akademiniais pagrindais susipažinę tyrinėtojai pažongliruoja moksliniais terminais, pavyzdžiui, viename labai tipiniame litvinistinės pakraipos resurse history-belarus.com baltarusių kilmė apibrėžiama taip: „baltarusių etnosas susikūrė LDK laikais apie XV a. teritoriniu kultūrinių-etninių bendrijų pagrindu“.

Mokslinė terminologija, žinoma, gerai, tačiau vien jos mokėjimas nereiškia, kad jį vartojantis būtinai vadovausis moksliniu požiūriu ir taikys mokslinius metodus ar net elementarią logiką.

Galima paklausti: jei LDK, kaip teigia litvinistai, yra baltarusiška valstybė, kokiu būdu neva XV a. susiformavę baltarusiai galėjo sukurti LDK, kurios pradžia bent dviem šimtmečiais ankstesnė? Lieka tik pora paaiškinimų – arba baltarusiai nusikėlė į praeitį laiko mašina, arba teiginio autorius turi problemų su chronologija.

Kita vertus, kodėl neva baltarusių sukurtos valstybės valdovai – aiškiai ne rusėniškos kilmės ir ne stačiatikių tikėjimo, būdingo slavams? Pirmasis, etninis klausimas, paprastai įvaro litvinistus aklavietėn – juk pagal juos lietuvių tuo metu nebuvo, vienintelis baltiškas LDK etnosas, kurį jie sugeba išgeneruoti – tai žemaičiai.

Kad Mindaugas ar Gediminas buvo žemaičiai, jiems neleidžia pasakyti pačių litvinistų  sukurta paradigma. O vadinti juos slavais ar rusėnais irgi per daug neprotinga – ar daug slaviškos kilmės respondentų pasakys, jog tai slaviškos kilmės vardai? Patys baltarusiai net kirilica transkribuotų „Mendovgo“ ar „Giadzemyno“ vardu nelaiko savais (netgi nėra sunorminę jų rašybos) – o keista, turint omenyje, kad pirmasis laikomas LDK, o antras – Vilniaus, kaip LDK sostinės įkūrėjais. Bet net patys litvinistai jų garbei nekrikštija savo vaikų šiais vardais, o LDK kūrėjų liniją bando išvedinėti įvairiai – Mindaugas, esą, buvęs perbėgėlis prūsas, o Gediminaičiai kilę iš Polocko…

Dėl LDK valdovų tikybos litvinizmo propaguotojams taip pat tenka gerokai pasukti galvas. Bendrai priimta manyti, kad rusėnai oficialiai priėmė stačiatikišką krikštą apie 988 metus Kijevo kunigaikščio Vladimiro. Galutine rytų slavų christianizacijos riba galima laikyti XII a., tačiau kalba eina apie atkampesnes rusėnų apgyvendintas vietas. Su baltų gentimis besiribojusiose rusėnų žemėse stačiatikybė buvo įvesta palyginus anksti, mat iš Kijevo netoliese ėjo svarbus susisiekimo kelias link Naugardo – pavyzdžiui, minima, kad jau XI a. Polocke buvo įsteigta eparchija (vyskupijos atitikmuo), pastatyta mūrinė cerkvė; viena seniausių išlikusių Koložos cerkvių, stovinti Gardine ant Nemuno šlaito, datuojama XII a. Beje, Gardinas įeina į Tikrosios Lietuvos (lot. Lituania Propria – teritorija, kur istoriškai gyveno etniniai lietuviai) pakraštį.

Tačiau, priešingai visai litvinizmo propaguotojų logikai, aukščiausiasis politinis elitas, pradėjęs kurti ir valdęs LDK, anot rusėnų metraštininkų, buvo „ugnies garbintojai“ – tai yra, išpažino senąjį baltų tikėjimą. O jei kiek vėliau ir priėmė krikštą, tai dėl politinės konjunktūros – bet ne stačiatikišką, o katalikišką. Tie faktai labai jaukia ne tik baltarusiško, bet ir didžiarusiško šovinizmo adeptų bandomas konstruoti žinutes: pirmųjų – apie LDK kaip „baltarusišką“, „slavišką“ valstybę, antrųjų – kaip LDK, kuri buvusi „alternatyvioji Rusia“ ar net „Rusj litovskaja“.

Sermėga baltarusiška, pamušalas didžiarusiškas

Marginalinis litvinizmas. Tatuiruotėje per visą nugarą – visiškas istorijos kratinys: kaukolė, jojantys vakarietiškai apsišarvavę riteriai, baltarusiška pahonia, kovotojas prieš carizmą Kostas Kalinauskas ir avantiūristas Stanislavas Bulak-Balachovičius, tarnavęs carinėje, baltagvardiečių, Estijos, Baltarusijos liaudies respublikos ir Lenkijos kariuomenėse. Apačioje – stalininiai Minsko pastatai…

Sovietinio, o po to ir rusiškojo šovinizmo įtaka – pastebimas litvinizmo akcentas. Pirmasis atvejis suprantamas – Baltarusija  buvo ypatingai sovietizuojama tiek instituciškai, tiek kultūriškai, ir nuo senų mąstymo klišių sunku atsisakyti. Jos lieka net tuomet, kai, rodos, pereinama prie visiškai kitokios pasaulėžiūros.

Sovietmečiu Jermalovičius yra prikūręs visą pluoštą eilėraščių Leninui, o studijoje „Senoji Baltarusija“ cituoja marksizmo klasikus savo išvadoms pagrįsti.

Tebūnie. Laikykim tai duokle cenzūrai. Tačiau yra ir gilesnių mentaliteto klodų, kurie išryškėja iš grynai asmeninių pasisakymų, neskirtų oficialiajai viešumai.

Pavyzdžiui, pasakojama, kaip Jermalovičius nekentė jėzuitų: „Jėzuitai – lenkiškos-katalikiškos priespaudos avangardas – pradėjo vilioti mūsų žmones į bažnyčias disputams, organizuoti daugybę mokyklų su nemokamu mokymu… Kaip matome, šie kultūriniai smaugėjai <…> pridarė daug žalos mūsų liaudžiai“.

Gana neblogas antivakarietiškumo ir sovietinio „mokslinio ateizmo“ pavyzdys.

Nenuostabu, kad baltarusių nacionalizmas gana greitai pradėjo būti kontroliuojamas. Nors daugelis save tautiškai susipratusiais laikančių baltarusių deklaravo atsiribojantys nuo sovietinės praeities ir didžiarusiško šovinizmo, – nuo ilgamečio buvimo „rusų pasaulyje“ atsikratyti ne taip lengva.

Nesunku pastebėti, kad jau klasikinis litvinizmas remiasi konstrukcija, kurią sukūrė dar Rusijos imperijos ideologai: tai triada „patvaldystė – pravoslavybė – liaudiškumas“.

Tik ši formulė dabar pritaikyta litviniškos alchemijos bandymams. Bandoma įrodyti, jog LDK valdovai – slavai ar bent suslavėję; kad vyraujanti konfesija – stačiatikių, o absoliučią gyventojų daugumą sudarę slavakalbiai.

Bendrai imant, net ir terminas „litvinas“ tam tikrame kontekste – grynai imperiškai rusiškas. Moskovijoje visi LDK gyventojai, įskaitant slavus, paprastai buvo vadinami „litvinais“, nors LDK šiaurėje ir rytuose buvo sakoma ir „litovec“. LDK rusėniška kalba buvo vadinama „jazyk litovskij“,  ja parašyta raštija – „gramota litovska“ , o lietuvišką dalgį rusai ir iki šiol vadina „litovka“, o ne „litvinka“. Net ir plečiantis Maskvos valdoms, plačiuosiuose gyventojų sluoksniuose dar ilgai gyvavo ne etninis, o buvusios valstybinės priklausomybės suvokimas: net Rusijos imperijoje Polocko, Vitebsko, Mogiliovo, Kijyvo ir net Smolensko sričių vietiniai gyventojai sakydavosi esą „litvinai“ arba „litovcai“.

Tad priskirti „pilietinės tautybės“ pavadinimą išimtinai sau – ne tik neobjektyvu, bet ir nekorektiška kitų LDK etnosų požiūriu.

Bet rusiška įtaka litvinizmui – tai ne tik praeities aidai. Ji pamažu atgyja.

Nuo 1990 metų rusiškoje istoriografijoje LDK problematika praktiškai nustota nagrinėti. 2000 metais autoįvykio metu žuvo M. Jarmalovičius. Jį mirtinai sužalojęs vairuotojas dingo iš įvykio vietos.

Teritorinės pretenzijos. Tai dar nuosaikus variantas – kitur Aukštaitija išvis neminima

Bet nuo naujojo tūkstantmečio pradžios litvinizmas įgavo naują pagreitį. 1997 metais kremliaus ideologas A. Duginas savo „Geopolitikoje“ paminėjo būtinybę didinti lietuvių ir lenkų nesantaiką. Netrukus litvinistai „prisiminė“ tarpukario Vilniaus klausimą, jų resursuose pradėjo mirgėti generolo L. Želigovskio fotografijos, o marionetinė trumpai gyvavusi „Vidurio Lietuva“ pradėta pristatinėti kaip įrodymas: Želigovskis bandė atkurti LDK, o „naujalietuvisai žmudzinai“ tam priešinosi! Štai jos, litviniškos žemės!

Žinoma, šiame kontekste nepaminėta, kad tai buvo pilsudskininkų hibridinė operacija, „Vidurio Lietuva“ nebuvo pripažintas valstybinis darinys, o tolesnė pilsudskininkų  administracija baltarusių apgyvendintose žemėse vykdė polonizacijos politiką.

Greitai ši retorika išseko: 1999 metais Lenkija tapo NATO nare, o Lietuvai 2004 padarius tą patį, šalys tapo strateginėmis partnerėmis. Želigovskio korta kartais išlenda tuose litvinizmo resursuose, kurie orientuoti daugiau į Vilnijoje gyvenančių tuteišų auditoriją. – ypač tiems, kas savo metu dalyvavo „Jedinstvo“ veikloje, reikalavo „Vilnijos autonomijos“ arba nevengė demonstratyviai dėvėti „koloradkių“.

Naratyvas „Vilnia naša“, kurią pasigavo litvinistai, stebėtinai sutampa ir su kito – dalinio – Baltijos šalių okupacijos planu, atkertant jų sostines ir/arba etniniu atžvilgiu nevienalytes teritorijas. Nekalbant jau apie tai, kad kuo labiau litvinistų dėmesys bus nukreiptas į teritorines pretenzijas Lietuvai, tuo mažiau laiko jie skirs Baltarusijai, kuri vis labiau tampa Rusijos Šiaurės vakarų gubernija.

Galiausiai, litvinistai puikiai rezonuoja su viena naujesnių Rusijos konstruojamų naratyvų, jog LDK buvusi „alternatyvioji Rusija“ ar „atsarginės rusų žemės, apsisaugojusios nuo mongolų jungo“.

Ar litvinistai žino, kad jais manipuliuojama? Kai kurie jų neabejotinai sąmoningi Rusijos įtakos agentai ar „trolių fabrikų“ darbuotojai. Bet daugelis patriotais save laikančių baltarusių net nesuvokia esantys svetimo žaidimo „kur du pešasi – trečias laimi“ dalis. Kaip pastebėjo viename interviu Lietuvos kariuomenės Strateginės komunikacijos departamento vyr. specialistė A. Usienė, „baltarusių litvinistų tikslas – galbūt susigrąžinti sau valstybės pavadinimą, sostinę, prarastą, kaip jie sako, pavogtą istoriją. Bet jie turbūt nesupranta, kad tampa to rusiško pasaulio tikslo įgyvendintojais“.

Yra ir kitas tokių žmonių, nesąmoningai panaudojamų įtakai platinti, apibūdinimas. Korektiškai jį nutylėsime, nes kiekvienas turi šansą susivokti ir pasikeisti…

Ar litvinizmas – grėsmė?

Vis dažniau vartojamą lozungą „Vilnia mūsų“ bandoma pagrįsti – šiuo atveju kalbų žemėlapiu. Šovinistams nesvarbu, jog slaviškos kalbos Vilnijoje – invazinis, o ypač želigovskiados ir sovietinio laikmečio produktas

Litvinizmas – itin nevientisas fenomenas. Jis pretenduoja į mokslinį statusą, bet  pristatomas kaip pseudoistoriografinė teorija. Tam yra priežasčių. Tezės, kurios pateikiamos, kartais toli gražu neprimena moksliniu pagrindu padarytų mokslinių išvadų. Jau nuo pat pradinio etapo pastebimas istoriografijos, archeologijos, lingvistikos faktų ignoravimas, jei jie neatitinka bendros ideologinės litvinizmo linijos. O kiek vėliau gausėja ne tik vienpusiško faktų pateikimo, bet ir jų klastojimo atvejų.

Be abejo, baltistas ar net slavistas tik gūžtelės pečiais, išgirdęs tvirtinimus, kad „letuvisų kalbą sukūrė Jablonskis tik XX a. pradžioje“, kad „LDK sostinė visada vadinosi Vilnia, kas baltarusiškai reiškia „laisvas miestas“, o Kauno tikrasis pavadinimas yra Kovno, nes ten buvo daug kalvių“ (nuo slaviško veiksmažodžio „kovatj“). Tai tipiški vadinamosios liaudiškos etimologijos pavyzdžiai, bet keista, kad tokiu metodu leidžia sau remtis ir mokslinį išsilavinimą turintis A. Kraucevičius, tikinantis, kad Vilnius – baltarusių protėvių krivičių miestas. Iš ko jis tai sprendžia? Iš Kreivojo kalno slaviško varianto „Krivaja gora“ (!). Baisu pagalvoti, kokias išvadas gerbiamas istorikas padarytų iš lotyniško Kreivosios pilies vertinio „Curvum castrum“?…

Aišku, galima diskutuoti su tokiais ir panašiais pareiškimais, tačiau dažno litvinisto  diskutavimo metodas dažnai labai tolimas nuo to, ką paprastai vadiname kultūrinėmis normomis. O galbūt daug kam norisi tiesiog nekreipti dėmesio į rėksmingą alternatyvių sensacijų srautą: kaip sako patarlė, su idiotu geriau nesiginčyti – žmonės gali nepastebėti tarp jūsų skirtumo.

Kartais litvinistai (arba jais apsimetantys) patys tikslingai provokuoja ginčus, siekdami suerzinti oponentus arba sukurti platesnį diskursą savo idėjoms ir jų sklaidai.

Tačiau visiškai nekreipti dėmesio į tai irgi nereikėtų.

Litvinizmas jau kuris laikas tapo ideologizuotu visuomeniniu reiškiniu. Kiekvienas norintis jame gali rasti tai, ko nori – įskaitant poreikį išlieti emocijas ar patenkinti ambicijas. Tai, kas savo metu galėjo tapti tautinio identiteto paieškų „romantiniu etapu“, o po to užleisti vietą brandesnei veiklai, nenunyko: litvinizmas progresuoja ne tiek į gylį, kiek į plotį, kabindamas vis tolimesnes kultūrines paraštes. O visuomeniniu požiūriu litvinizmas pamažu įgauna vis daugiau „(balta)rusų pavasario“ bruožų. O tai jau įrankis siekti kokių nors konkrečių numatytų tikslų.

Nes kai idėją įgarsina kažkas vienas – tai tik nuomonė. O kai idėja užvaldo daugelį – tai jau politika.

Jei tie tikslai būtų tik baltarusių vidaus reikalas, tebūnie. Tačiau savo esme litvinizmo apraiškos, deja, nėra mums draugiškos. Ir panašu, jas vis sunkiau pavadinti net neutraliomis mūsų atžvilgiu.

Litvinizmo kontekste pasitaiko epizodų, kurie gali būti įvardinti kaip:

• Ksenofobija. Tą signalizuoja jau pats lietuvių kaip etnoso neigimas, neskaitant smulkesnių pasisakymų – pavyzdžiui, terminas „litOVCY“ arba teiginys, kad „žmudzinai buvo tiek materialiai ir kultūriškai atsilikę, kad ilgą laiką gyveno žeminėse ar net medžiuose“.

• Etninės nesantaikos kurstymas. Tai gali daryti tiek bukesni litvinistai, tiek ir visai protingi nedraugiškų valstybių specialiųjų tarnybų darbuotojai.

• Bendros istorijos neigimas. Istorijos, simbolikos, tradicijų, pergalių ir kito nematerialaus paveldo ir vertybių vienpusiškas nusavinimas.

• Teritorinės pretenzijos, – pirmiausia į Vilnių ir Vilniją, o radikalesniais atvejais iki pat etnografinės Žemaitijos ribų.

•  Lietuvos valstybingumo neigimas iš esmės.

Daugelis šių idėjų platinamos socialiniuose tinkluose. Jų pateikimui dažnai būdingas beapeliacinis tonas ir lengvai suprantama forma (pavyzdžiui, memai). Todėl tikslinė auditorija po kiek laiko nustoja šiuos teiginius vertinti kritiškai.

Žarijų žarstymas svetimomis rankomis. Rusiškas propagandinis plakatas, bandantis išnaudoti šovinistines ir ultranacionalistines baltarusių nuotaikas saviems tikslams

Idėjomis iš šio pastoviai publikuojamo kratinio persiima netgi tie, kuriuos priimta laikyti „opozicinių ir proeuropietiškų pažiūrų“ baltarusiais, nors pati oficialioji baltarusių opozicijos dalis tą neigia. Neseniai įvykusi baltarusių apklausa parodė, jog esminėmis litvinizmo tezėmis tiki apie 30 proc. apklaustos auditorijos. Tuo tarpu opozicijos nuomone, apie litvinizmą tėra girdėję vos vienas baltarusis iš šimto.

Tačiau idėjomis juk galima persiimti, net ir nežinant, kaip vadinasi jas jungiančios ideologijos dalis, ar ne?… Čia labai verta prisiminti ir litvinizmo patriarcho Jarmalovičiaus išsakytą tezę: „Turime dirbti nepastebimai, kaip kurmiai. Ateisi pavasarį į daržą – o ten kurmio prirausta“.

Negalima nepastebėti dar vieno fakto: litvinizmas kuris laikas nebėra „importinė prekė“. Produktas kuriamas ir plėtojamas jau „svetimame darže“ – pačios Lietuvos respublikos teritorijoje. Kai kurie litviniško turinio kūrėjai, sprendžiant iš publikuojamų aktualijų, patys gyvena Vilniuje ir gana įdėmiai seka visuomenines nuotaikas ir aktualijas, įskaitant ir įvykius Krašto apsaugos sistemoje,  nepamiršdami jų savotiškai interpretuoti.

Tačiau paklausti apie tai, baltarusiai paprastai vaizduoja nustebusius. Pavyzdžiui, Seime vykusios diskusijos apie litvinizmą metu tūlas Andrej Kazakevič dėjosi net nesuprantąs, kas tas litvinizmas, nors jo Youtube kanale litvinistinių pasisakymų apstu. Panašūs triukai įvyko su Katerina Vodonosova, opozicinio kanalo „Budzma belarusami“ vedančiąja, ir „Belsat“ kanalo, įsikūrusio Lenkijoje „istorinėmis“ laidomis. Lietuvos politikams ir visuomenininkams pradėjus aktyviau domėtis litvinizmo problema, atviro šovinizmo šiuose resursuose sumažėjo, jau buvęs radikalus turinys ištrintas, o „Belsat“ biudžetas beveik perpus sumažintas. Tuo tarpu baltarusių opozicinį „Charter 97“ iš dalies finansuoja Užsienio reikalų ministerija, nepastebint, jog šiame resurse rasime pareiškimų ir apie tai, kad LDK – baltarusių valstybė, o Žemaitija – tai dabartinė Lietuvos respublika…

Kitaip tariant – galima manyti, jog kai kas žaidžia dvigubą žaidimą, kurių tikslai jau senokai užėjo už istorinių tyrinėjimų ribų. Daryti tai nesunku – žingsnis po žingsnio, tikintis, jog Lietuvos institucijos į tokias smulkmenas nesureaguos. Tokiu būdu litvinistinė propaganda platinama ne tik virtualiai, bet netgi gyvai per oficialius renginius. Tokiu būdu kovo pabaigoje, kai minima Baltarusių laisvės diena, per kurią nenutilo deklaracijos apie tai, kad „vėl kartu stovime prieš bendrą priešą“, į Lietuvą buvo pakviestas Vladimiras Orlovas, garsėjantis atvirai šovinistiniais pasisakymais. Jis turėjo susitikti su Klaipėdoje, Kaune ir Vilniuje gyvenančiais baltarusiais. Klaipėdoje susitikimas spėjo įvykti, bet daliai visuomenininkų ir politikų pradėjus piktintis, Tautinių mažumų departamentas pranešė, kad pasiekus informacijai apie numatomo renginio turinį susitikimas Kaune atšauktas, paskutinėmis valandomis atšauktas ir jo renginys Vilniuje.

Kyla klausimas: Kodėl iš anksto nebuvo susipažinta su pranešėjo ketinama pristatyti medžiaga? Kuo tokie asmenys geresni už „rusų pasaulį“ propaguojančius kultūros ir meno veikėjus, kuriems suteiktas persona non grata statusas?

Tačiau tai, kad vienas kitas visuomenininkas diskutuos su litvinistais, o koks nors politikas kartkartėmis pavadins litvinizmą potencialia grėsme, nėra pilnavertis problemos sprendimas. Reikalingas šio reiškinio kaip problemos įvardijimas, su juo susijusių rizikų įvertinimas ir bendraapimančios programos su jomis sukūrimas. Kitu atveju litvinizmas, kalantis pleištą tarp tautų, toliau plėtosis ir pasitaikius progai, gali būti eskaluotas ir ateityje panaudotas prieš Lietuvos valstybę ir jos piliečius – ne tiek pačių radikalių baltarusių šovinistų, kiek kaip dalis hibridinių operacijų, organizuotų Baltarusijos ir/arba Rusijos jėgos tarnybų.

DĖMESIO AKIRATYJE
Litvinizmo vertinimai

Baltarusių opozicija tikina, jog apie litvinizmą nėra girdėję 99 proc. baltarusių. Bet patys litvinistines idėjas platinantys veikėjai gana operatyviai seka lietuviškas aktualijas. „V kontakte“ socialinio tinklo profilio „Litviny“ reakcija į VSD metinę ataskaitą

Lietuvos Respublikos Valstybės saugumo departamento „Grėsmių nacionaliniam saugumui vertinimas“, 2024 m.:

„Atgarsio Lietuvos informacinėje erdvėje sulaukia litvinizmo – radikalios baltarusių šovinizmo atšakos – sekėjų vieši pareiškimai. Šie asmenys neigia Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę valdžiusių kunigaikščių baltišką kilmę ir kvestionuoja Vilniaus krašto priklausomybę Lietuvos Respublikai. Dalis Lietuvoje gyvenančių litvinizmo sekėjų aktyviai skleidžia savo ideologines nuostatas socialiniuose tinkluose. Platesnis šių nuostatų paplitimas baltarusių diasporoje Lietuvoje kenktų jų integracijai į šalies visuomenę, skatintų etninės įtampos augimą. Baltarusijos režimas naudojasi litvinizmu, panaudodamas informacines atakas siekia skatinti priešpriešą tarp į Lietuvą atvykusių baltarusių ir Lietuvos gyventojų.“

Tomas Baranauskas, istorikas, vienas pirmųjų paminėjęs terminą „litvinizmas“:

„Iš tiesų, vertinant šios interpretacijos ištakas, tai jos atsirado net ne Baltarusijoje – litvinizmas yra dviejų istoriografijų sintezė. Pirma – carinės Rusijos istoriografija, kurioje buvo kalbama apie lietuvių–rusų valstybę, „litovsko-russkoje gosudarstvo“, kaip buvo vadinama LDK, pabrėžiant visus su Rusija susijusius dalykus. Nors tai nebuvo ta forma, kurią Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė įgavo litvinizme. Antra – dar labiau marginalinė lenkų istoriografija, atsiradusi prieškarinio konflikto dėl Vilniaus metu. Buvo akcentuojama, kad istoriniai lietuviai skiriasi nuo dabartinių, kad dabartinius reikėtų vadinti „lietuvisais“, ką, beje, litvinizmas perėmė.“

Ignas Stankovičius, saugumo politikos ekspertas:

„Jei kalbame istoriškai, LDK palikuonys yra tie, kurie dabar save vadina baltarusiais, ir mes, ir ukrainiečiai. Mes visi esame LDK istoriniai palikuonys ir nieko blogo čia nėra. Bet kai tuo paremiamos teritorinės pretenzijos, tai yra blogai. <…> Šių laikų kategorijų pernešimas į anuos laikus rodo istorinę nekompetenciją, tendenciją į vulgarizavimą blogąja to žodžio prasme. Ir, atleiskite, į mužikiškas pretenzijas. Primityvūs dalykai labai limpa primityviems žmonėms.“

Auksė Ūsienė, istorikė, LK Strateginės komunikacijos departamento analitikė:

„…(Litvinizme) matome pagrindinę Rusijos matricą, kuri buvo taikyta ir Ukrainai prieš karą. Ji taikoma ir mums –  tai ataka prieš mūsų valstybingumą, kad tokios valstybės kaip Lietuva nebuvo, kad tai buvo Rusj litovskaja – rusiška valstybė, rusų pasaulio dalis. Iš to kyla įvairių teritorinių pretenzijų pateisinimas. Tikslas – pateisinti būsimą, galimą agresiją.“

Žilvinas Svitojus, visuomenininkas:

„Kodėl reikėtų sunerimti? Nes anksčiau:

1. Baltarusija nevykdė hibridinių atakų prieš Lietuvą (migrantų krizė);

2. Nebuvo karo prieš Ukrainą bendrininkė;

3. Baltarusijos režimas neskleidė tiek daug melagienų neigiančių Lietuvos valstybingumo istoriją ir lietuvių tautinę tapatybę (primenu apie paraleles su Putkos kalbom apie Ukrainą);

4. Vilniuje negyveno 60 tūkst. baltarusių (tiek atvyko tiesiogiai iš Baltarusijos į Lietuvą, o kiek dar atvyko per Lenkiją);

5. Lietuvoje neveikė sukarintos baltarusių organizacijos (jas nesunkiai gali infiltruoti KGB ar FSB, įvykdyti diversiją);

6. Ideologija dar niekada nebuvo tokia populiari ir su tiek daug aktyvių skleidėjų;

7. Baltarusijos KGB aktyvumas Lietuvoje dar niekada nebuvo toks aukštas.“

Žurnale „Karys“ 2024 m. Nr. 10 publikuota Dariaus Sutkaus parengta publikacija.

https://kariuomeneskurejai.lt/litvinizmas-istorija-kuri-tampa-politika/