Šiomis dienomis daug emocijų – karai, rinkimai, karai, rinkimai… Ir dar Lietuvos valdžios bravūra nuo trijų Kinijos diplomatų išsiuntimo (pasirodo, „nustatėme“, kad praplaukiantis Kinijos laivas Baltijos jūroje pasidarbavo prie interneto kabelių…) iki Gruzijos pamokymo, kaip gyventi šiai valstybei ir kaip rinkimus organizuoti. Ir dar sankcijas šiai šaliai įvedame. Iš kur mūsų mergaitėms tiek drąsos!?
Betrūksta tik principingo ir sąžiningo Lietuvos komentaro dėl JAV Prezidento Džo Baideno dekreto suteikti malonę ką tik už korupciją nuteistam jo sūnui Hanteriui Baidenui dėl visų nusikaltimų 2014-2024 metais. Tai reiškia, ir už Ukrainos „Burismos“ įmonės korupcinius mokėjimus Baidenų šeimynai. Džo Baidenas prispaudė Ukrainą net Generalinį prokurorą pakeisti ir nutraukti sūnaus baudžiamąjį persekiojimą Ukrainoje. Tačiau demokratiškesnėse JAV ir Prezidentui nepavyko paveikti JAV teismo dėl jo sūnaus baudžiamosios bylos (o kad Lietuvoje teismai būtų tokie nepriklausomi!). Beliko tik galimybė paskutinę minutę pasinaudoti JAV Prezidento galia suteikti malonę… sūnui. Tad nereikėjo stebėtis, kodėl teisme Hanteris Baidenas skubėjo sutikti su kaltinimais jam. Kad teismo sprendimas įsiteisėtų, kol jo tėvas dar Prezidentas.
Bet už tai Džo Baideno vadovaujama JAV sukūrė Ukrainos antikorupcinę struktūrą… Tačiau panašu, kad Donaldas Trampas ruošiasi daug ką patikrinti toje Ukrainoje. Su korupcija Ukrainoje 2014 – 2019 metais beje kovojo ir Lietuvos atstovas Algirdas Šemeta, patirties įgijęs dirbdamas Europos komisaru… Laiku jis baigė darbą Ukrainoje.
Prieš aptariant Gruzijos klausimus, pasiaiškinau, kaip šią šalį vadinti, nes ir čia kuriama sumaištis mūsų galvose – kasdien Lietuvoje vis girdime: Sakartvelas, Sakartvelas… Pažiūrėjau, kaip ši valstybė vadina savo ambasadą, pvz. Jungtinėje Karalystėje – Embassy of Georgia to the United Kingdom of Great Britain and Northern Ireland (https://uk.mfa.gov.ge/en). Patikrinau Lietuvą, ir čia tas pats – Embassy of Georgia to the Republic of Lietuva (https://lithuania.mfa.gov.ge/en). Tad nepykite, mielieji, bet šią valstybę vadinsiu jos pasirinktu, bet ne Lietuvos valdžios mums primetamu pavadinimu.
Skirtingai nuo rinkimų Lietuvoje, š. m. Gruzijos parlamento rinkimus stebėjo tarptautiniai stebėtojai, kurie teigė, kad nors rinkimų diena iš esmės buvo gerai organizuota, ji „pasižymėjo įtempta aplinka“ (www.15min.lt/naujiena/aktualu/pasaulis/tarptautiniai-stebetojai-rinkimus-sakartvele-temde-spaudimas-rinkejams-57-2332096): „Nelygios konkurencinės sąlygos (…) mažina pasitikėjimą rezultatais,… rinkėjams pasiūlyto plataus pasirinkimo „nepakanka, kad rinkimai atitiktų tarptautinius demokratijos principus“. EP stebėtojai atskirai pareiškė, kad per balsavimą buvo pastebėti pažeidimai, ir sakė, kad rinkimai žymi demokratijos nuosmukį Sakartvele (turi būti – Gruzija): „Esame labai susirūpinę dėl demokratijos nuosmukio Sakartvele. Vakar vykusių rinkimų eiga, deja, yra to įrodymas“.
Mano patirtis teismuose verčia remtis įrodymais. Gal kas nors matėte šių tarptautinių stebėtojų paskelbtus Gruzijos parlamento rinkimų nesąžiningumo, gal ir klastojimų įrodymus? Man nepavyko rasti. Net Gruzijos Prezidentė Salome Zurabašvili, kurios kadencija baigiasi š. m. gruodžio 14 d. ir kuri pakvietė šalies kariuomenę pereiti į Gruzijos parlamentą puolančių riaušininkų pusę, nepaskelbė jokių klastočių įrodymų. Rumunijoje Prezidento rinkimus pralaimėjęs (I ture trečiu likęs ir į II turą nepatekęs) Ministras Pirmininkas Marcelis Ciolacu bent kreipėsi į Konstitucinį Teismą dėl balsų perskaičiavimo. Beje, sveika būtų prisiminti keletą Prancūzijos diplomatės Salome Zurabašvili biografijos puslapių. Po studijų ji dirbo diplomate Romoje, Jungtinėse Tautose, Briuselyje, Vašingtone, o 2003 m. buvo paskirta Prancūzijos ambasadore Tbilisyje, Gruzijai vadovaujant Eduardui Ševardnadzei. Kitas prezidentas Michailas Saakašvilis paskyrė S. Zurabašvili Gruzijos užsienio reikalų ministre, po metų ją atleido. S. Zurabišvili tapo aršia M. Saakašvilio kritike, ėmė vadovauti opozicijos judėjimui, kuris 2006 m. tapo partija „Gruzijos kelias“. O dabar ji ir opozicija naudoja M. Saakašvilio ištraukimo iš kalėjimo pretekstą!
Riaušės Gruzijoje prasidėjo po to, kai Gruzijos Vyriausybė paskelbė apie derybų dėl stojimo į Europos Sąjungą atidėjimą. Stabtelta, nes ES žadėta investicinė finansinė parama Gruzijai pasirodo tebūtų tik trečdalis žadėtos. Šiek tiek „geriau“, nei prieš Maidano perversmą Ukrainai už asociacijos sutartį su ES, t. y. bemuičio režimo įvedimą, žadėtus simbolinius 70 mln. Eur. Todėl 2013 m. lapkrityje Vilniuje Ukrainos Prezidentas Viktoras Janukovičius atsisakė pasirašyti su Dalia Grybauskaite tokią Ukrainos asocijuotos narystės ES sutartį, pareiškęs, kad bent kiek rimtesnė suma būtų pasiūlyta. ES vadovybės dviveidiškumą Gruzijos atveju parodo tai, kad prieš pusmetį derybas dėl Gruzijos asocijuotos narystės ES sustabdė pati Europos Komisija – dėl Gruzijos atsisakymo priimti įstatymus dėl LGBT reikalų, dėl užsienio agentų įstatymo priėmimo. O dabar Europos Komisija dėl to kaltina Gruziją.
Drąsus mūsų Gitanas Nausėda – nurodinėja Gruzijai organizuoti pakartotinus parlamento rinkimus. Tačiau jis vykdo ne Gruzijos, bet Lietuvos Prezidento pareigas. Jo pareiga ir atsakomybė – Lietuvos Konstitucijos gynimas ir demokratinių rinkimų Lietuvoje klausimas. Mes, rinkimų stebėtojai, jam pateikėme įrodymus apie didelio masto š. m. Lietuvos Seimo rinkimų pažeidimus. G. Nausėdos kreipimosi į Konstitucinį Teismą nesulaukėme net dėl Pasaulio lietuvių rinkimų apygardos, kurioje jau spalio 14 d. buvo paruošti II turo rinkimų biuleteniai su Aušrinės Armonaitės iš Laisvės partijos ir Dalios Asanavičiūtės iš Tėvynės sąjungos pavardėmis, nors balsavimo paštu biuleteniai (iki 90% balsų) buvo baigti skaičiuoti tik spalio 18 d., o rezultatai patvirtinti spalio 20 d. Jungtinėje Karalystėje iš I turo 30000 vnt. daugiamandatės ir vienmandatės rinkimų biuletenių tik po 23000 vnt. buvo apskaityta. Išoriniai balsavimo paštu vokai buvo atidaryti be stebėtojų, vidiniai vokai saugoti ne antspauduotose, bet atvirose dėžėse…
Panašiai nutiko ir su II turo rinkimų biuleteniais Lietuvos apygardose, atspausdinus juos dar nepatvirtinus I turo rinkimų rezultatų. G. Nausėda neišdrįso sureaguoti net į rinkimus Žirmūnų apygardoje Nr.4, kurios apygardos komisija įsikūrė vienos kandidačių – Paulės Kuzmickienės iš Tėvynės sąjungos – Seimo narės priimamajame Žirmūnų seniūnijoje. Lietuvoje balsavimui iki rinkimų dienos skirti 30% rinkimų biuletenių apygardų komisijoms VRK perdavė, važtaraščiuose neidentifikavusi jų numerių. Tam skirti nepanaudoti rinkimų biuleteniai neapskaityti, jų sugadinimo aktai nesurašyti. Per 20% iš VRK gautų biuletenių apygardų komisijos neperdavė apylinkių komisijoms, šie biuleteniai taip pat neapskaityti. Tokius duomenis stebėtojai surinkome 22 rinkimų apygardose I turo metu, 11-oje – II turo metu. Viso Lietuvoje – 70 Seimo rinkimų apygardų.
Ar dar tęsti, Gitanai Nausėda? Pateikite įrodymus iš Gruzijos apie jų parlamento rinkimus. Juk jūs drąsus, reikalaujate naujų rinkimų Gruzijoje, o kodėl to nereikalaujate Lietuvoje? Gal G. Nausėda bijosi dėl Lietuvos Prezidento rinkimų? Mat mudu su „Stebėtojų gildijos“ pirmininku Gediminu Ustinavičiumi gavome VRK atsakymą, patvirtinantį, kad VRK administruojamame „Rinkėjo puslapyje“ renkami elektroniniai parašai neatitinka įstatymo reikalavimų kvalifikuotam elektroniniam parašui, kas reiškia, kad yra negaliojantys. O tai patvirtina, kad nė vienas 2024 m. Lietuvos Prezidento rinkimų politinės kampanijos dalyvis nesurinko kandidatu tapti būtinų 20000 rinkėjų parašų…
Gitanai Nausėda ir ministeriavimą baigiantis Gabrieliau Landsbergi, ar dėl savo viešų pareiškimų jaučiate bent kiek atsakomybės dėl Gruzijoje vykstančių riaušių? Gal pasiūlysite kitą įvykių Gruzijoje pavadinimą? Vargu bau, nes Vilniaus miesto apylinkės teisme nagrinėjama riaušių byla, kurioje teisiami kaltinamieji toli gražu ne už tokias veikas prie Lietuvos parlamento, kokios dabar vyksta Gruzijoje.
Grįžkime prie Gruzijos parlamento rinkimų tarptautinių stebėtojų. Kas jie? Pasirodo, tai – Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos (ESBO), Europos Tarybos, Europos Parlamento ir NATO jungtinė stebėjimo misija. ESBO paprastai stebi karinius konfliktus, pvz. nuo 2014 m. iki 2022 m. kovo mėnesio stebėjo Minsko susitarimų, kuriuos Ukraina pasirašė su pasiskelbusiomis Donecko ir Lugansko liaudies respublikomis, vykdymą, savo tinklalapyje skelbė, kiek kartų per parą prie Donecko viena ir kita pusė šaudo į priešingą pusę ir pan. Europos Tarybos ir Europos Parlamento stebėtojų siuntimą galima suprasti. Tik kodėl jie neatvyko stebėti rinkimų į Lietuvą!?
Na ir svarbiausia suprasti, kokią misiją Gruzijoje vykdė NATO stebėtojai? 1949 metais pasirašytos Šiaurės Atlanto sutarties preambulė skelbia šią NATO sutartį pasirašiusių šalių tikslus. Sutarties Šalys patvirtina savo tikėjimą Jungtinių Tautų Chartijos tikslais ir principais bei troškimą taikiai sugyventi su visomis tautomis ir visomis vyriausybėmis. Jos yra įsipareigojusios saugoti savo tautų laisvę, bendrą paveldą ir civilizaciją, grindžiamą demokratijos, asmens laisvės bei teisės viešpatavimo principais. Jos siekia didinti stabilumą ir gerovę Šiaurės Atlanto regione. Jos yra pasiryžusios suvienyti savo pastangas kolektyvinės gynybos bei taikos ir saugumo išsaugojimo labui.
Taigi, kokių šioje sutartyje nurodytų tikslus siekė ir pasiekė NATO, stebėdama parlamento rinkimus Gruzijoje, kuri po šių rinkimų apkaltinta nenoru stoti į Europos Sąjungą!? Demokratija per prievartą? Nenori stoti į ES, tai priversime!? Ar tai demokratijos pasireiškimo viršūnė?
Gal atsakymų į šį šiuolaikinį visuotinį sublūdimą ir spekuliavimą abstrakčiomis aiškiai neįvardinamomis vakarietiškomis vertybėmis bei ES institucijomis reikia ieškoti ES kūrimo ištakose?
TSRS sugriuvo 1991 m. gruodyje. Jau 1992 m. vasario 7 d. Nyderlanduose buvo pasirašyta Mastrichto sutartis dėl Europos Ekonominės Bendrijos pertvarkymo į politinę valstybių sąjungą (Europos Sąjungą), kuriai buvo perduota bendra užsienio ir saugumo politika, teisingumo ir vidaus reikalai. Ši sutartis įsigaliojo 1993 m. lapkričio 1 d. Taip buvo paruoštas instrumentas perimti buvusias TSRS respublikas ir Rytų Europos valstybes. 1993 m. lapkričio 1 d. Džordžas Sorošas „Open Society Foundations“ („Atviros visuomenės fondas“) paskelbė straipsnį „Link naujos pasaulio tvarkos: NATO ateitis“ www.georgesoros.com/1993/11/01/toward-a-new-world-order-the-future-of-nato/. Jame išanalizuoti Šaltojo karo aspektai, M. Gorbačiovo paskelbto persitvarkymo įvertinimas (svarbiausia – scenarijaus neturėjimas) ir tai, kad TSRS sugriuvimui, t. y. dviejų sistemų, palaikiusių pusiausvyrą pasaulyje, nebuvo pasiruošta ir Vakaruose. Nepasiruošta ir dėl Vakarų visuomenės psichologinio nepasiruošimo tam. Rytų pusės visuomenę Dž. Sorošas vertino kaip psichologiškai atsparesnę šiems revoliuciniams pasikeitimams.
Todėl Dž. Sorošas tarybinei visuomenei, t. y. vienai iš „uždarų visuomenių“, pasiūlė savo „atvirą visuomenę“, kaip labiau pažangią ir socialiai orientuotą. Nes būtina sutramdyti tokias tendencijas, kaip Serbijos ir Jugoslavijos Federacijos Prezidentu tapusį Slabodaną Miloševičių, kuris suprato, jog reikia persiorientuoti iš komunistų partinio vadovo (Belgrado komunistų partijos vadovo) į nacionalinės valstybės idėją. Anot Dž. Sorošo, nacionalizmas trukdo globalizmo ekonominei plėtrai.
TSRS grėsmė išnyko, atsirado kolektyvinio saugumo problema. 1993 m. rugsėjo 29 d. Dž. Sorošas “Europos dezintegracijos perspektyvose“ perspėjo, kad “Jungtinės Tautos galėjo tapti veiksminga organizacija, jei jai vadovautų dvi viena su kita bendradarbiaujančios supervalstybės. Jungtinės Tautos jau žlugo kaip institucija, kuri galėtų būti paskirta vadovauti JAV kariams. Dėl to NATO lieka vienintele kolektyvinio saugumo institucija, kuri nepasisekė, nes nebuvo išbandyta. NATO turi potencialą tapti naujos pasaulio tvarkos pagrindu toje pasaulio dalyje, kuriai labiausiai reikia tvarkos ir stabilumo. Tačiau tai galima padaryti tik iš naujo apibrėžus jos misiją.” Dž. Sorošas pasiūlė NATO ginti “atvirąją visuomenę”, nes “NATO pradinė misija buvo ginti laisvąjį pasaulį nuo sovietų imperijos. Ta misija pasenusi; tačiau sovietų imperijos žlugimas paliko saugumo vakuumą, kuris gali virsti „juodąja skyle“. Tai kelia kitokią grėsmę nei sovietų imperija. Tiesioginės grėsmės iš regiono NATO šalims nėra; pavojus slypi regione ir jis susijęs tiek su sąlygomis valstybėse, tiek su santykiais tarp valstybių. Todėl, jei NATO apskritai turi kokią nors misiją, tai projektuoti savo galią ir įtaką regione, o misija geriausiai apibrėžiama atviros ir uždaros visuomenės požiūriu.” Tad reikia vidinio ar išorinio priešo. Todėl JAV siūlomo NATO bendradarbiavimo dėl taikos nepakanka. Tereikia, kad regionai taptų demokratiniais su atvira rinka ir visuomene: “Tam reikia asociacijos ar aljanso, kuris yra daug platesnis nei kariniai reikalai ir apima reikšmingą ekonominės pagalbos elementą. Tiek kariniai, tiek ekonominiai aljanso aspektai turi būti susiję tiek su vidaus politiniais pokyčiais valstybėse, tiek su santykiais tarp valstybių, nes taika ir saugumas regione, visų pirma, priklauso nuo sėkmingo perėjimo į atvirą visuomenę. Tikra partnerystė taikos labui.”… “Partnerystėje taikos labui nebūtų jokių automatinių garantijų, kurios suteikė NATO įtaką.”
Taigi, Dž Sorošas jau 1993 metais paskelbė, kad Mastrichto sutartimi įkurta Europos Sąjunga ir NATO – dvi neatskiriamos sudedamosios dalys naujo tipo saugumui užtikrinti, o NATO, kuri yra daug platesnė nei kariniai reikalai, turi kištis į valstybių vidaus politinius pokyčius ir santykius tarp valstybių! NATO turi teisę reguliuoti valstybių gyvenimą ir likimą!
Pirmieji Dž. Sorošo teorijos išbandymai buvo NATO karinės operacijos Jugoslavijoje: 1995 m. dviejų savaičių trukmės bombardavimai (operacija „Deliberate Force“ – „Sąmoninga jėga“) ir 78 dienų trukmės bombardavimai („Gailestingasis angelas“ – „Merciful angel“). Be JTO mandato (https://infa.lt/927/gailestingasis-angelas-1999-nato-bombarduoja-jugoslavija). 1998-1999 metais pasaulio masinės informacijos priemonės rašė, kad tarptautinės organizacijos, panaudodamos NATO, turi įsikišti į Jugoslavijos įvykius, kadangi Kosove pažeidžiamos albanų teisės. Atseit, albanai neturi autonomijos, nors šie autonomiją turėjo nuo 1946 m. Teigta, kad vykdomi etniniai albanų valymai, nors statistika skelbė, kad albanų skaičius Kosove 30 metų didėjo, o nuo 1981 m. vyko serbų iškeldinimai. Bet… Jugoslavijoje būtina įvesti vakarietišką demokratiją. Po to Hagos karo nusikaltimų tribunole S. Miloševičius buvo apkaltintas genocidu, nuteistas, numirė.
Kosovo nepriklausomybės pripažinimu be Jugoslavijos sprendimo pasirėmė ir Rusija, pripažinusi nuo Gruzijos atskilusias Abchaziją ir Pietų Osetiją. Maidano perversmu Ukrainoje pasinaudojo ir Rusija, visų pirma, perėmusi Krymą. Iki šiol vengiama viešai diskutuoti, kodėl Kryme buvusių 30000 Ukrainos karių gavo vienintelį Ukrainos valdžios įsakymą – viską palikti ir išeiti. Kaip ir nėra atsakymo, kodėl 2022 m. vasaryje Ukraina išminavo Krymo prieigas ir be kovos atidavė beveik visą Chersono sritį ir didžiąją dalį Zaporožės srities su Zaporožės AE. Ar ir už tai, Gitanai Nausėda, apdovanojote Ukrainos prezidentą Vladimirą Zelenskį?
Todėl ir Josifo Stalino sparnuotą mintį galima perskaityti ir su šypsena, ir rimtai: „Aš visada galvojau, kad demokratija – tai liaudies valdžia, tačiau štai draugas Ruzveltas man maloniai paaiškino, kad tai demokratijai – tai Amerikos liaudies valdžia.“
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą