Vakaruose Lenkija šlovinama kaip nauja supervalstybė. Šis mitas nepasitvirtina. Tačiau skaidrumo, skaitmeninės valstybės ir kasdienio efektyvumo srityse Varšuva aiškiai lenkia Berlyną.
"Berliner Zeitung" autorius – Klausas Bachmannas
Mūsų nesaugiame, greitai kintančiame pasaulyje lengva sukurti naujus didvyrius. Dažnai jie jau kitą dieną būna pamiršti arba netgi, kaip jauniausioji Nobelio taikos premijos laureatė, su pasipiktinimu nuverčiami nuo naujai pastatyto paminklo pjedestalo. Kartais tai nutinka netgi su visa šalimi ar tauta. Ir ne, aš dabar nekalbu apie JAV, kurios per vienerius metus savo pasaulio policininko reputaciją pakeitė pasaulio piktadario reputacija.
Kalbama apie Lenkiją, kuri šiuo metu eina priešingu keliu: mūsų žiniasklaidoje ji iš juodosios skylės Rytų Europoje tapo šviesiu pavyzdžiu Vakarams.
Kaip Lenkijos įvaizdis keitėsi laikui bėgant
Visi, kurie dejuoja dėl Vokietijos ir Lenkijos santykių, turėtų akimirksniu prisiminti, nuo ko mes iš tikrųjų pradėjome: dešimtajame dešimtmetyje, kai beveik kiekvienas, kuris Vokietijos gatvėse kalbėjo lenkiškai, buvo laikomas potencialiu automobilių vagimi, nelegaliu darbuotoju arba „lenkų mafijos“ nariu, kai laikraštis „Bild“ rašė antraštę „vos pavogtas, jau Lenkijoje“, o vokiečių satyrikai geriausiu televizijos laiku šaipėsi: „Važiuok į Lenkiją, tavo automobilis jau ten“. Tuo metu Vokietijos muitininkai lenkų keliautojus vadino „tu“, rėkė ant jų, tarsi Trečiasis Reichas niekada nebūtų žlugęs. Tuo metu sunkvežimio vairuotojas bandė nustumti mūsų „Polski Fiat“ nuo greitkelio, o traukinio keleivė, stebėjusi, kad aš Frankfurte prie Oderio neišlipau iš traukinio į Varšuvą, pakomentavo mano paaiškinimą, kad turiu šeimą Lenkijoje, žodžiais: „Na, lenkai juk irgi žmonės.“
Tuomet vokiečių pabėgėliai išsiuntė lenkų namų ūkiams „teisines išlygas“, kuriose (žinoma, vokiečių kalba) pareikalavo nedaryti jokių pakeitimų jų namuose, nes jie netrukus grįš namo ir vėl perims namus. Tai, kad vokiečiai buvo išvaryti iš Žemutinės Silezijos, nereiškia, kad jie atsisakė savo namų ten. Tuo metu Aukštutinės Silezijos iškeldintųjų sąjungos aktyvistai rinko parašus dėl naujo referendumo dėl priklausymo Vokietijai ar Lenkijai: „Kodėl Aukštutinės Silezijos gyventojams neleidžiama tai, kas buvo leista VDR vokiečiams“, – tuomet manęs paklausė vienas iš jų.
Tai buvo pradžia. Šiandien Lenkija ir Vokietija yra ES, NATO, ESBO narės, (beveik) nėra sienų kontrolės, vizų formų ir muitinės kliūčių, niekas Lenkijos nebesieja su vagimis ir nelegaliais darbininkais. Mūsų didžiausia problema šiandien yra tai, kad Varšuvos ir Berlyno vyriausybės nieko nedaro, taigi, pasak Maxo Frischo, „ir nieko gero“.
Kiek pasikeitė vėjas, svyravimai ir nuotaikos, galima suprasti pažvelgus į Lenkijos feniksą, kuris šiuo metu mūsų žiniasklaidoje yra iškeliamas iš pelenų. „Lenkija kadaise buvo komunistinė trečiojo pasaulio šalis“, – rašoma britų laikraščio „The Telegraph“ antraštėje, „dabar ji yra Europos supervalstybė“. Sloganą apie supervalstybę, kuri netrukus pralenks Didžiąją Britaniją, perėmė ir žurnalas „Focus“, kuriame Lenkija netgi pralenks Vokietiją. Žurnalas „Der Spiegel“ atrado, kad dabar daugiau lenkų grįžta iš Vokietijos į Lenkiją, ir daro aštrią išvadą, kad tai turi būti dėl visko, kas vokiečiams ir „Der Spiegel“ nepatinka Vokietijoje. Dabar jau visi žino, kad Lenkija turi didžiausią armiją Europoje, daugiau nei bet kuri kita Europos NATO šalis išleidžia savo gynybai, pasiekia didesnį nei vidutinis ekonomikos augimą ir pritraukia imigrantus iš viso pasaulio.
Jūs turbūt jau supratote: aš nebūčiau to visko išvardijęs, jei tai būtų tiesa. Kiekvienas iš šių teiginių turi foną, dėl kurio, atidžiau pažvelgus, iš pelenų prisikeliantis feniksas atrodo šiek tiek apgadintas ir reikalaujantis makiažo.
Lenkija turi karą, bet Vokietija yra pavargusi nuo karo
Pradėkime nuo to, kad tiek ekonomikos augimas, tiek karinės išlaidos finansuojamos kreditais ir yra priimtinos tik todėl, kad Lenkija yra didžiausia ES paramos gavėja absoliučiais skaičiais. Griežtai tariant: tai, ką ES (ir, kaip žinoma, didžiąja dalimi Vokietijos mokesčių mokėtojai) pumpuoja į Lenkiją, kitame gale išleidžiama gynybai ir tankams bei naikintuvams, kurie nėra pagaminti ES šalyse. Ankstesnė vyriausybė užsakymus paskirstė taip teisingai, kad dabar naudos gauna ne tik JAV, bet ir Švedija bei Pietų Korėja. Lenkija pati negamina sunkiųjų ginklų, tokių kaip koviniai tankai, kariniai lėktuvai, lėktuvnešiai ir povandeniniai laivai.
Istorija apie imigraciją yra teisinga: Lenkija dabar yra imigracijos šalis, tačiau, kaip ir Vokietija, tampa vis labiau priešiška užsieniečiams, todėl iš imigrantų neturi daug naudos, nes jie užima beveik tik žemiausius darbo rinkos sluoksnius. Koks gerai išsilavinęs indas, pakistanietis ar afrikietis imigruos į priešišką užsieniečiams šalį, jei to daryti neprivalo? Ir netgi istorija apie lenkų grįžimą į tėvynę nėra tokia paprasta.
Nors britų laikraštis „The Telegraph“ pastebėjo, kad Lenkija netrukus pasivys Jungtinę Karalystę pagal infliacija pakoreguotą BVP vienam gyventojui, jo redaktoriai pamiršo atsižvelgti į „Brexit“ pasekmes: kol Lenkijos BVP vienam gyventojui nuolat augo, Jungtinės Karalystės BVP smarkiai sumažėjo, o viena po kitos konservatorių vyriausybės kurstė neigiamą nuomonę apie imigrantus.
Kitaip tariant, lenkai palieka Didžiąją Britaniją ne todėl, kad Lenkija tapo tokia patraukli ir turtinga, bet todėl, kad Didžioji Britanija tapo tokia priešiška užsieniečiams ir skurdi. Vokietijoje situacija yra sudėtingesnė, nes čia yra tik nedidelė dalis lenkų, turinčių tik Lenkijos pilietybę ir kurių migracijos judėjimus galima įvertinti. Tai, ką žiniasklaida dažniausiai laiko „lenkais“, yra labai skirtingi žmonės: pabėgėliai, vėlai atsikėlę imigrantai, jų palikuonys, politinių pabėgėlių iš „Solidarność“ laikų palikuonys ir darbo migrantai, kurie naudojasi ES laisvu judėjimu, nereikalaudami vizos ar darbo leidimo, ir dažnai netgi neturi registruotis. Daugelis jų turi dvigubą pilietybę (bet kiek tiksliai – niekas nežino), labai daugelis kalba abiem kalbomis, todėl niekas negali tiksliai pasakyti, kiek iš jų iš tiesų yra vokiečiai, lenkai ar abu ir kiek iš jų iš tiesų grįžta arba emigruoja. Praėjusiais metais iš Lenkijos piliečių pirmą kartą daugiau grįžo į Lenkiją nei atvyko į Vokietiją, bet skirtumas yra vos 12 000 žmonių.
Viena yra aišku: jei jie tai daro, tai ne todėl, kad Lenkija procentais skiria daug daugiau lėšų gynybai nei Vokietija ar yra „Europos supervalstybė“. Taip pat tai nėra dėl nedarbo, kuris praėjusiais metais Vokietijoje siekė 6,3 proc., o Lenkijoje – 5,6 proc. Tačiau nuotaika yra kitokia. Vokiečiai daugiausia gyvena dabartimi ir yra nusivylę savo valstybe, o lenkai dažniausiai didžiuojasi savo istorine valstybe ir dabartine padėtimi, kurią jie priima gana abejingai. Vokiečiai bijo karo, kuris yra toli, o lenkai to nedaro, nors karas yra tiesiog už jų durų. Kas keletą dienų skrydžiai iš Rzeszów ir Lublin oro uostų turi būti visiškai sustabdyti, nes tada dangus priklauso tik Lenkijos, Vokietijos, Švedijos, Nyderlandų ir Italijos kariniams lėktuvams, kurie užtikrina, kad jokios nuklydusios Rusijos raketos nepatektų į Lenkijos oro erdvę. Lenkijoje nukreiptos Rusijos raketų dalys žudo ūkininkus, Vokietijoje keletas civilinių dronų sukelia skrydžių atšaukimus. Lenkija turi karą, bet Vokietija turi karo baimę.
Tačiau yra priežastis, apie kurią, tikriausiai, daugelis lenkų (nesvarbu, ar jie gyvena čia, ar ten) net nesusimąsto, o ji yra atsakinga už daugelį priežasčių, dėl kurių lenkai iš Vokietijos gali būti traukiami atgal į Rytus: Mes čia, Lenkijoje, lėtai, bet užtikrintai lenkiame jus, Vokietiją, ne kaip supervalstybė, ne savo nesuvaldyta ekonomine galia ar didžiausia armija Europoje, bet kažkuo daug banalesniu, kas yra daug svarbiau ekonomikos augimui, gyvenimo kokybei ir piliečių artumui. Istorija, kuri už to slypi, yra iš tikrųjų labai paprasta ir tuo pačiu parodo, kas šiuo metu Vokietijoje yra negerai ir kaip lengvai tai būtų galima ištaisyti. Tam net nereikėtų to, ką Vokietijoje taip mėgstama vadinti „politika“.
Vokietija, tau padėsime!
Viena iš priežasčių, kodėl Lenkija lenkia Vokietiją, yra tai, kad mes turime tai, prieš ką vokiečių duomenų apsaugos specialistai, vartotojų teisių gynėjai, žmogaus teisių aktyvistai ir lobistai dešimtmečiais kovojo: skaidrų pilietį.
Šiandien kiekvienas Lenkijos pilietis gali turėti skaitmeninį asmens tapatybės kortelę, kuria ne tik gali patvirtinti savo tapatybę, bet ir skaitmeniniame portfelyje patikrinti, kiek baudos taškų jis turi kaip vairuotojas, iki kada jo automobilis yra apdraustas, kokia yra jo automobilio istorija ir kokia yra jo, kaip vairuotojo, istorija. Ar tai nėra baisu?
Tai turi privalumą, kad tapo daug sunkiau apgaudinėti parduodant naudotus automobilius. Kas nori rankiniu būdu atsukti atgal odometro rodmenis, turėtų žinoti: kasmetinio techninės apžiūros metu šis skaičius užregistruojamas ir išsaugomas. Taigi, kas atsuka tachometrą daugiau nei vienerius metus atgal, turi tikėtis prokuroro vizito. Kadangi tai žino visi, niekas to nedaro. Susirūpinę tėvai neturi samdyti automobilių mechanikų, kad šie patikrintų autobusą, kuriuo jų vaikai vežami į vasaros stovyklą ar kaimo mokyklą. Pakanka, kad vairuotojas parodytų savo ir autobuso skaitmeninį piniginę.
Bet tai dar ne viskas: naudojantis M-Obywatel (taip vadinamas skaitmeninis asmens tapatybės kortelė) galima užpildyti e. formą apie eismo įvykį (jei kaltė nėra ginčytina ir policijos pagalba nėra reikalinga) ir nuslėpti savo asmens kodą. Anksčiau sukčiai galėjo pasinaudoti svetimais vardais (ir kodais) norėdami gauti paskolas. Šiandien pakanka vieno paspaudimo, ir jie lieka tuščiomis rankomis. Šiandien asmens kodas yra užblokuojamas, o norint gauti banko paskolą, jį reikia trumpam atrakinti, ir viskas.
Kai gimė mūsų jauniausia dukra, Varšuvoje buvo įvestas griežtas pandemijos karantinas ir visos įstaigos buvo uždarytos. Tačiau jos gimimą užregistruoti, gauti asmens kodą ir (žinoma, elektroninę) gimimo liudijimą man pavyko be išėjimo iš namų, kreipusis į Varšuvos savivaldybę. Yra ir nemažai kitų viešųjų paslaugų, kuriomis galima pasinaudoti tokiu būdu, įskaitant socialines išmokas: keletas paspaudimų, ir vaiko pašalpa jau yra. Ach, kaip ramūs būtų debatai apie socialinės pašalpos gavėjus, kurie nenori eiti į įstaigas, jei jiems būtų suteikta galimybė tiesiog prisijungti.
Tai, kad ankstesnė vyriausybė šalies paštus pavertė sandėliais, kuriuose laikomi neparduodami (nors ir subsidijuojami) patriotinio kičo ir nacionalistinės propagandos gaminiai, labai paskatino šią tendenciją. Kuo blogiau dirbo valstybinis paštas, tuo daugiau atsirado privačių pašto paslaugų teikėjų. Jie pasirinko lengvą (ir pigų) kelią: visur pastatė automatus, iš kurių galima pačiam pasiimti pašto siuntas. Lenkijoje pašto dėžutės yra tarsi gatvėje. Užsisakoma internetu į automatą (kurie dažniausiai stovi ten, kur galima lengvai pastatyti automobilį, prie prekybos centrų ar degalinių), gaunamas kodas, kuriuo galima atidaryti atitinkamą dėžutę. Tai nėra gera žinia paštininkams, bet visiems kitiems – puiki. Be to, vis daugiau institucijų pereina prie saugių elektroninių laiškų su gavimo patvirtinimu siuntimo vietoj registruotų laiškų.
Tokiu būdu galiu pateikti savo metinę mokesčių deklaraciją ir internetu. Elektroninė forma yra tokia patogi, kad pati apskaičiuoja visas tarpines sumas, algoritmus, galutinę mokesčių naštą ir galimą grąžinamą sumą arba papildomą mokėjimą. Jei vis dėlto kažkas yra ne taip, atsakinga pareigūnė (šis profesija Lenkijoje yra itin feminizuota) pirmiausia man atsiunčia neoficialią žinutę į mobilųjį telefoną arba elektroninį laišką su prašymu ištaisyti klaidą. Tik jei tai nepadeda, gaunamas oficialus pranešimas. Nuo tada, kai taip yra ir nebereikia stovėti eilėje mokesčių inspekcijoje, mokesčių mokėjimas tapo tikru malonumu. Norintys vis tiek gali užsiregistruoti mokesčių inspekcijoje ir susitikti asmeniškai. Tai taip pat galima užsisakyti internetu.
Niekas neturėtų nerimauti, jei Varšuvos viešajame transporte žmonės, įlipę į transporto priemonę, žvelgia į lubas su šiek tiek išsiblaškusiu žvilgsniu: jie negarbina svetimų dievų, o ieško QR kodo, kuriuo gali patvirtinti skaitmeninį bilietą savo programėlėje. Konservatyvūs keleiviai, žinoma, ir toliau gali pirkti popierinius bilietus – arba iš lauko automatų, arba kiekviename tramvajuje ir autobuse, taip pat kreditine kortele.
Netrukus net mūsų atliekos taps skaitmeninės. Ant šiukšlių konteinerio bus pritvirtintas lustas, kuris fiksuos atliekų rūšiavimo būdą ir tikrins, kas netinkamai rūšiuoja atliekas. Tada greičiausiai bus išsiųstas įspėjimas elektroniniu paštu arba bauda, žinoma, skaitmeninė. Bet dar tiksliai nežinome, lustas dar nėra įdiegtas.
Skaidrus pacientas greičiau pasveiksta
Lenkų požiūriu, kai kurie dalykai Vokietijos visuomeninėje televizijoje yra keisti. Keisčiausi yra reklaminiai laidų vedėjo Günterio Jaucho reportažai apie „Shop Apotheke“ ir elektronines receptas – du vokiškus išradimus, dėl kurių net po dešimtojo pakartojimo vis dar negaliu susilaikyti nuo juoko. Jau kelerius metus iki pandemijos kiekvienas Lenkijos gydytojas galėjo išrašyti skaitmeninį receptą, kuris automatiškai patekdavo į vaistinės debesį. Tada pacientas su savo išmaniuoju telefonu eidavo į bet kurią vaistinę, įvesdavo vienkartinį PIN kodą ir gaudavo vaistą, kuris debesyje buvo iškart užregistruojamas kaip parduotas. Dabar jis netgi gali prieš išeidamas iš namų patikrinti, kurioje vaistinėje yra jo vaistas. Taigi jam nereikia sergant ir kankindamasis vaikščioti po miestą ir eiti į visas vaistines.
Ta pati programa leidžia mums susitarti dėl Covid-19 vakcinacijos. Aš galiu internete pasirinkti, kada, kur, kokia vakcina ir kas man ją suleis. Paskutinį kartą Varšuvoje nebebuvo laisvų vietų, todėl nuvažiavome į kaimą už miesto: ten buvo bažnyčia, savivaldybės pastatas, dvi parduotuvės, baras ir daugybė ūkių. Tačiau klinika vis tiek turėjo rezervacijų sistemą, kuri siuntė naujus terminus, kai kas nors atšaukdavo savo vizitą. Kas atostogauti vyksta ne į kaimą, o į užsienį, gali gauti Europos sveikatos draudimą vienu mygtuko paspaudimu savo programėlėje arba el. paštu.
O dabar geriausia dalis: bekontaktė mokėjimo sistema, kuri gali pakeisti amerikietiškas kredito korteles, čia jau seniai veikia. Ji vadinasi „Blik“, yra išmaniojo telefono programa ir leidžia ne tik apsipirkti internete, bet ir greitai pervesti pinigus iš vieno išmaniojo telefono į kitą. Ja galima sumokėti už picą, laikraščius (jei jie nėra skaitmeniniai), saldumynus, pietus valgykloje ir bilietą. Iš tikrųjų už viską. Jei norite apsipirkti viename iš mūsų skaitmeninių prekybos centrų, kuriuose nėra personalo, atsisiųskite „Blik“. Parkavimui jos nereikia, tam turime daugybę konkuruojančių programėlių, kuriomis galima pačiam nustatyti parkavimo laiką. Kartais miesto savivaldybė į eismo srautą išsiunčia futuristiškai atrodančius automobilius, kurie nuskaito stovinčių automobilių numerius.
Po dešimties minučių jie pravažiuoja dar kartą, ir jei jūsų automobilis vis dar nėra užregistruotas stovėjimui, jums išrašomas baudos kvitas, žinoma, elektroniniu paštu. Vokietijoje, kaip ką tik sužinojau, tai daroma tik kaip bandomasis projektas Heidelberge su vienu automobiliu. Bundestagas dabar turi tai patvirtinti įstatymu, tada Vokietijoje dar neturėsime skaidrių piliečių, bet turėsime skaidrius automobilių savininkus.
Lenkijoje jis taip pat yra matomas vairuojant. Mano techninės apžiūros centras kasmet, likus savaitei iki termino pabaigos, siunčia man priminimą, kad nepamirščiau atvykti. Jis turi su tuo interesų, nes tarp techninės apžiūros centrų vyrauja konkurencija. Ir aš neturiu jokių problemų su policija. Ji neturi manęs sustabdyti, kad patikrintų mano lipduką, nes ji yra įrašyta Lenkijos techninės apžiūros tarnybos debesyje. Todėl Lenkijoje man nebereikia vežtis automobilio dokumentų – policija juos mato ekrane. Tas pats mechanizmas, kuris užkerta kelią sukčiavimui perkant naudotus automobilius, užtikrina, kad vairuotojai laiku atvyktų į techninės apžiūros tarnybą. Ar tai nėra baisu?
Kaip galėjo taip atsitikti?
Draugiški pareigūnai, kurie nėra stresuoti, institucijos be eilių ir gydytojai be skaitmeninių ribų – visa tai buvo įmanoma, nes nuo seno, t. y. nuo Lenkijos Liaudies Respublikos laikų, kiekvienam piliečiui gimimo metu suteikiamas numeris, kuris lydi jį visą gyvenimą. Dabar jis suteikiamas ir visiems, kurie turi teisę legaliai gyventi šalyje, ES piliečiams, ukrainiečių pabėgėliams ir žmonėms, turintiems leidimą gyventi ir dirbti. Tai buvo tam tikra prasme skaitmeninimo pradžia, dar gerokai prieš jo atsiradimą.
Tada atėjo skaitmeninimo banga dėl koronaviruso pandemijos, kai valstybė vykdė sudėtingas vakcinacijos akcijas, kurios vyko be klaidų. Kai Vokietijos vaistininkai sudėtingai rankiniu būdu perkeldavo skiepų duomenis į geltonas skiepų knygeles (o vėliau iš ten į debesį), kad jų klientai turėtų skiepų pažymėjimus, skiepyti lenkai gaudavo ES masto debesies QR kodą, kuriuo jie galėjo įrodyti, kad yra skiepyti ar ištyrinėti, net ir užsienyje. Kai tada Varšuvos nacionalinėje ligoninėje slaugytojams parodžiau savo geltoną skiepų knygelę, jie pažvelgė į mane tarsi būčiau išprotėjęs. Jie norėjo man padėti, bet neturėjo analoginio antspaudo – viskas vyko per debesį.
Dėka tokių išradimų, Lenkijos pasienio apsauga šiandien Varšuvos oro uoste per kelias minutes gali išduoti pakaitinius pasus lenkams, kurie pamiršo savo pasus namuose, bet nori išskristi į ne ES šalis. Tačiau jei lenkas nori vykti į Vokietiją su savo skaitmenine asmens tapatybės kortele, jam gali būti sunku. Pagal Šengeno taisykles, patikrinimo metu jam reikalingas dokumentas, patvirtinantis jo tapatybę. Tai yra asmens tapatybės kortelė. Tiktai federalinė policija nepripažįsta Lenkijos skaitmeninės asmens tapatybės kortelės kaip galiojančio tapatybės dokumento. Ji nori matyti popierinę kortelę, kurią daug lengviau suklastoti.
Tačiau didžiausias visos istorijos paradoksas yra tai, kad visos šios inovacijos buvo įgyvendintos dviejų itin konservatyvių, populistinių, pažangai priešiškų vyriausybių, vadovaujamų vyro, kuris pats daugelį metų neturėjo net banko sąskaitos, jau nekalbant apie paskyrą „X“ ar „Facebook“ (ir iki šiol jos neturi), nemoka užsienio kalbų ir yra toks analogiškas, tarsi būtų itin technologijoms priešiškas vokietis.
Jūs teisingai išgirdote, brangūs skaitytojai: tai, kad šiandien Lenkija lenkia Vokietiją piliečių artumo, biurokratijos mažinimo ir skaitmeninimo srityse, yra Kaczyński ir jo PiS partijos nuopelnas. Ar jie tikrai to norėjo, drįstu abejoti. Tikrai nebuvo jų tikslas skatinti skaitmeninimą, bankrutuojant viešąją televiziją ir paštą ir taip atveriant kelią privatiems pašto paslaugų teikėjams, siuntinių automatams ir internetinei televizijai. Bet taip ir atsitiko. Tačiau šios istorijos moralas nėra toks: balsuokite už AfD (vokišką Kaczyńskio partijos atitikmenį) ir Vokietija bus atsisakyta biurokratijos ir skaitmenizuota. Jis yra toks: depolitizuokite skaitmeninimą ir biurokratijos mažinimą ir pašalinkite juos iš partijų politinės konkurencijos ugnies linijos.
Skaitmeninimas Lenkijoje pavyko ne todėl, kad PiS to norėjo, bet todėl, kad partijai tai buvo nesvarbu. Skaitmeninimo ministerija atiteko nepriklausomai ekspertė, kuri po kelerių metų buvo atleista ir pakeista partijos nare, kuri buvo pernelyg užsiėmusi galios kovomis, kad galėtų sugadinti tai, ką sukūrė jos pirmtakė. Skaitmeninimas ministerijose ir savivaldybėse pavyko, nes niekas į tai nekreipė dėmesio, taigi niekas ir nesukėlė baimės.
Opozicija buvo labiau užsiėmusi puolimu PiS vyriausybių dėl jų užsienio politikos, teismų reformų, abortų draudimo ir praeities politikos. Kas žino, kas būtų nutikę, jei ji būtų puolusi dėl nesėkmingos skaitmeninimo politikos. Aš spėju: vyriausybė būtų padariusi tai prioritetiniu klausimu, skaitmeninimo ministerijos vadovu paskyrusi lojalų, bet nekompetentingą partijos karį, kuris būtų sukėlęs vieną politinę audrą po kitos, siekdamas įrodyti, kad Lenkija skaitmeniniu požiūriu yra tūkstančius kartų geresnėje padėtyje nei Vokietija.
Lenkijos nacionalistai yra apsėsti Vokietija. Kad ir ką jie darytų, jie lygina tai su tuo, ką daro vokiečiai (nesvarbu, ar vokiečiai tai tikrai daro, ar lenkai tik taip sau įtikinėja). Lenkija privalo turėti didesnę kariuomenę nei Vokietija, net jei ji negali jos apginkluoti. Lenkija privalo pastatyti didesnį nei Frankfurto oro uostą ir turėti didesnį nei Hamburgo uostą, net jei jame negali švartuotis dideli konteineriniai laivai. Lenkijos nacionalistai taip pat nuolat jaučia nepatenkinamą poreikį didžiuotis viskuo, kas įmanoma, ypač tuo, kas yra praeityje: kad 1920 m. jie tariamai išgelbėjo Europą nuo komunizmo, kad jie pirmieji kovėsi su nacių Vokietija, kad jie tariamai turėjo didžiausią partizanų armiją Antrojo pasaulinio karo metu ir išgelbėjo daugiau žydų nuo holokausto nei bet kuri kita šalis.
Visada didžiuojasi netinkamais dalykais
Jie niekada didžiuojasi tuo, kad ne kokia nors Lenkijos vyriausybė praeityje, o jie, nacionalistai, vadovaujami savo mesijo Kaczyńskio, sukūrė kažką, kas veikia geriau nei Vokietijoje, kad jie iš tikrųjų, o ne tik savo vaizduotėje ir iškraipytoje istorijoje, aplenkė Vokietiją. Galbūt skaitmeninimas ir artumas piliečiams nėra pakankamai įspūdingi? Galbūt jie taip pat nujaučia, kad tai pasiekė tam tikra prasme netyčia. Gali būti.
Vokietijai iš to galima išvesti dvi svarbias išvadas: pirma, nebūkite bailūs. Skaidrus pilietis, kurio dešimtmečiais bijojote, turi geresnę gyvenimo kokybę, nei galite įsivaizduoti. Antra, vietoj to, kad pradėtumėte pompastiškas skaitmeninio pakto ir biurokratijos mažinimo kampanijas, tiesiog išimkite šį klausimą iš partijų ginčų, perduokite jį nepartiniams ekspertams ir tada užkaskite. Nenukreipkite nuolatinės vyriausybės atsakomybės į tai, kiek „aklųjų taškų“ dar yra greitajame internete Vokietijoje (jų yra pakankamai ir Lenkijoje). Pažanga vyksta ne tik tada, kai to nori vyriausybė, bet ir tada, kai vyriausybei tai nerūpi, ir net tada, kai vyriausybė bando ją sustabdyti. PiS yra geriausias to pavyzdys, bet panašus atvejis buvo ir prieš karą Ukrainoje, kuri, stebėtina, yra dar labiau skaitmenizuota nei Lenkija. Paimkite temas, kurios jums tikrai rūpi, iš partijų politikos ir rinkimų kampanijų ir palaidokite jas. Po kurio laiko būsite nustebinti, kas iškils iš tų kapų: skaitmeninis feniksas iš didžiulės pilkos biurokratijos pelenų.
