Imigracija Prancūzijai kainuoja 3,4 proc. BVP

Imigracija Prancūzijoje nesukūrė žadėtos ekonominės panacėjos, o veikiau sukėlė neigiamą įtampą ekonomikai ir šaliai kainavo apie 3,4 proc. BVP, teigia analitinis centras.

Imigracijos ir demografijos observatorija (OID) teigė, kad imigracija ne tik neigiamai paveikė Prancūzijos socialines struktūras, bet ir sukėlė „biudžeto deficitą“, nes iš imigrantų surinkti mokesčiai sudaro tik 86 proc. to, ką jie kainuoja mokesčių mokėtojams, pranešė „Le Figaro“.

OID analitinis centras šį disbalansą aiškina tuo, kad Prancūzijoje aktyviai dirba tik 62,4 proc. darbingo amžiaus imigrantų, o tai yra blogiausias rodiklis iš visų ES šalių, išskyrus Belgiją (61,4 proc.), ir gerokai mažesnis už ES vidurkį (67,5 proc.). Tuo tarpu vietinių Prancūzijos darbuotojų užimtumo lygis siekia 69,5 proc.

Remiantis analitinio centro skaičiavimais, tai reiškia, kad, jei imigrantų užimtumo lygis būtų toks pat kaip vietinių gyventojų, Prancūzijos BVP būtų 3,4 proc. didesnis nei dabar, o apmokestinamosios pajamos būtų pusantro procentinio punkto didesnės.

Imigracijos ir demografijos observatorijos direktorius Nicolas Pouvreau-Monti sakė: „Imigracija yra užburtas ratas, kuris kenkia užimtumui ir Prancūzijos ekonomikai: ji gilina struktūrines Prancūzijos užimtumo problemas, blogina valstybės sąskaitas ir netiesiogiai baudžia pažeidžiamus ekonomikos sektorius“.

Pouvreau-Monti teigė, kad nors viešose diskusijose apie imigraciją dažnai kalbama apie konkrečius sektorius, kuriuose dažnai jaučiamas trumpalaikis darbo jėgos trūkumas, pvz., viešbučių ir restoranų bei statybų pramonėje.

Tačiau OID įkūrėjas teigė, kad „trumpalaikė vizija neleidžia mums galvoti apie geriausią būdą, kaip šias profesijas padaryti patrauklesnes darbo ieškantiems žmonėms“. Tuo tarpu tokia imigracija dažnai orientuota į žemos kvalifikacijos darbo jėgą, o ne į aukštos kvalifikacijos darbuotojus, kurie skatina inovacijas.

Be to, ekonomikos augimo praradimas ir išlaidos mokesčių mokėtojams verčia vyriausybę nustatyti papildomus mokesčius verslui, o tai savo ruožtu dar labiau apsunkina visą ekonomiką.

„Kitaip tariant, imigracijos skatinimas siekiant išvengti tam tikrų sektorių trūkumo įtampoje prilygsta mūsų strateginių sektorių augimo aukojimui tik dėl kelių įmonių interesų“, - sakė Pouvreau-Monti.

Viena iš pagrindinių priežasčių, kurias OID nurodė kaip mažo migrantų užimtumo lygio Prancūzijoje priežastį, buvo ta, kad ši šalis labiau nei bet kuri kita Europos šalis orientuojasi į šeimų susijungimą, dar vadinamą grandinine migracija. Pouvreau-Monti teigė, kad „imigrantui sunkiau susirasti darbą, kai profesinė integracija nėra sprendimo emigruoti į Prancūziją pagrindas“.

Galbūt dar didesnį nerimą kelia tai, kad, remiantis tinklaveikos centro atlikta EBPO duomenų analize, santykinis ekonominis neaktyvumas išliko tarp migrantų vaikų.

"2020-2021 m. Prancūzijoje imigrantų tėvams gimusių jaunuolių, kurie nedirbo ir nesimokė, dalis sudarė 24 proc. Tai buvo antras pagal dydį rodiklis Europoje ir Vakarų pasaulyje, nusileidęs tik Belgijai", - nustatė OID.

Šis reiškinys, spėja observatorija, lėmė didesnį etninio sektantizmo augimą Prancūzijoje ir Belgijoje, palyginti su kitomis Europos valstybėmis, teigdama, kad nepakankama integracija į darbo rinką sutapo su padidėjusia migrantų grupių savęs segregacija.

OID ataskaita paskelbta Europoje vis labiau žlungant ilgametei nuostatai, kad imigracija yra ne tik ekonominė būtinybė, bet ir nauda savo sienas atvėrusioms valstybėms. Iš tiesų, praėjusį mėnesį kairiųjų pažiūrų Didžiosios Britanijos ministras pirmininkas seras Keiras Starmeris pareiškė, kad hipotezė, jog masinė migracija lemia ekonomikos augimą, buvo „patikrinta“ ir ji „nepasitvirtino“. K. Starmeris įspėjo, kad jei atvirų sienų projektas nebus pakeistas, Britanijai gresia tapti „svetimšalių sala“.

Dar 2016 metais buvo paskaičiuota, kad visi "pabėgėliai" Vokietijos valstybei kainuos per metus 21,7 milijardus eurų.

Hans-Werner Sinn

IFO-instituto direktorius Hans-Werner Sinn tuo metu tvirtino, kad šios išlaidos sieks 450000 eurų už kiekvieną „pabėgėlį“, atskaičius jo indėlį į šalies ekonomiką. 

2014-2017 m. pirmą pusmetį Vokietija gavo 1,7 milijono prašymų prieglobsčiui gauti. Šių žmonių išlaikymui turėjo būti išleista 765 milijardai eurų. Mokslininko finansisto Bernd Raffelhüschen skaičiavimais šis skaičius buvo per daug optimistinis. Jo vertinimu, išlaidos galėjo padidėti iki 900 milijardų eurų. Čia dar nebuvo pridėtos valdymo, socialinio poveikio, medicinos draudimo, saugumo, personalo, transporto, juridinės, padaromų nusikaltimų išlaidos.