Pasaulinio garso lietuvių poetas, rašytojas, publicistas Tomas Venclova Varšuvoje vykusiame susitikime su baltarusiais per radiją kalbėjo apie nacionalizmą, dešiniųjų jėgų populiarumą ir apie tai, kam vis dar priklauso „Pogonia“, rašo Lenkijos radijo Baltarusijos tarnyba.
Tomas Venclova per susitikimą su baltarusiais Varšuvoje. Nuotrauka: Lenkijos radijo Baltarusijos tarnyba / Radyjo.net
Šią savaitę Varšuvoje su baltarusiais susitiko žinomas Lietuvos visuomeninio ir kultūrinio gyvenimo veikėjas Tomas Venclova. Lenkijos radijo Baltarusijos tarnyba cituoja kai kurias jo nuomones aktualiais klausimais.
Apie Vilnių ir Pogoną - kam jie priklauso?
- Nedaug kas apie tai žino. Kai Lietuva buvo išlaisvinta, susirinkome Romoje - lietuvių išeivių delegacija. Delegacijos vadovas buvo Stasys Lozoraitis, vėliau jis buvo kandidatas į prezidentus, bet nebuvo išrinktas. Atvažiavo ir lenkai - jau nuo Lecho Valensos, nuo Michniko, nuo „Solidarumo“, ir jie buvo iš Lenkijos, jie jau nebebuvo emigrantai.
Ir mes pradėjome sakyti: štai mes esame laisvi. O kai būsime laisvi, ar nekovosime dėl Vilniaus? Kaip žydai ir arabai kovoja dėl Jeruzalės?
Kalbėjo Stanislovas Stoma, Lenkijos Seimo narys iš Katalikų partijos, jis buvo vadinamas antruoju Reitanu.
Pirmasis Reitanas buvo Tadeušas Reitanas, beje, lietuvis, kilęs iš Baltarusijos žemių. Kai vyko Lenkijos padalijimai [XVIII a.] ir Seimas paklusniai balsavo už šiuos padalijimus, jis atsigulė ant slenksčio ir pasakė: „Ženkite per mane, jei žengsite per savo laisvę ir nepriklausomybę“.
O kai buvo priimta nauja Lenkijos komunistinės konstitucijos redakcija, joje buvo pasakyta, kad Lenkija yra socialistinė valstybė, susieta amžinosios brolybės ryšiais su Sovietų Sąjunga. Stoma buvo vienintelis deputatas, kuris pasakė „ne, aš prieš“, nes daug kas gali pasikeisti, šie ryšiai gali pasikeisti, gali pasikeisti ir mūsų socialinis laukas. Mes negalime to įrašyti į Konstituciją.
Ir Stoma sako: jūs, lietuviai, du kartus padarėte kažką neįtikėtino. Pirmą kartą tapote atskira nepriklausoma valstybe, ko niekas negalėjo tikėtis. O antrą kartą gavote Vilnių, ko taip pat niekas negalėjo tikėtis. Abiem atvejais tai Dievo stebuklas. O jūs norite dar kažko.
Ir aš pasakiau: „Vilnius yra mūsų Jeruzalė“. Į tai jis atsakė, kad Jeruzalė yra ne tik žydų. Jeruzalė yra pasaulio miestas, o Vilnius taip pat yra pasaulio miestas, reikia dalytis Vilniumi su visu pasauliu, ne tik su mumis, lenkais, ne tik su baltarusiais, ne tik su žydais, bet su visais. Ir jis buvo teisus, aš jam pritariau.
Taip pat ir su nacionaliniu herbu, ir su nacionaline idėja. Mes turime tik vieną nacionalinę idėją - pasivyti, vytis.
Dėl jautraus lietuvių kalbos klausimo
- Lietuviai šiuo klausimu yra itin jautrūs. Kartą jau beveik praradome kalbą. Turime šiek tiek religingą požiūrį į kalbą. Tai beveik tas pats, kas prarasti tikėjimą. Prarasti tėvą, motiną - tai kažkas baisaus, baisiausia, kas gali ištikti žmogų.
Nors, pavyzdžiui, airiai prarado savo kalbą. Jie kalba angliškai, bet išliko airiais. Nieko ypač baisaus jiems nenutiko. Ir jie elgiasi su anglais taip, kaip lietuviai su rusais. Turiu omenyje, gana blogai.
Bet mes turime tokį hiperjautrų, skausmingą, alergišką požiūrį į kalbą. Neduok Dieve, kad neprarastume kalbos. Ir jeigu mes būsime vienoje valstybėje, tarkime, su baltarusiais, nes jų ten 10 milijonų, o mūsų tik 3 milijonai, mes ištirpsime, prarasime kalbą, būsime silpni.
Bet aš visada sakau: nemanykite, kad esame silpni. Ne, ne, ne tokie kvaili ir silpni. Airiai yra silpnesni. Jūs neblogai išsilaikėte. Bet jūs negalite manęs tuo įtikinti. Tai beveik genetiškai perduodama: mes silpni, mes žūsime, išnyksime, nustosime egzistuoti kaip tauta, jei prarasime savo kalbą.
O mes neabejotinai prarasime savo kalbą, jei pateksime net į menkiausią slavų įtaką. Vokiečių ar anglų kalbos įtaka taip pat blogai, bet ne taip blogai. Bet slavų įtaka - neduok Dieve!
XIX a. pabaigoje kalba buvo beveik prarasta ir ją reikėjo atkurti beveik iš naujo. Tai reiškia, kad ji buvo, ja buvo kalbama, bet kalba buvo laikoma kaimietiška, nekultūringa ir apskritai niekam nereikalinga.
Apie galimą karo plitimą Europoje
- Tokia galimybė, deja, yra. Nemanau, kad ji labai didelė. Manau, kad ji yra gana maža. Bet galiu ir klysti. Rusija įstrigo Ukrainoje, ir ji įstrigs dar labiau, jei pradės karą su Europa. O jei ji puola Baltijos šalis, ji kariauja su Europa. Manau, kad tokiose situacijose svarbiausia nepanikuoti. Išlaikyti blaivų protą.
Apie didėjantį dešiniųjų politikų populiarumą ir kuo tai gresia
- Taip, deja, dešiniosios jėgos kažkaip juda į priekį, įgauna vis didesnį susidomėjimą.
Ir Amerikoje, ir Rusijoje dabar valdo nacionalistai. Trumpas yra Amerikos nacionalistas, Putinas - Rusijos nacionalistas.
Ir daugelyje šalių, tarp jų, beje, ir Lietuvoje, nacionalistai bando paimti valdžią. Na, Lietuvoje apskritai visi yra nacionalistai, bet tarp jų yra ypač dešiniųjų ir ypač, manau, žalingų. Vokietijoje jie ką tik buvo nugalėti, kaip matome, nors Trumpas ir jo komanda bei Putinas, be abejo, norėjo, kad laimėtų būtent dešinieji. Tačiau labai dešinioji „Alternatyva Vokietijai“ nelaimėjo, ir ačiū Dievui.
Ši nauja tvarka nežada nieko ypatingai gero. Ji dar neįsitvirtino, mes dar nežinome, kaip ji vystysis ir ar bus galutinai įtvirtinta. Dar kartą pakartosiu, kad turėtume tai stebėti blaivia galva, be panikos, ir veikti priklausomai nuo to, kaip klostysis įvykiai.
Aš esu prieš nacionalizmą, taip pat ir lietuvių nacionalizmą. Manau, kad Lietuva neturi jokių šansų nacionalistų valdomame pasaulyje. Lietuva turi šansų tik globaliame pasaulyje, tik Europos Sąjungos pasaulyje, tik pasaulyje, kuriame visos tautos eina viena šalia kitos. Tada Lietuva turi šansų išlikti kaip tauta, kaip kalba, kaip kultūra. Ji neišgyvens nacionalizmų pasaulyje. Kaimynai didesni, kaimynai stipresni, kaimynai Lietuvą uždusins.
Jei būtų leidžiami tik lietuviški nacionalizmai, o rusiški, vokiški, lenkiški, amerikietiški ir kiti būtų uždrausti, būtų labai gražu (šypsosi - red.). Bet taip niekada nebus. Štai kodėl aš esu prieš nacionalizmą, taip pat ir lietuviškąjį. Ir jau, žinoma, prieš amerikietiškąjį, ir jau, žinoma, prieš didžiavyriškąjį, prieš rusiškąjį, putiniškąjį. Griežtai prieš jį.
Ar tai bus Europos mirtis? Nemanau, kad taip, bet reikia būti pasiruošus įvairiems įvykiams, taip pat ir nemaloniems.
Šaltinis: https://nashaniva.com/ru/362572
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą