Didžiausia grėsmė – kad aš nekenčiu valdžios. Visos, nuo viršaus ligi apačios.
Nekenčiu taip, jog paūmėjimo akimirkomis atrodo, kai kuriuos galėčiau šaudyti pats, savo rankomis, tiesiai į kaktą, žiūrėdamas į akis.
Jūs ir aš nesame vienõs tautõs, vienos kilties, vieno kraujo.
Jeigu jūs Lietuva, tai aš ne lietuvis. O jeigu aš lietuvis, tai jūs – ne Lietuva.
Jeigu jūs žmonės, tai aš ne žmogus. O jeigu aš žmogus, jūs – ne žmonės. Jūs – nežmogiai.
Kodėl šitaip, kas nutiko?
Nebėra net kam pasakyti, su kuo kalbėti šitoje lavoninėje.
O ir liežuvis nebesiverčia – gerklėje įstrigęs kruvinas gumulas. Pirma reikėtų jį išverkti.
Kiek Lietuvoje tokių, su įstrigusiu neišverkiamu gumulu gerklėje? Ypač iš tų, kurie neabejingi, kurie jautriausi, nuoširdžiausi, pati Tėvynės širdis?
Ko tikitės – užgniaušite, ir praeis, užsimirš?
Kaip pokaris?
https://alkas.lt/2022/06/08/d-razauskas-didziausia-gresme-ne-rusija/
Tokiu atveju, jei ašaros baigėsi - padeda jumoras, sarkazmas ar net atviras pasityčiiojimas iš pimpač čiulpiukų. Pimpačkiukų, pagal Orlauską. Arba pačiam rašyti anekdotus. Pradėt nuo nešvankių - lengviau juos kurti.
AtsakytiPanaikinti