Vakar buvau Aukštadvaryje, kiek už jo, netoli Napoleono kepurės, prie vaizdingo ežero. Nuo kalnelio, kur draugo namas, buvo matyti keli namai, o virš jų vėjuose plakėsi Ukrainos vėliava.
- O kur dingo Lietuvos vėliava, kuri čia buvo? - paklausiau šeimininko. Jis man paaiškino, kad netoliese esančioje kaimo sodyboje apsigyveno dvi ukrainietės su vaikais.
Nei aš, nei mano draugas, negalėjome paaiškinti iš kur šis lietuvių tautos idiotizmas atsirado, kad savo Vytį ir Trispalvę taip greitai iškeitėme į atėjūnų simbolius? Negalėjome paaiškinti ir „lindimo ruron svetimiems“ fenomeno.
Na, tarkim, įvairiems sorošams priklausančios mūsų televizijos nuo ryto iki vakaro muilina smegenis, amerikonams tarnaujanti valdžia vykdo visus jų nurodymus, švaisto skolintus milijardus, bet kodėl tokie žmonės kvaili?
Juk ši publika, - pasakiau draugui, - kalbanti vienu iš slavų kalbos dialektų, visiškai nieko bendro neturi su Lietuva, niekada nebuvo mums jokie „broliai“ ar draugai. Dar daugiau, mano giminės istorija, pasakoja, kad banderininkai karo metais pasižymėjo ypatingu žiaurumu kaimynų baltarusių ir lenkų atžvilgiu.
Aš draugui papasakojau savo pusseserės Žanos, per 60 metų gyvenančios Lietuvoje, istoriją:
Žana gimė Žlobino mieste (Baltarusija) 1937 metais. 1943 metais, vos 5 metų, ji su šeima pateko į „Ozariči“ koncentracijos stovyklą ir čia išbuvo 9 mėnesius, iki 1944 metų, kuomet juos išlaisvino Raudonoji Armija. Stovykloje iš 50 tūkstančių kalinių liko 2 tūkstančiai.
Ši vokiečių kalinė man ne kartą sakė: „dieną mes, Žlobino gyventojai, kentėjome nuo vokiečių, o naktį mus kankindavo banderininkai“, kurie, jos žodžiais, buvo daug baisesnį už vokiečius. Pasakojo, kai vieną naktį banderininkai juos apiplėšė, išvedė vienintelė karvę. Žana, tuomet keturių metų mergaitė, slėpėsi po lova.
- Banderininkai karo metais buvo daug žiauresni už vokiečius, - pakartojo pusseserė.
15 min. nuotrauka.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą