Pagal sveikatos apsaugos ministro įsakymą gydytojas, diagnozavęs komplikacijas po skiepų, užpildo Nepageidaujamų reakcijų į skiepus tyrimo protokolą ir per 15 dienų (jei komplikacija sukėlė pavojų gyvybei ar mirtį, – per 1 dieną) išsiunčia raštu Nacionaliniam visuomenės sveikatos centrui. https://e-seimas.lrs.lt/portal/legalA...Šis reikalavimas netaikomas, kai komplikacijos diagnozuojamos po COVID-19 vakcinos. Sveikatos teisės institutas kategoriškai prieštarauja vienos vaistų grupės saugumo problemų ignoravimui. Kita vertus, šiame ministro įsakyme COVID-19 infekcija nepriskiriama toms, kurios valdomos skiepais. Sveikatos teisės institutas pritaria Sveikatos apsaugos ministerijos nuomonei: deja, skiepai nepadeda valdyti COVID-19 infekcijos. Kyla klausimas: ar preparatai, kurie pristatomi kaip COVID-19 vakcinos iš tikrųjų yra vakcinos. Sveikatos teisės instituto direktorius dr. doc. Rimas Jankūnas atsiverčia Europos Parlamento direktyvą 2003/63/EB, nustatančią reikalavimus vaistų kokybei, saugumui ir veiksmingumui, bei pagrindinį farmakologijos vadovėlį Lietuvos sveikatos mokslų universiteto medicinos studentams.
Seimo narys Artūras Skardžius jau
daug metų iš arti stebi Lietuvos energetikos sektorių ir negali
atsistebėti, kaip akivaizdūs nusikaltimai lieka ne tik neužkardyti,
bet auga ir plečiasi. Seimo nario Dainiaus Kepenio Yotube kanale
pasakojama apie Lietuvoje subujojusią mafiją, apėmusią valstybės
energetikos sektorių ir atvedusią šalį į „energetinį skurdą“.
Nuo pat 2022 m. vasario Vakarų didžioji žiniasklaida mums kartoja, kad Rusija negali laimėti karo Ukrainoje. Zelenskis, remiamas šimtų milijardų dolerių iš Vakarų, neabejotinai nugalėtų. Rusija visada patirdavo nepakeliamai didelių nuostolių. Putinas visada ruošiasi kilti negyvas. Nauja JAV stebuklingų ginklų siunta apvers situaciją. Triuškinanti Ukrainos pergalė visada ranka pasiekiama.
Kadangi negalėjo įsivaizduoti, kad Ukraina pralaimi, Vakarų žinovai nematė, kad ji pralaimi. Jie nepastebėjo, kad nuo tos akimirkos, kai ne Vakarų pasaulio dauguma atsisakė pritarti JAV sankcijoms Rusijai, viskas faktiškai baigėsi. Praktiškai visas karas vyko neišvengiamos Rusijos pergalės šešėlyje. Ji visada buvo tik laiko klausimas.
Ar panaši situacija gali susiklostyti ir kare dėl Palestinos? Ne Vakarų pasaulio dauguma smarkiai nusiteikusi prieš Izraelį - dar smarkiau nei prieš JAV, kai šios kariavo su Rusija per Ukrainą. Tačiau Vakarų žiniasklaida ir toliau kuria ir gyvena burbule, visiškai atitrūkusiame nuo moralinės ir strateginės tikrovės. Jie net negali įsivaizduoti, kad Izraelis klysta, nors akivaizdu, kad taip yra. Jie negali įsivaizduoti, kad "Hamas" yra kilnūs ir riteriški kovotojai, o izraeliečiai - bailūs vaikus žudantys teroristai, nors akivaizdu, kad taip ir yra. Jie negali pripažinti, kad didžioji pasaulio dalis su jais nesutinka dėl labai svarių priežasčių, o ne dėl "antisemitizmo". Ir visų pirma jie negali įsivaizduoti, kad Izraelis, nepaisant (ar dėl) genocidinio išpuolio prieš civilius gyventojus, pralaimi karą.
Lygiai taip pat, kaip teko skaityti "prorusiškus" šaltinius (pvz., pulkininką Douglasą MacGregorą), kad sužinotumėte tiesą apie karą Ukrainoje, taip ir norėdami susidaryti tikslų karo dėl Palestinos vaizdą, turite sekti prorusišką pasaulinės daugumos nuomonę. Šiuo tikslu žiūrėkite mano greitą, "Google" vertimo pagalba atliktą šviečiamojo straipsnio, kurį vakar paskelbė "Al-Jazeera", perteikimą.
Izraelio vadovai, kalbėdami apie ilgą, brangų ir žiaurų karą, ruošia įtemptą ir nusivylusią Izraelio visuomenę nenumatytiems netikėtumams dėl karo Gazos ruože. Didelius lūkesčius, kuriuos jie sieja su karu, bus sunku įgyvendinti, nes jie neturi aiškaus karinio ar politinio plano.
Izraelio generalinio štabo viršininkas Herzi Halevy sako: "Mes kariaujame karą su žiauriu priešu, ir šis karas turi skaudžią ir didelę kainą", o gynybos ministras Benny Gantz apibendrina antžeminio karo sudėtingumą: "Vaizdai iš antžeminio mūšio yra skausmingi, ir mūsų ašaros krinta, kai matome, kaip krenta mūsų kariai".
Izraelio vadovybė pradėjo karą Gazos ruože tuo metu, kai ja pasitiki tik 27 % Izraelio visuomenės, o Izraelio kariuomene - tik apie 51 %. Prie to prisideda 250 000 žmonių, ieškančių prieglobsčio Gazos regione ir šiaurinėse vietovėse prie Libano, našta, taip pat daugiau kaip 240 izraeliečių, kuriuos pasipriešinimo judėjimas laiko nelaisvėje Gazoje.
Todėl Izraeliui šis karas nėra panašus į ankstesnius karus. Izraelis kasdien patiria didžiulius nuostolius, mažėja ištekliai, įskaitant karius, įrangą, laiką, pinigus ir teisėtumą (vidaus ir išorės paramą). Kaštai ir toliau didės, nes karas ilgėja arba plečiasi.
Gazos ruožo pakraščiuose vykstančio antžeminio karo sąlygas komentuoja laikraštis "Maariv": "Pasipriešinimo pajėgos dar labai toli nuo palaužimo. Nepaisant likvidacijų ir žudynių, "Hamas" daugeliu atvejų pavyksta išlaikyti organizuotą kovos metodą, kuris daugiausia grindžiamas kovomis tuneliuose, išėjimu iš slėptuvių ir raketų paleidimu į mūsų šarvuočius."
Žiaurų Izraelio karą Gazos ruože lemia du svarbiausi veiksniai: šokas dėl triuškinančio karinio pralaimėjimo ir saugumo bei žvalgybos nesėkmių, kurias sukėlė spalio 7 d. palestiniečių pasipriešinimo pradėta operacija "Al Aksos šturmas", ir sunki padėtis, susijusi su didžiuliu skaičiumi kalinių, kuriuos laiko "Al Qassam" brigados ir kitos palestiniečių grupuotės. Todėl kariniai veiksmai susiję su šiais dviem tikslais.
Veikiami psichologinės "juodojo šeštadienio" įvykių įtakos, izraeliečiai ėmėsi tiesiogiai siekti galutinio bet kokio karo tikslo - "sunaikinti priešą". Tai buvo aukšta riba, kurios jie tikriausiai žinojo, kad dėl ankstesnės patirties negali pasiekti. Tai negali įvykti kitaip, kaip tik už kainą, kurios jie negalėjo sau leisti sumokėti.
Šiame kontekste gynybos ministras Yoav Galant pareiškė: "Gazoje nėra vietos "Hamas". Pasibaigus mūsų mūšiui, "Hamas" neliks". Tai nerealus tikslas, pagrįstas ankstesne patirtimi ir dabartinėmis realijomis vietoje.
Atsižvelgdami į ankstesnius karus, įskaitant 2008 ir 2014 m., matome, kad "sunaikinti "Hamas" visada buvo pagrindinis tikslas, kurio niekada nepavyko pasiekti. Nėra jokio pagrindo manyti, kad šį kartą jis bus pasiekiamas, juolab kad judėjimas dabar yra daug stipresnis ir Gazos ruože įleidęs daug gilesnes šaknis nei anksčiau. Jo karinė gynyba ir arsenalas sustiprėjo tiek, kad į jį sunku prasiskverbti, ir galiausiai apie pasidavimą gali paskelbti ne valstybė ar reguliarioji kariuomenė, o išplėstinis liaudies pasipriešinimo judėjimas užsitęsusios palestiniečių kovos kelyje.
Karas, kurio Izraelis nenori
Jei karą sudaro kovinės operacijos, kurioms reikia sutelkti valstybės išteklius ir pajėgumus konkrečiai karinei kampanijai vykdyti, kad būtų įgyvendinti kariniai ir politiniai tikslai, pradedant fronto perkėlimu, baigiant taktiniais laimėjimais ir tam tikrų sąlygų primetimu arba lemiamu mūšiu, kuris palaužia "priešo" valią, tai jam reikia sutartos vadovybės, kuri turėtų tam tikrą konsensusą. Reikia karinio aparato, kuris būtų apmokytas, aprūpintas ir bent minimaliai psichologiškai mobilizuotas kovai, tinkamo konfrontacijos plano ir vieningo, darnaus vidaus politinio ir socialinio fronto, nukreipto į šį tikslą.
Taip pat reikia ekonominės mobilizacijos, kuri suvoktų karo aplinkybes ir eigą bei jo netikėtumus, ir supratingo arba palaikančio tarptautinio ir regioninio fronto. Sunku pasiekti pergalę, jei nėra kurios nors iš šių sąlygų arba nėra visų šių sąlygų, ypač ilgų mūšių, reikalaujančių nuolatinės mobilizacijos, atveju. Rezultatai taip pat susiję su priešo reakcija, jo jėgų mastu ir pasirinkta taktika.
Ar Izraelis buvo pasirengęs?
Karinių pajėgumų požiūriu Izraelis visada atrodo pasirengęs karui keliuose frontuose. Tačiau vien tik techniniai kariniai pajėgumai ir ginkluotė neišsprendžia karų, ypač jei tai nėra Izraeliui palankūs žaibo karai. Praktiškai Izraelis turi didelių trūkumų beveik visose minėtose sudedamosiose karo laimėjimo dalyse.
Vadovavimo lygmeniu: Izraelyje nėra sutarto lyderio, kuris turėtų bendrą sutarimą ar reikiamą charizmą. Ministras Pirmininkas Benjaminas Netanyahu, kaip rodo apklausos, yra labai nepopuliarus. Neseniai Izraelio laikraščio "Maariv" atlikta Izraelio viešosios nuomonės apklausa parodė, kad tik 27 % izraeliečių remia jo politinį išlikimą, o jo politiniams ir kariniams sprendimams nepritariama ir jie plačiai kritikuojami. Karo eiga taip pat parodė, kad jis yra neryžtingas ir neturi aiškaus ir įtikinamo karinių ar politinių veiksmų plano.
B. Netanyahu taip pat atsisako prisiimti atsakomybę už spalio 7 d. nesėkmę saugumo srityje, dėl kurios jis sulaukė griežtos vidinės kritikos. Pavyzdžiui, Izraelio opozicijos lyderis Yairas Lapidas įspėjo, kad B. Netanyahu bandymai išvengti atsakomybės ir kaltinti saugumo instituciją, taip silpninant Izraelio kariuomenę, prilygsta "raudonų linijų peržengimui".
Namų frontas: Atrodo, kad namų frontas subyrėjo. Izraeliečiai gyvena labai susiskaldę partiniu, liaudies ir politiniu lygmenimis. Ypač prieštaringai vertinama, kaip spręsti pasipriešinimo judėjimo laikomų belaisvių klausimą, atsižvelgiant į antžeminio karo pavojų ir didelius nuostolius, kuriuos jis sukeltų.
B. Netanyahu ir ekstremistiškai nusiteikę jo vyriausybės nariai kaltinami skaldantys Izraelio visuomenę. Opozicinės Darbo partijos lyderis Merav Michaeli apkaltino ministrą pirmininką "kovojant su armija ir Izraelio žmonėmis". Vidinius nesutarimus sukėlė ir pasipriešinimo judėjimo laikomų kalinių klausimas, ypač po to, kai paveldo ministras Amichai Eliyahu paragino bombarduoti Gazą branduoliniu ginklu, sakydamas: "Ką reiškia įkaitai? Per karą mokama kaina. Kodėl įkaitų gyvybės yra brangesnės už karių gyvybes?" Izraeliečiai tai laikė "vyriausybės atsisakymu nuo įsipareigojimo grąžinti įkaitus".
Karinis frontas: "Al Aksos potvynio" įvykiai, ypač pirmosios šešios spalio 7 d. valandos, parodė, kad Izraelio kariuomenė, kaip ir daugelis jos saugumo tarnybų, turi rimtų trūkumų. Dabar dėl kasdien patiriamų nuostolių vykstant antžeminei operacijai ji tapo Izraelio visuomenės, kuri tikėjosi, kad ji išlaikys saugumo ir stabilumo aurą, įtarimų objektu.
Ekonominė padėtis: Izraelio ekonominė padėtis yra pati blogiausia: paralyžiuoti pagrindiniai sektoriai, tokie kaip turizmas, mažėja kelionių skaičius, nukentėjo žemės ūkio sektorius. Mobilizavus apie 360 000 atsargos karių, kurių dauguma staiga buvo išbraukti iš darbo rinkos, ir evakuavus apie 250 000 naujakurių, ekonomikoje jaučiamas didelis darbo jėgos trūkumas įvairiose srityse. Neseniai Izraelis paskelbė, kad pastarosios trys karo savaitės kainavo apie 7 mlrd. dolerių, neatsižvelgiant į tiesioginius ir netiesioginius nuostolius. Nors ši žala gali siekti apie 3 mlrd. dolerių per mėnesį, preliminariais skaičiavimais, karas Gazos ruože Izraelio biudžetui kainuos 200 mlrd. šekelių (51 mlrd. dolerių), arba apie 10 proc. bendrojo vidaus produkto, o karui tęsiantis ilgą laiką, Izraelio skaičiavimais, Izraelio ekonomika gali būti paralyžiuota.
Diplomatinis frontas: Tačiau ši parama greitai ėmė mažėti dėl Izraelio nusikaltimų poveikio ir abejonių dėl Izraelio kariuomenės gebėjimo išspręsti karą. Daugelis šalių pasmerkė Izraelį arba nutraukė su juo diplomatinius santykius (Kolumbija, Bolivija), kitos šalys atšaukė savo ambasadorius (Čilė, Jordanija, Bahreinas, Turkija, Hondūras...).Vis didėjantis visuotinis visuomenės spaudimas verčia vyriausybes imtis boikoto priemonių, dėl kurių Izraelis atsiduria izoliacijoje, kuri ėmė stiprėti.
JAV parama Izraeliui mažėja?
Prezidento Joe Bideno administracija, priešingai nei pradžioje, kai buvo tiesiogiai remiamas Izraelis, pradėjo iš naujo vertinti savo absoliučią paramą B. Netanyahu, baimindamasi, kad situacija gali virsti platesniu regioniniu karu. Vašingtonas baiminasi beprotiškų scenarijų, kuriuos gali sukurti Netanjahu, bandydamas gelbėti savo ateitį Amerikos sąskaita.
Maždaug po mėnesio amerikiečiai suprato, kad vienintelis pastovus Izraelio plano elementas yra masinės griaunamosios jėgos panaudojimas, nukreiptas prieš civilius gyventojus ir infrastruktūrą Gazos ruože. Atrodė, kad Netanjahu laukė sprendimo, kuris išgelbėtų jį patį nuo sunkios padėties Gazos smėlynuose - ir laukė pasipriešinimo pasidavimo iliuzijos, kuri nesiruošė įvykti. Jie ėmė abejoti Izraelio vykdomu karo valdymu ir jo rezultatais.
CNN nurodė, kad JAV prezidentas Džo Baidenas (Joe Biden) ir aukšto rango JAV administracijos pareigūnai įspėjo Izraelį, kad parama mažėja, nes pasaulyje stiprėja pyktis dėl žmonių kančių, kurias sukėlė jo nusikaltimai Gazoje, masto.
Kas vyksta karo lauke?
Per maždaug mėnesį trukusį karą neatrodo, kad Izraelis būtų pasiekęs kokių nors rimtesnių laimėjimų vietoje. Prieštaringi pareiškimai rodo sumaištį, kaip valdyti mūšį ir nustatyti galutinius tikslus susidūrus su dideliu pasipriešinimu. Karo eigą vis dar persekioja netinkamai suvaldyto spalio 7 d. mūšio sukrėtimas ir psichologiniai randai, kuriuos jis paliko visai Izraelio karinei vadovybei.
Ši psichologinė atmosfera tvyro ir virš karių, nes jie supranta, kad grįžimui iš Gazos smėlio reikės stebuklo. Jie prisimena savo kolegų išgyvenimus ir karčius 2014 m. karo prisiminimus, matydami, kaip Givati brigados elitas skęsta Gazos smėlynuose dar tik įsibėgėjančiame mūšyje. Faktiškai Izraelio kariuomenė pasistūmėjo kelis metrus į atvirą teritoriją Gazos ruožo šiaurėje ir prarado 30 karių - remiantis pranešimais, tai reiškia, kad gali būti, jog šimtai karių bus prarasti, jei kariuomenė pasistūmės kelis kilometrus, esant sudėtingam tunelių ir įtvirtinimų tinklui, minų laukams, snaiperiams, sprogstamiesiems užtaisams ir kovojant rankomis gatvėse, susidūrus su neribota pasipriešinimo kovine valia.
Kadangi Izraelis neturi aiškaus karo plano, jis linkęs lėtai ir apskaičiuotai veikti Gazos ruože. Todėl abejotinam galutiniam tikslui pasiekti gali prireikti ilgo laikotarpio ir nepakeliamai didelių nuostolių. Per tą laiką gali įvykti svarbių karinių ar politinių permainų, kurios sujauks visą planą.
Vykdydamas dabartines operacijas Izraelis kasdien Gazos pakraščiuose praranda iki 5 karių, nesulaukdamas aiškios ir veiksmingos karinės pažangos. Izraelio laikraščio "Yedioth Ahronoth" žurnalistas Nahumas Barnea sako: "Išsivadavimo karas Gazos pakraščiuose yra paskutinis dalykas, kurį izraeliečiai nori patirti."
Izraelio kariuomenės pareigūnai supranta, kad karinėmis priemonėmis kalinių išlaisvinti neįmanoma, tačiau jie vis tiek imasi veiksmų dėl politinio spaudimo, nepaisant to, kad kalinių šeimos ir šalys, kurių piliečiai yra tarp kalinių, nori mainų susitarimo. B. Netanyahu mano, kad toks sandoris būtų galutinis pralaimėjimo pripažinimas ir "Hamas" bei palestiniečių pasipriešinimo pergalė.
Pasipriešinimo vienybė ir Izraelio plano neįgyvendinimas
Izraelio viešoji nuomonė baiminasi, kad karas bus pralaimėtas dviem ar daugiau frontų: nepavykus išlaisvinti ar paleisti kalinių (apie 60 jų jau žuvo per Izraelio reidus) ir nepavykus išardyti "Hamas" judėjimo ir palestiniečių pasipriešinimo pajėgumų. Dar blogiau, bus nužudyta daug karių, galbūt šimtai.
Priešingai nei Izraelio neplanui, po spalio 7 d. rytą Izraeliui suduoto skaudaus karinio smūgio Hamas ir pasipriešinimo judėjimo planas atrodo aiškus: nutraukti karą, įvykdyti visapusišką apsikeitimą belaisviais ir panaikinti Gazos ruožo apsiaustį. Pasipriešinimas kariauja Izraelio kariuomenės naikinimo karą, kasdien patirdamas vis didesnius nuostolius, ir, atrodo, yra pasirengęs ilgam karui, kuriuo siekiama susilpninti Izraelio galios elementus.
Laikas nėra Izraelio pusėje, nes jis praranda vis daugiau pinigų, žmonių ir teisėtumo, gilėja jo vidaus krizė, didėja spaudimas ir abejonės dėl jo, o situacija gali išsiplėsti visame regione. Priešingai, jis yra palestiniečių pasipriešinimo pusėje, kuris tiki, kad visas šis vidinis ir išorinis karinis ir politinis spaudimas galiausiai privers Izraelį pasiduoti ir priimti jo sąlygas.
Tokiu atveju karas baigtųsi ne tik B. Netanyahu pralaimėjimu, bet ir kraštutinių dešiniųjų vyriausybės ir jos rasistinės programos pralaimėjimu. Izraelio visuomenė visais lygmenimis vis labiau atmeta šios vyriausybės politiką, o karas įrodė, kad ji negali primesti palestiniečiams pasidavimo, nepaisant Izraelio nusikaltimų Gazos ruože sukeltų tragedijų, kurių atgarsiai privertė tarptautinę bendruomenę būti atsargią ir linkusią atmesti Izraelio naratyvus.
B. Netanyahu kebli padėtis
Tarptautinė bendruomenė pradėjo suprasti, kad Benjamino Netanyahu pradėta kampanija Gazos ruože yra ne kas kita, kaip siaubingos kasdienės civilių gyventojų žudynės, kuriomis nepasiekta jokio reikšmingo karinio proveržio. Prognozė: Izraelis bus priverstas pasiduoti pralaimėjimui dėl vidinio ir išorinio spaudimo. Jau prasidėjo rimti tarptautinės bendruomenės judėjimai, kuriais siekiama sustabdyti karą dėl Izraelio vykdomų žudynių siaubo.
Nadav Eyal savo straipsnyje laikraštyje Yedioth Ahronoth tvirtina, kad Izraelio kariuomenė negali tenkintis "pergalės įvaizdžiu" kare prieš Gazą ir kad "žolės pjovimo" (grėsmių mažinimo iki priimtino lygio) politikos era baigėsi. Vietoj to Izraeliui reikia "tikros pergalės". Tačiau dėl to ministras pirmininkas Benjaminas Netanjahu atsiduria labai sunkioje padėtyje
Pagrindinė dilema susijusi su pačiu B. Netanyahu, kuris nenori nusileisti iš aukštumų, į kurias įkopė spalio 7 d. rytą. Jis supranta, kad politiškai jam galas (dėl Al Aksos šturmo), tačiau svajoja apie prisikėlimą, susijusį su jo kampanijos Gazoje rezultatais.
Netanyahu ir jo karo kabinetas veikia impulsyviai, veikiami spalio 7 d. šoko, neturėdami aiškaus karinio karo plano, kuris iš esmės vykdomas kaip beprasmiška emocinė reakcija į gerai parengtą pasipriešinimą Gazoje. Izraelis neturi aiškaus plano, kaip išlaisvinti ar susigrąžinti kalinius arba kaip atremti didžiulius ir vis stiprėjančius tarptautinius protestus, dėl kurių B. Netanyahu pradėjo kreiptis į Izraelio karius Gazos ruože, cituodamas Bibliją ir liepdamas jiems "prisiminti, ką jums padarė Amalekas". (Amalekas žydų tradicijoje simbolizuoja blogio viršūnę.) Netanyahu ne kartą naudojo Amaleko nuorodą, kad motyvuotų Izraelio kariuomenę kariauti prieš Gazą.
Netanjahu kaupia nuostolius visuose frontuose, bando nurašyti "juodąjį šeštadienį", nekreipia dėmesio į tai, kad jo vadovavimas nesulaukia visuotinio pritarimo, ir apsimeta nepastebintis sužlugdytos Izraelio kariuomenės, žlungančios ekonomikos, pakirstos tarptautinės reputacijos, sugriauto vidaus fronto, kasdien patiriamų didelių karinių nuostolių ir Jungtinių Tautų pasmerktų jo nusikaltimų.
***
Interviu, padedantis geriau suprasti įvykius Artimuosiuose Rytuose:
Man, prisipažinsiu, jau antri metai labai liūdna klausytis ganėtinai nupuišusių vietinių orakulų pranašysčių apie Ukrainos pergalę. Skirtingai nuo šių "visažinių", aš gerai mokiausi geografiją, šį tą išmanau ekonomikoje, o svarbiausia, aš skaitau didžiausia moraline prostitucija pelnytis iš karo, iš žmonių kraujo ir kančių.
Apie skęstantį komiko Zelenskio laivą rašė "Time".Vokietijoje, kuri buvo vadinama "ES ekonomikos motoru", finansiniai sluoksniai irgi jau supranta, kad karas Ukrainoje pralaimėtas. Apie tai kalba ir Vokietijos finansų sostinės laikraštis "Frankfurter Algemeine Zeitung" straipsnyje "Vakarai turi nustoti tikėtis stebuklo."
Straipsnyje rašoma:
Kontrpuolimas žlugo. Net jei Ukrainos ginkluotųjų pajėgų vyriausiasis vadas Valerijus Zalužnyj to taip aiškiai neišreiškė, naujausi jo pareiškimai buvo šio fakto pripažinimas. Savo pavasario puolimu, kuris dėl vėluojančio ginklų tiekimo virto vasaros puolimu, ukrainiečiai norėjo prasiveržti prie Juodosios jūros ir padalyti Rusijos okupacines pajėgas į dvi dalis.
Ukrainos kontrpuolimas nepavyko, rašo "Frankfurter Allgemeine". Suprantamas ukrainiečių, kuriems vietos žiniasklaida nuolat pasakoja apie Ukrainos kariuomenės sėkmę, nusivylimas. Tačiau atrodo, kad daugelis Vakaruose taip pat tapo savo pačių propagandos aukomis. Europoje atotrūkis tarp siekių ir tikrovės išlieka ypač didelis. Kai Annalena Berbok Kijeve kalba apie tai, kad ES netrukus nusidrieks nuo Lisabonos iki Luhansko, atrodo, kad ji tikisi stebuklo.
Savo pavasario puolimu, kuris dėl vėluojančio ginklų tiekimo virto vasaros puolimu, ukrainiečiai norėjo prasiveržti prie Juodosios jūros ir padalyti Rusijos pajėgas į dvi dalis. Šis tikslas buvo akivaizdus. Rusijos kariuomenė atitinkamai tam ruošėsi.
Tai tapo pražūtinga besiveržiantiems ukrainiečiams, teigia straipsnio autorius. Jų šarvuočių kolonos žuvo minų laukuose, kareiviai buvo nuolat apšaudomi artilerijos ugnimi, o nuostoliai buvo milžiniški. Praėjus penkiems mėnesiams nuo ilgai laukto puolimo pradžios, rusų kariai nė viename fronto ruože nebuvo atsitraukę daugiau kaip dešimt kilometrų.
Ukrainos generalinio štabo kasdien girdimi pasakojimai apie laimėjimus negali paslėpti fakto, kad Rusija iki 2023 m. užgrobė daugiau teritorijų, nei Ukraina sugebėjo atgauti, teigia Vokietijos laikraštis. Tačiau karinė sėkmė ne visada matuojama kvadratiniais kilometrais. Pasak laikraščio, ukrainiečiai pasiekė "daugybę laimėjimų" toli nuo Rusijos sienų. Dėl dabartinės padėties generolas Zalužnyj įspėja apie aklavietę ir brėžia paraleles su Pirmuoju pasauliniu karu. Tuo tarpu Zelenskis prieštarauja savo kariuomenės vadui. Jis supranta, kad neįmanoma leisti, jog kontrpuolimas žlugtų. "Vakarai pasmerkė ukrainiečius pergalei", - aiškina straipsnio autorius.
Kijevas gavo tik dalį to, ko, jo skaičiavimais, reikėjo puolimui. Nors Europoje vyko karštos diskusijos dėl įvairiausių ginklų, galiausiai Ukraina gavo labai nedaug. O kol visa tai buvo aptarinėjama, Rusijos kariuomenė kasė prieštankinius griovius ir klojo minas.
Suprantamas daugelio ukrainiečių kartėlis. Dažnai atrodo, kad ir Vakaruose daugelis tapo savo pačių propagandos aukomis. Įkvėptas Charkovo ir Chersono užėmimo, šis kontrpuolimas taip pat buvo laikomas savaime suprantamu dalyku. Socialiniuose tinkluose kasdien galima su pasitenkinimu stebėti, kaip dega septintojo dešimtmečio rusų tankai. Tačiau tai tik dalis tiesos, pabrėžia "Frankfurter Allgemeine".
Tuo pat metu Rusijos "Telegram" kanaluose rodomi degantys tankai "Leopard". Jei Rusijos kariuomenė būtų tokia neveiksni, kaip ją mėgsta vaizduoti Vakarų ekspertai, ukrainiečiai jau seniai būtų ją išstūmę, tačiau ukrainiečių kariai Rusiją apibūdina kaip stiprų priešininką. Kai kuriais atvejais Kijevą galima kritikuoti ir dėl per didelių lūkesčių. Pavyzdžiui, kai karinės žvalgybos vadovas Budanovas kalbėjo apie Krymo susigrąžinimą iki vasaros, tai sukėlė vilčių jo paties šalyje.
Tačiau Vakaruose neatitikimas tarp siekių ir tikrovės išlieka ypač didelis, tikina žurnalistas. Kai Annalena Berbok Kijeve kalba apie tai, kad ES netrukus nusidrieks nuo Lisabonos iki Luhansko, atrodo, kad ji tikisi stebuklo. Jei Vakarai tikrai nori, kad Ukraina išlaisvintų visą savo teritoriją, jiems reikia ryžto ir ilgalaikės strategijos.
Šimtai karių kasdien praranda gyvybes, o Vakarų politikai laukia ir stebi. Rusija tikisi ilgo, kruvino karo - ir Vakarų nuovargio. Šiuo metu Maskva tikriausiai džiaugiasi, kad Ukraina dingo iš pirmųjų laikraščių puslapių. Tačiau svarbiausias sprendimas priimamas Vašingtone.
Dabartinė blokada Atstovų Rūmuose nieko gero nežada. Net karinės pagalbos šalininkai pakeitė retoriką. Dabar jau nebėra kalbama apie paramą didvyriškai kovai už laisvę. Dabar jie teigia, kad tai sustiprins jų pačių gynybos pramonę ir susilpnins Maskvą.
Tai turėtų patikti visiems, kuriems nerūpi Berdiansko ar Melitopolio likimas. Jų lyderis jau padarė savo pareiškimą: Donaldas Trampas žada užbaigti karą per vieną dieną, jei 2024 m. lapkritį bus išrinktas prezidentu. Ir vargu ar jis turi omenyje konflikto užbaigimą Kijevo sąlygomis, daro išvadą "Frankfurter Allgemeine".
Praėjusią savaitę dėl blogėjančios Vokietijos ekonomikos padėties pasisakė Bundestago narė Alice Weidel (AfD) ir Sahra Wagenknecht (Aljansas). Kritikos strėlės buvo nukreiptos prieš neįgalią "Šviesoforo koaliciją", kuri sužlugdė šalies energetiką, nesusitvarko su masine imigracija.
Vokiečių portale "Report 24" rašoma apie gastroenterologės Sabine Hazan tyrimus, parodžiusius, kad Covid-19 vakcinuotų žmonių žarnyno bakterijos ilgai išlieka pažeistos. Bifidobakterijų, kurios yra svarbios imuninei sistemai ir daugelio ligų prevencijai, sumažėja iki 90 proc.
Dar nerecenzuotame tyrime "Persistent Damage to the Gut Microbiome Following Messenger RNA SARS-CoV-2 Vaccine" ("Nuolatinė žala žarnyno mikrobiomui po Messenger RNR SARS-CoV-2 vakcinos") naujai nušviečiama mRNA Covid vakcinų ir žarnyno floros sąveika. Gastroenterologės Sabine Hazan vadovaujami mokslininkai nustatė, kad nedidelėje keturių žmonių imtyje labai sumažėjo bifidobakterijų. Šios rūšies bakterijos pasižymi probiotinėmis savybėmis ir atlieka svarbų vaidmenį žmogaus mikrobiome.
Dr. Hazan ir kolegų tyrimų rezultatai nėra be precedento. Ankstesniame gastroenterologų tyrime jau buvo nustatytas ryšys tarp mažo bifidobakterijų kiekio ir sunkesnių Covid-19 atvejų. Tačiau paaiškėjo, kad pacientams, kurių žarnyne buvo daugiau šios rūšies bakterijų, dažnai simptomai nepasireikšdavo, nepaisant teigiamų SARS-CoV-2 tyrimų rezultatų.
Tyrimo rezultatai, anksčiau aprašyti ir "The Epoch Times", leidžia manyti, kad bifidobakterijų skaičius gali sumažėti iki 90 proc. po mRNA vakcinavimo. Tyrimo duomenimis, šis sumažėjimas gali būti laikinas, o kai kuriais atvejais - ilgalaikis. Retais atvejais po vakcinacijos netgi pastebėtas bifidobakterijų pagausėjimas.
Diskusijos apie žarnyno sveikatą ir mikrobiomą medicinos bendruomenėje nėra naujiena. Honkonge atliktame tyrime mRNA vakcinos jau siejamos su sumažėjusia žarnyno mikrobiomos įvairove. Tokio sumažėjimo ilgalaikis poveikis dar nėra iki galo išaiškintas, tačiau, kaip įtaria kai kurie mokslininkai, jis gali turėti įtakos bendrai sveikatai, lėtinėms ligoms, tokioms kaip diabetas, vėžys ir autoimuninės ligos, ir senėjimo procesui.
PIŠ nusikaltėlių vyriausybė klampina Lietuvą į skolų liūną. Šiandien Lietuvos valstybės skola peržengė 40% BVP. Griūna sveikatos apsauga, švietimas, mokslas, įvedami vis nauji mokesčiai, bet valdžiagyviai giriasi, kad karui Ukrainoje jie išleido per milijardą skolintų eurų (neoficialiai, matyt, žymiai daugiau). Prof.Valentino Katasonovo straipsnis mums atskleidžia tragiškas Lietuvos praskolinimo perspektyvas.
Daugumos valstybių našta tampa vis labiau nepakeliama
XXI amžiuje daugelio pasaulio šalių pagrindiniu ekonomikos varikliu tapo valstybės biudžetas. O biudžetas dargi deficitinis, kai išlaidos viršija pajamas. Praėjusiame amžiuje vyravo "prietarai", kad ekonomika turi vystytis "savaime", be biudžeto paramos, pagal "laisvosios rinkos" dėsnius. Taip pat "prietaras", kad biudžetai turi būti subalansuoti. Nepastebimai dauguma pasaulio šalių perėjo prie tokio modelio, kai pagrindiniu ekonomikos plėtros varikliu tapo nuolat auganti valstybės skola.
JT ir TVF skaičiavimais, 2000-2022 m. pasaulio bendrasis vidaus produktas (BVP) išaugo 3 kartus, o valstybės skola - 5 kartus. Vertinant absoliučiais skaičiais, bendra visų pasaulio šalių valstybės skola 2000 m. buvo 17 trilijonų JAV dolerių, o 2022 m. ji sieks 92 trilijonus JAV dolerių. Šie skaičiai pateikti neseniai paskelbtoje Jungtinių Tautų prekybos ir plėtros organizacijos (UNCTAD) ataskaitoje "Skolų pasaulis. Didėjanti našta pasaulinei gerovei". Praėjusių metų pradžioje pagal valstybės skolą (bendrą - užsienio ir vidaus) pirmavo šios šalys (trilijonai dolerių): JAV - 30,99; Kinija - 13,96; Japonija - 11,06; Jungtinė Karalystė - 3,15; Prancūzija - 3,09; Italija - 2,91; Indija - 2,82; Vokietija - 2,71; Brazilija - 1,65; Ispanija - 1,57. Kaip matyti, daugiau kaip trečdalis visos pasaulio valstybės skolos teko Jungtinėms Valstijoms.
Pažymėtina, kad besivystančių šalių valstybės skola augo sparčiau nei ekonomiškai išsivysčiusių šalių. Per 2010-2022 m. laikotarpį pirmųjų skola padidėjo 3,2 karto, o antrųjų - 1,5 karto. Tiesa, Kinija priskiriama besivystančių šalių grupei. Išskyrus Kiniją (kurios valstybės skola augo labai sparčiai), besivystančių šalių valstybės skolos vertė padidėjo 2,1 karto. Maždaug 30 % visos pasaulio valstybės skolos 2022 m. teko besivystančių šalių grupei. Šioje šalių grupėje 70 % visos valstybės skolos teko trims šalims - Kinijai, Indijai ir Brazilijai.
Pagal TVF kriterijus valstybės skolos lygis, viršijantis 60 % BVP, laikomas dideliu. Jeigu 2011 m. pasaulyje buvo 22 šalys, kurių valstybės skola yra didelė, tai 2022 m. tokių šalių skaičius išaugo iki 59. Daugelio šalių valstybės skola aukščiausią lygį pasiekė 2020 m., kai dėl vadinamosios kovidos pandemijos reikėjo skubiai didinti biudžeto išlaidas didinant valstybės skolą. 2020 m. šalių, kuriose valstybės skola buvo didelė, skaičius buvo rekordinis - 70. Bendra besivystančių šalių valstybės skola padidėjo nuo 35 proc. 2010 m. iki 60 proc. 2021 m. Pasirodo, kad visos besivystančios šalys pasiekė valstybės skolos lygį, kuris įvardijamas kaip "didelis".
Trečiojo pasaulio šalių vidaus ir išorės valstybės skola augo sparčiau. Jei 2010 m. besivystančių šalių išorės valstybės skola sudarė 19 proc. BVP, tai 2021 m. šis rodiklis išaugo iki 29 proc.
Besivystančių šalių išorės skolos beveik išimtinai išreikštos užsienio valiuta. Todėl jos turi būti aptarnaujamos ir grąžinamos užsienio valiuta. O besivystančios šalys užsienio valiutą gauna eksportuodamos prekes. Užsienio valstybės skolos dalis besivystančių šalių eksporte padidėjo nuo 71 proc. 2010 m. iki 112 proc. 2021 m. Per tą patį laikotarpį išorės valstybės skolos aptarnavimo dalis eksporte padidėjo nuo 3,9 proc. iki 7,4 proc. Daugumai besivystančių šalių būdingas finansinis ir valiutos nestabilumas. Reguliariai vyksta nacionalinių piniginių vienetų devalvacija. Todėl vis mažesnę eksporto pajamų dalį galima nukreipti tam tikriems nacionaliniams poreikiams tenkinti.
Besivystančių šalių gaunamų išorės kreditų ir paskolų sudėtis keičiasi. Didėja privačių kreditorių, teikiančių lėšas komerciniu pagrindu (o ne kitų valstybių ir tarptautinių finansinių organizacijų paskolas ir kreditus), dalis. Jei 2010 m. privatūs kreditoriai sudarė 47 proc. besivystančių šalių išorinės valstybės skolos, tai 2021 m. jų dalis išaugo iki 62 proc. Todėl didėja išorinio skolinimosi kaina.
O štai minėtame dokumente "Skolų pasaulis" pateikiama keletas įdomių skaičių. Vidutinis 10 metų trukmės iždo skolos vertybinių popierių pajamingumas (Pasaulio banko apskaičiuota vidutinė vertė laikotarpiu nuo 2022 m. sausio mėn. iki 2023 m. gegužės mėn: Vokietija - 1,5; JAV - 3,1; Azija ir Okeanija - 6,5; Lotynų Amerika - 7,7; Afrika - 11,6. Matome milžinišką vyriausybės skolinimosi išlaidų skirtumą tarp pirmaujančių Vakarų ir trečiojo pasaulio šalių. Afrikoje skolinimosi išlaidos buvo 7,3 karto didesnės nei Vokietijoje ir 3,7 karto didesnės nei JAV!
Valstybės skolos aptarnavimo išlaidos didėjo ir ekonomiškai išsivysčiusių, ir besivystančių šalių grupėje. Per 2010-2022 m. laikotarpį pirmosios grupės šalių valstybės skolos palūkanų išlaidos padidėjo nuo 0,9 % iki 1,5 % BVP. Antrosios grupės šalyse šios išlaidos padidėjo nuo 4,2 iki 6,9 % BVP. Šiandien besivystančios šalys valstybės skolos aptarnavimui išleidžia daugiau nei investicijoms į pagrindinį kapitalą. Daugelyje šalių palūkanų išlaidos (t. y. skolos aptarnavimas) tapo pagrindiniu valstybės biudžeto straipsniu. Kai kuriose iš jų palūkanų išlaidos suvalgo 10 ir daugiau procentų biudžeto pajamų. JT ir TVF vertinimais, 2010 m. pasaulyje buvo 29 besivystančios šalys, kuriose palūkanų išlaidos sudarė daugiau kaip 10 proc. biudžeto pajamų. 2022 m. tokių šalių bus 50.
Per pastarąjį dešimtmetį visos besivystančių šalių grupės biudžeto išlaidos skolai aptarnauti nominaliąja išraiška išaugo daugiau kaip 60 proc. Tačiau biudžeto išlaidos, pavyzdžiui, švietimui, išaugo tik 41 proc.
Šiuo metu bent 19 besivystančių šalių palūkanoms išleidžia daugiau nei švietimui, o 45 šalys palūkanoms išleidžia daugiau nei sveikatos apsaugai. Ataskaitoje "Skolų pasaulis" daroma išvada: "Iš viso 48 šalyse gyvena 3,3 mlrd. žmonių, kurių gyvenimą tiesiogiai veikia nepakankamos investicijos į švietimą ar sveikatą dėl didelės palūkanų mokėjimo naštos".
Norėčiau papildyti ataskaitos "A world of debt" duomenis kitais, kuriuos paėmiau iš Pasaulio banko duomenų bazės. Tai skaičiai, rodantys palūkanų išlaidų už valstybės skolą vertę, išreikštą procentais nuo visų biudžeto išlaidų. Duomenys dažniausiai pateikiami nuo 2021 m. Pasaulio banko skaičiavimais, pasaulio mastu vidurkis buvo 5,56 proc.
Tuo metu mažiausios vertės buvo ekonomiškai išsivysčiusiose šalyse, ypač Europos šalyse. Toliau pateikiamos šalys, kuriose rodiklio reikšmės yra mažiausios (%):
Liuksemburgas - 0,38
Norvegija - 0,44
Šveicarija - 0,59
Švedija - 0,59
Vokietija - 0,97.
Tačiau paaiškėjo, kad ekonomiškai išsivysčiusių šalių grupėje yra ir tokių, kurių palūkanų išlaidų dalies nuo visų biudžeto išlaidų rodiklio reikšmė viršija 10 proc. Tai pirmiausia JAV - 13,32 proc. Taip pat Japonija - 10,95 proc. (2018 m.). Iš kitų ekonomiškai išsivysčiusių šalių, kurių rodiklis yra aukštas, reikėtų išskirti Jungtinę Karalystę - 8,15 proc.
Tačiau besivystančių šalių grupėje tos šalys, kuriose palūkanų išlaidos sudaro mažiau nei 10 proc., yra veikiau išimtis nei norma. Yra šalių, kurių išlaidos viršija net 20 proc. Leiskite man įvardyti kai kurias iš jų (%):
Brazilija - 23,94 proc.
Indija - 23,01 (2018 m. duomenys)
Malavis - 24,77
Zambija - 27,35
Gana - 44,61.
Tačiau absoliuti rekordininkė buvo tokia šalis kaip Šri Lanka. 2021 m. 71,82 proc. viso šios Azijos šalies biudžeto buvo išleista valstybės skolai aptarnauti. Ši Azijos šalis kartais vadinama pinigų ir finansų modelio "antistandartu" (priešingai nei Vokietija, kuri dar neseniai buvo vadinama "aukso standartu").
Mano cituojami skaičiai nebeatspindi padėties, kuri pasaulyje ir atskirose šalyse ėmė ryškėti 2022-2023 m. Turiu omenyje, kad atsirado veiksnys, dėl kurio ėmė smarkiai didėti valstybės skolos aptarnavimo išlaidos. Ir šis veiksnys visapusiškai pasireiškia tiek išsivysčiusiose, tiek besivystančiose šalyse. Kalbame apie centrinių bankų pagrindinių palūkanų normų didinimą nuo praėjusio pavasario. Maždaug dvylika metų - nuo 2008-2009 m., kai centriniai bankai smarkiai sumažino pagrindines palūkanų normas, - trukusi "kiekybinio švelninimo" politika ėmė staigiai mažėti. O kai kurios iš jų - iki nulinio lygio ir net neigiamų reikšmių. Akivaizdu, kad valstybių skolos vertybiniai popieriai, kurie buvo išleisti per pastarąjį dešimtmetį, turėjo simbolines palūkanų normas. Ir skolos aptarnavimas nebuvo labai sudėtingas. Ypač ekonomiškai išsivysčiusioms šalims. Kažkas, beje, nuramino pinigų institucijas, kurios manė, kad ekonomiką galima plėtoti didinant biudžeto išlaidas, nebijant biudžeto deficito ir valstybės skolos augimo.
Praėjusių metų pavasarį pradėta smarkiai pereiti prie "kiekybinio griežtinimo", t. y. pradėtos sparčiai didinti pagrindinės palūkanų normos. Šį perėjimą centriniai bankai aiškino ir toliau aiškina būtinybe kovoti su infliacija, kuri pernai pradėjo įgauti pagreitį.
Prasidėjo labai nemalonios fiskalinės metamorfozės. Jau minėjau, kad 2021 m. Vokietija buvo pavyzdinė šalis, kurioje palūkanų išlaidos sudarė mažiau kaip 1 proc. visų biudžeto išlaidų. Ne veltui Vokietija buvo vadinama Europos Sąjungos "aukso standartu".
Ką matome šiandien? Spalio 28 d. autoritetingas Vokietijos leidinys "Handelsblatt" paskelbė straipsnį "Ruhe vor dem Sturm: Wann erfasst der Zinsschock die EU?" ("Ramybė prieš audrą: kada palūkanų normos šokas ištiks ES?"). Straipsnyje cituojamos Vokietijos finansų ministro Christiano Lindnerio pastabos. Kaip rašo "Handelsblatt", ministras "pranešė blogą žinią" valdančiajai koalicijai: kitais metais negalima tikėtis mokesčių surinkimo padidėjimo dėl nuosmukio. "Tuo pat metu auga skolos palūkanų išlaidos - ir federalinis biudžetas patiria vis didesnį spaudimą". Straipsnyje pažymima, kad baigiasi "auksinis laikas", "kai Vokietija galėjo skolintis pinigų investicijoms ir nemokėti didelių palūkanų už skolą, palikdama ją būsimoms vyriausybėms". "Finansų rinkos kryžiuoja valdančiosios koalicijos svajones apie išlaidas", nes nuo 2021 m. valstybės skolos aptarnavimo išlaidos išaugo 10 kartų. Jei 2021 m. palūkanos už visas Vokietijos skolas sudarė 4 mlrd. eurų, tai 2023 m. ši suma pasiekė 40 mlrd. eurų.
Jei žlugo net Vokietijos aukso standartas, ką daryti kitoms šalims? Jei kalbėtume apie tendenciją, tai šalys (su retomis išimtimis) ėmė artėti prie Šri Lankoje susiformavusio modelio ("antistandarto").
P.S. Kokia padėtis Rusijoje? Pasaulio banko duomenų bazės duomenimis, 2020 m. palūkanų išlaidų dalis Rusijos biudžete sudarė 2,36 proc. Tai labai kuklus skaičius, tačiau toks jis buvo prieš Rusijos bankui smarkiai padidinant pagrindinę palūkanų normą. Neseniai Valstybės Dūma per pirmąjį svarstymą pritarė 2024 m. ir laikotarpio iki 2026 m. imtinai federalinio biudžeto projektui. Jame nustatyta, kad 2024 m. palūkanų išlaidos sudarys 2,3 trilijono rublių. O tai jau sudaro 6,3 proc. visų biudžeto išlaidų ir 6,9 proc. visų biudžeto pajamų. Beje, biudžeto projektas buvo parengtas dar prieš Rusijos bankui spalio 27 d. priimant sprendimą padidinti pagrindinę palūkanų normą nuo 13,0 % iki 15,0 %. Neatmetama galimybė, kad iki metų pabaigos palūkanų norma bus padidinta dar kartą. Neišvengiamai papildomai padidės valstybės skolos kaina, todėl biudžeto išlaidos palūkanoms gali padidėti tiek absoliučia, tiek santykine išraiška.