Pradedu antrą šio straipsnio dalį nuo Lietuvos ir pasaulio įvykių apžvalgos tiesioginėje Komentaras TV laidoje su žurnaliste Giedre Goriene ir režisieriumi, geopolitikos apžvalgininku Vytautu Mikalausku.
Tai darau todėl, kad Lietuvoje neliko geopolitikos apžvalgininkų sisteminėje žiniasklaidoje. Laimei, protingas teatro režisierius V.Mikalauskas puikiai susitvarko su šia užduotimi. Apie tai kalba laidos peržiūrų skaičius.
Laidos metu vyko žiūrovų apklausa. Klausta, kaip jie vertina premjerės Ingridos Šimonytės darbą. Iš per 3000 pareiškusių nuomonę, tik 5 procentai ją vertino teigiamai, o 92 procentai jos veiklą vertino neigiamai, likę 3 procentai respondentų - neturėjo nuomonės.
Nuo 66 min. laidos kalbama ir šio straipsnio temą - karą Ukrainoje ir grėsmę Lietuvai būti tiesiogiai įtrauktai į karinį konfliktą. Čia mano nuomonė pilnai sutampą su gerb.Vytauto Mikalausko nuomone: Ukrainos karas pralaimėtas. Ukraina užsieniui skolinga 400 milijardus dolerių (18d.apžvalga), ji išpardavė savo juodžemį. O kiek skolintų milijardų I.Šimonytės lūzerių vyriausybė sukišo į bedugnį Ukrainą maišą?
Ar atėjus laikui x Lietuva mes savo žmones į karo žaizdrą? Suprantama, laida neatsako į šį klausimą. V.Mikalauskas, tačiau, įsitikinęs (66 min.), kad JAV ir Anglija savo žmonių neaukos.
Mūsų "strateginis partneris" Lenkija sparčiai ginkluojasi. Gali būti, kad lenkai tikisi atplėšti dalį Ukrainos, kuri jai priklausė iki Antrojo pasaulinio karo. O kokie Lietuvos interesai Ukrainoje? Lieti kraują už "demokratiją", kurios ir Lietuvoje nedaug telikę.
Pirmoje straipsnio dalyje buvo paminėti Baltarusijos nacionalistai, kurie svajoja apie Intermarium projektą ir nesivaržydami vagia Lietuvos istoriją, simbolius, kėsinasi į Lietuvos teritorijos vientisumą. Šitas jų naratyvas labai patinka Lenkijos valdžiai, niekaip neatsikratančiai revanšizmo. Antilietuviška propaganda plačiai liejasi iš Belsat (1,2) televizijos, kurią finansuoja Lenkijos valdžia.
Lenkijai, svajojančiai apie Intermarium, naudinga apsišaukėlė Svetlana Tichanovakaja ir jos litvinistų gauja, o Lietuvai ši šutvė yra grėsmė Lietuvos Valstybei. Pretendentai į Lietuvos prezidento postą prof.E.Vaitkus ir gen.V.Tutkus mano, kad poniai Tichanovskajai ir jos litvinistams ne vieta Lietuvoje. Aš pritariu tokiai nuomonei. "Nėra amžinų draugų ir amžinų priešų, o yra tik amžini interesai" - sakė Vinstonas Čerčilis. Lietuvai šiandien yra naudingesnė ta politika, kuri palieka baltarusių litvinistus istorijos paraštėse. Tokią politiką litvinizmo ideologijos atžvilgiu šiandien vysto Rusijos ir Baltarusijos vyriausybės. Apie tai Vsevolodo Šimovo straipsnis, su kuriuo, manau, verta susipažinti:
Baltarusija: paminklas Aleksandrui Nevskiui tikrosios istorijos kontekste
Lapkričio 14 d. Minske įvyko svarbus simbolinis įvykis - prie Rusijos ambasados buvo atidengtas paminklas kunigaikščiui Aleksandrui Nevskiui. Ceremonijoje dalyvavo aukšti svečiai iš Rusijos ir Baltarusijos. Rusijos pusei atstovavo ambasadorius Baltarusijoje Borisas Gryzlovas ir Rusijos Federacijos prezidento padėjėjas Vladimiras Medinskis. Baltarusijos pusėje buvo Baltarusijos stačiatikių bažnyčios vadovas, Minsko ir Zaslavlio metropolitas Veniaminas, arkivyskupas Fiodoras Povnyj, Baltarusijos nacionalinio susirinkimo Atstovų rūmų deputatas, Švietimo, mokslo ir kultūros komisijos pirmininkas Igoris Marzaliauskas, Minsko miesto valdžios atstovai.
Partijų politinio atstovavimo lygis rodė, kad renginys anaiptol nebuvo eilinis. Pažymėtinas ir pats paminklas - 11 metrų aukščio raitelio skulptūra. Paminklas Aleksandrui Nevskiui buvo pirmoji Minske pastatyta raitelio skulptūra.
Šio įvykio ideologinę reikšmę sunku pervertinti. Aleksandro Nevskio figūra žymi Baltarusijos ir Rusijos tautų politinę, civilizacinę ir tautinę vienybę. Šią mintį labai talpiai suformulavo arkivyskupas Fiodoras Povnyj: "Klausimas apie šio paminklo įrengimo tikslingumą ar netikslingumą yra neteisingai suformuluotas. Baltosios Rusios gyventojai save vadino rusais, o kunigaikščių giminė Rurikovičius valdė ir mūsų protėvius, įskaitant. Kunigaikštysčių valdovus siejo artimi giminystės ryšiai arba jie sudarydavo karines ir politines sąjungas net nepaisant laikinų nesutarimų. Apie kunigaikščio pagerbimą Baltarusijoje liudija ir daugybė įvairiais laikais statytų stačiatikių šventyklų, kurios pašventintos jo atminimui. Niekas nepaneigs fakto, kad Aleksandras Nevskis sovietų tautoms tapo bendru pergalės prieš priešą Didžiajame Tėvynės kare simboliu. Labai simboliška, kad raitelio paminklas šventajam kunigaikščiui statomas Baltojoje Rusijoje tuo metu, kai mūsų tėvynei vėl gresia pavojus, liudijantis būtinybę suvienyti pastangas dvasiškai priešinantis griaunančiai blogio galiai".
Iš tiesų, kadangi Aleksandras Nevskis politiškai labiau susijęs su Rytų Rusija, jis yra visos Rusijos šventasis ir yra gerbiamas kaip dangiškasis globėjas visoje istorinės Rusijos teritorijoje, apimančioje Rusiją, Baltarusiją ir Ukrainą.
Tačiau baltarusių kalbėtojai nepamiršo pažymėti, kad Aleksandras Nevskis turėjo glaudžių politinių ryšių su baltarusių žemėmis. Jis buvo vedęs Polocko kunigaikštytę Aleksandrą Bjačislavną (santuokos palaiminimo momentas pavaizduotas viename iš bareljefų ant postamento). Be to, Nevos mūšyje po kunigaikščio vėliavomis kovėsi Polocko ir kitų Baltarusijos miestų vietiniai gyventojai.
Paminklo Aleksandrui Nevskiui įrengimas atspindi ir svarbų ideologinį posūkį pačioje Baltarusijoje. Prieš kelerius metus tokio paminklo įrengimas vargu ar būtų buvęs įmanomas arba bet kuriuo atveju būtų lydimas triukšmingos kampanijos nacionalistinėje žiniasklaidoje, kurios dauguma dabar respublikoje pripažįstama kaip ekstremistinė.
Baltarusija yra sudėtingą ir daugiasluoksnę istoriją turinti šalis, todėl tautinės tapatybės modelio pasirinkimo klausimas čia, ko gero, ne mažiau opus nei Ukrainoje, nors, laimei, jis nėra toks dramatiškas.
Būdamos organiška senovės Rusios dalimi, dabartinės Baltarusijos žemės vėliau kelis šimtmečius priklausė Lietuvai ir Lenkijai, o tai turėjo didžiulę įtaką jų kultūriniam ir konfesiniam pavidalui.
Rusijos siekis pakelti visos Rusijos vienybės vėliavą ir suburti aplink save visas istorines senovės Rusios žemes sulaukė neišvengiamo Lenkijos pasipriešinimo, kuri Baltarusiją ir Ukrainą laikė savo interesų zona ir natūraliai siekė susilpninti jų kultūrinius, civilizacinius ir tautinius ryšius su Rusija.
Vėliau, kai Rusija tapo viena iš didžiųjų valstybių ir įsitraukė į pasaulio didįjį žaidimą, į kovą prieš jos įtaką Vakarų Rusijos (Baltarusijos ir Ukrainos) žemėse įsitraukė ir kiti Vakarų veikėjai - Austrija, Vokietija, JAV ir ES.
Būtent dėl šios geopolitinės ir civilizacinės kovos spaudimo XX a. pradžioje Baltarusijoje susiformavo du tautų apsisprendimo modeliai. Vienas jų - visarusiškas, paremtas nuostata, kad baltarusiai priklauso Rusijos kultūrinei ir istorinei erdvei, ir orientuotas į buvimą bendroje politinėje erdvėje su Rusija. Antrasis - baltarusių etninis nacionalizmas, neigiantis arba sumenkinantis "rusiškąjį" komponentą baltarusių kultūroje ir tapatybėje ir orientuotas ne tik į politinę, bet ir kultūrinę bei kalbinę Baltarusijos izoliaciją nuo Rusijos. Kartu, priešingai nei visos Rusijos koncepcija, baltarusių nacionalizmas pabrėžia glaudesnius Baltarusijos ryšius su Lietuva, Lenkija ir visa Europa nei su Rusija.
XX a. vyko po šių dviejų apsisprendimo modelių kovos ženklu, o šiuolaikinė Baltarusija daugeliu atžvilgių yra jų tarpusavio persidengimo rezultatas.
XX a. dešimtojo dešimtmečio pradžioje Baltarusijoje, kaip ir Ukrainoje, įvyko nacionalistinio revanšo bandymas, kai baltarusių nacionalistai bandė savo ideologiją paversti valstybės kūrimo pagrindu.
Valdant A. G. Lukašenkai buvo sustabdytas nacionalistinis ir provakarietiškas posūkis, rusų kalbai suteiktas valstybinės kalbos statusas, prilyginant ją baltarusių kalbai, o užsienio politikoje deklaruotas sąjunginės valstybės su Rusija kūrimo kursas.
Tačiau nebuvo pasiūlyta jokia nuosekli nacionalinė ideologija. Valstybė ir toliau svyravo tarp "rusiškos" ir nacionalistinės alternatyvos, įmantriai derindama jų elementus.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą