2023 m. gegužės 1 d., pirmadienis

Didysis pakeitimas ir jo metraštininkai. Elena Kondratjeva-Salgero (Prancūzija)


Jei dėl likimo ar aplinkybių iki šiol nieko apie tai negirdėjote ir eisite tiesiai į Vikipediją, pirmiausia gausite paprasčiausią politkorektišką numanomo turinio šabloną: Terminas "didysis pakeitimas" yra kraštutinių dešiniųjų sąmokslo teorijos elementas, kurį 2010 m. įvedė prancūzų rašytojas René Camus.

Jei esate atkaklesni ir smalsesni ir parodysite išskirtinį žingeidumą, jūs atsiplėšite nuo "Vikipedijos", peržiūrėsite paieškas ir aptiksite įdomią šios terminologijos raidą. 

Jūs Sužinosite, kad originalus išsireiškimas buvo visai ne "kraštutinių dešiniųjų elementų", vadovaujamų konservatyvaus prancūzų rašytojo, formuluotė, o pirmą kartą pasirodė seniai pamirštoje 2007 m. JT paskelbtoje ataskaitoje, kurioje kalbama apie "pakeitimo migracija konceptą, atitinkantį tarptautinę migraciją, kurios reikia kokiai tai valstybei, kad išvengti nuosmūkio ir senėjimo jos gyventojų, pasekoje žemo gimstamumo ir mirtingumo lygio."



Kitaip tariant, jei jūsų komforto lygis neskatina turėti vaikų ir kartu leidžia gyventi per ilgai, jūsų šaliai reikalinga kitų tautų migracija, kuri palaipsniui pakeistų jūsų gyventojus, nes į šalį plūstų nauja darbo jėga, o kartu su ja ir kultūros, papročiai bei tradicijos.

Pastebėsite, kad nuo tos akimirkos, kai prancūzų rašytojas Renė Kamiu (René Camus) vaizdžiai pademonstravo, kad nekontroliuojama migracija, permaišydama vietinių gyventojų kortų kaladę, kenkia ištisų tautų nacionaliniam identitetui, naikina jų kultūrą ir griauna tradicijas, - terminas "didysis pakeitimas" tapo absoliučiu ir neginčijamu tabu Europoje, jau smarkiai užkrėstoje politinio korektiškumo. Tačiau neilgam.

Dar 2014 m. politiškai korektiškas laikraštis "Le Monde" antraštėse teigė: "Fantazmas apie "didįjį demografinį pakeitimą" yra rasistinė ir komplotistinė idėja". O jau 2018 m. dar kairesnis ir ne mažiau politiškai korektiškas laikraštis "Libération" atvirai klausė: "Didysis pakeitimas" - ar tai tikrai sąmokslo teorija?"

Per tarpą tarp šių dviejų pareiškimų griaudėjo daugybė "kruvinų" televizijos debatų ir gausiai stigmatizuotos skandalingos drąsiausių konservatyvių žurnalistų, transliuotojų ir politikų, nebijančių konstatuoti tikrovę visu jos nemaloniu politinio korektiškumo laipsniu, publikacijos.

Skubios evoliucijos rezultatas, kuris vos per kelis dešimtmečius privertė Europą greitai pripažinti neginčijamą faktą, kad jos gyventojus sistemingai, nuosekliai ir tiesiogine prasme prievarta "keičia" nesibaigiančios ordos nekontroliuojamų migrantų, kurių papročiai ir kultūra ne tik nesuderinami su europietiškaisiais, bet ir kategoriškai atsisako su jais "sugyventi". 

Kitaip tariant, jie atvirai ir be jokių išlygų bando išstumti iš Europos žemių jų pirminę istorinę kultūrą ir civilizaciją. Prievarta primesdami kitas kultūras ir papročius, kartu su neproporcingai didesniu nei Europoje gimstamumu. Įdomu, kad tai ne tik Europos kraštai.

Vos prieš tris dešimtmečius garsiai viešai apie tai kalbėti buvo mirties nuosprendis karjerai ir reputacijai. Diskusijos vykdavo "virtuvėse" ir griežtai draugiškame rate. Prieš keliolika metų pavadinti tai "pakeitimu" buvo skandalingas išėjimas į viešumą ir automatiškai įtraukdavo kalbėtoją į išsigimėlių sąmokslininkų ir politinių savižudžių klubą.  



Žurnalistui ir publicistui Erikui Zemmūrui įžengus į politinį gyvenimą, paskutiniai politinio korektiškumo pančiai krito prieš akivaizdžius dalykus, ir terminas "didysis pakeitimas" pateko į žodynus. Nors ir su privalomais prierašais "komplikuotas", "kraštutinis dešinysis", "ksenofobiškas", "su rasizmo atspalviais". 

Oficialioji Europos Sąjunga ilgiausiai priešinosi jos egzistavimo pripažinimui. Kiekvienu skandalingu ir gėdingu nelegalios imigracijos atveju ji ragino visuomenės "moralę" ir krikščionišką užuojautą "kenčiantiems sunkumus ir nepriteklių", kuriems kiekvienas tikras krikščionis privalo suteikti pastogę, maistą ir nuolatines pašalpas. Galbūt krikščioniškos užuojautos nelegaliems migrantams, lavinomis šluojantiems jūrų ir sausumos sienas, tema buvo vienintelė oficialiame Europos diskurse, kuri necenzūravo sąvokos "krikščionis", iki tol kruopščiai ir sėkmingai iš visur ištremtos.

Sunku pasakyti, kuriuo konkrečiai momentu ši nerimą kelianti realybė taip įsibėgėjo, kad tapo neįmanoma nei neigti, nei ignoruoti "didžiojo tautų pakeitimo" reiškinio. Net jei atkakliai atsisakote važinėti viešuoju transportu ir paprasčiausiai apsidairote aplinkui, iš Europos televizijos ekranų kiekvienoje reklamoje ilgai ir gausiai rodoma, kokius gyventojus šiandien reikėtų laikyti "europiečiais".

Nevarginsiu jūsų išsamiomis kelionių detalėmis. Pereikime tiesiai prie dabartinių rezultatų.

2023 m. balandžio 9 d. 322 Europos Parlamento nariai balsavo už tai, kad būtų finansuojama "sienų", skirtų apsaugoti "Senąjį žemyną" nuo katastrofiškai didėjančios ir visiškai nekontroliuojamos migracijos, statyba. Kiti 290 EP narių balsavo prieš tokį "nežmonišką elgesį su migrantais", o dar 20 drąsiai susilaikė.

Pats savaime šis faktas įdomus tik dviem grynai politiniais aspektais: pirma, tai premjera atviro pasipriešinimo nekontroliuojamai migracijai, pasmerkiančiai senąją Europą sunaikinimui, pirmą kartą pareikštas iš Europos Parlamento tribūnos; antra, tai premjera suvienijimo visų "dešiniųjų jėgų" iki šleikštumo "kairiame" Europos Parlamente. 

Grynai praktiniu požiūriu šis faktas visiškai neįdomus. Grynai praktiniu požiūriu jokių sienų ar kitų tikrai veiksmingų konstrukcijų prieš migracijos cunamį ES sprendimais niekada nebus galima pasiekti ir pastatyti.

Svarbu tai, kad oficialus seniai pripažinto, bet ilgai neigto reiškinio pripažinimas sukėlė grandininę reakciją, panašią į sniego gniūžtę.

2023 m. kovą Didžiosios Britanijos premjeras Rišas Sunackas staiga paskelbė, kad nelegalūs imigrantai nebegalės prašyti prieglobsčio Didžiosios Britanijos teritorijoje ar pašalpų iš britų mokesčių mokėtojų, ir paragino Prancūziją, iš kurios žemių nesibaigiančių nelegalų ordos reguliariai kerta Lamanšo sąsiaurį į senąją gerąją Angliją, sugriežtinti karą su kontrabandininkais ir sugriežtinti kontrolę nelegalių imigrantų sulaikymo centruose Prancūzijos pusėje. Už tai geroji Anglija pažadėjo sumokėti savo amžinai varžovei (ar sąjungininkei?) 200 mln. eurų. Iš dosnumo. Štai finansai, susitvarkykite patys.

Kaip ir reikėjo tikėtis, šis "nežmoniškas sprendimas" sukėlė teisingo pykčio simfoniją tarp JT sienų ir politiškai korektiškos žiniasklaidos puslapiuose. Buvęs futbolininkas Garis Linekeris, dabar BBC korespondentas* (nuo kažkurio laiko BBC* dirba korespondentai mušantys galva), atmušė lemtingą Sunako smūgį serija gedulingšų šūksnių: "Dieve, tai siaubinga! Nėra jokių masinių migracijos bangų! Tai tik neįtikėtinai brutali politika prieš silpniausius, politika, kurios kalba niekuo nesiskiria nuo 1930-ųjų Vokietijos!" (Futbolininkai Godvino dėsnio nežino tiek pat, kiek ir su 1930-ųjų Vokietija, bet BBC* dabar turi tokius korespondentus...).


Vos po mėnesio Tuniso prezidentas Kaisas Saidas išprovokavo didelį skandalą dėl Europos patiklumo, nes jo šalį užplūdusią nelegalią migraciją pavadino "nusikalstama veikla, sumanyta siekiant prievarta pakeisti Tuniso demografinę sudėtį ir paversti jį grynai afrikietiška šalimi, išstumiant arabų-musulmonų charakterį".

Po jo Italijos ministras Francesco Lollobrigida taip pat nedviprasmiškai išreiškė atvirą nuogąstavimą dėl "etninio italų pakeitimo migrantais": "Mes nesutiksime su etniniu pakeitimu. Jei italai gimdo mažiau vaikų, pakeiskime juos kitais! Mes neisime šiuo keliu!". Ministrą iš karto draugiškai išplūdo visa ES, ypač pabrėždama jo politinį giminingumą dešiniojo sparno konservatorės Džordžijos Meloni idėjoms.

Kas iš viso to galėtų materializuotis pačioje elementariausioje ir banaliausioje praktikoje, sunku pasakyti, bet nesunku numanyti - beveik niekas. Europos "demokratijos" jau seniai pamiršo, kaip kovoti už savo identitetą, neįspraustą į retorikos rėmus.

Ir jei Tunisas jau pradėjo labai konkrečiai ir bešališkai išsiųsti šimtus Dramblio Kaulo Kranto ir Gvinėjos gyventojų, tai, pavyzdžiui, Prancūzija, šiek tiek nuraminta savo ne per toliausiai nelaimėje atsidūrusių kaimynų veiksmų, kol kas tik pažadėjo (dėmesio!) "100 proc. vykdyti nuosprendžius dėl nelegalių piliečių išsiuntimo iš Prancūzijos teritorijos". Palyginimui: oficialiais duomenimis, 2021 m. buvo įvykdyta tik 5,7 proc. tokių nuosprendžių. 

Ar tikite, kad 2023 m. Prancūzijos Respublika stipriai paspaus ir, draugiškai šūkaujant BBC futbolininkams*, pradės išsiuntinėti visus 100 %...? Ir nė vienas sunkiai korektiškas euroamerikietis nesutrukdys jai to padaryti...?

Jau seniai niekas neskaičiuoja, kiek tiksliai nelegalių migrantų kasmet atvyksta į Prancūzijos teritoriją. Tačiau jų vadinamasis "aprūpinimas", įskaitant atsitiktinius deportavimus į nepageidaujamas gyvenamąsias vietas, kasmet kainuoja 33 mlrd. eurų.

Ekspertams kyla klausimas: ar galima sąžiningai išspręsti dabartinę prancūzų ir jų drąsios vyriausybės konfrontaciją dėl pensijų reformos, jei oficialūs išlaidų nelegaliai migracijai skaičiai yra atvirai prieinami, tačiau jie neatkreipia įsisiautėjusių piliečių dėmesio, kurie pasirengę kalnus nuversti dėl dvejų papildomų metų iki pensinio amžiaus, tačiau jiems visai nerūpi, kokios dosnios išmokos mokamos įvairaus plauko nelegalams? 

Ir ar "didysis pakeitimas" apskritai gali būti išspręstas kokiu nors daugiau ar mažiau tvariu kompromisu? Jei ne sąžiningai, tai bent jau taikiai?

Svarbiausias klausimas, žinoma, lieka toks pat atviras ir neįrodomas kaip ir pats "didysis pakeitimas": kam viso to reikia ir kodėl. Bet tai jau kita, daug garsesnė tema ir talpi istorija. Kol kas neįleidžiama į žodynus...

https://actualcomment.ru/velikoe-zameshchenie-i-ego-letopistsy-2304240936.html

Autorė gyvai pasakoja apie šį straipsnį nuo žemiau talpinamo video pradžios.




Komentarų nėra:

Rašyti komentarą

Šunys vedžiojami Vilniaus kapinėse ir dergia ant kapų

  Šios nuotraukos darytos šiandien 11 val. Vilniaus Kairėnų kapinėse. Išniekinto kapo savininkų pavardes užtušavau. Šunų vedžiojimas kapinės...