Tiems, kuriems "gėda, kad jie rusai". Prašome nusiraminti. Jūs nesate rusai.
Jei meilė žmogui kalbėtų jumyse, jau seniai būtume išgirdę jūsų balsą apie žinomus įvykius.
Jei jumyse kalbėtų Evangelija, kiekvieną sekmadienį matytume jus bažnyčioje per liturgiją. Bet jūs nesate nei tie, nei kiti.
Supuvusi, save mylinti ir išdavikiška esmė murma jumyse.
Nekurkite sau iliuzijų apie save. Norite atrodyti kaip taikdariai? Šnipštas. Bailiai nežaidžia ledo ritulio. Tėvynė ėmėsi sunkios ir nedėkingos užduoties perkurti pasaulį, kuris dvelkia visišku melu ir rusofobija. Vakar ir trečią dieną tylėti nereikėjo. Šiandien turėtumėte skaityti Psalmes. Toks vėžinis darinys savaime neišnyks.
Per Rusijos-Japonijos karą tokie kaip jūs sveikino vieni kitus praradus "Varyagą". Per Čečėnijos karą tokie kaip jūs spjaudėsi ant savo kariuomenės tuometinėje Jelcino žiniasklaidoje.
Skunkas negali užuosti kitokio kvapo. Jūs ir tai, apie ką ir kam rusų kalboje yra daug žodžių, kurių kultūringi žmonės neskuba ištarti.
Tėvas Andrejus Tkačiovas atkreipė dėmesį į taikos šalininkų ir paprastų piliečių veidmainystę po aštuonerius metus trukusio karo Ukrainoje.
Garsus stačiatikių ganytojas ir pamokslininkas arkivyskupas Andrejus Tkačiovas komentavo daugybę garsių ir nelabai garsių Rusijos žmonių pasisakymų po vasario 24 d. prasidėjusios specialiosios operacijos Ukrainoje.
Socialiniuose tinkluose prasidėjus karinei specialiajai operacijai Ukrainoje, kuria siekiama priversti Kijevo režimą laikytis taikos ir padėti Donbaso respublikoms - DNR ir LNR - daugelis piliečių pradėjo skelbti antikarinius įrašus, taip pat pareiškimus, kad jiems "gėda dėl Rusijos ir gėda būti rusais".
Kaip pranešė "Tsargrad", nemažai Rusijos kultūros veikėjų pasisakė prieš karinę operaciją Ukrainoje. Visų pirma kalbame apie dainininką Andrejų Makarevičių, kuris nuo 2014 m. mielai koncertuoja Ukrainos kariuomenei ir baudžiamiesiems batalionams, atlikėjus Valerijų Meladzę, Monetošką, Manizą, Jasminą, Zemfirą, Oksimironą, tinklaraštininkus Nastią Ivlevą, Wylsacomą, Jurijų Dudą, aktorius Liją Achedžakovą, Jekateriną Varnavą ir televizijos laidų vedėją Ivaną Urgantą.
Kaip pažymima socialiniuose tinkluose, visi "verkiantys" dėl Ukrainos nacių režimo Kijeve buvo abejingi ir "pritarė aštuonerius metus trunkančiam Rusijos žmonių žudymui" Donbase.
Apie 100 mlrd. dolerių biologiniams ginklams kurti
Vasario 24 d. britų konservatyvus leidinys THE EXPOSÉ išspausdino straipsnį "Ar Ukrainos ir Rusijos konflikte yra daugiau, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio? (Is there more to the Ukraine/Russia conflict than meets the eye?). Esmė ta, kad Rusija galėjo ir turėjo vykdyti karinę operaciją, remdamasi savo saugumo interesais. Rusijos Federacijos gyventojų gyvybei ir sveikatai jau seniai kyla labai rimta grėsmė iš Ukrainos teritorijos. Kalbame apie JAV karines biolaboratorijas.
Iš viso Jungtinėse Valstijose ir kitose pasaulio šalyse yra apie 400 Pentagono kontroliuojamų laboratorijų, kuriose kuriami biologiniai ginklai. Juose dirba apie 13 000 mokslininkų, kurie kuria vakcinoms atsparių kovinių patogenų (mikrobų ir virusų) atmainas. Francis Boyle'as, Ilinojaus universiteto Šampėjuje (JAV) tarptautinės teisės profesorius, 1989 m. Biologinių ginklų kovos su terorizmu akto (BWATA) autorius, be kita ko, praneša apie tai.
Per pastaruosius dvidešimt metų, pasak Boyle'o, JAV išleido apie 100 mlrd. dolerių biologiniams ginklams kurti. "Iš tikrųjų dabar turime puolamųjų biologinių ginklų pramonę, kuri pažeidžia Biologinių ginklų konvenciją ir 1989 m. Biologinių ginklų kovos su terorizmu aktą", - sako JAV mokslininkas. Laboratorijos kelia grėsmę net ir labai toli nuo jų gyvenantiems žmonėms. Laikraščio "USA Today" atlikto tyrimo metu nustatyta, kad 2006-2013 m. 200 karinių biolaboratorijų JAV įvyko daugiau kaip 1 500 nelaimingų atsitikimų ir saugos pažeidimų. Yra buvę daugybė atvejų, kai dingo buteliukai su patogeninėmis bakterijomis ir pabėgo mirtinais virusais užkrėstos laboratorinės pelės. Laboratorijose susidariusios atliekos nebuvo nukenksminamos ir pateko į sąvartynus bei nuotekų tinklus. Atlikus tyrimą nustatyta, kad biolaboratorijų priežiūra buvo "fragmentiška". Net ir tada, kai buvo padaryta "šiurkščiausių saugos pažeidimų", federalinės reguliavimo institucijos tai laikė paslaptyje. 2019 m. vasarą Fort Detrike buvo uždaryta pagrindinė biologinių ginklų laboratorija ir duotas nurodymas nutraukti mirtinų patogenų tyrimus, baiminantis, kad užterštos atliekos gali patekti į nuotekų sistemą.
Siekdami nuslėpti JAV BWATA įstatymo pažeidimus ir sumažinti galimo patogenų nutekėjimo iš JAV teritorijoje esančių laboratorijų riziką, Pentagonas ir JAV medicinos agentūros nusprendė perkelti laboratorijas už Amerikos ribų.
JAV įsteigė biolaboratorijas 25 pasaulio šalyse - Artimuosiuose Rytuose, Afrikoje ir Pietryčių Azijoje. Buvusioje Sovietų Sąjungoje JAV karinės biolaboratorijos veikia Ukrainoje, Azerbaidžane, Armėnijoje, Gruzijoje, Kazachstane, Kirgizijoje, Moldovoje ir Uzbekistane. Rusija yra tiesiog apsupta Amerikos biolaboratorijų. Mes kalbame apie tai, kad NATO blokas yra netoli Rusijos vakarinių sienų (raketų, lėktuvų, šarvuotos technikos dislokavimas ir t. t.), o Amerikos biologinės laboratorijos taip pat priklauso NATO ir kelia mums grėsmę ne tik iš vakarų, bet ir iš pietų. Tiesa, amerikiečiai neigia, kad tokiose laboratorijose atliekami moksliniai tyrimai yra karinės paskirties, tačiau slaptumo režimas "civilinėse" laboratorijose prilygsta svarbiausių karinių objektų slaptumo režimui. Ir nėra jokių ataskaitų apie tokių laboratorijų darbą.
Ekspertų nuomone, didžiausią grėsmę posovietinėje erdvėje kelia laboratorijos Armėnijoje ir Ukrainoje. Kitose buvusiose sovietinėse šalyse vietos valdžios institucijos turi prieigą prie laboratorijų ir taikomas "dviejų raktų" principas. Armėnijoje (12 laboratorijų) ir Ukrainoje (mažiausiai 15) raktą turi tik amerikiečiai.
2021 m. gegužę Kirgizijos sostinėje vyko konferencija "Sanitarinės stotys" Pentagone: biologinių laboratorijų sistema posovietinėje erdvėje. Jame dalyvavo NVO atstovai iš Rusijos, Kirgizijos, Kazachstano, Jungtinių Amerikos Valstijų ir Izraelio. Konferenciją atidarė žurnalistas ir nevyriausybinės organizacijos "Sąžininga gynyba" ekspertas Ivanas Kopylis. "Visą laiką, kol veikė laboratorijos Ukrainoje ir Armėnijoje, - sakė jis, - jokie amerikiečių biologų moksliniai pasiekimai nebuvo viešai pademonstruoti, o jų tyrimų rezultatai niekur neskelbiami atviruose šaltiniuose". Tuo tarpu koronaviruso pandemijos metu ėmė sklisti informacija, kad jis galėjo atsirasti dėl informacijos nutekėjimo iš laboratorijų, kurios, savo ruožtu, beveik visos yra finansuojamos JAV gynybos departamento." Norėčiau pridurti, kad Ukraina šiuo požiūriu mums yra pavojingesnė nei Armėnija, nes kai kurios jos laboratorijos yra labai arti Rusijos sienos.
Šiandien tikrai žinomos laboratorijos yra Odesoje, Vinicoje, Užgorode, Lvove (trys), Charkove, Kijeve (taip pat trys), Chersone, Ternopilyje, Dniepropetrovske, taip pat prie Luhansko ir sienos su Krymu. Į sąrašą įtrauktos tik tos laboratorijos, kurias 2020 m. pavasarį oficialiai pripažino Jungtinės Valstijos. Iki tol SBU, atsakydama į Aukščiausiosios Rados narių paklausimus, neigė, kad Ukrainos teritorijoje yra užsienio biolaboratorijų.
2005 m. Pentagonas ir Ukrainos sveikatos apsaugos ministerija pasirašė susitarimą dėl bendradarbiavimo biologinių tyrimų srityje. 2013 m. opozicinėms partijoms pavyko prastumti Aukščiausiosios Rados sprendimą nutraukti tokį "bendradarbiavimą", tačiau 2014 m. vasarį Kijeve įvykęs perversmas neleido įgyvendinti šio sprendimo. "Bendradarbiavimas" tęsinys. Charkove, kur įsikūrusi viena iš Pentagono etaloninių laboratorijų, 2016 m. sausio mėn. nuo kiaulių gripo mirė 20 Ukrainos karių, dar 200 buvo hospitalizuoti. Užkratas ėmė plisti į kitas vietoves ir iki tų metų kovo mėn. Ukrainoje nuo kiaulių gripo mirė 364 žmonės... Afrikinio kiaulių maro (AKM) protrūkiai tapo reguliarūs. 2019 m. pranešta apie ligos, "savo simptomais panašios į marą", protrūkį. Tuomet Rusija smarkiai sugriežtino Ukrainos sienos kontrolę.
O rimtų incidentų atveju JAV vyriausybė išsisuks nuo atsakomybės. Juk Pentagono dalyvavimas laboratorijose nėra tiesioginis; JAV gynybos departamentas veikia per privačius rangovus, kurie gauna lėšų iš JAV biudžeto. Todėl darau prielaidą, kad tam tikrais Rusijos ginkluotųjų pajėgų Ukrainoje šiuo metu vykdomos specialios karinės operacijos etapais bus specialistų, kurie imsis visų atsargumo priemonių pavojingiems objektams "išvalyti".
Savo poziciją Prokuratūrai pareiškė kunigas, majoras A.Bulotas. Jis rašo:
Generalinė prokuratūra
Rinktinės g. 5A, LT-09233 Vilnius
Pritarimas - papildymas Prokuratūrai, dėl pil. dr.Algimanto Lebionkos kreipimosi, Valstybinių simbolių išniekinimo.
Patikslinimo medžiaga M-2-02-00190-22
Aš Alfonsas Bulotas, gim. 1946 10 10 gyv. …, Lietuvos pilietis. Neteistas. Kaip Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio suvažiavimo delegatas, Taikos palaikymo pasaulyje misijos karys, Lietuvos Laisvės kovų dalyvis, jo eminencijos Lietuvos kardinolo V. Sladkevičiaus kancleris, sekretorius, LR kariuomenės vyriausiasis kapelionas maj. Alfonsas Bulotas, už Nepriklausomos Lietuvos valstybės kūrimą apdovanotas medaliais ,ordinais, tarptautinėmis taikos palaikymo pasaulyje padėkomis iš NATO institucijų, pritariu dr. Algimanto Lebionkos pareiškimui Prokuratūrai, kad būtų įvertintas teisminis asmenų tyčiojimasis iš Valstybinio Vyties ženklo, pažeidžiančio heraldikos nuostatas ir iš Vyties ženklo po vadinama meno išraiškos priedanga, padarant - šaržą. Už Lietuvos simbolių turėjimą, piešimą mokinio sąsiuvinyje, mano mokykliniai draugai buvo tarybinės sistemos teisiami ir išvežami į Sibirą. Tautiniai Lietuvos simboliai palaikė politinių kalinių ir tremtinių vienybę ir viltį, kad Lietuvos valstybingumo simboliai sulauks, dienų kai vėl bus pagerbti Nepriklausomoje demokratinėje Lietuvoje. Papildymas perduotas gerb. dr. Algimantui Lebionkai elektroniniu paštu. Kaunas 2022 02 24 Pagarbiai Alfonsas Bulotas.
P.S. Visus Lietuvos piliečius, kuriuos šokiruoja nebaudžiamas Lietuvos simbolių niekinimas, kviečiu kreiptis į Lietuvos Respublikos Generalinę prokuratūrą.
Vasario 18 dieną aš kreipiausi į Lietuvos Respublikos Generalinę Prokuratūrą, prašydamas nubausti vandalus, vasario 17 d. išniekinusius Valstybės herbą, kaip tai numato LR BK 127 straipsnis:
Valstybės simbolių išniekinimas. Tas, kas viešai nuplėšė, sudraskė, sulaužė, sunaikino, subjaurojo ar kitaip išniekino Lietuvos valstybės vėliavą ar herbą arba viešai pasityčiojo iš Lietuvos valstybės himno, baudžiamas bauda arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų.
Šiandien man skambino iš VPK, kad aš papildyčiau skundą.
A priori tyrėjui žodžiu paaiškinau, kad normalų pilietį žeidžia Valstybės herbo vandalizavimas, o paaiškinimai, kad tai "meno kūrinys" neatlaiko jokios kritikos.
Tarkim, kitais metais ant Signatarų namų balkonėlio sulips ne lezbietės ir feministės, o zoofilai ir išskleis "meno kūrinį", kuriame Vytis vaizduojama šuns pavidalu, ar ožkos! Juk tai idiotizmas!
Svarbu ir vieta, kur yra išsityčiojama iš valstybės herbo. Signatarų namai - sakralinė vieta mūsų Tautai. Čia 1918 m. vasario 16 d. dvidešimt Lietuvos Tarybos narių pasirašė Lietuvos Nepriklausomybės Aktą.
Mane, Sąjūdžio Steigiamojo suvažiavimo delegatą, giliai žeidžia tai, kad prabėgus 31 metams nuo Valstybės atkūrimo, saujelė moralinių iškrypėlių tyčiojasi iš valstybės herbo. Manau, kad dauguma Lietuvos patriotų yra įžeisti dėl šio vandalų išpuolio.
Apie mano skundo nagrinėjimo eigą būtinai informuosiu.
Iš video aiškėja, kad pagrindinis šių žmogų organizuoto renginio tikslas, kurį uoliai nušvietė antivalstybine tapusi LRT - šeimai žalingos Stambulo konvencijos ratifikavimas.
Audronė Jankuvienė, LR Seimo darbuotoja, Seimo narė 2019-2020 m., vasario 21 d. savo FB parašė: LR Konstitucijos 15 straipsnis skelbia: Valstybės herbas – baltas Vytis raudoname lauke. Valstybės herbą, vėliavą ir jų naudojimą nustato įstatymai.
Lietuvos Respublikos valstybės herbo, kitų herbų ir herbinių ženklų įstatymas skelbia:
"Lietuvos valstybės herbas yra Vytis: herbinio skydo raudoname lauke vaizduojamas baltas (sidabrinis) šarvuotas raitelis ant balto (sidabrinio) žirgo, laikantis dešinėje rankoje virš galvos iškeltą baltą (sidabrinį) kalaviją. Prie raitelio kairiojo peties kabo mėlynas skydas su dvigubu geltonu (auksiniu) kryžiumi. Žirgo balnas, gūnia, kamanos ir diržai mėlyni. Kalavijo rankena, kamanų žąslai, balno kilpa ir pentinas, makšties bei žirgo aprangos metaliniai sutvirtinimai ir pasagos geltoni (auksiniai).
Įstatymo 3 straipsnis nurodo:
Lietuvos Respublikos piliečiai, kiti asmenys privalo gerbti herbus, herbines vėliavas, herbinius ženklus, herbinius antspaudus.
Herbai, herbinės vėliavos, herbiniai ženklai, herbiniai antspaudai turi atitikti savo etalonus ir projektus.
Naudoti herbus, herbines vėliavas, herbinius ženklus, herbinius antspaudus, neatitinkančius savo etalonų ir projektų, taip pat pažeidžiant šį įstatymą ir kitus teisės aktus, DRAUDŽIAMA.
O ką matome šioje nuotraukoje? Moterimi paverstas Vytis akivaizdžiai pažeidžia įstatymus, neatitinka Konstitucijos. Viešai tyčiojamasi ir demonstruojama nepagarba valstybės simboliams.
Beje, už valstybės simbolių išniekinimą yra numatyta netgi baudžiamoji atsakomybė. Bet šiuo atveju nėra net menkiausio įspėjimo. Jokia institucija nereaguoja. Nieko neįvyko? Na, taip, tai ne R.Ozolo portretas Vasario 16-ąją.
Signatarų namai, renginys "Atsiimti istoriją - atsiimti ateitį", 2022 m.vasario 17 d.
P.S. O kaip vertinti štai tokį Lietuvos Valstybės herbo variantą? Jis bent nebuvo eksponuojamas ant Signatarų namų balkono. Gal prokuratūra, pagaliau, gali įvertinti pasityčiojimus iš valstybės herbo? O gal mūsų valstybėje Konstitucija nebegalioja?
Lenkijos prezidentas Andžejus Duda su Ukrinos prezidentu Vladimiru Zelenskiu vakar Kijeve vos nepametė Gitano Nausėdos. Jau Prezidentūros tarpduryje, laimei, prisiminė mūsų „aukštą gražuolį“, stabtelėjo, apsidairė, ir šiam prišokus, Zelenskis ėmė jam spausti ranką. O gal geriau būtų pametę „gražuolį“ kur Kijeve, pakariutų jis ten už „demokratiją“, „europines vertybes“, mums būtų ramiau. Iš jo mums vis tiek, kaip iš ožio pieno.
Šiandien buvo daug kalbančių galvų, kvailų, ar iškvailintų, kas dabar supras.
Buvo ir Rolando Paulausko pasisakymas „Respublikoje“. Jis pasakė: „Kalbant apie Lietuvą, tai ypatinga blogybė yra ta, kad mes, būdami Europos Sąjungos nariai, pasirinkome būti ne su ES, o su anglosaksais“.
Paulausko nuomone, JAV stengiasi kariauti kitų rankomis - šiuo atveju Ukrainos, Lietuvos, Lenkijos ir Europos Sąjungos. Jis pažymėjo: „Per 4-5 valandas Ukrainos karinės infrastruktūros neliko - nei karo aviacijos, nei laivyno, nei iš esmės sausumos pajėgų ginkluotės, kuri liko susprogdintuose sandėliuose... Aš visada sakiau: mes ginklais negalime nieko laimėti. O tikėtis, kad mus rems tas tolimas mūsų „draugas", apkritai yra nesąmonė. Ką pasakė šitas „draugas" šią naktį Ukrainai? Pasakė, kad nė vieno Amerikos kario Ukrainoje nebus. Tas pats būtų ir mūsų atžvilgiu. Aš niekaip nesuprantu, iš kur mūsų žmonėse yra tiek daug to kvailo tikėjimo, kad mus kažkas gins? Kas vyksta tų žmonių galvose? Man pirmiausia rūpi išlaikyti Lietuvos valstybingumą, nes jam jau iškilo grėsmė, kaip ir Ukrainos valstybingumui. Jeigu mes eisime tuo pačiu keliu, kaip iki šiol, tai baigsime liūdnai.“
Protingų Lietuvoje niekas neklauso, o šiandien mano girdėti valdančiųjų pasisakymai nesuteikia optimizmo. Melodija ta pati: „Marš! Marš! Tra-ta-ta!"
Vladimiras Putinas: Brangūs Rusijos piliečiai! Brangūs draugai!
Šiandien man vėl kyla būtinybė grįžti prie tragiškų įvykių Donbase ir svarbiausių klausimų, susijusių su pačios Rusijos saugumo užtikrinimu.
Pradėsiu nuo to, ką sakiau šių metų vasario 21 d. kalboje. Turiu omenyje tai, kas mums kelia ypatingą susirūpinimą ir rūpestį, - esmines grėsmes, kurias neatsakingi Vakarų politikai metai iš metų žingsnis po žingsnio kelia mūsų šaliai. Turiu omenyje NATO bloko plėtrą į rytus, jo karinės infrastruktūros artėjimą prie Rusijos sienų.
Gerai žinoma, kad jau 30 metų atkakliai ir kantriai bandome susitarti su pirmaujančiomis NATO šalimis dėl vienodo ir nedalomo saugumo Europoje principų. Atsakydami į mūsų pasiūlymus nuolat susidurdavome su ciniška apgaule ir melu arba bandymais daryti spaudimą ir šantažą, o Šiaurės Atlanto aljansas, nepaisydamas visų mūsų protestų ir nuogąstavimų, nuolat plečiasi. Karo mašina juda ir, kartoju, artėja prie mūsų sienų.
Kodėl visa tai vyksta? Kodėl tokia arogantiška nuostata kalbėti iš savo išskirtinumo, neklystamumo ir leistinumo pozicijos? Iš kur toks atsainus ir atsainus požiūris į mūsų interesus ir visiškai teisėtus reikalavimus?
Atsakymas aiškus, suprantamas ir akivaizdus. Aštuntojo dešimtmečio pabaigoje Sovietų Sąjunga susilpnėjo, o vėliau žlugo. Visa tuometinė įvykių eiga yra gera pamoka mums šiandien; ji įtikinamai parodė, kad galios ir valios paralyžius yra pirmas žingsnis į visišką degradaciją ir užmarštį. Kai kuriam laikui praradome pasitikėjimą, pasaulyje buvo pažeista jėgų pusiausvyra.
Dėl to susidarė padėtis, kai ankstesnės sutartys ir susitarimai faktiškai nebegalioja. Įtikinėjimai ir prašymai nepadėjo. Viskas, kas netinka hegemonui, t. y. valdžiai, paskelbiama archajiška, pasenusia ir nereikalinga. Ir atvirkščiai: viskas, kas jiems atrodo naudinga, pateikiama kaip galutinė tiesa, kuri bet kokia kaina, grubiai, bet kokiomis priemonėmis stumiama į priekį. Nepritariantys yra laužomi per kelius.
Tai, apie ką dabar kalbu, liečia ne tik Rusiją ir ne tik mus. Tai susiję su visa tarptautinių santykių sistema, o kartais net su pačiomis JAV sąjungininkėmis. Po SSRS žlugimo faktiškai prasidėjo pasaulio persiskirstymas, o nusistovėjusios tarptautinės teisės normos - svarbiausios, pagrindinės, priimtos baigiantis Antrajam pasauliniam karui ir iš esmės įtvirtinusios jo rezultatus - ėmė trukdyti tiems, kurie pasiskelbė nugalėtojais šaltajame kare.
Žinoma, praktiniame gyvenime, tarptautiniuose santykiuose, juos reguliuojančiose taisyklėse, reikėjo atsižvelgti į pasaulinės situacijos ir pačios jėgų pusiausvyros pokyčius. Tačiau tai turėjo būti daroma profesionaliai, sklandžiai, kantriai, atsižvelgiant ir gerbiant visų šalių interesus ir suprantant jų atsakomybę. Bet ne - tai euforijos iš absoliutaus pranašumo būsena, savotiškas šiuolaikinis absoliutizmas, be to, žemo bendrosios kultūros lygio ir arogancijos tų, kurie parengė, priėmė ir prastūmė tik sau naudingus sprendimus, fone. Situacija ėmė klostytis kitaip.
Pavyzdžių toli ieškoti nereikia. Pirma, prieš Belgradą buvo įvykdyta kruvina karinė operacija be jokio JT Saugumo Tarybos leidimo. Keletą savaičių be perstojo bombarduojami civiliniai miestai, gyvybę palaikanti infrastruktūra. Turime priminti šiuos faktus, nes kai kurie Vakarų kolegos nemėgsta prisiminti tų įvykių, o kai apie juos kalbame, jie nori nurodyti ne tarptautinės teisės normas, o aplinkybes, kurias interpretuoja savo nuožiūra.
Vėliau sekė Irakas, Libija ir Sirija. Neteisėtas karinės jėgos panaudojimas prieš Libiją ir visų JT Saugumo Tarybos sprendimų Libijos klausimu iškraipymas privedė prie visiško valstybės sunaikinimo, sukūrė didžiulį tarptautinio terorizmo židinį ir įstūmė šalį į humanitarinę katastrofą bei į vis dar tebesitęsiančio ilgo pilietinio karo bedugnę. Tragedija, pražudžiusi šimtus tūkstančių, milijonus žmonių ne tik Libijoje, bet ir visame regione, sukėlė masinį pabėgimą iš Šiaurės Afrikos ir Artimųjų Rytų į Europą.
Panašus likimas ištiko ir Siriją. Vakarų koalicijos kariniai veiksmai šios šalies teritorijoje be Sirijos vyriausybės sutikimo ir JT Saugumo Tarybos leidimo yra ne kas kita, kaip agresija ir intervencija.
Tačiau invazija į Iraką, žinoma, taip pat neturinti jokio teisinio pagrindo, šioje serijoje užima ypatingą vietą. Pretekstu jie pasirinko tariamai patikimą Jungtinių Valstijų turimą informaciją apie Irake esančius masinio naikinimo ginklus. Norėdamas tai įrodyti viešai, viso pasaulio akivaizdoje JAV valstybės sekretorius pakratė kažkokią tūbelę su baltais milteliais, patikindamas visus, kad tai buvo Irake kuriamas cheminis ginklas. Paskui paaiškėjo, kad tai buvo prasimanymas, blefas: Irake nebuvo jokių cheminių ginklų. Neįtikėtina, nuostabu, bet faktas lieka faktu. Buvo meluojama aukščiausiu valstybiniu lygmeniu ir iš JT tribūnos. Tai lėmė didžiulius nuostolius, destrukciją ir neįtikėtiną terorizmo bangą.
Apskritai atrodo, kad beveik visur, daugelyje pasaulio regionų, kur Vakarai ateina įvesti savo tvarką, lieka kruvinos, negyjančios žaizdos, tarptautinio terorizmo ir ekstremizmo opos. Viskas, ką minėjau, yra patys baisiausi, bet toli gražu ne vieninteliai tarptautinės teisės nepaisymo pavyzdžiai.
Mūsų šalies pažadai neišplėsti NATO nė per centimetrą į rytus taip pat yra tarp jų. Pakartosiu: jie buvo apgauti arba, liaudiškai tariant, paprasčiausiai nuvyti. Taip, dažnai girdime, kad politika yra nešvarus verslas. Galbūt, bet ne toks purvinas, ne tokiu mastu. Juk toks apgaulingas elgesys prieštarauja ne tik tarptautinių santykių principams, bet visų pirma visuotinai pripažintoms moralės ir etikos normoms. Kur čia yra teisingumas ir tiesa? Tik melas ir veidmainystė.
Beje, patys Amerikos politikai, politologai ir žurnalistai rašo ir sako, kad pastaraisiais metais JAV viduje buvo sukurta tikra "melo imperija". Sunku su tuo nesutikti - taip ir yra. Tačiau nereikia būti kukliems: JAV vis dar yra didi šalis, sistemą formuojanti galybė. Jos palydovai ne tik nuolankiai ir paklusniai jai pritaria, bet ir kiekviena proga dainuoja kartu su ja, kopijuoja jos elgesį ir entuziastingai priima jos siūlomas taisykles. Todėl pagrįstai galima drąsiai teigti, kad visas vadinamasis Vakarų blokas, kurį pagal savo paveikslą ir panašumą suformavo JAV, yra ta pati "melo imperija".
Kalbant apie mūsų šalį, po SSRS žlugimo, kai naujoji modernioji Rusija buvo beprecedentiškai atvira, pasirengusi sąžiningai bendradarbiauti su JAV ir kitais Vakarų partneriais ir faktiškai vienašališkai nusiginkluoti, jie iš karto bandė mus sutriuškinti, pribaigti ir galutinai sunaikinti. Būtent taip nutiko 9-ajame dešimtmetyje ir 10-ojo dešimtmečio pradžioje, kai vadinamieji kolektyviniai Vakarai aktyviai rėmė separatizmą ir samdinių gaujas pietų Rusijoje. Kiek aukų ir nuostolių tai mums kainavo, kokius išbandymus teko patirti, kol galiausiai sulaužėme tarptautinio terorizmo Kaukaze stuburą. Mes tai prisimename ir niekada nepamiršime.
Tiesą sakant, dar visai neseniai nesiliovė bandymai panaudoti mus savo interesams, sunaikinti mūsų tradicines vertybes ir primesti mums savo pseudovertybes, kurios mus, mūsų žmones, iš vidaus žlugdytų, tas nuostatas, kurias jie jau agresyviai diegia savo šalyse ir kurios tiesiogiai veda į degradaciją ir išsigimimą, nes prieštarauja pačiai žmogaus prigimčiai. Taip nebus, tai dar niekam nepadėjo. Tai nepavyks ir dabar.
Nepaisant visko, 2021 m. gruodį dar kartą pabandėme susitarti su JAV ir jų sąjungininkais dėl saugumo principų Europoje ir dėl NATO plėtros. Viskas veltui. JAV pozicija nepasikeitė. Jie nemano, kad būtina susitarti su Rusija šiuo mums svarbiu klausimu, jie siekia savo tikslų ir nepaiso mūsų interesų.
Ir, žinoma, tokioje situacijoje kyla klausimas: ką daryti toliau, ko tikėtis? Iš istorijos gerai žinome, kad 40-aisiais ir 41-ųjų pradžioje Sovietų Sąjunga darė viską, kas įmanoma, kad užkirstų kelią karo pradžiai arba bent jau ją atitolintų. Tai daryti, be kita ko, stengiantis pažodžiui iki paskutinės minutės neprovokuoti potencialaus agresoriaus, neatlikti arba atidėti būtiniausius, akivaizdžius veiksmus, skirtus pasirengti atremti neišvengiamą puolimą. Ir tie žingsniai, kurių galiausiai buvo imtasi, buvo katastrofiškai pavėluoti.
Todėl šalis nebuvo visiškai pasirengusi nacistinės Vokietijos invazijai, kuri 1941 m. birželio 22 d. užpuolė mūsų tėvynę nepaskelbusi karo. Priešas buvo sustabdytas, o vėliau sutriuškintas, tačiau tai kainavo milžiniškus nuostolius. Bandymas įtikti agresoriui Didžiojo Tėvynės karo išvakarėse buvo klaida, kuri brangiai kainavo mūsų tautai. Per pirmuosius kovos mėnesius praradome didžiules strategiškai svarbias teritorijas ir milijonus žmonių. Antrą kartą tokios klaidos nedarysime, neturime teisės.
Tie, kurie siekia viešpatauti pasaulyje, viešai, nebaudžiamai ir, pabrėžiu, be jokio pagrindo skelbia mus, Rusiją, savo priešais. Šiandien jos iš tiesų turi didelių finansinių, mokslinių, technologinių ir karinių pajėgumų. Mes tai žinome ir objektyviai vertiname grėsmes, kurios nuolat skamba mūsų adresu ekonomikos srityje, taip pat savo gebėjimą pasipriešinti šiam įžūliam ir nuolatiniam šantažui. Pasikartosiu, mes juos vertiname be iliuzijų, labai realistiškai.
Karinėje srityje šiuolaikinė Rusija, net ir žlugus SSRS ir praradusi didžiąją dalį savo potencialo, šiandien yra viena galingiausių branduolinių valstybių pasaulyje, be to, ji turi tam tikrų pranašumų, susijusių su daugeliu moderniausių ginklų. Todėl neturėtų kilti abejonių, kad tiesioginis išpuolis prieš mūsų šalį reikštų pralaimėjimą ir skaudžias pasekmes bet kuriam potencialiam agresoriui.
Tačiau technologijos, įskaitant gynybos technologijas, sparčiai keičiasi. Vadovavimas šioje srityje keitėsi ir keisis iš rankų į rankas, tačiau karinė plėtra prie mūsų sienų esančiose teritorijose, jei leisime, išliks dešimtmečius, o gal ir amžinai, ir kels vis didesnę, visiškai nepriimtiną grėsmę Rusijai.
Jau dabar, NATO plečiantis į rytus, mūsų šalies padėtis kasmet blogėja ir tampa vis pavojingesnė. Be to, pastarosiomis dienomis NATO vadovybė aiškiai kalbėjo apie būtinybę paspartinti, priversti aljanso infrastruktūrą judėti link Rusijos sienų. Kitaip tariant, jie griežtina savo poziciją. Mes nebegalime tiesiog stebėti, kas vyksta. Tai būtų visiškai neatsakinga iš mūsų pusės.
Mums nepriimtina tolesnė Šiaurės Atlanto aljanso infrastruktūros plėtra, prasidėjusi karinė plėtra Ukrainos teritorijose. Problema, žinoma, nėra susijusi su pačia NATO organizacija - ji yra tik JAV užsienio politikos priemonė. Problema ta, kad gretimose su mūsų teritorijose - atkreipiu dėmesį, mūsų pačių istorinėse teritorijose - kuriama "anti-Rusija", kuri yra visiškai kontroliuojama iš išorės, intensyviai apgyvendinama NATO šalių ginkluotosiomis pajėgomis ir aprūpinama moderniausia ginkluote.
JAV ir jų sąjungininkėms tai yra vadinamoji Rusijos sulaikymo politika, akivaizdus geopolitinis pelnas. Tačiau mūsų šaliai tai galiausiai yra gyvybės ir mirties klausimas, mūsų, kaip tautos, istorinės ateities klausimas. Ir tai nėra perdėta - tiesiog taip yra. Tai reali grėsmė ne tik mūsų interesams, bet ir pačiam mūsų valstybės egzistavimui, jos suverenitetui. Tai raudona linija, apie kurią ne kartą buvo kalbėta. Jie ją peržengė.
Šiame kontekste situacija Donbase. Matome, kad jėgos, 2014 m. įvykdžiusios perversmą Ukrainoje, užgrobusios valdžią ir išlaikiusios ją iš esmės dekoratyviomis rinkimų procedūromis, galutinai atsisakė taikiai išspręsti konfliktą. Aštuonerius metus, be galo ilgus aštuonerius metus, darėme viską, kas įmanoma, kad situacija būtų išspręsta taikiomis politinėmis priemonėmis. Viskas veltui.
Kaip sakiau savo ankstesniame kreipimesi, į tai, kas ten vyksta, negalima žiūrėti be užuojautos. Buvo tiesiog neįmanoma ilgiau tai ištverti. Reikėjo nedelsiant sustabdyti šį košmarą - genocidą prieš milijonus ten gyvenančių žmonių, kurie tikisi tik Rusijos, kurie tikisi tik jūsų ir manęs. Būtent šie žmonių siekiai, jausmai ir skausmas buvo pagrindinis mūsų sprendimo pripažinti Donbaso liaudies respublikas motyvas.
Manau, kad tai svarbu pabrėžti dar kartą. NATO vadovaujančios šalys, siekdamos savo tikslų, remia kraštutinius nacionalistus ir neonacius Ukrainoje, kurie savo ruožtu niekada neatleis Krymo ir Sevastopolio gyventojams už jų laisvą pasirinkimą susijungti su Rusija.
Jie, žinoma, eis į Krymą, kaip ir į Donbasą, su karu, kad žudytų taip, kaip Didžiojo Tėvynės karo metais žudė beginklius žmones Ukrainos nacionalistų, Hitlerio kolaborantų, baudžiamosios gaujos. Jie taip pat atvirai reiškia pretenzijas į daugybę kitų Rusijos teritorijų.
Visa įvykių eiga ir gaunamos informacijos analizė rodo, kad Rusijos ir šių jėgų susidūrimas yra neišvengiamas. Tai tik laiko klausimas: jie ruošiasi, laukia tinkamo momento. Dabar jie taip pat teigia turintys branduolinių ginklų. Neleisime, kad taip nutiktų.
Kaip jau minėjau anksčiau, po SSRS žlugimo Rusija pripažino naujas geopolitines realijas. Gerbiame ir toliau gerbsime visas naujai susikūrusias posovietinės erdvės šalis. Gerbiame ir toliau gerbsime jų suverenitetą, o to pavyzdys - pagalba, kurią suteikėme Kazachstanui, susidūrusiam su tragiškais įvykiais ir iššūkiais jo valstybingumui ir vientisumui. Tačiau Rusija negali jaustis saugi, negali vystytis, negali egzistuoti, kai iš dabartinės Ukrainos teritorijos nuolat kyla grėsmė.
Norėčiau priminti, kad 2000-2005 m. mes karinėmis priemonėmis kovojome su teroristais Kaukaze, apgynėme savo valstybės vientisumą ir išsaugojome Rusiją. 2014 m. parėmėme Krymo ir Sevastopolio gyventojus. 2015 m. panaudojome savo ginkluotąsias pajėgas, kad pastatytume patikimą užtvarą teroristų skverbimuisi iš Sirijos į Rusiją. Kito būdo apsiginti nebuvo.
Tas pats vyksta ir dabar. Mums su jumis paprasčiausiai neliko kitos galimybės apginti Rusiją, mūsų žmones, kaip tik ta, kuria būsime priversti pasinaudoti šiandien. Aplinkybės reikalauja veikti ryžtingai ir nedelsiant. Donbaso liaudies respublikos paprašė Rusijos pagalbos.
Atsižvelgdamas į tai, vadovaudamasis Jungtinių Tautų Chartijos 7 dalies 51 straipsniu, gavęs Rusijos Federacijos Tarybos sankciją ir įgyvendindamas draugystės ir savitarpio pagalbos sutartis su Donecko Liaudies Respublika ir Luhansko Liaudies Respublika, kurias šių metų vasario 22 d. ratifikavo Federalinis Susirinkimas, priėmiau sprendimą vykdyti specialią karinę operaciją.
Jos tikslas - apsaugoti žmones, kuriuos Kijevo režimas aštuonerius metus žiauriai išnaudojo ir vykdė genocidą. Šiuo tikslu sieksime demilitarizuoti ir denacifikuoti Ukrainą ir patraukti atsakomybėn tuos, kurie įvykdė daugybę kruvinų nusikaltimų prieš civilius gyventojus, įskaitant Rusijos Federacijos piliečius.
Tuo pačiu metu mūsų planuose nėra Ukrainos teritorijų okupacijos. Neketiname niekam nieko primesti jėga. Kartu girdime, kad pastaruoju metu Vakaruose vis dažniau pasigirsta pareiškimų, jog sovietų totalitarinio režimo pasirašyti dokumentai, įtvirtinantys Antrojo pasaulinio karo rezultatus, nebeturėtų būti įgyvendinami. Koks atsakymas į šį klausimą?
Antrojo pasaulinio karo rezultatai yra šventi, kaip ir mūsų žmonių aukos ant pergalės prieš nacizmą aukuro. Tačiau tai neprieštarauja aukštoms žmogaus teisių ir laisvių vertybėms, pagrįstoms pokario dešimtmečių realijomis. Ji taip pat nepanaikina JT Chartijos 1 straipsnyje įtvirtintos tautų apsisprendimo teisės.
Norėčiau priminti, kad nei kuriant SSRS, nei po Antrojo pasaulinio karo niekas niekada neklausė žmonių, gyvenančių teritorijose, kurios šiandien sudaro Ukrainą, kaip jie norėtų tvarkyti savo gyvenimą. Mūsų politika grindžiama laisve, kiekvieno žmogaus pasirinkimo laisve lemti savo ir savo vaikų ateitį. Manome, kad svarbu, jog šia teise - teise rinktis - galėtų pasinaudoti visos dabartinės Ukrainos teritorijoje gyvenančios tautos, visi, kurie to nori.
P.S. Mano nuomone, Ukraina nėra mūsų kaimynas, todėl mums nėra ko kištis. Lietuvai reikia leikytis neutraliteto. Slavai susitars, o mūsų valstybės gali ir nelikti.
"Lietuvos valstybės herbas yra Vytis: herbinio skydo raudoname lauke vaizduojamas baltas (sidabrinis) šarvuotas raitelis ant balto (sidabrinio) žirgo, laikantis dešinėje rankoje virš galvos iškeltą baltą (sidabrinį) kalaviją. Prie raitelio kairiojo peties kabo mėlynas skydas su dvigubu geltonu (auksiniu) kryžiumi. Žirgo balnas, gūnia, kamanos ir diržai mėlyni. Kalavijo rankena, kamanų žąslai, balno kilpa ir pentinas, makšties bei žirgo aprangos metaliniai sutvirtinimai ir pasagos geltoni (auksiniai).
