D. Razauskas. Lietuvos Apvaizda: Gegužės 3-osios konstituciją prisimenant

 

Pažaiskime tokį vaizduotės žaidimą. Įsivaizduokime, kad yra tam tikra mistinė jėga, antgamtinė galybė, kurios tikslas – saugoti Lietuvą ir jos vidinę esmę, dvasinį branduolį. Savotiškas Lietuvos angelas sargas. Nelyginant žydų Jahvė. Šiuolaikiškiau tariant, galingas kolektyvinės tautinės pasąmonės veiksnys.

Tam kartui tiesiog pavadinkime jį Lietuvos geopolitine Apvaizda. O kadangi žaidžiame, tai pamėginkime įsivaizduoti tikrovę jos akimis.

XVIII a. pabaiga. Lietuvos valdovai seniai sulenkėję, visai sulenkėjęs jau ir laisvųjų piliečių, vadinamųjų bajorų, luomas (išskyrus vieną kitą išimtį, kuri tik paryškina taisyklę).

Žemdirbiai seniai įbaudžiavinti ir nežmoniškai užuiti, pažeminti, tiesiog suminti į žemę, ką tik numalšintas valstiečių sukilimas. Ir dauguma jų tebėra lietuviai tik todėl, kad liko atskirti išvis nuo bet kokios kultūros.

Senoji dvasinė tradicija, autentiškas lietuviškas dvasingumas užgniaužtas, jo žarijas užkampiuose baigia gesinti jėzuitų misijos. Bažnyčia paversta galingu polonizacijos įrankiu.

Tiesa, rytuose lietuviai nuo seno virsta pirmiausia gudais, tik paskui kai kurie lenkais, bet tai jau nebesvarbu – svarbu, kad jie nebe lietuviai.

Tik valstybė iš įsibėgėjimo tebesivadina Abiejų Tautų Respublika. Ir štai pagaliau priimama Gegužės 3-osios konstitucija, kurioje ši paskutinė „klaida“ ištaisyta – Lietuvos joje nė vardo nebėra. Bėra viena Lenkija, kelis šimtmečius godžiai rijusi Lietuvą ir štai pagaliau gurktelėjusi bei užvėrusi nasrus. Beliko pabaigti virškinti ir skaniai atsirūgti.

Dainius Razauskas | Alkas.lt, J. Vaiškūno nuotr.

Mūsų įsivaizduojamoji Lietuvos Apvaizda, kad ir kokia kantri bei nuolaidi, su tuo taikstytis nebegali. Buvusioji Abiejų Tautų Respublika virto Lietuvos kapu netgi be užrašo antkapyje, todėl nuo šiol ji nebėra įmanoma. Arba šita valstybė, arba Lietuva. Arba – arba. Kadangi mūsų įsivaizduojamosios Apvaizdos tikslas – Lietuva, vadinasi, šita buvusi „abiejų tautų“ valstybė privalo žlugti.

Kaip tai būtų galima padaryti?

Kaipgi kitaip – žinoma, pasinaudojant susidariusia geopolitine padėtimi, pasitelkiant agresyvias kaimynes.

Ir trys agresyvios kaimynės ilgai nelaukusios sudrasko šitą valstybę į gabalus. Lietuva atitenka Rusijai.

***

Nuo vilko ant meškos? Taip, tačiau skrandis kitas, ir virškina jis kitaip, iš kito galo: Lenkija buvo „strateginis partneris“, o Rusija – atviras priešas. Atsiranda įtrūkis, šviesos plyšelis, bent mažytė viltis atsipeikėti.

Simonas Daukantas, Jonas Basanavičius, Jonas Mačiulis-Maironis, daugybė šviesiausio Lietuvos jaunimo važiuoja mokytis ir dirbti nebe į Varšuvą (Vincas Kudirka ten sėdi kalėjime), bet į Maskvą ir Peterburgą. Ir palengva atsipeikėja, atsitokėja. Prisimena esą lietuviai, turintys Tėvynę. Nebe Lenkiją ir, žinoma, ne Rusiją – dėl to niekada nebuvo nei abejonių, nei pagundų. Jie atranda Tėvynę Lietuvą. Ir sukyla dirbti Tėvynei Lietuvai.

Ir štai – nepavykus trims ginkluotiems „lenkiškiems“ sukilimams, pavyksta dvasinis kultūrinis lietuvių sukilimas. Knygnešių sukilimas. Pakeliui lyg atsitiktinai panaikinama baudžiava (Apvaizda taip ir veikia). Lietuviškoji tautinė mokykla prie balanos ir verpimo ratelio prikelia Lietuvą beveik iš mirusių.

Taip, pakraščiai ir miestų apylinkės tebelenkėja, tebegudėja, bet krūtinėje jau vėl plaka lietuvio širdis. Lietuva gyva. Belieka mokytis, dirbti, sulaukti palankių geopolitinių aplinkybių ir susigrąžinti valstybę.

Lenkija, žinoma, šito dovanoti negali ir netrunka atvirai parodyti savo tikrąjį veidą. Ilgaamžis „strateginis partneris“ vėl pražioja vilko nasrus ir klasta bei ginklu ginklu užgrobia trečdalį ką tik atgimusios Lietuvos – visą visą Rytų Lietuvą su sostine Vilniumi, ir tik budri lietuvių kontržvalgyba išgelbsti Kauną.

Užgrobtasis Vilniaus kraštas visus dvidešimt okupacijos metų per valdišką administraciją ir Bažnyčią nuosekliai ir nuožmiai lenkinamas. Lietuviai neturi jokių „žmogaus“ teisių, nei pirkti parduoti, nei prisipažinti savo tautybės, neturi teisės nė prasižioti, nė melstis lietuviškai bažnyčioje. Bent kokias teises įgyja tik tas, kuris apsisprendžia būti lenku, „tikruoju žmogumi“.

***

Kitos kaimynės – fašistinė Vokietija, juolab bolševikinė Rusija – irgi ne pyragai. Bet mūsų geopolitinės Apvaizdos dėka Lietuva vis dėlto atgauna tiek Klaipėdos kraštą, tiek išsvajotąjį Vilnių, kad ir praradusi beveik visą Rytų Lietuvą nuo Naručio ligi Gardino su svarbiausiomis istorinėmis pilimis, kuri XX a. pradžioje, nors jau būdama dvikalbė ar trikalbė ir aptrintos tautinės savimonės, dar beveik ištisai mokėjo ar bent suprato lietuviškai.

Tiesa, likimas už tai pareikalauja aukštos kainos: daugybė lietuvių partizanų žūsta miške, daugybė tremtinių nukankinama Sibire, daugybė vaduodamiesi pabėga į Vakarus, o likusieji prislegiami naujosios bolševikinės baudžiavos. Tragedija? Taip. Bet holokaustas irgi tragedija, o žydų tauta – išsaugota ir pagaliau laisva savo valstybėje. Jahvė žiaurus, bet savaip globoja Izraelį.

Apvaizda nėra visagalė, ji veikia kaip sugeba. Tai kolektyvinės pasąmonės veiksnys, iš jo nereikia tikėtis aukščiausio sąmoningumo ir švelnios visagalybės. Jis tiesiog stumia tautą išlikimo kryptimi, į šviesą, ir tolydžio kintančiomis aplinkybėmis daro, ką gali. Kaip išeina.

Nors primygtinai rusinami, lietuviai vis dėlto turi lietuvišką mokyklą, rašo ir skaito lietuviškai. Be to, „liaudis“ bolševikų ideologiškai palaikoma, todėl „liaudies kultūrai“ leidžiama gyvuoti, o po jos skraiste nubunda savasis lietuviškas dvasingumas. Širdis plaka. Nors susitraukusi ir prislėgta, Lietuva gyva. Ir sulaukusi progos sukyla į Sąjūdį, susigrąžina valstybę.

***

Tačiau tautinė mokykla nebeatsiranda. Jai pasipriešina dvasiškai paliegę nevisaverčiai lietuviai, pasivadinę intelektualais, nekantraudami Tėvynę iškeisti į turtinguosius „Vakarus“.

Todėl nepriklausomos Lietuvos mokyklose vaikai ne mokomi būti lietuviais, o iš esmės rengiami emigracijai. Jaunimui diegiamas tautinis nevisavertiškumas, siektinu pavyzdžiu nuolat keliama viskas, kas svetima, nelietuviška. (Vaizdus ženklas – jau pirmosiomis Nepriklausomybės dienomis „Svajonė“ virsta „Makdonaldsu“.)

Savas autentiškas dvasingumas vėl nepripažįstamas, atmetami, paminami net bandymai jį žadinti ir gaivinti, išjuokiama „liaudies kultūra“, iš aukštųjų bei viduriniųjų mokyklų pašalinama etnologija.

Socialinė nelygybė vėl įgauna baudžiavos pavidalus. Todėl jaunimas urmu palieka Tėvynę. Ir Lietuva vėl trečdaliu sumažėja, šįsyk prarasdama ne teritoriją, o gyventojus, jaunimą, savo atžalas ir viltį.

„Vakarai, Vakarai!“ O kas nuo mūsų į vakarus pirmiausia? Teisingai: senasis „strateginis partneris“ – Lenkija. Todėl likusioji Lietuva, jau gerokai mažesnė nei XX a. pradžioje ir toliau sparčiai nykstanti, vėl lyg savaime slysta į tuos pačius į seilę tebevarvinančius nasrus.

Valstybės mastu įgyvendinama buvusių „autonomininkų“ diversija – atkakliai tęsiama ir įtvirtinama Rytų Lietuvos (tos jos dalies, kuri šiaip ne taip sugrįžo šiuolaikinei Lietuvai) hibridinė reokupacija.

Lietuva vėl nuosekliai ir atkakliai išduodama Lenkijos naudai, kuri į tai, žinoma, žiūri labai palankiai, noriai pritardama ilgaamžei „strateginei partnerystei“. Ir Lietuva net nebe slysta jai į nasrus, o tiesiog lenda į užpakalį, nebesirinkdama vietos, kuri jai atkišta.

Ir štai 2022 m. pradžioje, prieš pat sausio 13-ąją, Tėvynės išdavikų užvaldytas Seimas priima „trijų raidelių“ įstatymą, tuo pamindamas Nepriklausomos Lietuvos Konstituciją – matyt, supainiojęs ją su ana Gegužės 3-osios konstitucija.

Ką daryti Lietuvos Apvaizdai?

Ką gi kita – žinoma, pasinaudoti susidariusia geopolitine padėtimi ir pasitelkti kitas agresyvias kaimynes.

***

Padarinių ilgai laukti nereikia: Rusija ilgai nelaukusi užpuola… Ukrainą.

Ukraina su Lietuva kažkada sudarė vieną valstybę, nuo kurios Ukrainą paskui buvo atplėšusi ir sau prisiskyrusi Lenkija. Paskui Ukraina kartu su Lietuva priklausė Rusijai. Kalbama, kad Putinas kurį laiką dvejojęs, ką pirma „atsiimti“ – Ukrainą ar Pabaltijį. Ir tik Apvaizda paskutinę akimirką lėmusi jo sprendimą…

Lietuvos Apvaizda veikia ne viena, ji privalo skaitytis su kitų tautų Apvaizdomis. Tik mums tai neturi rūpėti. Mums turi rūpėti, ką ji sako mums. O mums tai tiesioginis ir labai rūstus perspėjimas: „Jeigu vėl slysite Lenkijai į nasrus (arba lįsite į užpakalį), vėl užleisiu ant jūsų Rusiją.“

Ne mažiau rūstus nei Jahvės perspėjimai žydams, sudarantys žydų istorijos šerdį, pradedant Senuoju Testamentu.

Kadangi žaidžiame vaizduotės žaidimą, tai dabar pamėginkime įsivaizduoti, kaip mes – ne kas nors kitas, ne kiti, o mes, lietuviai – susidariusioje padėtyje galėtume pristabdyti ar net iš esmės sustabdyti Rusijos agresiją Ukrainoje, prisidėti prie galutinės ukrainiečių ir visų mūsų pergalės, apginti tautų laisvę ir lygiateisę sandraugą.

Pradžiai patarčiau nedelsiant atšaukti „trijų raidelių“ įstatymą ir įteisinti tikrai dorą dviejų lapų, arba latviškąją, asmenvardžių valstybės dokumentuose rašybą. Bent jau eksperimento dėlei. Ir pažiūrėti, kas bus.

Žinoma, būtina atitaisyti viską, kas tapo iškreipta, mokyklose visuotinai įvesti mokymą valstybine lietuvių kalba ir pagal lietuvišką valstybinę programą, atkurti tikrą tautinę mokyklą, pripažinti savą lietuviškąjį dvasingumą ir jį visokeriopai skatinti bei ugdyti ir t. t.

Visa, kas būtina, atlikus, Rusijos meška veikiausiai pritūptų šalia rami kaip kitados Smurgainių lokių dresiravimo akademijoje. Taip bent jau man kužda Lietuvos geopolitinė Apvaizda.

O jeigu ne…

https://alkas.lt/2023/05/02/d-razauskas-lietuvos-apvaizda-geguzes-3-osios-konstitucija-prisimenant/

Advokatas Erikas Pavlovičius apie konkursą „Lietuvos balsas“. Aš jam pritariu

Advokatas Erikas Pavlovičius apie konkursą „Lietuvos balsas“ pasakė (video 59:25):

Jeigu Lietuva yra įmonė, o ne valstybė, tai vakar mačiau „Lietuvos balsas“, tai Lietuvos respublikos balsas buvo juodaodis. Aš nieko prieš dainininką, bet gal tai ne lietuvis, aš taip galvoju, tada tokia laida neturėtų būti „Lietuvos balsas“, o tokia laida turėtų būti greičiausiai pavadinta „Balsas Lietuvoje“. Tai tada būtų teisinga. Aš nieko prieš šį dainininką, bet jei tai Lietuvos, tai juodaodis ar kitatautis, aš nieko nenoriu pažeminti šioje dalyje, jei jis nėra Lietuvos respublikos pilietis, nežinau ar tai buvo teisinga. Lietuvos balsą padaryti kažkurios Afrikos valstybės dainininką Lietuvos ikona. Tai buvo priimta ne dėl to, kad jis džiaugėsi ir sakė „Slava Ukraine“, ar „aš afrikietis“, ne dėl to, o dėl to, kad tai buvo strategija. Tiesiog parodyti, kad mes niekas, tiesiog parodyti ideologijos pradžią.Tiesiog parodyti, kaip sakė viena konservatorė, kad Lietuva pati puikiausia, kai ji neturi sienų, tai suprantama neturi valstybės, tai tiesiog gyvena kažkokia saujelė žmonių. Tai ir yra korporacija. 

https://www.youtube.com/watch?v=cNWSe8f5NW4

Diana Mockutė Trečiakauskienė FB parašė:

"(...)Anyanya nuo 2009 m. gyvena Ukrainoje, pastarąjį laiką Bučoje. Ukrainoje baigė mediciną, pagal specialybę chirurgas, iš pašaukimo atlikėjas. Šią šalį vadina savo antraisiais namais.

Sveikas , stiprus (bent atrodo) vyras, medikas, tebevykstančio karo metu pabėgo iš antrųjų namų į Lenkiją, ten iš draugo sužinojo apie šalį, kurioje prieglobstininkai yra be proto mylimi, turi didesnes teises , nei patys lietuviai ir atvyko pažiūrėti, ar tiesa"(...).

Po konkurso sulaukiau dėdės skambučio iš Kauno. Jis piktinosi finalo balsavimo rezultatais, kurie labai staiga pakito Anyanya naudai, tendencingomis pagyromis jo atžvilgiu balsavimo metu. 

- "Lietuvos balsas" iš Nigerijos. Kas gali būti kvailiau? - sakė dėdė. Aš jam pritariau ir pratęsiau mintį:

"Kol dirbai Kauno Halėje, tuomet "Žalgiris" buvo lietuviškas, kaip ir pridera šį vardą reprezentuojančiai komandai, o dabar šioje komandoje pilna štai tokių juodaodžių anyanyjų. Ir eina, ir serga, ir pinigus moka... Pripratino kvailelių akis ir jie neskiria nei spalvų, nei Lietuvos nuo Nigerijos. Tai baisi mūsų Tautos tragedija ir gudrus globalistų planas, kad nacionalines valstybes naikinti."

Mane galima rasti: VK https://vk.com/id460381786, Telegram  https://t.me/lebionka,

https://faktai1001.blogspot.com ir https://lebionka.blogspot.com (vpn).

Didysis pakeitimas ir jo metraštininkai. Elena Kondratjeva-Salgero (Prancūzija)

Jei dėl likimo ar aplinkybių iki šiol nieko apie tai negirdėjote ir eisite tiesiai į Vikipediją, pirmiausia gausite paprasčiausią politkorektišką numanomo turinio šabloną: Terminas "didysis pakeitimas" yra kraštutinių dešiniųjų sąmokslo teorijos elementas, kurį 2010 m. įvedė prancūzų rašytojas René Camus.

Jei esate atkaklesni ir smalsesni ir parodysite išskirtinį žingeidumą, jūs atsiplėšite nuo "Vikipedijos", peržiūrėsite paieškas ir aptiksite įdomią šios terminologijos raidą. 

Jūs Sužinosite, kad originalus išsireiškimas buvo visai ne "kraštutinių dešiniųjų elementų", vadovaujamų konservatyvaus prancūzų rašytojo, formuluotė, o pirmą kartą pasirodė seniai pamirštoje 2007 m. JT paskelbtoje ataskaitoje, kurioje kalbama apie "pakeitimo migracija konceptą, atitinkantį tarptautinę migraciją, kurios reikia kokiai tai valstybei, kad išvengti nuosmūkio ir senėjimo jos gyventojų, pasekoje žemo gimstamumo ir mirtingumo lygio."

Kitaip tariant, jei jūsų komforto lygis neskatina turėti vaikų ir kartu leidžia gyventi per ilgai, jūsų šaliai reikalinga kitų tautų migracija, kuri palaipsniui pakeistų jūsų gyventojus, nes į šalį plūstų nauja darbo jėga, o kartu su ja ir kultūros, papročiai bei tradicijos.

Pastebėsite, kad nuo tos akimirkos, kai prancūzų rašytojas Renė Kamiu (René Camus) vaizdžiai pademonstravo, kad nekontroliuojama migracija, permaišydama vietinių gyventojų kortų kaladę, kenkia ištisų tautų nacionaliniam identitetui, naikina jų kultūrą ir griauna tradicijas, - terminas "didysis pakeitimas" tapo absoliučiu ir neginčijamu tabu Europoje, jau smarkiai užkrėstoje politinio korektiškumo. Tačiau neilgam.

Dar 2014 m. politiškai korektiškas laikraštis "Le Monde" antraštėse teigė: "Fantazmas apie "didįjį demografinį pakeitimą" yra rasistinė ir komplotistinė idėja". O jau 2018 m. dar kairesnis ir ne mažiau politiškai korektiškas laikraštis "Libération" atvirai klausė: "Didysis pakeitimas" - ar tai tikrai sąmokslo teorija?"

Per tarpą tarp šių dviejų pareiškimų griaudėjo daugybė "kruvinų" televizijos debatų ir gausiai stigmatizuotos skandalingos drąsiausių konservatyvių žurnalistų, transliuotojų ir politikų, nebijančių konstatuoti tikrovę visu jos nemaloniu politinio korektiškumo laipsniu, publikacijos.

Skubios evoliucijos rezultatas, kuris vos per kelis dešimtmečius privertė Europą greitai pripažinti neginčijamą faktą, kad jos gyventojus sistemingai, nuosekliai ir tiesiogine prasme prievarta "keičia" nesibaigiančios ordos nekontroliuojamų migrantų, kurių papročiai ir kultūra ne tik nesuderinami su europietiškaisiais, bet ir kategoriškai atsisako su jais "sugyventi". 

Kitaip tariant, jie atvirai ir be jokių išlygų bando išstumti iš Europos žemių jų pirminę istorinę kultūrą ir civilizaciją. Prievarta primesdami kitas kultūras ir papročius, kartu su neproporcingai didesniu nei Europoje gimstamumu. Įdomu, kad tai ne tik Europos kraštai.

Vos prieš tris dešimtmečius garsiai viešai apie tai kalbėti buvo mirties nuosprendis karjerai ir reputacijai. Diskusijos vykdavo "virtuvėse" ir griežtai draugiškame rate. Prieš keliolika metų pavadinti tai "pakeitimu" buvo skandalingas išėjimas į viešumą ir automatiškai įtraukdavo kalbėtoją į išsigimėlių sąmokslininkų ir politinių savižudžių klubą.  

Žurnalistui ir publicistui Erikui Zemmūrui įžengus į politinį gyvenimą, paskutiniai politinio korektiškumo pančiai krito prieš akivaizdžius dalykus, ir terminas "didysis pakeitimas" pateko į žodynus. Nors ir su privalomais prierašais "komplikuotas", "kraštutinis dešinysis", "ksenofobiškas", "su rasizmo atspalviais". 

Oficialioji Europos Sąjunga ilgiausiai priešinosi jos egzistavimo pripažinimui. Kiekvienu skandalingu ir gėdingu nelegalios imigracijos atveju ji ragino visuomenės "moralę" ir krikščionišką užuojautą "kenčiantiems sunkumus ir nepriteklių", kuriems kiekvienas tikras krikščionis privalo suteikti pastogę, maistą ir nuolatines pašalpas. Galbūt krikščioniškos užuojautos nelegaliems migrantams, lavinomis šluojantiems jūrų ir sausumos sienas, tema buvo vienintelė oficialiame Europos diskurse, kuri necenzūravo sąvokos "krikščionis", iki tol kruopščiai ir sėkmingai iš visur ištremtos.

Sunku pasakyti, kuriuo konkrečiai momentu ši nerimą kelianti realybė taip įsibėgėjo, kad tapo neįmanoma nei neigti, nei ignoruoti "didžiojo tautų pakeitimo" reiškinio. Net jei atkakliai atsisakote važinėti viešuoju transportu ir paprasčiausiai apsidairote aplinkui, iš Europos televizijos ekranų kiekvienoje reklamoje ilgai ir gausiai rodoma, kokius gyventojus šiandien reikėtų laikyti "europiečiais".

Nevarginsiu jūsų išsamiomis kelionių detalėmis. Pereikime tiesiai prie dabartinių rezultatų.

2023 m. balandžio 9 d. 322 Europos Parlamento nariai balsavo už tai, kad būtų finansuojama "sienų", skirtų apsaugoti "Senąjį žemyną" nuo katastrofiškai didėjančios ir visiškai nekontroliuojamos migracijos, statyba. Kiti 290 EP narių balsavo prieš tokį "nežmonišką elgesį su migrantais", o dar 20 drąsiai susilaikė.

Pats savaime šis faktas įdomus tik dviem grynai politiniais aspektais: pirma, tai premjera atviro pasipriešinimo nekontroliuojamai migracijai, pasmerkiančiai senąją Europą sunaikinimui, pirmą kartą pareikštas iš Europos Parlamento tribūnos; antra, tai premjera suvienijimo visų "dešiniųjų jėgų" iki šleikštumo "kairiame" Europos Parlamente. 

Grynai praktiniu požiūriu šis faktas visiškai neįdomus. Grynai praktiniu požiūriu jokių sienų ar kitų tikrai veiksmingų konstrukcijų prieš migracijos cunamį ES sprendimais niekada nebus galima pasiekti ir pastatyti.

Svarbu tai, kad oficialus seniai pripažinto, bet ilgai neigto reiškinio pripažinimas sukėlė grandininę reakciją, panašią į sniego gniūžtę.

2023 m. kovą Didžiosios Britanijos premjeras Rišas Sunackas staiga paskelbė, kad nelegalūs imigrantai nebegalės prašyti prieglobsčio Didžiosios Britanijos teritorijoje ar pašalpų iš britų mokesčių mokėtojų, ir paragino Prancūziją, iš kurios žemių nesibaigiančių nelegalų ordos reguliariai kerta Lamanšo sąsiaurį į senąją gerąją Angliją, sugriežtinti karą su kontrabandininkais ir sugriežtinti kontrolę nelegalių imigrantų sulaikymo centruose Prancūzijos pusėje. Už tai geroji Anglija pažadėjo sumokėti savo amžinai varžovei (ar sąjungininkei?) 200 mln. eurų. Iš dosnumo. Štai finansai, susitvarkykite patys.

Kaip ir reikėjo tikėtis, šis "nežmoniškas sprendimas" sukėlė teisingo pykčio simfoniją tarp JT sienų ir politiškai korektiškos žiniasklaidos puslapiuose. Buvęs futbolininkas Garis Linekeris, dabar BBC korespondentas* (nuo kažkurio laiko BBC* dirba korespondentai mušantys galva), atmušė lemtingą Sunako smūgį serija gedulingšų šūksnių: "Dieve, tai siaubinga! Nėra jokių masinių migracijos bangų! Tai tik neįtikėtinai brutali politika prieš silpniausius, politika, kurios kalba niekuo nesiskiria nuo 1930-ųjų Vokietijos!" (Futbolininkai Godvino dėsnio nežino tiek pat, kiek ir su 1930-ųjų Vokietija, bet BBC* dabar turi tokius korespondentus...).

Vos po mėnesio Tuniso prezidentas Kaisas Saidas išprovokavo didelį skandalą dėl Europos patiklumo, nes jo šalį užplūdusią nelegalią migraciją pavadino "nusikalstama veikla, sumanyta siekiant prievarta pakeisti Tuniso demografinę sudėtį ir paversti jį grynai afrikietiška šalimi, išstumiant arabų-musulmonų charakterį".

Po jo Italijos ministras Francesco Lollobrigida taip pat nedviprasmiškai išreiškė atvirą nuogąstavimą dėl "etninio italų pakeitimo migrantais": "Mes nesutiksime su etniniu pakeitimu. Jei italai gimdo mažiau vaikų, pakeiskime juos kitais! Mes neisime šiuo keliu!". Ministrą iš karto draugiškai išplūdo visa ES, ypač pabrėždama jo politinį giminingumą dešiniojo sparno konservatorės Džordžijos Meloni idėjoms.

Kas iš viso to galėtų materializuotis pačioje elementariausioje ir banaliausioje praktikoje, sunku pasakyti, bet nesunku numanyti - beveik niekas. Europos "demokratijos" jau seniai pamiršo, kaip kovoti už savo identitetą, neįspraustą į retorikos rėmus.

Ir jei Tunisas jau pradėjo labai konkrečiai ir bešališkai išsiųsti šimtus Dramblio Kaulo Kranto ir Gvinėjos gyventojų, tai, pavyzdžiui, Prancūzija, šiek tiek nuraminta savo ne per toliausiai nelaimėje atsidūrusių kaimynų veiksmų, kol kas tik pažadėjo (dėmesio!) "100 proc. vykdyti nuosprendžius dėl nelegalių piliečių išsiuntimo iš Prancūzijos teritorijos". Palyginimui: oficialiais duomenimis, 2021 m. buvo įvykdyta tik 5,7 proc. tokių nuosprendžių. 

Ar tikite, kad 2023 m. Prancūzijos Respublika stipriai paspaus ir, draugiškai šūkaujant BBC futbolininkams*, pradės išsiuntinėti visus 100 %...? Ir nė vienas sunkiai korektiškas euroamerikietis nesutrukdys jai to padaryti...?

Jau seniai niekas neskaičiuoja, kiek tiksliai nelegalių migrantų kasmet atvyksta į Prancūzijos teritoriją. Tačiau jų vadinamasis "aprūpinimas", įskaitant atsitiktinius deportavimus į nepageidaujamas gyvenamąsias vietas, kasmet kainuoja 33 mlrd. eurų.

Ekspertams kyla klausimas: ar galima sąžiningai išspręsti dabartinę prancūzų ir jų drąsios vyriausybės konfrontaciją dėl pensijų reformos, jei oficialūs išlaidų nelegaliai migracijai skaičiai yra atvirai prieinami, tačiau jie neatkreipia įsisiautėjusių piliečių dėmesio, kurie pasirengę kalnus nuversti dėl dvejų papildomų metų iki pensinio amžiaus, tačiau jiems visai nerūpi, kokios dosnios išmokos mokamos įvairaus plauko nelegalams? 

Ir ar "didysis pakeitimas" apskritai gali būti išspręstas kokiu nors daugiau ar mažiau tvariu kompromisu? Jei ne sąžiningai, tai bent jau taikiai?

Svarbiausias klausimas, žinoma, lieka toks pat atviras ir neįrodomas kaip ir pats "didysis pakeitimas": kam viso to reikia ir kodėl. Bet tai jau kita, daug garsesnė tema ir talpi istorija. Kol kas neįleidžiama į žodynus...

https://actualcomment.ru/velikoe-zameshchenie-i-ego-letopistsy-2304240936.html

Autorė gyvai pasakoja apie šį straipsnį nuo žemiau talpinamo video pradžios.

https://www.youtube.com/watch?v=aRLmiYXyimY

"Giedri debesys": Lietuvos mokslininkai gamins biologinį ginklą?

Publikacijos šaltinis.

Sveiki bičiuliai, šiandien nusprendėme parašyti apie biologinius ginklus ir Lietuvos perspektyvas šioje aukštos pridėtinės vertės technologijų pramonės srityje. Straipsnio atsiradimą paskatino susikaupęs nedidelis, tačiau intriguojančios informacijos kiekis. Pirmiausia reikia paminėti, kad biologiniai ginklai yra uždrausti nuo 1975 metų. Juos draudžia „Konvencija dėl bakteriologinių (biologinių) ir toksinių ginklų kūrimo, gamybos ir kaupimo uždraudimo ir jų sunaikinimo“. Pagal Wiki, pasaulyje yra tik kelios šalys kurios nepasirašė šios sutarties: Izraelis, Čadas, Komorai, Džibutis, Eritrėja, Kiribatis, Mikronezija, Pietų Sudanas, ir Tuvalu.

Taigi, oficialiai biologinio ginklo niekas negamina, nekuria, nekaupia, ir niekam juo negrasina. Tačiau yra vienas „bet“, – gynybinės paskirties tyrimai, siekiant apsisaugoti nuo biologinio ginklo yra galimi. Taigi, jei valstybė tyrinės kaip sukurti vaistų nuo Ebolos viruso, toks tyrimas nebus draudžiamas. Kitą vertus, jei ta pati valstybė bandys sukurti bakteriją kaip Ebolos viruso nešėją, tinkamą paskleisti aerozoliais arba per vandens telkinius, tada toks tyrimas bus draudžiamas, nes tai aiškiai puolamosios paskirties ginklas. Ką reiškia „nešėjas“? Kitaip tai yra vadinamas „vektorius“- būdas įnešti virusą arba bakteriją ten kur reikia. Vektorius yra reikalingas tam, kad apsaugoti virusą. Virusai ne gyvoje aplinkoje išlieka pavojingi labai trumpą laiką, todėl pavyzdžiui raketa su virusų užtaisu negalėtu būti saugoma ilgą laiką, iki neapibrėžtos tikimybės karo…Virusai sutrūkinėtų ir mirtinas užtaisas taptu tik garsiai sprogstančia petarda, nedarančia jokios rimtos žalos. Netgi, jei konteineris su virusais būtu nesenstantis, tai po sprogimo, didelė dalis virusų žūtų labai greitai – 50 procentų virusų suskiltų per kelias valandas, o dar po kelių dienų, sprogimo paveikta zona greičiausiai vėl taptų nepavojinga. Visai kitaip jei virusai bus bakterijos viduje, tada jų pavojingumas tampa žymiai didesnis. Bakterijos turi daug kartų geresnę apsaugą nuo ultravioletinių spindulių, temperatūros ir kitų nepalankių faktorių.

Prisiminkime Covid-19 kilmės istoriją. Oficialioji versija teigia, kad virusas mutavo, dėl to tapo labai pavojingas ir užkrečiamas, peršoko iš šikšnosparnių į žmones, ir to pasekoje kilo pandemija. Antra teorija, sako, kad virusas netyčia ištrūko iš Wuhano laboratorijos ir nekontroliuojamai ėmė plisti tarp žmonių. Omeny turima, kad laboratorijoje, vyko tyrimai dėl kurių virusas tapo „labai mirtinas ir labai užkrečiamas“, tačiau tyrimais nebuvo siekiama sukelti pandemijos, pandemija kilo netyčia.  Ir žinoma lieka trečia alternatyvi teorija – virusas buvo išplatintas tyčia, o tai reiškia kaip biologinis ginklas.

Populiariausias paaiškinimas, kad Covid-19 virusas išplito suvalgius šikšnosparnį, išplito pačioje pandemijos pradžioje

Dauguma tų kurie tiki trečia teorija, tikriausiai viruso išleidimą įsivaizdavo kaip gryno viruso išleidimą laisvėn – kokį nors konteinerį kurį atidarius per nuotolį, virusai pradėjo lakstyt į orą o žmonės užsikrėsti ir sirgti. Bėda su tokiu paveikslu yra ta, kad toks metodas būtu neefektyvus ir sudėtingas. Reikėtų, kad konteineris būtų tokioje vietoje, kur nuolat yra daug žmonių. Antra bėda ta, kad aplinkos temperatūroje, konteineris sušiltu ir didelė dalis virusų žūtų dar nepakilę. Reikėtų konteinerį apsaugoti, kad jis galėtų išlaikyti virusus nepažeistus temperatūros ilgesnį laiką – pavyzdžiui šaldant. Taip pat reikėtų pasirūpinti maskuote nuo smalsių neišmanėlių kurie galėtų konteinerį sunaikinti. Tada reikėtų pašalinti tuščią konteinerį, kad neliktų įkalčių ir dar būtų gerai, kad operacijoje dalyvavę vykdytojai nesuprastų ką daro. Taip būtų lengviau užtikrinti operacijos slaptumą, ir tuo pačiu neužsitraukti priešininko keršto. Vien panaudoti biologinį ginklą slapta yra nelengva, o dar jį reikia sukurti… Žodžiu reikalas sudėtingas.

Šitas pavyzdys, buvo skirtas parodyti, kad biologiniai ginklai nėra paprastai padaromi. Jiems sukurti reikia laiko, pinigų ir daugybės mokslininkų.  Užtikrinti projekto slaptumą dėl didelio mokslininkų būrio būtų sudėtinga, tačiau nėra neįmanoma. Šioje vietoje laikas susipažinti su TSRS vykdytos biologinio ginklo programos fragmentais kurie yra susiję ir su Lietuva. Tam mums pasitarnaus Indrajos Šalaviejūtės – tyrinėtojos, dirbančios kažkokioje genų inžinerijos srityje straipsnio fragmentai. Nuo savęs pridėsime, kad per scholar.google.lt nepavyko aptikti nei vieno minimos mokslininkės darbo. Tai žinoma nieko nereiškia, nes ne visi darbai publikuojami. Bet faktas yra įdomus. O dabar esminė informacija iš mokslininkės straipsnio: 

„Vilniuje įkurtas Sąjunginis taikomosios enzimologijos mokslinių tyrimų institutas priklausė Ministrų Tarybos Vyriausiosios mikrobiologijos pramonės valdybos padaliniui „Biopreparatas“ . Aštuoniasdešimtųjų pabaigoje „Biopreparatas“ apėmė 32–40 objektų, kuriuose dirbo bent 30 000 žmonių . 1973 m. įkurta „civilinė“ struktūra oficialiai buvo skirta vakcinų, biopesticidų, laboratorinės ir medicininės įrangos kūrimui ir gamybai . Didžioji dalis darbuotojų nė nežinojo, jog šios funkcijos yra priedanga svarbiausiajai paskirčiai: biologinio ginklo kūrimui. Programa, skirta kurti prieš žmones nukreiptą naujos kartos biologinį ginklą, turėjo kodinį vardą „Ferment“.“

Esmė ta, kad lietuviai mokslininkai Lietuvos teritorijoje kažkada jau kūrė biologinį ginklą. Ir kūrė jį patys nežinodami ką daro. Bet ar tikrai galima kurti biologinį ginklą, to nežinant? Taip galima. Vienas iš sėkmingos maskuotės ir įslaptinimo elementų yra programos paskirties pakeitimas. Pavyzdžiui, jei jūs norėtumėte sukurti nuotoliu valdomą karinės paskirties patogenus (virusus, bakterijas, sporas) skleidžiantį droną, galima sugalvoti programą Dengės karštinei naikinti, paskleidžiant genetiškai modifikuotus uodus. Programa taiki, todėl neuždrausta biologinio ginklo konvencijos, bei visiškai legali.Vėliau, kai reikia, dronas gali skleisti ir juodligės sporas, arba modifikuotą ebolos virusą. Antras biologinio ginklo kūrimo maskavimo būdas yra programos išskaidymas į smulkias dalis kurios pateikiamos vykdyti skirtingoms mokslinėms laboratorijoms. Programos elementai gali būti tokie smulkūs, kad nėra būtina nei maskuotė, nei prižiūrėtojas. Užtenka tik sulaukti tyrinėtojo paskelbtų duomenų, ir vėliau juos apjungti su kitais, tokių būdų projektas judės į priekį, ir tik apjungiančioji slapta įstaigėlė, žinos kas vyksta. Būtent toks buvo TSRS „Biopreparato“ sistemos veikimo būdas, dėl ko Lietuvos mokslininkai nežinojo jog dalyvauja biologinio ginklo kūrime.

XX a. šeštasis dešimtmetis, TSRS mokslo įstaigos

buvuos TSRS biocheminės industrijos įstaigos dabar

O dabar susipažinkite su viena visai šviežia naujiena – Gytis Dudas gavo EMBO dotaciją kurti savo laboratoriją. Naujiena puiki, Lietuvos mokslininkas, gavo pinigų ir dabar kurs dar geresnį mokslą. Džiugu, kad Gyvybės Mokslų Centras yra atvira įstaiga ir mielai pakalbino perspektyvųjį mokslininką. Iš to interviu, mes norime pasidalinti citata, kuri nusako virusų mokslininko laboratorijos paskirtį ir projekto kryptį: 

„EMBO finansuojamas projektas siekia įvertinti keleto ortomiksovirusų šeimos (lot. Orthomyxoviridae), tolimų gripo viruso giminaičių, paviršiaus baltymų gebėjimą įsiskverbti į stuburinių ląsteles. [….]Mano ankstesni tyrimai įtraukę keleto skirtingų tyrimų sekoskaitos duomenis yra parodę, kad vienas tokių naujų virusų paieškų metu atrastas virusas, nekūrybingu pavadinimu Uhano uodų virusas 6 (angl. Wuhan mosquito virus 6), tikėtina gali užkrėsti stuburinius gyvūnus (manome, kad paukščius). […]Šio projekto metu bus tikrinami skirtingų ortomiksovirusų paviršiaus baltymų gp64 gebėjimai įsiskverbti į paukščių ląsteles naudojantis pseudovirusais, taip siekiant įvertinti šiuos baltymus turinčių virusų galimybę sukelti zoonotines infekcijas stuburiniuose gyvūnuose.”

Citata ilgoka, bet pačią esmę galima išdėstyti labai trumpai. Perspektyvus Lietuvos mokslininkas ieškos kuri čia baltymo gp64 versija efektyviau prasiskverbia į stuburinių ląsteles. Beje, žmonės irgi yra stuburiniai. Taigi, teoriškai baltymas gali būti panaudotas taikiais tikslais, pavyzdžiui kuriant vakciną, arba vėžio gydymo metodą arba… Arba to paties pavojingo baltymo geną, įterpti į kokio nors jau blogai pagarsėjusio viruso genomą ir padaryti tą virusą dar blogesniu. Kaip matome, drąsaus mokslininko planuojama vykdyti programa turi ir tamsiąją pusę…Klausimas kuris mums įdomus skamba taip: „Ar mokslininkas nutuokia kam gali būti panaudoti jo tyrimo rezultatai?“ Čia galime tik spėlioti, tačiau tame pačiame interviu yra įdomi užuomina. Štai ką sako virusologas Gytis Dudas: 

„Turbūt labiausiai netikėta buvo kontrastas tarp to, kaip jaučiau pasirodęs EMBO interviu dėl šio finansavimo ir akivaizdžiai teigiamo komiteto sprendimo skirti šią dotaciją man, tačiau galbūt esu per daug savikritiškas arba kitiems kandidatams tą dieną sekėsi prasčiau.”  

Tikime, kad mokslininkas kalba nuoširdžiai, o omeny jis turėjo kažką panašaus į šitą: „ Per atranką pasirodžiau suknistai, keista kad laimėjau dotaciją”. Atėjo laikas apsvarstyti kai kuriuos galimus variantus. Pirmiausia iškelkime klausimą, kokie mokslininkai tiktų slaptam biologinio ginklo projekto tyrimui? Nereikia būti dideliu konspiratoriumi, kad surasti kelis akivaizdžius variantus. Pirmiausia tiktų tie, kurie yra pakankamai siauros specializacijos, nesidomintys platesniu kontekstu ir nelabai nuovokūs, kad suprastu kam iš tiesų skirtas tyrimas. Antra grupė būtu tokie, kurie dėl pinigų ir karjeros pastums moralę į šoną ir dirbs nesvarbu ką, kad tik užsitikrintu sau materialinę gerovę.

Galėtume rasti ir daugiau tinkamų personažų biologinio ginklo gamybai, bet užteks paminėti tik vieną, kuris akivaizdžiai būtų netinkamas. Tai toks tyrinėtojas, kuris turi kritišką požiūrį į dvigubos paskirties tyrimus, kuris yra pakankamai kompetentingas, kad numatytų teorines tyrimo rezultatų pritaikymo galimybes karyboje, bei turi tvirtus moralinius įsitikinimus. Tokį tyrinėtoją įtraukti į programą būtų galvos skausmas programos vykdytojams. Maištingas mokslininkas jei pradžioje ir neįtartų kam dirba, greitai perprastų situaciją ir galėtų programą išviešinti. Žodžiu savarankiškas, protingas ir su aukštais moraliniais įsitikinimais mokslininkas biologinio ginklo kūrimo programoje yra nepageidaujamas. 

Dar kartą perskaitykime straipsnį ir pabandykime surasti daugiau įdomios informacijos. Vienoje straipsnio vietoje mokslų daktaras teigia: 

„Labiausiai šis laimėjimas privertė reflektuoti į virtinę nesėkmių teikiant paraiškas kitiems finansavimo šaltiniams, kurių nepavyko gauti, nors buvo nueita gan toli…“ 

Siūlome atkreipti dėmesį į „nesėkmių virtinę“ . Tai gali rodyti į ne itin aukštą mokslininko potencialą, bet gali būti ir sutapimų grandinė…Kaip ten bebūtų, tam, kad papildyti paveikslą, mes radome dar vieną smulkią detalę.  Čia jūs galite pažiūrėti kaip savo kompetenciją vertino pats mokslininkas dar prieš laimint dotaciją. Laida yra apie teorinius pagrindus sukurti pavojingą virusą, o įsivertinimas trunka nuo antros iki trečios įrašo minutės, kur gerbiamas mokslų daktaras pasako, kad mikrobiologijos žinių reikalingu sukurti virusui jis neturi.

Nesvarbu kaip save vertina kažkoks mokslininkas, tačiau toje pačioje laidoje mes išgirstame kaip jis vertina galimybę sukurti pavojingą virusą, o ten jis teigia kad evoliucija visuomet yra galingesnė nei bet koks sukurtas virusas, iš ko galėtume suprasti, kad darbas kurti labai pavojingą virusą gali būti beprasmiškas, nes evoliucija gana greitai iš pavojingo viruso padaro mažiau pavojingą.

Kaip matote, mokslo daktaras turi bent vieną įsitikinimą, kuris yra palankus tiems, kas norėtų kurti biologinį ginklą. t. y. galime spėti kad mokslininkas G. Dudas greičiausiai nemato dvigubos paskirties tyrimuose jokio pavojaus. Tikriausiai ir mes su tuo sutiktume, tačiau lieka klausimas, kodėl tuomet biologinio ginklo kūrimas yra uždraustas? Į pastarąjį klausimą atsakymo dar neturime, tad imamės kitos įdomios straipsnio detalės. Klausimas kuris mums įdomus skamba taip: O kas vis tik lėmė duoti dotaciją, mokslininkui, kuris savo pasirodymą atrankoje vertina truputi kritiškai? Vėl gi, žodis suteikiamas pačiam mokslų daktarui: 

„Sakyčiau, kad gauti šiai įkūrimo dotacijai labiausiai pravertė tiek atkaklumas, tiek poros metų patirtis savarankiško darbo, norom nenorom daromo atskirai nuo buvusių vadovų ir kolegų. Tokia patirtimi tapo Lietuvos SARS-CoV-2 genominės stebėsenos organizavimas bei kiti projektai…“

Na, štai, šalia kitų objektyvių pergalės priežasčių randame SARS-CoV-2 genominės stebėsenos organizavimo projektą. Kodėl jis svarbus? Todėl, kad SARS-CoV-2 kilmės istorija nėra tokia paprasta, kaip nušviečiama medijose. Tačiau iš šio atviro interviu, mes matome, kad mokslų daktarui per pastaruosius tris metus nekilo daug abejonių oficialia Covid-19 kilmės versija, o tai jau visai nebloga rekomendacija vadovauti dvigubos paskirties tyrimui. Tai, kad mokslų daktaras neturi mikrobiologijos žinių, reikalingų pastebėti  SARS-CoV-2 viruso keistenybes, taip pat sveikintinas dalykas. Kadangi mes nesame mokslų daktarai, ir klausimai mums kylą, mes juos perrašysime čia. Pavyzdžiui: Koks dar gamtoje aptinkamas virusas turi furino intarpą? Arba, iš kokio šaltinio SARS-CoV-2 viruso spyglio baltyme yra net keli regionai su ŽIV viruso baltymo gp120 fragmentais? Kad parodyti jog nenusišnekame , o taip pat tiems, kurie niekada apie tokią informaciją negirdėjo, pateikiame paveiksliuką iš vieno paskelbto o paskui atšaukto mokslinio tyrimo. Jame atvaizduotas SARS-CoV-2 spyglio baltymas, bei pažymėtos keturios mūsų minimos keistenybės. Minimas straipsnis buvo paskelbtas 2020 sausio 30 d., tačiau 2020 vasario 2 d., tai yra lygiai po dviejų dienų buvo atšauktas. Kas pateko į internetą tas lieka internete, todėl laimei, galima paskaityti ir atšauktą straipsnį, bei susidaryti vaizdą patiems. Mokslinis straipsnis yra per ilgas jo atpasakojimui čia, tačiau mums jį peržvelgus ir nebūnant mokslo daktarais susidarė įspūdis, kad kažkas užkabino tikrai gilią šaknį.  Tokią gilią, kad net šeštadienį, ne darbo dieną, redaktorius ar tai inžinierius suskubo išimti straipsnį iš serverio.

Taigi, iš viso to ką išdėstėme, turėtu būti kaip ir aiškiau, kad atsirinkti mokslininką biologinio ginklo kūrimui yra visai nepaprasta užduotis. Turi būti dar kažkas, kas nulemtų mokslininko patekimą į potencialių kandidatų sąrašą. Ir vėl mums prireiks žodžių kurie išėjo iš paties mokslų daktaro lūpų:

“Turime pagrindo įtarti, kad vabzdžiuose randamų ortomiksovirusų (tokių kaip Uhano uodų virusas 6) paviršiaus baltymas gp64 kaip šeimininko receptorių naudoja ląstelei labai svarbius (ir dėl to evoliucijos metu mažai pakitusius) baltymus, kurie mažai skiriasi tarp vabzdžių ir stuburinių, t.y. “raktas” gp64 gali atrakinti daugelio ląstelių “spynas”, nes pastarosios nėra labai įvairios.“

Čia jau tikrai įdomu. Ar atkreipėte dėmesį į „Evoliucijos metu mažai pakitusius baltymus“? Ne?, Tuomet paaiškinsime. „Kavinės fantastiškos“ video įraše, tas pats mokslininkas teigia, kad evoliucija visada yra priekyje, ir iš labai blogo viruso galiausiai atsiranda tik šiaip blogas virusas – na sakykim nemirtinas, o čia, ankstesniame tyrime, analizuojant duomenų bazes mokslininkui paaiškėja, kad kažkoks Uhano uodo 6 viruso baltymas išlieka nepakitęs ilgą laiką… Argi ne puiku būtų stabilizuoti biologiniam ginklui kuriamą virusą, tuo naujai atrastu baltymu? Tokiu baltymu kuris atrakina daug „spynų“ ir nelabai kinta? Toks virusas ilgiau atstovėtų kovoje su evoliucija, bei išguldytų milijonu kitu daugiau priešininko karių. To nesuprasti mokslininkui reikia šiokio tokio talento, arba didelės regėjimo negalios. Bet laikas užbaigti narstyti šią nuostabią sėkmės istoriją. Mes tikrai džiaugiamės, kad Lietuvos mokslininkai yra žinomi, ir laimi dotacijas. Tikimės, kad išsakyti pastebėjimai yra fantazijos vaisius, o visi sutapimai atsitiktiniai ir niekaip nesusiję.

“Sėkmės istorija” susišaukia su TSRS istorijos puslapiu, kur kadaise „Biopreparate“ dirbo virš 30 000 darbuotojų, o slaptumas, kaip mes žinome, buvo sėkmingai užtikrintas. Lieka pridurti, kad sugriuvus TSRS , biologinio ginklo kūrimo maskavimo būdai tapo žinomi vakarų valstybėms (nors galėjo būti sugalvoti pas jas ir anksčiau), ir tereikėjo tik noro vertingą TSRS patirtį pritaikyti Kinijoje, JAV arba Izraelyje. Beje jei dar neperskaitėte, to straipsnio, parašysiu tik tiek, kad iš Sąjunginio taikomosios enzimologijos mokslinių tyrimų instituto po TSRS žlugimo nepriklausomoje Lietuvos Respublikoje atsirado įmonė „Fermentas“, kuri veikė labai sėkmingai ir vėliau už daug milijonu buvo parduota kompanijai “Thermo Fisher“. Šiuo metu Thermo Fisher Scientific Baltics, UAB dirba apie 1700 darbuotojų, apyvarta bei pelnas aukštumoje, o produkcija sėkmingai eksportuojama.

Pabaigai reikia atsakyti į vieną svarbų klausimą: Kodėl biologiniai ginklai yra tokie patrauklūs? Kam juos kurti, kai yra branduolinis ginklas, bei vadinami įprasti ginklai? Atsakymas slypi ištekliuose. Jei didžiosios valstybės pradėtu trečiąjį pasaulinį karą branduoliniais ginklais, sprogimai sugriautų vertingą infrastruktūrą, o radiacija išteklius padarytų beverčiais. Juk, kokia nauda iš radioaktyvaus dirvožemio arba radioaktyvaus metalo? Radioaktyvus dirvožemis maistui auginti netiktu, nes tai trumpintų nugalėtojų gyvenimus per įvairiausias ligas, taip pat būtu ir su dalykais kurie reikalingi pramonei – radioaktyvūs metalai negalėtu būti panaudoti nei automobiliams gaminti, nei bet kokiam kitam projektui. Visur tvyrotu radiacijos ir vėžinių mutacijų šmėkla. Ir visai kitas reikalas, jei pavyktų sėkmingai panaudoti biologinį ginklą. Priešininko populiacijai išmirus, nugalėtojui liktu visos užkariautos šalies gėrybės, o po trumpo laiko teritorija būtų saugi bet kokiai ūkinei veiklai. 

Kaip matote, pagunda kurti uždraustus ginklus gali būti tikrai didelė. Kai kas sako, kad Trečiasis pasaulinis karas jau prasidėjęs. Kas ten žino…