I
Jau keletą metų net ir nubaidoma vėl ir vėl man sugrįžta mintis, kad Lietuva dėl savo itin komfortabilios geografinės padėties ir nuosaikaus klimato (į tokį Lietuvos „patogumą“ gyventi ir bendrauti žmonėms andai jau yra atkreipęs dėmesį Leonidas Donskis) yra galimai nusižiūrėta kaip atsarginis Izraelis, kitaip tariant, gali būti ir taip, jog Lietuva kažkur jau imama po truputėlį traktuoti kaip naujojo Izraelio inkubatorius, jeigu izraelitams, nepakeliamai užkaitus visokeriopa to žodžio reikšme klimatui, reikėtų palikti dabar apgyvendintas teritorijas.
Kas be ko, gerai suvokiu tokios minties forsuotą pobūdį ir fantasmagoriškumą, ne vieną kartą ją esu išsakęs tik dėl to, jog tokios, tarkime, abstrakčiai teorinės ir tarsi menkai tikėtinos galimybės apmąstymas drauge leistų užbėgti už akių tokiai galimybei ir blogajam scenarijui, jeigu – neduoDie – įvykiai pasisuktų netikėta katastrofinių pokyčių kryptimi, prasidėtų naujas pasaulinis tautų kraustymasis ir pan.
Kita vertus, noriu ypač atkreipti dėmesį į tą aplinkybę, kad tokios, tarsi ir menkai tikėtinos galimybės apmąstymas iškyla į dienos šviesą galiausiai vis dėlto ne dėl nesuvaldytos vaizduotės kaprizų, o bent man yra vienas iš būdų racionalizuoti paaiškinimą, kai bandau atsakyti į klausimą – kodėl pastaruoju metu vėl staiga paūmėjo lietuvių tautos dergimas, ta proga yra prikeliami seni mitai ir išgalvojami nauji kaltinimai?
Be visa ko kito kyla įspūdis, kad bandymai primesti lietuviškai populiacijai saviniekos kompleksus yra puikiai organizuotas ir galimai, nenustebčiau, pasaulyje geriausiai finansuojamas projektas, liečiantis mūsų šalį.
 |
| Edvardas Čiuldė |
II
Dar kartą suspėjau apie tai chaotiškai pagalvoti, kol įdėmiai perskaičiau kvietimą rinktis į Vinco Kudirkos aikštę ir pareikšti nepritarimą valdžios kapituliacijai bei pasidavimui klastai, kai tokia neatspari klaidinimui mūsų valdžia yra pastūmėta galutinai palaidoti Vilniaus kultūros ir sporto rūmus, tapusius visiems geros valios žmonėms Lietuvoje, ne tik lietuviams, brangiu istorinės atminties židiniu.
Jau pirmasis kreipimosi į žmones sakinys perteikia šokiruojančią žinią: Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky ir Amerikos žydų komiteto (AJC) Tarptautinių žydų reikalų direktoriaus Andrew Baker susitikime su premjeru Mindaugu Sinkevičiumi uždraudė pertvarkyti Rūmus į konferencijų centrą, o tai reiškia, paprasčiau ir aiškiau tariant, kad lietuviška valdžia yra toli gražu gero mums nelinkinčių žmonių įpareigota nugriauti istorinės atminties paminklą kaip niekam nereikalingą griozdą.
Kaip tai suprasti, jeigu iš naujo permąstome įvykių seką?
Kiek anksčiau galvojau, kad kai kurių žydų mums primesta diskusija dėl kapinių teritorijos, iš kurios visi palaidotieji yra iškelti ir perlaidoti kitur, yra ciniškai merkantiliškų varžybų dėl nekilnojamo turto, kur žydiškas protas paprastai visada pirmauja, net jeigu dėl to reikėtų pasinaudoti mirusiųjų vardu ir graudulingai grąžyti rankas, išraiška, tačiau pastaruoju metu jau esu linkęs manyti, kad visko šioje situacijoje priežastis yra dar nešvankesnė, kai iš pirmo žvilgsnio niekam nereikalingas skandalas veikiausiai yra kurstomas tik dėl to, kad lietuviai Lietuvoje būtu pratinami prie pažeminimo ir pagreitintai pradėtų suprasti, kas čia yra tikrasis šeimininkas.
Kitaip tariant, naujojo Izraelio inkubatorius gali būti įkurtas tik toje šalyje, kurioje buvusios titulinės tautos savivertė yra sutrypta į purvą nebeatkuriamu pavidalu. Tokia „titulinė tauta“ yra pratinama prie minties, kad visada bus žydų viršus, net jeigu jų keliami reikalavimai atrodytų itin groteskiškai ir tragikomiškai, ar ne?
Būtent tokių reikalavimų groteskiškumas ir absurdiškumas, kai esame įpareigojami kapinėmis pripažinti tuščius kapus, yra kaip tik labiausiai tinkama priemonė primesti savo valią ypač demonstratyviai ir įžūliai, nepaisant sveiko proto ir pabrėžtinai ignoruojant kitos pusės, net jeigu ji būtų linkusi ieškoti kažkokio kompromiso, požiūrį. Kažkas jau žino arba instinktyviai jaučia, kad atsarginis Izraelis gali būti subrandintas tik tokioje terpėje, kur diskusijos su buvusia tituline tauta galimybė yra pašalinama iš principo ir niekas nesiruošia prisiminti tokio praradimo bendražmogiškų nuostolių.
Kita vertus, kaip kitaip, jeigu ne kapinėmis, reikėtų pavadinti tą teritoriją, kur ruošiamasi palaidoti dar pernelyg gyvą, kad mums neskaudėtų, istorinę atmintį?..
Kita vertus, kaip kitaip, jeigu ne kapinėmis, reikėtų pavadinti tą teritoriją, kur ruošiamasi palaidoti dar pernelyg gyvą, kad mums neskaudėtų, istorinę atmintį?..
III
Dar kartą išsakyti savo apgailestavimus dėl to, kad F. Kukliansky vėl nepraleido progos pademonstruoti savo piktybišką požiūrį į Lietuvos valstybę, būtų pernelyg didelė jai garbė, nes jau seniai niekas kito iš anosios ir nesitiki. Užteks protokoliškai pasakyti, kad Kukliansky yra nelojali Lietuvai bendrapilietė, nebent prabėgomis dar pridurtume, kad ji yra tas pats Valerijus Ivanovas, tik įgijęs kitos lyties ir tautybės pavidalą, nors esmė lieka tokia pati, nepakitusi.
Tragikomiška yra tik tai, kad vienas Ivanovas buvo tremiamas iš šalies, o „moteriško pavidalo Ivanovas“ kviečiamas į LR prezidento rengiamus priėmimus kaip iškili ponia, apdovanojamas ordinais, apipilamas valstybės dotacijomis…
Kažkada jau esu sakęs, kad toks Arkadijus Vinokuras yra ilgametis Lietuvos niekintojas, jo profesija ir yra tokia – dergti tai, kas gali budinti lietuviškumo sąmonę, brandinti lietuvio tautinę savimonę, – ir galimai jis yra tikras profesionalas, įgudęs niekinimo menininkas ar amatininkas namudininkas.
Tačiau, manding, Kukliansky yra aukštesnio lygio veikėja, nes ji jau yra sukūrusi tokio pat profilio verslą ir gali pelnytis iš lietuvių tautos niekinimo bei Lietuvos valstybės žeminimo ne atsitiktinai ir sporadiškai, bet pagal verslo mašinos logiką.
Tačiau – ar viskas gerai su tokiu verslu? Kitas klausimas – ar Kukliansky yra Lietuvos žydų bendruomenės tikrasis veidas? Negali būti, kad tai tiesa!
IV
ir žengėme po to
į hadą
žvaigždė tik suputojo
pakeliui paliko padai
https://www.pozicija.org/edvardas-ciulde-kraupus-testas-lietuvos-valstybei/
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą